2022-03-02 Nr. AB-4808-3-61-3-04231-2021-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1341-502/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04231-2021-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. N. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. N. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. N. N. kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento (toliau – ir Departamentas) 2021 m. spalio 20 d. sprendimą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S33151; 2) panaikinti Departamento Komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 6K-1377; 3) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad pareiškėjui turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, pareiškėjas prašė atsakovo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Todėl asmens teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali asmens teisė. Kadangi skundai nagrinėjami labai trumpą laiką, minimizuotas apskundimo terminas, eliminuotas sprendimo peržiūrėjimas apeliacine tvarka, negali būti paneigta asmenų teisė teikti paaiškinimus tiesiogiai institucijai, kuriai kilo abejonių dėl prieglobsčio suteikimo.

3. Pareiškėjas nesutinka su Komisijos argumentais, kad nėra pagrindo pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį, nes pareiškėjas nurodė konkrečias individualias aplinkybes, kad jis negali pasilikti kilmės šalyje, jam gali grėsti pavojus gyvybei ir sveikatai. Pareiškėjas savo pasakojimui dėl persekiojimo pagrįsti pateikė: draugo žurnalisto S. A. nuotrauką; dvi iš duobės ištraukto negyvo žmogaus kūno nuotraukas; (duomenys neskelbtini) Apygardos teismo 2020 m. spalio 12 d. nurodymą atvesdinti pareiškėją; (duomenys neskelbtini) pranešimą apie paskelbtą pareiškėjo paiešką (dokumentas prancūzų kalba); pareiškėjo gimimo liudijimo nuotrauką; laikraščio La Voice iškarpos nuotrauką su S. A. atvaizdu ir tekstu, kuriame reikalaujama teisingumo; laikraščio The Hillside Messenger, Community messanger, Nr. 01548, datuotas 2020 m. lapkričio mėn. maketą PDF formate.

4. Pareiškėjo teigimu, atsakovo argumentas, jog pareiškėjas suklastojo teismo nurodymą dėl jo atvesdinimo ir policijos pranešimą dėl jo paieškos, nepagrindžia jokie įrodymai, nes atsakovsa nenurodė jokių klastojimo požymių, išskyrus tai, kad teismo nurodyme netikliai buvo nurodyta jo gimimo data. Tačiau dalinis gimimo datos netikslumas, galėjo atsirasti dėl teismo padarytos techninės klaidos, o ne dėl klastojimo. Aplinkybė, kad pareiškėjas nenurodė, kaip gavo policijos paieškos dokumentą, taip pat nepatvirtina kokių nors šio dokumento klastojimo požymių. Todėl atsakovas tendencingai ir neobjektyviai vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad jo pasakojimas netikras bei neteisėtai atmetė prieglobsčio prašymą.

5. Pareiškėjo tvirtinimu, Komisija nepasisakė dėl pareiškėjo išdėstytų motyvų, kiek tai susiję su jo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos ir draudimu atvykti, argumentuojant, jog sprendimai teisėti, o asmuo neturėjo teisės kirsti sienos, neturi ryšių Lietuvos Respublikoje. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti sankcijų, nes siena buvo kertama siekiant pasiprašyti prieglobsčio.

6. Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas prašė skundą patenkinti jame išdėstytais argumentais.

7. Atsakovas Departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad tyrimo metu atsižvelgus į tai, jog nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo pasakojimas neleidžia identifikuoti nei tariamo persekiotojo, nei persekiotojo tikėtinų motyvų ir tikslų jį persekioti bei, atitinkamai, nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepagrindė savo prašymo suteikti prieglobstį. Taip pat nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės, kurios pagrįstų prielaidą, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir asmeniui nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

8. Departamentas pažymėjo, kad sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, o taip pat atsižvelgus į pareiškėjo individualias savybes ir į tai, kad pareiškėjo kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

9. Atsakovo teigimu, ginčijamu sprendimu nebuvo nustatyta, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir atsižvelgiant į tai priėmė teisėtą bei pagrįstą ginčijamą sprendimą. Todėl pareiškėjo deklaruojama baimė ateityje būti persekiojamam dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, nelaikytina visiškai pagrįsta.

10. Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad jo skundas Departamento komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, nes prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 įsakymu Nr. 1V-131 „Dėl Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 222 punkte yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad sprendimų dėl prieglobsčio suteikimo apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Todėl, pareiškėjo pateiktas prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Migracijos departamentui nebuvo privalomas. Šiuo atveju pareiškėjas savo skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

11. Departamentas akcentavo, jog pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgus į tai, remiantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjui nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes buvo pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti, todėl buvo nuspręsta išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos.

12. Atsakovo teigimu, pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Departamento atlikto tyrimo metu nenustatytas tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikis ir nėra pagrindo vertinti, kad toks poreikis kils artimiausioje ateityje.

13. Departamento tvirtinimu, pareiškėjo pateikti dokumentai nelaikytini pagrįstais įrodymais, nes jie Departamentui sukėlė abejonių ne tik dokumentų formos, neteisingų įrašų, bet ir jų gavimo būdo bei egzistavimo. Todėl ginčijamame sprendime nurodytus pareiškėjo pateiktų dokumentų trūkumus, yra tikėtina, kad jis teikia suklastotus dokumentus ir netikrą informaciją siekdamas asmeninių tikslų. Departamentas savo išvadą grindė ne vien tuo, kad pareiškėjo pateikti dokumentai patikimai nepatvirtino nei pareiškėjo sąsajų su žinomu žurnalistu, nei jo persekiojimo fakto, o visapusišku, išsamiu ir objektyviu surinktų ir ištirtų įrodymų viseto įvertinimu, todėl konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatyme įtvirtintų sąlygų suteikti jam pabėgėlio statusą ar taikyti papildomą apsaugą.

14. Teismo posėdyje Departamento atstovė prašė pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime išdėstytais argumentais.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Konvencija, 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, Įstatymu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 „Dėl Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintu Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarka), aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

17. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, jo dalyvavimą atrandant masinę kapavietę, įkalinimą be teismo sprendimo trukusį vienerius metus, slapstymąsi ir pabėgimą iš kilmės valstybės, sprendė, kad jo paaiškinimai nuoseklūs t. y. pareiškėjas nuosekliai dėstė įvykių eigą, minėjo įvykių datas, vietoves, tačiau jo paaiškinimai, išdėstyti faktai nėra paremti objektyviais įrodymais, kurie pagrįstų pareiškėjo dalyvavimą paminėtuose įvykiuose. Pareiškėjas daugiau aiškina apie draugą žurnalistą ir tai kas su juo nutiko, tačiau ne apie save. Departamentui patikrinus laisvai prieinamus šaltinius internete, rado informaciją apie (duomenys neskelbtini) žurnalistą vardu S. A. A. labiau žinomą S. A. vardu, dirbusį CMTV televizijos kanale, kad jis kritikavo valdžią, todėl buvo suimtas ir įkalintas 2019 m. rugpjūčio 2 d., o po kurio laiko buvo pranešta apie jo mirtį nuo sepsio karo ligoninėje. Departamentas pažymėjo, kad nei viename iš šaltinių aprašiusių žurnalisto S. A. atvejį nėra jokių užuominų apie žurnalisto draugą, t. y. pareiškėją, kuris kartu su juo būtų buvęs sulaikytas, įkalintas ar kankinamas. Todėl pareiškėjo teiginiai, įvardinti faktai, detalės suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas yra skaitęs viešai prieinamus straipsnius, o apklausos metu perpasakojo jų turinį deklaruodamas savo dalyvavimą aprašytuose įvykiuose.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjo pateiktus dokumentus, juos nelaikė pagrįstais įrodymais, nes jie kelia abejonių ne tik dėl dokumentų formos, neteisingų įrašų, bet ir jų gavimo būdo bei egzistavimo. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateikto laikraščio PDF formatu viešai prieinamuose šaltiniuose Departamentas net nerado, o (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nurodymas atvesdinti pareiškėją, kaip M. N. N., gim. (duomenys neskelbtini) (nors pareiškėjas nurodė gimęs (duomenys neskelbtini) mėnesį) suponuoja prielaidą, kad galimai dokumentas yra surašytas ne pareiškėjui, o kitam asmeniui, be to, pareiškėjas nenurodė kokiu būdu šis dokumentas pateko į jo rankas, todėl mažai tikėtina, kad tokio pobūdžio dokumentas iš valstybinės institucijos galėjo būti įteiktas ar kitokiu būdu perduotas asmeniui netaikant jam suėmimo.

19. Teismas, įvertinęs pareiškėjo apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Konstatavo, kad Departamentas tyrimo metu įvertinęs pareiškėjo nurodytus argumentus, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo teiginiai, įvardinti faktai, detalės suponuoja prielaidą, kad pareiškėjas yra skaitęs viešai prieinamus straipsnius, o apklausos metu perpasakojo jų turinį deklaruodamas savo dalyvavimą aprašytuose įvykiuose. Teismas vertino, jog teisminio nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės nepagrindžia pagrįstos tikimybės, kad kilmės šalyje pareiškėjui grėstų persekiojimas, todėl jo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, taigi pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

20. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs pareiškėjo prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, konstatavo, jog šis prašymas Departamentui nebuvo privalomas. Pareiškėjas skunde nenurodė ir Migracijos departamentas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų vertinti, kad rašytinio proceso tvarka skundas negali būti tinkamai išnagrinėtas ir kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Pareiškėjas buvo apklaustas, savo paaiškinimus galėjo teikti apklausos metu, taip pat teismo posėdyje, todėl jo argumentus dėl teisės būti išklausytam principo pažeidimo atmetė kaip nepagrįstus.

21. Atsižvelgęs į bylos aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, teismas padarė išvadą, kad Departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

III. 22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies ir 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktų reikalavimų.

23.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui negresia individualaus pobūdžio persekiojimas, taip pat nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pareiškėjas pateikė netikrą informaciją ir suklastotus dokumentus. Pareiškėjas savo pasakojimui pagrįsti Departamentui pateikė rašytinius įrodymus, o atsakovo argumentų, kad pareiškėjas suklastojo teismo nurodymą dėl jo atvesdinimo ir policijos pranešimą dėl jo paieškos, nepagrindžia jokie įrodymai. Atsakovas nenurodė jokių klastojimo požymių, išskyrus tai, kad teismo nurodyme netiksliai buvo nurodyta jo gimimo data, tačiau dalinis datos netikslumas galėjo atsirasti dėl teismo padarytos techninės klaidos, o ne dėl klastojimo.

23.3. Kilmės šalies informacija patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) vyksta karinis konfliktas. (Duomenys neskelbtini) vyriausybinės pajėgos konfrontuoja su įvairiomis ginkluotomis grupėmis. Todėl tikėtina, kad pareiškėjas yra persekiojamas už tai, kad bandė atskleisti vyriausybės slepiamas masines žmonių žudymo vietas, patyrė kankinimus, buvo kalinamas, kilmės šalyje jam nebuvo užtikrinta jo teisių apsauga, todėl pareiškėjas buvo priverstas prašyti prieglobsčio. Asmenys persekiojami kilmės valstybėje dėl savo įsitikinimų yra priskiriami padidintos rizikos grupėms, šiuo atveju atsakovas privalėjo atsižvelgti, kad pareiškėjas yra persekiojamas politiniais motyvais, todėl jam kyla didesnė rizika prarasti laisvę, gyvybę ir sveikatą.

23.4. Pareiškėjo prieglobsčio prašyme nurodytos priežastys negali būti laikomos ekonominėmis, nes gali būti sąlygotos daugelio kitų aplinkybių, kaimo ir genties tradicijų, religinių įsitikinimų, policijos ir valdžios institucijų neveiklumo, nusikalstamumo ir bendrai nesaugios situacijos šalyje. Atsakovas neatliko jokios informacijos paieškos ir vertinimo, kiek tai susiję su ekonomine šalies padėtimi, todėl neatskyrė momento tarp ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo.

23.5. Pareiškėjui prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Departamento surinkti duomenys selektyvūs ir neatitinka reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

24. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

25.1. Pareiškėjo pasakojimas neparemtas objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais pareiškėjo tvirtinimą, jog jis buvo minimų įvykių, kurių pagrindu prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, dalyviu. Didžiąją dalį pareiškėjo pasakojimo sudaro pasakojimas apie draugą žurnalistą ir tai kas su juo nutiko, tačiau ne apie patį prieglobsčio prašytoją. Tačiau surinkus kilmės valstybės informaciją nepasitvirtino pareiškėjo teiginiai. Kadangi pareiškėjo pasakojimas prieštaravo patikimumo vertinimo kriterijui, nes nesutapo su kilmės valstybės informacija, Departamentas pagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo ir atmetė juos dėl patikimumo stokos.

25.2. Pareiškėjo pateikti dokumentai taip pat nelaikytini pagrįstai įrodymais, nes jie kelia abejonių ne tik dėl dokumentų formos, neteisingų įrašų, bet ir jų gavimo būdo bei egzistavimo. Nei pareiškėjo nurodytos aplinkybės, nei kilmės valstybės informacija nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), nepagrindžia, kad jo persekiojimo baimė yra pagrįsta.

25.3. Departamento sprendime buvo nuosekliai įvertinta pareiškėjo individuali situacija bei nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje jam grėstų kankinimai arba mirties bausmė, Atsižvelgęs į prieglobsčio prašytojo individualias savybes ir į tai, kad jo kilmės šalyje (gyvenamojoje vietoje – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatyta pagrįstai konstatuota, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

25.4. EPPB išskiria kelis padidintos rizikos asmenų profilius, į kuriuos reiktų atsižvelgti, priimant sprendimą dėl prieglobsčio suteikimo (duomenys neskelbtini) piliečiams, tačiau pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl skunde minimi EPPB išskiriami padidintos rizikos asmenų profiliai jo atveju nėra aktualūs ir netaikytini. Pareiškėjo atveju nenustatyta, kad jam jo kilmės valstybėje būtų kilusi individualaus pobūdžio grėsmė, taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas dėl individualių savybių gali būti laikomas pažeidžiamu asmeniu ar tokiu, kuriam kyla padidinta grėsmės rizika. Pareiškėjo noras gyventi kitoje nei kilmės valstybėje nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjui poreikio. Departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią bei su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją, tačiau nenustatė individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį.

25.5. Skundžiamame sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą (pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio pasiprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų ir pristatytas į užkardą). Šias aplinkybes paneigiančių argumentų pareiškėjas skunde nepateikė. Be to, pareiškėjas turėjo teisę pateikti Migracijos departamentui ar Valstybės sienos apsaugos tarnybai prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę.

25.6. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pareiškėjo atveju nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

25.7. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį. Ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis. Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai turi pareigą gerbti nacionalinius įstatymus ir priemones viešajai tvarkai palaikyti, įskaitant pareigą bendradarbiauti prieglobsčio suteikimo procese, kuri gali apimti prisistatymą valdžios institucijoms ir greitą prieglobsčio prašymo pateikimą arba sąlygų, susijusių su jų buvimo reguliavimu, laikymųsi. Šiame kontekste pažymėtina, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės atvyko į (duomenys neskelbtini), tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2021 m. spalio 20 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S33151, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. proceso šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu byloje pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas.

30. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

32. Teisiniai santykiai dėl prašomo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuojami Įstatymo 86 bei 87 straipsnių, kurių nuostatos yra tarpusavyje susijusios. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalis numato, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse.

33. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Ženevos konvencijos 1 straipsnio a dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

34. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

35. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-901/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012).

36. Remiantis EŽTT praktika prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07).

37. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, pažymėtina, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

38. LVAT 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 str. 2 d.) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams. Pagal Tarybos direktyvos 2004/83/EB 4 straipsnį valstybės narės gali laikyti prašytojo pareiga kuo greičiau pateikti visą informaciją pareiškimui dėl tarptautinės apsaugos pagrįsti.

39. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą teisme nustatančios taisyklės įtvirtintos ABTĮ 56 straipsnyje. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

40. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį iš esmės grindė tuo, kad yra persekiojamas valdžios (buvo vienerius metus sulaikytas be teisinio pagrindo, kankinamas) ir jam yra išrašytas arešto dokumentas (duomenys neskelbtini) mieste, todėl kyla reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos informavo Departamentą, jog neturi duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo buvimas (gyvenimas) keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai.

Departamentas, įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą apie priežastis, lėmusias jo išvykimą iš kilmės valstybės, t. y. jo dalyvavimą atrandant masinę kapavietę, įkalinimą be teismo sprendimo trukusį vienerius metus, slapstymąsi ir pabėgimą iš kilmės valstybės, nustatė, kad pasakojimas pasižymi nuoseklumu, t. y. pareiškėjas nuosekliai dėstė įvykių eigą, minėjo įvykių datas, vietoves, tačiau pasakojimas nėra paremtas objektyviais įrodymais, pagrindžiančiais pareiškėjo tvirtinimą, jog jis buvo minimų įvykių dalyviu.

Didžiąją dalį pareiškėjo pasakojimo sudaro pasakojimas apie draugą žurnalistą ir tai kas su juo nutiko, tačiau ne apie patį prieglobsčio prašytoją. Departamentui patikrinus laisvai prieinamus šaltinius internete, buvo aptikta informacija apie (duomenys neskelbtini) žurnalistą vardu S. A. A., dirbusį CMTV televizijos kanale apie tai, kad jis kritikavo valdžią, todėl buvo suimtas ir įkalintas, o po kurio laiko buvo pranešta apie jo mirtį nuo sepsio karo ligoninėje. Nei viename iš šaltinių, aprašiusių žurnalisto atvejį nėra jokių užuominų apie žurnalisto draugą – pareiškėją, kuris kartu su juo būtų buvęs sulaikytas, įkalintas ir kankinamas.

Departamentas padarė išvadą, kad asmens pasakojimo pobūdis, dėstomų minčių eiliškumas, chronologija ir įvardytos detalės suponavo prielaidą, kad pareiškėjas yra skaitęs viešai prieinamus straipsnius, o apklausos metu perpasakojo jų turinį deklaruodamas savo dalyvavimą aprašytuose įvykiuose. Departamentas tyrimo metu taip pat nustatė, kad (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nurodyme atvesdinti asmenį nurodomas M. N. N., gimęs (duomenys neskelbtini), nors Departamentui pareiškėjas nurodė gimęs (duomenys neskelbtini) mėnesį.

Taigi, pateiktame dokumente asmens gimimo data ir prieglobsčio prašytojo gimimo data nesutampa, todėl dokumentas gali būti surašytas ne prieglobsčio prašytojui, o kitam asmeniui. Pareiškėjas nedetalizavo aplinkybių, kaip šis dokumentas pateko į jo rankas. Taigi įvertinęs visus pareiškėjo pateiktus papildomus dokumentus, Departamentas nurodė, kad tikėtina, jog prieglobsčio prašytojas teikė suklastotus dokumentus ir netikrą informaciją, siekdamas asmeninių tikslų. Tyrimo metu nenustatyta patikimos informacijos pagrindžiančios pareiškėjo teiginius, jog jis buvo pažįstamas ir įkaltinas kartu su žurnalistu.

Nenustatęs pagrįstos tikimybės, kad prieglobsčio prašytojas kartu su žurnalistu masines kapavietes ir buvo įkalintas, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad jis galėjo būti persekiojamas dėl minėtos ar dėl kokių nors kitų priežasčių.

41. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms, jog pareiškėjo pateikti dokumentai nelaikytini pagrįstais įrodymais, nes jie kelia abejonių ne tik dėl jų formos, neteisingų įrašų, bet ir jų gavimo būdo bei egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo pateikto laikraščio PDF formatu viešai prieinamuose šaltiniuose Departamentas nerado, o (duomenys neskelbtini) apygardos teismo nurodymas atvesdinti pareiškėją suponuoja prielaidą, kad dokumentas galbūt yra surašytas net ne pareiškėjui, o kitam asmeniui, be to, pareiškėjas nenurodė kokiu būdu šis dokumentas pateko į jo rankas.

42. Įvertinusi pareiškėjo apklausos metu, teisme teiktus paaiškinimus, Departamento surinktą informaciją, teisėjų kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek Departamento išvadomis, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Įvertinus pareiškėjo paaiškinimus apie įvykius (duomenys neskelbtini) kartu su tyrimo metu surinkta kilmės valstybės informacija matyti, kad jie neatitinka tikrovės ir negali būti pripažįstami patikimais įrodymais, patvirtinančiais pareiškėjo nurodomų faktų tikrumą. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nei kilmės valstybės informacija, nei pareiškėjo paaiškinimai neleidžia identifikuoti tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, atitinkamai nepagrindžia rizikos patirti persekiojimą tikimybės, todėl pareiškėjo deklaruojama baimė nelaikytina visiškai pagrįsta, o tariamai gresiantis persekiojimas nėra sąlygotas pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

43. Dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui Lietuvos Respublikoje, pažymėtina, jog pareiškėjo pateikti paaiškinimai, jų visuma nepagrindžia išvados, jog tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir Konvencijos saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys. Kilmės valstybės informacija apie bendrą padėtį (duomenys neskelbtini) nagrinėjamu atveju savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės. Departamentas surinkęs informaciją apie kilmės valstybę, nenustatė, kad pareiškėjas būtų pažeidžiamas asmuo. Pareiškėjas, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios grėsmės prieglobsčio prašytojui grįžimo į kilmės valstybę atveju, todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas negalėjo būti persekiojamas dėl jo paminėtų priežasčių. Tyrimo metu taip pat nenustatyta realios ir individualios grėsmės prieglobsčio prašytojui tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė. Be to, beatodairiško smurto lygis anglakalbiame (duomenys neskelbtini) regione yra toks žemas, kad rizika civiliui patirti rimtą ir asmeninę grėsmę gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų yra iš esmės minimali, todėl įvertinus prieglobsčio prašytojui gresiantį pavojų „slankiojančios skalės“ testo kontekste, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios padidintų riziką bei sąlygotų apsaugos poreikį nepaisant žemo beatodairiško smurto lygio, todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

44. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog Departamento komisija nepagrįstai skundo nenagrinėjo žodinio proceso tvarka, pažymėtina, jog pagal Tvarkos aprašo 222 punktą, skundas Komisijoje nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą prieglobsčio prašytojo, jo atstovo ar kitų asmenų ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai nurodytas kolegialus organas pripažįsta, kad būtina gauti asmenų žodinius paaiškinimus. Komisija, nagrinėdama pareiškėjo skundą, vertino ir priimtame sprendime pasisakė dėl pareiškėjo prašymo nagrinėti jo skundą žodinio proceso tvarka – jo netenkino, nes pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl turėtų būti paskirtas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka Komisijai nebuvo privalomas ir Komisijai nenustačius būtinybės nagrinėti skundą žodinio proceso tvarka, nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į teisingą skundo nagrinėjimą.

45. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo atvykimo į Lietuvos Respubliką aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad egzistuoja tikimybė, jog pareiškėjas slėpsis, todėl nusprendė vykdyti jo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos. Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegijos vertinimu, yra teisėta ir pagrįsta, todėl paliekama nepakeista.

46. Teisėjų kolegija nepritaria pirmosios instancijos teismo ir Departamento išvadoms, kad sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi trejiems metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra teisėtos ir pagrįstos. Departamento sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. penkerius metus.

Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau nebe pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų penkerių metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Departamento sprendimo dalis, kuria nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neproporcinga, todėl keistina, nustatant, kad pareiškėjui draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Atsižvelgus į tai, jog Departamento sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką mažintina iki dviejų metų, darytina išvada, kad yra pagrindas keisti ir kitą sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį į dvejus metus nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Kitoje dalyje pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Dėl nurodytų priežasčių, pareiškėjo apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo ir Departamento sprendimų dalys dėl draudimo atvykti ir duomenų įvedimo į SIS sistemą keistinos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. N. N. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo M. N. N. skundą patenkinti iš dalies.

Pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2021 m. spalio 20 d. sprendimo „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“ Nr. 21S33151 rezoliucinės dalies 3 ir 4 punktus ir juos išdėstyti taip: „3. Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; „4. Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“.

Atitinkamai pakeisti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 6K-1377 dalį.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė