2019-05-15 Nr. AB-11229-3-61-3-01902-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2901-261/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01902-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kalint Lukiškių TI-K buvo pažeistos jo teisės dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Lukiškių TI-K pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į 2–3 dienų ilgalaikius pasimatymus su tėvais ir sugyventine. Tokiu būdu buvo pažeidžiamos jo teisės, nes kitose kalinimo įstaigose teisė į ilgalaikius pasimatymus įgyvendinama. Atsakovo atstovo pasiteisinimas, kad ilgalaikiams pasimatymams kalinimo įstaigoje nėra sudarytos sąlygos, yra nepagrįstas. Lukiškių TI-K įsakymą dėl ilgalaikių pasimatymų priėmė jau po 2018 m. birželio 5 d., tačiau iki to laiko Lukiškių TI-K ilgalaikių pasimatymų kaliniams nesuteikdavo. Dėl patirtų dvasinių išgyvenimų patyrė neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad teisės aktai numato galimybę gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, tačiau Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 85 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenumato galimybės paprastosios grupės nuteistiems gauti ilgalaikį pasimatymą. Lukiškių TI-K administracijai nesuteikta diskrecijos teisė elgtis kitaip nei numatyta įstatyme. Iki 2017 m. sausio mėn. Lukiškių TI-K nebuvo įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių. Pareiškėjas skunde nenurodo, kaip jis siekė įgyvendinti savo teisę į ilgalaikius pasimatymus, tuo tarpu Lukiškių TI-K neprivalo nei trumpalaikių, nei ilgalaikių pasimatymų skirti nuteistiems privalomai savo iniciatyva. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų – būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas, vadovaudamasis BVK 7–8 straipsniais, 94 straipsnio 3 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 121 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ilgalaikių pasimatymų suteikimo / nesuteikimo klausimu, nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus su savo artimaisiais. Aplinkybę, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo patvirtina byloje esantis Lukiškių TI-K spalio 5 d. raštas Nr. 9-11681 ir pareiškėjo pasimatymų apskaitos kortelės informacija. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįstas.

7. Teismas, vertindamas skundo argumentus, jog teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teises, nurodė, kad įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl tokia veikla negali būti laikoma administracinio ginčo dalyku.

8. Teismas nenustatė Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti, todėl sprendė, kad valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

III. 9. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde iš esmės palaikydamas pirmosios instancijos teismui skunde išdėstytą poziciją, akcentuoja, jog iki 2018 m. birželio 5 d. jam nebuvo sudarytos sąlygos ir užtikrinta teisė į ilgalaikius pasimatymus, kurią užtikrina ir tarptautinis reguliavimas. Ginčo laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, nes tokie pasimatymai nebuvo reglamentuoti, dėl ko valstybė, ribodama teisę į privatų gyvenimą, turi prisiimti atsakomybę. Nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo, nes dėl tolimo atvykimo kelio dėl kelių valandų pasimatymo trukmės nematė prasmės.

11. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

12. Atsakovo atstovas detalizuoja valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas ir cituoja su tuo susijusią teismų praktiką. Nurodo, kad konkrečiu atveju nėra valstybės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų / neveikimo, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų / neveikimo pareiškėjas patyrė neturinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų / neveikimo nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. nesuteikiant jam ilgalaikių pasimatymų su tėvais ir sugyventine, atlyginimo.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu neįkreipė į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, sprendė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas. Be to, vertindamas skundo argumentus, jog teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teises, atkreipė dėmesį, kad įstatymų leidyba nelaikytina viešuoju administravimu, todėl tokia veikla negali būti laikoma administracinio ginčo dalyku.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

16. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

17. BVK 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistiesiems leidžiami pasimatymai: trumpalaikiai – iki keturių valandų ir ilgalaikiai – iki dviejų parų; pasimatymų skaičių ir rūšį nustato šio kodekso 73, 74, 79, 80, 85, 91 ir 152 straipsniai. BVK 94 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad ilgalaikiai pasimatymai leidžiami tik su sutuoktiniu, sugyventiniu arba asmeniu, su kuriuo nuteistasis turi bendrą vaiką, jei nei nuteistasis, nei šis asmuo nėra susituokęs su kitu asmeniu arba neturi sugyventinių ir šis vaikas yra Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka registruotas kaip bendras nuteistojo ir į pasimatymą atvykusio asmens vaikas. BVK 94 straipsnio 8 dalis reglamentuoja, kad pasimatymų ir sergančių nuteistųjų lankymo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 121 punkte nustatyta, kad, pradėjus vykdyti teismo nuosprendį, pirmąjį pasimatymą nuteistasis gali gauti vos tik atvykęs iš kardomojo kalinimo vietos į pataisos įstaigą. Jeigu nuteistajam priklauso ilgalaikis ir trumpalaikis pasimatymas, jis turi pasirinkti, kuriuo pasimatymu pasinaudos pirmiausia.

18. Teisėjų kolegija pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014, 2016 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1842-552/2016, 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2560-556/2018).

19. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylose dėl neturtinės žalos, atsiradusios nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų, yra vertinama, ar yra įrodyta, jog žala kilo būtent dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1402-624/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1073-520/2018).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, tinkamai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ilgalaikių pasimatymų aspektu, išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjo pretenzijos dėl ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo yra nepagrįstos.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu suteikti jam ilgalaikius pasimatymus ir tokie prašymai nebuvo patenkinti. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas būtų siekęs gauti ilgalaikius pasimatymus. Į bylą pateikti duomenys patvirtinta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė (b. l. 17–18, 38). Šios aplinkybės pareiškėjas neginčija ir apeliaciniame skunde. Todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas atsisakė suorganizuoti pareiškėjui ilgalaikių pasimatymų ir, kad šiuo aspektu pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Lukiškių TI-K pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstai atmestas kaip neįrodytas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai bei neteisingai išnagrinėjo ir nustatė aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 5 d. Taigi nenustačius, kad pareiškėjas savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų suorganizavimo buvo apskritai išreiškęs, o Lukiškių TI-K administracija jo prašymo netenkino, darytina išvada, kad nėra pagrindo spręsti, kad Lukiškių TI-K savo veiksmais / neveikimu ginčo laikotarpiu būtų pažeidęs Konvencijos 8 straipsnį.

23. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimas pripažintinas pagrįstu ir paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Arūnas Sutkevičius