2017-10-10 Nr. AB-18435-3-63-3-00046-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1113-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00046-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.5.2; 18.5.3; 18.6.3; 18.6.4;

18.7; 18.9; 20.2.3.1; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. ir atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, valstybės įmonės Registrų centro Klaipėdos filialas, viešoji įstaiga A. M. namai-muziejus, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys, A. M. paramos fondas ir A. V.) dėl įsakymo dalies panaikinimo, nuosavybės teisių atkūrimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. R. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 (toliau – ir Įsakymas) 2 ir 3 punktus išpirkti pensionatą (vilą) „(duomenys neskelbtini)“ kaip gyvenamąjį namą ir įpareigoti atsakovą Palangos miesto savivaldybę (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas) grąžinti natūra, išskyrus (duomenys neskelbtini) piliečio A. V. privatizuotus keturis butus (103,3 kv. m) pensionato patalpų; 2) atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais tik į privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m, kuri dabar nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) piliečiui A. V., pagal mokėtą už tas patalpas kainą; 3) įpareigoti Savivaldybę kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę (toliau – ir Vyriausybė) dėl pensionato „(duomenys neskelbtini)“ išbraukimo iš išperkamų objektų pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356; 4) įpareigoti Savivaldybės administraciją inventorizuoti pensionatą „(duomenys neskelbtini)“ ir jo priklausinį rūsį bei likviduoti valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre klaidingą rašą apie „(duomenys neskelbtini)“ sanatorijos „kultūros namus“; 5) priteisti 326 800 Eur turtinės žalos atlyginimą už be pagrindo 17 metų vilkintą nuosavybės teisių atkūrimą; 6) priteisti 100 000 Eur moralinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Įsakymu jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusį gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte ir išmokant 1 285 000 Lt kompensaciją. Pareiškėjo teigimu, jam nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės būtent į gyvenamąjį namą, o ne į ūkinės-komercinės paskirties pastatą, nes gyvenamojo namo, adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, niekada nebuvo. Pareiškėjas pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007 konstatavo, kad pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą 0,1585 ha žemės sklypą ir jame esantį ūkinės-komercinės paskirties pastatą, buvusią vilą „(duomenys neskelbtini)“, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, tačiau ne į gyvenamąjį namą.

Be to, Savivaldybės atsakymuose, pareiškėjo prašymuose bei teismuose visada buvo nagrinėjami klausimai dėl ūkinės-komercinės paskirties objekto vilos „(duomenys neskelbtini)“, o ne gyvenamojo namo grąžinimo. Pareiškėjas akcentavo, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas minėtoje civilinėje byloje taip pat nustatė, jog V. N. 1938 m. kovo 29 d. prašė leidimo statyti medinę vilą ir ūkio trobesį; V. N. įmonė veikė ir reklamavosi lankstinukuose kaip V. N. maitinimo ir laikino apgyvendinimo įmonė pensionatas „(duomenys neskelbtini)“ ir buvo nacionalizuota kaip ūkinės-komercinės paskirties įmonė.

Pareiškėjas pabrėžė, jog Savivaldybės užsakymu 2012 m. liepos 10 d. atliktos statinio techninės ekspertizės akte Nr. 1012002 ekspertai nurodė, kad vila „(duomenys neskelbtini)“ nėra iš esmės perstatyta, todėl vilai „(duomenys neskelbtini)“ negalėjo būti nustatyta kita pastato paskirtis. Teisinis reglamentavimas nustato skirtingas ūkinės-komercinės paskirties objektų bei gyvenamųjų namų išpirkimo sąlygas ir atlyginimo būdus. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatus galima išpirkti pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 15 straipsnio 3 punktą kaip gyvenamuosius namus, jeigu jie yra gyvenamojo komplekso priklausiniai, tačiau neaišku, kokiai kompleksinio kultūros paveldo daliai galima priskirti pensionatą „(duomenys neskelbtini)“.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Savivaldybė iki 1997 m. spalio 20 d. turėjo pateikti duomenis apie gyvenamuosius namus, pertvarkytus į negyvenamąsias patalpas ir naudojamus kultūros ir kitoms reikmėms. Nors pensionatas „(duomenys neskelbtini)“ dar nebuvo pertvarkytas, tačiau Savivaldybės meras Vyriausybei 1997 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. 1-168 pateikė suklastotus duomenis, kad pastatas jau yra pertvarkytas. Palangos miesto valdyba 1998 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 236 pavedė A. M. paramos fondui rengti rekonstrukcijos projektą, nors rekonstrukcijos darbai vyko tik 1999 metais, o Vyriausybės nutarimas Nr. 356, kuriuo pastatas buvo įtrauktas į išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą, buvo priimtas 1999 m. kovo 30 d., t. y. prieš atliekant rekonstrukciją, kuri iki šiol nėra užbaigta. Pareiškėjas akcentavo, kad šis faktas iš esmės konstatuotas ir 2014 m. lapkričio 26 d. turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte Nr. 460/2380. Pareiškėjas pažymėjo, kad statybos darbams atlikti reikėjo turėti statybos leidimą, kurio laikinasis nuomininkas A. M. paramos fondas neturėjo. Pareiškėjo teigimu, teisėti pastato pertvarkymai buvo tik tie, kurie buvo atlikti iki Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos datos, t. y. iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., todėl po šios datos visi neteisėtai nusavinti pastatai tapo ginčo objektais ir tik ypatingais atvejais pertvarkymai galėjo būti atliekami teisėtai. Tie ypatingi atvejai yra, kai pastatas pritaikytas ir jame veikia ligoninė, mokykla, biblioteka, kultūros namai arba seniai gyvena pastovūs gyventojai pritaikytuose butuose, kai jų veikla yra susiformavusi per daugelį metų ir jos negalima pakeisti ar be didelių sąnaudų perkelti kitur, kai jų veikla yra tęstinė ir nepakeičiama. Šiuo atveju V. N. pensionate buvo tik pagalbinės patalpos „(duomenys neskelbtini)“ sanatorijos sveikatos reikmėms, kurių po sanatorijos likvidavimo nebereikėjo. Joks kultūros centras nebuvo įkurtas, o Vyriausybei buvo pateikti suklastoti duomenys ne tik apie pastato paskirtį, bet ir apie jo pertvarkymus, dėl to pensionatas „(duomenys neskelbtini)“ ir pagal šiuos duomenis neatitinka sąlygų būti išperkamu, todėl turi būti išbrauktas iš valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad vietoje namo į valstybės išperkamų objektų sąrašą buvo įtrauktas visas 956 kv. m ploto ūkinės-komercinės paskirties pensionato „(duomenys neskelbtini)“ pastatas, nors Savivaldybė viso pastato muziejaus reikmėms nepanaudojo. Ginčo pastate – kultūros namuose – yra suformuoti keli nekilnojamojo turto objektai. Negyvenamoji patalpa – biblioteka – nuosavybės teise priklauso Savivaldybei, tačiau kiti nekilnojamojo turto objektai – butai – nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V., įsigijusiam juos iš kitų privačių asmenų, kuriems patalpų perleidimo pagrindas neaiškus. Pareiškėjo teigimu, abejotina, ar sandoriai dėl minėtų nekilnojamojo turto objektų perleidimo privatiems asmenims nepažeidžia viešojo intereso, nes minėtas pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, dar 1992 m. lapkričio 30 d. potvarkiu Nr. 1171p buvo perduotas Palangos miesto valdybai ir tokiu būdu jame suformuoti nekilnojamojo turto objektai negalėjo atitekti privatiems asmenims. Be to, šiuo potvarkiu minėtas pastatas nebuvo perleistas Savivaldybės nuosavybėn, o buvo tik perduotas jai valdyti, tačiau pagal šį potvarkį buvo įregistruota Savivaldybės nuosavybė į negyvenamąją patalpą – biblioteką. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Savivaldybė negalėjo įgyti tokios nuosavybės teisės ir tai tapo įmanoma tik priėmus 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Pareiškėjo teigimu, Savivaldybei nekilnojamasis turtas buvo perleistas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos. Pareiškėjas dar 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, tačiau kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas dėl minėto turto, šiuo turtu nebuvo galima disponuoti bei jis negalėjo būti perleistas tretiesiems asmenims. Dalį pastato perleidus privatiems asmenims ir nesant galimybės atkurti nuosavybės teisės į dalį pastato „(duomenys neskelbtini)“, už šią dalį Savivaldybė turėtų išmokėti 188 253 Eur (650 000 Lt) kompensaciją, kurią sudaro 2012 m. sausio 24 d. notaro patvirtinti keturių butų pardavimo sandoriai.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad jis dėl 17 metų vilkinto nuosavybės teisių atkūrimo patyrė didelius išgyvenimus, dėl per ilgo bylinėjimosi prarado daug laiko bei pablogėjo pareiškėjo sveikata, dėl to patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad jis taip pat patyrė tiesioginę turtinę žalą, kurią sudaro 15 929 Eur išlaidos advokatams, bei netiesioginę turtinę žalą, kurią sudaro 21 739 Eur negautos turto nuomos per metus pajamos (per 15 metų būtų gauta 326 800 Eur pajamų).

6. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, yra priskirtas valstybės išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai. Išperkama vila buvo gyvenamasis namas-vasarnamis, kuriame buvę savininkai pastoviai gyveno, kuriame šiuo metu veikia 1998 metais įsteigtas muziejus, todėl Savivaldybės administracija atsisako kreiptis į Vyriausybę dėl šio pastato statuso pakeitimo.

8. Atsakovo teigimu, pareiškėjas savo pareiškime teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad V. N. su M. V. pasistatė vilą „(duomenys neskelbtini)“, kurioje kartu gyveno iki nacionalizacijos. M. V., kaip ir daugelis palangiškių, turėjo gyvenamąjį namą-vilą, kurioje pastoviai gyveno, o vasarnamio patalpas nuomojo poilsiautojams. Kaip ir anksčiau, taip ir šiuo metu, visų svečių namų Palangoje paskirtis – gyvenamasis namas. 1942 m. butų-ūkių sąraše V. N. pastatas įvardytas kaip namas, kuriame pastoviai gyvena 2 žmonės (V. N. su motina S. N.). Atsakovas pažymėjo, kad sąvokos „vila“ ir „viešbutis“ yra skirtingos. Pastatą buvo leista statyti kaip vilą. Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 24 d. pažymėjimas patvirtina, kad V. N. 1942 m. gyveno ginčo pastate su motina S. N.. Atsakovas akcentavo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (13-1)-D8-9679 Savivaldybės administracijai nurodė, jog A. M. muziejaus reikmėms naudojamas pastatas natūra negrąžinamas.

9. Atsakovas nurodė, kad pastatas Kultūros verstybių registre įregistruotas 2009 m. gruodžio 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto Nr. PL-RM-06 pagrindu. Kadangi pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, yra valstybės išperkamas, todėl už išperkamą pastatą valstybė pretendentui išmoka teisingą kompensaciją, atitinkančią išperkamo pastato rinkos vertę. Atsakovas pažymėjo, kad valstybei priklausantis sklypas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, yra nekilnojamosios vertybės teritorijoje. Kultūros vertybė yra Palangos miesto istorinė dalis, kuri kultūros vertybe paskelbta Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190. Atsakovas akcentavo, kad išperkamą turtą įvertino kvalifikuotas turto vertintojas, o turto vertinimo ataskaitos duomenys kitais įrodymais nėra paneigti, todėl išperkamo turto suma yra pagrįsta, be to, pastatas buvo blogos būklės, nuolat buvo remontuojamas, o dabartinis pastato vaizdas ir būklė yra išlaikyti tik dabartinių savininkų atliktų remontų dėka.

10. Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjo reikalavimu atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, pažymėjo, kad pareiškėjo iniciatyva kelerius metus ginčus sprendė teismai, todėl nuosavybės teisių atkūrimas užtruko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nuolat buvo siūloma teisinga kompensacija, tačiau pareiškėjas yra klaidingai įsitikinęs, jog muziejaus pastatas jam turi būti grąžintas būtent natūra. Atsakovo teigimu, pareiškėjas žala nurodė menamus turtinius praradimus.

11. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) A. M. namai-muziejus, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, yra į Kultūros vertybių registrą įrašytas (registrinis) kultūros paveldo objektas bei patenka į Kultūros vertybių registre registruotos ir valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies – teritoriją.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ A. M. namai-muziejus atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad pareiškėjas savo pareiškime teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, jog V. N. su M. V. pasistatė vilą „(duomenys neskelbtini)“, kurioje gyveno kartu iki nacionalizacijos. Nematerialaus paveldo kauptoje medžiagoje yra nurodoma, kad V. N. name, vadintame „(duomenys neskelbtini)“ pensionatu, gyveno kartu su savo motina. Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo „(duomenys neskelbtini)“ 1984–1991 metų ataskaitų duomenys įrodo, kad biblioteka buvo perkelta ne laikinai iš Kurhauzo į naujai suremontuotas ir rekonstruotas patalpas – pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, nes senosios patalpos neatitiko bibliotekoms keliamų reikalavimų, netilpo knygų fondai, trūko vietos skaityklai. Pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, bibliotekai įrengti buvo projektuojamas, remontuojamas ir rekonstruojamas nuo 1984 metų. Pastatas ir jame veikusi biblioteka, priklausiusi Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimui „(duomenys neskelbtini)“, o vėliau – Palangos miesto bibliotekai, nuo 1989 iki 1998 metų vykdė ir atliko kultūros misiją ir funkcijas, tuo pačiu saugodama ir skulptoriaus A. M. dovanotus Lietuvai kūrinius, kuriuos, įregistravus VšĮ A. M. namus-muziejų, 1998 m. lapkričio 23 d. panaudos sutartimi Nr. 210 Savivaldybė perdavė VšĮ A. M. namams-muziejui.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. paramos fondas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) atsiliepime į skundą prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008 konstatavo, kad pareiškėjas yra testamentinis M. N. įpėdinis, paveldėjęs turtą po M. N. mirties, kurį ji paveldėjo pagal įstatymą po vyro V. N., kuris iki 1940 m. liepos 21 d. nacionalizacijos buvo 0,5181 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (šiuo metu – (duomenys neskelbtini)), Palangoje, ir ant jo stovinčios vilos „(duomenys neskelbtini)“ savininkas, mirties. Savivaldybės 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 suderintoje informacijoje apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko V. N. valdytas 0,5181 ha ploto žemės sklypas, kuriame pastatyta jam nuosavybės teise priklausiusi vila „(duomenys neskelbtini)“, pažymėtas kaip užstatyta teritorija, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Dėl šios priežasties pareiškėjas buvo įtrauktas į eilę naujam iki 0,20 ha žemės sklypui gauti. NŽT Palangos skyriaus vedėjo 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 16VĮ-180-(14.16.2.) patvirtintoje Piliečių, kuriems atkuriant nuosavybės teises į žemę bus perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai Palangoje, eilėje D. R. yra įrašytas Nr. 291.

II. 18. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo D. R. skundą tenkino iš dalies: panaikino Savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ 2 ir 3 punktus; įpareigojo atsakovą Savivaldybę atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, išmokant teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuotą piniginę kompensaciją, o kitą skundo dalį atmetė.

19. Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais ir nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojančiais teisės aktais, nustatė, kad pareiškėjui visos sąlygos ir prielaidos atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, iš esmės atsirado tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. gruodžio 19 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007, kurioje konstatuota, jog pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas gali būti laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises, bei Palangos miesto apylinkės teismui 2008 m. balandžio 1 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus dėl nekilnojamojo turto, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, valdymo nuosavybės teise iki nacionalizacijos. Savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 15 straipsnio 2 ir 3 punktais, 16 straipsnio 10 dalies 7 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 76.1, 76.3, 86–87, 101 punktais, Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1456, 2 punktu, atsižvelgęs į tai, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra priskirtas išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai, dalis pastato įgyta privačion nuosavybėn, pastato nėra galimybės grąžinti natūra, o pretendentas nenurodo kitokio kompensavimo būdo, bei atsižvelgęs į pareiškėjo 1991 m. gruodžio 31 d. prašymą ir Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007, 2014 m. gruodžio 18 d. priėmė Įsakymą, kuriuo atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt (Įsakymo 2 p.), o Įsakymo 3 punktu nustatė, jog piniginė kompensacija išmokama pareiškėjui.

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nesutinka su tuo, jog dalis pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, kuri šiuo metu nėra privatizuota, jam nebuvo grąžinta natūra. Teismas nustatė, kad pastate – kultūros namai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 954,72 kv. m), suformuota biblioteka, kuri nuosavybės teise priklauso Savivaldybei, bei administracinės patalpos ir 3 butai, kurie nuosavybės teise nuo 2012 m. sausio 24 d. priklauso A. V.. Minėtame pastate biblioteka sudaro 794,70 kv. m plotą, o administracinės patalpos ir 3 butai sudaro 103,4 kv. m bendrojo kultūros namų pastato ploto. Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašas (toliau – ir Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašas) buvo patvirtintas Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356. Šiuo Vyriausybės nutarimu į minėtą sąrašą buvo įtrauktas pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga (bendras plotas – 954,72 kv. m), t. y. pastatas, kuris, pareiškėjo nuomone, turėjo būti grąžintas jam natūra.

21. Vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas nurodė, kad pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, į Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą buvo įtrauktas kaip gyvenamasis namas, kuris buvo pertvarkytas į negyvenamąsias patalpas. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2008 metais, kai pareiškėjui iš esmės atsirado visos sąlygos ir prielaidos atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, ginčo pastatas jau buvo pripažintas kaip gyvenamosios paskirties namas ir įtrauktas į Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Teismas pažymėjo, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nėra pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams, šiuo metu galiojantis, todėl į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą įtraukus pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, pareiškėjui atsirado kliūtis nuosavybės teises atkurti natūra.

22. Teismas taip pat nurodė, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, dalis (iš esmės ta dalis, į kurią pareiškėjas prašo atkurti nuosavybės teises natūra) buvo perduota naudoti kultūros reikmėms dar iki pastato įtraukimo į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Teismas pažymėjo, kad tokio statuso įforminimas (suteikimas) pastatui laiko prasme buvo tęstinio pobūdžio, be to, toks statutas suteiktas esant objektyviems duomenims, leidžiantiems pagrįstai manyti, jog pastatas galėjo būti įtrauktas į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Be kita ko, VšĮ A. M. namai-muziejus, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, nuo 2010 m. sausio 4 d. yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą ir dėl to šiuo metu yra kultūros paveldo objektas. Dėl šių aplinkybių teismas sprendė, kad pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, negali būti grąžinamas natūra, todėl atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nuosavybės teisių neatkūrė natūra į pastato dalį, kuri nuosavybės teise priklauso Savivaldybei.

23. Teismas dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą kreiptis į Vyriausybę dėl pensionato „(duomenys neskelbtini)“ išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo nurodė, kad pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje, naudoti kultūros reikmėms buvo perduotas seniai (pastate veikė biblioteka, priklausiusi Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimui „(duomenys neskelbtini)“, paskui Palangos miesto biblioteka, 1995 metais pastato dalis buvo perduota muziejui įkurti), o tokio pastato statuso įforminimas iš esmės buvo tęstinio pobūdžio. Šiuo metu pastatas yra naudojamas kultūros reikmėms, be to, jis įrašytas į Kultūros vertybių registrą bei yra saugomas įstatymu kaip kultūros objektas. Atsižvelgęs į tai, kad Savivaldybės viena iš funkcijų yra rūpintis gyventojų kultūros ugdymo puoselėjimu, muziejų steigimu, savivaldybės viešųjų bibliotekų steigimų, jų priežiūrą, ir nustatęs, jog ginčo pastatas naudojamas kultūros ir švietimo reikmėms, teismas darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Savivaldybę kreiptis į Vyriausybę dėl pensionato „(duomenys neskelbtini)“ išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

24. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo, teismas pažymėjo, kad pagal Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto 460/2380(Pal):14 (toliau – ir Ekspertizės aktas) duomenis pastato – kultūros namų, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, rinkos vertė 2014 m. spalio 31 d. yra 1 285 000 Lt. Teismas, nustatęs, kad nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. buvo sustabdytas turto vertintojos kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas ir atliekamas kvalifikacijos patikrinimas, sprendė, jog turto vertintoja neteisėtai atliko nekilnojamojo turto objekto – pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, įvertinimą rinkos kainomis, pažeisdama imperatyvų Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje formuojamą reikalavimą, draudžiantį atlikti turto vertinimą turto vertintojui, kuriam yra sustabdytas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas. Teismo vertinimu, toks Ekspertizės aktas, kai turto vertinimas rinkos kainomis buvo atliktas neturint tam įgaliojimų, negali būti laikomas įrodymu byloje dėl rinkos kainos nustatymo.

25. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, kad Ekspertizės aktu nebuvo apskaičiuota kompensacija už V. N. iki nacionalizacijos priklausiusio pastato – vilos „(duomenys neskelbtini)“ – priklausinius, nurodė, jog Ekspertizės akte nei rūsys, nei intarpas nėra minimi ir už juos pareiškėjui nebuvo apskaičiuota kompensacija. Teismas pažymėjo, kad Savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Ekspertizės aktu, kuris iš esmės yra neteisėtas, kadangi jį surašė turto vertintoja, negalėjusi atlikti turto vertinimo, Įsakymo 2 ir 3 punktais pareiškėjui nustatė 1 285 000 Lt piniginę kompensaciją, t. y. Įsakymas, priimtas dėl neteisėto Ekspertizės akto, negali būti laikomas pagrįstu ir teisėtu. Teismo vertinimu, kadangi atsakovas tinkamai neapskaičiavo piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą pastatą, yra pagrindas įpareigoti atsakovą tinkamai apskaičiuoti kompensaciją už valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga.

26. Teismas dėl pareiškėjo skundo reikalavimo įpareigoti atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais už privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m, išmokamos kompensacijos dydį nustatant pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. GB-540, t. y. 188 253 Eur, pažymėjo, kad pagal Nekilnojamojo turto registre esančius duomenis ginčo pastato statybos metai yra 1935 metai, todėl nesant nuginčytai šiai aplinkybei, nėra pagrindo konstatuoti, jog šios patalpos buvo pastatytos jau po ginčo pastato nacionalizacijos, todėl sprendė, kad pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises ir į privatizuoto pastato 103,3 kv. m dalį. Teismas, vertindamas, ar pastato dalis perleista privačion nuosavybėn laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos, nustatė, kad Savivaldybė, uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Plienas“ parduodama dalį pastato, padarė procedūrinius pažeidimus, kadangi minėtas pastatas jau tuo metu buvo įtrauktas į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau, teismo vertinimu, šis pažeidimas nelaikytinas esminiu, pažeidžiančiu imperatyvias įstatymų nuostatas, kadangi muziejui skirta ir perduota ginčo pastato dalis nebuvo perleista privatiems asmenims. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningus veiksmus, dėl kurių būtų pagrindas pareiškėjui už privatizuotą pastato 103,3 kv. m dalį priteisti didžiausią sandorio vertę. Kadangi šioje byloje nustatyta, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai apskaičiavo pareiškėjui kompensaciją, atsakovas įpareigotinas tinkamai dar kartą apskaičiuoti kompensaciją už ginčo pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga.

27. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo aspektu teismas nustatė, kad pareiškėjas turtinės žalos būtent dėl atsakovo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo nepatyrė, todėl prašymą kaip žalą priteisti 15 929 Eur bylinėjimosi išlaidas už atstovo teisines paslaugas atmetė. Kadangi atsakovas pagrįstai pareiškėjui neatkūrė nuosavybės teisių natūra, teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas būtų galėjęs nuomoti ginčo pastatą ir būtų gavęs lėšų iš nuomos, t. y. nėra priežastinio ryšio tarp Įsakymo neteisėtumo bei negautų pajamų. Teismas, vertindamas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, susijusias su neturtinės žalos atsiradimu, pažymėjo, kad pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas užtruko iš esmės ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl to, jog ne vienerius metus buvo nagrinėjama pareiškėjo byla dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sudariusių sąlygas atkurti nuosavybės teises. Teismas konstatavo, kad šiuo metu nėra pagrindo spręsti neturtinės žalos, kurios faktas bei dydis paaiškės tik atkūrus pareiškėjui nuosavybės teises į ginčijamą nekilnojamąjį turtą, atlyginimo klausimą.

III. 28. Pareiškėjas D. R. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas įpareigotas pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, išmokant teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuotą piniginę kompensaciją, bei kuria skundo dalis atmesta, ir perduoti bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

29. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai nurodo, kad teismas pagal pareiškėjo skundą netyrė aplinkybės, ar buvusios vilos „(duomenys neskelbtini)“ pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, pagrįstai priskirtas „gyvenamųjų namų kategorijai“. Nenustatęs tikslios ginčo pastato nacionalizavimo metu buvusios paskirties, teismas neteisingai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo nuostatas. Teismas sprendime nevertino byloje esančių įrodymų ir pareiškėjo argumentų, kad iki nacionalizacijos vila buvo naudojama „biznio“ reikmėms, t. y. pastato paskirtis buvo ūkinė-komercinė, vila niekada nebuvo priskirta kaip gyvenamojo komplekso priklausinys kuriam nors gyvenamosios paskirties pastatui, todėl teismas nepagrįstai netaikė Atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagal kurias nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos natūra.

30. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad pastatas, esantis adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, buvo perduotas kultūros reikmėms dar iki įtraukimo į 1999 m. kovo 30 d. patvirtintą Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą, neturi jokios teisinės reikšmės, kadangi naudojant pastatą kultūros reikmėms ir nustačius, jog pastatas buvo ūkinės-komercinės paskirties, jis turėjo būti grąžintas natūra vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi. Taip pat teisinės reikšmės neturi aplinkybė, kad pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir yra kultūros paveldo objektas, nes tai nėra kliūtis atkurti nuosavybės teises.

31. Pareiškėjas teigia, kad į Vyriausybės išperkamų objektų sąrašą negali būti traukiami ūkinės-komercinės paskirties pastatai, o jeigu jie vėliau išbraukiami iš sąrašo, tai jokios teisinės reikšmės neturi, nes Vyriausybės nutarimu tvirtinamas išperkamų objektų sąrašas siejamas tik su gyvenamaisiais pastatais. Teismas šiuo atveju neteisingai taikė ir aiškino Atkūrimo įstatymo 15 straipsnį, kadangi vertino, kad pastatas pagrįstai įtrauktas į minėtą sąrašą. Pareiškėjas pažymi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl įpareigojimo išbraukti iš Vyriausybės išperkamų objektų sąrašo ginčo pastatą, nepagrįstai nevertino byloje esančių įrodymų, susijusių su pastato paskirtimi, nepagrįstai neįvertino aplinkybės, jog atsakovas nepagrindė aiškaus poreikio muziejaus veiklai suteikti 701,53 kv. m patalpas, neįvertino atsakovo veiksmų perduoti be jokio poreikio patalpas neatlygintinai naudotis privačiam A. M. paramos fondui. Pareiškėjas akcentavo, kad yra pagrindas teigti, jog dalis panaudos pagrindais perduotų patalpų naudojama su muziejaus veikla nesusijusioms reikmėms, todėl patalpos panaudos pagrindais perduotos neteisėtai.

32. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimo išvada, kad sudarant 4 sandorius dėl 103,3 kv. m patalpų pardavimo nebuvo pažeistos imperatyvios įstatymo nuostatos, atkreipia dėmesį, jog neteisėti sandoriai buvo sudaryti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ galiojimo sustabdymo laikinojo įstatymo galiojimo metu, o tai reiškia, kad nuo šio įstatymo paskelbimo dienos privalėjo būti sustabdyti bet kokie privatizavimo sandoriai dėl išlikusio nekilnojamojo turto, žemių, sustabdytas privatizavimas grąžintinuose savininkams namuose. Dėl sandorio su UAB „Plienas“ neteisėtumo pareiškėjas pažymi, kad šis sandoris pažeidė tuo metu galiojusio Atkūrimo įstatymo preambulėje įrašytas garantijas, kadangi pareiškėjas 1991 m. gruodžio 31 d. buvo pareiškęs prašymą atkurti nuosavybės teises į UAB „Plienas“ parduotas patalpas. Atsakovo sudarytais sandoriais buvo pažeisti teisės aktai, tai sukėlė realias pasekmes pareiškėjui, todėl yra pagrindas konstatuoti Savivaldybės nesąžiningus veiksmus. Pareiškėjo teigimu, restitucijos taikymas natūra sukeltų didelių nepatogumų, kadangi A. V. po to, kai įsigijo patalpas, atliko jų remontą ir investavo didelę pinigų sumą, todėl yra pagrindas priteisti ekvivalentą pinigais pagal didžiausią turto vertę, kuri yra 159 291,01 Eur.

33. Pareiškėjo teigimu, teismas įvertino ne visus byloje esančius įrodymus, todėl nepagrįstai konstatavo, kad nėra visų būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti. Pareiškėjas pažymi, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises, pretendentu laikomas nuo pareiškimo atkurti nuosavybės teises pateikimo ir išlikęs nekilnojamasis turtas, kol neišspręstas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas, laikytinas ginčo objektu. Tokios praktikos laikosi ir teismai, todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo, kaip pretendento atkurti nuosavybės teises, statusas sietinas su 1991 m. gruodžio 31 d. prašymu, o ne su teismo priimtais sprendimais, t. y. vykę teisminiai ginčai jo teisinio statuso nekeičia.

34. Atsakovas Savivaldybė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo motyvus, o konstatuojamąją dalį palikti nepakeistą.

35. Atsakovas nurodo, kad jis nesutinka su teismo sprendime nurodytais motyvais dėl mūrinio priestato pastatymo datos. Pateiktoje inventorinėje byloje nurodyta, kad mūrinis priestatas buvo pastatytas ne 1935 metais, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, bet 1949 metais, o pirmoji inventorizacija atlikta 1950 metais. Be to, VĮ Registrų centro atstovas teismo posėdyje nurodė, kad priestatas statytas 1949 metais, bet formuojant butų bylas butų metai buvo įrašyti pagal pagrindinio pastato statybos metus – 1935 metai, bet ne pagal priestato – 1949 metai. Nepriklausomos Lietuvos leidime statyti vilą nurodyta, kad leidžiama statyti medinį, bet ne mūrinį pastatą, o 1941 m. balandžio 5–8 d. okupacinės valdžios sudarytame Palangos kurorto perdavimo akto 121 punkte nurodyta, kad perimama medinė N. vila „(duomenys neskelbtini)“. Atsakovo nuomone, teismas negalėjo konstatuoti faktų, kurių nebuvo. Kadangi pagal VĮ Registrų centro inventorines bylas mūrinis priestatas buvo pastatytas 1949 metais, todėl Lietuvos valstybė neturėtų kompensuoti už tai, ko medinio pastato savininkas nestatė ir neturėjo. Savivaldybės administracija, atlikdama naują vertinimą, turėtų įvertinti, kad mūrinis priestatas buvo pastatytas 1949 metais, o verandos – 1962 ir 1985 metais. Atsakovas pažymi, kad pretendentas atkurti nuosavybės teises neturėtų nepagrįstai praturtėti valstybės statyto turto sąskaita.

36. Pareiškėjas D. R. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas taip pat prašo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ginti viešąjį interesą, nutraukti valstybės kompromitavimą ir imtis priemonių išieškoti valstybės ir pareiškėjo patirtą žalą.

37. Pareiškėjas nurodo, kad tarp inventorinės bylos duomenų yra įrašas, jog pastatas statytas 1949 metais, tačiau nėra aišku, kada, kieno ir kuo remiantis padarytas šis įrašas. Nesant šio įrašo padarymą pagrindžiančių dokumentų, jis negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu. Vien tik įrašo data negali paneigti aplinkybės, kad 103,3 kv. m priestato statybą atliko V. N., taip pat neatmestina aplinkybė, jog atliekant įrašą, galėjo būti padaryta klaida. Esant tokioms aplinkybėms, teismas pagrįstai vadovavosi registro duomenimis, kurie nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovas šių duomenų neginčijo, prašymų juos koreguoti neteikė, todėl jie laikomi teisingais ir išsamiais. Pareiškėjas akcentuoja, kad įrašas apie 1949 metais statytą priestatą neturi jokios teisinės reikšmės, nes vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis kompensuojama neatsižvelgiant į atskirų pastato dalių pristatymus, jeigu jie neviršija Atkūrimo įstatyme nurodytų plotų ir pakeistų pagrindinių konstrukcijų kiekio. Šiuo atveju pagrindinių konstrukcijų pakeista 6 proc., bendras plotas padidėjo 26,17 proc., sukurto naujo ploto atskirti nuo esamos vilos, nepažeidžiant vilos funkcionalumo, nėra galimybės, tai reiškia, kad rekonstrukcijos plotas ir mastas neviršija Atkūrimo įstatymo 14 ir 15 straipsniuose nurodytų dydžių.

38. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo argumentai, jog liudytojas R. J. V. dalyvavo statant priestatą, yra nepagrįsti, kadangi jis pagal savo amžių (jis gimęs 1946 metais) priestato statyti negalėjo, todėl šis liudijimas neturi jokios teisinės reikšmės. VĮ Registrų centro atstovas taip pat negalėjo nurodyti, kokiu pagrindu atliktas įrašas.

39. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

40. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisingas, išskyrus tai, kad teismas konstatavo, jog mūrinis priestatas pastatytas 1935 metais. Pareiškėjas, nebūdamas mirusių savininkų giminaitis, reikalauja muziejų grąžinti natūra, nors Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 ginčo pastatas yra priskirtas išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad muziejaus pastatu tinkamai nesinaudojama, kadangi Vyriausybė ir Savivaldybė nuolat skyrė lėšas muziejaus pastatui remontuoti. Atsakovas pažymi, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra išperkamas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 86 punktu, už išperkamą pastatą valstybė pretendentui išmokės teisingą kompensaciją, atitinkančią išperkamo pastato rinkos vertę, o pareiškėjo turtiniai praradimai yra menami.

41. Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo ginčą apeliacine tvarka spręsti teismo nuožiūra.

42. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad NŽT Palangos skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą pagal 1999 m. rugsėjo 16 d. piliečio D. R. pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės M. V. N. iki nacionalizacijos asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą – žemę, esančią adresu: (duomenys neskelbtini), Palangoje, o šios administracinės bylos dalykas yra susijęs su nuosavybės teisių į statinį atkūrimu.

43. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas atsiliepime į apeliacinius skundus prašo ginčą apeliacine tvarka spręsti teismo nuožiūra.

44. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas registruoja nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises įjuos, šių teisių suvaržymus, įstatymų nustatytus juridinius faktus pagal pateiktus dokumentus ir teikia oficialią informaciją apie registre sukauptus duomenis. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad jis šioje byloje pateikė teismui turimus duomenis, susijusius su ginčo objektu – nekilnojamaisiais daiktais, esančiais adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga.

45. Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ A. M. namai-muziejus atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

46. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad VšĮ A. M. namai-muziejus, kurio dalininkai yra Savivaldybė ir A. M. paramos fondas, siekdamas įgyvendinti įstatuose nustatytus tikslus, vykdo veiklą, kurios apimtis turinio ir formos atžvilgiu pareiškėjas nurodo neteisingai. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškina, kad muziejų sudaro ne vien nuolatinė kūrinių ekspozicija, bet rengiami ir kiti šiuolaikinio meno projektai, kultūros renginiai, edukaciniai užsiėmimai, tyrinėjami archyvai, leidžiami leidiniai, rengiamos konferencijos, diskusijos, kūrybinės stovyklos ir pan. Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipia dėmesį, kad muziejui funkcionuoti reikalingos įvairios patalpos ir kad pareiškėjas nurodo neteisingus muziejaus lankytojų skaičius.

47. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamento Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo ginčą apeliacine tvarka spręsti teismo nuožiūra.

48. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad šioje byloje keliami klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra priskirti Departamento kompetencijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 49. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

50. Pareiškėjas D. R. 2017 09 18 pateikė prašymą skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Teismas įvertinęs pateikto prašymo motyvus, sprendžia jog šioje byloje nėra pagrindo skirti žodinį bylos nagrinėjimą.

51. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ 2 ir 3 punktai, Savivaldybė įpareigota atkurti pareiškėjui D. R. nuosavybės teises į valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, išmokant teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuotą piniginę kompensaciją, o kiti skundo reikalavimai atmesti, pagrįstumas ir teisėtumas. Pažymėtina, kad apeliacinius skundus šioje byloje padavė tiek pareiškėjas, kuris prašo perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tiek atsakovas, kuris nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais dėl mūrinio priestato pastatymo datos.

52. Savivaldybės administracijos direktorė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 15 straipsnio 2 ir 3 punktais, 16 straipsnio 10 dalies 7 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, 76.1, 76.3, 86, 87, 101 punktais, Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1456, 2 punktu, atsižvelgusi į tai, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas (duomenys neskelbtini), Palangoje, yra priskirtas išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai, dalis pastato įgyta privačion nuosavybėn, pastato nėra galimybės grąžinti natūra, o pretendentas nenurodo kitokio kompensavimo būdo, bei atsižvelgusi į pareiškėjo 1991 m. gruodžio 31 d. prašymą ir Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007, Įsakymu patvirtino pastato (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. lapkričio 26 d., rinkos vertės nustatymo aktą (pažymą) Nr. 460/2380(Pal):14 apie nekilnojamojo turto rinkos vertę (1 p.), atkūrė pareiškėjui nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), Palangoje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt, (2 p.) ir nustatė, kad piniginė kompensacija išmokama pareiškėjui (3 p.).

53. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas iš esmės siekia, kad jam nuosavybės teisės į ginčo pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, būtų atkurtos natūra, išskyrus A. V. privatizuotą pastato dalį (103,3 kv. m), už kurią, pareiškėjo teigimu, turėtų būti išmokama kompensacija pinigais, be to, pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimus priteisti nuosavybės teisių atkūrimo procese jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas savo pozicija byloje grindė tuo, kad jam nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės būtent į gyvenamąjį namą, o ne į ūkinės-komercinės paskirties pastatą.

54. Atkūrimo įstatymo (šiame procesiniame sprendime vadovaujamasi redakcija, galiojusia Įsakymo priėmimo metu) 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims (Lietuvos Respublikos piliečiams), kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą; norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę; 2) miškus; 3) vandens telkinius; 4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius; 5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius (Atkūrimo įstatymo 3 str. 1 d.). Nuosavybės teisių į ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius atkūrimo tvarka yra reglamentuota Atkūrimo įstatymo 7 straipsnyje, valstybės išperkami ūkinės-komercinės paskirties pastatai – Atkūrimo įstatymo 14 straipsnyje, nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygos ir tvarka – Atkūrimo įstatymo 8 straipsnyje, o valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai – Atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje.

55. Atkūrimo įstatymo 14 straipsnyje nustatyta, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) yra iš esmės perstatyti (rekonstruoti) taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo; 2) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Pagal Atkūrimo įstatymo 15 straipsnį gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn (2 p.); yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė (3 p.). Vienas iš būdų, kuriuo valstybė atlygina piliečiams už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, teisingai kompensuodama pagal rinkos vertę remdamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu, yra pinigais (Atkūrimo įstatymo 16 str. 10 d. 7 p.). Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės komercinės paskirties pastatus Vyriausybės nustatyta tvarka nagrinėja savivaldybės administracijos direktorius ar kita Vyriausybės įgaliota institucija (Atkūrimo įstatymo 17 str. 2 d.).

56. Vienas iš šioje byloje ginčijamų esminių klausimų yra tai ar statinys (statiniai), į kuriuos pretenduoja atkurti nuosavybės teises pareiškėjas, yra gyvenamosios paskirties ar ūkinės-komercinės paskirties ir, atitinkamai, kurios Atkūrimo įstatymo nuostatos, ar 7 ir 14 straipsniai ar 8 ir 15 straipsniai, ginčo santykiams taikytini.

57. Byloje nėra ginčo dėl to, jog šiuo metu ginčo statiniai yra ūkinės-komercinės paskirties, šias aplinkybes vienareikšmiškai patvirtina prie bylos prijungta VĮ Registrų centro pateikta Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr.25/5016 tomas Nr. 1, taip pat Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla Nr. 25/5016. Šia aplinkybę taip pat patvirtina LR Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356, kuriuo patvirtintame Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąraše yra nurodytas ginčo statinys, apibūdintas kaip A. M. muziejus, (duomenys neskelbtini), Palanga, 954,72 kv. m.

58. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Atkūrimo įstatymo prasme yra aktualu nustatyti kokia buvo ginčo statinio (statinių) paskirtis jo nacionalizavimo ar kitokio neteisėto nusavinimo metu, nes būtent ši aplinkybė apsprendžia kurios Atkūrimo įstatymo nuostatos turi būti taikomos. Aplinkybė, ar ginčo pastatas, į kurį pareiškėjas pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra ūkinės-komercinės paskirties pastatas ar gyvenamasis namas, yra fakto klausimas, todėl vertintini šiuo klausimu byloje surinkti įrodymai.

59. Byloje pateiktas okupacinės valdžios atstovų 1941m. balandžio 5-8d. surašytas Aktas, remiantis LTSR LKT 1941m. kovo 25 d. nutarimu Nr. 272, patvirtina (įrašo Nr. 121), kad tuo metu iš buvusio savininko N. nacionalizuota vila „(duomenys neskelbtini)“, esanti Palangoje (duomenys neskelbtini) (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b.l. 150-152). Nacionalizacijos momentas laikytinas atskaitos tašku nuspręsti dėl statinio paskirties, todėl byloje aktualu nustatyti kokia buvo būtent tuo metu nacionalizuoto ginčo statinio paskirtis.

60. Byloje yra pateikta: Kretingos apskrities Statybos komisijos posėdžio 1938 03 29 protokolas Nr. 2, kuris tvirtina, kad buvo svarstomas klausimas dėl leidimo V. N., gyv. Palangoje (duomenys neskelbtini) statyti medinę vilą ir ūkio trobesius ir kad tokiam leidimui kliūčių nėra (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b.l. 150-152); jau minėtas 1941 m. balandžio 5-8 d. nacionalizacijos Aktas, kuris tvirtina, kad tuometinės okupacinės valdžios atstovai patikrino ir iš savininko N. perdavė Profsąjungų centro biurui vilą „(duomenys neskelbtini)“, esančią (duomenys neskelbtini) Palangoje (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b.l. 55). Akte nacionalizuojamas statinys apibūdinamas kaip 338 kv.m. ploto gyvenamasis namas (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b.l. 55).

61. Kolegijos vertinimu nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad buvęs savininkas V. N. buvo gavęs leidimą statyti medinę vilą ir kad būtent vila buvo nacionalizuota. Statinys vila suprantamas kaip ištaigus užmiesčio gyvenamasis namas, vasarnamis (Tarptautinių žodžių žodynas, Lietuvių kalbos žodynas), neaukštas ištaigus užmiesčio gyvenamasis namas, paprastai vienai šeimai, vasarnamis parke arba sode (Lietuvių žodynas), vasarnamis (Terminų žodynas, Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Atsižvelgiant į pateiktus statinio „vila“ apibūdinimus konstatuotina, jog iš buvusio savininko buvo nacionalizuotas gyvenamosios paskirties namas, todėl nuosavybės teisių atkūrimo procesą šiuo atveju reglamentuoja Atkūrimo įstatymo 8 ir 15 straipsniai.

62. Tokią teismo išvadą patvirtina ir VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo šioje byloje pateikta informacija apie ginčo statinio pirmąją techninę inventorizaciją 1950 metais, kai ginčo statinys buvo klasifikuotas kaip gyvenamasis namas (t. 4 b.l. 205, taip pat Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr.25/5016 tomas Nr. 1 b.l. 117-125).

63. Pareiškėjo argumentai, kad buvęs savininkas ginčo pastate vykdė ūkinę-komercinę veiklą, dėl to statinys laikytinas ūkinės-komercinės paskirties, ką tvirtina 1936m. sezoniniame Palangos kalendoriuje nurodytas „(duomenys neskelbtini)“ pensionatas, esantis (duomenys neskelbtini), savininkas V. N., taip pat nurodoma „Vilos arti miško ir muzikos. Gražiai įrengti kambariai su pilnu išlaikymu. Valgyklą ir vegetarišką stalą veda kulinaras virėjas“ (Nuosavybės teisių atkūrimo byla b.l. 47), atmetami kaip nepagrįsti, nes jie nepaneigia teismo išvados dėl ginčo statinio paskirties. Byloje nėra duomenų apie tai, jog gyvenamosios paskirties statinyje nebūtų galima vykdyti tokios veiklos, kaip kambarių nuoma ar maitinimo paslaugos, nėra duomenų, kad už ginčo statinį butų buvę mokami mokesčiai kaip už ūkinės komercinės paskirties statinį, nėra kokių nors kitokių duomenų, kurie paneigtų byloje esančius rašytinius įrodymus apie gyvenamąją statinio paskirtį.

64. Konstatuotina, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Palangos miesto savivaldybė spręsdami nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo statinį klausimus teisėtai ir pagrįstai šį statinį vertino kaip gyvenamosios paskirties bei teisėtai ir pagrįstai vadovavosi Atkūrimo įstatymo 8 ir 15 straipsniais.

65. Vertinant pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Savivaldybę kreiptis į LR Vyriausybę dėl ginčo statinio išbraukimo iš išperkamų objektų pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356, apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remiantis šis reikalavimas buvo atmestas.

66. Ginčo pastatas LTSR Ministrų tarybos 1952m. rugpjūčio 1d. nutarimu Nr. 729 perduotas naudoti LTSR VPSCT Kurortų, sanatorijų ir poilsio namų valdybai (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr.25/5016 tomas Nr. 1 b.l. 85), pastate veikė biblioteka, priklausiusi Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimui „(duomenys neskelbtini)“, Palangos miesto biblioteka, 1995 metais pastato dalis buvo perduota muziejui įkurti, 1964 metais tuometinio Techninės inventorizacijos biuro atliktos inventorizacijos metu ginčo statinys priskirtas negyvenamosios paskirties pastatui (t. 4 b.l. 156, 205-206, Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr.25/5016 tomas Nr. 1). Taigi ginčo statinys nuo 1952 metų buvo pradėtas naudoti ir pertvarkomas į ne gyvenamosios paskirties statinį, naudojamas tiek sanatorinei-kurortinei veiklai bei kultūrai, šiuo metu naudojamas kultūros reikmėms, todėl konstatuotina jog nėra įstatyminio pagrindo įpareigoti Palangos miesto savivaldybę kreiptis į Vyriausybę dėl ginčo statinio išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

67. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytus argumentus ir padarytas išvadas konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai nusprendė, jog atkurti nuosavybės teises natūra pareiškėjui į ginčo gyvenamąjį namą nėra teisinio pagrindo ir atmetė pareiškėjo reikalavimą atkurti į ginčo pastatą nuosavybės teises natūra, nes vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 3 punktu toks gyvenamasis namas priskirtinas prie valstybės išperkamu ir už jį turi būti atlyginta pagal Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio nuostatas.

68. Sprendžiant ginčą dalyje dėl kompensacijos už valstybės išperkamąjį gyvenamąjį namą dydžio, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais į privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m, kuri dabar nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) piliečiui A. V., teisėjų kolegija pažymi, jog pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, susijusiems su Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto 460/2380(Pal):14 atliktu įvertinimu, t.y. kad ginčo pastatas buvo įvertintas pažeidžiant Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje formuojamą reikalavimą, draudžiantį atlikti turto vertinimą turto vertintojui, kuriam yra sustabdytas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas. Byloje nustatyta, kad nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. buvo sustabdytas turto vertintojos kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas ir atliekamas kvalifikacijos patikrinimas, todėl turto vertintoja neteisėtai atliko ginčo statinio įvertinimą rinkos kainomis, dėl ko Ekspertizės aktas, negali būti laikomas įrodymu byloje dėl rinkos kainos nustatymo.

69. Nesant teisėtai nustatytos valstybės išperkamo gyvenamojo namo rinkos kainos, Palangos miesto savivaldybė be teisėto pagrindo šioje byloje ginčijamu įsakymu nustatė kompensacijos dydį už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą bei nurodė ją išmokėti pareiškėjui, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai panaikino Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 12 18 įsakymo Nr. A1-1310 2 ir 3 punktus bei priėmė sprendimą įpareigoti atsakovą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, išmokant teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuotą piniginę kompensaciją.

70. Papildomai pasisakant dėl valstybės išperkamo turto vertės, taip pat dėl pareiškėjo reikalavimo atkurti nuosavybės teises, išmokant kompensaciją pinigais į privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m, kuri dabar nuosavybės teise priklauso A. V., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į ginčo statinio bei jo priestatų statybos (pastatymo) duomenis, kiek tai liečia priestatą priestato 3c1/p (žymėjimas statinių išdėstymo plane), užfiksuotus VĮ Nekilnojamojo turto registro ir kadastro bylose.

71. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Taigi teismai privalo vadovautis nekilnojamojo turto registre ir kadastre užfiksuotais duomenimis, jei jie nėra pakeisti ar nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamoje byloje teismas remiasi kadastro ir registro duomenimis, dėl kurių byloje nėra duomenų, jog jie būtų įstatymo nustatyta tvarka pakeisti ar nuginčyti. Šiuo pagrindu taip pat atmetami visi pareiškėjo argumentai dėl neva neteisingai kadastro ir registro bylose užfiksuotų ginčo statinį liečiančių duomenų.

72. Nagrinėjamoje byloje pateikta ginčo statinio su priestatais Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla Nr.25/5016 tomas Nr. 1 bei į apeliacinės instancijos teismo paklausimą pateikta VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pateikta informacija (t. 4 b.l. 205-206) tvirtina kad ginčo statinys unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pagrindinis pastatas), statinių išdėstymo plane žymimas indeksu 6C2/m, turi penkis priestatus ir vieną priklausinį (kiemo rūsį). Pagrindinio pastato (6C2/m) statybos metai – 1935. Priestato 1c2/ž statybos metai 1935, priestato 2c2/ž statybos metai 1962, priestato 3c1/p statybos metai 1949, priestato 4c2/p statybos metai 1985, priestato 5c1/ž statybos metai 2012, kiemo rūsio 9I1p statybos metai 1935.

73. Byloje pateikta ginčo statinio su priestatais Nekilnojamojo daikto kadastro ir registro byla Nr.25/5016 tomas Nr. II bei į apeliacinės instancijos teismo paklausimą pateikta VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo pateikta informacija (t. 4 b.l. 156) tvirtina, kad A. V. priklausančios patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) yra priestate 3c1/p, kuris kaip jau minėta pastatytas 1949 metais, t.y. jau po nacionalizacijos.

74. Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į šias anksčiau paminėtas aplinkybes, todėl savo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises ir į privatizuoto pastato 103,3 kv. m dalį (priklausančias A. V.). Apeliacinės instancijos teismo kolegijos vertinimu pareiškėjas, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, neturi teisės atkurti nuosavybės teises ir į privatizuoto pastato 103,3 kv. m dalį, kaip ir į visą priestatą 3c1/p, nes, kaip minėta, jis pastatytas jau po nacionalizacijos. Atsakovas, iš naujo teisės aktų nustatyta tvarka spręsdamas dėl kompensacijos už valstybės išperkamą gyvenamąjį namą dydžio, turėtų įvertinti ir atsižvelgti į šias apeliacinės instancijos teismo konstatuotas aplinkybes.

75. Kartu pažymėtina, kad aptartos pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies pakeitimas nesudaro pagrindo kaip nors keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, kuria atsakovas įpareigotas atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu: (duomenys neskelbtini), Palanga, išmokant teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuotą piniginę kompensaciją.

76. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia atsakovo dėmesį į byloje pateiktą Statinio techninės ekspertizės aktą Nr. 1012002 (t. 1 b.l. 23-25), kuriuo buvo tiriama kokia dalimi pakeistos ginčo statinio pagrindinės konstrukcijos, taip pat kiek padidėjo bendras statinio plotas. Šiame ekspertizės akte tiek pagrindinių konstrukcijų pakeitimai, tiek statinio bendrasis plotas buvo tiriami lyginant 1950 metų ir 1991-94 metų statinio duomenis. Akivaizdu, jog ekspertai neįvertino statinio pagrindinių konstrukcijų ir ploto pasikeitimus nuo statinio nacionalizacijos momento iki 1950 metų, t.y. liko neįvertint statinio pasikeitimai dėl 1949 metais pastatyto priestato 3c1/p. Toks ne visa nacionalizacijos laikotarpį apimantis ekspertizės aktas negalėtų būti pagrindu priimti vienokius ar kitokius sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

77. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, teismas pažymi, kad tokio pobūdžio bylose, t. y. su nuosavybės teisių atkūrimu susijusiose bylose, vertinant, ar yra pagrindas priteisti žalą dėl atkūrimo procedūrų vilkinimo, turi būti nustatyta, ar buvo visos įstatymų numatytos sąlygos, kurioms esant gali būti priimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar buvo pateikti ir parengti visi dokumentai, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali būti priimtas, taip pat turi būti nustatyta, dėl kokių priežasčių tam tikrą laikotarpį buvo nepriimamas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, t. y. ar sprendimas buvo nepriimamas dėl to, kad pati institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, vilkino jos kompetencijai priskirtų veiksmų atlikimą, ar dėl to, kad kita institucija neatliko jos kompetencijai priskirtų veiksmų, kurių neatlikus negali būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ar dėl pačių pareiškėjų veiksmų.

78. Apeliacine tvarka patikrinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai.

79. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentai, kurių pagrindu buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pareiškėjo patirtos išlaidos advokatams yra susijusios su kita nagrinėta civiline byla. Civilinė byla buvo nagrinėta LR civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnyje numatyta tvarka, t.y. ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo tvarka. Tokiose bylose dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (443 straipsnio 6 dalis). Pareiškėjo patirtų išlaidų civilinėje byloje atlyginimo klausimas išspręstas Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008 bei Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-626-123/2008.

80. Įvertinus paminėtų bendrosios kompetencijos teismų sprendimų turinį konstatuotina, jog pareiškėjas išlaidas patyrė savo paties inicijuotoje civilinėje byloje dėl juridinio fakto nustatymo. Pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas šias išlaidas patyrė dėl Palangos miesto savivaldybės veiksmų ar neveikimo nėra.

81. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl negautų penkiolikos metų turto nuomos pajamų, taip pat atmestas pagrįstai. Jau anksčiau šioje teismo nutartyje yra konstatuota, jog nėra galimybės pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į ginčo pastatą natūra. Nesant galimybės pareiškėjui ginčo pastatą grąžinti natūra, jis jo negalėjo įgyti nuosavybėn, o tuo pačiu ir nuomoti bei gauti kokias nors nuomos pajamas. Konstatuotina, jog pareiškėjas šioje byloje nėra įrodęs negautų pajamų realumo.

82. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturinės žalos atlyginimo pirmosios instancijos teismas atmetė taip pat pagrįstai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas užtruko ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl to, jog ne vienerius metus buvo nagrinėjama pareiškėjo byla dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sudariusių sąlygas nuosavybės teisių atkūrimui. Tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. gruodžio 19 d. priėmus nutartį bei Palangos miesto apylinkės teismui 2008 m. balandžio 1 d. priėmus sprendimą, atsirado prielaidos ir sąlygos atkurti pareiškėjui nuosavybės teises. Šioje byloje ginčijamas Palangos miesto savivaldybės sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui priimtas po šešerių metų. Tai pakankamai ilgas laiko tarpas per kurį galėjo būti priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, jog per šį laikotarpį Palangos miesto savivaldybė vykdė (atliko) ir kitus veiksmus, be kurių sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negalėjo būti priimtas. Palangos miesto savivaldybė 2012 metais inicijavo ginčo statinio techninę ekspertizę (t. 1 b.l. 23-25), 2014 metais inicijavo ginčo pastato rinkos vertės nustatymo ekspertizę (t. 1 b.l. 27-42). Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo statinį proceso sudėtingumą, kolegija sprendžia jog nagrinėjamoje byloje nėra įrodyta, kad Palangos miesto savivaldybė nepateisinamai ilgai vilkino pareiškėjo prašymo atkurti nuosavybės teises sprendimą, todėl pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą nėra.

83. Kita vertus pažymėtina ir tai, jog teismui panaikinus Palangos miesto savivaldybės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymą Nr. A1-1310, nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo statinius procesas nėra baigtas. Kadangi neturtinė žala yra išvestinis reikalavimas iš sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, konstatuotina, jog panaikinus sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nelieka pagrindo spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kurios faktas bei dydis paaiškės tik atkūrus pareiškėjui nuosavybės teises į ginčo statinį.

84. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo pilnai ir visapusiškai, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 3 punktu,

n u t a r ė :

Palangos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti.

D. R. apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016m. balandžio 6 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė