2020-09-16 Nr. AB-17204-2-69-3-24505-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-45-438/2020

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-24505-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 60.3.10; 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų T. B. ir R. B. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 pagal pareiškėjų T. B. ir R. B. ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. B. ir R. B. skundą atsakovams Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno rajono savivaldybei dėl miško ribos nustatymo, patikrinimo vietoje akto ir rašto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjai T. B. ir R. B. (toliau kartu – ir pareiškėjai) pateikė teismui skundą, prašydami: 1) nustatyti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo (toliau – ir taksacinio miško sklypas) ribą pagal UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. parengtoje miško ribos nustatymo schemoje M1:500 nustatytus miško sklypo ribos posūkio taškus 1-2-3-4 ir šioje schemoje nustatytas šių taškų koordinates (toliau – ir UAB „Žemetra“ schema); 2) panaikinti Valstybinės miškų tarnybos (toliau – ir VMT, Tarnyba) 2015 m. spalio 15 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 939 (toliau – ir Patikrinimo aktas) su priedais; 3) panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Ministerija, Aplinkos ministerija) 2015 m. lapkričio 3 d. raštą Nr. (12-2)-D8-8140 (toliau – ir Raštas).

2. Pareiškėjai paaiškino, jog 2011 m. gruodžio 19 d. įsigijo 247/281 dalis žemės sklypo, esančio Kauno r., Kačerginės mstl., (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo žemės sklypas). Kita žemės sklypo dalis, kurioje, VMT duomenimis, yra valstybinės reikšmės miško plotas – taksacinio miško sklypo dalis, priklauso Lietuvos Respublikai ir ją patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT). Žemės sklype yra pastatytas T. B. priklausantis ūkio pastatas, kurio dalis (apie 6 kv.

m) pagal VMT parengtus dokumentus neva patenka į taksacinio miško sklypo dalį. Pareiškėjams kilo abejonių dėl kadastrinių matavimų metu nustatyto ginčo žemės sklypo ir jame esančio taksacinio miško sklypo koordinačių lyginimo su grafiškai pagal kartografinę medžiagą nustatytomis koordinatėmis (LKS-94) bei atitinkamai dėl taksacinio miško sklypo dalies, patenkančios į ginčo žemės sklypą, ribos nustatymo tikslumo, koordinatės buvo nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą, naudojant 1:10 000 mastelį, bet tikslieji kadastriniai matavimai vietovėje nebuvo atlikti, o iš NŽT 2015 m. liepos 17 d. raštu Nr. 1SS-1899-(10.5) pateiktos nuomonės tapo aišku, kad grafiškai nustatytų taksacinio miško sklypo dalies, patenkančios į ginčo žemės sklypą, ribų koordinačių ir koordinačių, nustatytų atliekant kadastrinius matavimus vietovėje, ribos tikslumas gali skirtis 4 m ir daugiau, todėl jie kreipėsi tiek į VMT, tiek į Ministeriją, prašydami patikslinti (pakeisti) šias ribas.

Pareiškėjai teigė, kad VMT, 2015 m. spalio 15 d., atlikdama patikrinimą, kurio metu pagal Ministerijos duotą pavedimą turėjo atlikti taksacinio miško sklypo ribos tiksliuosius kadastrinius matavimus, po patikrinimo parengtuose dokumentuose nepateikė jokios informacijos apie tokių kadastrinių matavimų atlikimą, nenurodė nustatytų taksacinio miško sklypo ribos posūkio taškų koordinačių, nelygino jų su anksčiau grafiškai nustatytomis koordinatėmis, nepateikė išvados dėl grafiškai ir vietovėje nustatytų koordinačių lyginimo, jų atitikimo, t. y. dėl galimos paklaidos (ne)buvimo, taip pat nevertino grafinių, pagal kartografinę medžiagą nustatytų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro (toliau – ir Kadastras) duomenų atitikties faktinėms miško naudmenoms vietovėje.

Pareiškėjų nuomone, grafiniais duomenimis nustatyta taksacinio miško sklypo riba yra netiksli (neteisinga) ir jokio miško (medžių ar kirtimo) toje dalyje, kur stovi jiems priklausantis pastatas, nėra ir niekada nebuvo, tai patvirtina byloje esantys dokumentai, be kita ko, bendrosios kompetencijos teismo skirtos ekspertizės išvados, įsiterpusio valstybinės žemės sklypo formavimo metu parengti teritorijų planavimo dokumentai, NŽT 2013 m. gegužės 29 d. sutikimas statyti statinį, Kauno rajono savivaldybės administracijos išduotas statybą leidžiantis dokumentas.

Be to, pareiškėjai tvirtino, jog, kadangi šiuo atveju ginčas kilo dėl taksacinio miško sklypo ribos, sprendžiant šį ginčą turėtų būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.45 straipsnio nuostatomis.

3. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

4. VMT nurodė, kad ginčo taksacinis miško sklypas yra registruotas Kadastre ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas) priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams. Ginčo sklypo ribos pakeitimas pareiškėjams nesukeltų teisinių pasekmių, nes Nutarimas liktų nepakeistas, su aiškiai nustatytomis šio sklypo ribomis.

VMT pažymėjo, kad jai pagal kompetenciją nepriskirta funkcija organizuoti valstybinės reikšmės miškų plotų kadastrinius matavimus, tačiau, atsakant į NŽT Kauno rajono skyriaus 2015 m. vasario 26 d. raštą Nr. 7SD‑1020-(11.7.104), buvo nustatytos taksacinio miško sklypo, patenkančio į ginčo žemės sklypą, tikslios taškų koordinatės (LKS-94), be galimų 4 m paklaidų. VMT 2015 m. birželio 9 d. atliko Kadastro duomenų patikrinimą ginčo žemės sklype, vadovaudamasi nustatytomis koordinatėmis, naudodama GPS imtuvą „M.

Z. 20 GSM“, ir surašė patikrinimo vietoje aktą Nr. 902. VMT, 2015 m. rugsėjo 15 d. pakartotinai atlikusi Kadastro duomenų patikrinimą ginčo žemės sklype, surašė ginčijamą 2015 m. spalio 15 d. patikrinimo vietoje aktą Nr. 939. Abiejų patikrinimų metu žemės sklype nustatyta identiška situacija. Nustatytos taksacinio miško sklypo ginčo teritorijoje koordinatės atitiko Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) miškų kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo, registruoto Kadastre, Nutarimu patvirtintas ribas.

Pareiškėjai, prašydami nustatyti taksacinio miško žemės sklypo ribą pagal UAB „Žemetra“ schemą, siekia pakeisti valstybinės reikšmės miško ploto konfigūraciją, nustatytą Nutarimu. Be to, VMT vertinimu, Patikrinimo akte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjams, todėl jis savaime materialinių teisinių pasekmių jiems nesukelia. Šis aktas yra tarpinis procedūrinis dokumentas, priimtas administracinės procedūros eigoje, todėl negali būti savarankišku administracinio ginčo dalyku.

Raštas taip pat yra informacinio pobūdžio, todėl nėra pagrindo jį naikinti. VMT atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjai kelis kartus kreipėsi į ją su prašymais patikslinti ginčo žemės sklypo ribas ir gavo atsakymus, taigi, jie jau seniai žinojo apie susiklosčiusią situaciją, bet laiku nesiėmė priemonių apginti savo teises.

5. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

6. NŽT paaiškino, kad pareiškėja 2013 m. gegužės 25 d. kreipėsi į NŽT Kauno rajono skyrių su prašymu leisti statyti malkinę 1 m atstumu iki valstybinės žemės. NŽT Kauno rajono skyrius 2013 m. gegužės 29 d. išdavė sutikimą Nr. 7ST-(14.7.5)-295 ginčo žemės sklype statyti ūkinį pastatą 1 m atstumu nuo žemės sklypo ribos. NŽT pabrėžė, jog šis sutikimas yra vienas iš privalomų dokumentų, leidžiančių pareiškėjams įgyvendinti statytojo teisę žemės sklype, o ne įrodymas, kad ginčo teritorija nepatenka į Nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus. Be to, pareiškėjams buvo parduota tik dalis žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ši aplinkybė patvirtina, kad jie žinojo apie miško buvimą šiame sklype, todėl, įgyvendindami statytojo teisę, turėjo nepažeisti taksacinio miško sklypo ribos. NŽT nuomone, teismas neturi pagrindo nustatyti kitokią miško ribą nei įregistruotoji Kadastre, kadangi Kadastro duomenų tikslinimas yra VMT kompetencija ir tai turi būti atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, o ne remiantis UAB „Žemetra“ parengta schema. Pareiškėjų skunde išdėstyti argumentai neįrodo, kad ginčytina taksacinio miško riba nėra aiški iš esamų oficialių dokumentų, todėl nėra pagrindo ją nustatyti kitaip nei nustatyta dokumentuose.

7. Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

8. Ministerija tvirtino, jog šiuo atveju CK 4.45 straipsnio 1 dalis netaikytina, nes ginčas yra kilęs ne dėl žemės sklypų ribų, o dėl miško, patenkančio į žemės sklypą, ribos. Miško riba negali būti nustatyta pagal UAB „Žemetra“ schemą, nes joje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu, ir Kadastre įregistruotos taksacinio miško sklypo ribos. Ministerija vertino, kad Patikrinimo akte nėra jokių viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų), skirtų pareiškėjams, o ir pats aktas savaime kokių nors materialinių teisinių pasekmių nesukelia ir objektyviai jokios įtakos jų teisių ir pareigų apimčiai nedaro, todėl negali būti savarankišku administracinės bylos nagrinėjimo dalyku. Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad VMT ne kartą nagrinėjo pareiškėjų (jų atstovo) prašymus dėl Kadastro ir valstybinės reikšmės miškų plotų schemos tikslinimo, savo kompetencijos ribose priėmė atitinkamus sprendimus, pareiškėjai apie tai buvo informuoti, tačiau jie VMT sprendimų neginčijo. Ministerijos nuomone, Raštas yra informacinio pobūdžio ir pats savaime pareiškėjams taip pat nesukelia teisinių pasekmių.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu nutraukė administracinės bylos dalį, kurioje pareiškėjai prašė panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. spalio 15 d. parengtą Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrino vietoje aktą Nr. 939 su priedais, o kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl valstybinės reikšmės miško, kuris remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir Kadastro duomenis, patenka į ginčo žemės sklypą, ribos, kuri, pareiškėjų teigimu, yra nustatyta ir įregistruota netiksliai bei klaidingai. Teismas rėmėsi Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369, (toliau – ir Aprašas), Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintais Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatais, Lietuvos Respublikos miškų įstatymu.

11. Teismas, įvertinęs prieš tai paminėtų teisės aktų nuostatas, padarė išvadą, jog žemės sklypo ribos (konfigūracijos) keitimui, pakeičiant Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo ribą pareiškėjų nurodytu būdu, nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Taksacinio miško sklypo riba negali būti nustatyta pagal pareiškėjų pateiktą UAB „Žemetra“ schemą taip pat ir dėl to, kad joje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu, ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotos Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško sklypo ribos. Teisės aktuose aiškiai įvardinti išimtiniai atvejai, kuriais objekto (žemės sklypo) ribų posūkio taškų koordinatės gali būti nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą neatliekant koordinačių ir kitų kadastro duomenų nustatymo vietovėje. Akivaizdu, kad nustatant miškų kadastro objekto – taksacinio miško žemės sklypo ribas ir kitus kadastro duomenis, šios išimtys netaikomos, todėl taksacinio miško žemės sklypo ribų koordinatės negali būti nustatytos grafiškai, o visais atvejais turi būti nustatomos atliekant matavimus vietovėje lyginant kartografinėje medžiagoje pažymėtas ribas ir kitus kadastro duomenis su natūroje (vietovėje) esančiomis ribomis ir duomenimis.

12. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo daikto valdymas atsiranda nuo valdymo įregistravimo viešame registre momento (CK 4.27 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas pareiškėjams priklausančio ūkinio pastato statybos teisėtumo klausimas, todėl pareiškėjų argumentai dėl to, kad jie buvo suklaidinti valdžios institucijų išduodant jiems leidimą pirties statybai, teismo atmesti. Teismas, įvertinęs ekspertų išvados turinį, padarė išvadą, kad ekspertai nevertino to, kad situacija po to, kai ginčo teritorija Nutarimu (2004 m.) buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui, natūroje pakito, t. y. nevertino, kad ginčo teritorijoje neliko medyno, taip pat nevertino to, kad pagal Miškų įstatymo 2 straipsnį mišku yra laikomas ne tik ne mažesnis kaip 0,1 ha plotas, apaugęs medžiais, bet ir plotas, kuriame medynas išretėjęs ar dėl žmonių veiklos ar gamtinių veiksnių jame laikinai medžių nėra (želdintinos miško aikštės, kirtavietės, žuvę medynai). Todėl, teismas vertino, kad ekspertų išvada nepaneigia, jog miško riba žemės sklype kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra kitokia, nei registruota Miškų valstybės kadastre. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog ginčo teritorija natūroje kito, konstatavo, jog tokia ekspertizės išvada negali būti remiamasi konstatuojant miško ribą. Teismas vertino, kad ekspertizės išvada nėra pakankamas įrodymas, kuriuo remiantis galima konstatuoti, jog miško riba ginčo žemės sklype yra kitokia nei registruota Miškų valstybės kadastre; priešingai, nagrinėjamu atveju turi būti konstatuota, kad 0,0034 ha žemės ploto patenka į Nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų plotus (Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis miškas), todėl ekspertų situacijos vertinimas nepaneigia aplinkybės, kad ginčo teritorija nuo 2004 m. pagrįstai priskirta valstybinės reikšmės miškams.

13. Teismas, įvertinęs įrodymų visetą ir nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad nustatyti kitokią taksacinio miško ribą nei registruota Miškų valstybės kadastre, remiantis UAB „Žemetra“ schema CK 4.45 straipsnio tvarka negalima, nes Miškų kadastro duomenys keičiami tik teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl Ministerijos Rašto panaikinimo, nustatė, kad Ministerija pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjų skundą ir pavedė Tarnybai atlikti ginčo žemės sklypo patikrinimą vietoje, t. y. Ministerija pareiškėjų skundą tenkino, o Tarnyba patikrinimą atliko vietoje, surašydama Patikrinimo aktą, apie tai informavo Ministeriją, kuri, atsakydama į pareiškėjų 2015 m. rugsėjo 18 d. skundą, Rašte paaiškino, kad Tarnybos specialistai atliko pakartotinį Kadastro duomenų patikrinimą vietoje ginčo žemės sklype, į kurį patenka taksacinio miško sklypo, registruoto Kadastre bei Nutarimu priskirto valstybinės reikšmės miškų plotams, dalis. Nustatyta, kad taksacinio miško sklypo dalyje, patenkančioje į ginčo žemės sklypą, stovi pastatas. Kartu su Raštu pareiškėjams pateikta Patikrinimo akto kopija.

15. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo teritorijoje kompetentinga institucija – Tarnyba pagal pareiškėjų prašymus ne kartą atliko Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimus vietoje (2008 m., 2010 m., 2015 m.), kurių metu konstatavo, jog teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus ir kad nėra teisinio pagrindo tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. Nustatytos aplinkybės leido teismui padaryti išvadą, kad pareiškėjų skundas buvo išnagrinėtas tinkamai, pareiškėjams pateiktas atsakymas, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėjai nesutinka su nagrinėjimo rezultatu, t. y. gauto atsakymo turiniu, nesudaro pagrindo konstatuoti jų teisės į skundo objektyvų ir nešališką nagrinėjimą teisės aktų nustatyta apimtimi pažeidimą.

16. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad Ministerijos Raštas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra teisinio pagrindo.

17. Teismas, vertindamas pareiškėjų skundo argumentus dėl Tarnybos Patikrinimo akto su priedais panaikinimo, pažymėjo, jog patikrinimo aktas yra tarpinis viešojo administravimo subjekto dokumentas, sudarantis prielaidą priimti galutinį sprendimą – tenkinti arba atmesti pareiškėjų prašymus dėl valstybinės reikšmės miško nustatytos ribos keitimo (tikslinimo, klaidų ištaisymo), todėl teismas konstatavo, kad šis reikalavimas negali būti savarankišku bylos nagrinėjimo dalyku, o byla šioje dalyje nutrauktina.

18. Teismas netenkino pareiškėjų prašymo priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas, o taip pat ir Aplinkos ministerijos tokio pobūdžio prašymo, nes ji yra viešojo administravimo subjektas, išlaikomas iš valstybės biudžeto. Aplinkos ministerija turi Teisės taikymo skyrių, kurio darbuotojams priskirta atstovavimo teismuose funkcija. Institucija, veikdama specifinėje viešojo administravimo srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jai tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jai skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai, be kita ko, jos darbuotojams nuvykti į teismą ir parvykti iš jo. Aplinkos ministerija savo prašyme atlyginti teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas iš esmės nepateikė duomenų apie tai, jog institucijai iš biudžeto nebuvo skirtos lėšos ar jos buvo nepakankamos, kad būtų užtikrintas ministerijos atstovų vykimas į teismo posėdžius. Atsakomybė už kiekvienos institucijos finansinių išteklių ir darbuotojų darbo laiko racionalų paskirstymą tenka institucijos vadovui. Būtent jis, duodamas atitinkamus pavedimus, privalo įvertinti būsimos naudos ir sąnaudų santykį.

III. 19. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.

20. Pareiškėjai nurodė, kad byla administraciniame teisme buvo išnagrinėta antrą kartą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-449-331/2019 jau buvo nutraukęs bylos dalį dėl Patikrinimo akto ir Rašto panaikinimo, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. birželio 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-4195-492/2019, tenkindamas pareiškėjų apeliacinį skundą iš dalies ir grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodė konkrečias aplinkybes, kurios turi būti nustatytos iš naujo nagrinėjant bylą. LVAT nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino taksacinio miško sklypo ribos nustatymo atitikties teisės aktų reikalavimams, neatsižvelgė į aplinkybę, kad viešojo administravimo subjektas ginčo ribą nustatė ir vėliau atsisakė ją tikslinti neatlikęs tikslių matavimų, kurie, atsižvelgiant į itin nedidelį ginčo žemės sklypo ir į jį patenkančio taksacinio miško sklypo persidengimo plotą, yra laikytini itin reikšmingais. Antrą kartą bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino aplinkybių, į kurias atkreipė dėmesį LVAT, t. y. nevertino aplinkybių, kad ginčo taksacinio miško sklypo riba buvo nustatyta neatlikus tikslių matavimų, ir apskritai nenagrinėjo, kokiu būdu ir ar tinkamai pagal teisės aktų reikalavimus ši riba buvo nustatyta, nors LVAT buvo nurodęs, kad būtent šios aplinkybės galėtų pagrįsti taksacinio miško sklypo ribos nustatymo teisingumą.

21. Pareiškėjai pažymėjo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi VMT niekuo nepagrįstais teiginiais, jog po Nutarimo priėmimo ginčo teritorijoje neliko medyno, todėl sprendė, jog miško riba pagal pareiškėjų prašomus duomenis negali būti nustatyta. Tačiau jokių įrodymų, kad ginčo vietoje iš tiesų augo miškas, valstybės institucijos nepateikė, nors pareiga įrodyti, kad ten yra miškas, tenka valstybės institucijoms, tą aiškiai nurodė ir LVAT nutartyje. LVAT nutartyje taip pat nurodė, kad būtent viešojo administravimo subjektams tenka pareiga įrodyti faktines ir teisines aplinkybes, jog taksacinio miško ploto riba, kertanti ginčo žemės sklypą, nustatyta tinkamai, kad nėra pagrindo tikslinti ir/ar keisti taksacinio miško sklypo ploto, patenkančio į pareiškėjams priklausančio žemės sklypo dalį, ribą, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kad nebuvo tinkamos valstybės viešųjų registrų sąveikos, ginčo ploto riba nebuvo pažymėta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nebuvo įregistruota miško naudmena, VMT teikiami duomenys nebuvo pagrįsti tiksliais kadastriniais matavimais, byloje yra prieštaringų duomenų dėl taksacinio miško sklypo lokacijos ir ribų. LVAT atkreipė dėmesį, kad atsakovų atsikirtimai į pareiškėjų įrodinėjamas aplinkybes buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nenurodant nesutikimo su pareiškėjų argumentais motyvų. Vietoje to, kad būtų pašalintos visos abejonės dėl taksacinio miško sklypo ribos nustatymo teisingumo, atsakovai ir vėl jokių duomenų ar įrodymų, pagrindžiančių jų poziciją, nepateikė. Valstybės institucijos ir toliau rėmėsi savo pačių surašytais raštais bei tvirtino, kad jie taksacinio miško sklypo ribą, jos niekada nematavę natūroje, nustatė teisingai, nes tokia riba nurodyta Vyriausybės Nutarime.

22. Nagrinėjamu atveju tik pareiškėjai rinko ir teikė ginčo ribos nustatymo (ne)tikslumą galinčius pagrįsti įrodymus – tiek UAB „Žemetra“ schemą, tiek NŽT 2015 m. liepos 17 d. raštą Nr. 1SS-1899-(10.5), kuriuo NŽT patvirtino, kad skirtingu būdu nustatomos koordinatės gali skirtis. Taip pat šią bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme, pareiškėjai prašė skirti taksacinio miško sklypo ribos nustatymo ekspertizę. Nešališki teismo paskirti ekspertai pateikė išvadas, kad VMT teikiamuose dokumentuose miško sklypo ribos posūkio taškų koordinačių apskaičiavimas nėra miško sklypo ribos nustatymas vietovėje ir kad taksacinio miško sklypo riba buvo nustatyta neatliekant kadastrinių matavimų. Tačiau pirmosios instancijos teismas visus taksacinio miško sklypo ribos netikslumą patvirtinančius įrodymus ignoravo, tame tarpe ir ekspertizės išvadas. Tačiau, jei teismui sprendžiant byloje kilusius klausimus iš tiesų kilo abejonių dėl atliktos ekspertizės klausimų tikslumo ar išsamumo, turėjo būti keliamas klausimas dėl kitos ekspertizės skyrimo, o ne atmestos pateiktos ekspertizės išvados, kurios jokiais bylos įrodymais nėra paneigtos.

23. Pareiškėjai nurodė, kad aplinkybę, jog egzistuoja valstybinės reikšmės miškų grafinių ribų nustatymo klaidos tikimybė, patvirtina Aprašo 18 punktas, reglamentuojantis valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimą. Nurodytas reglamentavimas reiškia, kad Vyriausybė pripažino galimu net valstybinės reikšmės miškų plotų ribų pakeitimą schemoje esant žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto ir taksacinio miško sklypo ribų persidengimui, laikydama tokį valstybinės reikšmės miško plotų ribų tikslinimą racionaliu, užtikrinančiu tinkamą žemės sklypo ir miško plotų naudojimą, priežiūrą ir neprieštaraujančiu valstybės interesui. Į šią aplinkybę dėmesį atkreipė ir LVAT, tačiau pirmosios instancijos teismas jos nevertino.

24. Pareiškėjai pažymėjo, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklype nebuvo miško naudmenų, visas žemės sklypo plotas (0,0281 ha) buvo priskirtas užstatytai teritorijai. Žemės sklypui buvo nustatyta Nekilnojamojo turto registre įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga – saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje (3 vnt.). Ginčo teritorijoje taksacinio miško sklypo riba nebuvo pažymėta žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu. Akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nebuvo tinkamos valstybės viešųjų registrų sąveikos, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre žemės sklype ne tik kad nebuvo įregistruota miško naudmena, bet kaip paaiškėjo pareiškėjams pradėjus aiškintis aplinkybes dėl tikslios ginčo taksacinio miško sklypo ribos vietos, VMT teikiami duomenys apskirtai nebuvo pagrįsti tiksliais kadastriniais matavimais, nes tarnyba laikėsi pozicijos, kad jai nėra priskirtas tokių kadastrinių matavimų atlikimas. Atsižvelgiant į tai, kad sprendžiant dėl miško egzistavimo yra remiamasi būtent Miškų kadastro duomenimis, pareiškėjai ir siekė, kad būtų patikslinta neteisingai nustatyta taksacinio miško sklypo riba, kuri registruota Miškų kadastre. Tačiau pirmosios instancijos teismas, nesigilindamas į ginčo aplinkybes, nurodė, kad nustatyti kitokią taksacinio miško sklypo ribą, nei registruota Miškų kadastre, negalima, nes Miškų kadastro duomenys keičiami tik teisės aktų nustatyta tvarka. Tačiau LVAT nutartyje išaiškino, kad teisės aktuose numatyta administracinė taksacinio miško sklypo ribos patikslinimo procedūra neturi būti aiškinama kaip ribojanti subjekto, manančio, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, galimybes ginti savo pažeistas teises teisme. Pareiškėjai bandė ribas tikslinti administracine Apraše nustatyta tvarka, tačiau VMT tvirtina, kad taksacinio miško sklypo ribos atitinka Vyriausybės Nutarimą ir nepripažįsta ribų netikslumo fakto, todėl Apraše nustatyta procedūra netenka prasmės, nes tarnyba jame nustatytų įpareigojimų neatlieka. Teismui sprendimu nustačius, kur yra tiksli taksacinio miško sklypo riba, vadovaujantis šiuo sprendimu būtų galima patikslinti Miškų valstybės kadastro duomenis ir atitinkamai valstybinės reikšmės miškų plotų schemą.

25. VMT neįvykdė 2015 m. rugpjūčio 7 d. projekto viešo svarstymo metu priimto sprendimo atlikti valstybinės reikšmės miško ploto – taksacinio miško, patenkančio į žemės sklypą, ribų kadastrinius matavimus, todėl pareiškėjai savo iniciatyva ir lėšomis užsakė parengti planinę medžiagą – UAB „Žemetra“ schemą.

26. Vyriausybės Nutarimas rengiamas pagal VMT parengtas schemas. Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos rengiamos ir tikslinamos pagal Aprašą (Aprašo 1, 2 punktai). Taigi patikslinus valstybinės reikšmės miškų plotų schemas, gali būti keičiamas Vyriausybės Nutarimas, todėl pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad Miško ribos nustatymo schemoje pažymėta riba neatitinka Vyriausybės Nutarimu patvirtintos miško ribos, nėra kliūtis pareiškėjų reikalavimo tenkinimui.

27. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad VMT tarnyba pagal pareiškėjų prašymus ne kartą atliko Miškų kadastro duomenų patikrinimus vietoje (2008 m., 2010 m., 2015 m.), tačiau neatsižvelgė į tai, kad VMT tuo pačiu būdu – grafiškai nustačiusi taksacinio miško sklypo koordinates, nurodydavo, kad žemės sklype yra miško žemė ir nėra pagrindo tikslinti Miško valstybės kadastro duomenų. Tuo tarpu pareiškėjai nuolat siekė, kad būtų išsiaiškinta tiksli miško riba, kurią galima nustatyti tik atlikus kadastrinius matavimus. Pareiškėjai nėra nei taksacinio miško sklypo savininkai, nei jo patikėtiniai, t. y. nėra asmenys, kurie gali užsakyti atlikti taksacinio miško sklypo kadastrinius matavimus, todėl ir buvo siekiama, kad tai atliktų institucijos, kurios už tokių matavimų atlikimą yra atsakingos.

28. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjų skundo dalį dėl taksacinio miško sklypo ribos nustatymo, nevertino jokių įrodymų, patvirtinančių taksacinio miško sklypo ribos netikslumą. Tik dėl ekspertizės išvadų teismas pasisakė, kad ją atlikę ekspertai nevertino ginčo teritorijos natūroje pakitimo. Tačiau ekspertizės išvados patvirtina, kad egzistuoja grafinių miško kadastro duomenų neatitikimas, be to, byloje buvo ir kitų įrodymų, patvirtinančių VMT teikiamų duomenų apie žemės sklype esantį mišką netikslumą, t. y. žemės sklypo formavimo ir pastato statybų dokumentai, taksacinio miško sklypo ribos kadastrinių matavimų duomenys, NŽT nuomonė dėl galimų paklaidų, miško kirtimo įrodymų nebuvimas, taip pat Kauno rajono savivaldybės organizuotų savivaldybės teritorijoje esančių valstybinės reikšmės miškų plotų kadastrinių matavimų duomenys.

29. Pareiškėjai pažymėjo, kad aplinkybės dėl žemės sklype esančio pastato statybos yra reikšmingos šioje byloje, nes pagal VMT duomenis taksacinio miško riba kerta pastatą, nors pareiškėjai prieš statydami šį statinį gavo visus reikiamus dokumentus, parengė statinio projektą, kurį tikrinant jokių pažeidimų nenustatyta. Taip pat žemės sklypo patikėtinė – NŽT, išanalizavusi esamą situaciją, davė sutikimą, kuriuo patvirtino, kad žemės sklypo dalis, kurioje planuojamas statyti pastatas, nepatenka į taksacinio miško sklypo ribas. Nurodytos aplinkybės, patvirtinančios pastato statybą turint viešojo administravimo subjektų reikalingus sutikimus ir pritarimą projektui, pagrindžia pareiškėjų teisėtą interesą įvertinti, ar tinkamai buvo nustatyta taksacinio miško sklypo riba bei ją patikslinti teisės aktų nustatyta tvarka, nes netikslus ribos nustatymas, kertant pastato dalį, reiškia pareiškėjų teisių pažeidimą.

30. VMT patikrinimo aktuose įrašyta tik formali išvada, kad žemės sklypo dalyje, kurioje stovi pastatas, yra žemės naudmena – miško aikštė (miško žemė verčiama ne miško žeme), taip pat nurodyta, kad vadovaujantis Miškotvarkos darbų instrukcijos 26 priedo 2 punkto nuostata, kai miško žemės plotų tranformacija į ne miško žemės plotus įvyko dėl neteisėtos, galimai neteisėtos ar nežinomo teisėtumo žmogaus veiklos, tokie plotai inventorizuojami kaip miško žemė. Tačiau tokią išvadą galima laikyti tik jokiais teisės aktais ar nustatytais duomenimis nepagrįsta prielaida, nes atliekant patikrinimus niekada nebuvo nustatyta, kad šioje žemės sklypo dalyje būtų augę medžiai, nėra užfiksuotas joks miško kirtimas, atitinkamai jokie asmenys už neteisėtą miško kirtimą ar kitokią neteisėtą veiklą dėl miško naudmenų pavertimo kitomis naudmenomis nebuvo patraukti atsakomybėn.

31. VMT parengtų dokumentų netikslumą patvirtina ir Kauno rajono savivaldybės atlikti kadastriniai matavimai. Po miško ribos nustatymo schemos parengimo iš Kauno rajono savivaldybės administracijos ir kadastrinių matavimų derinimą atliekančio NŽT Kauno rajono skyriaus buvo gauti duomenys, kad 2015 m. liepos mėnesį UAB „Geomatininkų grupė“ atliko tam tikrų žemės sklypų kadastrinius matavimus. Ginčo žemės sklypas ribojasi su žemės sklypu Nr. (duomenys neskelbtini), todėl NŽT Kauno rajono skyrius pateikė šio žemės sklypo plano ištraukos kopiją, iš kurios matyti, kad taksacinio miško sklypo riba nekerta ginčo žemės sklypo, kurio gretimybė plane pažymėta skaičiais 37, 38 (NŽT Kauno rajono skyriaus 2016 m. lapkričio 23 d. raštas Nr. 7SD‑7854-(14.7.104); Kauno rajono savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. SD-2373).

32. Pareiškėjai pažymėjo, kad ginčo taksacinis miško sklypas perduodant jį patikėjimo teise kitam subjektui (Kauno rajono savivaldybei) turės būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Ginčo taksacinis miško sklypas, formuojant žemės sklypą, negalėjo tapti šio žemės sklypo dalimi, nes žemės sklypui buvo nustatyta visai kita paskirtis – kita gyvenamosios teritorijos mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, juolab, kad ir jokio miško žemės sklype nėra, ką patvirtino ir teismo paskirtos ekspertizės išvados. Be to, taksacinis miško sklypas yra Miškų kadastro objektas, kuriam privalomai nustatomi kadastro duomenys, numatyti Miškų valstybės kadastro nuostatuose, tarp kurių yra taksacinio miško žemės sklypo ribos – ribų posūkio taškų koordinatės 1994 m. Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94). Taksacinio miško žemės sklypo ribų koordinatės negali būti nustatytos grafiškai, bet visais atvejais turi būti nustatomos atliekant matavimus vietovėje lyginant kartografinėje medžiagoje pažymėtas ribas ir kitus kadastro duomenis su natūroje (vietovėje) esančiomis ribomis ir duomenimis. Šią aplinkybę patvirtino ir Aplinkos ministerija, kuri 2015 m. spalio 8 d. raštu Nr. (12-2)D8-7371 įpareigojo VMT atlikti pakartotinius valstybinės reikšmės miškų ploto matavimus žemės sklype. Tačiau būtent šį privalomą veiksmą, kurio atlikimą turėjo užtikrinti VMT, kaip Miškų kadastro tvarkytoja, ir Aplinkos ministerija, kaip Miškų kadastro valdytoja, atliko pareiškėjai. Pagal atliktus kadastrinius matavimus buvo parengta miško ribos nustatymo schema, kurioje pažymėta tiksli taksacinio miško sklypo riba.

33. Sprendžiant ginčą dėl taksacinio miško sklypo ribų turi būti taikomos CK 4.45 straipsnio nuostatos bei vadovaujamasi kasacinio teismo suformuota praktika dėl šios CK normos aiškinimo ir taikymo.

34. Pareiškėjai kreipėsi į valstybės institucijas, kad būtų nustatyta tiksli taksacinio miško sklypo riba, tačiau surašytas Patikrinimo aktas ir jo rezultatai nėra tai, ko pareiškėjai prašė ir ką buvo įpareigota atlikti VMT, taip pat Raštas yra formalus atsakymas, bet vėlgi ne į tai, ko pareiškėjai prašė. Pati Aplinkos ministerija buvo įpareigojusi VMT atlikti tikslius taksacinio miško sklypo matavimus, tačiau jų neatlikus, formaliai atsakė pareiškėjams, kad įpareigojimas neva įvykdytas. Šie ginčijami aktai sukelia pareiškėjams pasekmes, nes jais iš esmės vėl atsisakyta spręsti tikslios taksacinio miško sklypo ribos nustatymo pagal vietoje atliktus matavimus klausimą.

35. Kaip teisingai pažymėjo LVAT nutartyje, Patikrinimo akto teisėtumas ir pagrįstumas turi būti vertinamas kaip Rašto sudedamosios dalies, nes Patikrinimo akte nustatyti faktai sudaro Rašte išdėstyto sprendimo priėmimo faktines ir teisines prielaidas. VMT ir Aplinkos ministerija šį Patikrinimo aktą laiko pagrindu, dėl kurio netikslina miško ribos, nes laiko, kad pagal šiuos duomenis taksacinio miško sklypo riba yra tiksli. Pirmosios instancijos teismas miško egzistavimą ir skundo reikalavimų tenkinimo negalimumą taip pat grindžia Patikrinimo aktu, tačiau toliau nurodo, kad šio Patikrinimo akto teisėtumas negali būti ginčo dalykas šioje byloje ir administracinę bylą dalyje dėl Patikrinimo akto nutraukia. Tik nustačius tikslią taksacinio miško sklypo ribą ir panaikinus ginčijamus aktus, bus apgintos pareiškėjų teisės, kurios šiuo atveju susijusios su pareiškėjų nuosavybe, nes taksacinio miško sklypo riba yra pareiškėjų žemės sklype ir kerta jų pastatą

36. Atsakovas Aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jo reikalavimas priteisti 124,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, ir šias išlaidas priteisti, kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

37. Atsakovas Aplinkos ministerija atsiliepime prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

38. Aplinkos ministerija pritarė pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms išvadoms, rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-701/2018 (teisminio proceso Nr. 2-69-3-24505-2015-4), priimtoje šioje byloje.

39. Nesutiko su pareiškėjų nuomone, kad taksacinio miško sklypo riba, nustatyta pagal VMT pateiktus dokumentus, yra netiksli ir neteisinga, nes keletą kartų buvo atliktas Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimas vietoje, kurių metu konstatuota, kad ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje miškui keliamus reikalavimus ir kad nėra pagrindo ginčo teritorijoje tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą ar tikslinti Miškų kadastro duomenis. Taksacinis miško sklypas nėra siejamas ir tapatinamas su žemės sklypo ribomis.

40. Aplinkybė, kokia sklypo dalis priklauso valstybei (34/281 priskirta valstybinės reikšmės miškui), pareiškėjams buvo žinoma. Šis žemės sklypo plotas yra aiškiai identifikuotas pagal ribų posūkių taškus Lietuvos koordinačių sistemoje (LKS-94), be to, VMT ne kartą šioje teritorijoje atliko duomenų patikrinimą vietoje.

41. Miško riba negali būti nustatyta pagal UAB „Žemetra“ schemą, nes joje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu, ir Miškų valstybės kadastre registruotos Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško sklypo ribos.

42. Aplinkybę, kad ginčo teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus, patvirtina ne tik VMT 2015 m. spalio 15 d. parengtas Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktas Nr. 939 su priedais, bet ir kiti byloje esantys duomenys, pavyzdžiui, VMT 2008 m., 2010 m., 2015 m. atlikti patikrinimai vietoje (patikrinimų dokumentai), iš kurių matyti, kad ginčo teritorija yra miškas (atitinka miškui keliamus reikalavimus), kurių rezultatų pareiškėjai ir jų atstovai neginčijo. Be to, dar 2010 m. rugsėjo 27 d. rašte pareiškėjai buvo nurodyta, kad 2010 m. rugsėjo 14 d. atlikus duomenų patikrinimą vietoje buvo nustatyta, jog situacija vietoje pasikeitusi dėl nesankcionuotos ūkinės veikos, kad nenustatyta, jog atliekant ginčo teritorijos inventorizaciją ir nustatant taksacinio sklypo ribas, būtų padaryta klaidų, paaiškinta, kodėl ginčo teritorija atitinka miškui keliamus reikalavimus, ir dėl to VMT neturi teisinio pagrindo siūlyti šį plotą (ginčo teritoriją) išbraukti iš valstybinės reikšmės miškų plotų; šio VMT atsakymo pareiškėja neskundė.

43. Atsakovas Valstybinė miškų tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

44. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas Aplinkos ministerijos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, palikti nepakeistą.

45. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atsakovui, tinkamai įvertino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatas bei susiklosčiusią teismų praktiką, todėl priėmė pagrįstą sprendimą atmesti šį atsakovo reikalavimą.

46. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

47. Nacionalinės žemės tarnybos nuomone, jos 2015 m. liepos 17 d. raštas Nr. 1SS‑1899‑(10.5), vertinant jį kartu su visais byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nepaneigia fakto, kad ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus. VMT ne kartą atliko Miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje ir nenustatė, kad būtų pagrindas tikslinti valstybinės reikšmės miško plotų schemą.

IV. 48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi pareiškėjų apeliacinį skundą atmetė, o atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinį skundą patenkino. Teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą pakeitė, priteisiant atsakovui Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai iš pareiškėjų T. B. ir R. B. 124,37 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo dalį paliko nepakeistą

49. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas iš esmės yra kilęs dėl valstybinės reikšmės miško ribos nustatymo 0,0281 ha ploto žemės sklype, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), tarp 0,0247 ha ploto, priklausančio pareiškėjams, ir 0,0034 ha ploto valstybinės reikšmės miško, priklausančio Lietuvos Respublikai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. 1370 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis. Ši riba, ieškovų teigimu, yra nustatyta ir įregistruota neteisingai, todėl ji turėtų būti nustatyta pagal jų pateiktą UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. miško ribos nustatymo schemą M1:500. Pareiškėjai skunde taip pat prašė panaikinti Valstybinės miškų tarnybos 2015 m. rugsėjo 15 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje aktą Nr. 939 su priedais, kuriame nustatyta, kad ginčo valstybinio miško sklypo dalyje stovi pastatas, ši sklypo dalis atitinka miškui ir miško žemei nustatytus reikalavimus, ji priskirta valstybinės reikšmės miškų plotams; taip pat Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2015 m. spalio 3 d. raštą Nr. (12-2)-D8-8140, kuriuo pareiškėjai buvo informuoti apie ginčijamame patikrinimo akte nustatytus pažeidimus – stovintį pastatą.

50. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) oficialioje konstitucinėje doktrinoje ne kartą yra nurodęs, jog žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes jų tinkamas naudojimas ir apsauga yra tautos gerovės pagrindas. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 ir 54 straipsnių teismas nustatė, kad žemė vertinama kaip visuotinė vertybė (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1996 m. rugsėjo 25 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Turint galvoje tai, kad valstybė yra teisinis valstybės nuosavybės teisės subjektas, o ekonominis valstybinio turto savininkas yra visuomenė, valstybės nuosavybės teisė turi būti įgyvendinama bendram (viešam) interesui (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. birželio 17 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas, pasisakydamas dėl valstybinės reikšmės miškų yra išaiškinęs, kad ypatingą tokių miškų statusą lemia jų, kaip gamtinės aplinkos objektų, reikšmė, todėl valstybinės reikšmės miškams gali būti nustatytas specialus teisinis režimas, o miškų savininkams – tam tikri nuosavybės teisės suvaržymai ar apribojimai (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1998 m. birželio 1 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus).

Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad tai, jog valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, reiškia, kad jie nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš Konstitucijos kylančias išimtis (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą). Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai Konstitucija tai leidžia (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimus).

Nurodyta konstitucinė nuostata įgyvendinta Miškų įstatymo 4 straipsnyje, kuriame imperatyviai nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybinės reikšmės miškams, kurie išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, priskiriami ir miestų miškai, kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustatė, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta valstybinės reikšmės miškams ir parkams.

51. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir skundžiamame sprendime teisingai nustatė, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo ribą (konfigūraciją) pareiškėjų nurodytu būdu. Pareiškėjų pateiktoje UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. miško ribos nustatymo schemoje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotos taksacinio miško sklypo ribos. Šio sklypo ribų koordinatės turėjo būti nustatomos atliekant matavimus vietovėje lyginant kartografinėje medžiagoje pažymėtas ribas ir kitus kadastro duomenis su natūroje (vietovėje) esančiomis ribomis ir duomenimis.

52. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjų apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad ginčo teritorijoje nėra miško, jie nežinojo, kur yra šio miško riba ir pan., pažymėjo, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi po to, kai Valstybinė miškų tarnyba, atlikusi patikrinimus vietoje, netenkino jų (jų atstovo) 2008 m. sausio 16 d., 2010 m. rugpjūčio 23 d., 2015 m. gegužės 28 d. ir rugpjūčio 7 d. prašymų patikslinti valstybinės reikšmės miško ribą, tačiau pareiškėjai tokių Valstybinės miškų tarnybos veiksmų (priimtų administracinių aktų) neskundė (išskyrus paskutinįjį). Minėtų patikrinimų metu pareiškėjams buvo ne kartą nurodyta, kur yra valstybinis miškas ar miško žemė, o pareiškėjai būtent ir nesutiko su tokiais išaiškinimais.

53. Pažymėjo, kad Valstybinė miškų tarnyba, atlikusi minėtus patikrinimus vietoje, taip pat nustatė ir kitas reikšmingas faktines aplinkybes. O konkrečiai – Valstybinė miškotvarkos tarnyba, išnagrinėjusi pareiškėjos T. B. 2008 m. sausio 16 d. prašymą, dalyvaujant kitoms institucijoms atliko Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimą vietoje ir dar 2008 m. sausio 30 d. pateikė atsakymą, jog Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Kačerginės miestelio (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, todėl tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą nėra teisinio pagrindo. Valstybinė miškų tarnyba 2010 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo akte Nr. 488 nurodė, kad ginčo valstybinio miško sklypo dalyje dėl žmogaus įvykdytos ūkinės veiklos įrengta veja, kurioje auga tik 1 pušis, šalia yra vienas šviežiai nukirstos pušies kelmas, sukrautos malkos, likusioje žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) teritorijos dalyje auga dvi pušys, taip pat įrengta veja ir akmenimis grįstas įvažiavimas į pareiškėjos žemės sklypą; padarė išvadą, jog ginčo valstybinio miško sklypo dalis (apie 34 kv. m) priskirta valstybinės reikšmės miško plotui, koreguoti valstybinės reikšmės miško ribą nėra teisinio pagrindo. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. birželio 9 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. 902 užfiksavo, kad ginčo valstybinio miško sklypo dalyje vykdoma galimai neteisėta veika, nes sunaikinta miško paklotė ir įrengta akmenimis grįsta aikštelė; stovi pastatas; vykdoma nesankcionuota veikla – pastatytos medinės supynės, baldai, sandėliuojamos malkos, pasodinti dekoratyviniai augalai; nepaisant to, pagal teisės aktų reikalavimus, taksacinio sklypo dalys atitinka Miškų įstatyme nustatytus miškui ir miško žemei keliamus reikalavimus. Aplinkybė, kad ginčo valstybinio miško sklypo dalyje stovi pastatas, nustatyta ir ginčijamame 2015 m. rugsėjo 15 d. patikrinimo vietoje akte Nr. 939.

54. Apibendrinus nurodytus duomenis teismas nustatė, kad 2008 m. sausio mėn. Valstybinė miškotvarkos tarnyba atlikusi patikrinimą vietoje nenustatė jokių neteisėtos veiklos valstybinės reikšmės miške požymių. 2010 m. rugsėjo mėn. šiame sklype jau buvo įrengtos kelios vejos, pastebėtas šviežiai nukirstos pušies kelmas, sukrautos malkos, į pareiškėjos žemės sklypą įrengtas akmenimis grįstas įvažiavimas. 2015 m. birželio mėn. sunaikinta miško paklotė, stovi pastatas, supynės, baldai, pasodinti dekoratyviniai augalai. 2015 m. rugsėjo mėn. pakartotinai nustatyta aplinkybė apie stovintį pastatą. Teismas priėjo išvadą, kad pareiškėjai, žinodami apie jų sklypo kaimynystėje esantį valstybinį mišką, šią teritoriją tvarkė savo nuožiūra, darydami įtaką miško sudėčiai ir būklei.

55. Akcentavo, kad visi patikrinimai buvo atlikti pačių pareiškėjų prašymu, o pirmieji du patikrinimai (2008 m. ir 2010 m.) – dar iki pareiškėjams 2011 m. gruodžio 19 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi įsigyjant 0,0281 ha ploto žemės sklypo dalį – 0,0247 ha žemės plotą (I t., b. l. 36–39). Tai reiškia, kad pareiškėjai dar iki įsigydami šią žemės sklypo dalį, žinojo apie Vyriausybės Nutarimu nustatytą ir Kadastre įregistruotą valstybinės reikšmės miško ribą, nes, kaip jau buvo nurodyta, Valstybinė miškotvarkos tarnyba dar 2008 m. sausio 30 d. pateikė atsakymą, jog Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Kačerginės miestelio (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinis sklypas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje nustatytus miškui keliamus reikalavimus, todėl tikslinti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastrą nėra teisinio pagrindo, o Valstybinė miškų tarnyba nuosekliai laikėsi šios pozicijos kitų patikrinimų vietoje metu. Taip pat ir pačioje pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjai perka tik dalį žemės sklypo, atitinkamos žemės sklypo dalys nurodytos ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, o iš žemės sklypo schemos, kaip nurodė apeliacinės instancijos teismas, aiškiai matyti, kad jo pietrytiniame kampe yra valstybinės reikšmės miško žemė. Teisėjų kolegija nurodė, kad nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjų teiginiai, kad jiems nebuvo žinoma apie valstybinės reikšmės mišką žemės sklype, taip pat ir apie jo ribą, yra nepagrįsti.

56. Apeliacinės instancijos teismas vertino, kad pareiškėjai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos instituto 2016 m. liepos 29 d. Dubravos eksperimentinės–mokomosios miškų urėdijos, Ežerėlio girininkijos, (duomenys neskelbtini) kvartalo, (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalyje, ties žemės sklypu kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), miško ribos nustatymo ekspertizės aktą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ekspertizės aktą ir pagrįstai juo nesirėmė. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų šiuo aspektu pažymėjo, kad atliktų patikrinimų vietoje metu nustatytos aplinkybės lėmė pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, jog nėra jokio pagrindo remtis pareiškėjų pateiktu ekspertizės aktu, nes jame išvados buvo padarytos vadovaujantis 2016 m. buvusios faktinės miško situacijos vertinimu (o ši situacija, kaip matyti ir Valstybinės miškų tarnybos atliktų patikrinimo vietoje aktų, nuolat keitėsi – nesankcionuota žmogaus veikla valstybinėje miško žemėje pagal byloje pateiktą medžiagą pirmą kartą buvo užfiksuota 2010 m. rugsėjo mėn., ir buvo nuosekliai plečiama), todėl negalėjo paneigti aplinkybės, kad ginčo teritorija teisingai ir pagrįstai nuo 2004 m. buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2004 m. ginčo teritorijoje nebuvo miško, to neteigia ir patys pareiškėjai. Teisėjų kolegija nurodė, kad kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pagal Miškų įstatymo 2 straipsnį mišku yra laikomas ne tik ne mažesnis kaip 0,1 ha plotas, apaugęs medžiais, bet ir plotas, kuriame medynas išretėjęs ar dėl žmonių veiklos ar gamtinių veiksnių jame laikinai medžių nėra (želdintinos miško aikštės, kirtavietės, žuvę medynai).

57. Pareiškėjai apeliaciniame skunde taip pat akcentavo, kad pastatą–ūkio pastatą 2013 m. statė turėdami atitinkamų institucijų leidimus – NŽT Kauno rajono skyrius 2013 m. gegužės 29 d. davė sutikimą statyti statinį žemės sklype, besiribojančiame su valstybinės žemės sklypu ar valstybine žeme, kurioje nesuformuoti žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) 1 metro atstumu nuo žemės sklypo ribos, o Kauno rajono savivaldybės administracija 2013 m. liepos 24 d. davė pritarimą statinio projektui Nr. (duomenys neskelbtini), kuris suteikė pareiškėjai teisę statyti naują statinį (pagalbinio ūkio paskirties, nesudėtingą). Teisėjų kolegija vertino, kad ši aplinkybė negali nei patvirtinti, nei paneigti 2004 m. valstybinės reikšmės miško ribos nustatymo teisingumo. Pareiškėjai nederino minėto pastato statybos (jo vietos) su Valstybine miškų tarnyba, pareiškėjams buvo žinoma Tarnybos pozicija dėl miško ribos iš 2008 m. ir 2010 m. pareiškėjų prašymu atliktų patikrinimų vietoje aktų. Pažymėjo, kad tuo atveju, jeigu, pareiškėjų vertinimu, jiems buvo padaryta žala dėl neteisėtų valstybės institucijų ar jų pareigūnų veiksmų, pareiškėjai turi teisę kreiptis į teismą dėl šios žalos atlyginimo.

58. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui reiškė reikalavimą panaikinti Valstybinės miškų tarnybos patikrinimo aktą ir Aplinkos ministerijos raštą. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis šiuo aspektu, jos yra paremtos byloje nustatytomis, ištirtomis ir įvertintomis faktinėmis aplinkybėmis bei teismų praktika, pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai priešingos išvados nesuponuoja.

59. Apibendrinant tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs bylos medžiagą, teisingai pritaikęs teisės aktų nuostatas bei remdamasis aktualia teismų praktika, teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

60. Atsakovas Aplinkos ministerija apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria netenkintas jos reikalavimas priteisti jai iš pareiškėjų 124,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų sumokėjus už degalus, sunaudotus vykstant į teismo posėdžius Kaune, ir šias išlaidas priteisti. Byloje yra duomenys apie atsakovo patirtas išlaidas degalams. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teismo procesinis sprendimas buvo priimtas atsakovo naudai, atsakovo nurodytos, dokumentais ir atliktais skaičiavimais pagrįstos išlaidos degalams, sunaudotiems atsakovo atstovams vykstant į pareiškėjų inicijuoto teisminio proceso metu vykusius teismo posėdžius kitam mieste nei yra atsakovo buveinė, yra tiesiogiai susijusios su šios administracinės bylos nagrinėjimu, procesas byloje buvo sudėtingas ir jam buvo būtinas atsakovo atstovų dalyvavimas teismo posėdžiuose, todėl šių išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teismo sprendimu nepagrįstai nebuvo priteistas Aplinkos ministerijai iš pareiškėjų.

61. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas, atsakovo Aplinkos ministerijos – tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas priteisiant atsakovui Aplinkos ministerijai iš pareiškėjų 124,37 Eur bylinėjimosi išlaidų, kita teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

V. 62. Pareiškėjai pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo: 1) atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje eA-3477-552/2020 pagal pareiškėjų T. B. ir R. B. skundą atsakovams Valstybinei miškų tarnybai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir miško ribos nustatymo, kuri yra užbaigta įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi; 2) panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 18 d. nutartį ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimą bei priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visiškai.

63. Pareiškėjai, vadovaudamiesi ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nurodo, kad esminis materialiosios teisės klausimas šioje byloje yra susijęs su tuo, ar pareiškėjams kreipiantis dėl valstybinės reikšmės miškų schemoje pažymėto taksacinio sklypo ribos patikslinimo, patikrinimo vietoje atlikimas apima tik jau patvirtintos schemos koordinačių „sutikrinimą su koordinačių sistema vietoje“, ar tai apima ir tikslių kadastrinių matavimų atlikimą, pagal kuriuos galima nustatyti tikslią miško žemės sklypo ribą.

64. Valstybinės reikšmės miškų schemų rengimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtintas Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas šią bylą du kartus, iš esmės skirtingai aiškino šioje byloje taikytino Aprašo nuostatas bei jų taikymui svarbių aplinkybių nustatymo klausimus (tiksliau LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje net neminimos šio Aprašo nuostatos), kas patvirtina materialiosios teisės normos akivaizdų pažeidimą, kuris lėmė pareiškėjų reikalavimų netenkinimą ir jiems nuosavybės teise priklausančio ir turint visus reikalingus leidimus pastatyto statinio teisinį likimą. Ankstesnėje LVAT nutartyje pateiktų išaiškinimų nepaisė nei pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėjęs bylą, nei LVAT teisėjų kolegija, nagrinėjusi bylą pakartotinai apeliacine tvarka, todėl laikytina, kad nebuvo nustatyta teisės normai taikyti svarbių aplinkybių, kas sudaro pagrindą konstatuoti materialiosios teisės normos pažeidimą.

65. Valstybinės reikšmės miškų plotų ir ribų tikslinimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1369 patvirtintas Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašas. Šio Aprašo 2 punkte yra nustatyta, kad valstybinės reikšmės miškų plotų schemos (toliau vadinama – schemos) yra skirtos valstybinės reikšmės miškų plotams ir jų riboms nustatyti. Schemos rengiamos pagal valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos metu nustatytus faktinius duomenis. Pagal schemas Lietuvos Respublikos Vyriausybė tvirtina valstybinės reikšmės miškų plotus. Taigi, nurodyta nuostata numato, kad schemos rengiamos pagal miško inventorizacijos faktinius duomenis. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos valstybinės miškų tarnybos direktoriaus 2010 m. sausio 14 d. Nr. 11-10-v įsakymo dėl miškotvarkos darbų vykdymo instrukcijos patvirtinimo 8.1 punktą vienas iš miško invetorizacijos uždavinių yra išskirtose miškotvarkos objekto pagal miškų nuosavybę ribose patikslinti (revizuoti) miškų valstybės kadastre įregistruotų taksacinių miško sklypų ribas, taip pat nustatyti naujai įveistų bei savaiminio žėlimo būdu atsiradusių miškų ir kitų miškų, kurie nebuvo įregistruoti miškų valstybės kadastre, taksacinių sklypų ribas.

66. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų sąvoka, pagal kurią, kadastriniai matavimai – tai veiksmai, kuriais nustatoma nekilnojamojo daikto tapatybė, žemės sklypo ribų posūkio taškų ir statinių fizinių ribų koordinatės, geometriniai matmenys ir techniniai nekilnojamųjų daiktų parametrai, apskaičiuojamas žemės sklypo ir jame esančių žemės naudmenų plotas ir kiti šį daiktą apibūdinantys kadastro duomenys. Taigi nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų paskirtis yra nustatyti tikslias nekilnojamojo daikto – kadastro objekto ribas.

67. Valstybinė miškų tarnyba 2015 m. gegužės 21 d. raštu Nr. 6-866 informavo, jog ginčo atveju nurodytosios koordinatės buvo nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą naudojant mastelį 1:10000 (byloje dėl šios aplinkybės ginčo net ir nebuvo), t. y. pripažino, kad miško plotų, nurodytų valstybinės reikšmės miškų plotų schemose, tikslieji kadastriniai matavimai vietovėje niekada nebuvo atliekami. Nešališki teismo paskirti ekspertai, atlikę miško ribos nustatymo ties žemės sklypu, esančio taksacinio miško sklypo dalyje, ekspertizę taip pat pateikė išvadas, kad Valstybinės miškų tarnybos teikiamuose dokumentuose miško sklypo ribos posūkio taškų koordinačių apskaičiavimas nėra miško sklypo ribos nustatymas vietovėje ir kad taksacinio miško sklypo riba ties žemės sklypu buvo nustatyta neatliekant kadastrinių matavimų.

Pateikti įrodymai patvirtina, kad schema yra parengta nesant faktinių duomenų apie miškų ribas, taigi vienintelė galimybė pareiškėjams patikslinti ribas pagal esamą padėtį prašyti rengėjų jas pakoreguoti atliekant kadastrinius matavimus vietoje. Šią aplinkybę konstatavo ir LVAT pirmą katą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka nurodydamas, kad institucijos rėmėsi tais pačiais grafiniais Miškų kadastro duomenimis, dėl kurių miško sklypo ribos nustatymo tikslumas ir kelia abejonių pareiškėjams. LVAT teisėjų kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje „atkreipia dėmesį į tai, jog byloje yra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo buvo žinoma, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka apie 34 kv. m Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško sklypo dalis (Valstybinės miškų tarnybos 2010 m. rugsėjo 27 d. raštas Nr. 1609 „Dėl informacijos pateikimo“), tačiau ši aplinkybė savaime negali paneigti pareiškėjų teisės kvestionuoti taksacinio miško ploto ribas ginčo žemės sklype, ypač tokiu atveju, kai Valstybinės miškų tarnybos duomenys nebuvo pagrįsti tikslių kadastrinių matavimų atlikimu vietoje“ (nutarties 31 punktas).

Taip pat kolegija nurodė, kad <...> „teisės aktuose numatyta administracinė taksacinio miško žemės sklypo ribos patikslinimo procedūra neturi būti aiškinama kaip ribojanti subjekto, manančio, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, galimybes ginti savo pažeistas teises teisme (ABTĮ 5 str., 3 str. 1 d., 17 str. 1 d. 1 p.), taigi pirmosios instancijos teismas privalėjo ne tik nurodyti, kad vyko teisės aktuose nustatyta taksacinio miško sklypo ribos tikslinimo procedūra, bet ir įvertinti, ar jos metu priimti viešojo administravimo subjektų sprendimai yra pagrįsti objektyviais faktais bei atitinka ne tik procedūrinius, bet ir materialiuosius ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktų reikalavimus.

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino taksacinio miško sklypo ribos nustatymo atitikties teisės aktų reikalavimams, neatsižvelgė į aplinkybę, kad viešojo administravimo subjektas ginčo ribą nustatė ir vėliau atsisakė ją tikslinti neatlikęs tikslių matavimų, kurie nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į itin nedidelį ginčo žemės sklypo ir į jį patenkančio taksacinio miško sklypo persidengimo plotą, yra laikytini itin reikšmingais“ (nutarties 33 punktas).

68. Aprašo 10 punkte nustatyta, kad prašymus ištaisyti galiojančiose valstybinės reikšmės miškų plotų schemose pastabėtas valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos ar schemos rengimo klaidas fiziniai ir juridiniai asmenys teikia rengėjui (Valstybinei miškų tarnybai). Gavęs šiuos prašymus, rengėjas sprendžia klausimą dėl duomenų patikrinimo vietoje tikslingumo, atlieka patikrinimus vietoje, patikslinta Miškų kadastro duomenis ir teikia informaciją rengimo organizatoriui (Aplinkos ministerijai) apie patikslintus Kadastro duomenis. Tai, kad egzistuoja valstybinės reikšmės miškų grafinių ribų nustatymo klaidos tikimybė, patvirtina Aprašo 18 punkto, reglamentuojančio valstybinės reikšmės miškų plotų schemų tikslinimą, nuostata, kurioje nustatyta, kad tais atvejais, kai suformuotuose žemės sklypuose natūra miško nėra (išskyrus atvejus, kai miškas sunaikintas), o planinėje medžiagoje dėl mastelių skirtumo (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos parengtos M 1:10000 ir (ar) M 1:50000, o formuojamų sklypų – M 1:500 masteliu) formuojamas sklypas su valstybinės reikšmės miškų plotais persidengia ne daugiau kaip 20 metrų ir šis persidengimas sudaro ne daugiau kaip 0,2 hektaro ploto, valstybinės reikšmės miškų grafines ribas gali patikslinti rengėjas. Toks reglamentavimas reiškia, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažino galimu net valstybinės reikšmės miškų plotų ribų pakeitimą schemoje esant žemės sklypo kaip nekilnojamojo daikto ir taksacinio miško sklypo ribų persidengimui, laikydama tokį valstybinės reikšmės miško plotų ribų tikslinimą racionaliu, užtikrinančiu tinkamą žemės sklypo ir miško plotų naudojimą, priežiūrą ir neprieštaraujančiu valstybės interesui (nepažeidžiančiu valstybės teisės į išimtinę valstybinės reikšmės miškų plotų nuosavybę).

69. Be to, LVAT kolegija 2019 m. birželio 12 d. nutartyje konstatavo, kad pareiga įrodyti ribų teisingumą tenka ne pareiškėjams, o pačiai institucijai. „Grąžindama bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kilusiame ginče įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia atsakovų, kaip viešojo administravimo subjektų, pareiga pagrįsti savo priimtus sprendimus objektyviais faktais ir sprendimų atitiktimi materialiosioms ir administracines procedūras reglamentuojančioms teisės normoms.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aktyviai teikė argumentus ir duomenis byloje, kuriais įrodinėjo, kad ginčo riba nustatyta netinkamai, gi atsakovų atsikirtimai buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nenurodant nesutikimo su pareiškėjų argumentais motyvų (dėl tikslių kadastrinių matavimų atlikimo vietoje laiko ir fakto, dėl grafiškai pagal kartografinę medžiagą nustatytų koordinačių galimų paklaidų, byloje atliktos ekspertizės išvadų pagrįstumo ir t. t.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjų ginče su viešojo administravimo subjektais visa įrodinėjimo našta negali būti perkelta pareiškėjams, būtent atsakovams – viešojo administravimo subjektams tenka pareiga įrodyti faktines ir teisines aplinkybes, kad taksacinio miško ploto riba, kertanti pareiškėjų žemės sklypą, nustatyta tinkamai, kad nėra pagrindo tikslinti ir / ar keisti taksacinio miško sklypo ploto, patenkančio į pareiškėjams priklausančio žemės sklypo dalį, ribą, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kad nebuvo tinkamos valstybės viešųjų registrų sąveikos, ginčo plote riba nebuvo pažymėta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nebuvo įregistruota miško naudmena, Valstybinės miškų tarnybos teikiami duomenys nebuvo pagrįsti tiksliais kadastriniais matavimais (tai patvirtina VĮ Dubravos eksperimentinės – mokomosios miškų urėdijos 2014 m. spalio 30 d. raštas Nr. SD-882(1.29) Kauno rajono savivaldybės administracijai „Dėl Ežerėlio ir Kačerginės miestelio miškų“), byloje yra prieštaringų duomenų dėl taksacinio miško sklypo lokacijos ir ribų (Kauno rajono savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. SD-2373).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neįrodytų aplinkybių neigiamų pasekmių našta atitenka proceso šaliai, kuri netinkamai vykdo įrodinėjimo pareigą procese, o tokios aplinkybės, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, suponuoja ginčijamų administracinių sprendimų vertinimą ne tik jų teisėtumo ir būtinumo, bet ir tikslingumo bei proporcingumo aspektais“ (nutarties 48 punktas).

70. Tačiau grąžinus bylą nagrinėti iš naujo bylos nagrinėjimas iš esmės vyko pagal tą pačią bylos medžiagą, kuri buvo surinkta byloje ją nagrinėjant pirmą kartą, atsakovai teismui nepateikė jokių naujų duomenų ar įrodymų apie aplinkybes, kurias nurodė aiškintis LVAT. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendime konstatavo, kad „taksacinio miško sklypo riba negali būti nustatyta pagal pareiškėjų pateiktą UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. parengtą Miško ribos nustatymo schemą dar ir dėl to, kad joje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotos Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško sklypo ribos“. Taip teismas tik konstatavo aplinkybes dėl ko yra kilęs ginčas šioje administracinėje byloje – pareiškėjai tą aplinkybę ir ginčija, o teismas, net netirdamas tokios aplinkybės teisingumo, ją nurodo kaip pagrindą skundui atmesti.

71. Teismas taip pat nurodė, kad „akcentuotina, kad teisės aktų nuostatose aiškiai įvardinti išimtiniai atvejai, kuriais objekto (žemės sklypo) ribų posūkio taškų koordinatės gali būti nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą neatliekant koordinačių ir kitų kadastro duomenų nustatymo vietovėje, – akivaizdu, kad nustatant Miškų kadastro objekto – taksacinio miško žemės sklypo ribas ir kitus kadastro duomenis, šios išimtys netaikomos, todėl taksacinio miško žemės sklypo ribų koordinatės negali būti nustatytos grafiškai, bet visais atvejais turi būti nustatomos atliekant matavimus vietovėje lyginant kartografinėje medžiagoje pažymėtas ribas ir kitus kadastro duomenis su natūroje (vietovėje) esančiomis ribomis ir duomenimis“.

72. Taigi, pareiškėjai nurodo, kad pats teismas pateikia prieštaringas išvadas byloje teigdamas, kad šiuo atveju ribos negali būti nustatytos grafiškai pagal kartografinę medžiagą, neatliekant koordinačių ir kitų kadastro duomenų nustatymo vietovėje, o turi būti nustatomos atliekant matavimus vietovėje lyginant kartografinėje medžiagoje pažymėtas ribas ir kitus kadastro duomenis su natūroje (vietovėje) esančiomis ribomis ir duomenimis, tačiau pareiškėjų reikalavimą nustatyti ribą pagal atliktus tikslius matavimus atmetė, nors byloje yra visi įrodymai, kad tikslūs matavimai nebuvo atliekami vietoje. LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartyje iš esmės tik pakartojo tuos pačius Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegijos argumentus: „Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir skundžiamame sprendime teisingai nustatė, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo ribą (konfigūraciją) pareiškėjų nurodytu būdu. Pareiškėjų pateiktoje UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. miško ribos nustatymo schemoje pažymėta miško riba neatitinka valstybinės reikšmės miško ribos (konfigūracijos), patvirtintos Nutarimu ir Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre registruotos taksacinio miško sklypo ribos. Šio sklypo ribų koordinatės turėjo būti nustatomos atliekant matavimus vietovėje lyginant kartografinėje medžiagoje pažymėtas ribas ir kitus kadastro duomenis su natūroje (vietovėje) esančiomis ribomis ir duomenimis“ (nutarties 60 punktas).

73. Taigi ir LVAT savo nutartyje konstatavo, kad koordinačių nustatymui turėjo būti atlikti matavimai vietoje, tačiau pareiškėjų reikalavimą nustatyti ribas pagal faktiškai atliktus matavimus vietoje, kuriuos dar patvirtino ir teismo ekspertizės išvados, laikė nepagrįstu. Pagal Vilniaus apygardos administracinio teismo, ir LVAT kolegijos antrą kartą nagrinėjusios bylą apeliacine tvarka pateiktus argumentus, galima vienintelė išvada, kad pareiškėjų teisė prašyti tikslinti ribas yra fiktyvi, nes teisė tikslinti ribas visada bus paneigta pagrindiniu argumentu, kad nustatytos ribos yra patvirtintos Vyriausybės nutarimu, o pareigos atlikti kadastrinius matavimus vietoje, vienintelis subjektas turintis tam įgaliojimus, neturi, nes ribų tikslinimui pakanka tik koordinačių schemoje ir vietoje sutikrinimo, kas iš esmės negali paneigti ar patvirtinti ribos tikslumo, nes pati schema, kaip yra nustatyta byloje, sudaryta neatlikus inventorizacijos, t. y. tikslių matavimų vietoje.

74. LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartyje rėmėsi Valstybinės miškų tarnybos atliktais patikrinimais vietoje, kurie kaip buvo nustatyta anksčiau tą pačią bylą nagrinėjusios teisėjų kolegijos, buvo atliktos be tikslių matavimų. Valstybinė miškų tarnyba pagal Pareiškėjų prašymus ne kartą atliko Miškų kadastro duomenų patikrinimus vietoje (2008 m., 2010 m., 2015 m.), kurių metu konstatavo, kad ginčo teritorija atitinka Miškų įstatymo 2 straipsnyje numatytus miškui keliamus reikalavimus ir kad nėra teisinio pagrindo tikslinti valstybinės reikšmės miškų plotų schemą. Kitokio sprendimo Valstybinė miškų tarnyba ir negalėjo priimti, nes tuo pačiu būdu, kaip ir patvirtinta schema – grafiškai nustatydama taksacinio miško sklypo koordinates, patikrindama žemės sklypo ribas, galėjo gauti tik vienintelę išvada, kad Žemės sklype yra miško žemė ir nėra pagrindo tikslinti Miško valstybės kadastro duomenų. Todėl kreipiantis į Valstybinę miškų tarnybą iš esmės ir buvo prašoma, kad Valstybinė miškų tarnyba nustatytų tikslią miško ribą (t.y. atliktų kadastrinius matavimus, o ne pagal ginčijamą grafiškai nustatytą ribą eilinį kartą konstatuotų, kad grafiškai nustatyta riba kerta sklypą), t. y. užtikrintų, kad būtų atlikti taksacinio miško sklypo kadastriniai matavimai. Pareiškėjai nėra nei taksacinio miško sklypo savininkai, nei jo patikėtiniai, t.y. nėra asmenys, kurie gali užsakyti atlikti taksacinio miško sklypo kadastrinius matavimus, todėl ir buvo siekiama, kad tai atliktų institucijos, kurios už tokių matavimų atlikimą yra atsakingos. Tačiau teismų požiūriu, toks atsakingos institucijos vengimas yra pateisinamas, o pareiškėjai bandantys apginti savo teisėtus interesus negali reikalauti tokios ribos peržiūrėjimo, nes ji yra jau patvirtinta.

75. Valstybės institucijos tiesiog patvirtinto jau nustatytą taksacinio miško sklypo ribą, o kadangi ginčo vietoje miško nėra, dar ir nurodė, kad medynas sunyko. LVAT, priimdamas 2020 m. kovo 18 d. nutartį, būtent ir rėmėsi šiais Valstybinės miškų tarnybos niekuo nepagrįstais teiginiais, kad po Nutarimo priėmimo ginčo teritorijoje neliko medyno, todėl sprendė, kad miško riba pagal Pareiškėjų prašomus duomenis negali būti nustatyta. Tačiau jokių įrodymų, kad ginčo vietoje iš tiesų augo miškas, valstybės institucijos nepateikė, nors pareiga įrodyti, kad ten yra miškas, tenka valstybės institucijoms, tą aiškiai nurodė ir LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartyje. Pažymėtina, kad šių aplinkybių Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 18 d. sprendime jau netyrė, bet tai netrukdė LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartyje šiais argumentais grįsti savo sprendimą netenkinti pareiškėjų apeliacinio skundo. LVAT savo nutartyje pakartojęs formalius Vilniaus apygardos administracinio teismo argumentus, akcentavo tik pareiškėjų žinojimo apie tai, kad jų sklypas ribojasi su valstybinės reikšmės mišku, ko pareiškėjai niekada ir neneigė; bei tyrė aplinkybes dėl miško galimų kirtimų toje vietoje. Taigi teismas iš esmės nustatinėjo ir vertino aplinkybes, reikšmingas valstybinės reikšmės miško faktui vertinti, nors ginčas byloje susijęs ne su paties miško fakto buvimu, o tik su jo ribos tikslinimu.

76. Taigi nepaisant LVAT teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 12 d. nutarties 45 punkte nurodymų, kuriais buvo apibrėžtos aplinkybės reikšmingos byloje taikytino Aprašo nuostatoms įvertinti, teismai nė vienos iš nurodytų aplinkybių nenustatė. Kolegija nurodė, kad „Teismas, spręsdamas dėl Rašte išdėstyto atsisakymo (neigiamo sprendimo) teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo įvertinti, ar buvo Aprašo 13 punkte numatyti schemos tikslinimo pagrindai, tarp jų ir atvejai, kai atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ar miško žemės sklypų kadastrinius matavimus, jų metu nustatomi valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčiai (13.1.); kai ištaisius valstybinės sklypinės inventorizacijos klaidas ar nustačius schemos rengimo klaidas, nustatyta tvarka patikslinami Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis (13.2 p.)“.

Be to, kolegija nurodė, kad nebuvo vertinami ir Aprašo 18 punkte numatyti atvejai, kai suformuotuose žemės sklypuose natūra miško nėra (išskyrus atvejus, kai miškas sunaikintas), o planinėje medžiagoje dėl mastelių skirtumo (valstybinės reikšmės miškų plotų schemos parengtos M 1:10000 ir (ar) M 1:50000, o formuojamų sklypų – M 1:500 masteliu) formuojamas sklypas su valstybinės reikšmės miškų plotais persidengia ne daugiau kaip 20 metrų ir šis persidengimas sudaro ne daugiau kaip 0,2 hektaro ploto, valstybinės reikšmės miškų grafines ribas gali patikslinti rengėjas.

Suformuotų žemės sklypų ribos privalo būti paženklintos riboženkliais pagal Žemės sklypo ribų ženklinimo taisykles, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. 1P-209 „Dėl Žemės sklypo ribų ženklinimo taisyklių ir riboženklių standartų patvirtinimo“. Teismas grąžino bylą nagrinėti pirmai instancijai, nes pats „negali spręsti ir dėl pareiškėjų reikalavimo nustatyti (arba įpareigoti atsakovą nustatyti) miško ribas pagal UAB „Žemetra“ 2015 m. lapkričio 26 d. parengtą schemą M 1:500, pagrįstumo, kurioje yra pažymėtos šio taksacinio miško sklypo ribos: viena – pagal Valstybinės miškų tarnybos pateiktus grafiškai atliktų matavimų duomenis, kita – tiksli miško riba, nustatyta įvertinus ir palyginus kartografinėje medžiagoje esančius miško duomenis su topografinėje medžiagoje bei vietovėje (natūroje) nustatytais miško naudmenų duomenimis, taip pat nustačius miško ribos posūkio taškų tikslias koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje“ (nutarties 47 punktas).

77. Tai sudaro pagrindą konstatuoti, kad LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartyje akivaizdžiai pažeidė materialiosios teisės normas: Aprašo 15 punktą, kuris numato, kad prašymus ištaisyti galiojančiose valstybinės reikšmės miškų plotų schemose pastebėtas valstybinės sklypinės miškų inventorizacijos ar schemos rengimo klaidas fiziniai ir juridiniai asmenys teikia rengėjui. Gavęs šiuos prašymus, rengėjas sprendžia klausimą dėl duomenų patikrinimo vietoje tikslingumo, atlieka patikrinimus vietoje, patikslina Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis ir teikia informaciją rengimo organizatoriui apie patikslintus Kadastro duomenis bei Aprašo 13 punktą, kuris numato, kad schemos tikslinamos šiais atvejais: 13.1. atlikus valstybinę sklypinę miškų inventorizaciją ar miško žemės sklypų kadastrinius matavimus ir jų metu nustačius valstybinės reikšmės miškų plotų ir jų ribų pokyčius; 13.2. ištaisius valstybinės sklypinės inventorizacijos klaidas ar nustačius schemos rengimo klaidas ir nustatyta tvarka patikslinus Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis”.

78. Aplinkybę, kad byla buvo išnagrinėta netinkamai atskleidus bylos esmę, taip pat tai, kad teismas akivaizdžiai buvo suklaidintas ir atsakingų institucijų, patvirtina ir šios aplinkybės: LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutarties 63 punkte nurodė, kad „apibendrinus nurodytus duomenis matyti, kad 2008 m. sausio mėn. Valstybinė miškotvarkos tarnyba atlikusi patikrinimą vietoje nenustatė jokių neteisėtos veiklos valstybinės reikšmės miške požymių. 2010 m. rugsėjo mėn. šiame sklype jau buvo įrengtos kelios vejos, pastebėtas šviežiai nukirstos pušies kelmas, sukrautos malkos, į pareiškėjos žemės sklypą įrengtas akmenimis grįstas įvažiavimas. 2015 m. birželio mėn. sunaikinta miško paklotė, stovi pastatas, supynės, baldai, pasodinti dekoratyviniai augalai. 2015 m. rugsėjo mėn. pakartotinai nustatyta aplinkybė apie stovintį pastatą. Darytina išvada, kad pareiškėjai, žinodami apie jų sklypo kaimynystėje esantį valstybinį mišką, šią teritoriją tvarkė savo nuožiūra, darydami įtaką miško sudėčiai ir būklei.“ Tačiau čia yra viena esminė aplinkybė – visos teismo nurodomos aplinkybės (kelmas, įvažiavimas, malkos, sūpynės ir kt.) yra fiksuotos ne ginčo 281 kv. m sklype, kuriame tariamai yra ginčo 34 kv. m miško naudmena, o gretimame pareiškėjams priklausančiame kitos paskirties namų valdos sklype, kuriame jokių miškų nuo pat sklypo suformavimo nebuvo ir šios aplinkybės net nebuvo byloje ginčo dalyku.

79. LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutarties argumentas, kad „pareiškėjai apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neteisingai įvertino Vilniaus Gedimino technikos universiteto Aplinkos inžinerijos fakulteto Geodezijos instituto 2016 m. liepos 29 d. Dubravos eksperimentinės–mokomosios miškų urėdijos, Ežerėlio girininkijos, (duomenys neskelbtini) kvartalo, (duomenys neskelbtini) taksacinio sklypo dalyje, ties žemės sklypu kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), miško ribos nustatymo ekspertizės aktą.

Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ekspertizės aktą ir pagrįstai juo nesirėmė. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų šiuo aspektu (žr. šios nutarties 14 p.), pažymi, kad atliktų patikrinimų vietoje metu nustatytos aplinkybės lėmė pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadą, jog nėra jokio pagrindo remtis pareiškėjų pateiktu ekspertizės aktu, nes jame išvados buvo padarytos vadovaujantis 2016 m. buvusios faktinės miško situacijos vertinimu (o ši situacija, kaip matyti ir Valstybinės miškų tarnybos atliktų patikrinimo vietoje aktų, nuolat keitėsi – nesankcionuota žmogaus veikla valstybinėje miško žemėje pagal byloje pateiktą medžiagą pirmą kartą buvo užfiksuota 2010 m. rugsėjo mėn., ir buvo nuosekliai plečiama), todėl negalėjo paneigti aplinkybės, kad ginčo teritorija teisingai ir pagrįstai nuo 2004 m. buvo priskirta valstybinės reikšmės miškui.

Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad 2004 m. ginčo teritorijoje nebuvo miško, to neteigia ir patys pareiškėjai“, taip pat yra nepagrįstas. Viena vertus, ekspertizės tikslas ir buvo nustatyti tikslią miško ribą, kurią gali nustatyti tik specialių žinių turintys asmenys, kurie tą aplinkybę ir nustatė. Kita vertus, tai tokia aplinkybė ir yra ginčo dalyku šioje byloje – pareiškėjai ginčija šios 34 kv. m ploto sklypo dalies, į kurią patenka 6 kv. m ploto dalis ūkinio pastato, nustatytos pagal grafinius duomenis, nustatymo teisingumą, ką pagal viešojo administravimo principus turėjo padaryti pačios institucijos be jokio atskiro įpareigojimo dar tais pačiais 2004 metais.

Be to, jei sutikti su tokiais teismo argumentais, objektyviai kyla klausimas, kokiu būdu (pagrindu) tuomet, esant neginčijamoms aplinkybėms, kad institucijos 2004 m. miško ribą nustatė net neatlikusios jokių kadastrinių matavimų natūroje ir tik pagal grafinius duomenis, pareiškėjai gali įrodyti savo teisių pažeidimą, jei teismui net byloje atliktos teismo ekspertizės, paskirtos teismo nutartimi ir būtent tikslu nustatyti tikslią miško ribą, išvados netinka kaip įrodymas.

80. Nei pirmosios instancijos teismas, nagrinėjęs bylą pakartotinai, nei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjęs bylą pakartotinai apeliacine tvarka, nepaisė taisyklių suformuotų 2019 m. birželio 12 d. nutartyje, o taip pat, kaip nurodė pats LVAT 2019 m. birželio 12 d. nutartyje „<...>apsiribojo tik formaliu aplinkybių, susijusių su pareiškėjų kreipimosi į atsakovus procedūra, nustatymu, tačiau, neįvertinus ginčijamame Rašte išdėstyto atsisakymo materialinio teisinio pagrįstumo, priimtas sprendimas laikytinas neužtikrinančiu pareiškėjų teisės į pažeistų teisių gynimą teisme, nepareikalavo jokių naujų įrodymų, pagrindžiančių nustatytos ribos teisingumą“ (nutarties 46 punktas). LVAT teisėjų kolegija pakartotinai nagrinėdama bylą nė vienu argumentu neužsiminė apie ankstesnės LVAT nutarties privalomumą ar pozicijos pakeitimo tuo pačiu klausimu pagrindimą.

81. Pareiškėjų nuomone, Aplinkos ministerijos atstovų išlaidos degalams nepatenka į būtinų ir pagrįstų išlaidų kategoriją, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjų, nes Aplinkos ministerijos atstovai tokiu būdu vykdė jiems priskirtas funkcijas, o iš pareiškėjų priteisiant šias išlaidas jie atgrasinami ginti savo teises teismine tvarka, bijant valstybės patirtų išlaidų ir taip nelygiaverčiuose administraciniuose teisiniuose santykiuose.

82. Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo pareiškėjų prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

83. Atsakovas Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerija pateikė atsiliepimą į pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame nurodo, jog prašymas atnaujinti procesą nepagrįstas ir atmestinas vadovaujantis ABTĮ 162 straipsnio 1 dalimi.

84. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą nepateikta konkrečių bylų pavyzdžių ar įrodymų, patvirtinančių, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Pareiškėjai teigia, kad „LVAT teisėjų kolegija priteisdama iš pareiškėjų Aplinkos ministerijos naudai bylinėjimosi išlaidas, nukrypo nuo savo vieningos praktikos bylose dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš viešojo administravimo subjekto“, tačiau net nenurodo, nuo kokios praktikos ir kaip tariamai nukrypo LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020. Priešingai, LVAT šioje nutartyje 70 punkte išsamiai motyvavo, bylinėjimosi išlaidų priteisimą Aplinkos ministerijos naudai, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepriteisiant Aplinkos ministerijai patirtų bylinėjimosi išlaidų nepagrįstai remiamasi teismų sprendimais, kurių faktinės aplinkybės skiriasi. Taip pat pažymėtina, kad pagal teismų praktiką viešojo administravimo subjektui, kurio naudai priimamas sprendimas priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (išlaidos vykstant į teismo posėdžius), pvz.: LVAT 2018 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-55-492/20189, LVAT 2017 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1088-525/2017 ir kt.). Taigi, priešingai nei teigia pareiškėjai, LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo viešojo administravimo subjektui.

85. Pabrėžia, kad prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiami faktinių aplinkybių vertinimu ir pakartotiniu galutinio įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimu. Pagal LVAT praktiką ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką šalims nesuteikiama teisės atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Nagrinėjamu atveju LVAT 2020 m. kovo 18 d. nutartis administracinėje byloje eA-3477-552/2020 teisėta ir pagrįsta, nėra jokių svarbių ir įtikinamų aplinkybių jog šia nutartimi padarytos esminės klaidos, įtakojusios neteisingą ir nemotyvuotą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. 86. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020, nes, jų nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, be to, neužtikrino vienodos teismų praktikos formavimo.

87. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju atsakovas siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.

88. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).

89. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, pažymi, jog pareiškėjai nagrinėjamu atveju, nesutikdami su teismo motyvais, iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama iš naujo, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė.

90. Pažymėtina, kad proceso atnaujinimo institutas neturi būti priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą, o proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą.

91. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nustatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Taigi šis proceso atnaujinimo pagrindas yra siejamas su administracinių teismų vienodos praktikos formavimu. Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 15 str. 1 d.). Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011; 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012). Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

92. Nagrinėjamame prašyme atnaujinti procesą pareiškėjai nurodo anksčiau šioje byloje priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartį, kuria teismas panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 12 d. nutartyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad „kilusiame ginče įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia atsakovų, kaip viešojo administravimo subjektų, pareiga pagrįsti savo priimtus sprendimus objektyviais faktais ir sprendimų atitiktimi materialiosioms ir administracines procedūras reglamentuojančioms teisės normoms.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai aktyviai teikė argumentus ir duomenis byloje, kuriais įrodinėjo, kad ginčo riba nustatyta netinkamai, gi atsakovų atsikirtimai buvo išimtinai formalaus pobūdžio, nenurodant nesutikimo su pareiškėjų argumentais motyvų (dėl tikslių kadastrinių matavimų atlikimo vietoje laiko ir fakto, dėl grafiškai pagal kartografinę medžiagą nustatytų koordinačių galimų paklaidų, byloje atliktos ekspertizės išvadų pagrįstumo ir t. t.). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjų ginče su viešojo administravimo subjektais visa įrodinėjimo našta negali būti perkelta pareiškėjams, būtent atsakovams – viešojo administravimo subjektams tenka pareiga įrodyti faktines ir teisines aplinkybes, kad taksacinio miško ploto riba, kertanti pareiškėjų žemės sklypą, nustatyta tinkamai, kad nėra pagrindo tikslinti ir / ar keisti taksacinio miško sklypo ploto, patenkančio į pareiškėjams priklausančio žemės sklypo dalį, ribą, ypač atsižvelgiant į aplinkybes, kad nebuvo tinkamos valstybės viešųjų registrų sąveikos, ginčo plote riba nebuvo pažymėta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu, Nekilnojamojo turto kadastre ir registre nebuvo įregistruota miško naudmena, Valstybinės miškų tarnybos teikiami duomenys nebuvo pagrįsti tiksliais kadastriniais matavimais (tai patvirtina VĮ Dubravos eksperimentinės – mokomosios miškų urėdijos 2014 m. spalio 30 d. raštas Nr. SD-882(1.29) Kauno rajono savivaldybės administracijai „Dėl Ežerėlio ir Kačerginės miestelio miškų“), byloje yra prieštaringų duomenų dėl taksacinio miško sklypo lokacijos ir ribų (Kauno rajono savivaldybės administracijos 2016 m. lapkričio 11 d. raštas Nr. SD-2373).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad neįrodytų aplinkybių neigiamų pasekmių našta atitenka proceso šaliai, kuri netinkamai vykdo įrodinėjimo pareigą procese, o tokios aplinkybės, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, suponuoja ginčijamų administracinių sprendimų vertinimą ne tik jų teisėtumo ir būtinumo, bet ir tikslingumo bei proporcingumo aspektais“.

93. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. kovo 18 d. nutartimi, išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir skundžiamame sprendime teisingai nustatė, jog nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo keisti Dubravos eksperimentinės mokomosios miškų urėdijos Ežerėlio girininkijos (duomenys neskelbtini) kvartalo (duomenys neskelbtini) taksacinio miško žemės sklypo ribą (konfigūraciją) pareiškėjų nurodytu būdu.

94. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, nurodo argumentus ne dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo, bet iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu teisės aiškinimu, tačiau proceso atnaujinimas nėra dar viena bylos nagrinėjimo iš esmės stadija, o šio instituto paskirtis – tik ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas.

95. Pareiškėjai, be kita ko, nurodo, jog Aplinkos ministerijos atstovų išlaidos degalams nepatenka į būtinų ir pagrįstų išlaidų kategoriją, kurios turi būti priteistos iš pareiškėjų, nes Aplinkos ministerijos atstovai tokiu būdu vykdė jiems priskirtas funkcijas, o iš pareiškėjų priteisiant šias išlaidas, jie atgrasinami ginti savo teises teismine tvarka. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iš pareiškėjų prašymo turinio matyti, jog jie iš esmės nesutinka su bylinėjimosi išlaidų priteisimu, t. y. nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvais dėl ABTĮ 40 straipsnio nuostatų taikymo. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjai iš esmės siekia atnaujinti procesą dėl, jų manymu, padaryto proceso teisės normos pažeidimo, o pagal ABTĮ 156 straipsnį bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu sprendimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujintas dėl ABTĮ įtvirtintų proceso normų pažeidimo.

96. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek iš ABTĮ nustatyto teisinio reguliavimo, tiek iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, taip pat ir iš pareiškėjų nurodytos nutarties administracinėje byloje Nr. eA-3477-5522/2020 motyvų matyti, jog bylinėjimosi išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui priklauso nuo vertinamųjų kriterijų, t. y. kiekvienoje byloje visi minėti kriterijai vertinami individualiai. Tai, kad pareiškėjai nesutinka su šioje byloje atliktu kriterijų vertinimu, nereiškia, jog buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

97. Išanalizavus pareiškėjų prašyme dėl proceso atnaujinimo išdėstytus teiginius, darytina išvada, kad pareiškėjai iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartimi bei siekia, kad byla dar kartą būtų išnagrinėta apeliacine tvarka. Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas jau yra patikrintas apeliacine tvarka, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, taikant tam tikras teisės aktų nuostatas, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų T. B. ir R. B. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-3477-552/2020 pagal pareiškėjų T. B. bei R. B. ir atsakovo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. B. ir R. B. skundą atsakovams Valstybinei miškų tarnybai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno rajono savivaldybei dėl miško ribos nustatymo, patikrinimo vietoje akto ir rašto panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė