2018-11-14 Nr. AB-20798-3-61-3-03331-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-976-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03331-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. rugpjūčio 17 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos vado 2016 m. liepos 17 d. įsakymą Nr. 4-345, kuriuo buvo nutrauktas butpinigių mokėjimas pareiškėjui.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis yra statutinis valstybės tarnautojas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje. Jis nuosavo būsto neturi, todėl 2014 m. vasario 13 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) nuo 2014 metų jam skirdavo butpinigius. Iš Nuolatinės socialinių reikalų komisijos, sudarytos Tarnybos vado 2016 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. 4-49 (toliau – ir Komisija), protokolo matyti, kad Komisija pasiūlė atsakovui nutraukti butpinigių mokėjimą pareiškėjui todėl, kad pareiškėjas atsisakė 2016 m. birželio 8 d. pasiūlyto tarnybinio 4 kambarių buto, esančio (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjo teigimu, 2014 metais atsakovas nedisponavo tarnybiniu butu ir jo neskyrė, todėl pareiškėjas išsinuomojo būstą, atitinkantį jo šeimos poreikius, vietovę bei pajamas (yra vedęs, augina mažametį sūnų, kartu su jais gyvena žmonos dukra iš pirmosios santuokos). Atsakovo pasiūlyto būsto nuoma už vieną mėnesį preliminariai būtų 84,67 Eur, papildomai dar tektų mokėti už komunalines paslaugas (atsakovas duomenų apie kitus šio būsto išlaikymo kaštus pateikti negalėjo, nesuteikė galimybės apsilankyti siūlomame bute ir jį apžiūrėti, bet, atsižvelgiant į siūlomo nuomotis buto plotą ir Vilniaus mieste galiojančius komunalinių paslaugų tarifus, kurie prieinami viešai internete, šio būsto išlaikymo kaštai be nuomos mokesčio sudarytų apie 200 Eur per mėnesį, nes butas yra senos statybos ir nerenovuotas (tikėtina, kad žiemos metu tektų mokėti ir daugiau)), todėl šeimos išlaidos būstui išlaikyti padidėtų trigubai.

Be to, siūlomas nuomotis tarnybinis butas yra kitame Vilniaus miesto mikrorajone nei mokykla, kurią lanko jo sūnus, todėl į mokyklą tektų vykti su persėdimais, padidėtų išlaidos viešajam transportui. Pasiūlytas tarnybinis butas yra per didelis, neatitinka šeimos poreikių, vietos bei pajamų. Be to, priešingai nei Komisija nurodė protokole, pareiškėjas ne atsisakė, kad jam būtų skirtas tarnybinis būstas, o prašė nustatyta tvarka pasiūlyti jo šeimos poreikius atitinkantį, materialinės padėties nebloginantį mažesnį tarnybinį butą, o tokio nesant – nenutraukti butpinigių mokėjimo.

Pareiškėjas tvirtino, jog atsakovas nepaaiškino, kokiu Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. lV-395 (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2014 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1V-397 redakcijoje – Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo tvarkos aprašas) (toliau – ir Aprašas), punktu jis vadovavosi, priimdamas sprendimą nutraukti butpinigių mokėjimą. Ginčijamas įsakymas prieštarauja Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 54 straipsniui ir Aprašo 20 punktui, neatitinka teisingumo ir protingumo principų.

Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Tarnyba ir Lietuvos valstybės sienos apsaugos pareigūnų profesinių sąjungų jungtinė atstovybė 2016 m. vasario 23 d. pasirašė Valstybės sienos apsaugos šakos kolektyvinę sutartį Nr. 8-7/PPG-VSAT-1(16)/4-177, pagal kurią sutarties šalys įsipareigojo nustatyti darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos kitų teisės aktų arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties. Tačiau, palikus galioti ginčijamą įsakymą, pareiškėjo socialinė padėtis pablogėtų.

3. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo išdėstytus atsisakymo nuomotis patalpas motyvus, pažymėjo, jog siūlomos patalpos atitinka teisės aktų, reglamentuojančių patalpų skyrimą ir panaudojimą, reikalavimus. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo argumentai apie brangų būsto išlaikymą ir nuostolingumą yra grįsti tik pamąstymais, o ne faktiniais duomenimis. Pareigūnams renkantis butus pagal jų asmeninius poreikius, padidėtų Tarnybos tarnybinių butų fondo lėšų poreikis, o valstybės finansinės galimybės to neleidžia. Atsakovo nuomone, Aprašas laikytinas negaliojančiu, nes jis buvo priimtas iki Statuto (Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XH-1885 redakcija) įsigaliojimo. Butpinigiai mokami vadovaujantis Tarnybos vado 2015 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 4-197 patvirtintomis Butpinigių Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnams mokėjimo taisyklėmis.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime pareiškėjo A. P. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 6 d. Tarnybos vadui pateikė prašymą Nr. 13-405 dėl tarnybinio buto (tarnybinės gyvenamosios patalpos) skyrimo. Tarnybos vado įsakymais pareiškėjui buvo mokami butpinigiai: 2014 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. K-67 1 punktu nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. – 360 Lt (104,26 Eur); Tarnybos vado 2015 m. sausio 12 d. įsakymo Nr. K-6 1.1.3 papunkčiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. – 104,26 Eur; Tarnybos vado 2015 m. gruodžio 30 d. įsakymo Nr. K-531 1.1.2 papunkčiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. – 104,26 Eur.

7. Komisija 2016 m. birželio 8 d. pranešimu Nr. 13-1488 pareiškėją informavo, kad Tarnyba disponuoja laisvomis neapgyvendintomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), kurios yra 6 aukšte (4 kambarių butas, bendras naudingasis plotas – 81,44 kv. m), su visais patogumais, patalpų būklė gera. Patvirtintas mėnesinis patalpų nuomos mokestis 2016 m. – 84,67 Eur. Komisija pasiūlė pareiškėjui išsinuomoti šias patalpas ir iki 2016 m. birželio 14 d. raštu pateikti Komisijai sutikimą arba atsisakymą išsinuomoti šias patalpas. Komisija priminė, kad, atsisakius nuomotis patalpas, bus nutrauktas butpinigių mokėjimas.

8. Pareiškėjas 2016 m. birželio 14 d. Komisijai pateikė raštą Nr. 13-1554, kuriame, vadovaudamasis 2016 m. vasario 23 d. Valstybės sienos apsaugos kolektyvinės sutarties Nr. 8-7/PPG-VSAT-l(16)/4-177 nuostatomis ir tikslais, siekdamas, kad jo šeimos materialinė padėtis nepablogėtų bei jo nepilnamečio sūnaus vykimas į mokyklą būtų saugesnis, prašė siūlyti jo šeimos poreikius atitinkantį, materialinės padėties nebloginantį mažesnį tarnybinį butą, o tokio nesant – nenutraukti butpinigių mokėjimo.

9. Komisija 2016 m. liepos 7 d. protokole Nr. 87-180 pažymėjo, kad pareiškėjui siūlomos patalpos atitinka teisės aktų, reglamentuojančių jų skyrimą ir panaudojimą, reikalavimus: patalpos yra pareigūno tarnybos vietoje (Vilniaus mieste), jos atitinka techninius ir higienos reikalavimus – su patogumais, patalpų dydis atitinka skaičiuojamą normatyvą – 18 kv. m naudingojo ploto vienam šeimos nariui, patalpos yra laisvos, todėl Komisija pasiūlė Tarnybos vadui nepritarti pareiškėjo prašymui ir nutraukti jam butpinigių mokėjimą.

10. Tarnybos vadas, vadovaudamasis Aprašu, atsižvelgdamas į Komisijos 2016 m. liepos 7 d. protokolą Nr. 87-180, ginčijamu 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 4-345 nutraukė butpinigių mokėjimą pareiškėjui.

11. Teismas, įvertinęs Statute ir Apraše įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad prioritetas teikiamas pareigūno aprūpinimui gyvenamosiomis patalpomis, ir tik nesant tokios galimybės mokami Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigiai. Tarnybinio buto suteikimas atitinkamai sietinas su sąlyga, kad tarnybinis butas turi būti įrengtas, techninius ir higienos reikalavimus atitinkantis ir suremontuotas, t. y. iš esmės turi būti tinkamas gyventi. Nors Statute, Apraše neaptarta situacija, kai pareigūnas siūlomo tarnybinio būsto atsisako, sisteminė teisės normų analizė teismui leido daryti išvadą, kad, pareigūnui atsisakius pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas įrengto, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančio ir suremontuoto tarnybinio buto, butpinigių mokėjimas nutraukiamas.

12. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjui buvo siūlytas 4 kambarių butas, kurio bendras naudingasis plotas yra 81,44 kv. m. Remdamasis Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 878 (2006 m. spalio 30 d. redakcija), 5 punktu, teismas apskaičiavo, jog pareiškėjo šeimai turėtų būti suteiktas ne mažesnis nei 72 kv. m ploto butas (4 x 18 kv. m). Be to, pareiškėjas turi sūnų, kartu gyvena žmonos dukra iš pirmosios santuokos. Gyvenamosios patalpos naudingasis plotas nuomotojo gali būti padidintas, nes šeimoje yra skirtingų lyčių vaikai ir nuomotojas neturi laisvų skaičiuojamąjį normatyvą atitinkančių tarnybinių gyvenamųjų patalpų, todėl pareiškėjo argumentai dėl per didelio buto ploto buvo atmesti.

13. Teismas akcentavo, kad siūlytas tarnybinis butas yra Vilniaus mieste, t. y. atitinka pareiškėjo tarnybos vietovę. Pareiškėjas, nurodydamas, kad sūnui tektų važinėti visuomeniniu transportu su persėdimais į mokyklą, nepaaiškino, kokiu būdu sūnus šiuo metu vyksta į mokyklą. Pastebėta, kad teisės aktai, reglamentuojantys tarnybinių patalpų, butpinigių skyrimą, nesieja šių pareigūnams taikomų socialinių garantijų užtikrinimo su pareigūno šeimos narių mokymosi, darbo vieta, todėl tokie skundo argumentai pripažinti nepagrįstais. Teismas taip pat atmetė skundo argumentus, susijusius su būsto išlaikymo kaštais, nes šie argumentai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, kartu pažymėdamas, kad būsto išlaikymo kaštai nėra aplinkybė, lemianti tarnybinio būsto skyrimą (neskyrimą) pareigūnui.

14. Teismas priėjo išvadą, kad, pareiškėjui atsisakius įrengto, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančio tarnybinio buto, pasibaigė atsakovo pareiga jam mokėti butpinigius. Nors teismas sutiko su pareiškėju, kad ginčijamame 2016 m. liepos 13 d. įsakyme Nr. 4-345 nenurodytas Aprašo punktas, kuriuo remiantis nutrauktas butpinigių mokėjimas, šis trūkumas vertintas kaip formalus ir nelaikytas esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą panaikinti ginčijamą aktą. Ginčijamas įsakymas buvo priimtas vadovaujantis iš esmės tinkamu teisiniu pagrindu – Butpinigių vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokėjimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. 1V-395, atsižvelgiant į Komisijos 2016 m. liepos 7 d. protokolą Nr. 87-180. Todėl pareiškėjo skundas atmestas.

III. 15. Pareiškėjas A. P. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad, pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą, pareigūnui atsisakius pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas įrengto, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančio ir suremontuoto tarnybinio buto, butpinigių mokėjimas nutraukiamas. Tokia teismo išvada prieštarauja Statutui, Aprašui, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsniui bei įstatymo viršenybės principui. Aprašo 20 punkte yra išdėstytas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurioms esant butpinigių mokėjimas yra nutrauktinas. Ši teisės norma nesuteikia teisės vidaus reikalų įstaigai nutraukti butpinigių mokėjimą pareigūnui, jei jis, prieš tai juos gaudamas, atsisako vėliau pasiūlyto tarnybinio būsto. Dėl šios priežasties pareiškėjas nesutinka ir su teismo išvada, kad tai, jog ginčijamame įsakyme nėra nurodytas Aprašo punktas, kuriuo vadovaujantis buvo nutrauktas butpinigių mokėjimas, yra tik formalus pažeidimas. Be to, pareiškėjas pažymi, kad administraciniame procese teismas turi būti aktyvus. Nors šioje byloje šalys neprieštaravo dėl rašytinio proceso, bet, teismui kilus klausimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumo, jis turėjo rengti žodinį bylos nagrinėjimą ir visus kilusius neaiškumus pašalinti Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka. Pareiškėjas taip pat teigia, kad teismas turėjo atsakyti į visus pagrindinius jo reikalavimus. Skunde pareiškėjas kaip vieną iš ginčijamo įsakymo panaikinimo pagrindų buvo nurodęs, kad Tarnyba ir Lietuvos valstybės sienos apsaugos pareigūnų profesinių sąjungų jungtinė atstovybė 2016 m. vasario 23 d. pasirašė Valstybės sienos apsaugos šakos kolektyvinę sutartį Nr. 8-7/PPG-VSAT-1(16)/4-177, pagal kurią sutarties šalys įsipareigojo nustatyti darbo, profesines, socialines ir ekonomines sąlygas bei garantijas, kurios nėra reglamentuotos kitų teisės aktų arba kurios jiems neprieštarauja ir neblogina darbuotojų padėties. Nutraukdamas butpinigių mokėjimą, atsakovas pasielgė neteisėtai, nes Aprašo 20 punkte nenumatyta galimybė nutraukti butpinigių mokėjimą tokiu pagrindu, todėl, nesant teisinio reglamentavimo, tokie atvejai turėtų būti sprendžiami pagal minėtą kolektyvinę sutartį. Teismas neatsakė į pastarąjį skundo argumentą.

17. Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus. Jis papildomai nurodo, kad tarnybinės patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), 2016 m. liepos 27 d. pagal eiliškumą buvo suteiktos kitam pareigūnai, kuris kreipėsi su prašymu skirti tarnybines patalpas. Pareiškėjas, 2014 m. pateikdamas prašymą Tarnybos vadui, neakcentavo prašomo nuomoti būsto dydžio ir kitų sąlygų (mikrorajono ar kt.). Jam pasiūlytas tarnybinis butas atitinka Aprašo reikalavimus. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas pagal 2014 m. vasario 13 d. gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį nuomojasi 45 kv. m namo dalį iš J. P., su kuriuo jis yra susijęs svainystės santykiais (jo uošvis), o tai turi piktnaudžiavimo teise požymių. Atsakovo teigimu, 2016 m. vasario 23 d. valstybės sienos apsaugos šakos kolektyvinėje sutartyje Nr. 8-7/PPG-VSAT-1(16)/4-177 socialinė garantija, dėl kurios kilo ginčas, nekonkretizuojama, todėl ši sutartis ginčui nėra aktuali. Atsakovas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Atsakovas pažymi, kad nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog teismas pateikė klaidingą teisės normų aiškinimą, tačiau jis apeliaciniame skunde nepateikė tai pagrindžiančių argumentų ir neįrodė, kad egzistuoja kitoks teisėtas byloje taikytų teisės normų aiškinimas analogiškais atvejais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Tarnybos vado 2016 m. liepos 17 d. įsakymo Nr. 4-345, kuriuo buvo nutrauktas butpinigių mokėjimas pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar buvo pagrindas nutraukti butpinigių mokėjimą pareiškėjui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad, vadovaujantis sistemine ginčui aktualių teisės normų analize, pareigūnui atsisakius pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas įrengto, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančio ir suremontuoto tarnybinio buto, butpinigių mokėjimas nutraukiamas, ir neįrodyta, kad toks pareiškėjo atsisakymas buvo pagrįstas. Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja savo jau išsakytus argumentus bei tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nebuvo pakankamai aktyvus. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą, t. y. dėl pirmosios instancijos teismo pateikto teisės normų aiškinimo, dėl pareiškėjo atsisakymo priimti jam siūlomą tarnybinį butą pagrįstumo ir dėl teismo pareigos būti aktyviam nagrinėjant bylą.

20. Pagal Statuto (Lietuvos Respublikos 2015 m. birželio 25 d. įstatymo Nr. XII-1855 redakcija) 55 straipsnio 1 dalį, pareigūnas, kuris pats ar kurio sutuoktinis, sugyventinis (partneris), vaikai ir įvaikiai pareigūno tarnybos vietovėje neturi nuosavybės teise priklausančio, techninius ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio buto, namo ar jo dalies, iš Vidaus reikalų ministerijos ar vidaus reikalų centrinės įstaigos atitinkamoje vietovėje turimo tarnybinių butų fondo aprūpinami pagal tos gyvenamosios vietovės sąlygas įrengtu, techninius ir higienos reikalavimus atitinkančiu ir suremontuotu tarnybiniu butu (vienas gyvenantis pareigūnas arba pareigūnas, kurio šeima negali persikelti į pareigūno tarnybos vietovę, – atskira tarnybine gyvenamąja patalpa); už suteiktą tarnybinį butą (tarnybinę gyvenamąją patalpą) pareigūnas moka Vyriausybės nustatyta tvarka apskaičiuotą gyvenamosios patalpos nuomos mokestį ir mokesčius už energiją, ryšių ir visas komunalines paslaugas pagal toje vietovėje galiojančius tarifus. To paties straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad pareigūnui, kuris neaprūpintas tarnybiniu butu šio straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (vienas gyvenantis pareigūnas arba pareigūnas, kurio šeima negali persikelti į pareigūno tarnybos vietovę, – atskira tarnybine gyvenamąja patalpa), gyvenamųjų patalpų tarnybos vietovėje išlaikymo išlaidoms kompensuoti iš Vidaus reikalų ministerijai ar vidaus reikalų centrinei įstaigai skirtų lėšų mokami Vyriausybės nustatyto dydžio butpinigiai. Šis teisinis reguliavimas tiek, kiek jis aktualus nagrinėjamam ginčui, išliko toks pat kaip ir ankstesnėje Statuto redakcijoje (ankstesnėje redakcijoje – 47 str.), t. y. redakcijoje, galiojusioje sprendimų pareiškėjui skirti butpinigius nuo 2014 m., metu.

21. Aprašo 14 punkte nurodyta, kad butpinigiai pareigūnui neskiriami, jei: 1. pareigūnas neatitinka Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų; 2. pareigūnas yra aprūpintas tarnybiniu butu Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka (viengungis – atskira tarnybine gyvenamąja patalpa). Pagal Aprašo 20 punktą, įstaigos vadovo įsakymu arba Vidaus reikalų ministerijos kanclerio potvarkiu butpinigių mokėjimas nutraukiamas: 1. kai pareigūnui suteikus tarnybinį butą (viengungiui arba pareigūnui, kurio šeima negali persikelti į pareigūno tarnybos vietą, – atskirą tarnybinę gyvenamąją patalpą) Vidaus tarnybos statuto 47 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, įsigalioja pasirašyta šio tarnybinio buto (tarnybinės gyvenamosios patalpos) nuomos sutartis; 2. kai pareigūnas, jo sutuoktinis, sugyventinis (partneris), vaikai ar įvaikiai pareigūno tarnybos vietovėje įsigyja nuosavybės teise priklausantį, techninius ir sanitarinius reikalavimus atitinkantį butą, namą ar jo dalį; 3. kai pareigūnas perkeliamas į kitas pareigas toje pačioje ar kitoje vidaus reikalų įstaigoje kitoje tarnybos vietovėje; 4. kai pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos; 5. pareigūno prašymu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Aprašo nuostatos nėra suderintos su pasikeitusiomis Statuto nuostatomis (kaip minėta, ginčui aktualios nuostatos yra išdėstytos Statuto 55 straipsnyje, o nebe 47 straipsnyje), tačiau šis trūkumas nelaikytinas sudarančiu esmines kliūtis taikyti tokį teisės aktą.

22. Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas pirmiausiai siekia, jog pareigūnui, atitinkančiam Statuto 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas, būtų skirtas tarnybinis butas (tarnybinė gyvenamoji patalpa), ir tik tuo atveju, kai įstaiga negali pareigūno aprūpinti tarnybiniu butu (tarnybine gyvenamąja patalpa), jam yra skiriami butpinigiai. Pareigūnui nėra suteikta teisė pasirinkti, ar gauti tarnybinį butą, ar butpinigius. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad tais atvejais, kai pareigūnas be jokių objektyvių priežasčių atsisako jam siūlomo teisės aktų reikalavimus atitinkančio tarnybinio buto (tarnybinės gyvenamosios patalpos), įstaiga yra laikytina tinkamai įvykdžiusia pareigą tokį pareigūną aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis, todėl ji ne(be)privalo pareigūnui mokėti butpinigius. Taigi, apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, yra nepagrįsti.

23. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nei Statute, nei Apraše nėra aptarta situacija, kai pareigūnas siūlomo tarnybinio buto atsisako, o pagrindas nutraukti butpinigių mokėjimą pareiškėjui kyla atlikus sisteminę teisės aktų analizę. Taigi, vienos konkrečios teisės normos, kuria vadovautinasi priimant ginčijamą įsakymą ir kuri tokiame įsakyme turėtų būti nurodyta, nėra. Šiuo atveju atsakovas ginčijamame įsakyme nurodė teisės aktą, kuriuo vadovavosi – Aprašą, neišskirdamas jokių konkrečių jo nuostatų. Toks ginčijamo įsakymo turinys pareiškėjui nesukėlė kliūčių ginti savo galbūt pažeistas teises teisme (jis tokių kliūčių nenurodė). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog ginčijamame įsakyme nėra nurodyta konkreti teisės norma, kuria buvo vadovaujamasi jį priimant, nesudaro pagrindo panaikinti tokį įsakymą.

24. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas ir kartu su juo gyvenanti jo sutuoktinė, jų sūnus ir sutuoktinės dukra pareiškėjo tarnybos vietovėje neturi nuosavybės teise priklausančio, techninius ir sanitarinius reikalavimus atitinkančio buto, namo ar jo dalies, t. y. pareigūnas atitinka Statuto 55 straipsnio 1 dalyje numatytas sąlygas tarnybiniam butui gauti. Byloje nėra duomenų, kad, pareiškėjui 2014 m. vasario 6 d. kreipiantis į Tarnybos vadą su prašymu dėl tarnybinio buto (tarnybinės gyvenamosios patalpos) skyrimo, Tarnyba būtų disponavusi kokiomis nors laisvomis patalpomis, kurios būtų tinkamos pareiškėjui ir jo šeimos nariams gyventi. Todėl pareiškėjui nuo 2014 m. vasario 21 d. buvo mokami butpinigiai.

25. Tarnyba, disponuodama laisvomis gyvenamosiomis patalpomis (butu), esančiomis (duomenys neskelbtini), kurios, Tarnybos nuomone, buvo tinkamos pareiškėjui ir jo šeimos nariams gyventi, patvirtintas mėnesinis patalpų nuomos mokestis 2016 m. – 84,67 Eur, pareiškėją apie šį butą informavo Komisijos 2016 m. birželio 8 d. pranešimu Nr. 13-1488 (b. l. 51). Iš Komisijos 2016 m. gegužės 13 d. posėdžio protokolo Nr. 87-130 (b. l. 47) matyti, jog minėtas butas buvo siūlomas trims asmenims: D. A., G. S. ir pareiškėjui. Atsiliepimuose į skundą ir apeliacinį skundą atsakovas tvirtina, jog visi minėti asmenys šio buto atsisakė, todėl eilės tvarka šios patalpos buvo pasiūlytos kitam pareigūnui ir jam suteiktos (sudaryta 2016 m. liepos 27 d. tarnybinių gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. (21)-16-284).

26. Pareiškėjas 2016 m. birželio 14 d. rašte (b. l. 16–17) Komisijai atsisakė gauti tarnybinį butą, esantį (duomenys neskelbtini), teigdamas, jog šio buto išlaikymo kaštai gali būti labai dideli, butas yra kitame mikrorajone nei mokykla, į kurią eina jo sūnus (vykimas į mokyklą dėl persėdimų taptų mažiau saugiu, padidėtų išlaidos viešajam transportui; šiuo metu sūnus į mokyklą eina pėsčiomis), butpinigiai šiuo metu visiškai padengia jo išlaidas būsto nuomai (komunaliniai mokesčiai yra įskaičiuoti į nuomos kainą), siūlomas butas yra akivaizdžiai per didelis, neatitinka pareiškėjo šeimos poreikių, vietos ir pajamų, bei prašydamas jam siūlyti jo šeimos poreikius atitinkantį, materialinės padėties nebloginantį mažesnį tarnybinį butą, o tokio nesant – nenutraukti butpinigių mokėjimo. Pareiškėjas iš esmės analogiškus argumentus išdėstė ir skunde teismui.

27. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Tarnybinių gyvenamųjų patalpų naudojimo ir apskaitos tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 878, 5 punktu, apskaičiavo, jog pareiškėjo šeimai turėtų būti suteiktas ne mažesnis nei 72 kv. m ploto butas (4 x 18 kv. m) (siūlyto 4 kambarių tarnybinio buto plotas – 81,44 kv. m), ir nustatė, kad šis ploto normatyvas gali būti padidintas, nes pareiškėjo šeimoje gyvena skirtingų lyčių vaikai, todėl pareiškėjo argumentai dėl per didelio siūlomo tarnybinio buto ploto buvo atmesti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjui siūlytas tarnybinis butas yra Vilniaus mieste, t. y. atitinka jo tarnybos vietovę, o teisės aktai pareigos pareigūną aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis nesieja su pareigūno šeimos narių mokymosi, darbo vieta, todėl atmesti ir pareiškėjo argumentai dėl netinkamos siūlyto tarnybinio buto vietos. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, jog pareiškėjo sūnus, su kurio galimybėmis vykti į mokyklą pareiškėjas iš dalies sieja siūlyto tarnybinio buto atsisakymą, yra 15 metų amžiaus (gim. 2003 m.; 2016 m. birželio 4 d.

Gyventojų registro pažyma apie asmens duomenis, b. l. 27), byloje nėra duomenų apie jo sveikatos būklę ar kitas savybes, dėl kurių jis patirtų reikšmingų sunkumų, į mokyklą vykdamas viešuoju transportu. Pirmosios instancijos teismas atmetė ir skundo argumentus, susijusius su siūlyto tarnybinio buto kaštais, nes šie argumentai nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais, be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, būsto išlaikymo kaštai nėra aplinkybė, lemianti tarnybinio būsto skyrimą (neskyrimą) pareigūnui. Apeliaciniame skunde pareiškėjas šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija, neteigia, kad siūlytas butas neatitinka techninių, sanitarinių ar kitokių patalpoms keliamų reikalavimų, nepateikia jokių minėtus savo teiginius pagrindžiančių argumentų ar įrodymų.

Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas pareiškėjui siūlė tinkamą (pareigūno tarnybos vietovėje esantį, techninius ir sanitarinius reikalavimus atitinkantį) tarnybinį butą, o pareiškėjo atsisakymas gauti siūlytą tarnybinį butą nebuvo pagrįstas jokiomis objektyviomis priežastimis. Taigi, pareiškėjui atsisakius siūlyto tarnybinio buto, atsakovas ginčijamu įsakymu pagrįstai ir teisėtai nutraukė butpinigių mokėjimą pareiškėjui.

28. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipia dėmesį į 2016 m. vasario 23 d. sudarytą Valstybės sienos apsaugos šakos kolektyvinę sutartį Nr. 8-7/PPG-VSAT-1(16)/4-177 (b. l. 18–26), tačiau nenurodo, kokios šios šakos sutarties nuostatos yra aktualios nagrinėjamam ginčui, kaip ši sutartis galbūt buvo pažeista. Šioje kolektyvinėje sutartyje nėra nuostatų, susijusių su Tarnybos pareiga pareigūnus aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis. Pareiškėjas cituoja kolektyvinės sutarties 84 punktą, kuriame įtvirtinta, jog darbdavys, savo įsakymais nustatydamas naujas ar keisdamas galiojančias darbo sąlygas ir socialines darbuotojų garantijas, negali jų bloginti lyginant su šia sutartimi, kitais galiojančiais Lietuvos Respublikos teisės aktais. Pažymėtina, kad pastaroji nuostata negali būti aiškinama kaip draudžianti darbdaviui konkretaus darbuotojo atžvilgiu priimti bet kokius įsakymus, kurie tam darbuotojui sukeltų kokias nors neigiamas pasekmes, pavyzdžiui, kai pareigūnas nebeatitinka teisės aktuose numatytų sąlygų, nutraukti butpinigių mokėjimą jam. Taigi, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo pagrindo atsižvelgti į Valstybės sienos apsaugos šakos kolektyvinės sutarties Nr. 8-7/PPG-VSAT-1(16)/4-177 nuostatas ir, jos nepaminėdamas skundžiamame sprendime, proceso teisės normų nepažeidė.

29. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai; prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).

30. Administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog, siekiant nustatyti visas nagrinėjamai bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, į bylą turi būti pateikti papildomi įrodymai, teismas gali imtis procesinių veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ginčui išspręsti reikalingi dokumentai, iškviesti liudytojai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 str. 4 d., 67 str. 1 d., 79 str. 1 d., 80 str. 1 d.). Pažymėtina ir tai, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi apsvarstyti proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų prijungimo ar išreikalavimo ir juos atitinkamai išspręsti (motyvuotai patenkinti arba atmesti).

31. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad administraciniame procese teismas turi būti aktyvus; jeigu teismui kilo klausimų dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumo, jis, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 ir 80 straipsniais, turėjo pereiti į žodinį bylos nagrinėjimą ir visus jam kilusius neaiškumus pašalinti minėtame įstatyme nustatyta tvarka. Iš šių apeliacinio skundo argumentų turinio matyti, kad pareiškėjas mano, jog, jeigu teismui pritrūko duomenų siekiant patikrinti tam tikrų skunde nurodytų aplinkybių pagrįstumą, tikrumą, teismas pats turėjo šiuos duomenis išsireikalauti, surengęs žodinį posėdį apklausti bylos proceso šalis, tokiu būdu pareiškėjo skundo teiginių įrodinėjimo naštą perimdamas sau. Teisėjų kolegija su tokia pareiškėjo nuomone nesutinka ir pabrėžia, kad pareiga pateikti dokumentus, duomenis ar pan., kuriais siekiama patvirtinti / paneigti tam tikras aplinkybes ir kurie gali būti teismo pripažinti įrodymais, pirmiausiai tenka bylos proceso šaliai, kuri siekia atitinkamas aplinkybes patvirtinti / paneigti. Tais atvejais, kai šalis susiduria su reikšmingomis kliūtimis, siekdama gauti ir teismui pateikti tam tikrus duomenis ar dokumentus, ji gali kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą, prašydama įpareigoti kitą asmenį (fizinį asmenį, įstaigą, institucija) tokius duomenis pateikti. Tačiau tokia galimybe negalima piktnaudžiauti. Šiuo atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nesuformulavo prašymo iš atitinkamų institucijų, įstaigų išreikalauti tam tikrus dokumentus ar duomenis, nepaaiškino, kodėl jis pats negali gauti tam tikrų dokumentų ir juos pateikti teismui, nenurodė, kokių konkrečiai duomenų byloje trūksta, siekiant teisingai išspręsti ginčą. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį ginčą, buvo nepakankamai aktyvus ir neišsiaiškino visų bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūno Gadliausko

Dainius Raižys

Virginija Volskienė