2025-10-01 Nr. AB-16404-3-61-3-04659-2025-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-1175-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04659-2025-6

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. spalio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. A. (M. A.) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. (M. A.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas M. A. (M. A.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2025 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 25S177938 (toliau – ir Sprendimas) perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo spręsti klausimą dėl atsakingos valstybės narės nustatymo. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas skunde prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę - sustabdyti Sprendimo perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) vykdymą iki galutinio sprendimo byloje priėmimo. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 139 straipsniu, skundo padavimas nesustabdo Sprendimo vykdymo, o laikinai nesustabdžius skundžiamo Sprendimo, pareiškėjas yra perduodamas (duomenys neskelbtini). Vykdomo perdavimo neteisėtumas akivaizdus, kadangi pažeidžia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės normose įtvirtintą esminį valstybių narių atsakomybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pasiskirstymo principą.

II. Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo M. A. skundą, tačiau netenkino jo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad skundžiamu Sprendimu Migracijos departamentas nusprendė perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), kuri atsakinga už prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir kuri sutiko priimti pareiškėją.

Teismo vertinimu, pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nenurodė argumentų, nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų galima ne tik matyti realų galbūt atsirasiančios žalos faktą, bet ir žalos dydį perdavus pareiškėją (duomenys neskelbtini). Pareiškėjo argumentas, kad jo perdavimas pažeidžia ES teisės normose įtvirtintą esminį valstybių narių atsakomybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pasiskirstymo principą, yra deklaratyvus ir susijęs su bylos esme, todėl nevertintinas nagrinėjant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.

Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, šios pareigos neįvykdė, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą. Todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo netenkino.

III. Pareiškėjas M. A. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, ir taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę - iki bylos išnagrinėjimo ir teismo sprendimo įsiteisėjimo sustabdyti Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, jog Sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, nes buvo priimtas nepaisant 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai, (toliau – ir Dublino reglamentas) nuostatų dėl valstybių narių atsakomybės už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pasiskirstymo. Sprendimas remiasi vienintele aplinkybe, kad (duomenys neskelbtini) sutiko perimti pareiškėją.

Pareiškėjui yra išduotas kelionės dokumentas laissez-passer, sprendimas perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini) šiuo metu vykdomas, jį vykdyti pavesta Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT).

Teismui priėmus sprendimą, kuriuo būtų panaikintas skundžiamas atsakovo Sprendimas dėl pareiškėjo perdavimo, turėtų būti inicijuojama pareiškėjo grąžinimo į Lietuvos Respubliką procedūra. Tai nepagrįstai vilkintų pareiškėjo prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, perdavus pareiškėjus kitos valstybės jurisdikcijai, teismo sprendimo įvykdymas, jei juo bus panaikintas atsakovo sprendimas, pasunkės arba pasidarys negalimas, taigi bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisėms.

Pareiškėjas pažymi, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos bylose dėl prieglobsčio prašytojų perdavimo kitai Valstybei narei (žr., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-78-442/2024).

Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl atsakingos nacionalinės institucijos diskrecijos netaikyti Dublino reglamente nustatytų taisyklių, kai yra gautas kitos Valstybės narės sutikimas perimti prieglobsčio prašytoją. Todėl pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) su prejudiciniu klausimu, ar pagal Europos Sąjungos teisę, Dublino reglamente nustatytos valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai nėra taikomi vien dėl to, kad gautas kitos Valstybės narės sutikimas perimti prieglobsčio prašytoją.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė, kokia tiksliai jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala. Pareiškėjo teiginiai dėl ateityje galinčios kilti žalos yra tik deklaratyvaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais duomenimis ar įrodymais, kuriuos įvertinus būtų galima nustatyti, kokią žalą, netenkinus jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, patirtų pareiškėjas, todėl jie nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjo nurodytoje byloje buvo pateikti įrodymai, kad atsakinga institucija planuoja faktiškai įvykdyti sprendimus nepaisant to, kad jie yra apskųsti teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. Byloje nėra nustatyta, kad ginčijamas sprendimas yra vykdomas ar atsakinga institucija planuoja faktiškai jį vykdyti iki kol bus priimtas galutinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT yra susijęs su ginčo esme, o ne su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu, todėl negali būti vertinamas šioje bylos stadijoje. Be to, pareiškėjo prašymas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo remiantis vien abstrakčia informacija, nėra paremtas nei faktinėmis bylos aplinkybėmis, nei teisiniais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Sprendžiant dėl neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos buvimo teismas turi atsižvelgti į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-368-143/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2289-575/2024).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019). Pažymėtina, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė perduoti pareiškėją (duomenys neskelbtini), vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 74, 75 straipsnių ir Dublino reglamento 18(1) b straipsnio nuostatomis.

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti minėtą Sprendimą, be kita ko, suformulavo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki galutinio sprendimo byloje įsiteisėjimo. Prašymą pareiškėjas argumentavo tuo, jog, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonių, jis bus perduotas (duomenys neskelbtini), o tenkinus jo skundą ir panaikinus Sprendimą, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba pasidarys negalimas, taigi bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma žala pareiškėjo teisėms.

Įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ginčo pobūdį, byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepagrindė būtinosios sąlygos prašomai reikalavimo užtikrinimo priemonei taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad (duomenys neskelbtini) sutinka perimti pareiškėją. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad atsakinga institucija planuoja faktiškai įvykdyti jo išsiuntimą, nepaisant to, kad sprendimas yra apskųstas teismui.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-236-502/2024; 2024 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-638-552/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-658-1047/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-616-575/2024 ir kt.). Pažymėtina, kad iš esmės panašios pozicijos buvo laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-1067-629/2025.

Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas šiuo metu nebūtų proporcingas, nes pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, kad, nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniu klausimu, ar pagal Europos Sąjungos teisę Dublino reglamente nustatytos valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai nėra taikomi vien dėl to, kad gautas kitos Valstybės narės sutikimas perimti prieglobsčio prašytoją. Teisėjų kolegija pažymi, jog reikalavimas kreiptis į ESTT yra procesinio pobūdžio prašymas, kuris yra susijęs su ginčo esme, o ne su reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymu, todėl negali būti vertinamas šioje bylos stadijoje.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. A. (M. A.) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. rugpjūčio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Egidijus Šileikis