2020-11-11 Nr. AB-21187-3-61-3-03912-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1875-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03912-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja S. V. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2018 m. kovo 30 d. sprendimą Nr. (9.1.) 3-20097 (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2018 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (11.1) I-6135 (toliau – ir VSDFV sprendimas); 3) įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymą Nr. 170403 perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. ir išmokėti pareiškėjai 12 478,40 Eur motinystės pašalpos dalį.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. VSDFV Vilniaus skyrius, vykdydamas VSDFV nurodymą, 2018 m. kovo 30 d. priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti skirtą motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas ir išmokėti motinystės pašalpos dalį, motyvuodamas, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo skirta motinystės pašalpa, neskundė, jis yra įvykdytas iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai negalioja. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka, VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.

2.2. Pareiškėja nesutinka su ginčijamuose sprendimuose nurodyta pozicija, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimas paskirti pareiškėjai motinystės pašalpą yra įvykdytas, nes nebuvo apskųstas. Pareiškėja teigia, kad kol ji turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme pareiškiant skundą, negali būti laikoma, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi įvykdytais. Iki to momento, kai pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas laikomas įvykdytu sprendimu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjos įsitikinimu, jos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, nes Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatos sudaro galimybę atnaujinti terminą skundui paduoti, jeigu jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Valstybinio socialinio draudimo įstatyme nustatyti skundo padavimo terminai nėra naikinamieji ir jie gali būti atnaujinami. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) taip pat nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas. Dėl šių priežasčių pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta ir nėra teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi įvykdytais.

2.3. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

2.4. Pareiškėja apie VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimą skirti motinystės išmoką turėjo sužinoti jo priėmimo dieną, kai šis sprendimas jai buvo išsiųstas per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą. Taigi terminas skundui dėl šio sprendimo paduoti baigėsi 2015 m. liepos 3 d. Pareiškėja į VSDFV Vilniaus skyrių kreipėsi tik 2017 m. balandžio 6 d., t. y. praėjus beveik dvejiems metams nuo VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo priėmimo, ženkliai praleidusi skundo padavimo terminą. VSDFV informavo pareiškėją, kad jeigu ji prašo patikrinti VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo ir jame atliktų skaičiavimų pagrįstumą, ji turėtų iki 2017 m. gegužės 3 d. pateikti VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui dėl šio sprendimo paduoti, jame nurodyti svarbias priežastis, dėl kurių šis terminas buvo praleistas, bei šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Pareiškėja šia galimybe nepasinaudojo. Be to, pareiškėja neapskundė teismui VSDFV sprendimo, kuriuo buvo konstatuota, kad ji praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo paduoti, todėl nėra pagrindo perskaičiuoti jai paskirtą motinystės pašalpą. Taigi VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimas yra laikomas įvykdytu ir nebegali būti ginčijamas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimai, dėl kurių VSDFV jau pasisakė, t. y. dėl praleisto termino skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo paduoti, dėl atsisakymo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą ir kt., negali būti iš naujo keliami ir sprendžiami nei VSDFV, kaip išankstinėje ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijoje, nei teisme.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti. VSDFV atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. pareiškėjai buvo paskirta VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu. Šis sprendimas per Elektroninę gyventojų aptarnavimo sistemą (EGAS) buvo išsiųstas pareiškėjai tą pačią dieną, t. y. 2015 m. birželio 4 d., įstatymų nustatyta tvarka per 20 darbo dienų, šis sprendimas nebuvo apskųstas VSDFV ar teismui. Pagal 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusį 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 8 straipsnį, asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Kadangi teisę į motinystės pašalpą pareiškėja įgijo ne Pakeitimo įstatyme nurodytu laikotarpiu (nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.), bet anksčiau, 2015 m. birželio 1 d., pagal Pakeitimo įstatymą pašalpa pareiškėjai negali būti perskaičiuota. Nei iki VSDFV nustatyto termino (t. y. iki 2017 m. gegužės 3 d.), nei vėliau pareiškėja nepateikė VSDFV prašymo atnaujinti terminą ir termino praleidimo priežasčių, terminas skundui pateikti nebuvo atnaujintas, vadinasi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 6-24-8694, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, yra įvykdytas. VSDFV 2017 m. balandžio 14 d. sprendimas nebuvo apskųstas teismui, taigi jis taip pat yra įvykdytas. Tai reiškia, kad pareiškėjos reikalavimai, dėl kurių jau yra pasisakyta šiame sprendime (dėl praleisto termino, dėl atsisakymo perskaičiuoti pašalpą ir kt.) negali būti keliami iš naujo ir sprendžiami VSDFV ar teisme.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Valstybinio socialinio draudimo įstatymo pakeitimo įstatymą, kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas.

6. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalimis ir pažymėjo, kad pareiškėjos skunde minimas Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d. Teismas taip pat vadovavosi Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.), apibrėžiančio ginčų dėl Fondo administravimo įstaigų sprendimų ir veiksmų nagrinėjimą, 41 straipsnio 1, 2 dalimis, ir nurodė, kad ginčams dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų sprendimų (veiksmų) motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpų apskaičiavimo ir mokėjimo klausimais yra nustatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka. Teismas įvertinęs VSDFV direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu patvirtintų Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 20, 31 punktus, padarė išvadą, kad skundai VSDFV išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka gali būti nagrinėjami dėl VSDFV teritorinių skyrių priimtų sprendimų, o jei nustatytas skundo padavimo terminas praleistas, jis gali būti atnaujinamas dėl svarbių priežasčių.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. Pareiškėja 2017 m. balandžio 6 d. kreipėsi į VSDFV Vilniaus skyrių dėl motinystės pašalpos, paskirtos minėtu VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu, perskaičiavimo ir skirtumo išmokėjimo, savo reikalavimą grindė Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016. VSDFV Vilniaus skyrius 2017 m. balandžio 11 d. raštu Nr. (4.41E) 3E-9727 persiuntė pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. kreipimąsi dėl motinystės pašalpos perskaičiavimo VSDFV.

VSDFV priėmė 2017 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. (11.1) I-2419, kuriame konstatavo, kad pareiškėja neskundė 2015 m. birželio 4 d. sprendimo, kuriuo paskirta motinystės pašalpa, todėl šis įsigaliojo ir buvo įvykdytas, taip pat atkreipė dėmesį, kad nusprendus skųsti pastarąjį sprendimą pareiškėja turėtų iki 2017 m. gegužės 3 d. pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti. Pareiškėja 2017 m. gegužės 10 d. pateikė skundą VSDFV, kuriuo skundė VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmus persiunčiant pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. raštą VSDFV, nurodydama, jog VSDFV Vilniaus skyrius nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymo, o jį persiuntė VSDFV, taip pažeisdamas pareiškėjos teises ir užkirsdamas kelią pasinaudoti privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.

Pareiškėja VSDFV prašė įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymą iš esmės. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjos 2017 m. gegužės 10 d. skundą, priėmė 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3374, kuriame konstatavo, kad VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai persiųsti pagal kompetenciją VSDFV pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. raštą buvo teisėti ir pagrįsti. Tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu VSDFV 2017 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. (11.1) I-3374 panaikino ir įpareigojo VSDFV pareiškėjos 2017 m. gegužės 10 d. skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus atsisakymo nagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas išnagrinėti iš naujo.

VSDFV, vykdydama minėtą teismo sprendimą, 2018 m. vasario 2 d. raštu tenkino pareiškėjos 2017 m. gegužės 10 d. skundą ir pavedė VSDFV Vilniaus skyriui pagal kompetenciją išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymą. VSDFV Vilniaus skyrius, pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą, 2018 m. vasario 2 d. sprendimu konstatavo, kad 2015 m. birželio 4 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa, yra teisėtas ir pagrįstas, keisti šį sprendimą nėra teisinio pagrindo, ir atsisakė tekinti pareiškėjos prašymą perskaičiuoti motinystės pašalpą.

Pareiškėja 2018 m. vasario 22 d. pateikė skundą dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. vasario 2 d. sprendimo, o VSDFV 2018 m. kovo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pavedė VSDFV Vilniaus skyriui panaikinti VSDFV 2018 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują, motyvuodama tuo, kad šiame VSDFV Vilniaus skyriaus sprendime neturėjo būti pasisakyta dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo (kuriuo skirta motinystės pašalpa pareiškėjai), nes šio sprendimo teisėtumas galėjo būti nagrinėjamas tik VSDFV ir tik tuo atveju, jeigu būtų atnaujintas terminas skundui paduoti (tačiau pareiškėja nepateikė termino praleidimą pateisinančių priežasčių, todėl šio sprendimo pagrįstumas nebuvo nagrinėjamas).

VSDFV Vilniaus skyrius 2018 m. kovo 30 d. ginčijamu sprendimu pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymo perskaičiuoti motinystės išmoką netenkino, nurodydamas, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neskundė, todėl jis yra įvykdytas. Pareiškėjai apskundus pastarąjį VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą, VSDFV ginčijamu 2018 m. spalio 16 d. sprendimu VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. kovo 30 d. sprendimą paliko nepakeistą, motyvuodama, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimas yra įvykdytas, o įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai negali būti taikomi.

8. Iš nurodytų faktinių aplinkybių teismas nustatė, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-8694, kuriuo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d., nėra apskundusi VSDFV. Pareiškėja visus skundus VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriui grindė reikalavimu perskaičiuoti paskirtą motinystės išmoką, tačiau sprendimo, kuriuo tokia išmoka jai buvo paskirta, neskundė. Teismas pažymėjo, kad VSDFV dar 2017 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. (11.1) I-2419 išaiškino pareiškėjai teisę iki 2017 m. gegužės 3 d. pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo paduoti, tačiau pareiškėja tokia teise nepasinaudojo. Taigi 2015 m. birželio 4 d. sprendimas dėl motinystės pašalpos skyrimo nei VSDFV, nei teismui nebuvo skundžiamas. Šis sprendimas yra nenuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, jis yra įsiteisėjęs, galiojantis bei įvykdytas, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Teismas vertino, kad, nustačius, kad 2015 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 6-24-8694 priimtas, įsiteisėjo ir buvo įvykdytas ne tik iki Konstitucinio Teismo priėmimo dienos, t. y. iki 2016 m. kovo 15 d., bet ir iki įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2017 m. sausio 2 d., nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa turėtų būti perskaičiuojama. Išvada, kad kai VSDFV teritorinio skyriaus sprendimas, kuriuo paskirta motinystės pašalpa, nėra apskųstas nei VSDFV, nei teismui, pripažintinas įvykdytu bei įsiteisėjusiu daroma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nagrinėjamose bylose (2018 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-178-662/2018).

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d., taigi pareiškėja teisę į motinystės išmoką įgijo 2015 m. birželio 1 d. Pagal Pakeitimo įstatymo nuostatas motinystės pašalpos (motinystės išmokos) yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Todėl, asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016 m. kovo 15 d., įskaitant ir pareiškėją, motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama. Analogiškos pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (2018 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2813-1062/2018).

10. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad pareiškėjos ginčijami VSDFV sprendimas ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra pagrindo. Teismas atmetęs pagrindinius pareiškėjos reikalavimus dėl sprendimų panaikinimo atmetė ir išvestinius skundo reikalavimus įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. balandžio 6 d. prašymą perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1. Pareiškėja kreipėsi į VSDVF Vilniaus skyrių su prašymu suteikti administracinę paslaugą, tačiau jokio VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimo neskundė. Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 8 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4408-811/2017. Kol pareiškėja turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme pareiškiant skundą, negali būti laikoma, kad pareiškėjai priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“, todėl VSDFV Vilniaus skyrius turi pareigą perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 paskirtą motinystės pašalpą. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnyje nustatyti skundo padavimo terminai nėra naikinamieji ir jie gali būti atnaujinami. ABTĮ taip pat nenustato naikinamojo termino, kuriam pasibaigus praleistas terminas negalėtų būti atnaujintas. Todėl pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta ir nėra teisinio pagrindo laikyti, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

11.2. Pareiškėja nesutinka su teismo sprendimu, kuriame nuspręsta, kad 2015 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 6-24-8694 dėl motinystės pašalpos skyrimo yra laikomas įvykdytu sprendimu, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa neturėtų būti perskaičiuojama. Teismas nenagrinėjo ir skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, susijusių su procesinių terminų atnaujinimu, bei pareiškėjos teisės pareikšti skundą teisme įgyvendinimo galimybių, todėl neteisingai išsprendė bylą. Pagal LVAT suformuotą praktiką, sprendimo įvykdymu Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Iki to momento, kai pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, todėl VSDFV Vilniaus skyrius turi pareigą perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 paskirtą motinystės pašalpą.

11.3. Administracinėje teisėje yra materialiniai ir procesiniai terminai. Nagrinėjamos bylos kontekste yra svarstytinas procesinių veiksmų atlikimo terminas, nustatytas administracinės bylos šalims. Asmuo praleidęs terminą atlikti procesinį veiksmą, netenka teisės atlikti šį veiksmą, tačiau šias pasekmes konstatuoja viešojo administravimo subjektas, kuris nagrinėja asmens prašymą ir taiko procesines taisykles, nustatytas bylų nagrinėjimui institucijoje. Tam, kad po nustatyto termino asmens atliktas viešojo administravimo institucijoje procesinis veiksmas sukeltų teisines pasekmes, turėtų būti sprendžiamas šio termino atnaujinimo klausimas. Nei bendrosios taisyklės, nustatančios administracinių bylų nagrinėjimą institucijoje (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintos Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės) nereglamentuoja minėtų terminų atnaujinimo klausimo. Tai, kad nėra nustatytas tam tikrų klausimų sprendimo teisinis mechanizmas, negali paneigti asmens teisių, nagrinėjamu atveju procesinių teisių atlikti veiksmus viešojo administravimo institucijoje, kuomet teisės aktai aiškiai neįtvirtina, kad tokių veiksmų atlikimo terminas negali būti atnaujinamas, nes yra naikinamasis. Pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta ir pareiškėjai gali būti atnaujinamas procesinių teisių atlikti veiksmus viešojo administravimo institucijoje atlikimo terminas. Jeigu šis terminas pareiškėjai gali būti atnaujinamas, tuomet pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo spręsti, kad VSDFV Vilniaus skyriaus atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas yra laikomas „įvykdytu sprendimu“.

12. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

13. Atsakovas nurodo, kad priešingai, nei teigia pareiškėja, ji turėjo galimybę įgyvendinti savo teisę pareikšti skundą teisme, tačiau šia galimybe nepasinaudojo dėl savo pačios laisva valia pasirinkto elgesio modelio. Vilniaus apygardos administracinis teismas, remdamasis byloje esančia rašytine medžiaga, sprendime nurodė, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-8694, kuriuo jai buvo paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d., nėra apskundusi VSDFV, kaip privalomai išankstinei ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijai. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja visus skundus VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriui grindė reikalavimu perskaičiuoti paskirtą motinystės pašalpą, tačiau sprendimo, kuriuo tokia pašalpa jai buvo paskirta, neskundė. VSDFV dar 2017 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. (11.1) I-2419 išaiškino pareiškėjai teisę iki 2017 m. gegužės 3 d. pateikti prašymą atnaujinti terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo paduoti, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėja tokia teise nepasinaudojo. Pareiškėja teismui nėra apskundusi ir VSDFV 2017 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. (11.1) I-2419, kuriuo konstatuota, kad ji praleido terminą skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-8694 paduoti. Taigi tiek VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimas Nr. 6-24-8694, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, tiek VSDFV 2017 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. (11.1) I-2419 yra įsiteisėję, galiojantys ir laikomi įvykdytais, todėl nebegali būti ginčijami. Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai, objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė ir įvertino surinktus įrodymus bei, sistemiškai išanalizavęs ginčo santykius reguliuojančias materialiosios teisės normas, tinkamai jas pritaikė nagrinėjamoje byloje.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VSDFV 2017 m. balandžio 14 d. sprendime Nr. (11.1) I-2419 nurodė, kad terminas skundui dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-8694, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, peržiūrėjimo yra praleistas ir neprašoma jo atnaujinti, todėl tam, kad VSDFV patikrintų VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo ir jame atliktų skaičiavimų pagrįstumą, pareiškėja turėtų iki 2017 m. gegužės 3 d. pateikti VSDFV prašymą atnaujinti terminą skundui pateikti, jame nurodyti termino praleidimo priežastis bei šias priežastis patvirtinančius įrodymus. Kartu pareiškėja informuota, kad jos prašymas perskaičiuoti motinystės pašalpą remiantis vien Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu (nekeičiant VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo Nr. 6-24-8694) negali būti tenkinamas nesant tam teisinio pagrindo, nes įvykdytų sprendimų atžvilgiu Konstitucinio Teismo nutarimai negali būti taikomi. Nei iki VSDFV nustatyto termino, nei vėliau pareiškėja nepateikė VSDFV prašymo atnaujinti skundo pateikimo terminą ir termino praleidimo priežasčių, todėl terminas skundui pateikti nebuvo atnaujintas, vadinasi, VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa, laikomas įvykdytu. VSDFV 2017 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. (11.1) I-2419 nebuvo apskųstas teismui, taigi, jis taip pat yra įvykdytas. Tai reiškia, kad pareiškėjos reikalavimai, dėl kurių jau yra pasisakyta šiame sprendime (dėl praleisto termino, dėl atsisakymo perskaičiuoti pašalpą ir kt.), negali būti keliami iš naujo ir sprendžiami VSDFV ar teisme.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. kovo 30 d. sprendimo Nr. (9.1.) 3-20097 ir VSDFV 2018 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (11.1) I-6135, kuriais atsisakyta pareiškėjai perskaičiuoti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. ir išmokėti pareiškėjai 12 478,40 Eur motinystės pašalpos dalį, teisėtumo bei pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjos ginčijami VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas. Teismas nurodė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 pareiškėjai paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d., taigi pareiškėja teisę į motinystės išmoką įgijo 2015 m. birželio 1 d. Pagal Pakeitimo įstatymo nuostatas motinystės pašalpos (motinystės išmokos) yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d., įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Todėl asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016 m. kovo 15 d., įskaitant ir pareiškėją, motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama.

18. Pareiškėja nesutikdama su tokiu teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad iki to momento, kai pareiškėjos teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad VSDFV Vilniaus skyriaus atliktas pareiškėjos motinystės pašalpos apskaičiavimas laikomas įvykdytu sprendimu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, todėl VSDFV Vilniaus skyrius turi pareigą perskaičiuoti pareiškėjai 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 paskirtą motinystės pašalpą. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad teismas nenagrinėjo ir skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų, susijusių su procesinių terminų atnaujinimu.

19. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėja iš esmės siekia, jog jai būtų perskaičiuota VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 paskirta motinystės pašalpa už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. tuo pagrindu, kad Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. KT8-N5/2016 pripažino, jog Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija) bei 10 punktas (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija), taikyti apskaičiuojant pareiškėjai priklausančią motinystės išmoką tiek, kiek minėtose normose nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai.

21. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra konstatuota, jog pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas, įvertinęs inter alia (be kita ko) tai, kokia teisinė situacija gali susidaryti įsigaliojus Konstitucinio Teismo nutarimui, gali nustatyti, kada tas Konstitucinio Teismo nutarimas turi būti oficialiai paskelbtas.

22. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas, atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, jog būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Konstitucinis Teismas nutarė, kad minėtas nagrinėjamai bylai aktualus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

23. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą, kuriuo pakeitė Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą ir jį išdėstė nauja redakcija (naujos redakcijos įstatymas įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d.).

24. 2016 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2501 1 ir 2 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-138 8 straipsniu pakeista 2 straipsnio 3 dalis ir ji išdėstyta taip: „3. Asmenims, įgijusiems teisę gauti socialinio draudimo išmokas iki šio įstatymo įsigaliojimo, išskyrus asmenis, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), socialinio draudimo išmokos neperskaičiuojamos ir mokamos pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo nustatytą tvarką. Asmenims, nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką), motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. perskaičiuojamos taikant šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas ir iki 2017 m. birželio 30 d. išmokamas susidaręs motinystės pašalpos (motinystės išmokos) skirtumas. Šis skirtumas mokamas tuo pačiu būdu, kuriuo buvo mokama neperskaičiuota motinystės pašalpa (motinystės išmoka), jeigu asmuo, kuriam jis turi būti išmokėtas iki jo išmokėjimo nepateikia prašymo dėl kito išmokėjimo būdo.“ Taigi pagal šį įstatymą motinystės pašalpos (motinystės išmokos), apskaičiuotos pagal vidutinį mėnesinį kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą (išmoką) atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, yra perskaičiuojamos tiems asmenims, kurie nuo 2016 m. kovo 15 d. iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo teisę gauti motinystės pašalpą (motinystės išmoką). Vadinasi, asmenims, kurie įgijo teisę gauti motinystės pašalpą iki 2016 m. kovo 15 d., motinystės pašalpa (motinystės išmoka) nėra perskaičiuojama (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2813-1062/2018; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1118-502/2020).

25. Kaip jau buvo minėta, VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu Nr. 6-24-8694 nuspręsta skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. birželio 1 d. iki 2015 m. spalio 4 d. Taigi nagrinėjamu atveju turi būti taikoma įstatyme nustatyta socialinio draudimo išmokos paskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, kuri galiojo sprendimų priėmimo metu, t. y. dar iki Pakeitimo įstatymo priėmimo 2016 m. birželio 28 d.

26. Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų (bendrąja prasme) galia yra nukreipiama į ateitį, t. y. Konstitucinio Teismo sprendimas veikia ex nunc (nuo dabar), išskyrus pačioje Konstitucijoje nurodytas išimtis.

27. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nekonstitucine pripažintos normos pagrindu anksčiau atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. sausio 12 d. sprendimą). Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį.

28. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš pacituotos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, Konstitucinio Teismo doktrinos, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies darytina išvada, kad po Konstitucinio Teismo sprendimo įsigaliojimo kyla draudimas: 1) priimti naujus sprendimus pagrįstus prieštaraujančiu Konstitucijai pripažintu aktu; 2) vykdyti anksčiau priimtus sprendimus, jei jie dar nėra įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Minėta, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigaliojo 2017 m. sausio 2 d.

29. Bylos duomenys patvirtina, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimu pareiškėjai buvo išmokėta motinystės pašalpa, todėl šiuo metu nebėra teisinių prielaidų VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą vertinti kaip dar neįvykdytą Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies taikymo prasme ir laikyti, jog teisiniai santykiai dėl motinystės pašalpos mokėjimo iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo 2017 m. sausio 2 d. dar nėra pasibaigę. Pažymėtina, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo neginčijo įstatymo nustatyta tvarka, tai pripažino ir pareiškėja, ir ši pareiškėjos teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos dėl VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 4 d. sprendimo panaikinimo išnyko dar iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo priėmimo.

30. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, priešingai nei nurodo pareiškėja apeliaciniame skunde, pasisakė dėl pareiškėjos skunde nurodytų argumentų dėl termino skundui paduoti šios kategorijos ginčuose.

31. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos pretenzijų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, jog VSDFV Vilniaus skyriaus 2018 m. kovo 30 d. sprendimas Nr. (9.1.) 3-20097 ir VSDFV 2018 m. spalio 16 d. sprendimas Nr. (11.1) I-6135 yra teisėti ir pagrįsti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais.

32. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė