2013-10-17 Nr. AB-6349-3-61-3-02189-2012-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A438-1171/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02608-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 9.3.7, 9.7 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Justiniškių turgus“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja UAB „Justiniškių turgus“ su skundu (b. l. 1-3) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2012-05-08 sprendimą Nr. 69-78; panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Komisija) 2012-08-02 sprendimą Nr. S-132 (7-105/2012); įpareigoti VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo pagal UAB „Justiniškių turgus“ 2012-02-21 pateiktą skundą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, neteisingai aiškino Mokesčių administravimo įstatymo 118 str. nuostatas, kurios draudžia atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą: mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - Inspekcija) jau yra atlikusi du laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 mokestinius pareiškėjos patikrinimus dėl pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo ir priėmusi sprendimus sumokėti į biudžetą atitinkamas PVM mokesčio, delspinigių ir baudų sumas. VMI nurodo atlikti trečią pakartotinį patikrinimą, tačiau motyvų, kodėl neva naujai atsiradusios aplinkybės negalėjo būti nustatytos pirmojo ir antrojo patikrinimų metu, nepateikia, todėl taip VMI pažeidžia Viešojo administravimo įstatyme nustatytus objektyvumo ir efektyvumo principus.

Ginčijamame VMI sprendime konstatuota, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija nesurinko pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog pareiškėjo ir UAB „Vilniaus akmuo“ pagrindinis sandorių tikslas buvo žemės, skirtos statyboms, užstatymo teisės pardavimas. Jeigu ir po antrojo pakartotinio patikrinimo VMI nenustato, kad yra pakankamai duomenų priimti sprendimą, tai pagal Mokesčių administravimo įstatymo 154 str. 4 d. vietos mokesčių administratoriaus sprendimas turi būti panaikintas. Pakartotinius patikrinimus atliekant neribotą kartų skaičių yra pažeidžiamas efektyvumo principas.

Mokestiniai tyrimai trunka ne vienus metus, eikvoja ne tik VMI, bet ir pareiškėjos lėšas ir laiką. Pakartotiniai mokestiniai patikrinimai turi būti atliekami tik atsiradus naujoms nenustatytoms aplinkybėms, o ne tokioms, kurios jau egzistavo anksčiau ir galėjo būti nustatytos per ankstesnius patikrinimus. VMI naujai nurodomos aplinkybės yra nesusijusios su 2009-01-08 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi, kurios metu pareiškėja perleido UAB „Vilniaus akmuo“ 28 garažus (boksus). Minėtos sutarties 2.5.1 p. buvo minima, kad parduodamas turtas yra požeminių garažų masyve, kuriame yra įkurta 499 garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, kuri iš Lietuvos Respublikos nuomojasi 1 695 kv.m ploto valstybinės žemės sklypą, kadastrinis numeris (duomenys neskelbiami).

VMI sprendime pavedama išsiaiškinti, iš kur po Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-02-08 įsakymo Nr. 30-304 buvo suformuotas 2 807 kv. m žemės sklypas. Pareiškėjas 28 garažus perleido 2009-01-08, žemės sklypas jai nepriklausė ir teisių į žemės sklypą neturėjo. Pareiškėjui apmokestinti neturi įtakos tos aplinkybės, kurios atsirado jau po apmokestinimo (pirkimo-pardavimo) fakto. Po 2009-01-08 nuosavybės minėtos bendrijos valdomame statinyje neturėjo, todėl negali būti laikoma atsakinga už minėtos bendrijos po 2009-01-08 padarytus veiksmus.

VMI siekia ištirti pareiškėjos 2010 m. veiklą, kaip turinčią įtakos apmokestinimui už 2009 m. Su tokia pozicija nesutinka, nes nėra priežastinio ryšio tarp pareiškėjo veiklos 2010 m. ir 2009 m. apmokestinimo. Aplinkybė dėl UAB „Vilniaus akmuo“ ketinimų jau buvo nustatinėjama ir įvertinta ankstesniuose patikrinimuose. VMI siekia atlikti UAB „Vilniaus akmuo“ mokestinį tyrimą dėl pelno mokesčio sumokėjimo, tačiau oficialios UAB „Vilniaus akmuo“ patikrinimo procedūros nepradeda, nors formaliai atlieka pareiškėjos patikrinimo procedūrą dėl 2009 m.

PVM mokesčio. Tikrindama UAB „Vilniaus akmuo“ pelno mokestį, VMI pažeidžia UAB „Vilniaus akmuo“ teises, nes jai nesuteikia tų teisių, kurias nustato Mokesčių administravimo įstatymas mokestinio patikrinimo atveju. Tokiu būdu VMI apeina oficialią mokestinio patikrinimo procedūrą ir prisidengdama pareiškėjos patikrinimu, tikrina visai kitą asmenį dėl kito mokesčio sumokėjimo. Komisija neteisingai įvertino, kad VMI nurodytos nustatytinos aplinkybės yra reikšmingos pareiškėjai apmokestinti.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35-38).

Atsiliepime nurodė, kad Inspekcijos patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pagal 2009-01-08 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį 1988 metų statybos 28 garažus, esančius požeminių garažų masyve, adresu: (duomenys neskelbiami), pardavė UAB „Vilniaus akmuo“ už 1 039 314,80 Lt, vieno garažo (bokso) vidutinė pardavimo kaina - 37 118 Lt. Inspekcija, įvertinusi garažų (boksų) pardavimo sandorio aplinkybes, konstatavo, jog pareiškėjas 28 garažus garažų masyve (duomenys neskelbiami) nusipirko 2008-12-19, o juos pardavė 2009-01-08.

Per tokį trumpą (trijų savaičių) laikotarpį tarp garažų įsigijimo ir jų tiekimo rinkos konjunktūra nepakito, vadinasi 1988 metų statybos 28 garažų komplekso, esančio požeminių garažų masyve, adresu: (duomenys neskelbiami), rinkos vertė jų pardavimo dieną, t. y. 2009-01-08, yra 364 000 Lt (28 x 13 000 Lt). Pagal patikrinimo metu surinktą medžiagą Inspekcija padarė išvadą, jog pareiškėja sutartimi įformindama senų 1988 m. pastatytų 28 požeminių garažų su žemės skirtos statyboms užstatymo teise pardavimą, turėjo tikslą gauti mokestinę naudą bei išvengti PVM mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atsakovas įvertinęs nustatytas aplinkybes konstatavo, jog mokestinis ginčas kilo dėl nurodymo pareiškėjai į biudžetą sumokėti 107 823 Lt PVM ir su mokesčiu susijusius delspinigius ir baudą dėl to, kad garažai buvo parduoti už jų rinkos vertę - 364 000 Lt, o žemės skirtos statyboms užstatymo teisė parduota už 675 314,80 Lt, t. y. nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl žemės skirtos statyboms užstatymo teisės pardavimo pripažinimo PVM objektu. Pareiškėjo ir UAB „Vilniaus akmuo“ sandorių sudarymo metu Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo priėmusi sprendimo dėl teritorijos prie (duomenys neskelbiami), detaliojo plano patvirtinimo.

Jis buvo patvirtintas 2009-07-15 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1170, kurio 4 punkte numatyta, jog planavimo organizatorius patvirtintą detalųjį planą nustatyta tvarka turi įregistruoti Miesto plėtros departamento Vilniaus miesto teritorijų planavimo registre; sklypo ribos ir plotas gali būti tikslinami atlikus kadastrinius matavimus; sklypo užstatymas galimas tik įrengus inžinerinių tinklų ir susisiekimo infrastruktūrą, numatytą detaliajame plane; o šis sprendimas įsigalioja tik gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos komisijos dėl ginčytinų klausimų sutikimą dėl pritarimo parduoti (nuomoti) 1113 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį prie esamo sklypo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-02-08 įsakymu Nr. 30-304 vietoje nuomojamo 1695 kv. m ploto sklypo (duomenys neskelbiami) (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)) ir laisvoje valstybinėje žemėje suformuoto naujo kitos paskirties 1113 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbiami) gatvėje šalia nuomojamo valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbiami) suformavo vieną 2807 kv. m kitos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbiami), kurios naudojimo pobūdis yra daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti.

Tuo pačiu įsakymu siūloma Vilniaus apskrities viršininkui, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimo Nr. 1-1170 2 punktą, išnuomoti (parduoti) papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį. Inspekcijos patikrinimo akte Nr. (4.65)-06-77-20 ir sprendime Nr. (4.65)-256-23 teigiama, kad UAB „Vilniaus akmuo“ pagal 2009-01-08 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį įsigytų garažų įmonės veikloje nenaudojo, tačiau patikrinimo metu nesurinkta duomenų ką UAB „Vilniaus akmuo“ ketino vykdyti su įsigytais garažų boksais.

Patikrinimo metu nenustatyta, jog pirkėja (UAB „Vilniaus akmuo“) būtų siekusi įsigyti neužstatytą žemės sklypą statyboms, nesidomėta likusių 7 garažų savininkų ketinimais. Atsakovas akcentavo, jog pakartotinio patikrinimo metu būtina įvertinti UAB „Vilniaus akmuo“ tikruosius ketinimus ir nustatyti, ar sandorių tikslas nebuvo siekis susimažinti apmokestinamąsias pajamas pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas. Analogiškos nuomonės laikėsi ir Komisija, t.y. sprendime Nr. S-132-(7-105/2012) konstatavo, jog pagrindas pavedimui atlikti pakartotinį sprendimą paprastai atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo.

Tokia situacija gali susidaryti dėl esminių procesinių teisės normų pažeidimų padarymo, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba nepilnai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas ir kt. Taigi mokesčių mokėtojo skundo perdavimas vietos mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo yra galimas tik tais atvejais, kai būtina naujai atlikti tam tikrus vietos mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus objektyvius veiksmus, susijusius su teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios trukdo centriniam mokesčių administratoriui priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo, pašalinimu.

Komisija padarė išvadą, jog atsakovo sprendime konstatuotos faktinės aplinkybės buvo pagrindas sprendimui dėl pakartotinio patikrinimo priimti, nes Inspekcija nesurinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų ar paneigtų UAB „Vilniaus akmuo“ siekį įsigyti užstatymo teisę ir kartu, konstatuoti, kad pareiškėja šią teisę pardavė už 675 314,80 Lt, iš jų 107 823,37 Lt PVM. Sprendžiant iš Inspekcijos išdėstytų argumentų, net ir paneigus aplinkybę, jog UAB „Vilniaus akmuo“ siekė įsigyti ir / ar įsigijo užstatymo teisę, būtina nustatyti, ar sumokėdama pareiškėjai už įsigytus 28 garažus būtent 1 039 314,80 Lt sumą, UAB „Vilniaus akmuo“ nesiekė (siekė) susimažinti apmokestinamąsias pajamas pagal Pelno mokesčio įstatymo nuostatas, nes 1 039 314,80 Lt suma gerokai skiriasi nuo kainos (322 000 Lt), pareiškėjui 2008-12-12 užskaitos būdu įsigijus 28 garažus, ir nuo vidutinės rinkos vertės, nustatytos UAB „Negrita“ 2011-10-21 turto vertinimo ataskaitoje (vieno garažo vidutinė rinkos vertė 2008-12-01 buvo 13 000 Lt (28 garažų - 364 000).

Nors pareiškėjos direktorius tiek atsakovui, tiek Komisijos posėdžio metu akcentavo, kad buvo parduoti tik 28 garažai ir už juos sumokėta 1 039 314,80 Lt suma, nes pagal 2008-12-31 skolų suderinimo aktą tokią sumą pareiškėja buvo skolinga UAB „Vilniaus akmuo“, tačiau pats pareiškėjos direktorius 2010-05-18 pateiktame paaiškinime vietos mokesčių administratoriui nurodė priešingai ir akcentavo, jog savaime garažai be detaliojo teritorijos plano mažai ko verti ir niekas niekada nebūtų mokėjęs po 34 000-35 000 Lt už vieną boksą.

Kadangi nurodyti priešingi paaiškinima,i Komisija labiau pasitiki pirminiais paaiškinimais, nes jiems (jų turiniui) neturi įtakos laiko bei kitos aplinkybės. Komisija įvertinus nustatytus motyvus, padarė išvadą, kad atsakovo nurodytos nustatytinos aplinkybės yra reikšmingos pareiškėjui apmokestinti, t. y. tik nustačius UAB „Vilniaus akmuo“ siekį įsigyti (įsigijimą) užstatymo teisę, būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas už šią parduotą teisę neapskaičiavo ir nesumokėjo PVM.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 40). Atsiliepime nurodė, jog palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Justiniškių turgus“ skundą tenkino ir panaikino Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-08-02 sprendimą Nr. S-132 (7-105/2012) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-05-08 sprendimą Nr. 69-78. Įpareigoti atsakovę Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo pagal pareiškėjos UAB „Justiniškių turgus“ 2012-02-21 pateiktą skundą.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjas UAB „Justiniškių turgus“ prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-05-08 sprendimą Nr. 69-78; panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Komisija) 2012-08-02 sprendimą Nr. S-132 (7-105/2012); įpareigoti VMI mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo pagal UAB „Justiniškių turgus“ 2012-02-21 pateiktą skundą. Byloje nustatyta, kad Inspekcija atliko UAB „Justiniškių turgus“ laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą bei 2011-05-03 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-06-77-10, kuriame apskaičiavo sumokėti 220 000 Lt PVM ir 54 059 PVM delspinigių (MGK byla, b. l. 75-78).

Pareiškėjas 2011-06-07 Inspekcijai pateikė pastabas, kuriose nesutiko su patikrinimo akto išvadomis ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais (GK byla, b. l. 72-73). Inspekcija 2011-07-07 sprendimu Nr. (4.65)-256-134 pavedė pakartotinai patikrinti bendrovę (MGK byla, b. l. 40-42). Inspekcija pakartotinai atliko laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-12-31 PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2011-11-25 surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-06-77-20, kuriame apskaičiavo sumokėti 107 823 Lt PVM (MGK byla, b. l. 32-38).

Inspekcija pagal patikrinimo metu surinktą medžiagą padarė išvadą, kad pagal 2009-01-08 Nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį įformindama senų 1988 m. pastatytų 28 požeminių garažų, esančių (duomenys neskelbiami), kurių nepriklausomo turto vertintojo nustatyta rinkos vertė 364 000 Lt, su žemės skirtos statyboms užstatymo teise pardavimą, UAB „Justiniškių turgus“ turėjo tikslą gauti mokestinę naudą išvengiant PVM mokėjimo į valstybės biudžetą. Pareiškėjas 2011-12-28 Inspekcijai pateikė pastabas, kuriose nesutiko su patikrinimo akto išvadomis ir papildomai apskaičiuotais mokesčiais (MGK byla, b. l. 43-45).

Inspekcija 2012-01-27 sprendimu Nr. (4.65)-256-23 patvirtino patikrinimo aktą, nurodydama sumokėti 107 823 Lt PVM, 41 244,70 Lt PVM delspinigių bei skyrė 32 346 Lt PVM baudą (MGK byla, b. l. 24-27). Pareiškėjas, nesutikdamas su Inspekcijos sprendimu, pateikė skundą VMI, kuri 2012-05-08 sprendimu Nr. 69-78 iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, pavedė Inspekcijai atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą (MGK byla, b. l. 8-11). Mokestinių ginčų komisija 2012-08-02 sprendimu Nr. S-132(7-105/2012) patvirtino VMI 2012-05-08 sprendimą Nr. 69-78 (MGK byla, b. l. 1-2, 203-213).

Komisija konstatavo, kad VMI nurodytos nustatytinos aplinkybės yra reikšmingos pareiškėjai apmokestinti, t. y. tik nustačius UAB „Vilniaus akmuo“ siekį įsigyti (įsigijimą) užstatymo teisę, būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėja už šią parduotą teisę neapskaičiavo ir nesumokėjo PVM. Akcentavo, kad sprendžiant klausimą dėl užstatymo teisės įsigijimo, atsižvelgtina į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-200 /2012 ir joje suformuotą praktiką dėl PVMĮ 32 str. 2 dalies nuostatų aiškinimo.

Sutiko su VMI argumentu, kad pakartotinio patikrinimo metu spręstinas klausimas, ar sumokėdama pareiškėjui būtent 1 039 314,80 Lt sumą, UAB „Vilniaus akmuo“ nesiekė (siekė) susimažinti apmokestinamąsias pajamas pagal PMĮ nuostatas. VMI įvardijo konkrečias aplinkybes, kurias būtina nustatyti pakartotinio patikrinimo metu, ir nurodė, kokių faktinių duomenų pagrindu jas galima nustatyti.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ar centrinis mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai perdavė skundą vietos mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Teismo vertinimu, šiuo aspektu yra aktualus Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas, pagal kurį „centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: <...> 5) paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.“ Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, aiškinančią mokestinį ginčą nagrinėjančių institucijų teisę pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą, šio centriniam mokesčių administratoriui leisto elgesio modelio paskirtis - pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo.

Paprastai pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, ne iki galo ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (žr. 2010 m. spalio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 438 – 1146/2010). Iš ginčijamo VMI sprendimo matyti, kad jis grindžiamas tuo, jog tikslinga atlikti pakartotinį patikrinimą, kurio metu turi būti surinkti papildomi įrodymai, patvirtinantys ar paneigiantys pirkėjo (UAB „Vilniaus akmuo“) tikslą įsigyti užstatymo teisę.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Justiniškių turgus“ 2009-01-08 nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi pardavė UAB „Vilniaus akmuo“ 1988 metų statybos 28 garažus, esančius požeminių garažų masyve adresu (duomenys neskelbiami) (MGK byla, b. l. 102-115). Pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 punkte nurodyta, kad turtas parduodamas už 1 039 314,80 Lt ir į šią kainą įeina visi tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai mokesčiai, mokėjimai ir rinkliavos, kurie taikomi šios sutarties sudarymo momentu. Pažymėtina, kad Sutarties 5 punkte papildomai susitarta dėl 0,55 ha teritorijos prie (duomenys neskelbiami) detaliojo plano rengimo: pareiškėja įsipareigojo siekti ir dėti visas pastangas, kad ne vėliau kaip per 15 mėnesių nuo šios sutarties pasirašymo dienos, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, būtų parengtas ir pateiktas tvirtinti detalusis planas, kurio rengimas pradėtas 2008-05-30 ir vykdytinas pagal 2008-05-26 planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentui rengti, o pirkėja UAB „Vilniaus akmuo“ įsipareigojo už tai sumokėti.

Pareiškėjas 2009-01-08 išrašė UAB „Vilniaus akmuo“ PVM sąskaitą faktūrą (serija JUT Nr. 9001) 1 039 314,80 Lt sumai (MGK byla, b. l. 189). Pareiškėjas, perėmęs UAB „Junesta“ įsipareigojimus dėl detaliojo plano rengimo, pagal 449 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai pateiktą UAB „Ekoprojektas“ 2009-04-02 PVM sąskaitą faktūrą (serija EKO Nr. 001032) į UAB „Ekoprojektas“ atsiskaitomąją sąskaitą (duomenys neskelbtini) AB SEB banke 2009-05-11 pervedė 31 738,93 Lt už 2009 metais atliktus 0,55 ha teritorijos ((duomenys neskelbiami)) detaliojo plano rengimo darbus pagal tarpinio sutartinio darbų įvykdymo aktą (MGK byla, b. l. 124, 125).

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009-07-15 sprendimu Nr. 1-1170 patvirtino teritorijos prie (duomenys neskelbiami), detalųjį planą ir jo sprendinius (MGK byla, b. l. 83). Sprendime nustatyta, kad pagrindinė tikslinė paskirtis - kitos paskirties žemė; naudojimo būdas - gyvenamosios teritorijos; naudojimo pobūdis - daugiaaukščių ir -aukštybinių gyvenamųjų namų statyba; plotas - 2807 kv. m ir kt. Šio sprendimo 2 punktu buvo pritarta prašymui parduoti (nuomoti) 1113 kv. m valstybinės žemės sklypo dalį prie esamo sklypo (prie 449-osios garažų statybos ir eksploatavimo bendrijos nuomojamo 1 695 kv. m. ploto valstybinės žemės sklypo).

Teismas papildomai akcentavo, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-02-08 įsakymo Nr. 30-304 1 p. suformuotas laisvoje valstybinėje žemėje naujas kitos paskirties žemės sklypas (duomenys neskelbiami) šalia nuomojamo valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbiami) (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)). Šio įsakymo 3 p. vietoje nuomojamo 1 695 kv. m ploto sklypo (duomenys neskelbiami) (kadastro Nr. (duomenys neskelbiami)) ir Įsakymo 1 p. nurodyto papildomai priskiriamo valstybinės žemės 1 113 kv. m žemės sklypo (duomenys neskelbiami) šalia nuomojamo valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbiami) suformuotas vienas 2 807 kv. m kitos paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbiami), kurio naudojimo pobūdis yra daugiaaukščiams gyvenamiesiems namams statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti (MGK byla, b. l. 190).

Įsakymo 6 p. siūloma Vilniaus apskrities viršininkui, atsižvelgiant į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009-07-15 sprendimo Nr. 1-1170 2 punktą, išnuomoti (parduoti) papildomai priskirtą valstybinės žemės sklypo dalį. Pareiškėjo direktorius V. J. Inspekcijai pateiktame 2010-05-18 paaiškinime Nr. 42-18692 nurodė, kad požeminiai garažai, esantys adresu (duomenys neskelbiami), be detaliojo teritorijos plano mažai ko verti ir, kad tiekimas UAB „Vilniaus akmuo“ galėjo įvykti tik išpildžius vieną esminę sąlygą - pareiškėjas įsipareigojo pabaigti ir patvirtinti teritorijos, susijusios su požeminiais garažais, detalųjį planą (MGK byla, b. l. 84).

Atsakovas, vertindamas šiuos nustatytus nagrinėjamojoje byloje duomenis, pripažino, kad Vilniaus AVMI nustatė nepakankamai aplinkybių išvadai, jog pareiškėjo ir UAB „Vilniaus akmuo“ pagrindinis sandorių tikslas buvo žemės, skirtos statyboms, užstatymo teisės pardavimas. Inspekcija nurodo, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus AVMI nesurinko pakankamai duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog pareiškėjos ir UAB „Vilniaus akmuo“ pagrindinis sandorių tikslas buvo žemės, skirtos statyboms, užstatymo teisės pardavimas.

Vilniaus AVMI neišsiaiškino, ar minėtas žemės sklypas (2807 kv.

m) buvo parduotas / išnuomotas, t. y. byloje nėra duomenų apie tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriui priėmus 2010-02-08 įsakymą Nr. 30-304, bendrijai buvo išnuomotas / parduotas jau bendras 2807 kv. m suformuotas žemės sklypas. Taip pat atsakovas nurodė, kad nors Vilniaus AVMI teigia, kad UAB „Vilniaus akmuo“ pagal 2009-01-08 ginčo sutartį įsigytus garažus įmonės veikloje nenaudojo, tačiau nesurinkta duomenų apie UAB „Vilniaus akmuo“ vykdytus ketinimus su įsigytais garažų boksais. Nenustatyta, kad pirkėjas būtų siekęs įsigyti neužstatytą žemės sklypą statyboms, nesidomėta likusių 7 garažų savininkų ketinimais, todėl pakartotinio patikrinimo metu būtina įvertinti UAB „Vilniaus akmuo“ tikruosius ketinimus bei nustatyti, ar sandorių tikslas nebuvo siekis susimažinti apmokestinamąsias pajamas pagal Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo nuostatas.

Mokestinių ginčų komisija, sutikdama su atsakovo pozicija dėl pakartotinio patikrinimo, konstatavo, kad sprendžiant klausimą dėl užstatymo teisės įsigijimo, atsižvelgtina į LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2012-07-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A602-200/2012 ir joje suformuotą praktiką dėl PVMĮ 32 str. 2 dalies nuostatų aiškinimo. Tačiau nurodytu atveju LVAT išplėstinės teisėjų kolegija pripažino, kad „vienu iš esminių ir dažniausiai lemiamu kriterijumi, nustatant, ar konkretaus žemės sklypo pardavimas arba perdavimas disponuoti juo tretiesiems asmenims kaip savininkams yra apmokestinamas PVM, yra konkretaus žemės sklypo priskyrimas statybos sklypo kategorijai, priklausantis nuo fakto, ar yra patvirtintas sklypo detalusis ar jam prilygintas planas, specialusis planas, pagal kuriuos yra nustatytos konkrečių sklypų ar jų grupių užstatymo sąlygos ar yra teisės aktų nustatyta tvarka išspręsti klausimai, susiję su galimybe ruošti šiuos žemės sklypus statybai, t. y. priimti kompetentingų institucijų sprendimai dėl minėtų teritorijų planavimo dokumentų patvirtinimo“.

Išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad „platus sąvokos „žemės statyboms“ aiškinimas, kuriuo remiantis žemės sklypo pardavimas laikomas „žemės statyboms“ tiekimu tuomet, kai objektyvūs bylos duomenys patvirtina, jog faktiškai galutinė tiekiamo žemės sklypo paskirtis yra šio sklypo naudojimas statybai neatitiktų minėtų teisės principų. Toks platus aiškinimas iš esmės suponuotų prielaidą, kad apmokestinamajam asmeniui tenkančios mokestinės prievolės objektas yra ketinimai, kurių faktinis realizavimas ateityje yra tik tikėtinas“.

Teismas pažymėjo, kad UAB „Justiniškių turgus“ ir UAB „Vilniaus akmuo“ sudaromo sandorio metu Vilniaus miesto savivaldybės taryba nebuvo priėmusi sprendimo dėl teritorijos, esančios prie (duomenys neskelbiami), detaliojo plano patvirtinimo. Nurodytos teritorijos detalusis planas patvirtintas 2009-07-15 Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1170. Nors atsakovė nurodo, kad svarbu nustatyti, ar ginčo sklypas buvo parduotas (išnuomotas) bendrijai, byloje pateikti VĮ Registrų centro 2011-05-31 duomenys patvirtina, jog 0,1695 ha žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbiami)) nuosavybės teise priklauso valstybei, o valstybinės žemės sklypo nuomos 2007-01-17 sutarties pagrindu nuo 2007-01-17 išnuomotas 449 garažų statybos ir eksploatavimo bendrijai, sutarties terminas - 23 metai (MGK byla, b. l. 153,154).

Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad ginčijamas sprendimas dėl pakartotinio patikrinimo yra antras mokesčių administratoriaus sprendimas dėl pakartotino patikrinimo. Vilniaus AVMI 2011-07-07 sprendime taip pat konstatavo, kad surinkti duomenys nėra pakankami patvirtinti ar paneigti UAB „Vilniaus akmuo“ siekį 2009-01-08 sutartimi įsigyti neužstatytą žemę statyboms, todėl buvo pavesta pakartotinai atlikti patikrinimą nustatyti ar ginčo sutartimi buvo siekiama perleisti žemę statyboms, ar senus pastatus ir žemės užstatymo teisę ar tik senus pastatus (MGK byla, b. l. 11-13).

Taigi mokestinis ginčas vėl neišnagrinėtas ir pavesta antrą kartą atlikti mokestinį patikrinimą. Teismas daro išvadą, kad tokia faktinė padėtis teisės ir teisingumo požiūriu netoleruotina. Nors Mokesčių administravimo įstatymas nereglamentuoja, kiek kartų mokesčių administratorius gali pavesti atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, tačiau tai nereiškia, kad tokia teisė yra absoliuti, nes ji yra varžoma bendrųjų mokesčių administravimo principų bei mokesčių administratoriaus pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A 17–1086/2007; 2005-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A 14–131/2005).

Mokesčių administratorius, turėdamas realias galimybes bei pakankamą laiko tarpą, galėjo ir turėjo įvertinti mokesčių mokėtojo veiklą, pirkėjo tikruosius ketinimus bei sandorio tikslą surinktų duomenų kontekste ir iš esmės pasisakyti dėl PVM objekto. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-11-29 nutartyje administracinėje byloje Nr. A 17–1086/2007 konstatavo, jog sprendžiant, kiek pagrįstas sprendimas dėl pakartotinio patikrinimo, būtina atsižvelgti ne tik į pačią mokestinio ginčo problemiką, mokesčių administratoriaus nuomone, lėmisį pakartotinį tikrinimą, tačiau ir tokio sprendimo pagrįstumą viešojo administravimo požiūriu.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei teritorinės mokesčių inspekcijos yra viešojo administravimo institucijos, todėl jų veiklą, be kitų teisės aktų, reglamentuoja ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, tai reiškia, kad mokesčių administratorius savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais valstybės administravimo principais, o ypač Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punkte įtvirtintu objektyvumo principu, reiškiančiu, kad sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-02-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A 14–131/2005), bei 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintu nepiktnaudžiavimo valdžia principu, reiškiančiu, kad viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint šio įstatymo nustatyta tvarka suteiktų viešojo administravimo įgaliojimų arba priimti administracinius sprendimus, siekiant kitų, negu įstatymų ar kitų norminių teisės aktų nustatyta, tikslų.

Atlikdamas mokestinį patikrinimą, kurio tikslas yra kontroliuoti, kaip mokesčių mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais ir kitose srityse (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktas), mokesčių administratorius, būdamas valstybės institucija, privalo nustatyti, ar mokesčio mokėtojas teisingai vykdo savo prievoles, ir tuo tikslu privalo tirti visas aplinkybes, susijusias su mokesčio mokėtojo veikla, ir atitinkamai rinkti įrodymus, tiek patvirtinančius, tiek paneigiančius mokesčio mokėtojo veiksmų teisėtumą.

Toks tyrimas, administruojant mokesčius, turi būti atliekamas vadovaujantis protingumo ir teisingumo kriterijais (Mokesčių administravimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies), nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007-11-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A 17–1086/2007). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-03-04 nutartyje administracinėje byloje Nr. A 575-1633/2010 konstatavo, kad teisinėje valstybėje negali susiklostyti tokia padėtis, kai mokestinis patikrinimas trunka neribotą laiką be pateisinamų priežasčių mokesčių administratoriui nevykdant tiesiogiai mokesčių įstatymuose jam nustatytų funkcijų.

Mokesčių administratoriui, nesiimant jo diskrecijoje esančių veiksmų, yra neproporcingai pažeidžiami mokesčio mokėtojo teisėti lūkesčiai, jog mokestinis patikrinimas bus atliktas per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nurodytų taisyklių nebuvo paisyta.

III. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliaciniame skunde savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Pareiškėjas UAB „Justiniškių turgus“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 69-78, kuriuo buvo nuspręsta pavesti Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti pakartotinį pareiškėjo, UAB „Justiniškių turgus“, patikrinimą ir priimti naują sprendimą.

Iš bylos matyti, kad šis sprendimas buvo priimtas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, vykdant funkcijas numatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo IX skyriuje, t. y., ikiteismine tvarka nagrinėjant mokestinį ginčą, kilusį tarp pareiškėjo, UAB „Justiniškių turgus“, ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos dėl pastarosios 2012 m. sausio 27 d. sprendimo Nr. Nr. (4.65)-256-23, kuriuo pareiškėjui buvo priskaičiuota 107 823 Lt PVM, mokestinė nepriemoka, šio mokesčio 41 244,70 Lt PVM delspinigiai bei skirta 32 346 Lt PVM bauda.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punkte nustatyta, kad „Centrinis mokesčių administratorius, išnagrinėjęs mokesčių mokėtojo skundą, pagal savo kompetenciją priima vieną iš šių sprendimų: <...> paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą.“

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šios teisės normos nuostatas yra konstatuota, kad šio centriniam mokesčių administratoriui leisto elgesio modelio paskirtis- pašalinti aplinkybes, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Paprastai, pagrindas priimti tokį sprendimą atsiranda, kai vietos mokesčių administratorius nepilnai, nevisapusiškai ir neobjektyviai yra ištyręs bei nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes ir/arba kai yra padaryta esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1146/2010).

Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad faktinių aplinkybių pobūdį ir apimtį, kurias turi ištirti bei nustatyti vietos mokesčių administratorius, apsprendžia konkrečios mokestinės teisės normos sudėtis, t. y., turi būti nustatomos tik tos aplinkybės, kurios betarpiškai yra susijusios su konkrečios mokestinės teisės normos sudėties požymiais.

Iš bylos matyti, kad pareiškėjas Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2012 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. Nr. (4.65)-256-23 buvo papildomai apmokestintas pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalį už žemės pardavimą statyboms.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalis nustato, kad „PVM neapmokestinamas žemės pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam tokia žemė perduodama, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti ja kaip jos savininkas, išskyrus žemę, perduodamą kartu su naujais pastatais ar statiniais ar jų dalimis, taip pat žemę statyboms. Žeme statyboms šiame straipsnyje laikomas žemės sklypas, kuris yra skirtas statybai, neatsižvelgiant į tai, ar tame sklype atlikti kokie nors tvarkymo darbai, ar ne.“

Iš šios teisės normos matyti, kad esminiu kriterijumi, nustatant ar konkretaus žemės sklypo pardavimas ar perdavimas disponuoti kitiems asmenims yra apmokestinamas pridėtinės vertės mokesčiu, ar ne, yra tai, ar konkretus žemės sklypas gali būti priskiriamas sklypų, skirtų statyboms kategorijai, ar ne.

Administracinių teismų praktikoje apibūdinant konkretaus žemės sklypo, skirto statyboms statusą, yra konstatuota, kad tokio statuso atsiradimas yra sietinas su kompetentingų viešojo administravimo subjektų priimtais sprendimais, kuriais konkrečiam žemės sklypui turi būti nustatyta tokia žemės naudojimo tikslinė paskirtis, kuri leistų šiame sklype vykdyti statybos darbus. Įrodymų vertinimo prasme, šie viešojo administravimo subjektų priimti sprendimai, specialiųjų teritorinio planavimo dokumentų ir/ar detaliųjų planų, Nekilnojamojo turto registro ir Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, yra pirminiai bei tiesioginiai įrodymai, kuriais remiantis gali būti nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas apie konkretaus žemės sklypo priskirtinumą (arba ne) sklypų, skirtų statyboms kategorijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje; Nr. A602 –200/2012; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-438-1346/2009).

Tokie Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies sudėties požymiai, kaip minėta, ir apsprendžia faktinių aplinkybių pobūdį ir apimtį, kurias turi ištirti bei nustatyti vietos mokesčių administratorius, atitinkamai ir centrinio mokesčių administratoriaus teisės - pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą, ribas.

Byloje nustatyta, kad iki 2009 m. sausio 8 d. sandorio tarp pareiškėjo ir UAB „Justiniškių turgus“ sudarymo, ginčo žemės sklypas 1695 kv. m. buvo nuomojamas iš valstybės, t. y., pareiškėjui nepriklausė nuosavybės teise. Detalusis planas pagal kurio sprendinius atsirado galimybė UAB „Justiniškių turgus“ įsigyti nuosavybėn ar išsinuomoti 2807 kv.m. žemės sklypą bei vykdyti jame statybos darbus, nustatyta tvarka buvo patvirtintas 2009 m. liepos 15 d.. Byloje taip pat yra surinkti duomenys ir apie ginčo žemės sklypo naudojimo tikslinę paskirtį, buvusią iki minėto sandorio sudarymo bei duomenys apie pačius sandorius, kuriais garažų boksai buvo perleidžiami iš vienų asmenų (UAB „Junesta“), kitiems asmenims (UAB „„Justiniškių turgus“ ir „Vilniaus akmuo“).

Visa tai lemia, jog byloje yra surinkta pakankamai duomenų, kad būtų galima vertinti bei spręsti ar pareiškėjo veikoje yra Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies sudėtis, ar ne.

Iš ginčijamo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012 m. gegužės 8 d. sprendimo Nr. 69-78 matyti, kad juo Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai buvo pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjo, UAB „Justiniškių turgus“, patikrinimą ir priimti naują sprendimą, tikslu nustatyti: tikruosius kontrahento, UAB „Vilniaus akmuo“, ketinimus dėl garažų boksų panaudojimo, kuriuos jis pagal 2009 m. sausio 8 d. sandorį įsigijo iš pareiškėjo bei dėl jo ketinimų ateityje įsigyti neapstatytą žemės sklypą statyboms; ar 2807 kv.m. žemės sklypas po Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 8 d. įsakymo buvo parduotas ar išnuomotas garažus eksploatuojančiai bendrijai ir pan..

Įvertinus šių aplinkybių pobūdį, kurias atsakovas siekia papildomai išsiaiškinti, darytina išvada, kad jų nustatymas šiuo atveju nėra tiesiogiai susijęs su Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 32 straipsnio 2 dalies sudėties požymių kvalifikavimu, dėl ko ir jų nustatymas neturi reikšmės šios teisės normos kvalifikavimui.

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nusprendė, kad atsakovas nepagrįstai Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai pavedė atlikti pakartotinį pareiškėjo, UAB „Justiniškių turgus“, patikrinimą.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas