2015-11-25 Nr. AB-22962-3-62-3-02601-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1844-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02601-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 35.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Romovita“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės tarybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Romovita“ 2013 m. lapkričio 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje Savanorių pr. 266, Kaune.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo Tarybos sprendimo dalis, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje Savanorių pr. 266, Kaune yra akivaizdžiai nepagrįsta ir neteisėta. Teigė, kad UAB „Romovita“ išduotos licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nuo 8 val. iki 6 val. yra galiojančios, neapribotos ir nepanaikintos. Prekybos vietoje Savanorių pr. 266, Kaune įregistruota pareiškėjo UAB „Romovita“ buveinė, šioje vietoje pareiškėjas vykdo komercinę veiklą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies pagrindu prekybos alkoholiniais gėrimais laikas gali būti apribotas tik egzistuojant dviem privalomoms sąlygoms, t. y. kai į savivaldybę savo iniciatyva kreipiasi šioje teisės normoje nurodyti subjektai su motyvuotais bei pagrįstais prašymais ir kai dėl įmonės veiklos, susijusios su prekyba alkoholiu nakties metu, padaroma itin daug teisės aktų pažeidimų. Nei viena iš minėtų sąlygų nenustatyta, todėl tvirtino, kad toks prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas yra visiškai be teisinio pagrindo. Nei pareiškėjas, nei jo darbuotojai, nei kiti su nurodyta prekybos vieta susiję asmenys nėra patraukti atsakomybėn už Alkoholio kontrolės įstatymo ar kitokius pažeidimus. Gyventojų, seniūnijos, bendruomenės atstovų skundų, kad įmonės prieigose daromi pažeidimai, pažeidinėjama viešoji tvarka, taip pat negauta. Pažymėjo, kad pati įmonė preciziškai laikosi visų imperatyvių Alkoholio kontrolės reikalavimų. Taip pat mano, kad ginčijamas sprendimas nemotyvuotas, priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, jis neteisėtas ir dėl to, kad apribojimas neterminuotas, priimtas nenustatant pereinamojo laikotarpio, taip pažeidžiant bendruosius teisės principus – protingumo, sąžiningumo, teisingumo, teisėtų lūkesčių. Nurodė, kad toks neteisėtas ir nepagrįstas veiklos apribojimas akivaizdžiai neproporcingas siekiamiems tikslams, žlugdo įmonės ūkinę komercinė veiklą, verslą, daroma labai didelė ekonominė žala, vedanti prie bankroto, be to, yra akivaizdžiai diskriminuojančio pobūdžio, pastatant įmonę į nelygiavertę teisinę padėtį, lyginant su kitais kavinių, barų savininkais, kurie tęsia tokio pobūdžio veiklą, taip iškreipiant bei pažeidžiant sąžiningą konkurenciją.

Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė atsiliepimą ir paaiškino, jog ginčijamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl su skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu sprendimu buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. sprendime nurodytose prekybos vietose. Kadangi šis sprendimas galioja visoje Kauno miesto savivaldybės teritorijoje, nustatant konkrečius apribojimus atitinkamose miesto vietose, prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimų taikymas nesiejamas su konkrečiu asmeniu ar asmenų grupe, jų daiktinėmis teisėmis, ir tai nevienkartis teisės aktas, jis orientuojamas į ateitį, numatytas taikyti daugelį kartų, teigė, kad tai yra norminis aktas.

Dėl to pareiškėjas nėra tas subjektas, kuris pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 skirsnį gali teikti pareiškimą (prašymą) ištirti norminio administracinio akto teisėtumą. Pažymėjo, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, todėl privalu atsižvelgti į žmonių nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešąjį interesą. Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ, Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalis suteikia įgaliojimus bei numato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją, atsižvelgiant į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, apriboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais.

Atsakovas teigė, kad ginčijamas sprendimas priimtas siekiant pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų – užtikrinti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą, turto apsaugą, taip pat kitų konstitucinių vertybių apsaugą, atsižvelgus į eilę policijos raštų, tame tarpe ir į Kauno miesto savivaldybei pateiktus duomenis dėl pareiškėjo įmonės, taip pat įvertinus tarybos posėdžio metu pateiktą informaciją, miesto visuomenės valią – Kauno bendruomenių, kurios Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies prasme yra tinkamas subjektas, taip pat Kauno jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento nuomones.

Pažymėjo, kad ginčijamame akte numatytas prekybos laiko ribojimas ne įmonei, bet konkrečiai prekybos vietai yra teisėtas, nes toks ribojimas galimai prekybos vietai yra įtvirtintas ir Alkoholio kontrolės įstatyme (18 str. 3 d. 1 p.). Akcentavo, kad teisės aktai nenustato, jog prekybos alkoholiniais gėrimais apribojimas turi būti tik terminuotas, ar tokiame sprendime privalo būti nustatytas pereinamasis laikotarpis. Pažymėjo, kad ginčo prekybos vietos yra miesto dalyje, kurioje gyvenamasis kvartalas, todėl vertintinos kaip nesaugumo židiniai ir šioje miesto teritorijoje būtina palaikyti rimtį, tvarką, užkirsti kelią įvairaus pobūdžio viešosios tvarkos ir kitiems teisės pažeidimams.

Mano, jog sprendimas nepažeidžia Konkurencijos įstatymo nuostatų reikalavimų, nediskriminuoja atskirų ūkio subjektų, proporcingumo principas taip pat nepažeistas, nes aplinkinėse teritorijose neliko vietų, kuriose būtų prekiaujama alkoholiniais gėrimais po 22 val.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 28 d. sprendimu skundą tenkino.

Panaikino Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiko nuo 22 val. iki 8 val. Kauno prekybos vietoje Savanorių pr. 266.

Teismas vertino, kad ginčijamas sprendimas yra individualus administracinis aktas, kadangi jame neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės), tiesiogiai nėra apibrėžti bendro pobūdžio nurodymai atitinkamai elgtis. Šiuo sprendimu institucijos valia pagal pasirinktus kriterijus nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas ne visoms tokioms Kauno mieste veikiančioms ir alkoholiniais gėrimais visą parą prekiaujančioms prekybos vietoms, bet tam tikras ribojimas tik daliai nekilnojamo turto adresais aiškiai identifikuotų konkrečių Kauno mieste prekybos vietų, kuriose prekiaujama alkoholiniais gėrimais. Taigi iš esmės ginčijamas administracinis aktas įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir daro poveikį ne visų, bet tik sprendime nurodytų dalies subjektų teisiniam statusui, t. y. yra skirtas reguliuoti tik atitinkamai išskirtų bei individualizuotų juridinių asmenų santykius, ir yra susijęs tik su konkrečiose vietose vykdomos ūkinės veiklos tam tikrų sąlygų nustatymu.

Teismas sprendė, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas nesilaikant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, keliamų individualaus administracinio akto turiniui, šiame įstatyme nustatytų objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų. Teismas vertino, kad ginčijamas individualus administracinis aktas yra nemotyvuotas ir tai yra esminis ginčijamo sprendimo trūkumas.

Teismas nustatė, kad prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta išskirtinai Kauno miesto savivaldybės mero iniciatyva, neturint AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų atitinkamų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštų, policijos komisariatų pasiūlymų dėl viešosios tvarkos pažeidimų. Teismo vertinimu, Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies konstrukcija suponuoja išvadą, kad šioje teisės normoje minimi ribojimai gali būti taikomi tik tada, kai būtent nurodyti atitinkami subjektai parodo savo iniciatyvą ir kreipiasi į savivaldybę, bet ne priešingai.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Kauno bendruomenių centrų asociacija tik pritarė jau parengtam bei pateiktam Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo projektui. Teismas pažymėjo, kad policijos raštuose nėra nurodyta ne tik konkrečių pareiškėjo, jo darbuotojų padarytų pažeidimų, bet taip pat nėra pateikta su pareiškėjo prekybos vieta susijusių faktų, kuriuos lemtų naktinė prekyba alkoholiniais gėrimais – apie besibūriuojančius neblaivius ir agresyviai nusiteikusius asmenis šalia šios prekybos vietos, vartojamus alkoholinius gėrimus, niokojamą ar gadinamą šalia esančių įstaigų, gyventojų turtą, šiukšlinamą aplinką.

Nenurodyti ir konkretūs duomenys apie įvykdytas nusikalstamas veikas, grėsmes viešajai tvarkai ar rimčiai, aplinkinių, baro darbuotojų saugumui ar kitokius administracinių teisės pažeidimų kodekse numatytus teisės pažeidimus, pareiškėjo kaip ūkio subjekto nesąžiningą veiklą, konkrečias negatyvias pasekmes bendruomenei ar atskiriems jos nariams, kitas įvairaus pobūdžio problemas, kurias tiesiogiai būtų nulėmusi būtent pareiškėjo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais. Tokių faktų nėra nurodę ir kiti AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodyti subjektai.

Triukšmo valdymo įstatymo ar kitų teisės aktų numatyti pažeidimai taip pat nėra konstatuoti. Teismas sprendė, kad daryti išvadą apie pakitusią viešosios rimties ir tvarkos ar bendrą kriminogeninę situaciją ginčo prekybos vietų prieigose ryšium su prekyba alkoholiniais gėrimais ne tik nakties, bet ir dienos metu, nėra pagrindo. Priešingai, šio ginčo atveju duomenys byloje yra pakankamas pagrindas spręsti apie tai, kad pareiškėjas pats imasi efektyvių veiksmų bei priemonių viešajai tvarkai ir saugumui bare užtikrinti.

Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes ir apibendrinus nurodytus duomenis, daryta išvada, kad Taryba, formaliai prisidengdama teisėtų ir visuomeniškai reikšmingų tikslų įgyvendinimu – tariamai mažinti alkoholio prieinamumą, užtikrinti mieste bendruomenės saugumą, viešąją tvarką ir rimtį, žmogaus sveikatos apsaugą, ginčijamą sprendimą dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 8.00 val. iki 22.00 val. pareiškėjui priklausančioje prekybos vietoje, esančioje Savanorių pr. 266, Kaune priėmė, neatsižvelgusi į konkrečią pareiškėjo vykdomą įmonės prekybos alkoholiniais gėrimais visą parą veiklą, nesant duomenų apie jos neigiamą įtaką viešajai tvarkai, rimčiai ir saugumui tiek teritorijoje, kurioje yra įsikūręs ginčo baras, tiek ir pačiame bare, t. y. nesant nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

Teismas taip pat vertino, kad atsakovas, taikydamas AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytą poveikio priemonę ne visoms, bet tik daliai rūšiniais požymiais neapibrėžtų prekybos vietų, lyginant su kitais ūkinės veiklos subjektais, kurie prekiauja alkoholiu kitose prekybos vietose Kauno mieste, atliko veiksmus, nesuderinamus su sąžiningos konkurencijos laisve ir diskriminavo atskirus ūkio subjektus, dėl to galėjo atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumai atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, neužtikrino sąžiningos konkurencijos laisvės (Konkurencijos įstatymo 4 str. 1 d.), pažeidė Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir konstitucinius lygiateisiškumo bei sąžiningos konkurencijos laisvės principus, kadangi nesant jokio teisėto ir pagrįsto objektyvaus pagrindo apribojo pareiškėjui prekybos alkoholiniais gėrimais laiką.

Teismas sprendė, kad prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimas pareiškėjui nurodyta apimtimi nelaikytinas proporcingu ir nepagrįstai riboja šio verslo subjekto ūkinę veiklą. Tai, kad nesant jokių objektyvių duomenų, leidžiančių nuspręsti dėl neigiamų padarinių, kylančių būtent dėl pareiškėjo vykdomos veiklos ir prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, toks apribojimas buvo taikytas pasirinktinai pareiškėjui ir tai, kad kitų ūkio subjektų, toliau vykdančių analogišką prekybą alkoholiu Kauno mieste, siekiant tų pačių Įstatyme įtvirtintų ir siektinų teisinio reguliavimo tikslų, veikla nebuvo nustatyta apimtimi ribojama, leido teismui daryti pagrįstą išvadą dėl taikytų poveikio priemonių neproporcingumo pagrįstiems administravimo tikslams, palankesnių verslo sąlygų sudarymą atskiriems ūkio subjektams, tai nesiejant su viešojo intereso pažeidimu, bei tokiu būdu sumažinto pareiškėjo konkurencingumo rinkoje. Pabrėžta, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jo argumentus, jog buvo išsamiai analizuota situacija visame Kauno mieste ir atsižvelgta į Konkurencijos įstatymo reikalavimus, draudžiančius priimti sprendimus, dėl kurių kitas ūkio subjektas įgyja pranašumą ar kurie gali veikti konkurencijos sąlygų skirtumus. Akivaizdu, kad neatlikus nurodytų veiksmų, atsakovas, deklaratyviai siekdamas užtikrinti viešojo intereso apsaugą, jo realiai neužtikrino, nes ginčijamu aktu siekė apriboti tokio ūkio subjekto vykdomą veiklą (pareiškėjo), kuri, kaip teismas nustatė, nelėmė jokių pažeidimų. Ginčo atveju reikšminga laikyta ir ta aplinkybė, kad atsakovas byloje niekaip nepagrindę savo sprendimo konkurencijos ribojimo aspektu, o įrodinėjimo požiūriu tai reiškia, kad pareiškėjo teiginiai liko nepaneigti. Atkreiptas dėmesys, kad analogiškos pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (byla Nr. A492-2814/2011), pabrėždamas, jog kai nėra pakankamai pagrįstas atsakovo sprendimas riboti pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką labiau, negu toje vietovėje jis nustatomas kitiems subjektams, ribojimas vertintinas kaip neproporcingas.

Teismas pažymėjo, jog ginčijamame sprendime atsakovui nurodžius ne įmones, bet tik prekybos vietas, kurioms taikė prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimus, tai suteikia pagrindą pripažinti, kad sprendimu nustatyti ribojimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkui), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla. Tokiu būdu, teismo vertinimu, atsakovas akivaizdžiai viršijo teisės aktuose jam suteiktus įgaliojimus. Nors Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nėra aiškiai nustatyta, kad atitinkami prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimai gali būti taikomi tik įmonei, bet ne nekilnojamojo turto objektui, tačiau Alkoholio kontrolės įstatymo ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse įtvirtintų nuostatų analizė (Taisyklių 9.5 p., 27p., 35p. 48 p.) leidžia daryti išvadą, kad savivaldybės tarybai suteikiama teisė AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pagrindu apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos laiką ne prekybos vietai, bet įmonei. Nuosekli teismų praktika tokios kategorijos bylose vienareikšmiai patvirtina faktą, jog esant būtent tokiam nustatytam teisiniam reguliavimui, prekybos alkoholiu ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, bet ne prekybos vietoms (nekilnojamajam turtui), priešingu atveju toks ribojimas būtų diskriminacinio pobūdžio.

III. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nesutiko su teismo išvada, kad ginčijamas sprendimas nėra norminis administracinis aktas. Mano, kad šiame sprendime yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, orientuotas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų, sietinas su konkrečia teritorija, o ne subjektu. Teigia, kad vien tikslaus adreso nurodymas negali būti laikomas požymiu, skiriančiu norminį teisės aktą nuo individualaus. Remiasi LVAT 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012.

Atsakovas teigia, kad nei vienas teisės aktas nenurodo, kas turėjo būti iniciatoriumi rengiant ginčo sprendimo projektą, yra numatyta tik tai, kokia informacija gali būti pagrindu priimti sprendimą. Nurodo, kad policijos rašte yra minimas baras Savanorių pr. 266, sprendimui dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimo pritarė ir bendruomenių centrų asociacija. Teismas nepagrįstai ignoravo, kad teisės norma, numatanti prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimą, yra prevencinė priemonė ir nepagrįstai rėmėsi argumentu, kad nėra nustatytų konkrečių pažeidimų, grėsmių, negatyvių pasekmių dėl alkoholio prekybos pareiškėjo bare.

Atsakovas mano, kad remiantis policijos pateikta informacija, bendruomenių ir Kauno jaunimo raštu išdėstyta pozicija, prekybos vieta, buvo pakankamas pagrindas priimti ginčijamą sprendimą. Atsakovas nesutinka su teismo pozicija dėl sąžiningos konkurencijos laisvės principo pažiedimo, proporcingumo ir konstitucinio lygiateisiškumo principų pažeidimo. Remiasi LVAT išaiškinimu, pateiktu administracinėje byloje Nr. A-492-2814/2011, ir tvirtina, kad prekyba ne tik gali, bet ir turi būti ribojama ne įmonėms, o prekybos vietoms, kadangi apribojimą taikant vienai įmonei, o kitą dieną pradėjus veikti kitai, būtų pažeistas proporcingumo principas.

Mano, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintas ribojimas nesietinas su konkrečiu subjektu. Pažymi, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje yra numatyta išimtis, kad skirtingos konkurencijos sąlygos yra galimos, kai to neįmanoma išvengti vykdant įstatymus (šiuo atveju AKĮ 18 str. 9 d.). Nurodo, kad byloje nėra duomenų apie kreipimąsi į Konkurencijos tarybą ir jos sprendimą šiuo klausimu. Pažymi, kad viešojo administravimo subjektas pagal jam suteiktą kompetenciją bei numatytus uždavinius privalo atsižvelgti į visuomenės nuomonę, užtikrinti jos interesus, saugoti ir ginti viešą interesą, todėl ginčijamo sprendimo panaikinimas ne tik paneigtų išimtinę Tarybos kompetenciją, bet ir prieštarautų vietos bendruomenės, gyventojų valiai.

Nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už gyventojus jos teritorijoje, žinanti naktinės prekybos Kaune problemas, įvertinusi prekybos vietas, pateiktą medžiagą ir pasiūlymus bei visuotinai žinomą aplinkybę, kad apsvaigę nuo alkoholio asmenys būna agresyvūs, konfliktiški, pažeidžia viešąją tvarką, siekdama pozityvių ir teisėtų tikslų, konstitucinių vertybių apsaugos ir vadovaudamasi AKĮ 18 straipsnio 9 dalimi priėmė ginčijamą sprendimą.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Pareiškėjas sutinka su teismo sprendimo motyvais, mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesuteikia pagrindo šį sprendimą naikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ Nr. T-607 dalies, kuria apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje Savanorių pr. 266, Kaunas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 9 dalyje (2010 m. birželio 17 d. įstatymo Nr. XI-909 redakcija) nustatyta, kad savivaldybių tarybos, atsižvelgdamos į prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

Taigi minėtoje nuostatoje numatyta savivaldybės diskrecijos teisė riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apibrėžiama tomis pačiomis sąlygomis, kurios vienodai reikšmingos ir priimant sprendimą neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Alkoholio kontrolės įstatyme įtvirtintų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia būtent viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014; 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015).

Pažymėtina, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje minima informacija dar nėra besąlyginis pagrindas savivaldybių taryboms priimti sprendimą dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais. Tai ne imperatyvi norma, o savivaldybės diskrecija, todėl kiekvienu atskiru atveju savivaldybės tarybos sprendimas dėl apribojimo alkoholiniais gėrimais prekybos laiko ar atsisakymo išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turi būti motyvuotas. Adresatas, į kurį nukreiptas tokio pobūdžio teisės aktas, turi aiškiai suprasti, kodėl priimamas toks sprendimas. Kitaip tariant, savivaldybės taryba privalo aptariamo pobūdžio sprendimą motyvuoti, išdėstant, kodėl apskritai atsisakoma išduoti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais arba priimamas sprendimas dėl prekybos laiko apribojimo. Visada privalo būti aptarta faktinė nagrinėjama situacija tuo aspektu, ar yra (nėra) pagrindas apriboti prekybos laiką bei kokie argumentai suponuoja prekybos laiko susiaurinimą vienu ar kitu paros metu. Ši prievolė sietina su VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2013 m. liepos 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1674/2013).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo procedūra buvo pradėta savivaldybės mero iniciatyva. Iš 2013 m. lapkričio 4 d. Kauno AVPK rašto Nr. 20-S-2860 (pateiktas kaip atsakymas į 2013 m. spalio 25 d. Savivaldybės mero raštą Nr. (33.195)2-5063, kuriuo buvo prašoma skubos tvarka iki lapkričio 4 d. pateikti Savivaldybės administracijai „pseudo barų“, prekiaujančių alkoholiniais gėrimais nakties metu ir keliančių grėsmę viešajai tvarkai (žodiniai ar rašytiniai gyventojų skundai, užfiksuoti viešosios tvarkos pažeidimai, nusikalstamos veikos ir pan.), prekybos vietų adresų sąrašą), kuris iš esmės yra šioje byloje ginčijamos Sprendimo dalies pagrindas, nes kituose Sprendimo preambulėje nurodytuose Kauno AVPK raštuose pareiškėjas nėra minimas, pateikiama informacija apie kitų komisariatų teritorijas, matyti, kad Žaliakalnio PK nebuvo gauta gyventojų nusiskundimų dėl šio komisariato teritorijoje naktinę prekybą alkoholiu vykdančių įmonių (taip pat ir pareiškėjo) veiklos, tačiau nurodyta, kad UAB „Romovita“ fiksuoti trys Prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių pažeidimai ir 1 pranešimas apie mobiliojo telefono vagystę prie UAB „Romovita“ baro. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad dauguma pranešimų (turint omenyje visas Žaliakalnio PK teritorijoje naktinę prekybą alkoholiu vykdančias įmones, neišskiriant pareiškėjo) gauti po 22 val., todėl galima daryti išvadą, kad jie susiję su vykdoma naktine prekyba alkoholiu, manytina, jog tikslinga spręsti dėl prekybos alkoholiu apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. (b. l. 91-92).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, minėtame Kauno AVPK rašte nesant konkrečios informacijos apie pareiškėjo veikla nuo 22 val. iki 8 val. pardavinėjant alkoholinius gėrimus pažeidžiamą viešąjį interesą, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prakybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių, nesant konkrečių AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nurodytų subjektų – gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų nuomonių, policijos komisariatų – pasiūlymų, susijusių su būtent pareiškėjo veikla, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytina, jog šiuo atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą suponuojančios faktinės aplinkybės nebuvo nustatytos.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl byloje esančių duomenų vertinimo, jų nekartoja ir plačiau nebeanalizuoja.

Nagrinėjamu atveju AKĮ 18 straipsnio 9 dalies prasme prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimo pagrindu nelaikytina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2013 m. spalio 29 d. rašte Nr. (10.2.3.2-194)10-9042 pateikta informacija (išdėstyta bendro pobūdžio informacija apie alkoholio žalą sveikatai), kurią apeliaciniame skunde akcentuoja atsakovas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą yra konstatavęs, jog Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostata, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis įpareigoja viešojo administravimo subjektus motyvuoti priimamus sprendimus, t. y. pagrįsti nustatytais objektyviais duomenimis (faktais) ir konkrečiai nurodytomis atitinkamų teisės aktų normomis. Sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos (pvz., 2007 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17–174/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–990/2007, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–964/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 3 (13), 2007 ir kt.). Iš to seka, kad individualus administracinis aktas paprastai turėtų būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis įvertinimas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamas Savivaldybės tarybos Sprendimas priimtas nesilaikant objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principų, nėra tinkamai motyvuotas (jame neišdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai), todėl jį priimant buvo pažeisti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, t. y. nebuvo atliktas objektyvus ir išsamus visų aplinkybių, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui, įvertinimas.

Dėl apeliacinio skundo argumento, jog Sprendimas yra norminis teisės aktas (jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio nurodymas, apribojantis prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. visiems juridiniams asmenims prekiaujantiems, ar ateityje prekiausiantiems alkoholiniais gėrimais sprendime nurodytose prekybos vietose; jis skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei, t. y. bet kuriai įmonei, kuri prekiauja ar prekiaus alkoholiu; orientuojamas į ateitį ir numatytas taikyti daug kartų ir sietinas su konkrečia teritorija, o ne su konkrečiu subjektu), atitinkamai pareiškėjas negali prašyti teismo ištirti jo teisėtumo, pažymėtina, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio sprendimai nelaikytini norminiais teisės aktais ir suinteresuotų asmenų gali būti skundžiami administraciniam teismui (pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2014 m. gruodžio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, 2014 m. liepos 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1315/2014, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014, 2013 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2284/2013 ir kt.).

Kiti apeliacinio skundo argumentai (savivaldybei priimant sprendimą riboti prekybos laiką pakanka nustatyti viešojo intereso pažeidimą, dėl sąžiningos konkurencijos laisvės ir kt.) taip pat nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą laikyti neteisėtu ir/ar nepagrįstu.

Pažymėtina, kad priešingai nei apeliaciniame skunde tvirtina atsakovas, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka nagrinėjamam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1698-624/2015; 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2144/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė