2K-349/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr

Baudžiamoji byla Nr. 2K-349/2012

Teisminio proceso Nr. 1-52-1-01353-2006-9

Procesinio sprendimo kategorija

2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutarties.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendžiu M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams; šiuo nuosprendžiui visiškai tenkintas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo ir priteista iš M. S. nukentėjusiajam R. D. 1 534 325 Lt turtinės žalos atlyginimo; iš dalies tenkintas civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista iš M. S. nukentėjusiajam R. D. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; priteista nukentėjusiajam R. D. iš M. S. 9000 Lt turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartimi nuteistojo M. S. apeliacinis skundas atmestas, priteista iš M. S. nukentėjusiajam R. D. 1000 Lt turėtų atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos A. Rakauskienės pranešimą, susipažinusi su byla,

n u s t a t ė:

M. S. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą šiomis aplinkybėmis: apgaule, kuri pasireiškė tuo, kad sužinojęs R. D. ketinimą investuoti savo pinigus į metalo verslą Baltarusijos Respublikoje, piktnaudžiaudamas R. D. pasitikėjimu, atliko toliau išvardytus veiksmus, kuriais pasiekė, kad R. D. perduotų jam 1 620 000 Lt, kurių M. S. grąžinti neketino: įtikino R. D., kad jis, kaip fizinis asmuo, negali investuoti savo pinigų į metalų verslą Baltarusijos Respublikoje, pasiūlė pinigus šiuo tikslu perduoti M. S., kaip M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“, registruotos (duomenys neskelbtini), savininkui, bei įtikino R. D. investavimo per jo įmonę tikslingumu; siekdamas sudaryti R. D. įspūdį, kad susitarimas naudoti perduodamus pinigus būtent R. D. numatytu tikslu yra realus, įtikino R. D. pinigus perduoti paskolos sutartimi, parengė neprocentinę paskolos sutartį Nr. 05-11-04, kurioje nustatyta, kad M. S. firma „(duomenys neskelbtini)“ iš R. D. pasiskolino 1 620 000 Lt, sutarties pasirašymo dieną įvertinant juos 469 184,43 euro, taip pat joje nustatant R. D. ketinimą atitinkantį paskolos tikslą – pirkti metalų gaminius iš Ukrainos metalurgijos gamyklų ir juos realizuoti Baltarusijoje; 2005 m. lapkričio 4 d. Alytuje, (duomenys neskelbtini), su R. D. pasirašė šią sutartį ir bankiniais pavedimais iš asmeninės R. D. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) „Vilniaus banke“ per penkis kartus, 2005 m. lapkričio 7 d.–2005 m. gruodžio 5 d., į M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Ūkio banke“ Alytaus filiale, gavo iš R. D. 1 620 000 Lt, kuriuos panaudojo savo reikmėms, taip padarydamas R. D. 1 620 000 Lt žalą.

Kasaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 27 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Nuteistojo teigimu, abiejų instancijų teismų sprendimai naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Kasatorius nurodo, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės, kaip suklaidinimo ir turto užvaldymo būdo, panaudojimas prieš turto savininką ar teisėtus valdytojus. Apgaulė, tai turto savininko ar teisėto valdytojo suklaidinimas ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti kaltininko nuosavybėn. Apgaulė yra esminė, o tai reiškia, kad privalo turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kaltininkui.

Nukentėjusiajam R. D. M. S. asmenybė, jo įmonė „(duomenys neskelbtini)“ bei jos ir jo veikla buvo žinoma, todėl dėl šių faktinių aplinkybių R. D. nebuvo suklaidintas. Teigiama, kad abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimus, nes byloje nėra jokių įrodymų, kuriuose būtų išreikštas R. D. suklaidinimas, apsunkinantis patenkinti nukentėjusiojo interesus civilinio proceso tvarka, todėl ši veika negali būti kvalifikuojama kaip sukčiavimas. Veiką kvalifikuoti kaip sukčiavimą galima būtų tik tada, jeigu byloje nebūtų duomenų, kad pasiskolindamas pinigų iš nukentėjusiojo, žadant juos investuoti į verslą, nors realiai to neketindamas daryti, kaltinamasis būtų kokiais nors būdais mėginęs negrąžinti pasiskolintų pinigų (kasacinė byla Nr. 2K- 651/2006).

Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad šioje byloje sukčiavimo dalykas – turtinės prievolės išvengimas, išėjo iš kaltinimo ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų. Ir kaltinime, ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad M. S. apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, o ne siekė apgaule išvengti turtinės prievolės. Nuteistojo įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 255 straipsnio nuostatas, pagal kurias byla teisme nagrinėjama tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, pažymint, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų. Kasatorius pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu jam buvo inkriminuotas BK 186 straipsnis – turtinės žalos padarymas apgaule, BK 206 straipsnis – kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimas ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką, o tik vėliau buvo inkriminuota BK 182 straipsnio 2 dalis. Abiejų instancijų teismai konstatuodami faktą, jog R. D. paskola firmai „(duomenys neskelbtini)“, buvo tikslinė, pripažino, kad paskola buvo panaudota ne pagal paskirtį, tačiau jis buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o ne pagal 206 straipsnį (t. y. kredito, paskolos ar tikslinės paramos panaudojimą ne pagal paskirtį ar nustatytą tvarką). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos teismo nutartimi jo veika neteisingai kvalifikuota, nes ji neatitinka nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, sudėties požymių. Dėl to teismai, priimdami sprendimus, iš esmės pažeidė BK 2 straipsnio 4 dalies reikalavimus, numatančius, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Kasatorius pažymi, kad abiejų instancijų teismų sprendimuose padarytos išvados, jog R. D. nieko nežinojo apie „Divangolf Management LLC“ sąskaitas ir nekontroliavo finansinių srautų per šią įmonę, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, ir tai laikytina BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

Teisme iš AB SEB banko buvo išreikalauti R. D. asmeninės sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) 2006–2007 m. išrašai, siekiant nustatyti, iš kokių įmonių ir už ką buvo pervesti pinigai į asmeninę R. D. sąskaitą. Analizuojant R. D. sąskaitos išrašus ir įmonės „Divangolf Managment LLC“ sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašus nustatytas faktas, kad 2006 m. balandžio 13 d. „Divangolf Management LLC“ sąskaitos likutis buvo 2 490,77 USD. Be to, 2006 m. balandžio 20 d. M. S. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 ir 2006 m. vasario 15 d. nurodymą pervedė į „Divangolf Management LLC“ sąskaitą 40 000 USD. Taip pat nustatyta, kad 2006 m. balandžio 20 d. iš „Divangolf Managment LLC“ sąskaitos 40 000 USD buvo pervesta į asmeninę R. D. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Iš sąskaitos matyti, kad 2006 m. balandžio 20 d. 40 000 USD buvo gauta iš „Divangolf Management LLC“, o R. D. 2006 m. balandžio 24 d. tarptautiniu mokėjimo pavedimu šiuos pinigus pervedė į „VOLAT-2005“ sąskaitą. Byloje yra duomenų, jog M. S. 2005 m. lapkričio 24 d. elektroniniu paštu R. D. pateikė kompanijos „Divangolf Managment LLC“ rekvizitus tam, kad būtų galima apmokėti įmonės įsteigimo mokestį. 2005 metų lapkričio mėnesį R. D. pats apmokėjo už įmonės „Divangolf Managment LLC“ įsteigimą 1950,00 USD. Ši įmonė buvo įsteigta 2005 m. lapkričio 30 d. ir R. D. vardu išrašytas įmonės akcininko pažymėjimas. Įsteigus įmonę „Divangolf Managment LLC“, R. D. 2005 m. gruodžio 15 d. dar pervedinėjo pinigus į įmonę „(duomenys neskelbtini)“, o tik atidarius „Rietumu banko“ sąskaitą, iš karto pradėjo pervesti asmeninius pinigus į įmonės „Divangolf Managment LLC“ sąskaitą.

R. D., 2007 m. sausio 25 d. apklausiamas kaip liudytojas, nurodė, kad 2005 m. gruodžio 21 d. jis sudarė su įmone „Divangolf Management LLC“ paskolos sutartį, pagal kurią įsipareigojo pervesti nuo paskolos sutarties pasirašymo per 90 banko dienų 800 000 USD šiai įmonei. Apie 240 000 USD jis pervedė, tačiau ši paskolos sutartis su M. S. įmone „(duomenys neskelbtini)“ nieko bendro neturi. Kasatorius pažymi, kad byloje yra nukentėjusiojo R. D. parodymai, jog jis šia įmone pasitikėjo, todėl ir jo vardu parašytame nurodyme pasirašė sutikdamas, kad įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pervestų paskolintus pinigus į įmonės „Divangolf Management LLC“ sąskaitą. Taigi byloje nustatyta, kad R. D. ne tik kontroliavo įmonės „Divangolf Managment LLC“ sąskaitą, bet ir piniginius srautus per įmonę „Divangolf Managemant LLC“, ir atgavo visus pinigus, t. y. dalį pinigų jis atgavo per įmonę „Divangolf Managemant LLC“, kuri buvo pervesta į R. D. asmeninę sąskaitą, o kitą dalį pinigų jis atgavo pagal jo paties žodinius ir rašytinius nurodymus. Ši dalis pinigų buvo pervesta į kitas įmones, tokiu būdu vėliau reikalavimo teisių perleidimo sutartimis R. D. užvaldė tuos pinigus ir pervedė į savo asmenines sąskaitas. Kasatoriaus nuomone, šiuos teiginius pagrindžia byloje esanti medžiaga, kurios išsamiai ir nešališkai neišnagrinėjo nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas.

Kasatorius pažymi, kad byloje neginčijamai įrodyta, jog per įmonę „Divangolf Managemant LLC“ R. D. pinigai pervesti į „VOLAT-2005“. 2005 m. gruodžio 21 d. R. D. sudarė paskolos sutartį Nr. 05-12-1 su įmone „Divangolf Management LLC“ ir įsipareigojo, kad šios įmonės nuosavybei perduos 800 000 USD, o ši įmonė 2005 m. gruodžio 23 d. sudarė sutartį Nr. 05-12-1 su „VOLAT-2005“. Sutarties Nr. 05-12-1 pagrindu 2005 m. gruodžio 28 d. R. D. pervedė 150 000 USD į įmonės „Divangolf Managemant LLC“ „Rietumu banko“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šie pinigai tą pačią dieną buvo pervesti į įmonę „VOLAT 2005“. 2006 m. sausio 24 d. R. D. pervedė 95 000 USD į įmonės „Divangolf Managemant LLC“ „Rietumu banko“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šie pinigai tą pačią dieną buvo pervesti į įmonę „VOLAT-2005“. 2006 m. vasario 21 d. R. D. pervedė 24 100 USD į įmonės „Divangolf Managemant LLC“ „Rietumu banko“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Šie pinigai 2006 m. vasario 23 d. buvo pervesti į įmonę „VOLAT-2005“. Iš viso R. D. įmonei „Divangolf Managemen LLC“ pervedė 269 100 USD. Atskaičius tarpbankinius atskaitymus įmonės „Divangolf Managemant LLC“ „Rietumu banko“ sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) R. D. pinigų 2006 m. vasario 23 d. neliko, nes visi 269 100 USD buvo pervesti į „VOLAT-2005“ sąskaitą.

Byloje yra dokumentai, kad 2006 m. vasario 15 d. R. D., būdamas įmonės „Divangolf Management LLC“ savininkas, nurodė M. S. įmonei „(duomenys neskelbtini)“, kad pagal 2005 m. lapkričio 4 d. paskolos sutarties Nr. 05-11-04, sudarytos tarp R. D. ir M. S. įmonės „(duomenys neskelbtini)“, 3.3 punktą 1 620 000 Lt būtų grąžinti ir pervesti į įmonės „Divangolf Management LLC“ sąskaitą per 30 kalendorinių dienų nuo nurodymo gavimo dienos. 2006 m. kovo 8 d. iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ į įmonės „Divangolf Managemant LLC“ „Rietumu banko“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 ir 2006 m. vasario 15 d. nurodymą, laikantis 30 kalendorinių dienų termino, buvo pervesta 100 000 USD.

Ši suma buvo paskirstyta taip: 2006 m. kovo 10 d. 60 000 USD pervesta į „VOLAT-2005“ metalui pirkti pagal „VOLAT-2005" ir „Divangolf Management LLC" sutartį Nr. 05-12-1BY 23 12 2005 ir papildomą susitarimą Nr. 1/2006-02-24; 2006 m. kovo 20 d. 30 000 USD pervedama į NORD LINE LLC Rez USN už marketingo paslaugas pagal NORD LINE LLC Rez USN ir „Divangolf Management LLC“ sutartis 10-03/06. Iš „Rietumu banko“ sąskaitos išrašų matyti, kad 2006 m. kovo 23 d. ir 2006 m. kovo 24 d. į šio banko sąskaitą buvo pervesta 181 000 USD iš „MINSKU MEL KOMBINAT“.

Dalis pinigų buvo pervesta į DENMARK AG Rez USN, ir 2006 m. kovo 27 d. sąskaitos likutis buvo 13 502,95 USD. 2006 m. kovo 29 d. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 ir 2006 m. vasario 15 d. nurodymą pervedė į „Divangolf Management LLC“ sąskaitą 20 000 USD. 2006 m. kovo 31 d. sąskaitos likutis – 32 550,16 USD. Tą pačią dieną 30 000 USD buvo pervesti į „VOLAT-2005“ sąskaitą pagal sutartį Nr. 05-12-1B Y/2005-12-23 ir papildomą susitarimą Nr. 1/24 02 2006. 2006 m. balandžio 20 d. „Divangolf Managemant LLC“ „Rietumu banko" sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo 2402,03 USD likutis. 2006 m. balandžio 28 d.

įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 ir 2006 m. vasario 15 d. nurodymą pervedė į „Divangolf Management LLC“ sąskaitą 179 920,66 USD, kurie panaudoti apmokėti už maistinius kviečius, pinigų likutis – 31322,69 USD. 2006 m. gegužės 9 d. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pagal paskolos sutartį Nr. 05-11-04 ir 2006 m. vasario 15 d. nurodymą pervedė į „Divangolf Management LLC“ sąskaitą 99 919,20 USD. Iš šios sumos 2006 m. gegužės 9 d. 30 000 USD buvo pervesta į įmonės „VOLAT-2005“ sąskaitą.

Iš visų paskolintų R. D. M. S. įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pinigų, kurie buvo pervesti į R. D. įmonę „Divangolf Management LLC“, 120 000 USD buvo pervesti į įmonės „VOLAT-2005“ sąskaitą.

Be to, byloje yra dokumentai, patvirtinantys, kad 2006 m. rugsėjo 30 d. reikalavimo teisės perleidimo sutartimi Nr. 300906 visi pervesti pinigai į „VOLAT-2005“ per „Divangolf Management LLC“ buvo užvaldyti R. D., jam mokamos palūkanos. Šį faktą patvirtina 2007 m. gruodžio 5 d. R. D. raštas „VOLAT-2005“, kuriame nurodoma, kiek procentų palūkanų privalo sumokėti „VOLAT-2005“. Šio rašto pirmose šešiose eilutėse įrašytos pinigų sumos, kurios pervestos iš įmonės „Divangolf Management LLC“. Visi pinigai į įmonę „VOLAT-2005“ buvo pervesti žodiniu R. D. nurodymu, nesant jokio rašytinio nurodymo.

Kasatorius teigia, kad iš bylos medžiagos duomenų visumos matyti, jog R. D. pretenzijos dėl jam tariamai negrąžintų pinigų yra visiškai nepagrįstos, nes jas akivaizdžiai paneigia byloje esantys bankiniai dokumentai, pagrindžiantys, kad minėti pinigai R. D. grąžinti per įmonę „Divangolf Managment LLC“, kurie vėliau pagal R. D. žodinius ir rašytinius nurodymus buvo pervesti į kitas įmones arba į jo asmeninę sąskaitą.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas jo gynėjo prašymą atlikti bendrovės „Divangolf Managment LLC“ ūkinės finansinės veiklos ekspertizę, o apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl šio prašymo ir nurodydamas, jog šį prašymą pirmosios instancijos teismas atmetė pagrįstai, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 22 straipsnio nuostatas ir taip neteisėtai neleido gauti ir pateikti įrodymų, kurie akivaizdžiai patvirtintų tai, kad dalis paskolintų pinigų R. D. asmeniškai buvo pervesta per įmonės „Divangolf Management LLC“ sąskaitą, o kita dalis jam grąžinta per įmonę „VOLAT-2005“. Taip būtų įrodyta, kad R. D. civilinis ieškinys dėl 1 534 325 Lt atlyginimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kasatorius mano, kad abiejų instancijų teismų sprendimais buvo neišsamiai ir nevisapusiškai išnagrinėta bylos medžiaga, nesilaikyta nešališkumo ir objektyvumo principų.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. D. atsiliepimu į nuteistojo M. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Nukentėjusysis atsiliepime į kasacinį skundą pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistojo kasacinis skundas iš esmės tapatus apeliaciniam skundui. Pasak nukentėjusiojo, kasatorius skunde neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo, o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas ir dalykas, todėl yra už kasacinės instancijos teismo nagrinėjant kasacinę bylą įgaliojimų ribų. Kiti kasacinio skundo teiginiai dėl neva esančių kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindų yra deklaratyvūs. Nukentėjusiojo nuomone, tai, kad apeliacinės instancijos teismas kitaip įvertino įrodymus, pateikė kitokias nei norėtų kasatorius išvadas, savaime dar nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

Nukentėjusysis teigia, kad nuteistasis M. S. skunde nenurodo, ar jis grąžino jam (nukentėjusiajam) skolą, ar ne; jei taip, tai kada ir kokiu būdu.

Nukentėjusysis nurodo, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai atkreipė dėmesį į nenuoseklius, prieštaringus nuteistojo parodymus ir tai įvertino kaip jo siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas tinkamai patikrino apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą ir teisingai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas išsamiai bei visapusiškai ištyrus visas bylos aplinkybes, įvertinus įrodymų visetą, argumentuojant, kaip ir kodėl vertinami įrodymai, nurodant, kodėl teismas vienus įrodymus priima, o kitus – atmeta.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras atsiliepime į nuteistojo M. S. kasacinį skundą prašo jį atmesti.

Prokuroras pažymi, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio l dalis). Dėl to kasatoriaus pozicija dėl byloje esančių įrodymų vertinimo bei motyvai, kuriais paneigiamos pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų išvados, neanalizuojami ir atsiliepimai į juos nepateikiami.

Nuteistojo M. S. motyvai dėl esminių BPK pažeidimų, kurie, jo nuomone, lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą, yra nepagrįsti. Priešingai nei teigia kasatorius, pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai, o apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus. Iš byloje esančių pirmosios instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė bei patikrino visas esmines bylos aplinkybes. Nuosprendyje pateikti įrodymai, kuriais teismas pagrindė savo išvadas dėl M. S. nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, taip pat motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė nuteistąjį teisinančius įrodymus. Prokuroras nurodo, kad teismų nustatytomis aplinkybėmis M. S., siekdamas apgaule užvaldyti svetimą R. D. turtą, pateikdamas pastarajam žinomai klaidingą informaciją apie investavimo Baltarusijoje galimybes, suklaidino nukentėjusįjį, jog šis gali investuoti į Baltarusiją tik per nuteistojo įmonę, po to, sudarydamas su juo tikslinę paskolos sutartį, nors realiai gautų pinigų pagal paskirtį naudoti neketino, apgaule gavo iš nukentėjusiojo 1 620 000 Lt ir taip užvaldė svetimą, nukentėjusiajam priklausantį turtą. Taigi, įvertinus apgaule užvaldyto turto vertę, nuteistojo M. S. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, todėl nesant BPK 369 straipsnyje nustatytų pirmos instancijos nuosprendžio bei apeliacinės instancijos nutarties panaikinimo ar pakeitimo pagrindų kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu.

Nuteistojo M. S. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Kasacinės instancijos teismo priimtose nutartyse ne kartą yra pasisakyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismo sprendime (nuosprendyje ar nutartyje), priimtame išnagrinėjus bylą, nėra motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, ir tai yra esminis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtų nuosprendžio ar nutarties negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, priimtoje nutartyje į esminius apeliacinio skundo argumentus neatsakė (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2) turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų. Svetimo turto įgijimas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausančių kilnojamųjų ar nekilnojamųjų daiktų, pinigų, vertybinių popierių ir pan., o turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir (ar) naudotis ir (ar) disponuoti tokiu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę.

Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas, panaudojant apgaulę. Apgaulė siekiant išvengti turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą ar turtinę teisę, nes apgaulė išvengiant prievolės naudojama siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas kaltininkui būti priverstam įvykdyti prievolę (pvz., tyčia tampant beturčiu, turtą perleidžiant kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, t. y. tyčia sudarant situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės), o ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį.

Apgaulė, kaip sukčiavimo nusikaltimo padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį visais atvejais turi būti nustatoma. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą taip suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, kad jis, būdamas suklaidintas savo valia kaltininko, veikiančio savo ar kitų asmenų naudai, perduotų (perleistų) turtą ar turtinę teisę manydamas, kad jis ar asmenys, kurio interesais kaltininkas veikė, turi teisę jį gauti.

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad esminis sukčiavimo požymis yra apgaulė, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą reikšmę asmens apsisprendimui dėl turto ar turtinės teisės perdavimo kitam asmeniui.

M. S. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad apgaule iš nukentėjusiojo R. D. įgijo didelės vertės turtą – 1 620 000 Lt.

Pagal kaltinimą (kuris, nurodant, kuo M. S. yra kaltinamas, pakartotas nuosprendžio nustatomojoje dalyje, kurioje turi būti išdėstomos nusikalstamos veikos aplinkybės, teismo pripažintos įrodytomis) M. S. apgaule savo naudai įgijo didelės vertės turtą, kad apgaulė pasireiškė tuo, jog, sužinojęs apie R. D. ketinimą investuoti savo pinigus į metalų verslą Baltarusijoje, piktnaudžiaudamas R. D. pasitikėjimu pasiekė, kad šis jam perduotų 1 620 000 Lt, kurių neketino grąžinti, t. y. įtikino jį, kad jis, kaip fizinis asmuo, negali investuoti savo pinigų į metalų verslą Baltarusijoje, pasiūlė šiuo tikslu pinigus perduoti jam (M. S.), kaip M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ savininkui, įtikino jį pinigų investavimo per šią įmonę tikslingumu, siekdamas sudaryti įspūdį, kad susitarimas dėl pinigų panaudojimo R. D. numatytu tikslu yra realus, įtikino jį pinigus perduoti paskolos sutartimi, parengė neprocentinę paskolos sutartį, pagal kurią M. S. firma „(duomenys neskelbtini)“ iš R. D. pasiskolina 1 620 000 Lt metalų gaminiams iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkti ir juos realizuoti Baltarusijoje, 2005 m. lapkričio 4 d. paskolos sutartis buvo pasirašyta, iš R. D. asmeninės sąskaitos per penkis kartus (2005 m. lapkričio 7 d.–2005 m. gruodžio 5 d.) į M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą buvo pervesta 1 620 000 Lt, kuriuos M. S. panaudojo savo reikmėms, taip padarydamas R. D. 1 620 000 Lt žalą.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nurodęs, kad ištirtų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog M. S. kaltė padarius sukčiavimą visiškai įrodyta, konstatavo, kad M. S., „siekdamas užvaldyti svetimą turtą, įtikino nukentėjusįjį, kad jis, kaip fizinis asmuo, negali tiesiogiai investuoti pinigų į verslą Baltarusijoje, įtikino tai padaryti per jo turimą įmonę, t. y. iškraipė objektyvią tiesą, tokiu būdu nukentėjusiojo sąmonėje susiformavo klaidingas įsivaizdavimas, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per kaltinamojo turimą įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir tokiu būdu jį paskatino nenaudingai disponuoti turimais pinigais.

M. S. suvokė, jog R. D. sąmoningai pateikė objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją apie pinigų investavimą Baltarusijoje, nes, kaip pats pripažino, verslu Baltarusijoje užsiėmė jau daug metų“, kad toks R. D. suklaidinimas turėjo lemiamos įtakos šio apsisprendimui pinigus pervesti į M. S. firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, nes, kaip parodė nukentėjusysis, jis, žinodamas, kad jo paskolinti pinigai nebus panaudoti bendram verslui, pinigų į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą nebūtų pervedęs. Tokiai išvadai pritarė ir apeliacinės instancijos teismas.

Apeliaciniame skunde, be kitų argumentų, kuriais grindžiamas prašymas panaikinti apkaltinamąjį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, buvo teigiama, kad tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, padarytos pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 3, 4 dalys); kad jis jokių ketinimų užvaldyti nukentėjusiojo turtą neturėjo; nei jis, nei jo firma „(duomenys neskelbtini)“ pinigų iš R. D. nesiskolino – byloje aptariama paskolos sutartis, sudaryta tarp firmos „(duomenys neskelbtini)“ ir R.

D., nevisiškai atitinka tikruosius šalių susitarimus, nes ji buvo skirta teisiškai pagrįsti R. D. pinigų įnešimą į firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą; kad jis R. D. jokių melagingų, klaidinančių ar objektyvią tiesą iškraipančių žinių nesuteikė ir neįtikinėjo atlikti kokių nors veiksmų, kad jo ir R. D. santykiai, susiję su verslu, buvo inicijuoti R. D., kuris siekė įsilieti į jo Baltarusijoje vystomą verslą ir tapti jo dalininku bei, norėdamas kuo greičiau pradėti jame dalyvauti, į firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedė 1 620 000 Lt, ir tai tik vėliau tam, kad būtų galima pagrįsti pinigų įnešimą, buvo įforminta paskolos sutartimi, o dar vėliau, R.

D. pinigams jau esant firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitoje, kilus klausimams dėl šių pinigų pervedimo bendrovei „VOLAT-2005“, dėl jų grąžinimo R. D. tam, kad šis pats juos pervestų, bendrovės „VOLAT-2005“ teisininkas jiems abiem bei V. S. išaiškino, jog R. D., kaip fizinis asmuo, negali pervesti pinigų į Baltarusijoje registruotos bendrovės „VOLAT-2005“ sąskaitą.

BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Nuosprendžio surašymas turi atitikti BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė; tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo apeliacinį skundą, nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog R. D. pinigus į firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedė todėl, kad M. S., siekdamas užvaldyti svetimą turtą, įtikino šį, kad jis, kaip fizinis asmuo, negali tiesiogiai investuoti savo pinigų į verslą Baltarusijoje, taip pat įtikino, kad jis pinigus verslui gali persiųsti tik per įmonę „(duomenys neskelbtini)“, taip iškraipė objektyvią tiesą ir paskatino nukentėjusįjį nenaudingai disponuoti savo pinigais, yra pagrįstos ir visiškai teisingos. Tačiau, kaip matyti iš nuosprendžio turinio, nors jame ir nurodoma, kad minėtos išvados daromos įvertinus visus įrodymus atskirai bei jų visumą, nagrinėjamu aspektu nuosprendyje jokios įrodymų analizės nėra, lieka neaišku, kokiais bylos duomenimis remiantis konstatuojama, jog R. D. M. S. buvo įtikinėjamas pervesti pinigus į firmą „(duomenys neskelbtini)“, kad to siekdamas, turint tikslą pervestų pinigų negrąžinti, jis teikė jam klaidinančią, objektyvios tiesos neatitinkančią informaciją, todėl padarytos išvados negali būti laikomos nekeliančiomis abejonių jų teisingumu. Kada buvo sudaryta paskolos sutartis (iki ar po pinigų pervedimo), kokie tikrieji buvo šios sutarties tikslai, ko šiuo sandoriu buvo siekiama, kada buvo įkurta ar reorganizuota bendrovė „VOLAT-2005“, kada buvo sutarta, kad pinigai bus pervedami į šią bendrovę ir kt. klausimai, kurie nėra nereikšmingi sprendžiant tai, ar R. D., tuo metu dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ projektų prekybos vadovu, pinigus į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pervedė būdamas suklaidintas ir ar buvo suklaidintas tyčia, iš anksto ketinant negrąžinti iš jo gautų pinigų, nuosprendyje neaptarti ir neanalizuoti.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo skundą, nurodė, kad iš 2005 m. lapkričio 4 d. sudarytos paskolos sutarties matyti, jog ji buvo tikslinė, t. y. R. D. M. S. firmai „(duomenys neskelbtini)“ paskolino 1 620 000 Lt metalo gaminiams iš Ukrainos metalurgijos gamyklų pirkti ir juos realizuoti Baltarusijoje, tačiau, R. D. pervedus pinigus į firmos „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, 2005 m. lapkričio 4 d.–2006 m. vasario 15 d. iš Ukrainos metalurgijos gamyklų metalai nebuvo perkami, pinigai buvo panaudoti kitoms bendrovės reikmėms ir nukentėjusiajam negrąžinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad veikai, kvalifikuoti kaip sukčiavimui, nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo fakto. Ne mažiau svarbus sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis yra apgaulė ir jos subjektyvus suvokimas. Veiką kvalifikuojant kaip sukčiavimą būtina įrodyti, kad savo ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą asmuo maskuoja apgaule suklaidindamas paskolos davėją dėl savo ketinimų, pateikdamas kitai šaliai klaidingus duomenis, dokumentus ar panaudodamas kitokius būdus, nulemiančius kitos pusės apsisprendimą suteikti paskolą ir suvaržančius suteiktos paskolos atgavimą. Sukčiavimas padaromas tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad turtas įgyjamas neteisėtai panaudojant apgaulę ir turto savininkas dėl to patirs turtinės žalos, numato tokius padarinius ir jų nori. Sukčiavimo sudėtis reikalauja, kad tyčia neatlygintinai užvaldyti svetimą turtą turi susiformuoti iš anksto, t. y. iki turto ar teisės į turtą įgijimo momento. Taigi jau civilinio teisinio sandorio sudarymo momentu asmens tyčia turi būti nukreipta neteisėtai užvaldyti turtą ar įgyti teisę į jį (kasacinė nutartis Nr. 2K-329/2011). Kaltininko susiformavusi tyčia, jo ketinimai teismų sprendimuose turi būti atskleisti ir argumentuoti byloje esančiais įrodymais ir nustatytomis aplinkybėmis.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė ir tai, kad byloje ištirtais įrodymais nustatyta, jog M. S., gavęs iš R. D. pinigus ir juos panaudojęs banko paskoliniams įsipareigojimams padengti, sukūrė planą kaip imituoti pinigų grąžinimą R. D., – įtikino jį, kad reikia nupirkti jo (R. D.) vardu ofšorinę kompaniją, per kurios sąskaitą bus grąžinami pinigai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosprendyje apskritai nėra išanalizuota ir įvertinta nei kieno iniciatyva, nei kokiu tikslu, nei kada, t. y. kokiu bylai reikšmingu momentu, ofšorinė bendrovė „Divangolf Management LLC“ buvo įsteigta.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo nuosprendį pripažino teisėtu ir pagrįstu neišnagrinėjęs visų esminių apeliacinio skundo argumentų. Tai pripažintina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Olegas Fedosiukas

Valerijus Čiučiulka

Aldona Rakauskienė