2013-10-30 Nr. AB-7280-3-61-3-00624-2013-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-1958/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00624-2013-1

Procesinio sprendimo kategorija 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. J. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir NDNT) 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. R-5020 ir įpareigoti atsakovą iš naujo atsakyti į jo 2013 m. sausio 28 d. skundą.

Skunde (b. l. 1-3) pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su NDNT 2013 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. R-5020 dėl atsakovo 2012 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. R-43221, kuriuo jam buvo pateiktas 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 nuorašas. Minėto rašto nuorašo, kurį atsakovas antspaudu ir parašu su prierašu „kopija tikra“ buvo patvirtinęs nepasirašytą, Kauno apylinkės teismo teisėja teismo posėdyje baudžiamojoje byloje nepripažino tinkamai patvirtintu, todėl nepriėmė į bylą. Dėl šios priežasties pareiškėjas negalėjo įrodyti tam tikrų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnų bei Kauno apygardos prokuratūros prokurorės neteisėtų veiksmų, jo kankinimo fakto. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas jam sukelia neigiamas pasekmes, nes neleidžia gintis nuo pateiktų kaltinimų bei pareigūnų įžeidžiančių veiksmų dėl jo tariamos psichinės negalios. NDNT 2013 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. R-5020 daro žalą bei kelia pavojų V. J. sveikatai dėl Kauno apygardos prokuratūros prokurorės pareikalautos atlikti ambulatorinės psichiatrinės ekspertizės. Dėl atsakovo veiksmų pareiškėjas patiria psichologinį kankinimą, orumą žeminantį elgesį, netiesioginį fizinį kankinimą, laisvės ir saugumo pažeidinėjimą, diskriminavimą įsitikinimų pagrindu, negali įrodyti savo nekaltumo baudžiamojoje byloje.

Atsakovas NDNT su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 35-37) paaiškino, kad pareiškėjas 2011 m. gruodžio 15 d. kreipėsi į NDNT su prašymu. Visa jo prašoma informacija buvo pateikta 2011 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. R-17123. Pareiškėjas 2012 m. gruodžio 6 d. prašymu prašė tos pačios informacijos, todėl jam 2012 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. R-43221 buvo nurodyta, kad atsakymai pateikti 2011 m. gruodžio 21 d. rašte Nr. R-17123, taip pat kad naujos informacijos NDNT neturi. Kartu su atsakymu pareiškėjui buvo pateiktos jo prašomų dokumentų (pareiškėjo 2012 m. gruodžio 6 d. prašymo bei NDNT 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123) teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintos kopijos. NDNT 2013 m. vasario 7 d. rašte Nr. R-5020 nurodė, kad negali panaikinti 2012 m. gruodžio 14 d. rašto Nr. R-43221, kadangi jis nėra administracinis aktas. Pareiškėjas savo prašymuose iš esmės prašė, kad NDNT patvirtintų ar paneigtų duomenis dėl jo psichinės sveikatos, tačiau NDNT nėra asmens sveikatos priežiūros įstaiga ir jai nepriskirta funkcija tirti ir / ar diagnozuoti psichinius sutrikimus bei patvirtinti ar paneigti psichinių ligų diagnozes. Duomenų, kad NDNT pareiškėjui būtų atlikusi darbingumo lygio vertinimą dėl psichinės negalios, neturi. NDNT priimti sprendimai dėl darbingumo lygio ar parengti dokumentai negali būti vertinami kaip objektyvūs asmens sveikatos būklę įrodantys dokumentai. Atsakovo teigimu, skundžiamas 2013 m. vasario 7 d. raštas Nr. R-5020 negali būti laikomas administraciniu aktu, nes yra informacinio pobūdžio dokumentas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 57-59).

Teismas nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjo skundžiamu sprendimu buvo atsisakyta panaikinti 2012 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. R-43221, kuriuo buvo atsisakyta jam suteikti informaciją pakartotinai bei atsisakyta pakartotinai pateikti 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 kopiją. Įvertinęs pareiškėjo prašymų atsakovui turinį ir atsakovo atsakymus, teismas padarė išvadą, kad tiek pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. prašyme, tiek 2012 m. gruodžio 6 d. prašyme prašoma suteikti identišką informaciją, todėl atsakovas pagrįstai, kaip tai numato Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo (toliau – ir Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas, Įstatymas) 16 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 12 punktas, 2012 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. R-43221 atsisakė suteikti pareiškėjui tą pačią informaciją pakartotinai.

Pažymėta, kad atsakovui suteikus informaciją ir pareiškėjui prašant ją papildyti, o atsakovui neturint jokių papildomų duomenų, teismas negali įpareigoti atsakovą suteikti kitą informaciją, nei kad atsakovas turi. Pareiškėjo skundžiamu sprendimu atsakovas pagrįstai atsisakė panaikinti 2012 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. R-43221, tačiau nurodė netinkamą atsisakymo panaikinti raštą pagrindą – atsakovas skundžiamame sprendime nurodė, kad atsisako panaikinti 2012 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. R-43221, nes jis nėra administracinis aktas, nors turėjo atsisakyti panaikinti raštą kaip priimtą teisėtai, atsižvelgus į Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktą, Taisyklių 12 punktą.

Šiuo raštu buvo ne tik atsakyta į pareiškėjo pateiktus klausimus, suteikta informacija, bet kartu su šiuo raštu buvo pateikta pareiškėjo prašomo kito rašto kopija, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika (2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje A662-1167/2009), toks raštas laikomas administraciniu aktu. Teismo įsitikinimu, 2013 m. vasario 7 d. sprendime Nr. R-5020 padarytas pažeidimas, nurodant, kad 2012 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. R-43221 nėra administracinis aktas, nėra esminis, dėl kurio priimtas sprendimas turėtų būti pripažintas neteisėtu.

Tuo pačiu pagrindu, remiantis nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovo teiginys, kad pareiškėjo skundžiamas 2013 m. vasario 7 d. raštas Nr. R-5020 negali būti laikomas administraciniu aktu, nes tai informacinio pobūdžio raštas, kuris negali būti panaikintas, atmestas kaip nepagrįstas, kadangi pareiškėjo 2013 m. sausio 28 d. skunde pakartotinai buvo prašoma pateikti 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 kopiją, kurią atsakovas atsisakė pakartotinai teikti. Teismas, įvertinęs esminę aplinkybę, jog 2013 m. sausio 28 d. skundu pareiškėjas pakartotinai prašė pateikti 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 kopiją, pripažino, kad atsakovas pagrįstai, remdamasis Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Taisyklių 12 punktu, atsisakė pakartotinai pateikti jau pateiktą rašto kopiją bei pagrįstai pareiškėjui išaiškino, kad Lietuvos Respublikos teismai bei ikiteisminio tyrimo įstaigos turi teisę patys gauti informaciją iš NDNT.

Matyti, kad pirminė informacija pareiškėjui buvo suteikta 2011 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. R-17123. Vėlesniais raštais (2012 m. gruodžio 14 d., 2013 m. vasario 7 d.) NDNT tik pateikė pareiškėjui papildomą informaciją, paaiškinimus. Atsakovas 2012 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. R-43221 pareiškėjui pateikė jo prašomo 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 kopiją, o 2013 m. vasario 7 d. raštu Nr. R-5020 atsisakė pakartotinai teikti minėto rašto kopiją. Taigi atsakovas nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai vadovavosi ir tinkamai taikė Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punkto, Taisyklių 12 punkto nuostatas.

III. Pareiškėjas V. J. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas (b. l. 68-70) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. 2013 m. kovo 15 d. atsiliepimu į pareiškėjo skundą NDNT pateikė 2012 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. R-43221 atsisakyto pateikti 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 kopiją, patvirtintą NDNT Teisės ir personalo skyriaus vedėjos. Taigi atsakovas prašomus duomenis pateikė tinkamai tik su 2013 m. kovo 25 d. per Vilniaus apygardos administracinį teismą persiųstu atsiliepimu.

2. Pirmosios instancijos teismas pažeidė V. J. procesinę teisę dalyvauti teismo posėdyje, nes bylos nagrinėjimą paskyrė 2013 m. balandžio 17 d., t. y. tuo pat metu, kai Jonavos rajono apylinkės teisme vyko posėdis civilinėje byloje Nr. 2-212-722/2013.

Atsakovas NDNT prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime iš esmės pakartoja savo atsiliepimo pirmosios instancijos teismui argumentus (b. l. 83-86).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal ABTĮ 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

Išvardytos ABTĮ nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau jos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, 2008 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-906/2008). Taigi kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Taip pat pažymėtina, jog suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1157/2009). Be to, šių teisės normų sisteminė analizė leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-121/2004). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu.

Vadovaujantis prieš tai pateiktais išaiškinimais konstatuotina, jog teismų sistema ir jos suteikiamos gynybos priemonės yra skirtos realiai apginti asmenų pažeidžiamas teises ar interesus, išspręsti tarp asmenų kylančius ginčus. Jomis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą, ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų atstatymą.

Tikrinamos bylos duomenys rodo, kad V. J. 2013 m. sausio 28 d. skundu prašė NDNT: 1) panaikinti NDNT 2012 m. gruodžio 14 d. raštą Nr. R-43221; 2) pateikti išsamų atsakymą į jo 2011 m. gruodžio 15 d. prašymą; 3) pateikti NDNT 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 nuorašus. Išnagrinėjusi šį prašymą, NDNT 2013 m. vasario 7 d. raštu Nr. R-5020 nurodė pareiškėjui, kad 2012 m. gruodžio 14 d. raštas Nr. R-43221 yra informacinio pobūdžio dokumentas, todėl negali būti pakeistas ar panaikintas. Atsakovas taip pat paaiškino, kad į pareiškėjo 2011 m. gruodžio 15 d. prašymą atsakė 2011 m. gruodžio 21 d. raštu Nr. R-17123, o šio rašto patvirtintą kopiją jam pateikė 2012 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 43221.

Taigi skundžiamu administraciniu aktu NDNT aiškiai ir glaustai atsakė į visus 2013 m. sausio 28 d. skunde iškeltus klausimus. Iš faktinių aplinkybių visumos matyti, jog 2013 m. sausio 28 d. kreipdamasis į viešojo administravimo subjektą pareiškėjas iš tikrųjų siekė, kad NDNT peržiūrėtų ir jo pageidaujamu būdu pakeistų anksčiau priimtus savo sprendimus, kurie ABTĮ prasme nėra šios administracinės bylos dalykas, todėl negali būti įvertinti teisėtumo ir pagrįstumo požiūriu. Pažymėtina, jog formaliai ginčydamas NDNT 2013 m. vasario 7 d. raštą Nr. R-5020, pareiškėjas nenurodė teismui konkrečių pažeidimų, susijusių su pagrindinių procedūrų ir taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei administracinio sprendimo pagrįstumą, laikymusi bei atsakovo kompetencijos įgyvendinimu. Dalyje dėl reikalavimo išduoti NDNT 2011 m. gruodžio 21 d. rašto Nr. R-17123 kopiją NDNT padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas pakartotinai prašo to paties dokumento (b. l. 19), todėl vadovaudamasi Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 3 punktu atsisakė jam teikti šią informaciją.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas išnagrinėjo pareiškėjo skundą jam suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų ribose, tinkamai laikėsi procedūrinių reikalavimų, priėmė nustatytomis aplinkybėmis ir teisės normomis pagrįstą, motyvuotą administracinį aktą (Viešojo administracinio įstatymo 8 str.). Panaikinti NDNT 2013 m. vasario 7 d. raštą Nr. R-5020 ir įpareigoti atsakovą iš naujo nagrinėti pareiškėjo skundą nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas padarė proceso teisės pažeidimą, nes neužtikrino jo teisės dalyvauti teisminiame bylos nagrinėjime.

Pagal ABTĮ 73 straipsnio 1 dalį, proceso dalyviams ir atstovams teismo šaukimais ir pranešimais pranešama apie teismo posėdžio ar atskirų procesinių veiksmų atlikimo laiką ir vietą. Jeigu įstatymai nenustato kitaip, proceso dalyviams ir atstovams šaukimas turi būti įteikiamas ne vėliau kaip prieš tris dienas iki teismo posėdžio dienos (ABTĮ 73 str. 2 d.).

Bylos medžiaga patvirtina, jog teismo šaukimas administracinėje byloje Nr. I-2548-208/2013 V. J. buvo pasirašytinai įteiktas 2013 m. kovo 30 d. (b. l. 52), taigi apie 2013 m. balandžio 17 d. teismo posėdį jis informuotas laikantis ABTĮ 73 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto termino. Vadovaujantis ABTĮ 78 straipsnio 3 dalimi, nustatančia, kad bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti, bei atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neprašė pirmosios instancijos teismą atidėti administracinės bylos nagrinėjimą, paaiškindamas, jog tą pačią dieną yra paskirtas posėdis Jonavos rajono apylinkės teismo civilinėje byloje, Vilniaus apygardos administracinis teismas teisėtai išnagrinėjo bylą 2013 m. balandžio 17 d. žodinio proceso tvarka V. J. nedalyvaujant.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė