2016-06-23 Nr. AB-13213-3-61-3-00183-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

A. Tilindė

Administracinė byla Nr. A-587-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00183-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio ir Romano Klišausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. R. ir A. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys – S. G., A. G., G. P., J. L., G. R., Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjai A. R. ir A. J. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) priteisti A. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, (toliau – ir atsakovas) 10 366 Lt kompensaciją už jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį 0,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį 1,6709 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 2) priteisti A. J. iš atsakovo 10 366 Lt kompensaciją už jai bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausantį 0,0692 ha valstybinės reikšmės miško plotą, esantį 1,6709 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini); 3) priteisti iš atsakovo A. R. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjai 2005 m. birželio 2 d. įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise 1,6709 ha žemės sklypą, kuris yra (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), iš kurio 0,3460 ha sudaro miško žemės plotas. 2012 m. rugpjūčio 16 d. A. R. Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Tarnyba, NŽT) pateikė prašymą pateikti informaciją apie miško plotą, esantį pareiškėjų žemės sklype. 2012 m. spalio 9 d. iš Tarnybos gavo atsakymą, kad bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklype esantis miško plotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 19 d. nutarimą Nr. 519 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams ir savininkams nepriklauso.

Pažymėjo, kad nė vienas iš sklypo savininkų raštu nebuvo informuoti dėl esančio miško ploto priskyrimo valstybės reikšmės miškams. Pažymėjimas, kurį pareiškėjams išdavė VĮ Registrų centras po pirkimo–pardavimo sandorio, apibrėžia jų, kaip savininkų, teisę į miško plotą, esantį jų žemės sklype. Lietuvos valstybė, vienašališkai pritaikydama Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – Atkūrimo įstatymas), pažeidė jų, kaip savininkų, teisę į nuosavybę, o tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir kitiems įstatymams.

Pagal Atkūrimo įstatymo 13 straipsnį miškai, priskirti valstybinės reikšmės miškams, yra valstybės išperkami ir už juos valstybė atlygina pagal minėto įstatymo 16 straipsnį. Dėl susidariusios situacijos savininkai yra suvaržyti laisvai valdyti ir disponuoti nurodytu žemės sklypu su mišku. Kadangi pareiškėjai sužinojo apie jų sklype pasikeitusį miško statusą tik 2012 m. spalio 9 d., o pats sklypas su mišku buvo įsigytas 2005 m. birželio 2 d., todėl Atkūrimo įstatymo nuo 2012 m. vasario 1 d. galiojančio 21 straipsnio 3 dalies terminai pareiškėjams nėra taikomi.

Pareiškėjai manė, kad būtų teisinga reikalauti iš Lietuvos valstybės atlyginti padarytą žalą pagal apskaičiuotą Nekilnojamojo turto registro centro kadastrinio pažymėjimo indeksuoto miško vertę po 1 498 Lt už vieną arą. Valdomo žemės sklypo dalį sudaro 0,3460 ha miško plotas. Kiekvienam iš pareiškėjų priklauso po 6,92 aro. Taigi, iš viso pareiškėjams turi būti grąžinta po 10 366 Lt už jų valdomas miško dalis, kurios nuosavybės teise priklauso valstybei.

Atsakovas Lietuvos valstybė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. spalio 9 d. rašte Nr. 49SFN- (14.49.104)-2054, adresuotame A. R., pateikta bendro pobūdžio informacija, kuri nei pareiškėjams, nei kitiems žemės sklypo bendraturčiams jokių teisinių pasekmių nesukelia. Pažymėjo, kad nėra jokių duomenų, jog pareiškėjams žemės sklypo dalis, kurioje yra 0,346 ha miško, nuosavybės teise nebepriklauso, todėl už šį miško plotą jiems negali būti kompensuojama. Pareiškėjai teigė, kad jie negali laisvai valdyti ir disponuoti žemės sklypu, kadangi jame yra valstybinės reikšmės miško, todėl jiems padaryta žala, kurią reikalauja atlyginti pagal indeksuoto miško vertę – 1 498 Lt už arą, tačiau jie nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais Tarnyba pažeidė jų teises ir teisėtus interesus ir dėl to atsirado žala. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, kad patirta tam tikra žala, tenka pareiškėjui, jis taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtos veikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).

Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, minėtas įstatymas reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką. Pareiškėjai nėra nuosavybės teisių atkūrimo santykių dalyviai, nes į žemės sklypo dalis nuosavybės teises įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, todėl Atkūrimo įstatymo nuostatos pareiškėjams negali būti taikomos. Taigi jų skunde nurodytų minėto įstatymo 13, 16 bei 21 straipsnių analizė nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kadangi šiuo metu visas žemės sklypas priklauso ir pareiškėjams, ir kitiems fiziniams asmenims, su pareiškėjų teiginiais, kad jie patyrė žalą, kuri turėtų būti atlyginama valstybės, nesutiko. Pažymėjo, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.1041-2054) A. R. informuodamas, kad jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra 0,346 ha valstybinės reikšmės miško, tik vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, priimtu vėliau nei piliečiams G. R. ir mirusiojo V. D. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą ir sudarytos su pareiškėjais žemės sklypo dalių pirkimo–pardavimo sutartys. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius, siekdamas įvertinti žemės sklype esančio 0,346 ha miško teisinį statusą, kreipsis į kompetentingas institucijas su prašymu identifikuoti, ar sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu žemės sklype buvo valstybinės reikšmės miško, o gavęs iš kompetentingų institucijų nurodytą informaciją, nedelsdamas apie tai informuos ir pareiškėjus.

Tretieji suinteresuoti asmenys G. R. ir J. L. atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį vertinti teismo nuožiūra.

Nurodė, kad žemės sklypas buvo suprojektuotas toje pačioje vietoje, kurioje jis buvo iki nacionalizacijos, nuosavybės teisės buvo atkurtos grąžinant žemę natūra. Priimdama sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, Vilniaus apskrities viršininko administracija nepateikė jokios informacijos, kad žemės grąžinti natūra buvusioje vietoje negalima. O 2005 m. birželio 2 d. įvykusio sandorio metu nei valstybės institucijos, nei sandorį tvirtinęs notaras neminėjo ar kitaip neinformavo apie apribojimus, kad negalima laisvai disponuoti minėtu žemės sklypu ar jo dalimi.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime į pareiškėjų skundą nurodė, kad, atkuriant nuosavybės teises į žemės sklypą, buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų nuostatos. Institucijos, kurioms įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, priimdamos šiuos sprendimus, turi įsitikinti, ar yra visos įstatymų nustatytos sąlygos nuosavybės teisėms atkurti. Pažymėjo, kad pirkėjai, pirkdami žemės sklypą su mišku (kai sklypai yra miesto teritorijoje), galėjo ir privalėjo išsiaiškinti, ar miškas nepriskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Vilniaus apskrities viršininko 2015 m. vasario 10 d. sprendimai Nr. 2.4-01-2929 ir 2.4-01-2928, kuriais perleidžiamas valstybinės reikšmės miškas privačios nuosavybės teise, yra neteisėti ir turi būti pripažinti negaliojančiais. Pripažinus negaliojančiu administracinį aktą, išnyksta pagrindas, kuriuo įgyta nuosavybė, todėl turėtų būti panaikintos ir jo pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės bei taikyta restitucija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-20/2000). Sprendžiant restitucijos klausimą, turi būti aiškinamasi ir įgijėjo sąžiningumo klausimas. Nurodė, kad rengia prašymą Vilniaus apygardos prokurorui ginti viešąjį interesą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl žalos, kuri atsirado dėl galbūt neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos veiksmų.

Remdamasis administracinėje byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 10 d. sprendimu Nr. 2.4-01-2929 G. R. atkurtos nuosavybės teisės į 1,6709 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini), dalį (0,8395 ha). Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 10 d sprendimu Nr. 2.4-01-2928 V. D. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), dalį (0,8395 ha). 2005 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. GŠ-4962 pirkėjai A. R., A. G., G. P., S. A. ir A. J. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis nupirko 16 790 kv. m ploto žemės sklypą, iš kurio miškas sudaro 3 460 kv. m (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. gegužės 9 d. išrašą žemės sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso A. G. (2/5 žemės sklypo), G. P. (1/5 žemės sklypo), A. N. (1/5 žemės sklypo) ir A. R. (1/5 žemės sklypo). Pareiškėjas A. R. kreipėsi į Tarnybą su 2012 m. rugpjūčio 16 d., prašydamas nurodyti, ar žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško ploto, o jeigu yra, nurodyti, kokią dalį šio žemės sklypo užima valstybinės reikšmės miško plotas ir kaip už jį kompensuojama. Tarnybos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. 49SFN-(l4.49.104)-2054 A. R. informavo, kad žemės sklype yra 0,346 ha miško, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, priskiriamas valstybinės reikšmės miškams.

Teismas vadovavosi žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir akcentavo, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą.

Teismas akcentavo, kad šioje administracinėje byloje pareiškėjų reikalavimas atlyginti žalą gali būti tenkinamas tik nustačius neteisėtus institucijos veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Remdamasis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostata, teismas nurodė, kad minėtas įstatymas reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumo pripažinimo bei atkūrimo tvarką. Tačiau nuosavybės teisės į žemės sklypą buvo atkurtos G. R. ir V. D., pareiškėjai minėtą žemės sklypą įsigijo pagal pirkimo–pardavimo sutartį. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nenurodė, kokiais konkrečiais veiksmais Tarnyba pažeidė jų teises ir teisėtus interesus ir dėl to kilo žala. Tarnyba 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. 49SFN-(l4.49.104)-2054 pareiškėjui A. R. pateikė informaciją apie žemės sklypo statusą. Administracinėje teisėje galioja administracinio akto teisėtumo prezumpcija. Kol sprendimai, kuriais atkurta nuosavybės teisė, yra nepripažinti negaliojančiais ir nepanaikinti, jie yra teisėti. Taigi, kad būtų galima pradėti spręsti restitucijos ir žalos atlyginimo klausimus, būtina panaikinti minėtus aktus. Viešojo administravimo subjektas savo priimtų aktų panaikinti negali. Taigi, teismas darė išvadą, kad viešajai atsakomybei atsirasti nėra būtinų CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšio, todėl pareiškėjų reikalavimai atlyginti žalą negali būti tenkinami.

III. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti; įpareigoti valstybę iš žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atskirti 0,3460 ha valstybės reikšmės miško plotą valstybės naudai; įpareigoti NŽT valstybės sąskaita paruošti ir pateikti pareiškėjui A. R. naujus paruoštus dokumentus ir žemės sklypo planus be valstybei priklausančio miško ploto per protingą terminą, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsigaliojimo; priteisti iš Lietuvos Respublikos žemės sklypo savininkui A. R. 3 005 Eur kompensacijos už penktadalį miško ploto; priteisti iš Lietuvos Respublikos žemės sklypo savininkei A. J. 3 005 Eur kompensacijos už penktadalį miško ploto; priteisti bylinėjimo išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visa bylos aplinkybes ir teismo praktiką. Tvirtina, kad neatitinka tikrovės pirmosios instancijos teismo argumentas, jog žala pareiškėjams nepadaryta. Mano, kad yra visos galimybė bylą išspręsti taikiai. Akcentuoja šiai bylai aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinę bylą Nr. 2A-133/2013, kurioje pareiškėjai buvo atsakovais, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad jie buvo sąžiningi įgijėjai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Tarnybos, pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Vadovaujasi panašiomis teisinėmis ir faktinėmis aplinkybėmis kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Papildomai nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad valstybinio miško dalis pareiškėjams nebepriklauso ir dėl to jiems turėtų būti kompensuojama.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir todėl atmestinas.

Pažymi, kad apeliaciniame skunde keliami papildomi reikalavimai, kurie nebuvo reiškiami pirmosios instancijos teisme. Mano, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Akcentuoja, kad pagal prokuroro pareiškimą ginant viešąjį interesą Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-8819-968/2015, kurioje inter alia yra sprendžiami susiję klausimai dėl pareiškėjams priklausančios valstybinio miško dalies.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl 20 732 Lt žalos atlyginimo. Šios žalos atsiradimą pareiškėjai kildina iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2012 m. spalio 9 d. rašto Nr. 49SFN-(l4.49.104)-2054. Pareiškėjų nuomone, jie šiuo raštu buvo informuoti, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame 1,6709 ha žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiame (duomenys neskelbtini), nuo 2012 m. randasi 0,3460 ha valstybinės reikšmės miško plotas, kuris jiems pareiškėjams nebepriklauso. Pareiškėjų nuomone, už prarastą kiekvienam iš jų 0,0692 ha miško plotą, jiems turi būti atlyginta po 10 366 Lt, nustatant vieno aro indeksuotą vertę – 1 498 Lt.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjai, kartu su kitais bendraturčiais, A. G., G. P., S. A., 2005 m. birželio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartimi bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis nupirko 16 790 kv. m ploto žemės sklypą, iš kurio miškas sudaro 3 460 kv. m (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas A. R. 2012 m. rugpjūčio 16 d.kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių, prašydamas nurodyti, ar žemės sklype yra valstybinės reikšmės miško ploto, o jeigu yra, nurodyti, kokią dalį šio žemės sklypo užima valstybinės reikšmės miško plotas ir kaip už jį kompensuojama. Minėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius 2012 m. spalio 9 d. raštu Nr. 49SFN-(l4.49.104)-2054 A. R. buvo informuotas, kad žemės sklype yra 0,346 ha miško, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 519 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, priskiriamas valstybinės reikšmės miškams.

Iš šio rašto taip pat matyti, kad jame nėra nurodoma, jog žemės sklypo savininkai dėl dalies žemės sklypo - 0,346 ha, priskyrimo valstybinės reikšmės miškams neteko nuosavybės teisių į 0,346 ha, ar kad ši nuosavybės dalis iš savininkų yra paimama dabar šiuo raštu.

Tai, kad ginčo žemės sklypas (0,346 ha miško) nuosavybės teise priklauso pareiškėjams bei kad jis nebuvo prarastas minėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrius raštu, patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2013 m. gegužės 9 d. išrašas (b. l. 11-12).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjai neįrodė, jog jie prarado nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą (0,346 ha miško), o tuo pačiu, kad jiems aptariamu raštu buvo padaryta turtinė žala (CK 6.249 str.).

Tačiau, kaip matyti iš bylos, ginčo žemės sklypas (0,346 ha miško) galimai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gegužės 19 d. nutarimu Nr. 519 yra priskirtas valstybinės reikšmės miškui bei kad ši aplinkybė gali įtakoti pareiškėjų nuosavybės teises į šį sklypą, jei teisės aktų nustatyta tvarka jie neteks nuosavybės teisių į jį.

Iš informacinės teismų sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, G. R., P. R. (P. R.), S. G., A. R. (A. R.), A. J., G. P., A. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarei G. Š., Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarei L. Š., valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai dėl sprendimų, sandorių panaikinimo, restitucijos taikymo, yra pradėta administracinė byla Nr. I-8819-968/2015. Toje byloje yra siekiama iš pareiškėjų restitucijos būdu atimti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, už tai jiems priteisiant atitinkamo dydžio kompensacijas.

Nagrinėjamu atveju tai reiškia, kad pareiškėjai būtent toje byloje, ir turi ginti savo interesus dėl atitinkamo dydžio žalos (kompensacijos) jiems priteisimo už prarandamą nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, jų nurodomu pagrindu, priėmė pagrįstą ir teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų A. R. ir A. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas