2016-08-04 Nr. AB-15487-3-61-3-03017-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1612-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03017-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugpjūčio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Ričardo Piličiausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. M. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gegužės 19 d. sprendimą Nr. 1D-3778(11);

2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pensija) dalį ir įstatymų nustatytus delspinigius;

3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį ir įstatymų nustatytus delspinigius.

Pareiškėja nurodė, kad jai paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 18 d. buvo mokama sumažinta, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o kadangi pareiškėja nuo 2012 m. balandžio 23 d. turėjo draudžiamųjų pajamų, jos pensija nuo šios datos buvo dar kartą sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Pareiškėjos nuomone, tokiu būdu buvo pažeisti teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo principai, nepagrįstai ribojama konstitucinė teisė į nuosavybę. Pareiškėja nesutinka su tuo, kad VRM atsisakė nagrinėti jos prašymo dalį dėl pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas nenumato termino skundams dėl valstybinių pensijų neišmokėjimo paduoti. Nuo 2012 m. gruodžio 31 d. turėjo būti nutrauktas ir valstybinės pensijos ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, tačiau pensijos perskaičiavimas pagal šią normą buvo pratęstas net iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjos nuomone, tam nebebuvo jokios būtinybės ir teisėto pagrindo. Pareiškėja nurodo, kad buvo diskriminuojama pagal socialinę padėtį, nes kitų socialinių išmokų gavėjų pensijos nurodytu laikotarpiu nebuvo ribojamos.

Atsakovas VRM atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad į teismą pareiškėja kreipėsi praleidusi Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą. Pareiškėja apie pensijos mažinimą dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo sužinojo (turėjo sužinoti) 2012 m. balandžio mėnesį, kai jai pirmą kartą buvo išmokėta sumažinta pensija, o dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėja turėjo sužinoti tų pačių metų birželio mėnesį. Nurodė, kad VRM, priimdama skundžiamą sprendimą, pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Atkreipė dėmesį, kad VRM pagal Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų nebetaiko, o pensijos kompensavimo mechanizmas nenustatytas. Konstitucinis Teismas iš esmės pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį yra galimas.

Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – ir VSDFV Utenos skyrius) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos skundą, ar tenkinti jį iš dalies, prašo teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d. Taip pat prašė pakeisti VSDFV Utenos skyriaus procesinę padėtį ir nagrinėjamoje byloje jį laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Nurodė, kad pareiškėja neįrodė, jog VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ar šiuo metu galiojančius įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo ar privalo veikti, todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundo. Pažymėjo, kad pareiškėjos reikalavimas yra kilęs iš viešosios teisės reguliuojamų santykių, o ne iš prievolinių teisinių santykių, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, todėl prašymas priteisti delspinigius negali būti tenkinamas. Pareiškėja neįrodo pasinaudojusi Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje numatyta privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, įsigaliojusia nuo 2013 m. sausio 1 d.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu pareiškėjos G. M. skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus pareiškėjos naudai 545,83 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai), ir 50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylos dalį reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gegužės 19 d. raštą Nr. 1D-3378(11) nutraukė ir likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sprendimo įvykdymą atidėjo iki 2016 m. gruodžio 31 dienos.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir darė išvadą, kad pareiškėjai VRM 2014 m. gegužės 19 d. rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Teismo vertinimu, ginčijamas VRM raštas tik patvirtina tarp pareiškėjos ir VRM kilusį ginčą, tačiau realių pasekmių pareiškėjai nesukelia (nesukuria teisių, nenustato pareigų), todėl teismas, net ir priėmęs sprendimą panaikinti skundžiamą VRM sprendimą, pareiškėjos galimai pažeistų teisių tokiu būdu neapgintų. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad VRM 2014 m. gegužės 19 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl bylą šioje dalyje nutraukė.

Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, pažymėjo, kad vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjai išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjos teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Teismas konstatavo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme VRM sprendimas perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjos valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjos teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėja kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nėra nustatęs sumažintų pensijų kompensavimo mechanizmo, todėl valstybinę pensiją mokančios institucijos neturėjo ir neturi teisinio pagrindo išmokėti sumažintų pensijų dalies, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjos valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas ir dėl to neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai turi būti išmokėta.

Teismas taip pat nustatė, kad pensijų mokėjimo administravimo funkcija perėjo VSDFV Utenos skyriui, ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą. Teismas darė išvadą, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis pareiškėjai priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Utenos skyriaus, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą išdėstant jį taip: „Nutraukti bylą dėl pareiškėjos G. M. skundo reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. gegužės 19 d. rašto Nr. 1D-3378(11). Kitoje dalyje pareiškėjos G. M. skundą tenkinti iš dalies. Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, pareiškėjos G. M. naudai 545,83 Eur pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio, ir 50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Likusioje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismo sprendimo įvykdymą atidėti iki 2016 m. gruodžio 31 d.“.

Atsakovas pažymi, kad pagal 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos nebetaikomos nuo 2012 m. rugsėjo 1 dienos. Nuo 2014 m. sausio 1 d. nebetaikomas ir valstybinių pensijų mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Vadovaujantis Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. V-464 VSDFV Utenos skyrius nuo 2015 m. sausio 1 d. perėmė pareiškėjos pensijos mokėjimo funkciją ir pareiškėjai moka tokią pensiją, kokia buvo paskirta, be jokio sumažinimo. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareigūnų ir karių valstybinę pensiją pareiškėjai mokėjo ne VSDFV Utenos skyrius, neišmokėtos valstybinės pensijos dalis pareiškėjai neturėtų būti priteista iš VSDFV Utenos skyriaus. Atsakovas nurodo, kad teismas priteisė pensijos nepriemoką ir bylinėjimosi išlaidas iš proceso dalyvio, kuris nagrinėjamoje byloje niekaip nėra susijęs su skundžiamo sprendimo priėmimu.

Atsakovas VRM atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė pensiją mokančioms institucijoms taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio nuostatas, priteisimo ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gegužės 19 d. rašto Nr. 1D-3378(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, priteisęs jai pensijos dalies nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Šią nepriemoką bei pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus.

Pateiktu apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tik tuo aspektu, kad neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka bei bylinėjimosi išlaidos turėjo būti priteistos iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, nes būtent ši institucija yra atsakinga už neteisėtus veiksmus.

Apeliacine tvarka byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija, siekdama nepažeisti teisminį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Atsakydama į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad 2014 m. liepos 10 d. Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3, 12, 15, 16 straipsnių pakeitimo, įstatymo papildymo 15 straipsniu ir 11 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu Nr. XII-996 buvo pakeista Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalis ir nustatyta, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. Vidaus reikalų ministerijos asmenims iki tol paskirtas pensijas moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos. Tai tiesiogiai nurodo 2014 m. liepos 10 d. įstatymo XII-996 7 straipsnio 3 dalis. Pagal Valdybos direktoriaus 2014 m. rugpjūčio 1 d. įsakymą Nr. V-464 pareiškėjai paskirtos valstybinės pensijos mokėjimo ir mokėjimo administravimo funkcija yra pavesta VSDFV Utenos skyriui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad būtent ši institucija nurodytai pensijai mokėti valstybės skiriamo finansavimo prasme tampa atsakinga už jo panaudojimą pagal paskirtį nepriklausomai nuo to, ar toks finansavimas bus nukreiptas į dar nemokėtų pensijų mokėjimą, ar bus (pagal teismų priimtus sprendimus turės būti) nukreiptas į iki 2015 m. sausio 1 d. susidariusių neišmokėtų pensijų įsiskolinimų padengimą. Todėl neišmokėta valstybinės pensijos dalis pagrįstai priteista iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Utenos skyriaus. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2014 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-177/2014 ir kt.).

Papildomai pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovu, be kita ko, yra Lietuvos valstybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 29 d. nutarimas Nr. 1054 numato, kad Lietuvos Respublikos teismų nagrinėjamose civilinėse ir administracinėse bylose, kai pagal pareikštus ieškinius (skundus, prašymus) atsakovu (trečiuoju asmeniu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu) įtraukta valstybė, valstybei atstovauja ministerijos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ ministrams pavestas valdymo sritis ir vadovaudamosi ministerijų nuostatais, jeigu šiuo nutarimu ar kitais teisės aktais neįgaliota kita valstybės institucija (įstaiga). Šio nutarimo 3.31.1 punktas tiesiogiai įgalioja Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovauti bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams, rentų buvusiems sportininkams mokėjimo. Tuo tarpu nutarimo 3.32.1 punktas įgalioja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją atstovauti valstybę bylose dėl pareigūnų ir karių, kuriems ši institucija skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, valstybinių pensijų. Kadangi nuo 2015 m. sausio 1 d. VRM nemoka valstybinių pensijų, tai ir nebeturi teisės atstovauti valstybei tokiose bylose. Pensijos nepriemoką pareiškėjai teismo sprendimu įpareigota išmokėti ne VSDFV ar VSDFV Utenos skyrius, o Lietuvos valstybė.

Pažymėtina, kad VSDFV Utenos skyrius byloje atstovavo ne VSDFV, o Lietuvos valstybę. Buvusiems vidaus reikalų sistemos pareigūnams pareigūnų ir karių valstybines pensijas skiria ir moka Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos įgaliotos Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai šiam tikslui skiriamų valstybės biudžeto asignavimų, todėl Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai perdavus valstybės biudžeto asignavimus, skirtus pareigūnų ir karių valstybinėms pensijoms mokėti, iš šių lėšų turėtų būti mokami tiek neišmokėtų valstybinių pensijų įsiskolinimai, tiek pareiškėjų patirtos ir teismo sprendimais priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė