2017-03-13 Nr. AB-5769-3-61-3-00438-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-311-520/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00438-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. kovo 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Lietuvos banko Priežiūros tarnybai (tretieji suinteresuoti asmenys – Marie Brizard Wine & Spirits ir Marie Brizard Wine & Spirits Polska sp z o o) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas S. P. (toliau – ir pareiškėjas) Vilniaus apygardos administraciniam teismui padavė skundą, prašydamas panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Priežiūros tarnyba) 2017 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. 241-3 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Priežiūros tarnybą vadovaujantis Lietuvos banko valdybos 2012 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 03-67 „Dėl tam tikrų su finansų rinkos priežiūra susijusių Lietuvos banko valdybos funkcijų pavedimo vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams“ (toliau – ir Nutarimas) 2 punktu uždrausti Marie Brizard Wine & Spirits kartu su Marie Brizard Wine & Spirits Polska sp z o o (toliau – ir Akcininkas) vykdyti privalomą akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Vilniaus degtinė“ akcijų išpirkimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 1 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 1 dalimi, 18 straipsniu ir pažymėjo, kad administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams. Teismas nustatė, kad Sprendimas priimtas, be kita ko, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ) nuostatomis, reglamentuojančiomis vertybinių popierių (akcijų) privalomojo pirkimo kainos suderinimo procedūras (42 str. 4 d. 3 ir 5 p.). Sprendimu, atsižvelgiant į oficialaus siūlymo teikėjo prašymą, buvo suderinta pasiūlyta privalomo AB „Vilniaus degtinė“ akcijų pirkimo kaina.

Teismas konstatavo, kad pagal VPĮ 42 straipsnio 9 ir 13 dalis ginčai dėl siūlomos kainos už akcijas yra sprendžiami kreipiantis į apygardos teismą pagal bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, buveinę ir tokiu atveju taikomi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.119 bei 2.127–2.130 straipsniai. Teismas sprendė, kad Sprendimas priimtas ne atliekant viešojo administravimo veiksmus, o civilinių teisinių santykių srityje, todėl pareiškėjo skundą dėl Sprendimo atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų ABTĮ nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Teismo vertinimu, pareiškėjo antras skundo reikalavimas dėl Priežiūros tarnybos įpareigojimo atlikti veiksmus yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti Sprendimą, todėl teismas, atsisakęs priimti pagrindinį reikalavimą, atsisakė priimti ir išvestinį reikalavimą.

II. Pareiškėjas S. P. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą grąžinti iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino / pakeitė skundo esmę. Skundo esmė yra ta, kad neteisėtai inicijuotas ir vykdomas privalomas akcijų pirkimas. Kadangi Akcininkas neįgyvendino nei privalomo oficialaus siūlymo (kaip jis apibrėžtas VPĮ sąvokose), nei savanoriško siūlymo įsigyti visas likusias balsavimo teisę suteikiančias akcijas, todėl privalomas akcijų pirkimas iš viso negali būti inicijuotas, t. y. Akcininkas neturėjo teisės kreiptis į Priežiūros tarnybą su prašymu suderinti privalomo akcijų pirkimo kainą. Pareiškėjo teigimu, Priežiūros tarnyba, gavusi neteisėtą Akcininko prašymą, privalėjo tokio prašymo net nenagrinėti ir Akcininkui pranešti, kad pagal VPĮ 42 straipsnio 3 dalį privalomas akcijų pirkimas negali būti inicijuotas. Priežiūros tarnybos neteisėtas neveikimas ir su tuo susijęs neteisėtas Sprendimas yra skundžiami pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį ir 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą, t. y. skundas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde nebuvo paminėta, jog yra skundžiama privalomo akcijų pirkimo kaina, skunde tik buvo paminėta, kad Priežiūros tarnyba, priimdama Sprendimą, be VPĮ 42 straipsnio 3 dalies pažeidė ir kitus VPĮ straipsnius, o taip pat pažeidė Teisingos akcijų kainos nustatymo gaires, tačiau nuo to skundo esmė nesikeičia, t. y. skundu siekiama panaikinti neteisėtą privalomą akcijų pirkimą ir neteisėtą Sprendimą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo pasiūlymas skundą paduoti Vilniaus apygardos teismui prieštarauja skundo esmei, nes VPĮ 42 straipsnio 9 ir 13 dalys apibrėžia smulkiųjų akcininkų teises skundžiant privalomo akcijų pirkimo teisingą kainą, t. y. kai privalomas akcijų pirkimas yra inicijuotas teisėtai ir Priežiūros tarnybos sprendimas patvirtinti teisingą kainą priimtas teisėtai, tačiau yra nesutinkama tik dėl kainos. Šiuo atveju yra skundžiamas Priežiūros tarnybos priimto Sprendimo teisėtumas, o taip pat privalomo akcijų pirkimo teisėtumas. Kadangi privalomas akcijų pirkimas inicijuotas neteisėtai, tai ir priimtas Priežiūros tarnybos Sprendimas yra neteisėtas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo S. P. skundą pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą (skundas nenagrinėtinas teismų ABTĮ nustatyta tvarka).

Teisėjų kolegija pažymi, kad administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai ir šis ginčas nepatenka į administracinių teismų kompetenciją ribojančių išimčių taikymo sritį. Kompetencijos nebuvimas gali lemti skundo nepriėmimą (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.) arba bylos perdavimą pagal rūšinį teismingumą, jei aplinkybė, jog ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui, paaiškėja jau po skundo priėmimo (ABTĮ 22 str. 1 d.).

Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, administraciniai teismai nesprendžia bylų, priskirtų bendrosios kompetencijos arba kitiems specializuotiems teismams (ABTĮ 18 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai yra savarankiški bei nepriklausomi ir nė viena iš šių teismų sistemų nėra dominuojanti kitos atžvilgiu. Kiekvienos teismų sistemos teismas pagal įstatymus vykdo būtent tas funkcijas, kurios yra būdingos tos teismų sistemos teismams. Konstitucinė teisingumo vykdymo samprata suponuoja tai, kad teismai bylas turi spręsti tik griežtai laikydamiesi įstatymuose nustatytos kompetencijos ir neperžengdami savo jurisdikcijos ribų, neviršydami kitų įgaliojimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-704/2013).

ABTĮ nustato administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką (ABTĮ 1 str. 1 d.). Administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 str. 1 d.). ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte, kuriuo vadovaujasi pareiškėjas atskirajame skunde, įtvirtinta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų (neveikimo) teisėtumo, taip pat dėl šių subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Tačiau šiame kontekste akcentuotina, kad ne kiekvienas viešojo administravimo institucijos priimamas aktas gali būti skundžiamas administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-327/2011), kad ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris tam tikriems asmenims nustato tam tikras teises ar pareigas, sukelia teisines pasekmes. Pažymėtina, kad asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų.

Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju atsisakė priimti administraciniame teisme ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Sprendimą, nes sprendė, jog pareiškėjas siekia inicijuoti teisme ginčą, susijusį su Priežiūros tarnybos suderinta pasiūlyta privalomo AB „Vilniaus degtinė“ akcijų pirkimo kaina, o tokio pobūdžio ginčas (dėl siūlomos kainos už akcijas) pagal VPĮ 42 straipsnio 9 ir 13 dalis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Be to, pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundo reikalavimą įpareigoti Priežiūros tarnybą uždrausti vykdyti privalomą AB „Vilniaus degtinė“ akcijų išpirkimą, nes šį reikalavimą vertino kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti Sprendimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė skundo priėmimo klausimą, nes netinkamai vertino / pakeitė skundo esmę ir nepagrįstai vadovavosi VPĮ 42 straipsnio 9 ir 13 dalimis. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad ginčas galėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme tada, jeigu būtų nesutinkama tik dėl kainos. Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju esmė yra ta, kad privalomas akcijų pirkimas iš viso negalėjo būti inicijuotas, todėl ir akcijų kaina Sprendimu negalėjo būti suderinta, t. y. nagrinėjamu atveju yra skundžiamas privalomo akcijų pirkimo teisėtumas.

Taigi sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo skundą, pagrįstumo ir teisėtumo būtina nustatyti, ar pareiškėjo skundžiamas Sprendimas pagal teisės aktus gali būti ginčijamas administraciniame teisme.

Nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas siekia inicijuoti ginčą administraciniame teisme dėl Priežiūros tarnybos Sprendimo suderinti Prancūzijos bendrovės, veikiančios kartu su kontroliuojamąja Lenkijos bendrove, pasiūlytą privalomo AB „Vilniaus degtinė“ akcijų pirkimo kainą, kurį priežiūros institucija priėmė atsižvelgdama į oficialaus siūlymo teikėjo (Prancūzijos bendrovės) 2016 m. gruodžio 19 d. prašymą ir vadovaudamasi VPĮ 42 straipsnio 4 dalies 3 punktu ir 5 dalimi bei Nutarimo 2 punktu.

Šiame kontekste pažymėtina, kad priežiūros institucijos funkcijos, teisės ir pareigos yra įtvirtintos VPĮ 47 straipsnyje. VPĮ 46 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog priežiūros institucija reguliuoja ir prižiūri prospekto rengimą, tvirtinimą ir skelbimą, periodinės ir einamosios informacijos skelbimą ir saugojimą, oficialių siūlymų įgyvendinimą. Pagal VPĮ 46 straipsnio 2 dalį priežiūros institucija šio straipsnio 1 dalyje nurodytas funkcijas atlieka vadovaudamasi šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu ir Finansinių priemonių rinkų įstatymu; priežiūros institucija turi šiame įstatyme, Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatyme ir Finansinių priemonių rinkų įstatyme nustatytas teises ir pareigas. Priežiūros institucijos veiksmai ar neveikimas skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka (VPĮ 46 str. 3 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė pagrindo spręsti, kad skundo reikalavimas dėl Sprendimo panaikinimo turėjo būti priimtas pagal ABTĮ 46 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nes pareiškėjas nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų teigti, jog šiuo atveju priežiūros institucija atliko (turėjo atlikti) privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo procedūros priežiūrą, kurios metu priimtas priežiūros institucijos sprendimas ar neveikimas galėtų būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar administracinis teismas turėjo priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, reikia atsižvelgti į privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo reglamentavimą, įtvirtintą VPĮ 42 straipsnyje, nes būtent šiame straipsnyje yra detaliai reglamentuota privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo procedūra: subjektų atliekami veiksmai, šių veiksmų atlikimo terminai, jų (ne)atlikimo teisinės pasekmės ir atvejai, kuriame šios procedūros etape subjektai turi teisę kreiptis į teismą dėl tam tikrų klausimų.

Pagal VPĮ 42 straipsnio 1 dalį nuosavybės vertybinių popierių emitento akcininkas, veikdamas savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, įsigijęs akcijų, sudarančių ne mažiau kaip 95 procentus balsavimo teises suteikiančio kapitalo ir ne mažiau kaip 95 procentus visų balsų emitento visuotiniame akcininkų susirinkime, turi teisę reikalauti, kad visi kiti emitento akcininkai parduotų jiems priklausančias balsavimo teisę suteikiančias akcijas, ir šie privalo jas parduoti šio įstatymo nustatyta tvarka. Privalomas akcijų pardavimas ir pirkimas gali būti inicijuotas per 3 mėnesius nuo privalomo oficialaus siūlymo ar savanoriško oficialaus siūlymo įsigyti visas likusias balsavimo teisę suteikiančias akcijas įgyvendinimo dienos (VPĮ 42 str. 3 d.). VPĮ 42 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad siūloma akcijų kaina turi būti teisinga ir nustatoma vadovaujantis šiais principais: kitais atvejais akcijų kaina nustatoma akcijas superkančio asmens pasirinktu būdu, užtikrinančiu teisingą superkamų akcijų kainą (3 p.). Nustatant kainą pagal VPĮ 42 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 punktus, kaina, už kurią siūloma supirkti akcijas, turi būti pagrįsta ir iš anksto suderinta su priežiūros institucija; priežiūros institucija turi teisę motyvuotai reikalauti pakeisti kainą; VPĮ 42 straipsnio 6 dalyje nurodytas pranešimas emitentui turi būti pateiktas ne vėliau kaip per 30 dienų nuo galutinės kainos suderinimo dienos (VPĮ 42 str. 5 d.). Akcininkas, veikiantis savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, siekdamas išpirkti visas emitento akcijas, privalo pateikti emitentui pranešimą apie akcijų išpirkimą (VPĮ 42 str. 6 d.). Prie VPĮ 42 straipsnio 6 dalyje nurodyto pranešimo emitentui pridedami dokumentai, kuriais pagrindžiamas akcijų kainos nustatymas (VPĮ 42 str. 7 d.). Gavęs akcijas išperkančio akcininko, veikiančio savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, pranešimą, emitentas privalo ne vėliau kaip per 5 dienas kiekvienam akcininkui, priežiūros institucijai ir reguliuojamos rinkos operatoriui registruotu laišku išsiųsti pranešimą apie akcijų išpirkimą ir apie tai paskelbti emitento įstatuose nurodytame šaltinyje (VPĮ 42 str. 8 d.).

VPĮ 42 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta, kad per 90 dienų nuo šio straipsnio 8 dalyje reikalaujamo paskelbimo emitento įstatuose nurodytame šaltinyje dienos visi akcininkai turi parduoti savo akcijas pranešime apie akcijų išpirkimą nurodytam akcininkui, veikiančiam savarankiškai ar kartu su kitais sutartinai veikiančiais asmenimis, arba užginčyti šiame pranešime nurodytą už akcijas siūlomą kainą šio straipsnio 13 dalyje nustatyta tvarka. Jeigu akcininkas per VPĮ 42 straipsnyje nustatytą terminą akcijų nepardavė, laikoma, kad paskutinę šio straipsnio 9 dalyje nustatyto termino dieną akcijas išperkantis akcininkas įgijo teisę ne vėliau kaip per 30 dienų kreiptis į teismą ir pateikti dokumentus, kuriais įrodoma, kad atliktas mokėjimas į akcijų nepardavusio akcininko depozitinę sąskaitą CK 6.56 straipsnyje nustatyta tvarka ar kitu būdu, ir reikalauti įpareigoti sąskaitų tvarkytojus vertybinių popierių sąskaitose padaryti įrašus apie akcijų nuosavybės teisės perėjimą akcijas superkančiam akcininkui (VPĮ 42 str. 10 d.). Kiekvienas akcininkas per VPĮ 42 straipsnio 9 dalyje nustatytą terminą turi teisę kreiptis į apygardos teismą pagal bendrovės, dėl kurios akcijų teikiamas oficialus siūlymas, buveinę, kad būtų nustatyta teisinga akcijų kaina; jeigu bent vienas akcininkas kreipėsi į teismą, teismas gali privalomą akcijų išpirkimo procedūrą sustabdyti iki teismo nutarties dėl akcijų kainos nustatymo įsiteisėjimo dienos (VPĮ 42 str. 13 d.).

Iš nurodyto VPĮ 42 straipsnyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo dėl privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo matyti, kad kaina, už kurią siūloma supirkti akcijas, turi būti iš anksto suderinta su priežiūros institucija ir šioje procedūroje pareiškėjas nedalyvauja, tačiau nėra įtvirtinta, jog toks priežiūros institucijos sprendimas, t. y. suderinti kainą, gali būti skundžiamas teismui. Nors pareiškėjas tvirtina, kad skundo esmė yra ne akcijų kaina, o tai, jog neteisėtai inicijuotas ir vykdomas privalomas akcijų pirkimas, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas skundu siekia inicijuoti ginčą dėl Sprendimo, kurio esmė yra pasiūlytos kainos suderinimas, pagrįstumo ir teisėtumo. Be to, iš skundo argumentų matyti, kad pareiškėjas jame ne tik teigė, jog akcijų kaina iš viso negalėjo būti derinama, tačiau taip pat nesutiko ir su už akcijas siūloma kaina.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo atskirajame skunde akcentuojama skundo esmė nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčijamo Sprendimo pobūdį. Teisėjų kolegija pažymi, kad privalomo akcijų pardavimo ir pirkimo procedūra turi būti vykdoma VPĮ 42 straipsnyje nustatyta tvarka. Jau minėta, kad priežiūros institucijos sprendimo suderinti kainą apskundimo galimybės VPĮ 42 straipsnis neįtvirtina. Šiuo atveju taip pat nėra nustatyta galimybė inicijuoti du atskirus ginčus skirtinguose teismuose: administraciniame teisme – dėl kainos suderinimo, o bendrosios kompetencijos teisme – dėl teisingos kainos nustatymo. Sprendimo esmė yra akcijų kaina ir akcininkai pagal VPĮ 42 straipsnį turi teisę užginčyti pranešime nurodytą už akcijas siūlomą kainą, reikšdami reikalavimą bendrosios kompetencijos teismui, o ne ginčyti Priežiūros tarnybos priimtą Sprendimą suderinti kainą, kuris nenustato pareiškėjo teisių ar pareigų, o yra tik vienas iš procedūros metu priimamų dokumentų. Pats pareiškėjas atskirajame skunde pripažįsta, kad, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, ginčas dėl siūlomos kainos už akcijas pagal VPĮ 42 straipsnio 9 ir 13 dalis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme.

Atsižvelgusi į nurodytą teisinį reglamentavimą, išdėstytus argumentus, įvertinusi Sprendimo turinį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Sprendimas nėra aktas, kuris gali būti ginčijamas ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. Sprendimas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, kadangi pareiškėjas skunde išdėstė nesutikimo su pasiūlyta akcijų kaina argumentus, jis VPĮ nustatyta tvarka gali kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kad būtų nustatyta teisinga akcijų kaina.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai bei teisėtai 2017 m. vasario 15 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą. Atsižvelgus į konstatuotas aplinkybes, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o šiuo skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. P. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė