2016-05-03 Nr. AB-10024-3-61-3-02726-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1074-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02726-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1; 15.2.3.2; 17.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–4), kurį patikslino (b. l. 20–24), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, solidariai atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija), Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) ir Vilniaus pataisos namų: 1) 2 010 Lt (582,14 Eur) turtinei žalai atlyginti; 2) 26 130 Lt (7 567,77 Eur) neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1R-68 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymas Nr. 1R-68) neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams – Konstitucijos 18, 23, 29 straipsnių, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 1 dalies, 96 straipsnio nuostatoms.

Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, nurodė, kad Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymo Nr. 1R-68 1.3 punktu buvo neteisėtai apribota jo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 3 valandų per parą. Toks teisinis reguliavimas, jo manymu, tiesiogiai pažeidžia Konstitucijos 23 straipsnį, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 1 Protokolo 1 straipsnį, Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnį. Kadangi tai yra centrinio administravimo subjekto priimtas ir viešai paskelbtas norminis aktas, dėl šio akto panaikinimo (prieštaravimo Konstitucijos 23, 29 str.) turi būti kreipiamasi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą.

Šio teisės akto nuostatos buvo pakartotos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-123 „Dėl Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašo ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų patvirtinimo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymas Nr. V-123), kuriame papildomai nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius gali nustatyti skirtingą naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laiką paprastosios ir lengvosios grupės sąlygomis laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, neviršydamas maksimalaus trijų valandų laiko.

Toks teisinis reguliavimas, pareiškėjo teigimu, tiesiogiai pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnį ir Konvencijos 14 straipsnį, nes leidžia nustatyti skirtingas teises atskirų kategorijų nuteistiesiems, nesant tam nei įstatymų nustatyto pagrindo, nei konstituciškai pagrįstų tikslų. Šiame įsakyme nustatyta, kad asmeniniai kompiuteriai saugomi tam įrengtoje vietoje ir tik dienotvarkėje nustatytu metu išduodami savininkams naudotis. Tokiu teisiniu reguliavimu buvo nustatytas valstybės institucijų disponavimas svetima nuosavybe, tai sudaro prielaidas pažeisti aptartų teisės aktų nuostatas.

Visi šie norminiai aktai, pareiškėjo įsitikinimu, yra neteisėti, nes riboja piliečio teisę į nuosavybės neliečiamumą (Konstitucijos 23 str., Konvencijos 1 Protokolo 1 str.) bei teisę nebūti diskriminuojamam (Konstitucijos 29 str., Konvencijos 14 str.). Akcentavo, kad iš paminėtų įsakymų pavadinimų galima daryti išvadą, jog jie skirti statutiniams valstybės tarnybos pareigūnams, kurie įpareigojami riboti nuteistųjų teises. Joks įstatymas nesuteikia teisingumo ministrui teisės įstatymus įgyvendinančiais aktais (įsakymais) riboti nuteistųjų nuosavybės teisę (naudojimąsi nuosavybe) daugiau nei tai protingai būtina.

Pažymėjo, kad visų įkalinimo įstaigų vadovų patvirtintose dienotvarkėse yra nustatyta, jog laikas, kada nuteistieji nedirba, nesimoko ir nedalyvauja socialinės reabilitacijos ar kituose dienotvarkėje numatytuose užsiėmimuose, yra laisvalaikis. Norminiuose aktuose nustatytas teisės naudotis asmenine nuosavybe ribojimas ne ilgiau kaip 3 valandas per parą, pareiškėjo manymu, nėra nei teisėtas, nei pagrįstas – šis ribojimas nėra numatytas įstatyme, juo nesiekiama konstituciškai pagrįstų tikslų, ribojimas aiškiai neatitinka proporcingumo principo bei pažeidžia pačią nuosavybės teisės esmę.

Teigė, jog Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakyme Nr. 1R-68, Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-123 ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakyme Nr. 3-43 „Dėl nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. 3-43) numatyti leidimai atskiriems nuteistiesiems naudotis savo nuosavybe su mažesniais apribojimais. Personalinis kompiuteris, pareiškėjo teigimu, atstoja ir žaidybinį kompiuterį, ir televizorių, ir vaizdo grotuvą, ir muzikos centrą, ir elektroninių knygų skaityklę.

Naudojimasis vienu iš išvardytų prietaisų nėra ribojamas trimis valandomis per dieną. Asmenys, išgalintys nusipirkti atskirai žaidybinį kompiuterį, televizorių, vaizdo grotuvą, muzikos centrą, elektroninių knygų skaityklę, yra geresnėje teisinėje padėtyje nei asmuo, išgalintis įsigyti tik personalinį kompiuterį. Taigi nuteistieji yra diskriminuojami ir pagal turtinį požymį, nes ribojamas naudojimasis tik vienu, universaliu prietaisu. Visa tai suponuoja teisę reikalauti žmogaus teisių pažeidimu, t. y. diskriminacija, padarytos neturtinės žalos atlyginimo.

Pažymėjo, kad įkalinimo įstaigos yra aprūpintos valstybei priklausančiais kompiuteriais, taigi paminėtų įsakymų taikymas tik naudojimuisi valstybei priklausančiais kompiuteriais būtų visiškai pateisinamas. Tačiau teisės naudotis asmenine nuosavybe ribojimas daugiau, nei tai riboja jau paminėta įstatymo numatyta dienotvarkė (Bausmių vykdymo kodekso 113, 117 str.), yra nepateisinamas ir antikonstitucinis. Atkreipė dėmesį, kad už asmeninių kompiuterių sunaudojamą elektros energiją nuteistieji susimoka patys. Nuteistiesiems neribojamas naudojimasis žaidybiniais kompiuteriais, televizoriais, vaizdo ir muzikos grotuvais ir kitais pramoginio pobūdžio daiktais, o edukacijai būtinais personaliniais kompiuteriais naudotis leidžiama tik 3 valandas per dieną.

Esant tokiam ribojimui, neįmanoma skaityti elektroninių knygų, studijuoti teisės aktų, užsiimti kita edukacine ar kūrybine veikla. Teisingumo ministerijos paaiškinimai yra melagingi – naudojimosi personaliniais kompiuteriais kontrolė įkalinimo įstaigose yra daugiau negu pakankama. Nuteistieji naudojasi kompiuteriais tik dienos metu, pasiėmimo ir grąžinimo laikas fiksuojamas žurnale. Kompiuteriais naudojamasi tik specialiai tam įrengtose patalpose, kurios kontroliuojamos vaizdo stebėjimo ir įrašymo priemonėmis. Esant pakankamai kontrolei, papildomi teisių ribojimai yra betiksliai.

Pareiškėjas, vertinant neteisėtais įsakymais ir teisių ribojimu jam padarytą žalą, prašė atsižvelgti į vidutinį buities prietaisų nuomos mokestį, kuris sudaro apie 1 proc. nuomojamo daikto vertės per parą, bei vidutinę nenaujo personalinio kompiuterio vertę, kuri yra apie 1 000 Lt. Pabrėžė, jog neteisėtu jo konstitucinės teisės naudotis savo asmenine nuosavybe ribojimu, neteisėtu disponavimu asmenine nuosavybe (kompiuteriu) nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d. buvo daroma 10 Lt turtinė žala per dieną. Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. balandžio mėn. kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu panaikinti neteisėtus Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d.

įsakymą Nr. 1R-68, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1R-69 „Dėl teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymo Nr. 1R-172 „Dėl Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymą Nr. 1R-70 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. birželio 8 d. įsakymo Nr. 182 „Dėl Areštinių vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi atsisakė priimti skundą. 2014 m. sausio 17 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas leisti naudotis personaliniu kompiuteriu 8 valandas per parą.

Kai į savo prašymą iš Vilniaus pataisos namų direktoriaus negavo oficialaus atsakymo, kreipėsi į Kalėjimų departamentą, kuris 2014 m. kovo 10 d. raštu tik formaliai pažymėjo, kad pareiškėjo teisės nėra pažeidžiamos. Pažymėjo, kad jo teisė naudotis kompiuteriu įkalinimo įstaigoje buvo ribojama nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. rugsėjo 1 d., tai truko 201 dieną, neįskaičiuojant laikotarpių, kai iš įstaigos buvo išvykęs. Tuo padaryta 2 010 Lt (582,14 Eur) turtinė žala. Neturtinę žalą prašė vertinti ne mažesne 130 Lt už kiekvieną pažeidimo dieną suma.

Todėl neturtinė žala vertintina 26 130 Lt (7 567,77 Eur) suma.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, atsiliepimu į skundą (b. l. 33–36) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Vilniaus pataisos namai, pagrįsdami savo poziciją, nurodė, kad pataisos įstaigose turi būti užtikrinta veiksminga naudojimosi asmeniniais kompiuteriais kontrolė, jog jais naudojantis nebūtų daromos nusikalstamos veikos ir kiti teisės pažeidimai. Pareiškėjas Vilniaus pataisos namų administracijai yra pateikęs prašymą dėl leidimo naudotis kompiuteriu iki 8 valandų per dieną. Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtintų Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijų (toliau – ir Kriterijai) reikalavimais, naudojimosi asmeniniais kompiuteriais laikas gali būti pratęstas atsižvelgiant į nuteistojo ar suimtojo prašymą, jei nuteistasis ar suimtasis priklauso vienai iš Kriterijų 1.1–1.8 punktuose numatytų kalinamųjų kategorijų ir esant Apsaugos ir priežiūros skyriaus, Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Vidaus tyrimų skyriaus sutikimui.

Šis sprendimas įforminamas leidimu naudotis asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą. Tačiau nei prašyme, adresuotame Vilniaus pataisos namų administracijai, nei skunde teismui pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis realiai atitinka kurį nors Kriterijų punktą (1.5 ir 1.8 p.), kuriuos atitinkantiems nuteistiesiems gali būti leista naudotis asmeniniu kompiuteriu maksimalų laiką – iki 8 valandų per parą. Vilniaus pataisos namai nėra gavę ir pareiškėjo prašymo leisti užsiimti kokia nors kūrybine veikla. Vilniaus pataisos namų direktorius nėra priėmęs įsakymo, leidžiančio užsiimti pareiškėjui teisės aktų normomis įtvirtinta galima kūrybine veikla.

Pažymėjo, kad 2014 m. sausio 22 d. Vilniaus pataisos namų Drausmės komisijos posėdyje buvo svarstytas pareiškėjo 2014 m. sausio 17 d. prašymas dėl naudojimosi asmeniniu kompiuteriu ilgiau kaip tris valandas per parą. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neatitinka nė vieno iš Kriterijų 1.1–1.8 punktuose numatytų reikalavimų, taip pat į tai, kad Apsaugos ir priežiūros, Socialinės reabilitacijos bei Vidaus tyrimų skyrių įgalioti pareigūnai nepritarė, jog būtų leista naudotis kompiuteriu ilgiau kaip tris valandos per parą, buvo nutarta netarpininkauti dėl leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu laiko pratęsimo.

Neesant teisėto pagrindo, pareiškėjas neturi galimybės naudotis kompiuteriu ilgiau, nei tai numatyta norminiuose teisės aktuose. Pareiškėjas skunde nenurodė jokių Teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento ar Vilniaus pataisos namų, kurių atžvilgiu suformulavo reikalavimą atlyginti žalą, galbūt neteisėtų veiksmų, dėl kurių jis patyrė neturtinę ir juolab turtinę žalą. Paminėti Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio nuostatas įgyvendinantys norminiai teisės aktai priimti kompetentingų subjektų jiems įgyvendinant įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, todėl negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai.

Nuteistas asmuo turi ne tik teises, laisves, bet ir Bausmių vykdymo kodekso nustatytas pareigas su apribojimais. Pareiškėjas nepateikė įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės turėjo įtakos jo psichinei sveikatai. Nei Vilniaus pataisos namų Psichologinė tarnyba, nei Sveikatos priežiūros tarnyba nėra nustačiusios su skunde nurodytomis pretenzijomis susijusių psichologinių ar sveikatos pablogėjimų, todėl nėra pagrindo konstatuoti Vilniaus pataisos namų ar jos pareigūnų neteisėtus veiksmus ar neveikimą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog jis dėl skunde aprašytų aplinkybių tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajuto emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Tam, kad atsirastų atsakovo Lietuvos valstybės atsakomybė, būtina nustatyti trijų sąlygų visumą – neteisėtus veiksmus ar neveikimą, padarytą žalą ir ryšį tarp šių veiksmų ar neveikimo ir patirtos žalos. Pareiškėjo reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo remiasi samprotavimais ir prielaidomis. Vilniaus pataisos namų administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir jam jokios žalos nepadarė, taigi nėra jokio pagrindo svarstyti turtinės ir neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į skundą (b. l. 43–46) prašė atmesti skundą.

Teisingumo ministerija, pagrįsdama savo poziciją, nurodė, kad nuteistojo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti. Ji suvaržyta įstatymu. Teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nesuteikiama nuteistiesiems drausmės grupės laikymo sąlygomis. Paprastosios ir lengvosios grupių laikymo sąlygomis nuteistieji asmeniniais kompiuteriais gali naudotis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta tvarka ir patys apmokėti už sunaudotą elektros energiją. Teisingumo ministerija, vykdydama Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nustatytą įstatymų leidėjo pavedimą, patvirtino su šių įstatymo straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijusias Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių normas, reglamentuojančias nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais tvarką (bylai aktualūs Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d.

įsakymo Nr. 1R-68 redakcijos 1731 ir 174 p.), o Kalėjimų departamento direktorius, vykdydamas paminėtų taisyklių nuostatas, 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtino Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas) ir Kriterijus. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas šioje byloje neįrodinėja, jog teisės aktų nuostatos sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes, jo nepasitenkinimą kelia pats naudojimosi laiko apribojimo faktas. Kriterijų 1 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą, jeigu jie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėje ar aukštojoje mokykloje, dalyvauja socialinės reabilitacijos programose ir kt.

Iš prie skundo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių, prašydamas leisti naudotis kompiuteriu iki 8 valandų per dieną, tačiau Vilniaus pataisos namų direktorius 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 42-297(1) atsisakė tai padaryti, nenustatęs teisės aktuose reglamentuotų pagrindų. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, terminas jam apskųsti jau suėjęs. Valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo faktas nėra įrodytas. Prašomas priteisti nuomos mokestis neatitinka nei vieno iš turtinės žalos elementų, todėl šis reikalavimas nėra pagrįstas.

Nagrinėjamu atveju nenustatyti nei pareiškėjo nurodytų institucijų neteisėti veiksmai, nei žalos padarymo faktas, todėl skundas negali būti tenkinamas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į skundą (b. l. 48–53) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Kalėjimų departamentas, pagrįsdamas savo poziciją, nurodė, kad pareiškėjo paminėti bei ginčijami teisės aktai yra norminiai administraciniai aktai, todėl, pirmiausia, turi būti ištirta, ar jie atitinka įstatymą ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą, ir tik pripažinus aktus prieštaraujančiais įstatymui ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės norminiam aktui, norminį administracinį aktą galima laikyti panaikintu. Pareiškėjas teismui nurodė aplinkybes, kad Vilniaus pataisos namuose buvo tariamai neteisėtai ribojamas naudojimasis kompiuteriu, tačiau su skundu dėl tokių Vilniaus pataisos namų administracijos veiksmų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė, Kalėjimų departamentas su tuo susijusios medžiagos nerinko ir nenagrinėjo.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus pataisos namų direktorių dėl leidimo naudotis kompiuteriu iki 8 valandų per dieną. Vilniaus pataisos namų direktorius 2014 m. kovo 10 d. raštu Nr. 42-297(1) informavo apie priimtą sprendimą pareiškėjo prašymo nepatenkinti. Pareiškėjas šio Vilniaus pataisos namų direktoriaus sprendimo neskundė. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas.

Teigė, kad Aprašas ir Kriterijai bei Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2012 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. 3-43 patvirtintas Nuteistųjų naudojimosi asmeniniais kompiuteriais Vilniaus pataisos namuose tvarkos aprašas (toliau – ir Pataisos namų aprašas) atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 punkte įtvirtintas nuostatas ir neprieštarauja aukštesnės galios norminiams aktams. Pareiškėjas siekia žalos atlyginimo, tačiau įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą tariamą turtinę ir neturtinę žalą.

Atkreipė dėmesį, kad nėra nustatytas teisės aktų neteisėtumas. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir samprotavimais. Šios aplinkybės taip pat įrodo, kad į teismą kreipėsi galbūt siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Pagal galiojančius teisės aktus, žalai atsirasti nėra būtinų sąlygų, todėl Lietuvos valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo prašomą turtinę ir neturtinę žalą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendimu (b. l. 86–92) atmetė pareiškėjo skundą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. sausio 17 d. kreipėsi į Vilniaus pataisos namų administraciją su prašymu leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 8 val. per parą. Pagrįsdamas savo prašymą, paaiškino, kad: šiuo metu dalyvauja septynių bylų teismo posėdžiuose, kompiuteryje esanti informacija, kuri būtina ruošiantis teisminiams bylų nagrinėjimams. Turi apie 200 elektroninių knygų, todėl kompiuteris reikalingas lavinimosi tikslais. Kompiuterio pagalba vykdoma visuomenei naudinga veikla – teikiamos konsultacijos žmogaus teisių pažeidimo klausimais įkalinimo įstaigose. Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. kovo 10 d. sprendimu Nr. 42-297(1) pareiškėjo prašymas leisti naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 8 val. per parą atmestas. Šiame sprendime pažymėta, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės neatitinka nė vieno Kriterijų 1.1–1.8 punktuose nustatytų reikalavimų. Teismas nurodė, kad byloje spręstinas ginčas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės 2 010 Lt (582,14 Eur) turtinei žalai atlyginti ir 26 130 Lt (7 567,77 Eur) neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Teismas pažymėjo, jog viešoji (valstybės) atsakomybė Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nesant vienos iš įstatyme numatytų sąlygų, reikalavimas dėl žalos atlyginimo atmestinas. Visos civilinės atsakomybės kilimo sąlygos turi būti nustatytos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atveju.

Teismas, vertindamas pareiškėjo keliamo ginčo pobūdį, pažymėjo, kad nuteistųjų teisė naudotis kompiuteriais nustatyta Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio 1 dalyje. Teisingumo ministras, vykdydamas Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje nustatytą įstatymų leidėjo pavedimą, 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtino su šių įstatymo straipsnio nuostatų įgyvendinimu susijusias Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles. Kalėjimų departamento direktorius, vykdydamas paminėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, 2012 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-123 patvirtino Aprašą ir Kriterijus. Į Aprašą perkeltomis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1731 punkto nuostatomis įtvirtinta bendroji taisyklė, kad nuteistieji ir suimtieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip tris valandas per parą (1, 2, 3 p.). Kriterijuose nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą (nuo 4 iki 8 valandų) (1.1–1.8, 2, 3, 4 p.).

Teismas pastebėjo, jog ginčo atveju yra reikšmingi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 pateikti išaiškinimai. Nagrinėjamoje administracinėje byloje yra keliamas tapatus ginčas, kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi išnagrinėtoje byloje, o šio ginčo esmė – teisės į naudojimosi kompiuteriu ribojimo teisėtumas, taip pat iš šio teisių pažeidimo kildinamos žalos priteisimas. Apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl aptartų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams nekilo, tokių abejonių nekilo ir pareiškėjo skundą nagrinėjančiam teismui. Todėl pareiškėjo procesinis prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, patvirtinta Teisingumo ministro 2012 m. kovo 9 d. įsakymu Nr. 1R-68) atitiktį aukštesnės galios teisės aktams nebuvo patenkintas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, vadovavosi Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo 2014 m. sausio 17 d. prašyme minimos aplinkybės nenurodytos Kriterijų 1.1–1.8 punktų nuostatose. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartyje pateiktus išaiškinimus, teismas pripažino, kad Vilniaus pataisos namų direktoriaus 2014 m. kovo 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymas dėl leidimo naudotis asmeniniu kompiuteriu iki 8 val. per parą atmestas pagrįstai ir teisėtai.

Teismo nuomone, išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamo ginčo atveju Lietuvos valstybės institucijos veikė neteisėtai. Nenustačius neteisėtų veiksmų, nėra vienos iš būtinų sąlygų atsakovo civilinei atsakomybei kilti, kitų atsakomybės sąlygų nagrinėjimas nėra tikslingas, o pareiškėjo skundo reikalavimai priteisti jo nurodytą kompensaciją neturtinei bei turtinei žalai atlyginti atmestini.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 98–99) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą ir patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentu ir tuo pagrindu net nenagrinėjo jo skundo argumentų, taigi pažeidė Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintą teisę kreiptis į teismą pažeistų konstitucinių teisių gynimo.

2. Teismo sprendimas yra demagogija truizmo priedangoje. Tokia skundžiamo sprendimo argumentacija yra jo absoliučios konstitucinės teisės į teisingą teismą pažeidimas, taigi yra deliktas.

3. Teismas neišnagrinėjo ir nieko nepasisakė dėl esminio skundo argumento – kad viešojo administravimo subjektai (atsakovo atstovai šioje byloje) norminius aktus bausmių vykdymo klausimais priėmė už Konstitucijos ir įstatymo jiems suteiktos kompetencijos ribų, nesant įstatymo leidimo priimti tokius aktus (Bausmių vykdymo kodekso 2 str.). Bausmių vykdymo kodekso 10 straipsnio 1 dalis apibrėžia tik dvi teisės aktų rūšis (įstatymai ir teismo nuosprendis), kuriomis gali būti ribojamos nuteisto asmens teisės, ir ši imperatyvi įstatymo nuostata negali būti aiškinama plečiamai. Ir pagal Konstituciją, pagrindinių asmens teisių ir laisvių patvirtinimas, jų turinio apibrėžimas, apsaugos bei gynimo teisinės garantijos, leistinas jų apribojimas ir kt. yra galimas tik įstatymais (Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). Įstatymu patvirtinus nuteisto asmens teisę (Bausmių vykdymo kodekso 96 str.), viešojo administravimo subjektai asmens teisių ribojimus ėmėsi nustatyti įsakymais, taigi šie viešojo administravimo subjektai (atsakovo atstovai šioje byloje) akivaizdžiai veikė ultra vires. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pasisakęs ir teisės aktų hierarchijos klausimais – norminiais aktais negali būti mėginama paneigti įstatymų nuostatas.

4. Teismo sprendimas neteisėtas ir dėl procedūrinių pažeidimų jį priimant bei paskelbiant. Viešai skelbiamuose tvarkaraščiuose (www.liteko.teismai.lt) ne vėliau kaip 2015 m. gegužės 29 d. buvo paskelbta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 26 d. išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I-3996-426/2015 ir pareiškėjo skundą atmetė. Šios oficialios informacijos pagrindu 2015 m. birželio 8 d. pirmosios instancijos teismui išsiuntė apeliacinį skundą, kurį 2015 m. birželio 12 d. nutartimi teismas atsisakė priimti. Taigi pirmosios instancijos teismas grubiai nusižengė doktrininėms nuostatoms, suformuluotoms Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 103–104) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-309/2013 išsprendė iš esmės tapatų ginčą. Remiantis Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimu, teismas pagrįstai rėmėsi šiuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo precedentu ir atmetė skundą.

2. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, jog bet kuris ieškinys / skundas / prašymas privalo būti automatiškai patenkintas. Valstybės deliktinė atsakomybė kyla tik tada, kada įrodomos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pareiškėjas neįrodė, kad draudimas naudotis kompiuteriu daugiau nei 3 valandas per parą yra neteisėtas. Nenustatęs neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė skundą.

3. Apeliacinis skundas neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 130 straipsnio 2 dalies 6 punkto reikalavimo, kadangi jame abstrakčiai samprotaujama apie tariamą Konstitucijos pažeidimą, tačiau nenurodomos jokios konkrečios bylos aplinkybės, kurias pirmosios instancijos teismas būtų įvertinęs netinkamai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kalėjimų departamento, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 106–108) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Byloje esantys dokumentai ir kiti rašytiniai įrodymai laikytini tinkamais (leistinais) įrodymais šioje byloje, kurie pirmosios instancijos teismo įvertinti pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles. Teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė teisingai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

2. Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Skunde teismui nurodyta turtinė žala yra nepatvirtinta įrodymais. Nustačius, kad nurodytos aplinkybės nepatvirtintos įrodymais, darytina išvada, jog pareiškėjas nepatyrė skunde minimos turtinės žalos, ir nėra pagrindo kalbėti apie turtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad visi jo argumentai iš esmės yra nukreipti į teisės aktų nustatytą, pareiškėjo manymu, neteisėtą, ribojimą nuteistiesiems naudotis personaliniu kompiuteriu ne ilgiau kaip 3 valandas per parą. Pareiškėjas, siekdamas jo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės, prašo pripažinti paminėtą apribojimą prieštaraujančiu aukštesnę galią turintiems teisės aktams, tuo tikslu pasikreipiant į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, t. y. pirmosios instancijos teismui paduotame skunde pareiškėjas kelia norminių teisės aktų (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1731 p. bei Aprašo 2 p.) atitikimo aukštesnę galią turintiems teisės aktams (jo nurodytoms Konstitucijos bei Bausmių vykdymo kodekso normoms) klausimą.

Pasisakydama dėl pareiškėjo keliamo klausimo nagrinėjimo administraciniame teisme ypatumo, kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ šešioliktojo skirsnio normos nenumato galimybės pareiškėjui individualioje administracinėje byloje reikalauti, kad tokią bylą nagrinėjantis teismas privalomai (t. y. tik pagal pareiškėjo šioje byloje reikalavimą) imtųsi priemonių patikrinti šioje (individualioje) byloje taikytinų norminio pobūdžio teisės normų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas individualioje administracinėje byloje turi teisę tik inicijuoti tokio klausimo svarstymą individualią bylą nagrinėjančiame administraciniame teisme. Tačiau diskrecijos teisė apsispręsti, ar toks klausimas galėtų (turėtų) būti pradėtas nagrinėti administraciniame teisme iš esmės, išimtinai priklauso individualią bylą nagrinėjančiam teismui (ABTĮ 111 str. 2 d., 112 ir 113 str.). Šiame kontekste pažymėtina, kad pagrindinis pareiškėjo reikalavimas šioje (individualioje) administracinėje byloje yra reikalavimas dėl jo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Sprendžiant tokio reikalavimo pagrįstumo (valstybės deliktinės atsakomybės taikymo prasme) klausimą, yra būtina taikyti pareiškėjo kvestionuojamas teisės normas (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 1731 p. bei Aprašo 2 p.). Todėl šiuo požiūriu pareiškėjo keliamas klausimas dėl šių teisės normų teisėtumo pripažintinas pagrįstu ta prasme, kad tokį jo prašymą turi (turėjo) apsvarstyti šią individualią bylą nagrinėjantis teismas. Tačiau dar kartą pabrėžtina, kad diskreciją pradėti tokio klausimo nagrinėjimą iš esmės turi (turėjo) šią individualią bylą sprendžiantis (pirmosios instancijos arba apeliacinės instancijos) teismas.

Atsižvelgdama į pareiškėjo nurodytus argumentus bei jo teismui siūlomą (prašomą panaudoti) ginčo išsprendimo būdą, kolegija pripažįsta būtina atskirai pasisakyti apie ABTĮ 4 straipsnio nuostatų dėl individualią bylą nagrinėjančio administracinio teismo kreipimosi dėl šioje byloje taikytinų teisės normų atitikimo Konstitucijai ištyrimo taikymą byloje nagrinėjamoje situacijoje.

Tai darydama, kolegija pažymi, kad bent kokią bylą nagrinėjančio teismo teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą (pagal administracinių teismų praktiką, šiai apeliacinei bylai aktualiu atveju – į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą) dėl byloje taikytino norminio teisės akto atitikimo Konstitucijai yra įtvirtinta pačioje Konstitucijoje - Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą (nagrinėjamu atveju į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą) prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją.

Toks pats teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą (į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą) pagrindas nurodytas ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą (į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą) yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą (į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą) su tam tikru paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai).

Viena vertus, tai reiškia, kad ABTĮ taikymo požiūriu pareiškėjo prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą nelaikytinas administracinio skundo reikalavimu, todėl tokiam prašymui išspręsti netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatos apie būtinumą teismo sprendime atsakyti į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai taip pat reiškia, kad proceso dalyviai (šiuo atveju pareiškėjas) gali pateikti teismui savo argumentus ir išdėstyti savo poziciją įstatymo (teisės akto) atitikimo Konstitucijai klausimu, tačiau tai savaime neįpareigoja bylą nagrinėjančio teismo tenkinti tokį proceso dalyvio (pareiškėjo) prašymą, nes priešingu atveju būtų iškreipta konstitucinė nuostata dėl subjektinės būtent teismo teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl tam tikros (individualioje byloje taikytinos) teisės normos atitikimo Konstitucijai.

Kita vertus, aptarta teismo diskrecija kreiptis į Konstitucinį Teismą (į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą) suponuoja teismo pareigą pateikti tam tikrus argumentus, reaguojant į proceso dalyvio prašyme nurodytus argumentus.

Kalbant apie šioje administracinėje byloje nagrinėjamą situaciją, kolegija pažymi, kad, spręsdamas panašaus pobūdžio klausimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., 2013-05-23 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-309/2013, 2016-03-10 sprendime administracinėje byloje Nr. I-9-261/2016) akcentavo, kad Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnyje numatyta (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 173 p. nustatyta) nuteistojo teisė naudotis asmeniniu kompiuteriu nėra absoliuti. Bausmių vykdymo kodekso 96 straipsnio nuostatas įgyvendinantys norminiai teisės aktai, priimti kompetentingų subjektų, įgyvendinant šiems subjektams įstatymų leidėjo pavestas funkcijas, negali būti vertinami kaip neteisėti veiksmai, nes tam tikri nuteistųjų teisių apribojimai nėra savitiksliai, o yra būtini ir turi būti įvertinami atsižvelgiant į bausmių vykdymo sistemą reglamentuojančių teisės aktų visumą. Remdamasi šiais argumentais, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo apsisprendimui neiškelti pareiškėjo prašomos norminės administracinės bylos ir laikosi tokios pačios nuomonės.

Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas, taip pat iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms nagrinėjamos situacijos vertinimo išvadoms, kolegija pripažįsta pirmosios instancijos teismo sprendimą teisingu ir pagrįstu.

Taigi tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė