2017-01-24 Nr. AB-2081-3-62-3-00668-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-9-602/2017

Teisminio proceso

Nr. 3-62-3-00668-2015-2

Procesinio

sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.4;

37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I

S

LIETUVOS

RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo

Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos

pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio

proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A.

T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m.

rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai

Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos

atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. T. (toliau

– ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos

valstybės, atstovaujamos Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato

(toliau – ir Alytaus AVPK), priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos

atlyginimą.

Pareiškėjas skunde (b. l. 5–6)

bei skundo papildymuose (b. l. 88–89, 91) nurodė, kad laikotarpiu nuo 2013

m. spalio mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio buvo laikomas Alytaus AVPK

areštinėje, kur natūralus ir dirbtinis apšvietimas buvo netinkamas,

ventiliacija neveikė arba visai jos nebuvo, langai vos prasiverdavo, grindys

kamerose buvo medinės. Akcentavo, jog kiekvienam nuteistajam turi tekti 3,6 kv.

m suteikto ploto, o ne bendro kameros ploto. Sanitarinis mazgas buvo

neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl teko gamtinius reikalus atlikti

visų akivaizdoje, dėl ko patyrė nepatogumus. Pažymėjo, jog nebuvo pareigūnų

iškvietimo mygtuko, savaitę nebuvo vedamas pasivaikščioti į pasivaikščiojimo

kiemelius. Teigė, kad rūkantys asmenys atliko bausmę kartu su nerūkančiais

asmenimis. Dėl tokių įkalinimo sąlygų patyrė diskomfortą, psichologines

kančias, dėl to buvo pažeistos žmogaus teisės, Žmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

Atsakovo Lietuvos valstybės

atstovas Alytaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l.

8–13) bei atstovas teismo posėdžio metu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė

jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad pareiškėjas Alytaus AVPK

areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio

27 d. kameroje Nr. 6, kurios plotas 15 kv. m, nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki

2013 m. lapkričio 25 d. pareiškėjas buvo laikomas su trimis asmenimis,

todėl kiekvienam iš keturių asmenų teko po 3,75 kv. m kameros ploto, o 2013 m.

lapkričio 26 ir 27 dienomis pareiškėjas buvo laikomas kartu su vienu asmeniu

kameroje Nr. 12, kurios plotas taip pat 15 kv. m, todėl kiekvienam iš jų teko

po 7,5 kv. m ploto. Nuo 2014 m. balandžio 29 d. iki 2014 m. gegužės 7 d.

pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 15 kv. m, su trimis

asmenimis ir kiekvienam iš keturių asmenų teko po 3,75 kv. m, išskyrus lapkričio

29 dieną, kai pareiškėjas buvo laikomas su dviem asmenimis, todėl kiekvienam iš

trijų asmenų teko po 5 kv. m ploto. Kadangi pareiškėjo Alytaus AVPK areštinėje

buvimo metu galiojo teisės aktai, pagal kuriuos vienam asmeniui laikomam

areštinės kameroje turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv. m minimalus

plotas, todėl šis reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

Atstovas pažymėjo, kad Lietuvos

Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820

patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės:

bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 23 punktas nustato,

kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaidės),

išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo

sistema. Alytaus areštinėje atlikti patikrinimai, kurių metu dėl atitikties

Higienos normos HN 37:2009 reikalavimams tikrintos visos areštinės kameros.

Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Nr. PA-105 ir PA-107

nurodyta, kad areštinės kamerose įrengtos orlaidės, kurios vasaros metu

išimamos, ir paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos

ištraukiamosios ventiliacijos. Taip pat nurodoma, kad ventiliacija veikia visą

parą, ventiliacijos filtrai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, o nakties

metu, esant vėsiam orui, paduodamoji–ištraukiamoji ventiliacija veikia naktiniu

režimu, t. y. susilpninta.

Higienos normos HN 37:2009 20

punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas

sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto

120–130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo

sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė

(lentynėlė) ir sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų oro šalinimo

sistemą. Patikrinimo akte Nr. PA-105 taip pat nurodoma, kad kamerose įrengti

sanitariniai mazgai ir praustuvės, sanitariniai mazgai atskirti pertvaromis,

tiek sienos, tiek ir grindys jame dengtos glazūruotomis plytelėmis. Pabrėžė,

kad, nors pareiškėjas skundžiasi dėl nepakankamo natūralaus apšvietimo ir

netinkamo dirbtinio apšvietimo, tačiau Patikrinimo aktuose Nr. PA-131 ir PA-105

nurodoma, kad visose areštinės kamerose dirbtinis apšvietimas užtikrinamas

liuminescencinėmis lempomis, langų stiklai yra matiniai ir jokių Higienos

normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo aktuose Nr.

PA-107 ir PA-248 nurodoma, kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas

yra susijęs su rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, todėl minėtos Higienos

normos HN 37:2009 reikalavimai nėra pažeidžiami. Teigė, kad pareiškėjas nebuvo

informavęs pareigūnų, kad yra nerūkantis ar kad laikomas kartu su rūkančiais

asmenimis, dėl šių aplinkybių nebuvo pateikęs jokių skundų. Akcentavo, jog

areštinėje dirbančių pareigūnų iškvietimų mygtukų nėra ir jie pagal teisės

aktus neturi būti įrengti. Kadangi laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki

2013 m. gruodžio 19 d. buvo atliekami pasivaikščiojimų kiemelio tvarkymo

darbai, todėl šiuo laikotarpiu nebuvo galimybių asmenims, laikomiems areštinėje,

pasivaikščioti. Nurodė, jog pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų,

sveikatos problemų areštinėje nebuvo skundęsis nei administracijai, nei kitoms

institucijoms. Atsižvelgiant į tai, jog nebuvo jokių neteisėtų Alytaus AVPK

veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m.

rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas

teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimą kildina iš

galimai neteisėtų Alytaus AVPK areštinės administracijos veiksmų, neužtikrinant

jam tinkamų sąlygų būnant areštinės kameros patalpose laikotarpiu nuo 2013 m.

spalio mėnesio iki 2014 m. birželio mėnesio.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Alytaus AVPK

areštinėje buvo laikomas nuo 2013 m. lapkričio 20 d. 11 val. 40 min. iki 2013

m. lapkričio 27 d. 12 val. 19 min. (b. l. 19–21). Pareiškėjas 2013 m.

lapkričio 2 –25 dienomis atliko bausmę kameroje Nr. 6, kurios plotas 15 kv. m,

kartu su trimis nuteistaisiais, todėl kiekvienam iš jų teko po 3,75 kv. m

kameros ploto (b. l. 14, 23–28). 2013 m. lapkričio 26–27 dienomis

pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 12, kurios plotas 15 kv. m, kartu

su vienu asmeniu, todėl kiekvienam iš jų teko po 7,5 kv. m kameros ploto (b. l.

14, 29–30). Nuo 2014 m. balandžio 29 d. 12 val. 00 min. iki 2014 m. gegužės 7

d. 11 val. 45 min. (b. l. 16–18) pareiškėjas buvo laikomas kameroje

Nr. 12, kurios plotas 15 kv. m. 2014 m. balandžio 29 d. pareiškėjas bausmę

atliko kartu su dviem asmenimis, todėl kiekvienam iš jų teko po 5 kv. m kameros

ploto (b. l. 14). Nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 7 d.

pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas su trimis asmenims, todėl kiekvienam

asmeniui teko 3,75 kv. m kameros ploto (b. l. 34–42).

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojo Kalėjimų

departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus

2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje

ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto“ (toliau –

ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis

minimalus plotas kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinus

nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjui 2013–2014 metais įvairiais

laikotarpiais būnant Alytaus apskrities VPK areštinėje turėjo tekti ne mažiau

kaip 3,6 kv. m kameros gyvenamojo ploto. Aukščiau minėtieji duomenys leidžia

daryti išvadą, jog pareiškėjui būnant minėtais laikotarpiais Alytaus apskrities

VPK areštinėje nebuvo pažeistas Įsakymu reglamentuotas areštinės kamerų

minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, ir buvo užtikrinta pareiškėjo

teisė į 3,6 kv. m gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas nesutiko su jam tekusio konkretaus

gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodika, t. y. jo nuomone, konkrečiu

atveju nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į užstatytą baldais plotą. Šiuo aspektu teismas

nurodė, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigalioję teisės aktai

nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų

patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą

neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas

(žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d.

nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridūrė,

jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai

nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti

ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei

vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą

administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą,

be kita ko, kildino iš to, jog Alytaus AVPK areštinės kameroje Nr. 6 ir Nr. 12

jam nebuvo užtikrintas teisės aktų nustatytos tinkamos laikymo sąlygos ir dėl

to jis patyrė sukrėtimų, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato,

kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą

elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT)

savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja

valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo

orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių

ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą

kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius

poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi

garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad

jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems

asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami

asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d.

sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001

m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo

Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad

netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis

turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas

yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio

trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo

lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal

Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo

tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos

3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą

byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95).

Pareiškėjas teigė, kad atliekant bausmę Alytaus AVPK

areštinėje, jo teisės buvo pažeistos ir dėl nepakankamos ventiliacijos (neveikė

ventiliacija arba jos nebuvo, langas vos atsidarė), sanitariniai mazgai nebuvo

atskirti nuo gyvenamosios patalpos.

Teismas, pasisakydamas dėl galimai kilusios neturtinės

žalos, neužtikrinant pakankamos ventiliacijos ir netvarkingų sanitarinių mazgų

kameroje Nr. 6, Nr. 12 pažymėjo, kad policijos areštinių įrengimo ir priežiūros

sveikatos saugos reikalavimus bei sveikatos priežiūros organizavimą

reglamentuoja Higienos norma HN 37:2009, kurios 6 punkte nustatyta, kad

policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai

gyvenamoji aplinka. Minėtos Higienos normos HN 23 punkte įtvirtinta, jog

policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus

patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Higienos normos HN 37:2009 20 punktas nustato, kad policijos areštinės kameroje

turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios

paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto

vandens tiekimo sistema, turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto

reikmenų spintelė (lentynėlė) ir sanitarinis mazgas turi turėti atskirą patalpų

oro šalinimo sistemą.

Iš byloje esančių Alytaus visuomenės sveikatos centro

patikrinimo aktų Nr. PA-105 ir PA-107 matyti, kad patalpos vėdinamos per

langus, areštinės kamerose įrengtos orlaidės, kurios vasaros metu išimamos, ir

paduodamosios ventiliacijos, o virš sanitarinio mazgo įrengtos ištraukiamosios

ventiliacijos. Taip pat nurodoma, kad ventiliacija veikia visą parą,

ventiliacijos filtrai keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, o nakties metu, esant

vėsiam orui, paduodamoji–ištraukiamoji ventiliacija veikia naktiniu režimu, t. y.

susilpninta. Patikrinimo akte Nr. PA-105 konstatuota, kad kamerose įrengti

sanitariniai mazgai ir praustuvės, sanitariniai mazgai atskirti pertvaromis,

tiek sienos, tiek ir grindys jame dengtos glazūruotomis plytelėmis. Taigi

atliktų patikrinimų metu nenustatyta jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų

pažeidimų (b. l. 70–71). Atsižvelgus į visa tai bei į tai, kad pareiškėjas nepateikė

duomenų, paneigiančių minėtų patikrinimų metu nustatytus faktus, teismas atmetė

pareiškėjo argumentus, kad buvo nepakankama ventiliacija, sanitariniai mazgai

buvo neatskirti pertvaromis.

Pareiškėjas savo teisių pažeidimus taip pat grindė

aplinkybėmis, jog kamerose nebuvo užtikrintas natūralus ir dirbtinis

apšvietimas, grindys medinės, nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 21 punktą, natūralaus

apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė

apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.

Iš į bylą pateikto Alytaus visuomenės sveikatos centro

patikrinimo akto PA-248 matyti, kad pagal skundą atlikus dirbtinio ir

natūralaus apšvietimo matavimus kameroje Nr. 6 tiek dirbtinis, tiek ir

natūralus apšvietimas atitiko Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus (b. l.

75–77). Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Nr. PA-105 ir

PA-131 nurodoma, kad visose areštinės kamerose dirbtiniam apšvietimui

užtikrinti yra naudojamos liuminescencinės lempos, langų stiklai yra matiniai

ir konstatuota, kad jokių Higienos normos HN 37:2009 reikalavimų pažeidimų nėra

(b. l. 70–72, 81–83). Patikrinimo akte Nr. PA-107 bei jau minėtame

akte Nr. PA-248 nurodoma, kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas

yra susijęs su rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, tad minėtos

higienos normos reikalavimai nėra pažeidžiami (b. l. 73–74, 75–77). Teismas

pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos

administraciją dėl regos sutrikimų, pareiškėjas taip pat nepateikė į bylą jokių

įrodymų dėl galimai pablogėjusios regos ar kitų sutrikimų, todėl pareiškėjo

nurodytos aplinkybės dėl netinkamo natūralaus bei dirbtinio apšvietimo

pripažintos nepagrįstomis.

Pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus AVPK areštinės

kamerose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtuko. 2008 m. balandžio 24 d. Lietuvos

policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. 5-V-206 patvirtintų Tipinių

teritorinių policijos įstaigų pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10

punkte numatyta, kad teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos

įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos

10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir

eksploatavimo reikalavimų”. Šiuose teisės aktuose nėra numatyta iškvietimo

mygtukų areštinės kamerose įrengimas. Pažymėtina, jog Europos kalėjimų

taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2

„Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalis rekomenduoja aliarmo

sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, įrengti tik

laisvės atėmimo vietoje. Taip pat Kalėjimų departamento prie Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.

V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 bei

16.11 punktuose numatyta, jog nuteistųjų gyvenamosiose patalpose įrengiama

prižiūrėtojo iškvietimo sistema. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, jog

laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju teritorinių policijos įstaigų

areštinėse) pareigūno iškvietimo sistema pagal teisės aktus neįrengiama,

skirtingai nei laisvės atėmimo vietose. Taigi nagrinėjamu atveju Alytaus AVPK

areštinėje, kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūno

iškvietimo mygtuko, jokie teisės aktai nebuvo pažeisti taip pat nebuvo pažeista

pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką. Nesant neteisėtų veiksmų,

valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82

„Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“

patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.4 punktas

numato, jog kameros grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos

turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos, danga turi būti atspari drėgnam

valymui ir dezinfekcinių medžiagų poveikiui. Higienos normos HN 37:2009 27

punkte pažymėta, kad policijos areštinės patalpų grindų, sienų, lubų vidaus

apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Alytaus

visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose Nr. PA-105 ir PA-131

konstatuota, jog Alytaus AVPK areštinėje yra 12 kamerų, kurių grindys medinės,

dažytos ir Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų nėra (b. l. 70–72, 81–83).

Taigi šiuos pareiškėjo argumentus teismas laikė nepagrįstais, kadangi tai nedarė

įtakos neturtinės žalos atsiradimui.

Nei Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso nei Lietuvos

Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios suimtųjų ir

nuteistųjų izoliavimą, nereglamentuoja, kad nerūkantys asmenys turi būti

izoliuotai laikomi nuo rūkančių asmenų, tačiau Lietuvos Respublikos tabako

kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas aiškus draudimas

rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose

nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams

užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų

priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose

būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos

specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys

užrašai ar ženklai.

Kaip jau buvo minėta, Higienos normos HN 37:2009 6

punkte numatyta, kad policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti

sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, šios normos 13 punkte įtvirtintas

draudimas policijos areštinėse laikomiems asmenims rūkyti areštinės kameroje,

jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Akivaizdu, kad vadovaujantis minėtais teisės aktais, turi būti užtikrinta, kad

asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad

nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Bylos duomenimis

nustatyta, kad pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje

bendrąja tvarka buvo laikomas kartu su kitais asmenimis. Atsakovo atstovas

teismo posėdžio metu pažymėjo, jog pareiškėjas buvimo Alytaus AVPK metu nei

žodžiu, nei raštu neinformavo pareigūnų apie tai, kad yra nerūkantis ar kad yra

laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje taip pat nėra duomenų, kad

pareiškėjas dėl to būtų skundęsis administracijai ar kitoms institucijoms.

Taigi teismas konstatavo, jog pareiškėjo laikymas su rūkančiais asmenimis buvo nulemtas

paties pareiškėjo elgesio, nes jis patalpinimo į areštinę metu nenurodė, kad

yra nerūkantis asmuo, prašymų nei žodžiu, nei raštu perkelti į kamerą su

nerūkančiais asmenimis nepateikė, dėl gyvenimo su rūkančiais asmenimis

nesiskundė.

Pareiškėjas taip pat nurodė, jog būdamas Alytaus AVPK

savaitę nebuvo vedamas į pasivaikščiojimo kiemelį.

Policijos areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai

gryname ore turi būti organizuojami teisės akto nustatyta tvarka (Higienos

normos HN 37:2009 11 punktas). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m.

gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų

areštinių veiklos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 54 punkte

numatyta, jog policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės

(policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi

policijos areštinėje, galėtų kasdien 1 valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai,

moterys ir sergantys tuberkulioze – 2 kartus per dieną po 1 valandą.

Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tiktai

dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos

areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar

ypatingų situacijų metu.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad

pareiškėjo buvimo nuo 2013 m. lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d.

Alytaus AVPK areštinėje metu vyko pasivaikščiojimo kiemelio dangos keitimo

darbai, todėl areštinėje laikomi asmenys dėl techninių priežasčių, taip pat

objektyvių galimybių nebuvimo, nebuvo vedami pasivaikščioti. Kadangi Alytaus AVPK

areštinėje vyko pasivaikščiojimo kiemelio dangos keitimo darbai, apie tai

sulaikytieji asmenys buvo informuoti žodžiu (b. l. 14), tai patvirtino

skundo papildyme ir pats pareiškėjas (b. l. 89). Atsižvelgdamas į tai bei

remdamasis teismų praktika, teismas konstatavo, jog atsakovas, objektyviai

negalėdamas suteikti pareiškėjui galimybės pasivaikščioti pasivaikščiojimo

kiemelyje, Taisyklių nuostatų nepažeidė (pvz., Lietuvos vyriausiojo

administracinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje

Nr. A-131-858/2015).

Teismas pastebėjo ir tai, jog laisvės atėmimo vietos

administracija neturėjo tikslo specialiai žeminti bausmes atliekančių asmenų

orumą ar nežmoniškai su jais elgtis. Pareiškėjo argumentai dėl atsakovo tyčios

savaitę nevedant jo pasivaikščioti į gryną orą nepagrįsti jokiais byloje

esančiais įrodymais, todėl atmestini.

Neturtinė žala nėra bet koks net ir menkiausias

asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar

trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra

sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.

gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-337/2006). Taip pat ir Lietuvos

vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teismų praktiką šios

kategorijos bylose, yra konstatavęs, kad, siekiant neturtinės žalos atlyginimo,

būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai

patyrė dvasinių ir fizinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją,

pažeminimai buvo apčiuopiami ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba

keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A556-95/2009).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat

ne kartą yra nurodęs, kad vien tik pareiškėjų paaiškinimų apie patirtą

neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai turi būti patvirtinti tiesioginiais

ar netiesioginiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju įrodymų, kad Alytaus AVPK

pareigūnai atliko pareiškėjo atžvilgiu neteisėtą veiksmą arba neveikė taip,

kaip įpareigojo įstatymai, nėra. Visi pareiškėjo teiginiai, kad jis patyrė

neturtinę žalą, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmuose

nenustačius priešingų teisei veiksmų (arba neveikimo), nėra ir pagrindo

atsirasti civilinei atsakomybei ir teisinio pagrindo reikalauti iš Lietuvos

valstybės atlyginti jam neturtinę žalą.

III. Pareiškėjas A. T. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Kauno

apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir

priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Apeliaciniame skunde kartoja

argumentus, jog vieną savaitę negalėjo išeiti pasivaikščioti gryname ore.

Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Higienos norma HN 37:2009,

tačiau turėjo remtis vėlesne Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro

2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN

76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau

– ir Higienos norma HN 76:2010). Pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse numatyta, jog privalo

būti įrengtas mygtukas pareigūnui išsikviesti. Kadangi tokių mygtukų kamerose

nebuvo įrengta, tai sukėlė pareiškėjui nepatogumus. Mano, jog lango stiklas

turėjo būti skaidrus, o ne matinis, grindys kameroje negalėjo būti medinės.

Nesutinka su tuo, kad į kameros bendrą plotą, skaičiuojant vienam asmeniui

tenkantį minimalų plotą, galėjo būti įtrauktas plotas, užimamas baldų.

Atsakovas Alytaus AVPK,

atstovaujantis Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą,

kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo

sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad teismas

pagrįstai taikė Higienos normą HN 37:2009, nes Higienos norma HN 76:2010

netaikoma areštinėms. Nagrinėjamu atveju netaikytinos ir Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82

patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nes šios taisyklės

nereglamentuoja policijos areštinių patalpų įrengimo ir kitų reikalavimų.

Nurodo, jog nuo 2013 m. lapkričio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 19 d. nebuvo

objektyvios galimybės areštinėje laikomiems asmenims eiti pasivaikščioti,

kadangi buvo atliekami pasivaikščiojimo kiemelių remonto darbai. Grindų

įrengimas, apšvietimas ir langas nagrinėjamu atveju atitiko Higienos normos

HN 37:2009 reikalavimus. Iškvietimo mygtuko įrengimas nenumatytas teisės

aktuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo

dėl neturtinės žalos dėl netinkamų laikymo Alytaus AVPK areštinėje sąlygų

atlyginimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta,

kad pareiškėjas A. T. skundu kreipėsi į teismą, prašydamas

iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus AVPK, priteisti 5 000

Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m.

rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su

priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas nepagrįstai

netaikė Higienos normos HN 76:2010, Lietuvos Respublikos teisingumo

ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, netinkamai išnagrinėjo

pareiškėjo skundą dėl pasivaikščiojimų nesuteikimo, areštinės kamerų ploto,

grindų ir langų atitikimo teisės aktų reikalavimams.

Žalos,

padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas

kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies,

nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą

nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK)

6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės

valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės

biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios

institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271

straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms: neteisėtiems

veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo)

ir žalos ryšiui. Taigi tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų

pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos,

t. y. tiek neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tiek

pareiškėjui padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir

atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš 3 viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei

pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK

6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė

atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai

neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai

privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai yra detalizuoti CK 6.246 straipsnyje,

pagal kurio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar

sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus,

kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba

pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai

nurodo, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi Higienos norma HN 37:2009,

tačiau turėjo remtis vėlesne Higienos norma HN 76:2010. Higienos norma HN

76:2010 yra skirta laisvės atėmimo įstaigoms, tačiau pareiškėjas nagrinėjamu

atveju buvo laikomas policijos areštinėje, todėl pirmosios instancijos teismas

visiškai pagrįstai rėmėsi HN 37:2009, reglamentuojančia būtent policijos

areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos

priežiūros organizavimą. Tas pats pažymėtina ir apie pareiškėjo nurodomas Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.

V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles, kurių 1

punkte numatyta, jog šios taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų,

areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname

ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir

eksploatavimo reikalavimus. Todėl matyti, jog aptartas teisės aktas taip pat

nereglamentuoja policijos areštinių patalpų įrengimo ir eksploatavimo. Todėl

pirmosios instancijos teismas, skirtingai nei teigia pareiškėjas apeliaciniame

skunde, neturėjo pareigos nei remtis Higienos norma HN 76:2010, nei Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr.

V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, rėmėsi faktu, jog Alytaus AVPK

areštinės kamerose jam nebuvo užtikrintas minimalus vienam asmeniui turintis

tekti plotas. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis objektyviais

duomenimis, nustatė, kad visą pareiškėjo buvimo Alytaus AVPK laikotarpį jam

tekdavo didesnis nei 3,6 kv. m kameros plotas. Pareiškėjas minėto fakto neginčija,

tačiau apeliaciniame skunde mano, jog plotas turėtų būti skaičiuojamas atimant

baldais užstatytą plotą.

EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti

kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimu (pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas byloje Trepashkin prieš

Rusiją, pareiškimo Nr. 14248/05; 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimas

byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 740/13). Taip

pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego

vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai

judėti tarp baldų (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir

kt. prieš Rusiją, pareiškimų Nr. 42525/07 ir 60800/08; 2013 m. balandžio 2

d. sprendimą Olszewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 21880/03).

Nors pareiškėjas ir skunde, ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į

kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei

Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti

užstatytą kameros plotą, skaičiuojant minimalų kameros plotą (žr. Lietuvos

vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje

byloje Nr. A-1654-602/2016). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad

pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros plotą,

pagrįstai atsakovo atstovo nurodytą visą kameros plotą dalijo iš kameroje

laikytų asmenų skaičiaus, t. y. nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos

teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo buvo pažeista Įsakyme

nustatyta vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma.

Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomi pažeidimai dėl skaidraus lango

kameroje nebuvimo ir netinkamai įrengtų kameros grindų atmestini kaip

nepagrįsti. Pažymėtina, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo

aktuose Nr. PA-105 ir PA-131 konstatuota, jog Alytaus AVPK areštinėje yra 12

kamerų, kurių grindys medinės, dažytos ir Higienos normos HN 37:2009 pažeidimų

nėra (b. l. 70–72, 81–83). Patikrinimo aktuose Nr. PA-107 ir PA-248 nurodoma,

kad areštinės kamerų langų matinių stiklų pakeitimas yra susijęs su

rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais, tad minėtos higienos normos

reikalavimai nėra pažeidžiami (b. l. 73–74, 75–77). Taigi byloje pateikti

oficialūs rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog Higienos normos HN 37:2009

reikalavimai dėl langų ir grindų įrengimo Alytaus AVPK kamerose nepažeisti, tuo

tarpu pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, tai paneigiančių įrodymų, kurie

leistų teismui padaryti priešingą išvadą. Taigi pirmosios instancijos teismas

pagrįstai nekonstatavo pareiškėjo nurodytų pažeidimų.

Taip pat atmestini ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad remiantis

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d.

įsakymu Nr. V-82 patvirtintomis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo

taisyklėmis, privalo būti įrengtas mygtukas pareigūnui išsikviesti. Kaip

minėta, pareiškėjo nurodomas teisės aktas nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes

nereglamentuoja policijos areštinių įrengimo. Tuo tarpu, skirtingai nei laisvės

atėmimo vietose, teritorinių policijos įstaigų areštinėse pareigūnų iškvietimo

sistema pagal teisės aktus neturi būti įrengiama. Todėl pirmosios instancijos

teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju Alytaus AVPK areštinėje,

kurioje laikinai buvo laikomas pareiškėjas, nesant pareigūnų iškvietimo

mygtuko, jokie teisės aktai pažeisti nebuvo.

Pagal Higienos normos HN 37:2009 11 punktą policijos

areštinėse laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore turi būti organizuojami

teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m.

gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų

areštinių veiklos taisyklių 54 punkte numatyta, jog policijos areštinės

viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas)

privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien 1

valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiai, moterys ir sergantys tuberkulioze – 2

kartus per dieną po 1 valandą. Pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė

gali būti sutrumpinama tiktai dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių

sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip

pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjo buvimo nuo 2013 m.

lapkričio 20 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. Alytaus AVPK areštinėje metu jam

nebuvo suteikta galimybė pasivaikščioti kiemelyje. Atsakovo atstovas nurodė,

kad minėtu laikotarpiu Alytaus AVPK areštinėje vyko pasivaikščiojimo kiemelio

dangos keitimo darbai, todėl areštinėje laikomi asmenys dėl techninių

priežasčių, taip pat objektyvių galimybių nebuvimo nebuvo vedami

pasivaikščioti. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes,

padarė išvadą, jog pažeidimo nebuvo, nes atsakovas objektyviai negalėjo

suteikti pareiškėjui galimybės pasivaikščioti.

Teisėjų kolegija su minėtu vertinimu nesutinka ir pažymi, jog viešoji

atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant 3 sąlygoms,

kaltės šiuo atveju nustatinėti nereikia. Taigi net jei Alytaus AVPK areštinės administracija

nesudarė galimybės pareiškėjui išeiti į pasivaikščiojimo kiemelį dėl to, kad

buvo atliekami remonto darbai, t. y. ne dėl savo kaltės, šis aspektas nėra

svarbus sprendžiant dėl jų atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį. Dėl to

pripažintina, kad nagrinėjamu atveju nustatytos visos viešosios atsakomybės

sąlygos, Alytaus AVPK areštinės administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę

teisę gauti teisės aktuose nustatytą pasivaikščiojimų kiemelyje skaičių, t. y.

neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo

veikti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo teisėjų kolegija akcentuoja, kad

neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant

neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas

pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT yra konstatavęs, kad tam tikrais atvejais

teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už

patirtą skriaudą (pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras

prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98). Teisės pažeidimo pripažinimas

bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali

būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne

visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas

neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais

priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo

pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6

d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo ir

(ar) dydžio svarbu atsižvelgti į pareiškėjo laikymo areštinėje trukmę (savaitė)

ir nustatytų pažeidimų pobūdį. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad

vertinant kalinimo sąlygas turi būti atsižvelgiama į jų visumos kumuliacinį

poveikį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 12

d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016; 2016 m. spalio 11 d.

nutartis administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016). Apeliacinės instancijos

teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines

bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės

žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio, sprendžia, kad pareiškėjas šiuo atveju

nepatyrė tokio pobūdžio neturtinės žalos, kuri turėjo (turi) būti atlyginama

pinigais, t. y. kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra

pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl sprendžia, jog pirmosios instancijos

teismas, nors ir nepagrįstai nenustatė pažeidimo dėl teisės pasivaikščioti

kiemelyje nesuteikimo pareiškėjui, iš esmės pagrįstai atsisakė priteisti

pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta,

teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai

vertino administracinės bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytus neteisėtus

veiksmus jam siekiant patirtos neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250

str.), todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios

instancijos teismo sprendimas keistinas pripažįstant pareiškėjo teisių

pažeidimą dėl teisės pasivaikščioti kiemelyje nesuteikimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos

1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A.

T. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio

teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą pakeisti.

Pripažinti, kad

laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio

20 d. iki 2013 m. lapkričio 26 d. buvo pažeista pareiškėjo

A. T. teisė į Lietuvos

Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo Alytaus apskrities

vyriausiojo policijos komisariato areštinėje sąlygas.

Kitą Kauno apygardos

administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Ričardas

Piličiauskas

Veslava

Ruskan

Arūnas

Sutkevičius