2024-10-02 Nr. AB-14071-4-39-3-00044-2024-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2414-463/2024

Teisminio proceso Nr. 4-39-3-00044-2024-5

Procesinio sprendimo kategorija 8.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Simonai Mockutei,

dalyvaujant (duomenys neskelbtini) piliečiui M. L.,

Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro atstovei Janinai Brovko,

vertėjai Ksenijai Peršanovai,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centro teikimą dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo (duomenys neskelbtini) piliečiui M. L..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Užsieniečių registracijos centras (toliau – ir Centras) su teikimu kreipėsi į teismą ir prašė (duomenys neskelbtini) piliečiui M. L. (toliau – ir Užsienietis) skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo trims mėnesiams, – iki 2024 m. lapkričio 11 d., bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo.

2. Centras teikimą grindė šiais argumentais:

2.1. 2024 m. rugpjūčio 9 d. 13.0 val. iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) buvo gautas pranešimas, kad į Migracijos departamento Vilniaus skyrių atvyko (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris per nustatytą terminą neįvykdė Migracijos departamento 2024 m. vasario 21 d. sprendimo dėl grąžinimo – įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. kovo 13 d.

2.2. VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas 2024 m. rugpjūčio 9 d. 14.00 val. priėmė sprendimą sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį M. L. ne ilgiau kaip 48 valandoms ir tą pačią dieną Užsienietis buvo perduotas Centrui.

2.3. Užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje nuo 2023 m. gruodžio 7 d. yra neteisėtas, kadangi pasibaigė bevizio buvimo laikas ir priimamas sprendimas jį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. M. L. asmens tapatybė bei pilietybė yra nustatytos, jis turi galiojantį (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau neturi galiojančių vizų ar leidimo gyventi ir Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai.

2.4. Įvertinus byloje esančių aplinkybių visumą, daroma išvada, jog egzistuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje, 5 dalies 2–5 punktuose nustatyti sulaikymo pagrindai, tačiau sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, kad asmeniui turi būti taikoma griežčiausia priemonė, nustatyta Įstatyme. M. L. iš esmės atitinka Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus: jo tapatybė yra nustatyta, Užsienietis siekia bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, jo byloje nėra duomenų apie tai, kad M. L. keltų grėsmę valstybės saugumui, todėl yra pagrindas jam skirti ne sulaikymą, bet alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo.

3. Teismo posėdyje Centro atstovė palaikė teikimą ir prašė Užsieniečiui pritaikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo trims mėnesiams, bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo.

4. Teismo posėdyje M. L. paaiškino, kad pateiktam teikimui neprieštarauja ir nori likti Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgusi į tai, kad Užsienietis Centro teikimui pritarė, jo atstovė su šiuo teikimu taip pat sutiko.

II. 5. Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Centro teikimą tenkino: skyrė Užsieniečiui alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo, ir nustatė alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminą – tris mėnesius iki 2024 m. lapkričio 11 d., bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo.

6. Teismas nustatė, kad VSAT Vilniaus pasienio rinktinės Migracijos skyriaus pareigūnas 2024 m. rugpjūčio 9 d. 14.00 val. priėmė sprendimą sulaikyti (duomenys neskelbtini) pilietį M. L. ne ilgiau kaip 48 valandoms ir tą pačią dieną Užsienietis buvo perduotas Centrui.

7. Pacitavęs Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 1–7 punktų ir 113 straipsnio 2 dalies nuostatas, teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) pilietis M. L. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jis neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančias Lietuvos Respublikoje, bei lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, jis nėra pateikęs prieglobsčio prašymo bei Centras jo atžvilgiu pradės išsiuntimo procedūrą. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad egzistuoja Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 2 dalyje, 5 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyti sulaikymo pagrindai, tačiau sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, jog asmeniui turi būti taikoma griežčiausia priemonė, nustatyta Įstatyme. Užsienietis iš esmės atitinka Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus: jo tapatybė yra nustatyta, M. L. siekia bendradarbiauti su kompetentingomis institucijomis, jo byloje nėra duomenų apie tai, kad Užsienietis keltų grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad yra pagrindas M. L. skirti ne sulaikymą, t. y. pačią griežčiausią judėjimo laisvę varžančią priemonę, bet alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo.

8. Atsižvelgęs į tai, kad prieštaravimų dėl alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo termino nebuvo pateikta, teismas nustatė trijų mėnesių alternatyvios sulaikymui priemonės taikymo terminą.

III. 9. Užsienietis M. L. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą pakeisti ir Užsieniečiui paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti Užsienietį elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti VSAT apie savo buvimo vietą, M. L. leidžiant gyventi jo pasirinktoje vietoje.

10. Užsienietis paaiškina, kad po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pasikeitė faktinė jo padėtis – M. L. įgijo prieglobsčio prašytojo teisinį statusą.

11. Užsienietis pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada yra galimas prieglobsčio prašytojų sulaikymas. Pacitavęs Įstatymo 113 straipsnio 4 dalies 1–5 punktų ir 113 straipsnio 5 dalies 1 bei 6–11 punktų nuostatas, M. L. pažymi, kad Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies ir 5 dalies 2–4 punktų nuostatos nėra taikomos prieglobsčio prašytojo sulaikymui. Užsieniečio nuomone, jam nepagrįstai buvo pritaikyta pati griežčiausia priemonė – sulaikymas.

12. M. L. akcentuoja, kad alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo užsieniečiams pagrindus nustato Įstatymo 115 straipsnis ir, esant Lietuvos Respublikoje paskelbtai ekstremaliajai situacijai dėl masinio užsieniečių antplūdžio, – Įstatymo 14019 straipsnis. Įstatymo 115 straipsnio 1 dalyje yra nurodyti kriterijai, kuriais remdamasis, teismas sprendžia dėl Įstatymo 14019 straipsnio 1 dalyje nurodytų alternatyvių sulaikymui priemonių taikymo, t. y. ar nustatyta užsieniečio tapatybė, ar jis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai, teikia pagalbą teismui, VSAT ir Migracijos departamentui, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, ir kita. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Užsienietis pažymi, kad aplinkybių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali vertinti ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, sulaikymo pagrindų nustatymas savaime nereiškia, jog asmeniui visada turi būti taikoma griežčiausia priemonė, nustatyta Įstatyme; teismas turėtų atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą ir asmeniui skirti kiek įmanoma švelnesnę teisės aktuose nustatytą priemonę.

13. Užsienietis akcentuoja, kad šiuo metu jis yra prieglobsčio prašytojas, jo prieglobsčio prašymas nėra išnagrinėtas, tačiau nėra duomenų, kad M. L. nesulaikius, nebūtų įmanoma atlikti veiksmų, susijusių su jo prieglobsčio prašymo nagrinėjimu ir / ar prieglobsčio prašymo motyvų išsiaiškinimu. Užsienietis pažymi, kad niekada nuo migracijos pareigūnų nesislapstė ir niekada nesistengė iš Lietuvos Respublikos išvykti į kitas Europos Sąjungos valstybes, taip sukeldamas nelegalios migracijos grėsmę. M. L. nurodo, kad visą laiką leidimus laikinai gyventi Lietuvoje tęsė darbo pagrindu; jis buvo sulaikytas po to, kai atvyko į Migracijos skyrių, ketindamas pateikti dokumentus dėl vizos (duomenys neskelbtini) pagrindais, kadangi yra iš (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) miesto, į kurį negali grįžti dėl (duomenys neskelbtini).

14. Užsienietis pažymi, kad jis yra prieglobsčio prašytojas, klausimų dėl jo asmens tapatybės nustatymo nėra keliama, M. L. nekelia grėsmės valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, jis yra pateikęs pirminius paaiškinimus dėl prieglobsčio suteikimo; iki sulaikymo Užsienietis gyveno kartu su savo žemiete. Įvertinus, kad M. L. tapatybė yra nustatyta, jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis, nekelia grėsmę valstybės saugumui, yra pagrindas teismo sprendimą pakeisti ir Centro teikimą tenkinti iš dalies – Užsieniečiui skirti alternatyvią sulaikymui priemonę, nustatytą Įstatymo 14019 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir 115 straipsnio 1 dalies 2 punkte – įpareigoti jį elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti VSAT apie savo buvimo vietą, M. L. leidžiant gyventi jo pasirinktoje vietoje.

15. Užsienietis pažymi, kad jis yra apgyvendintas sulaikytų asmenų bendrabutyje, kuris yra apsuptas tvora ir saugomas pareigūnų; M. L. nėra suteikta teisė iš bendrabučio išeiti į bendrą Centro teritoriją. Užsienietis nurodo, kad jį nuo asmenų, kurie yra sulaikyti, skiria tik šie požymiai: 1) sulaikyti užsieniečiai gali naudotis mobiliaisiais telefonais tik nustatytu metu, o taikant alternatyvią sulaikymui priemonę – užsieniečiai jais gali naudotis nevaržomai; 2) sulaikyti užsieniečiai gali išeiti į lauke aplink pastatą aptvertą teritoriją tik nustatytu metu, o taikant alternatyvią sulaikymui priemonę – užsieniečiai į aptvertą perimetrą aplink pastatą gali išeiti bet kuriuo metu.

16. M. L. akcentuoja, kad sulaikymo sąvoka yra savarankiška Europos Sąjungos teisės sąvoka, todėl apgyvendinimo vietų kvalifikavimas pagal valstybės narės teisę neturi jokios įtakos jos vertinimui. Užsienietis nurodo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, jog pagal 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/33/ES, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (toliau – ir Direktyva 2013/33/ES), 2 straipsnio h punktą, sulaikymo sąvoka apima bet kokią priemonę, kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta. Tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvos normą ir 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatas, yra prievartos priemonė, dėl kurios šis prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo likusių gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje.

17. Užsienietis pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. sprendime, priimtame byloje C‑808/18, yra išaiškinta, jog tai, kad tarptautinės apsaugos prašytojai, kurių buvimo vieta yra Roznės arba Tompos tranzito zona, privalo nuolat gyventi atitinkamoje tranzito zonoje, aptvertoje aukšta siena su spygliuota viela, kurioje negali susitikti su šioje zonoje negyvenančiais asmenimis, išskyrus jų teisinius atstovus, o jų judėjimas yra ribojamas ir kontroliuojamas nuolat šioje zonoje bei jos prieigose budinčių tvarkos pareigūnų, kol yra nagrinėjamas jų prašymas, taip pat prireikus – kol vyksta teismo procesas dėl skundo, kuriuo ginčijamas galimas sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą, turi būti laikoma sulaikymu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą.

Be to, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2022 m. birželio 30 d. sprendime, priimtame byloje C‑72/22, pasisakydamas dėl Įstatyme įtvirtinto teisinio reguliavimo, leidžiančio užsieniečiams taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą, nustatant teisę judėti tik apgyvendinimo įstaigai priklausančioje teritorijoje, pažymėjo, kad remiantis suformuota jurisprudencija, trečiosios šalies piliečio apgyvendinimas sulaikymo centre tiek nagrinėjant jo tarptautinės apsaugos prašymą, tiek siekiant jį išsiųsti yra su laisvės suvaržymu susijusi priemonė.

Dėl sąvokos „sulaikymas“, kaip ji suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad iš šios nuostatos formuluotės, genezės ir konteksto matyti, jog tarptautinės apsaugos prašytojo sulaikymas yra prievartos priemonė, dėl kurios prašytojas netenka judėjimo laisvės ir kuria jis atskiriamas nuo kitų gyventojų, įpareigojant nuolat likti ribotoje ir uždaroje teritorijoje; pažymėta, kad tą dieną, kai nagrinėtas prašymas taikyti prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, užsienietis buvo taikoma „alternatyvi“ sulaikymui priemonė, kaip tai suprantama pagal Lietuvos teisę, t. y. apgyvendinimas Centre, nustatant teisę judėti tik šiai apgyvendinimo vietai priklausančioje teritorijoje.

Iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos matyti, kad nors užsienietis faktiškai galėjo judėti atitinkamame Centre, iš jo teritorijos jis negalėjo išeiti be leidimo ir palydos. Taigi, suinteresuotas asmuo laikytinas atskirtu nuo kitų gyventojų ir netekusiu judėjimo laisvės; atsižvelgiant į tai, užsienietis turi būti laikomas asmeniu, kuriam taikomas sulaikymas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2013/33 2 straipsnio h punktą.

18. M. L. nurodo, kad nagrinėjamoje situacijoje yra identiškos aplinkybės – jis yra laikomas sulaikytų asmenų bendrabutyje, nustatant teisę judėti tik bendrabučio, kuris yra aptvertas tvora ir atribotas nuo likusios Centro teritorijos, ribose, be teisės laisvai judėti visoje Centro teritorijoje, t. y. Užsieniečiui iš esmės yra sudaryta galimybė judėti tik sulaikytųjų bendrabučio ribose: jo judėjimas yra ribojamas ir kontroliuojamas nuolat šioje zonoje bei jo prieigose budinčių pareigūnų, išeiti iš šios zonos M. L. nėra galima. Užsienietis yra laikomas de facto (faktiškai) sulaikytu.

19. M. L. teigia, kad jam pritaikyta alternatyvi sulaikymui priemonė, savo turiniu de facto prilygstanti sulaikymui, nėra proporcinga ir būtina priemonė Įstatyme numatytiems tikslams įgyvendinti; Įstatyme numatyti tikslai gali būti pasiekti ir Užsieniečiui netaikant jo laisvę varžančios priemonės, todėl yra pagrindas taikyti švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę.

20. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centras prašo M. L. apeliacinio skundo netenkinti, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Aptaręs faktines bylos aplinkybes, Centras mano, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų sprendime faktinės bylos aplinkybės buvo įvertintos tinkamai ir visapusiškai.

22. Centras paaiškina, kad Užsienietis 2024 m. rugpjūčio 29 d. pateikė prieglobsčio prašymą Lietuvos Respublikoje, o 2024 m. rugpjūčio 30 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą Nr. 24S199609, kuriuo nusprendė M. L. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje nagrinėti iš esmės skubos tvarka, kadangi Užsienietis pateikė prašymą suteikti prieglobstį tik siekdamas sutrukdyti priimti ir įvykdyti sprendimą grąžinti ar išsiųsti jį į užsienio valstybę.

23. Centro nuomone, atsižvelgus į Užsieniečio byloje esančias aplinkybes, jam taikoma alternatyvi sulaikymui priemonė yra tikslinga, pagrįsta ir proporcinga, siekiant užtikrinti tinkamą balansą tarp M. L. judėjimo laisvės ir VSAT bei Šengeno erdvės integralumo.

24. Centras paaiškina, kad M. L. į Lietuvos Respubliką atvyko teisėtai, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2023 m. rugsėjo 7 d., ir, pasibaigus bevizio laikui, yra ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį, t. y. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai nuo 2023 m. gruodžio 7 d. 2024 m. vasario 21 d. Užsienietis atvyko į Migracijos departamento Kauno skyrių ir prašė išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau Migracijos departamentas leidimo laikinai gyventi neišdavė, o priėmė sprendimą dėl M. L. grąžinimo t. y. jį įpareigojo išvykti iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) iki 2024 m. kovo 13 d. Centras nurodo, kad Užsienietis laiku į Lietuvos Respublikos kompetentingas institucijas su prašymu išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi ir / ar suteikti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje nesikreipė, t. y. pasinaudojęs leidimu laikinai gyventi ir beviziu režimu (kai asmens buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį) ir teisėtai atvykęs į Europos Sąjungos valstybių narių teritoriją, turėjo galimybę įteisinti savo buvimą joje, o nepasinaudojęs tokia galimybe – įgijo pareigą išvykti iš minėtos teritorijos iki bevizio režimo galiojimo pabaigos. Tokią užsieniečio pareigą nustato tiek 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) 216/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengenų sienų kodeksas), tiek Įstatymas. Nei savo teisėto buvimo Lietuvoje metu, nei vėliau M. L. nebandė teisėtai ir laiku įteisinti savo buvimo. Atsižvelgęs į tai, Centras daro išvadą, kad Užsienietis nėra linkęs laikytis įstatymų ir tvarkos, tik dėl savo aplaidumo, o ne dėl institucijų kaltės, ir savanaudiškų paskatų neįteisino savo buvimo Lietuvoje bei laiku neišvyko į kilmės šalį.

25. Centras akcentuoja, kad alternatyvios sulaikymui priemonės gali būti taikomos, jeigu užsieniečio asmens tapatybė yra nustatyta, jis bendradarbiauja su kompetentingomis valstybės institucijomis; M. L. asmens tapatybė ir pilietybė yra nustatytos, tačiau jo veiksmai, t. y. slėpimasis nuo kompetentingų valdžios institucijų, kontroliuojančių neteisėtos migracijos procesus, ir prieglobsčio prašymo pateikimas tik po sulaikymo Centre, turėtų būti vertinami kaip Užsieniečio nebendradarbiavimas su kompetentingų įstaigų darbuotojais, nustatant jo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje. Centro nuomone, nėra pagrindo pagal Įstatymo 115 straipsnio 2 dalies 2 punktą M. L. taikyti švelnesnę kontrolės priemonę, kadangi Užsieniečio elgesys nepaneigia rizikos, jog, skyrus švelnesnę alternatyvią sulaikymui priemonę, jis bandys pabėgti, pasislėpti ar kitaip kompetentingoms institucijoms užkardyti galimybę priimti ir įvykdyti sprendimus dėl jo teisinės padėties Lietuvos Respublikoje.

26. Centras atkreipia dėmesį, kad Užsienietis iki jo sulaikymo ne tik nesiekė pasinaudoti galimybe pateikti prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, bet tikslingai neteisėtai buvo Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju būtų tikslinga jam apriboti judėjimo laisvę, atsižvelgiant į tai, kad yra pagrindas manyti, jog M. L. gali pasislėpti, siekdamas išvengti išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos, o šios aplinkybės patvirtina, kad taikant judėjimo laisvės apribojimus Užsieniečiui, turi būti vertinamos individualios aplinkybės, pasislėpimo pavojus.

27. M. L. prašymas jam suteikti prieglobstį dar nėra išnagrinėtas, tinkamam jo išnagrinėjimui (prašymo motyvų išaiškinimui) yra būtina užtikrinti Užsieniečio buvimą Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgus į byloje nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, jog M. L. yra linkęs pažeidinėti Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktus, reguliuojančius migracijos procedūras, todėl jo judėjimo laisvės ribojimas yra būtinas ir dėl nelegalios migracijos Šengeno erdvėje rizikos užkardymo.

28. Centras akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tol, kol nėra įsiteisėjęs priimtas sprendimas dėl užsieniečio prieglobsčio prašymo, negalima teigti, kad asmens prieglobsčio prašymo motyvai jau yra galutinai išaiškinti, t. y. papildomas poreikis informacijai dėl šių motyvų jau negalėtų kilti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 29. Apeliacijos dalykas – Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, kuriuo teismas patenkino Centro teikimą ir Užsieniečiui skyrė alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą Centre, nustatant pareigą neišvykti iš apgyvendinimo vietai priklausančios teritorijos be apgyvendinimo vietos vadovo ar jo įgalioto asmens leidimo tris mėnesius, bet ne ilgiau, nei bus priimtas ir įvykdytas sprendimas dėl jo išsiuntimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

30. Užsienietis apeliaciniame skunde prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą pakeisti ir jam skirti alternatyvią sulaikymui priemonę – įpareigoti Užsienietį elektroninių ryšių priemonėmis nustatytu laiku pranešti VSAT apie savo buvimo vietą, M. L. leidžiant gyventi jo pasirinktoje vietoje.

31. Iš Centro pateiktos Užsieniečio asmens bylos matosi, kad Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 30 d. registravo M. L. prašymą suteikti prieglobstį, kurį ši institucija 2024 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 24S199609 nusprendė nagrinėti iš esmės skubos tvarka. Atsižvelgęs į tai, Centras su 2024 m. rugsėjo 10 d. teikimu Nr. 21-7K-1251 kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmus ir prašė pakartotinai svarstyti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimą bei palikti šiuo sprendimu M. L. pritaikytą alternatyvią sulaikymui priemonę iki 2024 m. lapkričio 11 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu nusprendė pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimu Užsieniečiui paskirtą alternatyvią sulaikymui priemonę ir jam paskirti alternatyvią sulaikymui priemonę – apgyvendinimą VSAT ar kitoje tam pritaikytoje vietoje, netaikant judėjimo laisvės apribojimų, iki 2024 m. lapkričio 11 d., bet ne ilgiau, nei išnyks M. L., kaip prieglobsčio prašytojo, sulaikymo pagrindai.

32. Atsižvelgusi į nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmai 2024 m. rugsėjo 30 d. sprendimu persvarstė prieglobsčio prašytojui taikomą alternatyvią sulaikymui priemonę ir pakeitė ją į švelnesnę, neribojant asmens teisės laisvai judėti, o tai reiškia, jog apeliacine tvarka skundžiamas sprendimas buvo pakeistas ir apeliacinis skundas prarado savo aktualumą, Užsieniečio atstovė 2024 m. spalio 2 d. pateikė prašymą, kuriame pažymėjo, kad apeliacinio skundo atsisako. M. L. apeliacinės instancijos teismo posėdyje nurodė, kad advokatės pateiktą prašymą palaiko, o teismo kolegijos pirmininkui jam išaiškinus apeliacinio skundo atsisakymo teisines pasekmes, nurodė, kad šias pasekmes suprato. Prašymą dėl apeliacinio skundo atsisakymo palaikė ir Centro atstovė.

33. Apelianto teisė atsisakyti teismui paduoto apeliacinio skundo yra nustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalyje, kurioje yra įtvirtinta, kad apeliantas turi teisę apeliacinio skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų proceso dalyvių, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 2 d.). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 3 dalį, apeliacinio skundo atsisakęs apeliantas pakartotinai jį paduoti neturi teisės.

34. Iš M. L. atstovės pateikto prašymo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti jo valia atsisakyti apeliacinio skundo dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo, Užsienietis nurodė, kad apeliacinio skundo atsisakymo pasekmes supranta. Prašymas dėl apeliacinio skundo atsisakymo buvo paduotas laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatytų reikalavimų, o Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo kiti proceso dalyviai neskundė.

35. Įvertinusi tai, kas aptarta, ir nenustačiusi, jog M. L. pateiktas apeliacinio skundo atsisakymas prieštarauja imperatyviosioms įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, pažeidžia trečiųjų suinteresuotų asmenų teises ir (ar) teisėtus interesus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Užsieniečio apeliacinio skundo atsisakymas priimamas ir apeliacinis procesas pagal M. L. apeliacinį skundą nutraukiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalimi, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Priimti (duomenys neskelbtini) piliečio M. L. apeliacinio skundo atsisakymą.

Nutraukti apeliacinį procesą pagal (duomenys neskelbtini) piliečio M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2024 m. rugpjūčio 11 d. sprendimo pakeitimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Dainius Raižys