2021-02-17 Nr. AB-3639-3-61-3-02260-2019-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-463-575/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02260-2019-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2; 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl rašto panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba, VGTPT) Teisės skyriaus 2019 m. birželio 10 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-3516 „Dėl 2019 m. gegužės 13 d. prašymo“ (toliau – ir 2019 m. birželio 10 d. Raštas); 2) įpareigoti Tarnybą įvykdyti pareiškėjo reikalavimus, nurodytus 2019 m. gegužės 13 d. prašyme; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 50 Eur turtinei ir 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. 2019 m. gegužės 13 d. pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą, prašydamas Tarnybą parengti sprendimą dėl pripažinimo teisiškai niekiniu Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06 (toliau – ir 2006 m. birželio 27 d. Sprendimas) ir atsakyti pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

2.2. Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. Sprendimu Tarnyba pareiškėjui paskyrė teikti antrinę teisinę pagalbą advokatę G. R., kuri neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo.

2.3. Tarnyba neatliko jai priskirtų funkcijų, o tik formaliai atsakė 2019 m. birželio 10 d. Raštu, ignoravo Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimus, nenurodė savo faktiško neveikimo akto apskundimo tvarkos.

2.4. Tarnyba pagal VAĮ turi teisę imtis veiksmų, siekdama pašalinti pažeidimus, be to, 2019 m. birželio 10 d. Rašte nėra atsakyta į visus pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašyme išdėstytus reikalavimus.

2.5. Tarnybos veiksmai pareiškėjui sukėlė turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas buvo priverstas egzistuoti kankinio sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau nei nustatyta įstatymuose.

2.6. Pareiškėjas surašė virš 200 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams. Daugybės dokumentų vertimus į lietuvių kalbą užsakydavo pas vertėją, kuris neturi patento, negalėjo išduoti kasos dokumento, todėl pareiškėjas negali šių išlaidų patvirtinti teisme.

2.7. Pareiškėjo patirta turtinė žala siekia mažiausiai 50 Eur, o neturtinė žala – mažiausiai 100 Eur.

3. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 13 d. pateikė Tarnybai laisvos formos prašymą, į kurį Tarnyba atsakė 2019 m. birželio 10 d. Raštu. Tarnybos kompetencija nustatyta Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme (toliau – ir Įstatymas), VAĮ 15 straipsnio 1 dalyje. Ji apima sprendimų dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, neteikimo, nutraukimo, paskirto advokato pakeitimo priėmimą. Tarnybai nėra priskirta funkcija pripažinti Tarnybos sprendimą niekiniu.

3.2. Pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka neskundė 2006 m. birželio 27 d. Sprendimo, taigi su juo sutiko.

3.3. Dėl advokatės sutarties su Tarnyba, kurioje numatytas teisinės pagalbos teikimas administracinėse bylose, Tarnyba pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 6 straipsnyje įtvirtinta, kad bet kuris advokatas turi teisę teikti teisines paslaugas civilinėse, baudžiamosiose ar administracinėse bylose.

3.4. Dėl pareiškėjo argumentų, jog advokatė G. R. neturėjo teisės teikti antrinės teisinės pagalbos civilinėse bylose taip pat yra pasisakęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. vasario 7 d. sprendime administracinėje byloje I-7305-07/2007. Minėtame teismo sprendime konstatuota, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas advokatų specializacijos nenumato, todėl bet kuris advokatas turi teisę be apribojimų teikti ginamajam teisinę pagalbą tiek civilinėje, tiek administracinėje, tiek baudžiamojoje byloje ir advokatė G. R. galėjo teikti pareiškėjui teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06. Tokią advokatų teisę patvirtino ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-63-1278/2008, konstatuodamas, kad bet kuris advokatas turi teisę be apribojimų teikti teisinę pagalbą civilinėse, baudžiamosiose ir administracinėse bylose.

3.5. Dėl advokatės G. R. privalomojo civilinės atsakomybės draudimo, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas jau yra kreipęsis su skundu į teismą, prašydamas pripažinti faktą, kad advokatė G. R. negalėjo teikti teisinių paslaugų Lietuvos Respublikoje nuo 2003 m. iki 2007 m., nes neturėjo privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Teismas 2017 m. lapkričio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. el-3957-561/2017 pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 pareiškėjo skundą atmetė. Nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje konstatuota, jog pareiškėjo skundus dėl tų pačių argumentų, susijusių su neva neteisėtu antrinės teisinės pagalbos pareiškėjui nutraukimu, advokatės G. R. neteisėtų veiksmų ir kitų, jau yra nagrinėję administraciniai bei bendrosios kompetencijos teismai, kurie tokius pareiškėjo skundus atmetė.

3.6. Pareiškėjas, reikšdamas analogiškus skundus ir inicijuodamas naujas bylas dėl tų pačių klausimų, piktnaudžiauja teisminės gynybos teise ir administraciniu procesu.

3.7. Nagrinėjamu atveju nėra Tarnybos neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio, pareiškėjas nepagrindė teiginių apie jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą, taip pat nepateikė jų dydį patvirtinančių įrodymų.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl 2019 m. birželio 10 d. Rašto, kuriuo pareiškėjui buvo atsakyta į jo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

6. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad 2019 m. birželio 10 d. Raštas yra formalus, neatitinka teisės aktų reikalavimų, nes jame nėra iš esmės pasisakoma dėl pareiškėjų keliamų reikalavimų. Tarnyba turi teisė pripažinti savo klaidas, panaikinti savo sprendimus. Dėl patirtos žalos pareiškėjas paaiškino, kad ją patyrė, nėra advokatas, todėl visko detaliai nežino, bet akivaizdu, kad turėjo kopijavimo išlaidų, spausdinimo, vertimo. Čekių neturi. Pareiškėjas žalą kildina iš neteisėto 2019 m. birželio 10 d. Rašto. Neteisėti Tarnybos veiksmai atėmė asmeninį laiką, sukėlė dvasinius išgyvenimus, stresą, Tarnyba visiškai nesuprato pareiškėjo skundo.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė, kad:

7.1. VGTPT Vilniaus skyriaus 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 pareiškėjui nuspręsta teikti antrinę teisinę pagalbą ir tam paskirta advokatė G. R..

7.2. VGTPT Vilniaus skyriaus 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 nutrauktas antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/2006 pagal VGTPT Vilniaus skyriaus sprendimą Nr. 957/06, konstatavus, kad pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta antrine teisine pagalba ir pažeidė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus.

7.3. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2007 m. spalio 12 d. buvo išnagrinėta administracinė byla pagal pareiškėjo skundą atsakovams VGTPT Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai VGTPT Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei G. R. dėl VGTPT Vilniaus skyriaus 2007 m. vasario 7 d. sprendimo Nr. N-(1.9)-3-07, Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijos 2007 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. S-53-(A(G)-34) panaikinimo bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismas minėtame sprendime, įvertinęs pareiškėjo ir advokatės G. R. paaiškinimus, jo veiksmus nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, taip pat pareiškėjo pateiktų paaiškinimų ir prašymų turinį, atsižvelgęs į jau išnagrinėtų civilinių bylų, susijusių su įgaliojimų, kuriuos pareiškėjas siekė užginčyti civilinėje byloje Nr. 2-9557-392/06, teisinėmis pasekmėmis, kiekį, padarė išvadą, kad, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-9557-392/06, pareiškėjas piktnaudžiavo jam suteikta valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pripažino, kad VGTPT Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai nutraukė jam antrinės teisinės pagalbos teikimą civilinėje byloje Lietuvos Respublikos garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Teismas sprendime konstatavo, kad VGTPT Vilniaus skyriaus 2007 m. vasario 7 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, ir pareiškėjo skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. liepos 8 d. nutartimi minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. spalio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

7.4. Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybos Teisės skyrių su 2019 m. gegužės 13 d. prašymu (teksto rusų kalba vertimas atliktas 2019 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu).

7.5. Tarnyba, atsakydama į 2019 m. gegužės 13 d. prašymą, ginčijamu 2019 m. birželio 10 d. Raštu pareiškėjui nurodė, kad Tarnybai nėra suteikta teisė pripažinti savo priimtą sprendimą niekiniu, todėl Tarnyba atsisako tenkinti pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą.

8. Teismas, pasisakydamas dėl Tarnybos teisės panaikinti savo sprendimus, įvertino VAĮ nuostatas (6 str. 2 d. ir 3 d.), Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir konstatavo, kad teisės aktai Tarnybai teisės pačiai panaikinti savo sprendimus nenustato, todėl Tarnyba pagrįstai teisėtai atsisakė panaikinti savo 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą.

9. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad 2019 m. birželio 10 d. Raštu nebuvo atsakyta į visus pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašyme nurodytus reikalavimus, teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymas yra surašytas lietuvių ir rusų kalba. Teismas, susipažinęs su 2019 m. gegužės 13 d. prašymo turiniu ir 2019 m. birželio 10 d. Raštu, pareiškėjo argumentus dėl neatsakymo į visus reikalavimus atmetė kaip prieštaraujančius byloje esantiems įrodymams.

10. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašyme suformulavo du reikalavimus – panaikinti Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą ir atsakyti jam teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Tarnyba 2019 m. birželio 10 d. Raštu įgyvendino abu pareiškėjo reikalavimus: pateikė atsakymą į pareiškėjo prašymą, jį motyvavo ir argumentavo.

11. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad apskundimo tvarkos nenurodymas 2019 m. birželio 10 d. Rašte nesutrukdė pareiškėjui tinkamai ginti savo teises teisme, pareiškiant skundą, todėl teismas vertino, kad šis 2019 m. birželio 10 d. Rašto trūkumas negali būti laikomas esminiu, taigi, nesudaro pagrindo panaikinti 2019 m. birželio 10 d. Raštą.

12. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo atlyginti žalą, teismas pažymėjo, kad, nesant būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio ir įrodytos turtinės ir / ar neturtinės žalos), nėra teisinio pagrindo atlyginti žalą.

III. 13. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui arba priimti naują sprendimą.

14. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra akivaizdžiai tendencingas, formalus, tendencingai vienpusis, turintis aiškų tikslą pateisinti atsakovo institucijos biurokratus.

14.2. Pareiškėjas skunde individualų teisinį aktą, kaip neatitinkantį VAĮ reikalavimų, ir kaip neveikimo aktą.

14.3. Atsakovas neperžiūrėjo pareiškėjo prašymo, kaip to reikalauja įstatymai, o tiesiog parengė formalų atsakymą, netirdamas klausimo iš esmės.

14.4. Pareiškėjas pakartoja argumentus dėl to, kad advokatė G. R. negalėjo teikti jam antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje, nes pagal antrinės teisinė pagalbos sutartį advokatė galėjo teikti teisinę pagalbą tik administracinėse bylose.

14.5. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad VGTPT neturi teisės keisti arba atšaukti savo anksčiau priimtų sprendimų.

14.6. Pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, kad atsakovas galėjo nesuprasti pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymo turinio, nes dalis prašymo buvo surašyta rusų kalba, Tarnyba nepagrįstai neatliko prašymo vertimo kaip tai numato VAĮ 32 straipsnis. Pareiškėjas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktais išaiškinimais administracinėje byloje Nr. A-3508-602/2019.

14.7. Pareiškėjas be teisinės pagalbos nesugeba teisingai suformuluoti ir pagrįsti atsakovo padarytos ir tebedaromos materialinės ir nematerialinės žalos.

14.8. Atsakovas sistemingai pažeidinėja Įstatymą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).

15. Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

16. Tarnyba nurodo, kad palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą.

17. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2019 m. birželio 10 d. Rašto, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir prašymo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą.

19. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad 2019 m. birželio 10 d. Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, o nurodyto rašto trūkumai nelaikytini esminiais, pareiškėjo reikalavimą panaikinti 2019 m. birželio 10 d. Raštą atmetė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad 2019 m. birželio 10 d. Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, taip pat atmetė pareiškėjo reikalavimus įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą ir priteisti neturtinės bei turtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, neatsižvelgta į pareiškėjo argumentą, jog atsakovas nesuprato pareiškėjo prašymo turinio, nes jis iš dalies buvo surašytas rusų kalba, nepagrįstai nurodyta, kad Tarnyba negali pasinaikinti savo ankstesniu sprendimu. Pareiškėjas taip pat teigia, kad be teisinės pagalbos nesugeba teisingai suformuluoti ir pagrįsti atsakovo padarytos ir tebedaromos materialinės ir nematerialinės žalos, be to, atsakovas sistemingai pažeidinėja Įstatymą ir Konvenciją.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administraciniame teisme nagrinėjamos bylos dėl individualaus administracinio akto teisėtumo ribas apibrėžia ne tik pareiškėjo suformuluotas skundo dalykas, bet pirmiausiai procesas, kuris vyko viešojo administravimo institucijoje, kurios sprendimas, veiksmai ar neveikimas yra skundžiami administraciniam teismui, t. y. administraciniame teisme nagrinėjamos bylos ribas apibrėžia suinteresuoto asmens kreipimasis dėl tam tikro sprendimo priėmimo ir viešojo administravimo subjekto priimtas sprendimas ar atlikti veiksmai. Administracinis teismas sprendžia dėl administracinių sprendimų ar veiksmų teisėtumo atsižvelgdamas į tai, koks prašymas buvo paduotas institucijai ir kokį sprendimą turėjo teisę priimti institucija nagrinėdama jai paduotą prašymą, ar priimtas sprendimas atitinka aukštesnės galios teisės aktus, ar šis sprendimas priimtas surinkus pakankamai faktinių duomenų, ar nagrinėjant klausimą nebuvo pažeistos procedūrinės taisyklės, o kartu ir besikreipiančio asmens teisės (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-305-502/2021).

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad iš pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymo (b. l. 66–74) matyti, jog pareiškėjas suformulavo du reikalavimus – panaikinti Tarnybos 2006 m. birželio 27 d. Sprendimą ir atsakyti jam teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais.

24. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto deklaratyvius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo tendencingumo ir formalumo, šių teiginių nepagrįsdamas jokiais įrodymais. Pareiškėjas taip pat dėsto argumentus dėl Tarnybos veiksmų, paskiriant jam advokatę G. R., kurį, pareiškėjo teigimu, neturėjo teisės teikti jam antrinės teisinės pagalbos civilinėje byloje. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nagrinėjamos bylos dalykas – 2019 m. birželio 10 d. Rašto teisėtumas ir pagrįstumas, taip pat pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą ir reikalavimo pareiškėjui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, pagrįstumas. Pabrėžtina, kad tiek turtinę, tiek neturtinę žalą pareiškėjas nagrinėjamoje byloje kildina iš 2019 m. birželio 10 d. Rašto, taigi pareiškėjo nurodomi argumentai dėl advokatės G. R. yra nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku, todėl nevertinami.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

26. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino byloje pateiktus įrodymus, išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. laikėsi ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad teismas formaliai ir tendencingai išsprendė ginčą, priešingai, pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, žodinio proceso metu išnagrinėjo bylai aktualius įrodymus ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

27. Dėl Tarnybos teisės pasinaikinti savo sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą pabrėžta, kad viešojo administravimo srityje galioja viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumo principas, kuris, be kita ko, yra suprantamas taip, kad viešojo administravimo subjektas negali panaikinti savo priimtų spendimų, jeigu tokia galimybė nėra nustatyta atitinkamą sritį reglamentuojančiuose specialiuose įstatymuose (VAĮ 3 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-492/2019). Akcentuotina, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato Tarnybai galimybės pasinaikinti savo priimtus sprendimus. Įvertinus tai, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2019 m. birželio 10 d. Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jo naikinti ir įpareigoti atsakovą pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymą nagrinėti iš naujo.

28. Atsakydama į pareiškėjo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas ignoravo faktą, jog atsakovas nesuprato pareiškėjo 2019 m. gegužės 13 d. prašymo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo argumentą įvertino teismo posėdyje, vertėja teismo posėdžio metu išvertė iš rusų kalbos į lietuvių kalbą pareiškėjo reikalavimus, kuriuos jis nurodė 2019 m. gegužės 13 d. prašyme, juos įvertino ir nustatė, kad 2019 m. birželio 10 d. Rašte tinkamai atsakyta į pareiškėjo reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. kovo 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-3508-602/2019 nurodė, kad teismas nepasinaudojo ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe, jog ne lietuvių kalba surašytus dokumentus teismo posėdžio metu išverstų vertėjas, nors vertėjas teismo posėdyje dalyvavo, tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šia galimybe pasinaudojo, todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

29. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl žalos atlyginimo, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta žala, taigi nėra nustatytos būtinosios valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

30. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra jokio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius