2017-04-27 Nr. AB-9244-3-61-3-01709-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1901-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01709-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų M. M. (M. M.), L. Š. (L. S.) ir G. M. (G. M.), L. M. (L. M.), N. M. (N. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M. (M. M.), L. Š. (L. S.) ir G. M. (G. M.), L. M. (L. M.), N. M. (N. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai M. M., L. Š. ir G. M., L. M., N. M. (toliau – ir pareiškėjai) 2016 m. balandžio 27 d. teismui pateikė skundą, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2016 m. balandžio 12 d. sprendimą Nr. (15/6-9) 12PR-32 ir įpareigoti suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjai paaiškino, kad jie iš kilmės valstybės ((duomenys neskelbtini)) išvyko todėl, kad joje jiems grėsė pavojus. M. M. priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, buvo agitatorius. Vykdamas automobiliu, jis pateko į eismo įvykį, per kurį žuvo trys žmonės, ir, nors jis automobilio nevairavo, žuvusių asmenų giminės pradėjo jam grasinti. Kadangi jis, kaip buvusios valdančiosios partijos agitatorius, negalėjo tikėtis tinkamos valstybės institucijų pagalbos sprendžiant jo persekiojimo, grasinimų problemas (pareiškėjams buvo sakoma, kad jie paramos negaus dėl politinių pažiūrų), negalėjo persikelti gyventi į kitas šalies vietas dėl sunkios materialinės padėties bei neturėjo kitos gyvenamosios vietos, todėl išvyko iš (duomenys neskelbtini) ieškoti prieglobsčio.

Pareiškėjai nurodė kelias išvykimo priežastis: diskriminacija, persekiojimas dėl politinių pažiūrų, priklausymas (duomenys neskelbtini). Pasikeitus valdančiosioms politinėms jėgoms, t. y. rinkimus laimėjus partijai (duomenys neskelbtini), jie ateidavo į (duomenys neskelbtini) štabą ir sakydavo, kad (duomenys neskelbtini) partijos rėmėjai kartu su M. S. turi išvykti. Pareiškėjai bijojo kreiptis pagalbos į policiją, valstybės institucijas, nes policija jiems nepadėtų, kadangi jie priklausė (duomenys neskelbtini) ir dalyvavo mitinguose. Taigi, pareiškėjai ir jų nepilnamečiai vaikai savo kilmės valstybėje negalėjo jaustis saugūs, viltis, kad, esant poreikiui, valstybės institucijos į jiems aktualius klausimus reaguos adekvačiai ir tinkamai, nes dėl politinių pažiūrų nebuvo laiku užtikrinta efektyvi policijos pagalba.

Pareiškėjai teigė, jog M. M. užduotis (duomenys neskelbtini) veikloje buvo trikdyti partijos (duomenys neskelbtini) organizuotus rinkimų kampanijos mitingus, todėl dabartinė (duomenys neskelbtini) valdžia buvo nusistačiusi prieš jį. L. Š. taip pat priklausė (duomenys neskelbtini). Tokia situacija rodė, kad kilmės šalyje jie patyrė diskriminaciją dėl politinių pažiūrų. Šis jų biografijos aspektas taip pat trukdė įsidarbinti kilmės valstybėje. Minėtų aplinkybių visetas leido manyti, kad pareiškėjai savo kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) patyrė persekiojimą ir negalėjo gyventi net pagal valstybėje įprastas normalaus gyvenimo sąlygas, įsidarbinti. Tai, kad politiniais sumetimais asmenys buvo atleidžiami iš darbo, diskriminuojami, patvirtino informacija apie pareiškėjų kilmės valstybę: po 2012 m. spalio mėn. rinkimų (duomenys neskelbtini) nariai prabilo apie neteisėtus grasinimus, atleidimus iš darbo ir areštus dėl jų politinių ryšių ar veiklos, išorinė bei vidinė įtaka teismų darbui išliko problema. Pareiškėjai pažymėjo, jog, nors jų nurodyti faktai nebuvo visiškai nuoseklūs, jų pateiktos faktinės aplinkybės viena kitai neprieštaravo ir leido manyti, kad jos atitiko tikrovę, bei patvirtino, kad jie patyrė diskriminaciją ir persekiojimą, kuris buvo tokio intensyvumo, kad galėjo būti prilygintas persekiojimui, dėl kurio suteiktina tarptautinė apsauga.

Pareiškėjai akcentavo, jog vertinant, ar buvo pagrindas daryti išvadą, kad jie patyrė persekiojimą, svarbu, ar atitinkamus požymius, savybes pareiškėjams, kaip persekiojamiesiems, suteikė pats persekiotojas (šiuo atveju, valdančiųjų politinių jėgų (partijos (duomenys neskelbtini)) rėmėjai). Nebūtina, kad prieglobsčio prašytojai jau būtų patyrę persekiojimą. Tai, kad persekiotojas juos priskyrė atitinkamai grupei (šiuo atveju, pagal politinę veiklą), o šios grupės atžvilgiu valstybėje buvo nustatytos persekiojimo apraiškos, leido manyti, kad jie galbūt bus persekiojami kilmės šalyje. Šiuo atveju jie buvo išskirti iš (duomenys neskelbtini) visuomenės dalies kaip (duomenys neskelbtini) rėmėjai ir nariai, o pareiškėjas, kaip buvęs aktyvus jos narys, patyrė dar didesnį dėmesį iš oponentų, susidūrė su sunkumais kreipiantis ir atstovaujant savo interesams valstybės institucijose. Minėtosios aplinkybės rodė, kad buvo pagrindų suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą.

Pareiškėjai taip pat paaiškino, jog jie iš kilmės valstybės išvyko ir dėl to, kad buvo persekiojami eismo įvykyje žuvusių trijų asmenų artimųjų. Jie grasino pareiškėjui, pareiškėjams, su nepilnamečiais vaikais grįžus į kilmės valstybę, grėsė pavojus sveikatai ar gyvybei, žiaurus elgesys, žmogaus teisių pažeidimas, kurie galėjo prilygti kankinimui, draudžiamam tarptautinių teisės aktų. Pareiškėjai nuosekliai laikėsi pozicijos, kad kilmės valstybėje jų teisės nebūtų ginamos, valstybės pareigūnai, policija ne tik nebuvo pajėgūs, bet ir nesuinteresuoti jų apsauga. Pasak pareiškėjų, policijos pozicija šiuo komplikuotu atveju tebuvo leisti pareiškėjams su persekiotojais (eismo įvykyje žuvusių asmenų giminėmis) išsiaiškinti patiems, valstybės pareigūnams nesikišant į problemos sprendimą. Paminėtas abejingumas ir valstybės pareigūnų nusišalinimas nuo klausimų sprendimo patvirtino, kad kilmės valstybėje jie negalėjo tikėtis apsaugos nuo persekiojimo, o taip pat efektyvios teisinės gynybos, teisės į saugią aplinką, susirinkimų ir įsitikinimų laisvę, asmens apsaugą ir kitų žmogaus teisių gerbimą. Turimais duomenimis, (duomenys neskelbtini) nebuvo išnykęs ir plačiai paplitęs policijos pareigūnų piktnaudžiavimas, neveikimas ir nebaudžiamumas už tokius veiksmus (neveikimą).

Pareiškėjų nuomone, tai, kad kilmės valstybėje nebuvo galimybės užtikrinti jų apsaugą nuo persekiojimo ar žmogaus teisių pažeidimo, gresiančio kankinimo ar sveikatos sutrikdymo, sudarė prielaidas jiems suteikti ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Grėsmė pareiškėjų ir jų nepilnamečių vaikų sveikatai, gyvybei, fundamentalių teisių (į laisvę, kūno neliečiamumą, teisingumą) neužtikrinimas tikėtinai galėtų baigtis jų kankinimu, teisių pažeidimu.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas teigė, kad pareiškėjai kilmės valstybėje nebuvo persekiojami dėl priklausymo partijos (duomenys neskelbtini) rėmėjams. Nei M. M., nei L. Š. nenurodė jokių aplinkybių, kad jie patyrė persekiojimą kilmės valstybėje dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) veikloje. M. M. (duomenys neskelbtini) veikloje dalyvavo 2012-2013 m., o L. Š. – 2013-2015 m., ir nenurodė, kad dėl tos priežasties buvo persekiojami kilmės valstybėje, o iš šalies išvyko 2015 m. rugsėjo 10 d. dėl eismo įvykio, įvykusio 2015 m. sausio mėn.

Atsakovo nuomone, pareiškėjų pasakojimas dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) prieštaringas: jie per apklausas teigė, kad buvo (duomenys neskelbtini) nariai, tačiau dokumentų, patvirtinančių priklausymą partijai, pateikti negalėjo. L. Š. per apklausą teigė, kad dokumentus apie jos priklausymą (duomenys neskelbtini) paliko namuose, nes buvo priversti bėgti iš šalies, tačiau, remiantis pateiktais dokumentais, nustatyta, kad L. Š. ir jos nepilnamečiams vaikams 2015 m. liepos 6 d. buvo išduoti (duomenys neskelbtini) piliečių pasai, 2015 m. liepos 27 d. – notariškai patvirtinti pažymėjimų, išduotų nepilnamečiams vaikams, vertimai, t. y. L. Š. rūpinosi dokumentų tvarkymu ir ruošėsi išvykti iš šalies. M. M. taip pat nurodė, kad jie ruošėsi išvykti, tvarkė dokumentus ir jiems padėjo kaimynai, todėl nelogiška, kad jie paliko namuose dokumentus, patvirtinančius jų priklausymą (duomenys neskelbtini) ir pagrindžiančius prieglobsčio prašymo motyvus. Be to, per apklausą L. Š. teigė (duomenys neskelbtini) negalėjusi susirasti darbo, kadangi priklausė minėtai partijai, tačiau negalėjo nurodyti, kur kreipėsi dėl darbo.

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjai nepriklausė (duomenys neskelbtini) nariams (įskaitant (duomenys neskelbtini) generalinį sekretorių, buvusius Vidaus reikalų ir Gynybos ministrus bei ministrą pirmininką, vietos tarybų narius, priklaususius (duomenys neskelbtini)), kurie susidūrė ar galėtų susidurti su tam tikromis problemomis (duomenys neskelbtini), t. y. nebuvo rasta jokios informacijos, kad šios partijos nariai ar rėmėjai būtų buvę persekiojami. Tarptautinės migracijos organizacijos biuro (duomenys neskelbtini) atstovo teigimu, mažai tikėtina, kad asmuo būtų persekiojamas dėl politinių įsitikinimų, tai būtų išimtinis atvejis. Atsakovas nerado jokios informacijos, kad asmenų, rinkimų kampanijos metu dirbusių M. S. partijoje, atžvilgiu buvo pareikšti kokie nors kaltinimai, jie buvo sulaikomi ar kaip nors kitaip baudžiami.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jie bandė ginti savo teises, o (duomenys neskelbtini) policija ar kitos teisėtvarkos institucijos atsisakė juos ginti nuo grasinimų ar smurto veiksmų, nukreiptų prieš juos iš privačių asmenų pusės. Priešingai, nustatyta, kad 2015 m. liepos mėn. L. Š. ir jos nepilnamečiams vaikams buvo išduoti asmens dokumentai ir jie nepatyrė jokių suvaržymų iš valdžios institucijų pusės, jie turėjo visas galimybes kreiptis dėl patiriamo smurto, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Atsakovas, remdamasis turima informacija, pažymėjo, jog (duomenys neskelbtini) policijoje pasiekta didelė pažanga, ji turėjo didžiulį visuomenės pasitikėjimą ir nebuvo rasta informacijos, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos negalėtų apginti savo šalies piliečių nuo smurto ar chuliganiško elgesio veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškėjų M. M., L. Š. ir G. M., L. M., N. M. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Lazdijų rinktinės pasienio pareigūnai 2015 m. rugsėjo 20 d. Lazdijų rajone patikrinimui sustabdė automobilį „Mercedes Benz“ su Vokietijos Federacinės Respublikos numeriais, kuriame buvo pareiškėjai. Lietuvos pareigūnams jie pateikė (duomenys neskelbtini) piliečių pasus, tačiau neturėjo teisėtą buvimą ar atvykimą į Lietuvos Respublikos teritoriją patvirtinančių dokumentų. Užsieniečių registracijos centre 2015 m. spalio 5 d. M. M. ir L. Š. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje dėl jiems gresiančio pavojaus kilmės valstybėje. Tą pačią dieną buvo atlikta jų pirminė apklausa, per kurią jie nurodė, kad norėjo vykti į Lenkijos Respubliką, Varšuvą. M. M. teigė kilmės valstybę palikęs dėl to, jog jam grasino avarijoje, į kurią pateko, žuvusių asmenų artimieji, o L. Š. nurodė, kad išvyko iš šalies, nes jie buvo (duomenys neskelbtini) partijos šalininkai ir negavo darbo, neturėjo nei namų, nei artimųjų. Jeigu turėtų namus, išvykę nebūtų. Departamentas 2015 m. spalio 7 d. sprendimais Nr. (15/6-9) 15PR-168 ir Nr. (145/6-9) 15PR-169 nusprendė M. M. ir L. Š. prieglobsčio prašymą nagrinėti iš esmės, suteikti jiems ir jų nepilnamečiams vaikams laikiną teritorinį prieglobstį Lietuvos Respublikoje bei išduoti jiems užsieniečio registracijos pažymėjimus.

2015 m. gruodžio 15 d. buvo atliktos L. Š. ir M. M. apklausos. Remiantis šių apklausų garso įrašais, M. M. Departamentui nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini), tačiau dėl karo nuo 1993 m. gyveno (duomenys neskelbtini). 1998–2012 m. dirbo (duomenys neskelbtini) kariuomenėje ryšininku, jo karinis laipsnis – vyr. seržantas, nuo 2012 m. neturėjo oficialaus darbo. Tuo metu, kai (duomenys neskelbtini) keitėsi valdžia, jis buvo (duomenys neskelbtini) partijos narys, 2012 m. pabaigoje dalyvavo partijos veikloje, jo užduotis buvo trikdyti opozicinės partijos (duomenys neskelbtini) organizuojamus mitingus, jam teko mušti žmones, šaudyti į orą.

Paprašytas nurodyti, kada vyko minėti mitingai, konkrečių datų neprisiminė, tačiau mitingai 2012 m. pabaigoje vyko daug kartų (duomenys neskelbtini), jis juose dažnai dalyvavo. Paklaustas, ar turėjo dokumentus, kad priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, M. M. atsakė neigiamai. Paklaustas, kur buvo jo karinis bilietas, M. M. teigė, kad visi dokumentai liko jo asmens byloje. Jis paaiškino, kad dokumentai išduodami tada, kai dirbi, o kai išeini iš darbo – dokumentai lieka byloje, jei pradedi dirbti kitoje darbovietėje, juos išduoda, bet nuo 2012 m. jis neturėjo darbo.

Paklaustas, kodėl išvyko iš šalies, M. M. tvirtino, jog, partijai (duomenys neskelbtini) laimėjus rinkimus, jie ateidavo į (duomenys neskelbtini) partijos štabą ir sakydavo, kad šios partijos rėmėjai kartu su M. S. turi išvykti į (duomenys neskelbtini) („dabar jų laikai“). M. M. taip pat paaiškino, kad 2015 m. sausio 26 d. jis automobiliu su kaimynais išvyko iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) švęsti sūnaus gimtadienio, grįžtant namo automobilį vairavo M. M. kaimynas, nes pareiškėjas buvo girtas. Važiuodami jie pateko į eismo įvykį, per kurį žuvo trys žmonės:

L. B. (L. B.), A. Č. (A. Č.) ir G. T. (G. T.). Po šio įvykio žuvusiųjų tėvai ir giminaičiai pradėjo M. M. grasinti, kadangi avarija buvo padaryta jam priklausančiu automobiliu. Pradžioje konfliktas buvo mažas, tačiau vėliau jam teko slėptis, kadangi žuvusiųjų giminaičiai gyveno arti, jį susitikę gatvėje mušė, taip pat ateidavo į namus, mėtė akmenis į namų langus. Net tuo metu, kai jis slėpėsi namuose, žuvusiųjų artimieji jo ieškojo, netgi stabdė automobilius, atvykstančius į (duomenys neskelbtini). Be to, kadangi žuvusiųjų vaikai ir jo vaikai lankė tą pačią mokyklą, pradėta užpuldinėti jo vaikus ir žmoną – vyresniajam sūnui buvo sutrenkta galva, po šio įvykio policija jo sūnų palydėjo namo.

Agresijos ir užpuolimų vis daugėjo, taip pat gauti laiškai su grasinimais. M. M. nurodė, jog jų šeimą užtarė kaimynai ir patarė jiems išvykti iš šalies, netgi padėjo susitvarkyti kelionės dokumentus vaikams ir žmonai, nes jie neturėjo (duomenys neskelbtini) piliečių pasų. Paklaustas, kada įvyko avarija, M. M. nurodė, kad ji įvyko 2015 m. sausio 26 d. Paklaustas, ar dėl grasinimų kreipėsi į policiją, M. M. teigė, kad po avarijos 3 mėn. byla buvo nagrinėjama policijoje, tačiau asmeniškai į policiją jis nesikreipė, nes, jo nuomone, policija vis viena jam nepadėtų, nes jis buvo (duomenys neskelbtini) partijos rėmėjas, dalyvavo mitinguose.

Paklaustas, kas jam grėstų sugrįžus į kilmės valstybę, M. M. tvirtino, kad jį užmuštų arba kas nors nutiktų su jo vaikais, nes žuvusiųjų artimieji norėjo keršto. Paklaustas, ar buvo teismas dėl eismo įvykio, ar buvo nuteisti avariją sukėlę asmenys, M. M. teigė, kad 2015 m. vasario mėn. viduryje įvyko teismas, tuo metu jis dar gydėsi ligoninėje, tačiau teismas kaltų nenustatė, nes automobilį vairavęs asmuo žuvo avarijoje. Paklaustas, ar apie tai rašė žiniasklaida, M. M. atsakė neigiamai.

Per apklausą L. Š. paaiškino, kad gimė (duomenys neskelbtini), ištekėjusi gyveno pas vyrą (duomenys neskelbtini), tačiau namas, kuriame jie gyveno, priklausė (duomenys neskelbtini) gyvenantiems giminaičiams. Jos tėvai ir brolis gyveno (duomenys neskelbtini) kaime. L. Š. teigė baigusi (duomenys neskelbtini) valstybinį koledžą, įgijo farmacininkės specialybę, vėliau 3 m. dirbo vaistinėje, tačiau nuo 2012 m. niekur nedirbo, augino tris vaikus. Darbo susirasti kilmės valstybėje negalėjo, nes priklausė (duomenys neskelbtini) partijai. Paklausta, ar turėjo dokumentus, patvirtinančius priklausymą šiai partijai, teigė, kad jie liko namie, nes jie buvo priversti bėgti iš šalies. L. Š. buvo (duomenys neskelbtini) kaimo rinkimų stebėtojų komisijos narė. Paklausta, kada tai buvo, nežinojo bei paaiškino, kad 2013–2015 m. ji eidavo į (duomenys neskelbtini) partijos būstinę (duomenys neskelbtini), kur vyko susirinkimai, paskaitos. Paklausta, ką dar veikė partijoje, ji teigė neturinti ką pasakyti. Paklausta, kodėl išvyko iš šalies, L. Š. paaiškino, kad po 2015 m. įvykusios avarijos, kurioje dalyvavo jos sutuoktinis ir per kurią žuvo 3 žmonės, žuvusiųjų artimieji jų šeimai neleido ramiai gyventi. Kai jie namuose šventė sūnaus L. gimtadienį, jos sutuoktinis M. M. nuosavu automobiliu su kaimynais, kurie tuo metu buvo jų svečiai, išvyko švęsti kitur. L. Š. tvirtino, kad M. M. nebuvo girtas, tačiau jiems grįžtant namo įvyko avarija, žuvo 3 žmonės. Nors jos sutuoktinis automobilio nevairavo, žuvusiųjų artimieji jų šeimai vis tiek grasino, net vaikams – vyriausiasis sūnus buvo sumuštas, turėjo smegenų sutrenkimą, tačiau policija nesikišo ir liepė patiems aiškintis santykius. Jiems išvykti iš šalies padėjo kaimynai, kurie surinko kelionei reikalingus pinigus. Paklausta, kodėl nepersikėlė gyventi pas tėvus, L. Š. atsakė, kad jos tėvai sunkiai vertėsi, jos mama sirgo diabetu.

Departamentas 2016 m. balandžio 12 d. ginčijamu sprendimu Nr. (15/6-9) 12PR-32 nusprendė pareiškėjams nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jų pateikti argumentai nebuvo susiję su prieglobsčio suteikimo pagrindais bei pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, bei nesuteikti papildomos apsaugos, įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo išsiųsti juos iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti M. M. ir L. Š. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Teismas sutiko su Departamento pastabomis dėl pareiškėjų apklausose nurodytų aplinkybių neatitikimo ir neišsamumo. L. Š. nurodytos aplinkybės dėl patirtos diskriminacijos dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai (apklausoje nurodė kaip (duomenys neskelbtini) partiją) buvo nenuoseklios ir prieštaringos. L. Š. negalėjo paaiškinti, kokia veikla užsiėmė partijoje, nors nurodė, kad buvo aktyvi narė nuo 2013 m. iki 2015 m. Vėliau ji nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) išvyko dėl 2015 m. įvykusios avarijos, kurioje dalyvavo jos sutuoktinis bei kurios metu žuvo 3 žmonės, o žuvusiųjų artimieji jų šeimai neleido ramiai gyventi, nors pirminėje apklausoje teigė, kad išvyko iš šalies, nes priklausė partijai ir dėl to negavo darbo.

Teismas akcentavo, kad M. M. apklausoje nurodė, kad avarija įvyko 2015 m. sausio 26 d. Paklaustas, ar dėl grasinimų kreipėsi į policiją, teigė, kad po avarijos 3 mėn. byla buvo nagrinėjama policijoje, o vėliau paaiškino, kad teismas įvyko 2015 m. vasario mėn. viduryje, tuo metu jis dar gydėsi ligoninėje, tačiau teismas kaltų nenustatė, nes automobilį vairavęs asmuo žuvo avarijoje. Šie paaiškinimai laikytini prieštaringais laiko prasme dėl ikiteisminio tyrimo atlikimo ir nagrinėjimo teisme fakto. Kaip ir L. Š., M. M. nurodė, kad priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, tačiau negalėjo nurodyti jokių konkrečių faktų ar pateikti tai patvirtinančių įrodymų, kurių teisingumą atsakovas galėtų patikrinti.

Teismas pažymėjo, kad nebuvo jokių duomenų, jog pareiškėjai stengėsi pateikti bent dalį jų nurodytų aplinkybių patvirtinančių rašytinių įrodymų (pvz., jų nurodytų pažymėjimų dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai), kurių Departamentas, neatskleisdamas tyrimo tikslų, negalėjo gauti. Pareiškėjai pripažino, kad įrodymus turėjo, tačiau nenurodė jokių priežasčių, kodėl, nuosekliai susitvarkę kitus dokumentus ir nusprendę siekti prieglobsčio, priėmė sprendimą palikti šiuos svarbius dokumentus. Pareiškėjai nebuvo nuoseklūs ir tai matyti iš skundo turinio. Skunde jie pripažino savo teiginių nenuoseklumą, tačiau nurodė, kad jų pateiktos faktinės aplinkybės viena kitai neprieštaravo ir leido manyti, kad jos atitiko tikrovę. Pareiškėjų nuomone, jų nurodytos aplinkybės patvirtino, kad jie patyrė diskriminaciją ir persekiojimą, kuris intensyvumu galėjo prilygti persekiojimui, dėl kurio suteiktina tarptautinė apsauga. Teismas su tuo nesutiko. Pareiškėjams tiek pirminėse apklausose, tiek ir 2015 m. gruodžio 15 d. apklausoje buvo išaiškintos jų teisės ir pareigos, inter alia (lot. – be kita ko, įskaitant) pareiga nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių bei bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Tačiau apklausose pareiškėjai pateikė trumpus, lakoniškus, nenuoseklius ir prieštaringus pasakojimus apie patirtą persekiojimą.

Teismas, įvertinęs Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. išvadą Nr. 13PR-32RN, konstatavo, kad, nepaisant neišsamaus ir lakoniško pareiškėjų pasakojimo, atsakovas atlikto išsamų informacijos apie jų kilmės valstybę tyrimą dėl pareiškėjų nurodytų galimo persekiojimo aplinkybių (priklausymo politinei partijai ir keršto dėl padarytos avarijos) ir padarė pagrįstą išvadą, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos galėtų apginti pareiškėjus nuo asmenų, kurie jiems grasino. Be to, net jeigu pareiškėjai ir priklausė politinei partijai, jie nebuvo žinomi asmenys, todėl jiems nekilo reali persekiojimo grėsmė. Pareiškėjai apklausoje tik lakoniškai nurodė, kad teisėsaugos institucijos jiems nepadėtų dėl priklausymo politinei partijai, tačiau tai buvo subjektyvus vertinimas, kadangi jie į teisėsaugos institucijas nesikreipė, o atsakovo surinkta objektyvi informacija apie kilmės valstybę nepatvirtino subjektyvios pareiškėjų baimės.

Teismo vertinimu, pareiškėjai nepateikė jokių persekiojimo baimės pagrįstumo įrodymų, patvirtinančių individualaus persekiojimo kilmės valstybėje realaus egzistavimo faktą, konkrečių priežasčių, pagrindžiančių tokio persekiojimo tikimybę, t. y. neįrodė realios, pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl politinių įsitikinimų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso prasme. Pareiškėjai taip pat nepateikė argumentų, kad jų kilmės valstybėje egzistavo tokia situacija, kuri nulemtų individualios ir pakankamai rimtos grėsmės, atitinkančios Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus kriterijus, buvimą. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas sutiko su atsakovo išvada, jog nebuvo pagrindo pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį.

Teismas akcentavo, jog Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra ir nėra šio Įstatymo 125 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių užsienietis įpareigojamas išvykti iš Lietuvos Respublikos arba priimamas sprendimas grąžinti jį į užsienio valstybę. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Taigi, sprendimui uždrausti atvykti pakanka bent vienos iš nurodytų sąlygų, todėl teismas nusprendė, kad ginčijamas atsakovo sprendimas, kuriuo M. M. ir L. Š. uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, taip pat buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teismas darė išvadą, kad Departamento 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas Nr. (15/6-9) 12PR-32 buvo pagrįstas ir teisėtas, todėl pareiškėjų skundas atmestas.

III. Pareiškėjai M. M., L. Š. ir G. M., L. M., N. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą panaikinti ir patenkinti jų skundą.

Pareiškėjai pažymi, jog prieglobsčio prašytojų pasakojimo nenuoseklumas ar trūkumai, kad jais būtų galima netikėti, turėtų būti esminiai. Pareiškėjų nuomone, jų pateikti duomenys iš esmės atitinka padėtį kilmės valstybėje, jų pasakojimas nebuvo tiek netikslus ir neatitinkantis bendros informacijos apie kilmės valstybę, politinių oponentų ar jų rėmėjų persekiojimą ar diskriminaciją, kad galėtų būti laikomas nepatikimu. Pareiškėjų nurodytos faktinės aplinkybės buvo dėl tų pačių įvykių, o netikslumai galėjo atsirasti dėl jų dalyvavimo laipsnio skirtingumo (asmeniškai ar ne). Persekiojimas dėl eismo įvykio yra glaudžiai susijęs su pareiškėjų veikla politinėje partijoje, galbūt vienas kitą sąlygojant arba veikiant pasekmių atžvilgiu (jų skundai nėra iš esmės tiriami, kilmės valstybėje pareiškėjai diskriminuojami dėl politinių pažiūrų). Dėl politinių pažiūrų pareiškėjai buvo diskriminuojami darbo rinkoje (pareiškėja, turėdama farmacininkės išsilavinimą ir darbo patirties, negalėjo įsidarbinti), kas jų kilmės valstybėje pasitaiko. Teismas pateiktą informaciją vertino neobjektyviai, nesiaiškino, ar pasakojimų nenuoseklumas yra esminis.

Pareiškėjai paaiškina, kad valstybės institucijos jų kilmės valstybėje negatyviai žiūri į politinius oponentus, todėl pareiškėjai negali pasitikėti policijos bei ikiteisminio tyrimo pareigūnais. L. Š. 2015 m. gruodžio 15 d. apklausoje nurodė kreipusis į policiją. M. M. to asmeniškai nedarė. Tačiau tai rezultatų nedavė. Tokią padėtį (duomenys neskelbtini) patvirtino 2014 m. kovo 14 d. pažyma „Apie žmogaus teisių padėtį (duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai, kaip priklausantys (duomenys neskelbtini) partijai („(duomenys neskelbtini)“), negalėtų tikėtis objektyvaus ir nešališko tyrimo dėl jų persekiojimo. Policijos pozicija dėl pareiškėjų persekiojimo tėra leisti pareiškėjams su persekiotojais (eismo įvykyje žuvusių asmenų giminėmis) išsiaiškinti patiems. Teismas šios aplinkybės skundžiamame sprendime neaptarė ir motyvuotai neatmetė. Pareiškėjai pabrėžia, jog akivaizdu, kad, esant persekiojimui, pasireiškusiam tiek pareiškėjo, tiek jo sūnaus sveikatos sutrikdymu, policijos pareigūnų pozicija atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, traukti atsakomybėn nusikalstamas veikas jų sveikatai padariusius asmenis yra neteisėta žmogaus teisių apsaugos požiūriu. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai negali tikėti valstybės institucijų paramos, nešališko įvykių ištyrimo, todėl negali ir nenori naudotis kilmės valstybės pagalba. Pareiškėjų baimė būti persekiojamiems, patirti kankinimus ar prievartą yra ne subjektyvaus pobūdžio, o realiai egzistuojanti jų kilmės valstybėje.

Pareiškėjai teigia, kad priklausomybę partijai patvirtinantys dokumentai liko (duomenys neskelbtini), o giminaičių, kurie jiems galėtų padėti rinkti ir atsakovui pateikti oficialius dokumentus, jie neturi. Pareiškėjai pagal galimybes pateikė kuo išsamesnę informaciją. Be to, nei atsakovas, nei teismas neginčytinai nekonstatavo, kad pareiškėjų pasakojimai neatitinka tikrovės, o byloje tik pažymėta, jog jų pasakojimas buvo neišsamus. Pareiškėjai taip pat akcentuoja, kad prieglobsčio prašytojai turi išdėstyti faktines aplinkybes, tačiau ir atsakovas neturi būti tik pasyvus stebėtojas, o aktyviai aiškintis prašytojų nurodytas aplinkybes, imtis priemonių pasakojimo trūkumams pašalinti. Nei atsakovas, nei teismas pareiškėjams nepateikė tikslinančių ir abejones galinčių pašalinti klausimų, todėl laikytina, kad pareiškėjų nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis galima vadovautis sprendžiant prieglobsčio jiems suteikimo klausimą.

Pareiškėjų vertinimu, teismas nekritiškai vertino duomenis apie pareiškėjų kilmės valstybę (2014 m. kovo 14 d. pažymą), nors jais remtasi skunde. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjai į teisėsaugos institucijas nesikreipė, nes 2015 m. gruodžio 15 d. apklausos metu L. Š. teigė kelis kartus kreipusis į policiją, tačiau pareigūnai nurodė kivirčus spręsti tarpusavyje. Manytina, kad bylos duomenų, pareiškėjų pasakojimų visuma patvirtino, kad, grąžinus į kilmės valstybę, pareiškėjai nebūtų ginami nuo persekiojimo, jiems grėstų kankinimas, egzekucija ar jiems prilyginti smurto veiksmai, neteisėtas baudimas pareiškėjui ir jo šeimai iš eismo įvykyje žuvusių asmenų giminaičių pusės, todėl pareiškėjams suteiktinas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas pažymi, kad nors nustatyta, jog M. M. ir L. Š. pateikta informacija turėjo trūkumų patikimumo vertinimo požiūriu, buvo atliktas išsamus jų nurodytų aplinkybių dėl jiems gresiančio keršto bei neprieinamos apsaugos tyrimas, nurodyti faktai įvertinti informacijos apie kilmės valstybę kontekste. Be to, pareiškėjai tik interpretavo Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. išvadoje Nr. 13PR-32RN, kurios pagrindu priimtas ginčijamas Departamento sprendimas, pateiktą informaciją apie (duomenys neskelbtini) narių padėtį (duomenys neskelbtini), nes jie nepriklausė šios partijos nariams (generaliniam sekretoriui, vietos valdybos nariams ir kt.), kurie susidūrė ar galėtų susidurti su tam tikromis problemomis (duomenys neskelbtini), t. y. nebuvo rasta jokios informacijos, kad (duomenys neskelbtini) nariai ar rėmėjai būtų persekiojami. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nepateikė jokios individualaus pobūdžio informacijos, bet rėmėsi tik bendro pobūdžio duomenimis iš minėtos Departamento pažymos.

Atsakovas pareiškėjų teiginius apie tai, kad jiems nebuvo pateikti tikslinantys ar abejones galintys pašalinti klausimai, laikė nepagrįstais. Be to, pareiškėjai galėjo trūkstamus paaiškinimus pateikti pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismams, bet jokios individualaus pobūdžio informacijos, patikslinančios jų pateiktą informaciją, nepateikė. Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjai nepateikė jokios papildomos ir objektyvios informacijos, įrodančios jų baimės būti persekiojamiems (duomenys neskelbtini) dėl vieno ar kelių 1951 m. Ženevos konvencijoje numatytų pagrindų pagrįstumą, todėl, vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, jie negali būti pripažinti pabėgėliais Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokių įvertinamų aplinkybių, kad jie bandė ginti savo teises, o (duomenys neskelbtini) policija ar kitos teisėtvarkos institucijos atsisakė juos ginti nuo grasinimų ar smurto veiksmų, nukreiptų prieš juos iš privačių asmenų pusės. Priešingai, 2015 m. liepos mėn. L. Š. ir jos vaikams buvo išduoti asmens dokumentai, jie nepatyrė jokių suvaržymų iš valdžios institucijų pusės, todėl turėjo visas galimybes kreiptis dėl patiriamo smurto, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijos negalėtų apginti savo šalies piliečių nuo smurto ar chuliganiškų veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjų M. M., L. Š. ir G. M., L. M., N. M. prašymo suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetė nusprendęs, kad ginčijamas atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas (I t., b. l. 18-20) pareiškėjams nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuso ar papildomos apsaugos) yra pagrįstas.

Pareiškėjai su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir teigia, kad jiems suteikti prieglobstį atsisakyta nepagrįstai, jų pasakojimuose nenustačius esminių prieštaravimų.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad užsienietis turi teisę kreiptis ir gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatyta tvarka (Įstatymo 65 str.). Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Šioje įstatymo normoje išvardytos pabėgėlių statuso suteikimo sąlygos iš esmės yra identiškos 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalies 2 punkte nurodytoms sąlygoms.

Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą pažymėjo, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti asmeniui pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą yra tai, jog asmeniui, prašančiam prieglobsčio, egzistuoja „visiškai pagrįsta baimė“, kad jam jo kilmės valstybėje atsitiks įvykiai, numatyti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1631/2008, 2015 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2565-662/2015). „Visiškai pagrįstos baimės“ buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prieglobsčio prašančio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, sąvoka „baimė“ yra siejama su dvasine būsena ir subjektyvia būkle, todėl minėta sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-879/2011, 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

Pagal Įstatymo 71 straipsnio 3 dalies 4 punktą, kuris atitinka 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (nauja redakcija), 4 straipsnio 1 dalį (pagal šį straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti), prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių. Vadinasi, asmuo, prašantis suteikti jam prieglobstį, privalo visapusiškai ir tinkamai bendradarbiauti su prašymą nagrinėjančia institucija, pateikti tikrovę atitinkančią informaciją ir padėti prašymą nagrinėjančiai institucijai nustatyti visas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1127/2013, 2015 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1430-822/2015). Pateikus informaciją, sukeliančią abejonių asmens pareiškimų patikimumu, asmuo privalo pateikti pakankamus paaiškinimus dėl nustatytų savo pareiškimų netikslumų ar prieštaravimų (žr., pvz., Europos žmogaus teisių teismo 2007 m. kovo 8 d. sprendimą Collins ir Akaziebie prieš Švediją (pareiškimo Nr. 23944/05), 2013 m. sausio 29 d. sprendimą S. H. H. prieš Jungtinę karalystę (pareiškimo Nr. 60367/10)).

Nagrinėjamu atveju Departamentas ginčijamu sprendimu atsisakė pareiškėjams suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nustatęs, kad pareiškėjų pateikti argumentai nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais prieglobsčio suteikimo pagrindais bei Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis, ir papildomą apsaugą, nustatęs, kad pareiškėjų aplinkybės neatitiko numatytųjų Įstatymo 87 straipsnyje. Pareiškėjai prašymą suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą iš esmės grindė tuo, jog dėl M. M. ir L. Š. priklausymo politinei partijai – (duomenys neskelbtini) partijai – jie ir jų vaikai negalėjo tikėtis valstybės apsaugos patiriant grasinimus ir fizinį smurtą iš eismo įvykio metu, kuriame dalyvavo M. M., žuvusių asmenų artimųjų, be to, jie negalėjo rasti darbo, susidūrė su sunkumais kreipiantis ir atstovaujant savo interesus valstybinės institucijose.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių dokumentų, nenurodė jokių viešai prieinamų duomenų (pvz., straipsnių laikraščiuose, pranešimų, sąrašų partijos interneto svetainėje), patvirtinančių, jog jie priklausė (duomenys neskelbtini) partijai, nepaisant to, kad išvykimui iš (duomenys neskelbtini) siekiant gauti prieglobstį Lenkijoje ruošėsi iš anksto. Be to, 2015 m. spalio 5 d. pirminės apklausos metu L. Š. (2015 m. spalio 5 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo Nr. STI-55(RN), L.

Š. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 16-21) teigė buvusi (duomenys neskelbtini) partijos koordinatore, tačiau 2015 m. gruodžio 15 d. apklausoje (2015 m. gruodžio 15 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas Nr. (15/6-9)39PR-31RN, L. Š. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 37-41) nurodė tik ėjusi į susirinkimus ir klausiusis paskaitų, 2013 m. stebėjusi rinkimus (negalėjo pasakyti, kokius), paprašyta papildyti, daugiau nieko nenurodė. M. M. 2015 m. gruodžio 15 d. apklausoje (2015 m. gruodžio 15 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas Nr. (15/6-9)39PR-30RN, M.

M. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 37-40) teigė partijos veikloje dalyvavęs 2012 m. pabaigoje. Pažymėtina, jog pareiškėjų teiginiai apie persekiojimo baimę buvo susiję išimtinai su sunkumais susirandant darbą ir manymu, jog, valstybė negali (ir nenori) užtikrinti jų apsaugos atsiradus nesutarimams su 2015 m. sausio 26 d. avarijoje žuvusių asmenų giminaičiais. Pareiškėjai nenurodė jokių atvejų, kai dėl jų priklausymo politinei partijai jiems buvo grasinta smurtu ar mirtimi arba tokių veiksmų buvo imtasi ar įvykdyti pasikėsinimai, buvo pareikšti nepagrįsti įtarimai ar pradėti teisminiai procesai siekiant juos įkalinti ar kitaip suvaržyti jų laisvę, buvo jiems individualiai, o ne visiems nariams bendrai partijos būstinėje, siūlyta išvykti iš valstybės. Aplinkybių, kad (duomenys neskelbtini) partijos nariai ar rėmėjai, neužėmę postų valstybės valdyme, įskaitant narius, trikdžiusius partijos (duomenys neskelbtini) organizuotus mitingus, būtų persekiojami ar patyrę spaudimą kilmės valstybėje, nenustatė ir Departamento prieglobsčio reikalų skyrius, įvertinęs bendrą situaciją (duomenys neskelbtini) (Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. išvada Nr. (15/6-9)13PR-32RN, L.

Š. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 48-57). Kaip teisingai pastebėjo atsakovas, L. Š. siekiant iš oficialių valstybės institucijų gauti asmens dokumentus jai ir jos vaikams (iš įrašų pasuose matyti, jog jie visi išduoti 2015 m. liepos 6 d.), jokios kliūtys sudarytos nebuvo (pareiškėjai tokių kliūčių nenurodė). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovo abejonės pareiškėjų argumentų, kad jie buvo persekioti dėl priklausymo 2012 m. rinkimus pralaimėjusiai (duomenys neskelbtini) partijai, o, grįžus į kilmės valstybę, jiems grėstų pavojus sveikatai ir gyvybei, žiaurus elgesys, prilygstantis kankinimui, atitikimu tikrovei yra pagrįstos.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pagrindė pareiškėjų nurodyta priežastis, dėl kurių jie nusprendė palikti kilmės valstybę, buvo ta, jog, M. M. patekus į avariją ir joje žuvus kitiems asmenims, jų artimieji ėmė grasinti ir fiziškai smurtauti prieš jį ir jo šeimą (jo sūnui mokykloje buvo sutrenkta galva), o policijos pareigūnai nesuteikė ir nenorėjo jiems suteikti apsaugos. 2015 m. spalio 5 d. pirminės apklausos metu (2015 m. spalio 5 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo Nr. STI-53(RN) 35 p., M. M. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 16-21) M.

M. teigė, jog, įvykus avarijai, jam ėmė grasinti vieno mirusiojo giminaitis, pareiškėjas dėl to į policiją nesikreipė, bet nusprendė išvykti iš šalies, kovo mėn. jis buvo sumuštas, tačiau per 2015 m. gruodžio 15 d. apklausą (2015 m. gruodžio 15 d. prieglobsčio prašytojo apklausos dėl prieglobsčio suteikimo protokolas Nr. (15/6-9)39PR-30RN, M. M. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 37-40) jis nurodė kitokias aplinkybes, t. y. kad žuvusiųjų tėvai ir giminaičiai pradėjo jam grasinti, nes avarija buvo padaryta jam priklausančiu automobiliu, pareiškėjas ir giminaičiai gyveno arti, todėl sutikę gatvėje jį mušė, užpuldinėjo jo vaikus ir žmoną, be to, pareiškėjas dar kartą patvirtino asmeniškai į policiją nesikreipęs, nes ji jam vis vien nepadėtų.

Remiantis pačių pareiškėjų skunde nurodytais argumentais bei apklausų metu pateiktais paaiškinimais, minėtas eismo įvykis buvo ištirtas policijoje ir išnagrinėtas teisme (kaltieji nenustatyti, nes M. M. automobilį vairavęs jo kaimynas bei kiti asmenys įvykio metu žuvo), L. Š. ir M. M. sūnų sužalojus mokykloje, jį namo palydėjo policija. L. Š. teigė kelis kartus kreipusis į policiją (nekonkretizuota, kada), tačiau jai nurodyta su žuvusiųjų artimaisiais susitarti pačiai. Remiantis pareiškėjų paaiškinimais, jie dėl tokių policininkų veiksmų į kitas institucijas nesikreipė, jų neapskundė, nes manė, kad jiems niekas nepadės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjų paaiškinimuose nėra pagrindo policininkų atsisakymą imtis veiksmų prieš keršto siekiančius žuvusiųjų artimuosius susieti su pareiškėjų veikla (duomenys neskelbtini) partijoje.

Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių šiuos subjektyvius pareiškėjų įsitikinimus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į Departamento turimą informaciją, kurios pareiškėjai neneigė, kad (duomenys neskelbtini)teisėsaugos institucijose yra pasiekta didelė pažanga, jos turi aukštą visuomenės pasitikėjimą ir gali apginti savo šalies piliečius nuo smurto ar chuliganiško elgesio veiksmų (Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. išvada Nr. (15/6-9)13PR-32RN, L. Š. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 48-57).

Teisėjų kolegijos vertinimu, besitęsiantis konfliktas su 2015 m. sausio 26 d. eismo įvykyje žuvusių asmenų artimaisiais yra susijęs su nepakankamai aktyviais pačių pareiškėjų veiksmais, be kita ko, nesiimant veiksmų ir dėl policijos pareigūnų galbūt padarytų jų teisių ir teistų interesų pažeidimų, o ne su jų persekiojimu dėl politinių pažiūrų, todėl negali būti pripažintas pakankamu pagrindu pareiškėjams suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje.

Teisėjų kolegija pažymi, jog M. M. ir L. Š. teigė dėl priklausymo politinei partijai taip pat negalėję susirasti darbo. L. Š. 2015 m. spalio 5 d. pirminės apklausos metu (2015 m. spalio 5 d. prieglobsčio prašytojo pirminės apklausos protokolo Nr. STI-55(RN) 35 p., L. Š. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 16-21) teigė, kad pareiškėjai (duomenys neskelbtini) turėjo problemų, negalėjo gauti normalių darbų, nes buvo (duomenys neskelbtini) partijos šalininkai; neturėjo nei darbų, nei namų, ten labai blogos gyvenimo sąlygos, tačiau, jei būtų turėję namus, niekur nevyktų. Paklausta, ar pageidavo grįžti į kilmės valstybę, L. Š. atsakė ne, nes neturėjo nuosavo namo (41 p.). Iš to darytina išvadą, jog pareiškėjų sprendimui išvykti iš (duomenys neskelbtini) reikšmingą poveikį turėjo ir ekonominiai interesai. Nei M. M., nei L. Š. nepaaiškino, kur ir kada kreipėsi dėl darbo, kokiais būdais jo ieškojo. Pastebėtina ir tai, kad, nors pareiškėjai teigė buvę aktyvais politinės partijos nariais, remiantis jų pačių paaiškinimais, L. Š. veikla partijoje apsiribojo atvykimu į partijos susirinkimus ir paskaitas, o M. M. trikdė opozicinės partijos mitingus 2012 m. pabaigoje. Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad M. M. ir L. Š. pastangos susirasti darbo, jei jos buvo, buvo nesėkmingos būtent dėl jų priklausymo (duomenys neskelbtini) partijai.

Dėl M. M. ir L. Š. nustatyto draudimo 1 metus atvykti į Lietuvos Respubliką teisėjų kolegija nurodo, kad Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas. Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš minėto sąrašo, ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir Kriterijų vertinimo tvarkos 10 skirsnyje įtvirtintas taisykles, sprendžia, kad draudimas M. M. ir L. Š. atvykti į Lietuvos Respubliką 1 metus nustatytas pagrįstai ir vadovaujantis minėtais kriterijais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjai pateikė nepagrįstą prašymą suteikti jiems pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą (nesant teisinių pagrindų, numatytų Įstatymo 86 ir 87 str.), ginčijamu sprendimu pagrįstai pareiškėjams nesuteikė prieglobsčio bei nusprendė juos išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija, įvertinusi Departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2016 m. balandžio 5 d. išvadą Nr. (15/6-9)13PR-32RN (L. Š. asmens byla Nr. (duomenys neskelbtini), l. 48-57) ir kitus pareiškėjų asmens bylose esančius duomenis, daro išvadą, kad sąlygų, draudžiančių pareiškėjus išsiųsti į kilmės šalį, nėra (Įstatymo 130 str. 1 d.). Todėl ginčijamas Departamento 2016 m. balandžio 12 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra pagrindo. Palikus šį sprendimą nepakeistą, nėra pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį ir / ar papildomą apsaugą.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų M. M. (M. M.), L. Š. (L. S.) ir G. M. (G. M.), L. M. (L. M.), N. M. (N. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė