eb563a88-5aa3-4792-97d7-2b3e0b3ff446 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-2386-302/2015                            Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27251-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.; 11.10.; 15.; 16.2.4.; 121.; 121.18.(S)VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. birželio 8 d.Vilnius             Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija susidedanti iÅ¡ Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Andrutės Kalinauskienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo atsakovo UAB „Armo“ apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės R.

B. ieÅ¡kinį atsakovui UAB „Armo“ dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, su darbo santykiais susijusių iÅ¡mokų, neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, n u s t a t ė:             I.             Ginčo esmė IeÅ¡kovė R. B. kreipėsi teismÄ su ieÅ¡kiniu ir prašė pripažinti tarp Å¡alių sudarytos darbo sutarties nutraukimÄ neteisėtu, negrÄ Å¾inti ieÅ¡kovės į darbÄ , o laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo kompensacijÄ už nepanaudotas atostogas, 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ â€“ 4 740 Lt, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo 2014-06-01 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 5 proc. dydžio metinių palÅ«kanų už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, 1 500 Lt neturtinę žalÄ bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad ieÅ¡kovė atsakovo įmonėje pradėjo dirbti 2013-11-04 pardavimų ir rinkodaros vadybininko bei muitinės tarpininko atstovo pareigose. Atsakovas vėluodavo mokėti darbo užmokestį. Atsakovas su ieÅ¡kove už 2014 m. sausio ir vasario mėnesius atsiskaitė tik 2014-04-01. IeÅ¡kovė įteikė atsakovui notaro patvirtintÄ praÅ¡ymÄ atleisti jÄ iÅ¡ darbo pagal Darbo kodekso (toliau - DK) 128 straipsnį. Atsakovas ieÅ¡kovės praÅ¡ymo netenkino ir ieÅ¡kovės nurodytu terminu jos neatleido.

Atsakovas ieÅ¡kovę atleido 2014-07-16 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. IeÅ¡kovė nesutiko su atleidimo iÅ¡ darbo pagrindu, kadangi po ieÅ¡kovės praÅ¡ymo pateikimo atsakovui ji gavo du atsakovo 2014-06-18 praÅ¡ymus paaiÅ¡kinti, kodėl ji neatvyksta į darbÄ . IeÅ¡kovė į praÅ¡ymus atsakė, nurodydama, kad yra pateikusi praÅ¡ymÄ atsakovui dėl atleidimo iÅ¡ darbo pagal DK 128 str. Atsakovas į Å¡iuos paaiÅ¡kinimus nekreipė dėmesio, laikė ieÅ¡kovės neatvykimÄ Ä¯ darbÄ pravaikÅ¡tomis, priėmė įsakymÄ , su kuriuo ieÅ¡kovė nebuvo supažindinta ir atleido ieÅ¡kovę iÅ¡ darbo už Å¡iurkÅ¡tų darbo drausmės pažeidimÄ .

IeÅ¡kovės manymu, kad situacija dėl vėlavimo mokėti darbo užmokestį nesikeistų ir toliau, todėl prašė negrÄ Å¾inti jos į darbÄ ir taikyti DK nustatytÄ pažeistų teisių gynimo bÅ«dÄ â€“ t.y. sprendimu pripažinus darbo sutarties nutraukimÄ neteisėtu, priteisti jai DK 140 str. 3 d. nustatyto dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ ir vidutinį darbo užmokestį už visÄ priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ nuo atleidimo iÅ¡ darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Dėl neteisėto atleidimo patirtÄ neturtinę žalÄ ieÅ¡kovė vertino 1 500 Lt ir prašė juos priteisti iÅ¡ atsakovo.

Atsakovas UAB „Armo“ atsiliepime į ieÅ¡kinį, prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2014-05-29 atsakovas gavo ieÅ¡kovės pareiÅ¡kimÄ dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 128 str. 1 d. PareiÅ¡kime nurodoma, kad nuo 2014 m. sausio mėn. atlyginimas ieÅ¡kovei mokamas nereguliariai, vėluojant, kad daugiau kaip du mėnesius ji negauna viso darbo užmokesčio, tačiau nenurodė nei sumų, nei laikotarpių, už kuriuos neiÅ¡mokėtas darbo užmokestis. 2014-06-03 atsakovas iÅ¡siuntė ieÅ¡kovei atsakymÄ Ä¯ praÅ¡ymÄ , kuriame informavo ieÅ¡kovę, kad neturi galimybės tenkinti jos praÅ¡ymo, kadangi tam nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

Atsakovas informavo, kad darbo užmokesčio atsiskaitymas už 2014 m. balandžio mėn. įvyko 2014-05-14. Taip pat pranešė, kad jei ieÅ¡kovė toliau dirbti atsakovo įmonėje nepageidauja, ji turi teisę iÅ¡eiti iÅ¡ darbo pagal DK 127 str. 1 d. arba Å¡alių sutarimu pagal DK 125 str. 1 d. IeÅ¡kovė į atsakovo atsakymÄ nesureagavo. IeÅ¡kovė išėjo atostogų 2014-05-16 ir daugiau darbe nepasirodė. Neatvykimo priežasčių nenurodė. Atsakovas 2014-06-18 ir 2014-07-04 kreipėsi į ieÅ¡kovę elektroniniu paÅ¡tu, registruotu paÅ¡tu bei per kurjerį su praÅ¡ymu paaiÅ¡kinti neatvykimo į darbÄ priežastis.

IeÅ¡kovė pateiktuose paaiÅ¡kinimuose nurodė, kad atsakovas nevykdo jos praÅ¡ymų. Atsakovo teigimu, iki ieÅ¡kovės praÅ¡ymo atleisti jÄ iÅ¡ darbo su ja buvo atsiskaityta 2014-05-14. Atsakovas laiku neiÅ¡mokėjęs ieÅ¡kovei vidutinio darbo užmokesčio už kasmetines atostogas, t.y. likus trim dienom iki atostogų, savo klaidÄ iÅ¡taisė ir jÄ kompensavo – iÅ¡mokėjo 2014-05-26 vidutinį darbo užmokestį už kasmetines atostogas, jas pratęsė tiek dienų, kiek uždelsė atsiskaityti, t.y. 15 kalendorinių dienų, ir už jas apmokėjo vidutinį darbo užmokestį.

IeÅ¡kovės praÅ¡ymo dėl atleidimo iÅ¡ darbo dienÄ nebuvo jokios skolos nei už gegužės, nei už balandžio, nei ankstesnius mėnesius. Visas ieÅ¡kovei priklausantis darbo užmokestis buvo iÅ¡mokėtas 2014-04-14. Neatvykdama į darbÄ nuo 2014-06-10 be pateisinamų priežasčių, ieÅ¡kovė atsisakė vykdyti savo darbines pareigas ir pažeidė darbo drausmę. Atsakovas 2014-07-15 atleido ieÅ¡kovę iÅ¡ darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p. už Å¡iurkÅ¡tų darbo drausmės pažeidimÄ â€“ neatvykimÄ Ä¯ darbÄ be svarbių priežasčių visÄ darbo dienÄ .

Atsakovo manymu, jis darbo sutartį su ieÅ¡kove nutraukė teisėtai, todėl nėra pagrindo priteisti iÅ¡ jo iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ , vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikÅ¡tos laikÄ bei neturtinę žalÄ . IeÅ¡kovė nepagrįstai prašė kompensacijos už nepanaudotas atostogas, atostogų dienas apskaičiuodama už laikotarpį, kurį ji nedirbo. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 26 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies: pripažino ieÅ¡kovės R.

B. atleidimÄ iÅ¡ darbo neteisėtu ir panaikino atsakovo UAB „Armo“ 2014 m. liepos 16 d. įsakymu Nr. 2014/07/16 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo R. B.“ ieÅ¡kovei R. B. skirtÄ drausminę nuobaudÄ â€“ atleidimÄ iÅ¡ darbo; laikė, kad 2013 m. spalio 31 d. darbo sutartis Nr. 38, sudaryta tarp R. B. ir UAB „Armo“ yra nutraukta DK 128 str. 1 d. pagrindu 2014 m. gegužės 30 d.; priteisė ieÅ¡kovei R. B. iÅ¡ atsakovo UAB „Armo“ 1 343,58 Eur iÅ¡eitinės iÅ¡mokos; priteisė ieÅ¡kovei R.

B. iÅ¡ atsakovo UAB „Armo“ 100 Eur neturtinės žalos atlyginimo; priteisė ieÅ¡kovei R. B. iÅ¡ atsakovo UAB „Armo“ 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas nuo priteistos 1 443,58 Eur sumos nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme 2014-08-19 iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. Likusioje dalyje ieÅ¡kinį atmetė. Siekdamas patikrinti, ar darbdavys laikėsi įstatymų reikalavimų ir darbo sutarties sÄ lygų dėl darbo užmokesčio mokėjimo, bei kokios buvo ieÅ¡kovei priskaičiuotos ir iÅ¡mokėtos darbo užmokesčio sumos, teismas įvertino darbo santykių laikotarpį nuo ieÅ¡kovės darbo atsakovo bendrovėje pradžios 2013-11-04 iki jos atleidimo iÅ¡ darbo.

Teismas iÅ¡analizavęs į bylÄ pateiktus įrodymus, nustatė, jog jie patvirtina Å¡iam ginčui esminę aplinkybę, t.y. ieÅ¡kovės praÅ¡ymo dėl atleidimo iÅ¡ darbo pateikimo momentu (2014-05-27) atsakovas buvo uždelsęs sumokėti ieÅ¡kovei dalį darbo užmokesčio už 2014 m. balandžio mėn. Teismas taip pat patikrinęs ieÅ¡kovei atliktus darbo užmokesčio mokėjimus, nustatė, kad visÄ darbo užmokestį už 2014 m. kovo mėn. atsakovas vėlavo sumokėti 29 dienas, o iÅ¡leisdamas ieÅ¡kovę atostogų nuo 2014-05-16 atsakovas liko jai nesumokėjęs dalies darbo užmokesčio už balandžio mėn. Darbo užmokesčio likutis už 2014 m. balandžio mėn. ieÅ¡kovei buvo iÅ¡mokėtas 2014-05-26, pavėlavus visiÅ¡kai atsiskaityti už 2014 m. balandžio mėnesį 11 dienų.

Nustatytos aplinkybės leido teismui daryti iÅ¡vadÄ , kad atsakovas du mėnesius iÅ¡ eilės nevykdė pareigos mokėti ieÅ¡kovei darbo užmokesčio kartÄ per mėnesį iki sekančio mėnesio 15 dienos. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad ieÅ¡kovė, pateikdama 2014-05-26 praÅ¡ymÄ dėl darbo sutarties nutraukimo, turėjo teisę reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 128 str. 1 d. numatytu pagrindu, o atsakovo, nesilaikiusio įstatymo numatytos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimÄ ir atsiskaityti su ieÅ¡kove, veiksmus dėl Å¡alių sudarytos darbo sutarties nutraukimo už darbo drausmės pažeidimÄ pripažino neteisėtais.

Pakeitęs darbo sutarties nutraukimo pagrindÄ Ä¯ DK 128 str. 1 d., teismas ieÅ¡kovei priteisė DK 140 str. 3 d. numatytÄ 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio iÅ¡eitinę iÅ¡mokÄ . Tačiau teismas netenkino ieÅ¡kovės reikalavimo priteisti kompensacijÄ už nepanaudotas kasmetines atostogas, kadangi per darbo atsakovo bendrovėje laikÄ visas jai priklausiusias kasmetines atostogas ji yra panaudojusi. Nustatęs, kad ieÅ¡kovė buvo atleista iÅ¡ darbo neteisėtai, teismas pripažino, kad Å¡ios aplinkybės sÄ lygojo ieÅ¡kovės dvasinius iÅ¡gyvenimus, kurie vertinami kaip ieÅ¡kovės patirta neturtinė žala, todėl ieÅ¡kovės reikalavimÄ priteisti neturtinę žalÄ tenkino iÅ¡ dalies, priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo 100 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimÄ bei remdamasis LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d., tenkino ieÅ¡kovės reikalavimÄ dėl procesinių palÅ«kanų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai             Apeliantas UAB „Armo“ pateikė apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimo ir praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ panaikinti. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas netinkamai pritaikius DK 128 str. 1 d., todėl turi bÅ«ti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas - ieÅ¡kinį atmetant. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad praÅ¡ymo pateikimo metu egzistavo skola už 2014 m. balandžio mėn. Visų pirma, teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl 400 Lt, darbdavio sumokėtų 2014-04-11 d., priskyrimo darbo užmokesčio ar automobilio nuomos įmokoms, nors atsakovas įrodinėjo, kad Å¡i suma buvo mokamas darbo užmokestis, o ne automobilio nuomos mokestis už 2014 m. kovo mėn. Darbdavys pateikė į bylÄ tiek darbo užmokesčio, tiek automobilio nuomos mokėjimų skaičiavimus, iÅ¡ kurių matyti, kad jei minėtÄ klaidingÄ sumÄ laikyti automobilio nuomos įmoka, susidaro atitinkama automobilio nuomos mokesčio permoka.

Skundžiamame sprendime teismas laikėsi pozicijos, kad 1 202,4 Lt sumÄ už 2014 m. balandžio mėn. atsakovas sumokėjo ieÅ¡kovei 2014-05-14 d., t.y. nepažeisdamas jokių susitarimų, o dėl likusios darbo užmokesčio dalies sumokėjimo neiÅ¡dėstė aiÅ¡kios pozicijos, teigdamas, kad tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktų duomenys ir mokėjimų duomenys nesutampa. Tačiau bylai esminės svarbos turi ne vėliau (2014 m. liepos mėn.) suraÅ¡yti tarpusavio atsiskaitymų aktų projektai, tačiau ginčo momentu (praÅ¡ymo pateikimo momentu) buvusi situacija.

Nepaisant atsakovo nurodomų mokėjimo pavedimų paskirčių, t.y. už kurį mėnesį mokama, ieÅ¡kovė raÅ¡ytiniuose paaiÅ¡kinimuose laikėsi pozicijos, kad gautus mokėjimus užskaitydavo seniausioms darbo užmokesčio skoloms padengti, neatsižvelgiant į mokėjimų paskirtį, nurodytÄ banko pavedimuose – tokios pat pozicijos laikėsi atsakovas, teigdamas, kad iÅ¡ įmonės lėšų, esant jų trÅ«kumui, visų pirma buvo dengiamas darbo užmokestis. Taigi, atsakovo manymu, byloje nebuvo ne tik teisinio, bet ir faktinio pagrindo taikyti DK 128 str. 1 d.

Be to, pažymi, jog darbo ginčo buvimas pats savaime nėra pagrindas neturtinei žalai priteisti. Byloje nebuvo nustatytas joks nepagarbus darbdavio elgesys, Å¡alys susiraÅ¡inėjo elektroniniu paÅ¡tu, keitėsi nuomonėmis dėl situacijos, ieÅ¡kovė konsultavosi su darbo inspekcija ir teisininkais, t.y. buvo akivaizdu, kad kilo teisinis ginčas. Net jei galutiniame teismo sprendime bÅ«tų nustatyta, kad darbdavys nepagrįstai atsisakė tenkinti praÅ¡ymÄ dėl atleidimo pagal DK 128 str. 1 d., toks veiksmas pats savaime neturtinės žalos negalėjo sukelti – ieÅ¡kovė konsultavosi su teisininkais, savo teises žinojo, atleidimo metu jau buvo įsidarbinusi kitoje bendrovėje, o jos emocijas dėl neteisėto atleidimo galima vertinti kaip pyktį, o ne dvasinius pergyvenimus – stresÄ , panikÄ ir t.t., juo labiau, kad teismas skundžiamame sprendime neįvardino, už kokio pobÅ«džio ir kuriuo metu buvusius „dvasinius iÅ¡gyvenimus“ priteisė kompensacijÄ .

Apelianto manymu, Å¡iuo atveju taipogi turėtų bÅ«ti perskirstytos bylinėjimosi iÅ¡laidos, atsižvelgiant į faktiÅ¡kai patenkintus ir atmestus reikalavimus.IeÅ¡kovė R. B. atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o skundžiamÄ sprendimÄ palikti nepakeistÄ , o skundÄ atmesti. Nurodo, kad apeliantas piktavaliÅ¡kai atsisakė priimti praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo pagal LR DK 128 str. ir atleido ieÅ¡kovę sau patogesniu bÅ«du – už Å¡iurkÅ¡tų darbo drausmės pažeidimÄ . Taigi, nagrinėjamu atveju konstatuotina, kad toks neteisėtas darbdavio elgesys nekeičia teisinio Å¡alių santykių kvalifikavimo ir nepanaikina darbuotojos praÅ¡ymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Å¡io praÅ¡ymo pateikimo metu egzistavo LR DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. darbdavys daugiau kaip du mėnesius ieÅ¡kovei buvo nemokėjęs darbo užmokesčio.

Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieÅ¡kovė, pateikdama 2014-05-26 praÅ¡ymÄ dėl darbo sutarties nutraukimo, turėjo teisę reikalauti nutraukti darbo sutartį LR DK 128 str. 1 d. numatytu pagrindu. Apelianto, nesilaikiusio įstatymo numatytos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimÄ ir atsiskaityti su ieÅ¡kove, veiksmai dėl Å¡alių sudarytos darbo sutarties nutraukimo už darbo drausmės pažeidimÄ pripažįstami neteisėtais. Nors apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas LR DK 128 str. 1 d. aiÅ¡kina netinkamai, tačiau jo nurodyti argumentai yra visiÅ¡kai nepagrįsti.

Apelianto teiginys, jog ieÅ¡kovės praÅ¡ymo atleisti iÅ¡ darbo pateikimo metu už 2014 m. balandžio mėnesį jis buvo visiÅ¡kai atsiskaitęs su ieÅ¡kove yra nepagrįstas jokiais įrodymais, tad Å¡is apelianto argumentas yra atmestinas. IeÅ¡kovė taip pat pažymi, jog apeliantas su ieÅ¡kove elgėsi nepagarbiai, laiku nemokėjo atlyginimo, nepripažino ieÅ¡kovės praÅ¡ymo atleisti iÅ¡ darbo LR DK 128 str. numatyta tvarka, nesumokėjo ieÅ¡kovei už nepanaudotas kasmetines atostogas, pasinaudodamas savo, kaip stipresnės sutarties Å¡alies padėtimi, atleido ieÅ¡kovę neteisėtai ir taip pažemino jos reputacijÄ , nurodydamas, kad ieÅ¡kovė atleista už pravaikÅ¡tas.

Tokiu bÅ«du, apeliantas atitinkamai neteisėtai atleisdamas ieÅ¡kovę, sÄ lygojo Å¡meižiančias bei smukdančias ieÅ¡kovės dvasiÄ ir emocinę bÅ«tį aplinkybes, nulėmusias ne tik jos reputacijos ir psichoemocinio bÅ«vio pablogėjimÄ , tačiau ir neigiamÄ aplinkinių žmonių bei bÅ«simų darbdavių iÅ¡ankstinį vertinimÄ . Be to, atsižvelgiant į tai, jog ieÅ¡kovė ieÅ¡kinį apeliantui pateikė pagrįstai bei tai, kad į teismÄ ieÅ¡kovė nebÅ«tų kreipusis, jeigu apeliantas bÅ«tų tinkamai vykdęs savo pareigas, darytina iÅ¡vada, jog bylinėjimosi iÅ¡laidas pirmosios instancijos teismas priteisė tinkamai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas atmestinas.Apeliantas savo skunde kelia netinkamo bylos įrodymų pirmosios instancijos teisme įvertinimo klausimÄ , nulėmusį faktinių aplinkybių neteisingÄ konstatavimÄ bei neteisingos pirmosios instancijos iÅ¡vados dėl ginčo dalyko susiformavimÄ . Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo institutÄ , neatsižvelgdamas į jo teikiamus argumentus bei įrodymus, kad neegzistavo aplinkybės ieÅ¡kovei suteikianti teisę nutraukti darbo santykius DK 128 straipsnio 1 d. Su Å¡iais argumentais kolegija nesutinka.Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė R.

B. ir atsakovas UAB „Armo“ 2013-10-31 sudarė neterminuotÄ darbo sutartį Nr. 38, kuria atsakovas priėmė ieÅ¡kovę dirbti pardavimų ir rinkodaros vadybininkės ir muitinės tarpininko pareigose nuo 2013-11-04 (t. 1, b. l. 9-11). IeÅ¡kovės 2013-10-31 praÅ¡ymu darbdaviui, atsakovas jai priklausantį darbo užmokestį mokėjo vienÄ kartÄ per mėnesį pervesdamas užmokestį į ieÅ¡kovės sÄ skaitÄ iki sekančio mėnesio 5-15 d. (b.l. 139 t. 1). IeÅ¡kovė įteikė atsakovui 2014-05-26 praÅ¡ymÄ , kuriame prašė atleisti jÄ iÅ¡ pareigų pagal DK 128 str. 1 d. nuo 2014-05-30 (t. 1, b.l. 16). 2014-06-03 atsakovas informavo ieÅ¡kovę, kad praÅ¡ymas atleisti iÅ¡ darbo netenkinamas, nes tam nėra teisinio pagrindo (t. 1, b.l. 25). 2014-07-16 atsakovo įsakymu ieÅ¡kovė buvo atleista iÅ¡ darbo pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., 235 str. 2 d. 9 p. už Å¡iurkÅ¡tų darbo pareigų pažeidimÄ â€“ neatvykimÄ Ä¯ darbÄ be svarbių priežasčių visÄ darbo dienÄ (t. 1, b.l. 24).

Dėl DK 128 straipsnio taikymo ir aiÅ¡kinimoApeliaciniame skunde keliamas DK 128 straipsnio taikymo ir aiÅ¡kinimo klausimas. Pagal DK 128 straipsnio 1 dalį darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotÄ darbo sutartį, taip pat terminuotÄ darbo sutartį, sudarytÄ ilgesniam kaip Å¡eÅ¡ių mėnesių laikui, jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iÅ¡ eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Å ios teisės darbuotojas nepraranda net ir tuo atveju, jei už paskutinį mėnesį visas darbo užmokestis jam buvo sumokėtas.

Taigi, DK 128 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visÄ ar iÅ¡ dalies), t. y. DK128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiÅ¡kia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę. Pagal Å¡iÄ normÄ darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iÅ¡ eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio.Nagrinėjamu atveju pagal Å¡alių sudarytÄ darbo sutartį ir ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ darbo užmokestis turėjo bÅ«ti mokamas vienÄ kartÄ : iki kito mėnesio 15 dienos už praėjusį mėnesį.

Taigi, galutinis terminas darbo užmokesčiui už praėjusį mėnesį sumokėti buvo einamojo mėnesio 15 diena. Esant tokioms sÄ lygoms, už 2013 m. gruodžio mėnesį turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai atsiskaityta iki 2013 m. sausio 15 d., o buvo atsiskaityta 2013 m. sausio 24 d., už 2014 m. sausio mėnesį turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai atsiskaityta iki 2014 m. vasario 15 d., o buvo atsiskaityta 2014 m. kovo 14 d., už 2014 m. vasario mėnesį turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai atsiskaityta iki 2014 m. kovo 15 d., o atsiskaityta tik 2014 m. balandžio 1 d., už 2014 m. kovo mėnesį turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai atsiskaityta iki 2014 m. balandžio 15 d., o atsiskaityta tik 2014 m. gegužės 14 d., už 2014 m. balandžio mėn. turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai atsiskaityta iki 2014 m. gegužės 15 d., o visiÅ¡kai už šį mėnesį atsiskaityta tik 2014 m. gegužės 26 d., už 2014 m. gegužės mėn. turėjo bÅ«ti visiÅ¡kai atsiskaityta iki 2014 m. birželio 15 d., o visiÅ¡kai už šį mėnesį atsiskaityta tik 2014 m. liepos 16 d.

Tai reiÅ¡kia, kad jau 2014 m. kovo 31 d. susidarė situacija, kai darbuotojui buvo nesumokėtas visas darbo užmokestis už du mėnesius: 2014 m. sausį ir vasarį. Pažymėtina tai, kad ir už vėlesnius mėnesius atsakovas vėlavo mokėti darbo užmokestį iki pat 2014 m. gegužės mėnesio darbo užmokesčio mokėjimo, kurį atsakovas sumokėjo tik 2014 m. liepos 16 d. Darbdavys su darbuotoja nebuvo atsiskaitęs 2014 m. gegužės 26 d., t. y. tÄ pačiÄ dienÄ , kuriÄ darbuotoja pateikė praÅ¡ymÄ atleisti iÅ¡ darbo, tačiau atsiskaitė praÅ¡ymo gavimo dienÄ .

Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbdavio sumokėtas darbo užmokestis ieÅ¡kovei praÅ¡ymo pateikimo atleisti jÄ iÅ¡ darbo dienÄ , nekeičia teisinio Å¡alių santykių kvalifikavimo ir nepanaikina darbuotojos praÅ¡ymo teisėtumo ir pagrįstumo, nes Å¡io praÅ¡ymo pateikimo metu egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės, t. y. darbdavys daugiau kaip du mėnesius ieÅ¡kovei buvo nemokėjęs viso (dalies) darbo užmokesčio. Apelianto manymu Å¡i teisės norma taikytina tik tais atvejais, kai du mėnesius iÅ¡ eilės darbuotojui visiÅ¡kai nemokamas darbo užmokestis.

Kasacinis teismas, aiÅ¡kindamas Å¡iÄ normÄ , yra pasisakęs, kad ji reiÅ¡kia, jog darbuotojui darbo užmokestis turi bÅ«ti mokamas reguliariai, nes yra atlyginimas už darbÄ (DK 186straipsnio 1 dalis). Jis turi bÅ«ti mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raÅ¡tiÅ¡kas praÅ¡ymas, ne rečiau kaip kartÄ per mėnesį (DK 201 straipsnio 1 dalis). Jeigu darbdavys du mėnesius iÅ¡ eilės nemoka darbo užmokesčio, Å¡i aplinkybė yra juridinis pagrindas, nustatantis darbuotojui teisę nutraukti darbo sutartį remiantis DK128 straipsnio 1 dalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. gegužės 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.

M. v. AB „NarÅ«nas“, bylos Nr. 3K-313/2004). Å ios normos aiÅ¡kinimas iÅ¡plėtotas vėlesnėje kasacinio teismo praktikoje, nurodant, kad DK 128straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma suteikia teisę darbuotojui nutraukti darbo sutartį, jei darbo sutarties galiojimo metu yra ne mažesnis kaip dviejų mėnesių laikotarpis, kuriuo darbdavys nevykdo savo pareigos mokėti darbo užmokestį (visÄ ar iÅ¡ dalies), t. y. DK 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas terminas reiÅ¡kia laikotarpį, už kurį buvo nesumokėtas darbo užmokestis, o ne pavėlavimo mokėti trukmę.

Pagal Å¡iÄ normÄ darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iÅ¡ eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylųskyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. B. v. AB „Dvarčionių keramika“, bylos Nr. 3K-3-532/2013). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad pirmos instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiÅ¡kose bylose pateiktais iÅ¡aiÅ¡kinimais.

AiÅ¡kindamas Å¡iÄ normÄ kasacinis teismas yra konstatavęs, kad darbdavio įsiskolinimas darbuotojui kaip pagrindas reikalauti nutraukti darbo sutartį atsiranda, kai už du mėnesius iÅ¡ eilės darbuotojui darbo užmokestis nemokamas arba mokamas ne viso dydžio. Taigi esant nustatytam, kad ieÅ¡kovei du mėnesius iÅ¡ eilės buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, egzistavo DK 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas darbuotojai kreiptis dėl atleidimo iÅ¡ darbo. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad teismas teisingai taikė ir aiÅ¡kino DK 128 straipsnio nuostatas ir nuo kasacinio teismo praktikos nenukrypo, todėl naikinti jo priimto procesinio sprendimo nėra pagrindo.

Dėl darbo užmokesčio išmokėjimo aplinkybių nustatymoApeliantas teigia, kad prašymo atleisti iš darbo pateikimo metu už 2014 m. balandžio mėnesį jis buvo visiškai atsiskaitęs su ieškove. Kolegija su šitais argumentais nesutinka, nes jie nepagrįsti pakankamais įrodymais. Nors apeliantas nurodo, kad 2014 m. balandžio 11 d. jo sumokėtus 400 Lt teismas turėjo priskirti prie darbo užmokesčio, o ne prie automobilio nuomos už 2014 m. kovo mėn., tačiau šis argumentas prieštarauja pačiame mokėjime nurodytai paskirčiai (t. 1, b.l. 90).

IÅ¡ mokėjimo nurodymo aiÅ¡kiai matyti, kad atsakovas moka už automobilio nuomÄ , nors nėra nurodyta už kurį nuomos mėnesį, tačiau teismas neturėjo pagrindo Å¡io mokėjimo priskirti darbo užmokesčiui, nes atsakovas mokėdamas ieÅ¡kovei darbo užmokestį mokėjimo nurodyme nurodydavo „avansas“ arba „atlyginimas“ taip pat nurodydavo už kurį mėnesį moka (t. 1, b.l. 68-86). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tarp Å¡alių automobilio nuomos sutartis buvo sudaryta 2014-01-02 (t.1, b.l. 56), nuomos santykiai pradėjo galioti nuo 2014-01-06 (sutarties 4.1 p.), nuomos santykiai buvo nutraukti ieÅ¡kovės nuo 2014-06-30 (t. 1, b.l. 108), t.y. automobilis buvo nuomojamas 5 mėnesius.

IÅ¡ į bylÄ pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovas penkis mėnesius yra mokėjęs už automobilio nuomÄ (t. 1, b.l. 88-92). IÅ¡ Å¡ių mokėjimų galima spręsti, jog atsakovas nėra pilnai atsiskaitęs už nuomÄ pagal sutartyse numatytÄ sÄ lygas, t.y. sumokėjęs visÄ priklausantį nuomos mokestį, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo vieno iÅ¡ mokėjimų (už automobilio nuomÄ ) priskirti mokėjimui ieÅ¡kovei priklausančio darbo užmokesčio. Kadangi byloje nėra ginčo ir pareikÅ¡to reikalavimo dėl nesumokėto nuomos mokesčio, todėl teismui nebuvo pagrindo nustatinėti jo nesumokėtos dalies ir kolegija dėl to nepasisako.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu ir pritarti jo skunde dėstomoms aplinkybėms apie tam tikrų dalių darbo užmokesčio mokėjimo tam tikrÄ mėnesį, laikant tokius mokėjimus kaip visiÅ¡kÄ atsiskaitymÄ Â už vienÄ ar kitÄ mėnesį, nes tai yra tik apelianto interpretacijos ir pasvarstymai, nes tokiais pasvarstymais nėra paneigtos teismo ir teisėjų kolegijos nustatytos aplinkybės apie galutinius darbo užmokesčio sumokėjimo už tam tikrÄ mėnesį sumokėjimo terminus, kurie nurodyti aukščiau.

Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiÅ¡kinama, kad kai darbdavys tinkamai neįformino atleidimo iÅ¡ darbo darbuotojo praÅ¡ymu, darbuotojo teisės apginamos teismo sprendimu pripažįstant, kad darbo sutartis nutraukta įstatyme įtvirtintu pagrindu, kuris atitinka realiÄ faktinę situacijÄ , bei ginčo Å¡alis grÄ Å¾inant į padėtį, analogiÅ¡kÄ situacijai, jeigu darbuotojo teisių pažeidimo nebÅ«tų buvę, o darbuotojo praÅ¡ymas nutraukti darbo sutartį bÅ«tų buvęs įformintas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M.

P. v. UAB „Vevira“,bylos Nr. 3K-3-464/2009, 2011 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. V. T. v. UAB „Diena Media News“, bylos Nr. 3K-3-116/2011; 2011 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB ,,Elguva“, bylos Nr. 3K-3-390/2011). Teismas laikėsi Å¡ios suformuotos praktikos pripažino ieÅ¡kovės atleidimÄ iÅ¡ darbo 136 str. 3 d. 2 p. dalies pagrindu neteisėtu ir laikė darbo sutartį nutraukta DK 128 straipsnio pagrindu bei taikė ir atleidimo pagal šį straipsnį padarinius, o už tai, kad ieÅ¡kovės atleidimas pripažintas neteisėtu priteisė jai neturtinės žalos atlyginimÄ .

Kadangi apeliaciniu skundu sutarties nutraukimo padariniai nėra ginčijami, kolegija dėl jų nepasisako, o pasisako dėl neturtinės žalos priteisimo, su kurio priteisimu nesutinka apeliantas. Dėl neturtinės žalos priteisimoDK 250 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutarties Å¡alys privalo atlyginti viena kitai padarytÄ neturtinę žalÄ . Jos dydis nustatomas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai iÅ¡gyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais.

Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalÄ padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikÅ¡mės bylos aplinkybes, taip pat į protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo kriterijus. Sprendžiant dėl darbdavio neteisėtais veiksmais padarytos neturtinės žalos darbuotojui, bÅ«tina įvertinti ir tai, kad darbuotojas darbo santykiuose paprastai yra silpnesnė teisinių santykių Å¡alis, o darbdaviui, kaip stipresnei darbo teisinių santykių Å¡aliai, kuriai suteikiama daugiau teisinių įgaliojimų, sprendžiant dėl darbuotojo priėmimo į darbÄ , jo darbo veiklos vertinimo, atleidimo iÅ¡ darbo ir pagrindo, atleidžiant darbuotojÄ iÅ¡ darbo, parinkimo, keliami griežtesni teisių ir pareigų bei atsakomybės už darbo teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų pažeidimus standartai, siekiant užkirsti keliÄ darbdaviui piktnaudžiauti savo įgalinimais.

Tai ypač svarbu ir dėl to, kad asmens teisė į darbÄ , asmens darbo veikla yra tos gyvenimo sritys, nuo kurių priklauso tiek socialinė, tiek materialinė, tiek psichologinė asmens gerovė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-10/2006).Pirmosios instancijos teismas priteisė ieÅ¡kovei 100 EUR neturtinės žalos motyvuodamas tuo, kad atsakovas padarė neteisėtus veiksmus - neteisėtai atleido ieÅ¡kovę, Å¡i aplinkybė sÄ lygojo ieÅ¡kovės dvasinius iÅ¡gyvenimus, kuriuos vertino kaip ieÅ¡kovei padarytÄ Å¾alÄ .

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia teismo iÅ¡vada atitinka bylos faktinėms aplinkybėms, todėl apelianto teiginiai kad ginčo atveju nebuvo neteisėtų atsakovo veiksmų, kurių pagrindu galėjo bÅ«ti priteisiama neturtinė žala, arba, kad neteisėtas atleidimas iÅ¡ darbo savaime nesukelia neturtinės žalos, yra nepagrįsti. IeÅ¡kovė iÅ¡ darbdavio pusės patyrė nesiskaitymÄ su darbuotoja, nes akivaizdžiai bÅ«damas neteisus dėl to jog nemoka ieÅ¡kovei darbo užmokesčio sutartyje sutarta tvarka, tačiau paraÅ¡ius jai pareiÅ¡kimÄ ir papraÅ¡ius atleisti iÅ¡ darbo bei nurodžius nagrinėjamu atveju pagrįstÄ pagrindÄ , atsakovas netenkino praÅ¡ymo, neturėdamas jokio pagrindo paskyrė ieÅ¡kovei pačiÄ griežčiausiÄ nuobaudÄ .

Tokie atsakovo veiksmai sÄ lygojo ieÅ¡kovės dvasinius iÅ¡gyvenimus, ji jautėsi pažeminta.  Nustatydamas žalos dydį, nepriteisė ieÅ¡kovės praÅ¡omos sumos, jÄ sumažino, pagal savo dydį ji nėra didelė, atitinka teismų praktikoje panaÅ¡iose pagal savo aplinkybes faktines aplinkybes bylose priteisiamas neturtinės žalos sumas. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijais bei pagrindais. Kolegija nurodo, kad DK 35 straipsnio 1 dalis įpareigoja darbdavius, darbuotojus ir jų atstovus įgyvendinant savo teises bei vykdant pareigas laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sÄ Å¾iningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sÄ Å¾iningumo principų, numato draudimÄ piktnaudžiauti savo teise.

Tačiau šiuo atveju darbdavys savo teises įgyvendino nesilaikydamas šių nuostatų ir be teisėto pagrindo atliko veiksmus (atleido ieškovę iš darbo) ir dėl to laikytina, kad darbuotojai padaryta neturtinė žala, darbuotoja turi teisę reikalauti iš darbdavio neturtinės žalos atlyginimo. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimoApeliantas nurodo, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti perskirstytos ir atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas netenkintas ir sumažintas reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, turi būti priteistos iš ieškovės jo patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Su tokiais apelianto argumentais kolegija nesutinka. CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtinta bylinėjimosi iÅ¡laidų taisyklė ,,pralaimėjęs moka“, pagal kuriÄ bylinėjimosi iÅ¡laidos priteisiamos iÅ¡ bylÄ pralaimėjusios Å¡alies jÄ laimėjusios Å¡alies naudai neatsižvelgiant į tai, kad pralaimėjusi Å¡alis nepiktnaudžiavo procesu. Taikant CPK 93 straipsnio 4 dalį, leidžiama nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių atsižvelgiant į tai, ar Å¡alių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinus priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi iÅ¡laidos.

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismas priteisė ne visas ieÅ¡kovės praÅ¡ytas bylinėjimosi iÅ¡laidas, o tik jų dalį. Teismo vertinimu, sprendimas dėl ginčo esmės priimtas ieÅ¡kovės naudai, todėl sprendžiant priteistinų iÅ¡laidų dydį teismas atsižvelgia ne tik į patenkintų reikalavimų proporcijÄ , bet ir į pagrindinę bylinėjimosi iÅ¡laidų taisyklę –„pralaimėjęs moka“. Tai, kad patenkinus reikalavimÄ dėl atleidimo iÅ¡ darbo pripažinimo neteisėtu, priteistos ieÅ¡kovės praÅ¡ytos sumos kildintos iÅ¡ neteisėto atleidimo iÅ¡ darbo ir atmesta nežymi dalis reikalavimų, o konkrečiai, nepriteista kompensacija už nepanaudotas atostogas, bei patenkinus patį reikalavimÄ dėl neturtinės žalos priteistas mažesnis jos dydis, nesuteikia pagrindo teigti, jog teismo ir taip sumažintas ieÅ¡kovės patirtų bylinėjimosi iÅ¡laidų dydis, turi bÅ«ti dar mažinamas.

Kaip jau minėta atsižvelgiant į bylos kategorijÄ ir į Å¡alių nelygiÄ finansinę padėti ir galimybes, bei į įstatymo leidėjo suteiktÄ teisę nukrypti nuo proporcingo patenkintų reikalavimų dalies nukrypimo, jas priteisiant faktiÅ¡kai laimėjusiai Å¡aliai (CPK 93 str. 4 d.) nėra pagrindo sutikti su apeliantu ir perskirstyti nagrinėjamoje byloje bylinėjimosi iÅ¡laidas.Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamÄ sprendimÄ , kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų bÅ«ti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.

Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas. Atmetus apeliacinį skundÄ iÅ¡ apelianto priteisiamos ieÅ¡kovės patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme. IeÅ¡kovė prašė priteisti 205,7 EUR bylinėjimosi iÅ¡laidų, pateikė apeliacinės instancijos teismui Å¡ias iÅ¡laidas pagrindžiančių įrodymų, iÅ¡laidas patyrė sumokėdama už teisinę pagalbÄ advokatui parengusiam privalomÄ procesinį dokumentÄ â€“ atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , Å¡ios iÅ¡laidos priteistinos iÅ¡ apelianto.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., n u t a r ė: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 26 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti iÅ¡ atsakovo UAB „Armo, į.k. 302487848, 205,7 (du Å¡imtus penkis eurus, 5 cent.) EUR ieÅ¡kovei R. B.. Teisėjai                                                                                           Romualda Janovičienė                                                                                                         Andrutė Kalinauskienė                                                                                                         Antanas Rudzinskas