2019-04-17 Nr. AB-9638-2-24-3-01307-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-698-492/2019

Teisminio proceso Nr. 2-24-3-01307-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Virginijos Volskienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Gargždų švara“ prašymą atsakovui R. M. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Gargždų švara“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 8 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo R. M. (toliau – ir atsakovas) 221,94 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už nekilnojamojo turto objektą – vieno buto gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.

2. Atsakovas R. M. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

3. Atsakovo teigimu, mažoji bendrija (toliau – ir MB) „Laurai“ 2017 m. teismui supaprastinta proceso tvarka pateikė reikalavimą dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą priteisimo. Atsakovui pareiškus prieštaravimus dėl teismo įsakymo, ieškinys nebuvo pareikštas, o vėliau į teismą kreipėsi VšĮ „Gargždų švara“. Atsakovas tvirtino, kad komunalinių atliekų tvarkymo (šiukšlių išvežimo) paslauga jam, t. y. jo gyvenamajam namui, esančiam (duomenys neskelbtini), nebuvo ir nėra teikiama.

4. Teismo posėdžio metu atsakovas papildomai paaiškino, jog dalį atliekų (metalą, statybines medžiagas) jis nuveža į punktus, dalį atliekų suvartoja (sudegina, daro kompostą, sumaitina vištoms). Pareiškėjas nėra jam pastatęs atliekų surinkimo konteinerių ir neteikia atliekų tvarkymo paslaugos.

II. 5. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo VšĮ „Gargždų švara“ skundą tenkino, t. y. jam iš atsakovo R. M. priteisė 221,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismų praktiką ir pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu.

7. Teismas nustatė, kad nekilnojamojo turto objektas – pastatas-gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (pagrindinė paskirtis – gyvenamoji (vieno buto pastatai)) – atsakovui nuosavybės teise priklauso nuo 1992 m. sausio 9 d., todėl atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju. Mokėjimo pranešimai, 2017 m. sausio 30 d. priminimas dėl skolos ir 2017 m. gegužės 4 d. pažyma apie vietinės rinkliavos skolą patvirtina, kad atsakovo vietinės rinkliavos įsiskolinimas laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. yra 221,94 Eur.

8. Teismas, išanalizavęs Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis, pareiškėjo teiginius, jog dėl to paties reikalavimo, t. y. dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą priteisimo, į Klaipėdos rajono apylinkės teismą kreipėsi ir MB „Laurai“, pripažino nepagrįstais.

9. Teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, priėjo išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti iš atsakovo 221,94 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra pagrįstas ir tenkintinas.

III. 10. Atsakovas R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti atsakovo VšĮ „Gargždų švara“ skundą.

11. Atsakovas pakartoja, kad pareiškėjas jam nesuteikė atliekų konteinerio. Pažymi, kad teismas nepasisakė dėl jo argumentų, kad jis pats tvarkosi savo komunalines atliekas. Atsakovas šias aplinkybes pareiškėjui ne kartą nurodė, tačiau pareiškėjas į tokius jo pranešimus nereagavo, pavyzdžiui, nenurodė, kokius dokumentus reikia pateikti siekiant, kad vietinė rinkliava nebūtų skaičiuojama, neatliko patikros vietoje. Atsakovo nuomone, pareiškėjas piktnaudžiavo savo teisėmis ir galimybe skaičiuoti rinkliavą, nors atsakovo komunalinės atliekos nebuvo ir negalėjo būti tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje.

12. Pareiškėjas VšĮ „Gargždų švara“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

13. Pareiškėjo nuomone, kadangi atsakovas patvirtino besinaudojantis jam nuosavybės teise priklausančiu gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektu, kuriame susidaro atliekos, jis laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju. Pareiškėjas abejoja atsakovo teiginiais, jog jis 20 metų veda ekologišką gyvenseną ir komunalines atliekas tvarko pats, pažymi, jog užstato už vienkartines pakuotes sistema pradėjo veikti tik 2016 m. vasario 1 d., be to, nėra duomenų apie tai, kur atsakovas šalina savo individualios namų valdos komunalines atliekas, likusias išrūšiavus antrines žaliavas. Pareiškėjo teigimu, atsakovas, gavęs mokėjimo pranešimus, vietinės rinkliavos nemokėjo, vietinės rinkliavos administratoriui (pareiškėjui) neteikė pretenzijų dėl komunalinių atliekų surinkimo. Atsakovas pareiškėjui grąžino mokėjimo pranešimus, suformuotus už 2014 metus ir 2015 metus, nurodydamas, kad jis neturi komunalinių atliekų. 2016 m. vasario 25, 26 ir 29 d. dalinant konteinerius (duomenys neskelbtini) kaime, atsakovas atsisakė priimti antrinių atliekų surinkimo konteinerius bei pasirašyti aktą dėl konteinerių atsisakymo. Atsakovas nepageidauja naudotis individualių komunalinių atliekų konteineriu, todėl jis jam nepristatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d., – 221,94 Eur.

15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo teiginius dėl susidariusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl ginčo šalių nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą ginčo laikotarpiu, bet šios pareigos neįvykdė. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą, tačiau jos neįvykdė, todėl susidarė įsiskolinimas – 221,94 Eur, kuris yra priteistinas pareiškėjui iš atsakovo. Apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą ir teismo posėdžio metu, kad pareiškėjas atliekų tvarkymo surinkimo ir tvarkymo paslaugų jam neteikė. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pripažįsta tikslinga tik papildyti pirmosios instancijos teismo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

17. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas, kurio 2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamu atveju atsakovui pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tiesiogiai nustato Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos 2011 m. spalio 27 d. sprendimas Nr. T11-672, detalizuoja – šiuo sprendimu patvirtinti Klaipėdos rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (su vėlesniais pakeitimais) (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 3 punktas vietinės rinkliavos mokėtojus apibrėžia kaip komunalinių atliekų turėtojus Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje, išskyrus Lietuvos banką bei įmones, turinčias Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nustatyta tvarka išduotus taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimus, kuriuose nustatyti atliekų tvarkymo reikalavimai negali būti įvykdyti savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Byloje nėra ginčo, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijoje. Atsakovas neneigia, jog minėtame nekilnojamojo turto objekte susidaro atliekos, bet tvirtina šias atliekas tvarkantis pats (suvartojantis arba perduodantis į atitinkamus punktus). Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti vietinės rinkliavos mokėjimą, o jis byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą (vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai, b. l. 5–9; priminimas apie susidariusią skolą, b. l. 10). Konstatuotina, jog atsakovas ginčo laikotarpiu pateko į subjektų, kuriems Nuostatai yra taikytini, ratą, o pareiškėjas yra tinkamas subjektas reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos reikšti.

19. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą teisinį reglamentavimą, akcentuojama, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (liet. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (taip pat žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018). Atsakovo pareigos mokėti minėtą rinkliavą atsiradimui atitinkamos sutarties nebuvimas įtakos neturi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-161/2012).

20. Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia (liet. be kita ko, įskaitant) atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2015 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).

21. Šiuo atveju pažymėtina, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 302 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.

22. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.

23. Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos jam nėra teikiamos, jam nebuvo suteiktas individualus atliekų konteineris, jis dalį susidarančių atliekų perduoda į atitinkamus punktus, kitą dalį suvartoja pats (atiduoda vištoms, daro kompostą, sudegina (kurui)). Pažymėtina, jog asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu ir (ar) naudojimu, todėl atsakovo argumentai, kad jam nebuvo skirtas joks konteineris atliekoms šalinti, yra atmestini. Kita vertus, atsakovas nenurodė kreipęsis į pareiškėją dėl individualaus atliekų konteinerio suteikimo, o pareiškėjas tvirtina, jog pats atsakovas atsisakė konteinerių. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui kompetentingos institucijos sprendimu būtų buvusios suteiktos vietinės rinkliavos lengvatos arba jis nuo tokios rinkliavos mokėjimo būtų buvęs atleistas, taip pat kad atsakovas tokių lengvatų būtų prašęs, skundęsis kompetentingoms institucijoms (tarp jų – teismui) dėl atsakymų į jo prašymus, pranešimus arba tokių atsakymų negavimo, netinkamo paslaugų teikimo. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo teisingai pripažino pagrįstu.

24. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Virginija Volskienė

Skirgailė Žalimienė