2019-10-23 Nr. AB-20545-3-61-3-02889-2018-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4504-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02889-2018-1

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Viešojo saugumo tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) vado 2018 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. 47TE-530 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo vidaus tarnybos pulkininkui S. S.“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Tarnybos vado 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 47V-560 buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal Tarnybos Vilniaus dalinio vado pareigas atliekančio 4 kuopos vado T. S. 2018 m. gegužės 2 d. tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyta, jog 2018 m. balandžio 25 d., vykstant pasitarimui su Tarnybos dalinio Tarnybos organizavimo skyriaus (toliau – ir TOS) viršininku V. M. jo kabinete, S. S. įsiveržė į kabinetą netvarkingai dėvėdamas uniformą – vasarinės specialiosios uniformos ansamblio bliuzonas buvo nesukištas į kelnes, o užleistas ant kelnių viršaus, abi rankos sukištos į kišenes ir, demonstruodamas nepagarbą V. M. ir T. S., S. S. sukinėjosi kabinete. Tokiu elgesiu S. S. galimai pažeidė pareigūnų uniformos dėvėjimo taisykles ir etikos kodekso reikalavimus, visas įvykio aplinkybes matė V. M.

2.2. Pareiškėjas pripažįsta, kad jo uniforma nebuvo tvarkinga, jo žiniomis, uždarame tarnybiniame kabinete, neoficialaus pokalbio metu, nereikalaujama griežtai laikytis tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos.

2.3. Tarnybinio patikrinimo 2018 m. birželio 18 d. išvadoje Nr. 56TPI-7 „Dėl Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus dalinio Tarnybos organizavimo skyriaus vyresniojo specialisto S. S. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) nurodyta, jog jo veiksmuose buvo visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, nustatyta neatsargi kaltės forma, pareiškėjo padarytas nusižengimas mažareikšmis, kurio užkardymui pakanka įspėjimo.

2.4. Tarnybinė nuobauda – pastaba – pareiškėjui paskirta nepagrįstai ir yra per griežta. Jis neginčija fakto, kad 2018 m. balandžio 25 d. užėjo į V. M. kabinetą, dėvėjo vasarinę tarnybinę uniformą, nebuvo sukišęs viršutinės dalies (bliuzono) į kelnes, o užleidęs ant kelnių viršaus. Tai įvyko dėl to, kad gavo nurodymą persikelti į naują kabinetą, iš seno kabineto persinešė daiktus. Nešant daiktus bliuzonas užkrito ant kelnių viršaus.

2.5. Šiuo atveju tarnybinio patikrinimo bei drausmės užtikrinimo tikslai būtų pasiekti netaikant tarnybinės nuobaudos, o apsiribojant įspėjimu, nes pažeidimas buvo mažareikšmis, padarytas neviešai, tai nutiko uždarose patalpose, tarnybiniame kabinete, dalyvaujant saviems pareigūnams T. S. ir V. M. Pareiškėjas nepakenkė vidaus tarnybos įvaizdžiui ir nepagarbos savo kolegoms nerodė. Jo žiniomis, kitų neigiamų padarinių taip pat nekilo, nebuvo pažeistas V. M. kabinete buvusių pareigūnų orumas ar kitos vertybės. Pareiškėjo veiksmuose tiesioginės tyčios ar kitokių sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

2.6. Tarnybos vado 2018 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 47V-3 patvirtintose Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų tarnybinės uniformos ir skiriamųjų ženklų dėvėjimo taisyklėse (toliau – ir Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės) nėra tiesiogiai nurodoma, jog tarnybinėse patalpose neoficialaus pokalbio metu yra privaloma griežta uniformos dėvėjimo tvarka. Pareiškėjos susipažino su Išvados turiniu, daugiau abejonių dėl tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos nekilo ir tarnybinės uniformos dėvėjimo pažeidimų nekartoja.

2.7. Paties tarnybinio patikrinimo užteko pasiekti panašių pažeidimų užkardymo ateityje tikslą. Iki šio įvykio ir po jo pareiškėjas nebuvo drausminamas, negavo pastabų dėl tarnybinės uniformos dėvėjimo. T. S. ir V. M., kurie buvo kabinete, neįspėjo pareiškėjo, jog jis daro pažeidimą, nepateikė pastabų. Jei šie pareigūnai ir nustatė jo veiksmuose tarnybinio nusižengimo požymių, turėjo korektiškai pateikti pastabą bei imtis neatidėliotinų veiksmų, kad tarnybinės uniformos dėvėjimo klaida būtų ištaisyta nedelsiant. T. S., praėjus daugiau kaip savaitei, pasirinko informuoti Tarnybos vadą, taip inicijuojant tarnybinio patikrinimo pradžią.

2.8. Pareiškėjo padarytas nusižengimas išimtinai formalaus pobūdžio, nesukėlęs neigiamų pasekmių Tarnybai, todėl turėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis, už kurį tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimas yra neproporcingas. Įsakymu buvo siekiama ne tarnybinio patikrinimo tikslų, o dar kartą jį nubausti. Tarnybinio patikrinimo tikslams pasiekti būtų užtekę įspėjimo, kaip siūlė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras.

2.9. Dėl pareiškėjo veiksmų per 10 mėnesių buvo pradėti 8 tarnybiniai patikrinimai, kurių 7 pripažinti nepagrįstais ir pabrėžta, kad tarnyboje prioritetas teikiamas funkcijų ir uždavinių vykdymui, o ne asmeninių santykių aiškinimuisi, pasinaudojant tarnybiniais įgaliojimais. Tai suponuoja išvadą, kad tarnybiniu patikrinimu nuo pat pradžių buvo norima jį nubausti. Įsakymas priimtas neatsižvelgiant į Išvadą bei nustatytas aplinkybes. Dėl išvardintų priežasčių ginčijamas Įsakymas yra nemotyvuotas ir neteisėtas.

2.10. Pareiškėjas teismui pateiktame prašyme paaiškino, kad atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, jog ginčui aktualiame kabinete buvo D. R. (D. R.) ir tai, kad T. S. Tarnybos vado 2018 m. balandžio 25 d. įsakymu buvo paskirtas atlikti Tarnybos Vilniaus dalinio vado pareigas. Prašė teismo išreikalauti iš Tarnybos 2018 m. balandžio 25 d. filmuotą medžiagą iš vaizdo kameros, kurioje fiksuojamas patekimas į V. M. kabinetą, Tarnybos vado 2018 m. balandžio 25 d. įsakymo Nr. 47TE-337 kopiją ir šio įsakymo vizavimo ir registravimo istoriją, esančią Dokumentų valdymo sistemoje.

3. Atsakovas Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Tarnybos atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Įsakymą priėmė ir juo pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – pastabą – pareiškėjui paskyrė Tarnybos vadas, naudodamasis jam suteikta diskrecija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 32 ir 33 straipsniais, atsižvelgdamas į 2018 m. birželio 18 d. Išvadą ir pats galėjęs betarpiškai vertinti žinomą padėtį.

3.2. Lietuvos Respublikos viešojo saugumo tarnybos įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Tarnybos pareigūnas tarnybos metu privalo dėvėti uniformą. Tarnybos pareigūnų tarnybinės uniformos tinkamą dėvėjimą nustato Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės. Tarnybinės uniformos dėvėjimas yra Tarnybos pareigūno statusą pažymintis rodmuo.

3.3. Tarnyba įvykdė jai nustatytą pareigą pareiškėją aprūpinti tarnybine uniforma, o pareiškėjas neįvykdė nustatytos pareigos ją dėvėti tinkamai. Pareiškėjas yra pareigūnas, turintis įstatymų suteiktus viešojo administravimo įgaliojimus dėl sau nepavaldžių asmenų. Todėl viešai demonstruojamas tarnybinės uniformos dėvėjimo tvarkos pažeidimas rodo atmestiną požiūrį į teisės aktų reikalavimus, suponuoja aplinkinių nuomonę apie jo galimai atmestiną požiūrį ir į viešojo administravimo įgaliojimų teisę dėl sau nepavaldžių asmenų, prarandamas Tarnybos pareigūno reprezentatyvumas.

3.4. Pareiškėjas, priimant jį į statutinę valstybės tarnybą, laisva valia prisiekė, be kita ko, laikytis iš statutinių santykių kylančių principų ir įsipareigojo ištikimai tarnauti Lietuvos valstybei ir ginti teisėtus jos žmonių interesus, sąžiningai vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus, garbingai atlikti jam patikėtas pareigas. Pareiškėjas, siekdamas pateisinti savo veiksmus, aktyviai naudoja mažareikšmiškumo sąvoką, kuri nėra nustatyta tarnybinės atsakomybės taikymą reglamentuojančiuose teisės aktuose.

3.5. Pareiškėjas skunde neginčijo pažeidimo fakto, o Tarnyba akcentavo, kad pareiškėjas, aplaidžiai dėvėdamas tarnybinę uniformą, vaikščiojo kabinetuose ir koridoriuje, kur jį galėjo matyti kiti pareigūnai, valstybės tarnautojai ar asmenys, dirbantys pagal darbo sutartį. Savo veiksmais jis sudarė sąlygas formuotis abejonėms, neigiamai visuomenės nuomonei apie Tarnybos, kaip institucijos, atsakingos už visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos užtikrinimą, neatsakingumą ir galbūt nesugebėjimą tinkamai atlikti pavestas funkcijas.

3.6. Pareiškėjo familiarus, suasmenintas santykio su Tarnybos vadu vertinimas neleistinas statutinių santykių kontekste. Pareiškėjas klaidinančiais išvedžiojimais galimai siekia teismą įtikinti, kad jo padarytas tarnybinis nusižengimas – netinkamas uniformos dėvėjimas ir nepagarbus elgesys tiesioginio viršininko bei aukštesnio viršininko atžvilgiu –yra pareiškėjo ir Tarnybos vado santykių išdava, bet ne jo kaltais neteisėtais veiksmais padarytas tarnybinis nusižengimas.

3.7. Atsižvelgiant į pažeidimų padarymo priežastis, kaltės laipsnį, pareiškėjui pagrįstai pritaikyta tarnybinio nusižengimo sunkumui proporcinga nuobauda. Pareiškėjas savo kaltais veiksmais pažeidė įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą tvarką, tačiau nepateikė jokių argumentų ir objektyvių duomenų skundo dalykui pagrįsti.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino – Įsakymą panaikino.

5. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo pareiškėjui skirta tarnybinė nuobauda – pastaba, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Remiantis atsakovo pateikta tarnybinio tyrimo medžiaga, teismas nustatė, kad: reaguojant į T. S. ir V. M. tarnybinius pranešimus, kuriuose buvo nurodoma, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 25 d. neatsiklausęs užėjo į V. M. kabinetą, vasarinės tarnybinės uniformos bliuzonas buvo užleistas ant kelnių viršaus, pareiškėjas tankas laikė kišenėse, demonstravo nepagarbą T. S. ir V. M. bei kitiems pareigūnams, kurie dalyvavo pasitarime, Tarnybos 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. 47V-560 buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas pagal T. S. tarnybinį pranešimą; T. S. pateikė patikslintą tarnybinį panešimą, kuriame nurodė, kad kabinete dar buvo ir D. R. ir matė visas aplinkybes; Vidaus reikalų ministras 2018 m. gegužės 21 d. pavedimu Nr. 1VPR-9 nurodė Vidaus reikalų ministerijos Korupcijos prevencijos ir vidaus tyrimų skyriui (toliau – KPVTS) perimti iš Tarnybos tolimesnį tarnybinio patikrinimo tyrimą dėl pareiškėjo galimai neteisėtų veiksmų; Vidaus reikalų ministras 2018 m. birželio 21 d. patvirtino Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo veiksmuose buvo visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai, nustatyta neatsargi kaltės forma ir konstatuota, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 25 d. įėjo į TOS viršininko V. M. kabinetą, dėvėdamas tarnybinę uniformą netvarkingai, t. y. vasarinio specialiosios uniformos ansamblio dalies bliuzono nebuvo susikišęs į kelnes, ir šiais veiksmais jis pažeidė Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių 6, 12 ir 30 punktų reikalavimus bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus; Išvadoje suformuluotas siūlymas Tarnybos vadui įspėti pareiškėją dėl jo padaryto pažeidimo bei nurodyti jam, kad ateityje uniformą dėvėtų, laikydamasis nustatytų uniformos dėvėjimo reikalavimų; Tarnybos vadas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 32 straipsnio 1 dalies, 33 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 1 punkto nuostatomis ir atsižvelgdamas į Išvadą bei Vilniaus apskrities ikiteisminio tyrimo įstaigų profesinės sąjungos 2018 m. liepos 24 d. raštą Nr. VA17-106(18) „Dėl tarnybinio patikrinimo išvados pateikimo“, pareiškėjui už VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punkto bei Taisyklių 6, 12 ir 30 punktų nuostatų pažeidimus skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, valstybės tarnautojai privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Pagal Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių 6 punktą pareigūnai turi būti tvarkingos išvaizdos. Šių taisyklių 12 punkte nustatyta, kad pareigūnai tarnybinę uniformą privalo dėvėti tvarkingai, švarią, užsagstytą, o pagal taisyklių 30 punktą, pareigūnui privalu dėvėti uniformą tvarkingai.

8. Įvertinęs pareiškėjo veiksmus, dėl kurių buvo pradėtas tarnybinis patikrinimas, minėto teisinio reguliavimo kontekste, teismas konstatavo, kad Išvadoje tyrimo metu surinkta medžiaga patvirtino, jog pareiškėjas padarė priešingą teisei veiką, t. y. kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 25 d. įėjo į TOS viršininko V. M. kabinetą netvarkingai dėvėdamas tarnybinę uniformą, vasarinio specialiosios uniformos ansamblio dalies bliuzono nebuvo susikišęs į kelnes ir šiais veiksmai jis pažeidė Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių 6, 12 ir 30 punktų reikalavimus bei VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

9. Išklausęs liudytojų D. R., T. S. ir V. M. parodymų, teismas nenustatė pagrindo jais abejoti, o pareiškėjo argumentai, kad kabinete nebuvo D. R., buvo paneigti bylos medžiaga ir paties pareigūno liudijimu. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Tarnyba neturi techninių galimybių pateikti vaizdo įrašą, nepaneigė, kad tyrimas buvo atliktas tinkamai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neneigė pažeidimo fakto, o pateikė vertinimus dėl, jo manymu, nebūtino tvarkingo uniformos dėvėjimo neoficialiu metu. Teismui taip pat nekilo abejonių, kad T. S. nuo 2018 m. balandžio 25 d. atliko Tarnybos Vilniaus dalinio vado funkcijas, o pareiškėjo abejonės šiuo klausimu, nes atitinkamas Tarnybos vado įsakymas buvo vėliau įkeltas į Dokumentų valdymo sistemą, teismo vertinimu, buvo nereikšmingos ir nepateko į ginčo ribas, t. y. pareiškėjo tarnybinei atsakomybei neturi reikšmės.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad neoficialioje aplinkoje uniforma neprivaloma, nes to nenurodo Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklės, nes jis paremtas pareiškėjo subjektyviu vertinimu, be to, pareiškėjas tarnybos metu užėjo į kabinetą, kuriame vyko tarnybinis pasitarimas, tarnybos laikas į oficialų ir neoficialų neskaidomas. Tai, kad pareiškėjas, kaip teigė, nešiojo baldus, teismo vertinimu, pareiškėjo veiksmų kvalifikavimui reikšmės neturėjo.

11. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip konstatuota Išvadoje, pažeidimą padarė neatsargia kaltės forma, siūlyta jį įspėti dėl padaryto pažeidimo. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad paskirta nuobauda per griežta, teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) suformuota praktika panašaus pobūdžio bylose, kurioje akcentuojamas proporcingos nuobaudos parinkimas, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą, jo sukeltas neigiamas pasekmes, asmens kaltės formą ir laipsnį, jo atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.

12. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, t. y. pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį bei kad šis pažeidimas realių pasekmių nesukėlė, buvo vienkartis Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimas ir pareiškėjas jo neneigė, suprato teisės aktuose nustatytą uniformos dėvėjimo tvarką, pažeidimas padarytas uždarose tarnybinėse patalpose, nebuvo duomenų, kad būtų pažemintas Tarnybos vardas, darė išvadą, kad pažeidimas, kaip Išvadoje nurodyta, yra mažareikšmis, todėl už tokio pobūdžio pažeidimą tarnybinės atsakomybės taikymas neatitiktų nuobaudos skyrimo tikslų. Kadangi pareiškėjui skirta švelniausia nuobauda, jos švelninimas yra negalimas.

13. Teismas konstatavo, kad tarnybinis nusižengimas buvo išimtinai formalaus pobūdžio, Išvadoje įvertintas kaip mažareikšmis, o Tarnybos vadas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą, todėl, atsižvelgdamas į nedidelį nusižengusio asmens kaltės laipsnį, neigiamų pasekmių nebuvimą, vertintino kaip mažareikšmį, už kurį tarnybinės nuobaudos – pastabos – paskyrimas yra neproporcingas. Kadangi Įsakymu pareiškėjui tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, teismas ginčijamą Įsakymą panaikino.

III. 14. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Tarnyba nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, o apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

14.1. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad Tarnybos vadas nemotyvavo, kodėl pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą, netinkamai aiškino ir taikė ginčo santykiams taikytinus Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 26, 27.1 ir 33 punktus, reglamentuojančius tarnybinių nuobaudų skyrimą.

14.2. Pagal susiklosčiusią administracinių bylų nagrinėjimo teisminę praktiką motyvuota tarnybinio patikrinimo išvada, kuria remiantis priimamas individualus administracinis aktas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, yra šio akto motyvuojamoji dalis. Ginčo atveju sistemiškai taikant Aprašo 26 punktą, 27.1 papunktį ir 33 punktą, Tarnybos vadas, turintis pareigą įvertinti tarnybinio patikrinimo išvadą ir išspręsti klausimą dėl pareigūno patraukimo (nepatraukimo) tarnybinėn atsakomybėn, susipažinęs su tarnybinio patikrinimo išvados turiniu ir atsižvelgęs į šioje išvadoje nustatytą pažeidimo pobūdį, turėjo teisinį pagrindą priimti kitą, nei Išvadoje siūlomą sprendimą, nekartojant tarnybinio patikrinimo išvadoje išdėstytų motyvų.

14.3. Teismas nukrypo nuo LVAT suformuotos praktikos dėl Vidaus tarnybos statuto (iki 2019 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) normų, susijusių su statutiniais pagrindais organizuojamų tarnybos santykių ypatumais, aiškinimo. Skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas (t. y. netvarkingas uniformos dėvėjimas tarnybos metu) nesukėlė jokių neigiamų pasekmių, prieštarauja bylos medžiagai. Ir iš tarnybinio patikrinimo Išvados turinio, ir iš teismo posėdyje liudytoju apklausto Tarnybos Vilniaus dalinio TOS vyriausiojo specialisto D. R. parodymų, matyti, kad pareiškėjas, turintis vidaus tarnybos pulkininko laipsnį, tarnybinį nusižengimą įvykdė žemesnį vidaus tarnybos laipsnį (t. y. vidaus tarnybos majoras) turinčio pareigūno D. R. akivaizdoje.

14.4. Skundžiamame sprendime teismas be jokio teisinio pagrindo ignoruodamas šią esminę reikšmę objektyviam ir teisingam bylos išnagrinėjimui turinčią faktinę aplinkybę, netinkamai įvertino pareigūnų laipsnių paskirtį ir reikšmę, įtvirtintą Vidaus tarnybos statuto 16 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad būtent pareigūnų laipsniai skirti reguliuoti pareigūnų tarnybos santykiams. LVAT praktikoje, aiškinant Vidaus tarnybos statuto 3 straipsnio 9 dalyje įtvirtintą nuolatinio bendrųjų pareigūno pareigų vykdymo principą, laikomasi nuostatos, kad būtent šis principas įpareigoja organizuoti statutinę tarnybą taip, kad būtų užtikrinta tarnybinė drausmė, todėl iš pareigūnų turi būti reikalaujama atsakingai vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių tarnybos santykius, reikalavimus.

14.5. Remiantis šiomis Vidaus tarnybos statuto nuostatomis vertindama pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, Tarnyba pagrįstai skyrė pareiškėjui švelniausią nuobaudą – pastabą. Tokia nuobauda atitinka padaryto pažeidimo pobūdį, kadangi būtent Išvadoje nustatytas pareiškėjo elgesys, neatitinkantis Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių 6, 12, 30 punkto reikalavimų, kito pareigūno, turinčio žemesnį vidaus tarnybos laipsnį, akivaizdoje. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, jų kontekste netinkamai vertino bylos aplinkybes, todėl padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas.

15. Pareiškėjas atsiliepime į Tarnybos apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir išanalizavo bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė į padaryto nusižengimo mažareikšmiškumą, todėl priėmė teisingą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Įsakymo, kuriuo Tarnybos vadas pareiškėjui skyrė tarnybinę nuobaudą – pastabą, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, iš esmės konstatavęs, kad už pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą švelniausios tarnybinės nuobaudos paskyrimas buvo neproporcingas. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad teismas netinkamai vertino byloje nustatytas faktines aplinkybes.

18. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

19. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

20. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Todėl teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į atsakovo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

21. Pirmiausiai teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ištyręs ir įvertinęs įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjas padarė Išvadoje nustatytą priešingą teisei veiką, t. y. jis 2018 m. balandžio 25 d. į TOS viršininko V. M. kabinetą įėjo netvarkingai dėvėdamas tarnybinę uniformą, vasarinio specialiosios uniformos ansamblio dalies bliuzono nebuvo susikišęs į kelnes ir šiais veiksmai jis pažeidė Tarnybinės uniformos dėvėjimo taisyklių 6, 12 ir 30 punktų reikalavimus bei VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Teismas neneigė Tarnybos vado diskrecijos taikyti tarnybinę nuobaudą ir nenustatė su tarnybinės nuobaudos skyrimu susijusių pažeidimų, tačiau konstatavo, kad parinktoji tarnybinė nuobauda yra neproporcinga padarytam tarnybiniam pažeidimui. Atsižvelgiant į tai Nutarties 14.1 ir 14.2 punktuose nurodyti apeliacinio skundo argumentai, kuriais iš esmės grindžiama atsakovo pozicija, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pažeista tarnybinio patikrinimo atlikimo tvarka ir Tarnybos vadas turėjo diskrecijos teisę parinkti tarnybinę nuobaudą, atmetami, kaip teisiškai nereikšmingi.

22. Įvertinusi byloje nustatytas su pareiškėjo padarytu tarnybiniu nusižengimu susijusias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija prieina prie išvados, jog Įsakymu pareiškėjui paskirta nuobauda nėra adekvati ir proporcinga pareiškėjo padarytam pažeidimui (per griežta). Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes, o byloje reikšmingoms aplinkybėms nustatyti surinko pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad pareiškėjo padarytas tarnybinis nusižengimas yra mažareikšmis ir formalaus pobūdžio (taip pat žr. Nutarties 11–13 p.). Šios išvados niekaip nepaneigia Nutarties 14.3–14.5 punktuose paminėti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, todėl jie atmetami kaip nepagrįsti.

23. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, proceso normas, nenukrypo nuo LVAT praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė