Legislator Case Law & Legislation
eb169c4077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f AI generated

eb169c4077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number eb169c4077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo K. A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui K. A. K. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Legislator headnote

AI generated

eb169c4077bd11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 5–8), prašydamas priteisti iš atsakovo K. A. K. 544 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-2417/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-939-2011-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,

rašytinio proceso tvarka apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo K. A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui K. A. K. dėl vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“) skundu kreipėsi į teismą (b. l. 5–8), prašydamas priteisti iš atsakovo K. A. K. 544 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas paaiškino, kad Prienų rajono savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymu (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), Vietos savivaldos įstatymu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymu (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas), Biudžeto sandaros įstatymu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217, bei Prienų rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis, viešai paskelbtomis www.aratc.lt., 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtino Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatus (toliau – ir Nuostatai), kurie yra privalomi visiems Prienų rajono savivaldybės teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Pagal Nuostatų 13 ir 14 punktus pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ yra pavesta administruoti bei apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Nuostatų 3 punkte apibrėžiama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai, tai visi fiziniai, juridiniai asmenys, iš to skaičiaus ir vykdantys ūkinę komercinę veiklą, turintys nekilnojamojo turto savivaldybėje. Kadangi prievolė mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nustatyta norminių teisės aktų pagrindu, sutartis su atsakovu dėl komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo nėra sudaryta. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą, esantį Prienų rajono savivaldybėje. Atsakovas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nėra sumokėjęs pareiškėjui 544 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, kuri atsakovui buvo paskaičiuota remiantis Nuostatų 10-12 punktuose nustatyta vietinės rinkliavos nustatymo fiziniams asmenims tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius. Pagrindo atsakovui atsisakyti mokėti vietinę rinkliavą nėra.

Atsakovas K. A. K. atsiliepimu į skundą (b. l. 41) prašė skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, jog sutarties su pareiškėju nėra sudaręs ir konteinerio neturi, mokestis yra per didelis, be to, atliekų neturi.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 9 d. sprendimu (b. l. 47–49) pareiškėjo skundą patenkino. Teismas priteisė iš atsakovo K. A. K. pareiškėjui UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ 544 Lt vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1-2 punktais, Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsniu, 30 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 4, 5, 11, 13-14, 17-19 punktais. Teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), ir pagal Nuostatų 5 punktą jis yra vietinės rinkliavos mokėtojas. Iš pateiktų Vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimų matyti, kad atsakovas nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. nemokėjo vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl susidarė įsiskolinimas 544 Lt. Atsakovo argumentai, kad jis nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų pagrindu. Tai konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010), formuojantis vienodą teisės taikymo praktiką šios kategorijos bylose. Minėtoje nutartyje teismas nurodė, jog rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis, vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu). Vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu, todėl nėra teisinio pagrindo skundo netenkinimui dėl to, kad atsakovas paslaugomis nesinaudoja.

III. Atsakovas K. A. K. apeliaciniu skundu (b. l. 58–59) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad jis atliekų neturi, todėl nėra atliekų turėtojas. Vietinės rinkliavos įstatyme pasakyta, kad jeigu asmuo apmokestintu vietine rinkliava objektu nesinaudoja, tai šio mokesčio mokėti jam nereikia. Atsakovas pareiškėjo paslauga nesinaudoja. Atsakovas pažymi, kad be jo sutikimo iš valstybės įmonės Registrų centro paimti duomenys apie jo gyvenamąjį plotą.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 66–68) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą; priteisti iš atsakovo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ naudai visas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą siejama ne su turimomis atliekomis, faktine gyvenamąja vieta, o su nuosavybės teise valdomu nekilnojamuoju turtu. Atsakovo nurodytos aplinkybės, jog atliekų nerenka, jas sutvarko pats, neatleidžia atsakovo nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovo argumentai, kad jis nesinaudoja pareiškėjo teikiamomis paslaugomis, atliekas tvarko pats, neturi teisinės reikšmės ginčui, nes pareiga mokėti už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą atsiranda Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalies, 11 straipsnio 1 dalies 8 punkto, 12 straipsnio 2 punkto, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio l dalies bei Nuostatų pagrindu. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad pareiškėjas neteisėtai naudojasi atsakovo asmens duomenimis, atmestini kaip nepagrįsti. Asmens duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punktas nustato, kad asmens duomenys gali būti tvarkomi, jeigu įgyvendinami oficialūs įgaliojimai, įstatymais ir kitais teisės aktais suteikti valstybės bei savivaldybių institucijoms, įstaigoms ir įmonėms arba trečiajam asmeniui, kuriam teikiami asmens duomenys. Prienų rajono savivaldybės taryba yra pavedusi pareiškėjui vykdyti vietinės rinkliavos administravimo procedūras, tame tarpe ir sukurti ir tvarkyti vietinės rinkliavos mokėtojų registrą, naudojantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Prienų skyriaus, valstybės įmonės Registrų centro, Gyventojų registro, Mokesčių mokėtojų registro, savivaldybės ir kitų subjektų turimais duomenimis, reikalingais registrui ir vietinei rinkliavai administruoti (Nuostatų 13-14 p.). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjas atsakovo asmens duomenis tvarko remdamasis Asmens duomenų apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes priimtas tinkamai išaiškinus ir pritaikius materialinės teisės normas, teisingai įvertinus faktines bylos aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Tikrinamoje byloje vyksta ginčas dėl atsakovo K. A. K. pareigos mokėti Prienų rajono savivaldybės tarybos nustatytą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.

Nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliavų įstatymo 12 straipsnio 1 ir 2 punktas taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą reglamentavimą pažymėta, kad skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 konstatavo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme. Toks vietinės rinkliavos aiškinimas iš esmės atitinka ir formuojamą praktiką kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (pvz.: administracinės bylos Nr. A442-2210/2011, A442-1035/2011), kuriose pažymėta, kad vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose.

Pagal Prienų rajono savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T3-83 patvirtintų Prienų rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 5 ir 11 punktą, vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus) Prienų rajono savivaldybės teritorijoje, kurios dydis (rinkliavos), nustatomas litais už 100 m2 nekilnojamojo turto plotą.

Šios bylos medžiaga patvirtina, kad atsakovui Prienų rajono savivaldybės teritorijoje nuosavybės teise priklauso gyvenamosios paskirties pastatas (115,68 m2 ploto gyvenamasis namas). Minėta aplinkybė sudaro pagrindą konstatuoti, jog K. A. K. yra vietinės rinkliavos mokėtojas, t. y. atsižvelgiant į Nuostatų priedo 1 punktą jis turi pareigą kas mėnesį mokėti 16 Lt dydžio įmokas (b. l. 10–12, 37). Todėl atsakovui neįrodžius, kad dėl šios prievolės nevykdymo laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 30 d. susidariusi 544 Lt jo skola Prienų rajono savivaldybės biudžetui yra išnykusi, Kauno apygardos administracinis teismas pagrįstai ir teisėtai tenkino UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą.

Dėl atsakovo argumentų, kad faktiškai jam nėra teikiama paslauga, nes jis nesukuria atliekų ir pan., pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) praktika. 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“.

Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (Teisingumo Teismo 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011).

Tačiau šis aiškinimas niekaip neapriboja atsakovo galimybių kreiptis į savivaldybės administravimo subjektą, prašant atleisti jį nuo ginčo rinkliavos ar taikyti tarybos nustatytas lengvatas.

Dėl išdėstytų priežasčių, patikrinus visą bylą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 str. 1 d.), pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykius teisiškai kvalifikavo tinkamai ir priimtas sprendimas yra teisingas, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo K. A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius

Skirgailė Žalimienė