2017-11-28 Nr. AB-22035-3-61-3-01231-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2008-602/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01231-2016-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Alytaus pataisos namų, Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, Alytaus visuomenės sveikatos centrui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. Č. (A. Č.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–19), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

1.1. Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš Departamento veiksmų, pareiškėjas paaiškino, kad Departamento veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, jog šios institucijos pareigūnai netinkamai vykdė savo funkcijas, kadangi pareiškėjui su skundais kreipiantis į Departamentą, jo keliami klausimai nebuvo išspręsti, o atsakymai buvo pateikiami vienodo, neišsamaus turinio.

1.2. Dėl neturtinės žalos, siejamos su Lukiškių TI-K, pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 20 d. iki 2013 m. kovo mėn. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas pabrėžė, kad minėtu laikotarpiu jis buvo laikomas perpildytose kamerose, nesilaikant vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimų (pareiškėjo manymu, kamerose įrengtų sanitarinių mazgų plotas neturėtų būti įskaičiuotas į bendrą kameros plotą), kamerose sanitariniai mazgai nebuvo atitverti nuo gyvenamosios erdvės, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos, kamerose buvo drėgna, lubos ir sienos buvo avarinės būklės, apšvietimas neatitiko reikalavimų, trūko baldų. Be to, pareiškėjas akcentavo, kad Lukiškių TI-K dušai nebuvo dezinfekuojami, o pasivaikščioti jis buvo vedamas tik po 1 val. Pareiškėjas taip pat teigė, kad išvykstant iš Lukiškių TI-K ir į jį atvykstant būdavo patalpinamas į 30 kv. m patalpą, kurioje nebūdavo nei kėdžių, nei stalų, tekdavo stovėti ilgą laiką, tokioje patalpoje būdavo iki 30 žmonių.

1.3. Pasisakydamas dėl prašomos priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš Alytaus PN veiksmų, pareiškėjas nurodė, kad pataisos namuose jis buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 21 d. nesilaikant vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimų, be to, kamerose jis buvo kalinamas kartu su sergančiais ŽIV, tuberkulioze, rūkančiais asmenimis. Pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus PN kamerų patalpos buvo avarinės būklės, temperatūra, apšvieta neatitiko reikalavimų, patalpose buvo asbesto, taip pat buvo tarakonų, maistas nekokybiškas. Atkreipė dėmesį į tai, kad Alytaus PN 4 sanitariniai mazgai teko 400 žmonių, todėl naudojimasis sanitariniu mazgu buvo komplikuotas. Pabrėžė, kad Alytaus PN dušai nedezinfekuojami, taip pat nedezinfekuojamos ir kirpėjo priemonės, draudžiama turėti šiltą pledą, taksofono kortelę. Kartu paaiškino, kad pareiškėjui būnant patalpintam baudos izoliatoriuje trūko vietos (dalį patalpos užėmė baldai), oro, šviesos, buvo drėgna. Pasivaikščiojimai buvo vykdomi 6 val. ryte, pasivaikščiojimų kiemeliai maži. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Alytaus PN administracija trukdo ginti savo teises, nes ignoruoja prašymus, o įstaigos pateikti atsakymai į skundus absurdiški, biurokratiški. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad dėl Alytaus PN administracijos veiksmų negalėjo įsigyti higienos priemonių, nes įstaigoje veikiančioje parduotuvėje didelės kainos, nebuvo išleistas atostogų, negavo pašalpos, jam nebuvo sudarytos normalios darbo sąlygos. Pareiškėjui diskomfortą taip pat kėlė naktiniai patikrinimai, po pasimatymų atliekama žeminanti apžiūra.

1.4. Pareiškėjo teigimu, jam neturtinė žala buvo padaryta ir Viešojo saugumo tarnybos neteisėtais veiksmais, kurie pasireiškė tuo, kad etapavimas buvo vykdomas perpildytais automobiliais, automobiliai buvo be langų, juose neveikė apšvietimas, ventiliacija, nebuvo tualeto.

1.5. Apibendrindamas, pareiškėjas tvirtino, kad dėl nurodytų pažeidimų jis patyrė neturtinę žalą, t. y. nepatogumus, psichologinį išsekimą, sutriko jo sveikata, visavertis gyvenimas ir kt.

2. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 105–111) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN taip pat prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senatį. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjas bausmę įstaigoje atliko nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. kovo 24 d., o skundą teismui pateikė 2016 m. kovo 24 d., todėl praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą 3 metų senaties terminą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2013 m. kovo 24 d.

Taip pat paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nepažeidžiant vienam asmeniui turinčios tekti gyvenamojo ploto normos reikalavimų. Šiame kontekste kartu akcentavo, kad Alytaus PN nėra kalėjimas, todėl įstaigoje laikomi nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje tiek lauke, tiek viduje, sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio aikštėse, užsiimti kita leistina veikla. Be to, Alytaus PN tvirtino, kad gyvenamosios patalpos buvo pakankamai aprūpintos kietuoju inventoriumi, tuo tarpu pareiškėjas, būdamas nepatenkintas gyvenamąja patalpa, į administraciją dėl perkėlimo nesikreipė.

Dėl higienos normų laikymosi nurodė, kad Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs Alytaus PN patalpų patikrinimą, pažeidimų nenustatė. Šiuo aspektu pažymėjo, kad pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų sąlygų įstaigoje taip pat nesikreipė. Papildomai akcentavo, kad nors ginčo laikotarpiu 21 ir 11 būriai nebuvo tikrinami, administracija tiek šiltuoju, tiek šaltuoju periodu užtikrina reikiamą patalpų temperatūrą, apšvietimą. Pabrėžė, kad įstaigos patalpos vėdinamos per langus, kaip tai nustato teisės aktai.

Dėl maisto kokybės ir kiekybės pažymėjo, kad pažeidimai šioje srityje taip pat nebuvo nustatyti, maitinimas vyksta laikantis teisės aktų nuostatų. Alytaus PN atkreipė dėmesį, kad higienos priemonės išduodamos, pašalpos skiriamos laikantis teisės aktų reikalavimų, o kūno ertmių apžiūra gali būti atliekama kilus įtarimui, jog asmuo turi draudžiamųjų daiktų, tačiau ginčo laikotarpiu pareiškėjui kūno ertmių apžiūra nebuvo atlikta. Atsižvelgę į nurodytas aplinkybes, Alytaus PN tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 168–175) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Visų pirma, Lukiškių TI-K atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjas jau yra kreipęsis į teismą dėl nepakankamo ploto vienam asmeniui bei dėl kitų jo netenkinančių gyvenimo sąlygų Lukiškių TI-K ir šie reikalavimai buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-3600-764/2015, todėl yra pagrindas administracinę bylą šioje dalyje nutraukti. Lukiškių TI-K papildomai nurodė, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d.

įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiame kontekste akcentavo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems.

Asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, yra pristatomi į tardymo izoliatorių arba perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Lukiškių TI-K administracija negali lemti atvykstančių bei esančių įstaigoje suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Pabrėžė, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau, esant tokiai situacijai, administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Be to, Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Papildomai pažymėjo, jog kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius, visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms susidėti. Atkreipė dėmesį į tai, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, tam yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės. Taip pat nurodė, kad siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais buvo pratęsiama, nuo 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, o nuo 2015 m.

– vėl su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Akcentavo, kad kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Be to, pabrėžė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose dažnai tenka vėl daryti pakartotinį remontą.

Dėl sanitarinio mazgo įrengimo, naudojimosi dušu ir pasivaikščiojimų Lukiškių TI-K akcentavo, kad šiuo aspektu laikosi galiojančių teisės aktų reikalavimų. Lukiškių TI-K kartu pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, Lukiškių TI-K manė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 1–6) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Viešojo saugumo tarnyba taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams dalyje dėl konvojavimo laikotarpiu iki 2013 m. kovo 24 d. taikyti ieškinio senaties terminą. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai pareiškėją konvojavo 16 kartų specialiaisiais automobiliais, kurie atitiko teisės aktų reikalavimus ir buvo tinkami konvojavimui vykdyti, pervežamų konvojuojamųjų skaičius neviršijo transporto priemonių registracijos liudijimuose nurodytų sėdimų vietų skaičiaus, visuose naudotuose automobiliuose įrengtos apšvietimo, ventiliacijos ir šildymo sistemos, atsarginiai išėjimai, elektromagnetiniai bei greito atrakinimo užraktai. Tarnybinis transportas, taip pat ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais – transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu bei kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Tuo tarpu teisės aktuose nėra nustatyta, kad specialiajame transporte turi būti įrengtas tualetas ar saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui, o pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus saugos diržus privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Tuo tarpu pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, etapavimo metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, apie tai konvojaus viršininkas būtų padaręs įrašus kelionės žiniaraštyje. Tačiau konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra užfiksuota pareiškėjo skundų ar prašymų. Šiame kontekste Viešojo saugumo tarnyba pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (II t., b. l. 122–126, 149–153) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą Departamento 2014 m. gruodžio 22 d. sprendimui Nr. 2S-6734, 2015 m. vasario 12 d. sprendimui Nr. 2S-713 ir 2015 m. balandžio 7 d. sprendimui Nr. 2S-1501 apskųsti bei teismo neprašo jo atnaujinti. Be to, tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, jog Lukiškių TI-K ar Alytaus PN būtų sąmoningai siekę nežmoniškai su juo elgtis. Kartu akcentavo, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu didžiąją dalį laiko bausmę atliko pataisos namuose, kur jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo apribota nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Departamento manymu, pareiškėjas taip pat neįrodė neturtinės žalos, kadangi ją grindžia tik abstrakčiais teiginiais.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamentas (buvęs Alytaus visuomenės sveikatos centras) atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 102–104) nurodė, kad pareiškėjas kelis kartus kreipėsi su skundais dėl galbūt netinkamų bausmės atlikimo sąlygų, jam į skundus buvo atsakyta.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 181–192) administracinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7.1. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3600-764/2015 išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje buvo nagrinėjamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 25 d. iki 2014 m. kovo 25 d., o pareiškėjas institucijos neteisėtus veiksmus iš esmės kildino iš tų pačių aplinkybių, kurias nurodo ir nagrinėjamoje byloje, t. y. ploto asmeniui kameroje trūkumas, kamerų neatitikimas higienos reikalavimams (lupasi dažai, tinkas, netinkamas apšvietimas, ventiliacijos trūkumas ir pan.), ankstyvas vedimas pasivaikščioti ir kt. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi pakartotinai dėl tų pačių aplinkybių ir už tą patį laikotarpį, dėl kurio jo skundas jau yra išnagrinėtas administracinėje byloje Nr. I-3600-764/2015, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 850 Eur neturtinės žalos atlyginimą, šis teismo sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2016 m. gegužės 10 d. nutartį. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl teismas pabrėžė, kad šiuo atveju nustačius, jog pareiškėjas skundą dėl žalos atlyginimo grindžia iš esmės tais pačiais Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais, dėl kurių neteisėtumo ginčas jau yra išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-3600-764/2015 (ginčo laikotarpis tapatus, reikalavimas reiškiamas tam pačiam atsakovui, teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3600-764/2015 įsiteisėjęs), byla šioje dalyje nutrauktina.

7.2. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos, kildinamos iš Viešojo saugumo tarnybos veiksmų, teismas, pirmiausiai, akcentavo, kad pareiškėjas nurodė, jog jis periodiškai buvo konvojuojamas 2012–2015 metų laikotarpiu. Tuo tarpu CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą 3 metų senaties terminą. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Todėl teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas visu jo konvojavimo laikotarpiu žinojo arba turėjo žinoti apie nurodomus nepatogumus, varžomas kitas jo teises, ir dėl to patiriamą neturtinę žalą. Taigi, pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai jo įvardinti pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, nepateikė įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Todėl, įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spęsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, Viešojo saugumo tarnybos prašymu, yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, pradedant jį skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. kovo 25 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Tai reiškia, kad taikant senaties terminą pareiškėjui neturinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 25 d. (3 metų laikotarpis), o už ankstesnį laikotarpį pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

7.3. Vertindamas ginčo laikotarpį, kuriam netaikoma senatis, teismas pažymėjo, kad byloje pateikti kelionių žiniaraščiai, konvojuojamųjų sąrašai patvirtina, jog konvojuojant pareiškėją automobiliuose konvojuojamų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem, trimis specialiaisiais automobiliais etapuojant nuteistuosius jų bendras (dvejuose ar trijuose automobiliuose) skaičius neviršijo galimo vežti nuteistųjų skaičiaus. Taigi, teismo vertinimu, šios aplinkybės paneigia pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, kad etapavimo metu automobiliai buvo perpildyti.

Be to, teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų ir atitinkamų įrašų žiniaraščiuose, jog pareiškėjas su skundu dėl netinkamų konvojavimo sąlygų būtų kreipęsis į konvojų. Teismas taip pat pabrėžė, kad byloje pateikti ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimai patvirtina, jog automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse nustatytą normatyvą, todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai, kad konvojuojant automobiliuose nebuvo užtikrinta tinkama ventiliacija, laikytini nepagrįstais.

Teismas kartu nurodė, kad byloje pateikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus atlikti dirbtinės apšvietos matavimo tyrimai patvirtina, jog automobiliuose apšvieta atitiko teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu byloje pateiktos Lietuvos ir Vokietijos UAB „Tuvlita“ ir UAB „Kauno technologinės apžiūros centras“ išduotos Techninės apžiūros rezultatų kortelės patvirtina, kad automobiliai, kuriais buvo etapuojamas pareiškėjas, atitinka techninius reikalavimus. Šiame kontekste teismas akcentavo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog neveikė vėdinimo, apšvietimo sistemos, tačiau konkrečių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė, o atsakovo atstovo pateikti rašytiniai įrodymai nesudaro pagrindo abejonei, kad pareiškėjo konvojavimas buvo vykdomas techniškai netvarkingomis transporto priemonėmis.

Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, jog teisės aktai nenumato, kad transporte, kuriuo konvojuojami nuteistieji, turėtų būti įrengtas tualetas, o minėtų Konvojavimo taisyklių 134 punkte nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tik pačių prašymu ir tik po vieną, į tualetą vedama pasikeitimo punktuose. Tuo tarpu žiniaraščiuose nėra įrašų, kad pareiškėjas būtų prašęsis į tualetą ir jam tokia galimybė nebuvo sudaryta. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo argumentus dėl tualeto teismas vertino kaip nepagrįstus.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nepasitvirtino faktas, jog pareiškėjas galėjo būti konvojuojamas techniškai netvarkingu transportu, kad jam automobiliuose būtų neužtekę vietos, kad jis būtų etapuojamas kaip nors ypatingai suspaustas, todėl pareiškėjo skundo argumentus dėl jo etapavimo netinkamomis sąlygomis teismas laikė nepagrįstais. Atitinkamai teismas šiuo aspektu nenustatė būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl pareiškėjo skundą dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos, atmetė kaip nepagrįstą.

7.4. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su prašoma priteisti neturtine žala, kildinama iš Kalėjimų departamento veiksmų, teismas nurodė, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas su skundais, prašymais įvairiais klausimais dėl Alytaus PN ir Lukiškių TI-K veiksmų yra ne kartą kreipęsis į Departamentą, o pareiškėjui į jo prašymus, skundus buvo pateikti raštiški atsakymai. Tačiau byloje nėra duomenų, kad Departamento sprendimai (atsakymai) teisės aktų nustatyta tvarka būtų nuginčyti, todėl teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti šiuose sprendimuose nurodytų aplinkybių teisingumu.

Šiuo aspektu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog prieštaraudamas Departamento sprendimų turiniui (kaip nurodė pareiškėjas, Departamentas pateiktais atsakymais jo keliamų klausimų neišsprendė, be to, atsakymai vienodo, neišsamaus turinio, biurokratinė rašliava ir atsirašinėjimas) ir jų teisingumui pareiškėjas turėjo teisę pasinaudoti jam suteikta teisminės gynybos teise (Departamento sprendimus skųsti teismui), tačiau byloje tokių duomenų nėra. Teismas kartu pabrėžė, kad pareiškėjas skunde teismui formuluodamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo tik abstrakčiai nurodė, jog Departamentas nevykdo savo tiesioginių funkcijų, t. y. tik bendrai nurodė, kad Departamentas ignoruoja prašymus atšviesti dokumentus, neišsiunčia skundų, vengia atsakinėti į skundus, grasina, tačiau jokių konkrečių faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė (į kokius konkrečiai paklausimus pareiškėjui nebuvo atsakyta, kokie ir kada pareiškėjo parengti skundai nebuvo išsiųsti, į kokius konkrečiai skundus institucija vengė atsakyti ir pan.).

Todėl, teismo vertinimu, apsiribodamas tik abstrakčiais teiginiais apie savo teisių pažeidimus, t. y. neindividualizuodamas konkrečių faktų, pareiškėjas nepagrindė jam padarytos žalos fakto, kadangi reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Departamento neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, bet būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui.

Remdamasis šiomis aplinkybėmis, pareiškėjui konkrečių ir reikšmingų aplinkybių nepateikus, o tik bendrai nurodžius, kad Departamentas nevykdo savo funkcijų, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nepagrindė jam galbūt padarytos žalos egzistavimo sąlygų, todėl šioje dalyje pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

7.5. Pasisakydamas dėl Alytaus PN pareigūnų neteisėtais veiksmais pareiškėjui galbūt padarytos neturtinės žalos, teismas, visų pirma, pabrėžė, kad pareiškėjas Alytaus PN buvo laikomas nuo 2012 m. vasario 21 d. iki 2016 m. kovo 24 d., tačiau jau minėtais argumentais dalyje dėl žalos priteisimo iš Viešojo saugumo tarnybos, pareiškėjui skunde nenurodžius jokių objektyvių aplinkybių ir nepateikus įrodymų, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą, atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, Alytaus PN prašymu, yra taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2016 m. kovo 25 d. (skundo teismui išsiuntimo data). Todėl, pritaikius ieškinio senaties terminą, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo iš Alytaus PN nagrinėtinas tik už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 25 d. (3 metų laikotarpis).

7.6. Vertindamas ginčo laikotarpį, kuriam netaikoma senatis, teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1 ir 111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus); 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Šiame kontekste, remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 25 d. iki 2016 m. kovo 25 d. pareiškėjui kalint Alytaus PN jam tenkanti gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, todėl jo reikalavimas priteisti žalos atlyginimą dėl to, kad Alytaus PN neužtikrino jam įstatymais nustatyto ploto reikalavimo, atmestinas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėjas skunde akcentavo, kad būnant patalpintam baudos izoliatoriuje dalį patalpos užėmė baldai, teismas pažymėjo, jog reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1230-502/2016).

Dėl pareiškėjo teiginių, kad kamerose jis buvo kalinamas kartu su asmenimis, sergančiais ŽIV, tuberkulioze, teismas pabrėžė, kad, vadovaujantis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsniu bei 1993 m. Pasaulinės sveikatos organizacijos išleistomis rekomendacijomis tema „ŽIV infekcija ir AIDS kalėjimuose“, priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas būtų vertinamas kaip diskriminacija (rėmėsi LVAT 2012 m. birželio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012).

Kartu nurodė, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R(98)7 39 punkte taip pat pažymėta, jog infekuotų ŽIV asmenų atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma, siekiant išvengti jų diskriminacijos bei išgyvendinti su liga susijusius prietarus. Atitinkamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 704, 1 punkte nustatyta, kad atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė jokių esamų ar galimų jam kilusių pasekmių, o pateikė vien tik samprotavimus, kad gyvenimas vienoje kameroje su infekuotu ŽIV ar sergančiu tuberkulioze yra nesaugus. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pats infekuotas asmuo būtų pareiškęs norą būti izoliuotas nuo kitų asmenų, ar kad komisija būtų konstatavusi, jog infekuotas asmuo elgėsi nesaugiai ar neatsargiai. Todėl teismas sprendė, kad nesant paminėtų sąlygų, taip pat pareiškėjui nenurodžius, kokios neigiamos pasekmės jam kilo dėl jo laikymo kartu su infekuotais ŽIV ir tuberkulioze, nėra pagrindo šiuo aspektu konstatuoti Alytaus PN pareigūnų neteisėtus veiksmus.

Vertindamas kitus pareiškėjo skundo teiginius (kad kamerų patalpos buvo avarinės būklės, temperatūra, apšvieta neatitiko reikalavimų, patalpose buvo asbesto, kamerose buvo tarakonų), teismas nurodė, kad iš byloje pateiktų Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, jog nagrinėjamo ginčo laikotarpiu buvo tikrinamos Alytaus PN gyvenamosios ir kitos zonos (tame tarpe baudos izoliatoriaus kameros, valgykla, parduotuvė, dušinė, pasimatymų patalpos ir kt.), tačiau tikrinimo metu pažeidimai nebuvo nustatyti. Priešingai, patikrinimo aktuose aptarta, kad tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek kamerų tipo patalpose atliktas kapitalinis remontas, vėdinimas vykdomas per langus, kaip nustato teisės aktai, dušo, kirpyklos patalpos ir kitos tikrintos patalpos tvarkingos, valomos ir dezinfekuojamos, ant lubų ir sienų pelėsių nebuvo pastebėta.

Be to, patikrinimo aktuose nurodyta, kad vykdomas nuolatinis graužikų stebėjimas, o juos pastebėjus imamasi priemonių juos naikinti. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, tik abstrakčiai nurodė, kad kameros ir kitos patalpos neatitinka higienos normų reikalavimų. Tačiau, įvertinęs atsakovo atstovo į bylą pateiktus rašytinius įrodymus (šios aplinkybės pareiškėjui buvo ne kartą išaiškintos ir atsakymuose į jo paklausimus, skundus), teismas pabrėžė, kad neturi pagrindo abejoti institucijos vykdoma veikla siekiant, kad kalintiems asmenims būtų sudarytos teisės aktų nuostatas atitinkančios gyvenimo sąlygos.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad iš skundo nėra aišku, kokiu pagrindu pareiškėjas darė išvadas, jog dušo, kirpimo priemonės nėra dezinfekuojamos, iš skundo argumentų neaišku, kokią žalą pareiškėjui padarė asbestas. Taigi, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas abstrakčiais teiginiais Alytaus PN veiksmų neteisėtumo šiuo aspektu neįrodė. Teismas kartu pažymėjo, kad Alytaus PN, išduodami higienos priemones, vadovaujasi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame nustatyta, kad per mėnesį išduodama tualetinio muilo 100 g., skalbiamojo muilo 200 g., tualetinio popieriaus 1 rulonas, išduoti didesnį šių priemonių kiekį teisės aktai nenumato.

Tuo tarpu parduotuvė nėra viešojo administravimo subjektas, todėl prieštaravimų dėl didelių kainų parduotuvėje nagrinėjimas nėra administracinio teismo kompetencijoje. Be to, byloje pareiškėjo pateiktas 2015 m. liepos 9 d. raštas (į 2015 m. birželio 26 d. skundą) patvirtina, kad į nuteistųjų skundą dėl per didelių kainų buvo reaguota, kainos sumažintos. Nors pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus PN administracija trukdo ginti savo teises, nes ignoruoja prašymus, teismas akcentavo, jog pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada ir kokias teises jam buvo sutrukdyta ginti, todėl vien tik bendro pobūdžio teiginiais konstatuoti Alytaus PN administracijos veiksmų neteisėtumą nėra teisinio pagrindo.

Teismas taip pat nurodė, kad Alytaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, Alytaus PN nuteistieji gali laisvai, nelydimi pareigūnų, judėti tiek pastato viduje, tiek išorėje, todėl pareiškėjo argumentai, kad pasivaikščiojimas vykdomas 6 val. ryte ir tik po 1 val., atmestini kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjas nedetalizavo, kokią žalą jam padarė, jo teigimu, maži pasivaikščiojimo kiemeliai. Iš 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akto teismas, be kita ko, nustatė, kad Alytaus PN laikomų asmenų apgyvendinimas organizuojamas taip, jog nerūkantieji būtų laikomi kartu su nerūkančiaisiais.

Be to, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, būriuose yra įrengtos rūkymui skirtos vietos, uždaroje zonoje rūkyti draudžiama, rūkoma pasivaikščiojimo metu. Visa tai reglamentuoja Alytaus PN direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas Nr. 1-231 „Dėl nuteistųjų rūkymo bendro naudojimo patalpose ir uždaroje zonoje“. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad nors pareiškėjas tvirtina, jog jis buvo laikomas su rūkančiais asmenimis, byloje nėra pateikta duomenų, tarnybinių pranešimų apie suimtųjų, nuteistųjų režimo reikalavimų pažeidimus, taip pat nėra fiksuota, kad patalpose asmenys rūkė.

Taigi, pareiškėjas savo teiginių, kad kartu su juo patalpoje buvę asmenys rūkė, nepagrindė jokiais įrodymais. Todėl nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad Alytaus PN administracija, būdama kaip nors informuota apie pažeidimus, nesiėmė veiksmų, jog pažeidimai būtų pašalinti. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog Alytaus PN administracijos veiksmuose, užtikrinant draudimą rūkyti neleistinose vietose, neteisėti veiksmai nenustatyti. Be to, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo prieštaravimai dėl normalaus maisto kiekio neužtikrinimo nepagrįsti jokiais įrodymais (pvz., byloje nėra jokių pareiškėjo nusiskundimų raštu, adresuotų administracijai dėl maisto trūkumo, kokybės ar pan.).

Todėl teismas, pareiškėjui šio skundo argumento nepagrindus jokiais įrodymais ar argumentais, neturi pagrindo spręsti, kad Alytaus PN išduodami maistą nesilaiko teisės aktų reikalavimų. Taigi, teismas pareiškėjo argumentus dėl nekokybiško, neskanaus maisto vertino kaip subjektyvaus pobūdžio. Dėl kūno ertmių apžiūros teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos 154 punktas suteikia Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojui teisę, kilus įtarimui, atlikti kūno ertmių apžiūrą, apžiūra atliekama nuteistojo sutikimu.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN laikotarpiu prašymo dirbti niekada nebuvo pareiškęs ir į bylą nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo Alytaus PN veiksmus vertinti kaip sąmoningai nesudarančius sąlygų pareiškėjui dirbti. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašymo dirbti net nėra pateikęs, teismas konstatavo, kad žala dėl normalių darbo sąlygų nesudarymo jam negalėjo būti padaryta. Dėl piniginių išmokų teismas nurodė, kad konkretų mokėtinos piniginės išmokos dydį nustato pataisos namų administracija, atsižvelgdama į įstaigoje turimas lėšas, nuteistojo elgesį, dalyvavimą darbinėje veikloje, socialinės reabilitacijos programose ir grupę, kuriai priskirtas nuteistasis.

Atitinkamai Alytaus PN nurodė, kad, įvertinus minėtus kriterijus, pareiškėjui 2015 metais buvo skirta 3 Eur piniginė išmoka, o 2013–2014 metais pareiškėjui buvo mokama po 9 Lt. Taigi, teismas pažymėjo, kad pašalpos dydį apskaičiuoja pataisos namų administracija, o mokamos pašalpos dydis gali keistis priklausomai nuo minėtų kriterijų. Tuo tarpu teisės aktai nenumato nuteistųjų galimybės atostogauti. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kada konkrečiai buvo pažeistos jo teisės vykdant nuteistųjų patikrinimą nakties metu, todėl pagal pareiškėjo skunde nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra galimybių nustatyti atsakovo veiksmų atitikimą (neatitikimą) teisės aktų reikalavimams.

Jokių objektyvių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo veiksmų neteisėtumą vykdant naktinius patikrinimus, byloje nebuvo pateikta, todėl darytina išvada, jog teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, kad atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus šiuo aspektu. Teismas kartu akcentavo, kad viena iš pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonių yra nuteistųjų patikrinimas, o pareiškėjas nenurodė, kokia konkreti žala jam buvo padaryta dėl naktinių patikrinimų, tik bendrai išreiškė, jog jam tai kelia diskomfortą.

Be to, pareiškėjas skunde nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų, jog kreipėsi į Alytaus PN dėl leidimo turėti nuosavą pledą ar taksofono kortelę, o jo prašymą tenkinti buvo atsisakyta, todėl šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip nepagrįsti. Atitinkamai žalos faktas šiuo aspektu taip pat vertintinas nepagrįstu.

7.7. Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą, susijusią su jo kalinimu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, yra nepagrįstas. Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, kurie būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui atsakovo atstovų veiksmais buvo padaryta žala. Teismas kartu nurodė, kad pareiškėjas skunde suformulavo abstraktų reikalavimą, kuriuo prašė įpareigoti atsakovą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį dėl skunde aprašytų sąlygų. Tačiau teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, todėl minėtas reikalavimas negali būti tenkinamas. Papildomai pasisakydamas dėl pareiškėjo skunde nurodytų tarptautinių teisės aktų, tame tarpe Konvencijos, kurių nuostatos taip pat reglamentuoja nuteistųjų teises ir pareigas, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, teismas pažymėjo, kad, kaip yra nurodęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (rėmėsi EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimu byloje Belgian Linguistic prieš Belgiją). Vadinasi, kiekviena institucija savo veikloje pirmiausia turėtų vadovautis nacionalinės teisės aktais. Todėl ir šiuo atveju pareiškėjo nurodyti teisės pažeidimai pirmiausiai vertinami nacionalinių teisės aktų nuostatų kontekste. Atitinkamai prievolės atlyginti patirtą neturtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas, o nenustačius bent vienos iš šių sąlygų, kaip nagrinėjamu atveju – valstybės atstovų neteisėtų veiksmų fakto, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Todėl, pareiškėjui skundo argumentais neįrodžius atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o netenkinus pagrindinių reikalvimų, prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat netenkinamas.

III. 8. Pareiškėjas A. Č. pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 1–3), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai neapklausė pareiškėjo prašomų liudytojų. Be to, teigia, kad šiuo atveju teismas neteisėtai apribojo ginčo laikotarpį iki 3 metų, t. y. nepagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimų daliai taikė senaties terminą, kadangi Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino šio straipsnio pažeidimams konstatuoti. Pareiškėjas pažymi, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriuos jis atmetė, kadangi šis atmetimas nemotyvuotas.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Viešojo saugumo tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 6–7) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą nepakeistą. Viešojo saugumo tarnyba mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepažeidė teisės normų, savo sprendimą išsamiai pagrindė ir motyvavo.

10. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 9–12) prašo jį atmesti ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą nepakeistą. Departamento teigimu, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas visapusiškai išnagrinėjus bylos aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinis skundas yra nepagrįstas.

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 14–17) prašo jį atmesti.

12. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (III t., b. l. 20–22) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą nepakeistą.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Alytaus departamentas (buvęs Alytaus visuomenės sveikatos centras) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 102–104) nurodo, kad su skundu nesutinka. Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateikti argumentai yra išsamiai bei motyvuotai pagrįsti, bylos nagrinėjimo procedūros nebuvo pažeistos, visi pareiškėjo skunde nurodyti klausimai buvo išnagrinėti, apeliantas nepateikė jokių papildomų argumentų ir įrodymų, galinčių turėti reikšmės bylai išspręsti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, Lukiškių TI-K, Alytaus PN ir Viešojo saugumo tarnybos. Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš, jo teigimu, neteisėtų Kalėjimų departamento, Lukiškių TI-K, Alytaus PN ir Viešojo saugumo tarnybos veiksmų (neveikimo). Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimu administracinę bylą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, nutraukė, o kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka.

15. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

16. Šiame kontekste teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikimą su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės argumentuoja tuo, kad, jo manymu, nagrinėjamu atveju teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai neapklausė pareiškėjo prašomų liudytojų, taip pat neteisėtai apribojo ginčo laikotarpį iki 3 metų, t. y. nepagrįstai pareiškėjo skundo reikalavimų daliai taikė senaties terminą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad nesutinka su visais pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriuos jis atmetė, kadangi šis atmetimas nemotyvuotas, atkreiptinas dėmesys, jog šio savo teiginio pareiškėjas iš esmės nedetalizuoja ir konkrečiai nenurodo, su kuriais pirmosios instancijos teismo argumentais, nustatytomis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis jis nesutinka, nepateikia išsamių tokio nesutikimo argumentų ir pan., t. y.

šiuo aspektu pareiškėjas teismui pateikė tik bendro pobūdžio apeliacinį skundą, kuriame nėra išdėstyti išsamūs nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvai. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo apeliaciniame skunde konkrečiai neginčijamais pirmosios instancijos teismo motyvais, todėl jiems pritaria ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad pirmosios instancijos teismas, priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė iš esmės pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Atitinkamai Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją;

LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija toliau pasisako tik dėl minėtų pareiškėjo apeliaciniame skunde konkrečiai išdėstytų nesutikimo su skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų, t. y. dėl senaties termino taikymo daliai pareiškėjo reikalavimų ir dėl to, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė pareiškėjo prašomų liudytojų.

17. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde mano, kad nagrinėjamu atveju jo reikalavimams netaikytinas senaties terminas, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi, šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę, p. 38). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, p. 57, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją, p. 41, 31). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, p. 51–52). Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas tik išskirtiniais atvejais yra suabejojęs nustatytu ieškinio senaties terminu.

18. Taigi, atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia inter alia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Atitinkamai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, Europos Žmogaus Teisių Teismas pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi pirmiau numatytų reikalavimų. Todėl ieškinio senaties terminai iš principo yra pateisinamas teisės kreiptis į teismą apribojimas (žr. EŽTT 2009 m. birželio 7 d. sprendimą Stagno prieš Belgiją). Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti.

19. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

20. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Atitinkamai ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą, be kita ko, kildino iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo Alytaus PN ir konvojavimo sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, dėl šių pažeidimų, pareiškėjo teigimu, patirtus neigiamus išgyvenimus, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal vyraujančią nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2016 m. kovo 23 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 77), tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus.

Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido senaties terminą daliai savo reikalavimų dėl neturtinės žalos priteisimo. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovo atstovai Alytaus PN ir Viešojo saugumo tarnyba prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad daliai pareiškėjo reikalavimų atlyginti neturtinę žalą yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

21. Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tačiau šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde aiškaus prašymo atnaujinti praleistą senaties terminą nesuformulavo ir iš esmės nenurodė jokių objektyvių šio termino praleidimo priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams dėl žalos priteisimo už laikotarpį iki 2013 m. kovo 23 d., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

22. Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neapklausė pareiškėjo prašomų liudytojų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečiai šiai bylai reikšmingas esmines aplinkybes, kurių nebūtų galima nustatyti iš byloje esančių duomenų, būtų galėjęs patvirtinti ar paneigti minėtas liudytojas ir pan., o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, papildomai įvertinusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esančių duomenų pakako teismui visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti visas esmines bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti faktinėmis byloje nustatytomis aplinkybėmis bei ištirtais įrodymais pagrįstą sprendimą. Šiuo aspektu kartu akcentuotina, kad iš bylos duomenų matyti, jog netgi pats pareiškėjas nepageidavo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje (I t., b. l. 101), kurio metu, be kita ko, būtų galėjęs pareikšti prašymus (inter alia prašyti apklausti liudytojus ir pan.), duoti paaiškinimus bei naudotis kitomis savo procesinėmis teisėmis.

23. Kitos pareiškėjo apeliaciniame skunde nenuosekliai ir abstrakčiai dėstomos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti byloje esančius duomenis bei jų pagrindu pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

24. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas esmines bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan