2019-12-04 Nr. AB-23276-3-62-3-00371-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2401-520/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00371-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 21.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. P. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. P. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas M. P. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus (toliau – ir Darbo inspektorius) 2018 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. EPK-35 „Dėl M. P. B. tarnybinio nusižengimo“ (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Įsakymu pripažinus, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą, t. y. neįvykdė ar netinkamai įvykdė užduotis 2017 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 266141; 2017 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 266473; 2017 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 266554; 2017 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 266863; 2017 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 267117; 2017 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 267306; 2017 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 267699 bei Nr. 267697; 2017 m. rugsėjo 4 d. Nr. 268225 bei Nr. 268232; 2017 m. rugsėjo 25 d. Nr. 269494; 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. 270046; 2017 m. spalio 2 d. Nr. 270053 ir 2017 spalio 5 d. Nr. 270634, jam buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas. Tarnybinė nuobauda paskirta nepagrįstai, nes vadovas siekė priešingų tikslų, nei numatyta įstatyme, t. y. ne užtikrinti tarnybinę drausmę, o susidoroti su pareiškėju dėl to, kad jis ėmėsi veiksmų dėl neteisėtos vadovo veiklos, viešino vadovo daromus teisių pažeidimus, kritikavo jo karjeros aplinkybes. Vadovas, būdamas priešiškai nusistatęs, persekiodamas pareiškėją už kritiką, nuo 2017 m. birželio mėnesio organizavo pareiškėjui keturis tarnybinių nusižengimų tyrimus. Tikrasis Įsakymo tikslas yra siekis su juo (pareiškėju) susidoroti, jam pakenkti. Jis savo tarnybines pareigas vykdė tinkamai ir jokios neteisėtos veikos neatliko, todėl Įsakymu tarnybiniai nusižengimai konstatuoti ir nuobauda paskirta nepagrįstai.

2.2. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valstybinė darbo inspekcija, VDI) Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto G. P. 2018 m. sausio 24 d. išvadoje Nr. EAD-3 (toliau – ir Išvada) buvo nepagrįstai teigiama, kad pareiškėjas, priimdamas rezoliucijas „Nenagrinėti“, neįvykdė užduočių: 2017 m. liepos 13 d. APS-15-12818; 2017 m. liepos 14 d. APS-15-12983; 2017 m. liepos 20 d. APS-15-13390; 2017 m. rugsėjo 4 d. APS-15-17024; 2017 m. rugsėjo 4 d.

APS-15-17139; 2017 m. rugsėjo 25 d. APS-15-18725; 2017 m. rugsėjo 28 d. APS-15-19188; 2017 m. spalio 2 d. APS-15-19326 ir 2017 m. spalio 5 d. APS-15-19743 (toliau – ir Pirmoji užduočių grupė). Išvadoje argumentuojama, kad dėl šios užduočių grupės vadovo įgaliotas asmuo pareiškėjui buvo surašęs rezoliucijas „Tirti“, todėl jis neturėjo teisės spręsti, ar tyrimus atlikti, o privalėjo vykdyti. Taip pat pareiškėjo nuomone, Išvadoje nepagrįstai teigiama, kad jis, priimdamas rezoliucijas „Nenagrinėti“, neįvykdė užduočių: 2017 m. liepos 13 d.

APS-15-12871; 2017 m. rugpjūčio 7 d. APS-15-14855; 2017 m. rugpjūčio 10 d. APS-15-15331; 2017 m. rugpjūčio 11 d. APS-15- 15407; 2017 m. rugpjūčio 18 d. APS-15-15753; 2017 m. rugpjūčio 22 d. APS-15-16129; 2017 m. rugpjūčio 23 d. APS-15-16208; 2017 m. rugpjūčio 30 d. APS-15-16702 ir 2017 m. rugpjūčio 30 d. APS-15-16704 (toliau – ir Antroji užduočių grupė). Išvadoje argumentuojama, kad dėl šios užduočių grupės vadovo įgaliotas asmuo buvo surašęs rezoliucijas „Spręsti“, todėl jis turėjo teisę nuspręsti, ar tyrimus atlikti, tačiau atsisakymo atlikti tyrimus atveju privalėjo užduočių lentelėse nurodyti tai lėmusius motyvus, o to nepadarė.

Atsakovas, sąmoningai hiperbolizuodamas tariamus nusižengimus, teigė, jog pareiškėjas visiškai netyrė anoniminių pranešimų, minimų abiejose užduočių grupėse. Pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. paaiškinime nurodė, kad visi anoniminiai pranešimai buvo vertinami, informacija buvo tikrinama, analizuojama, naudojantis informacinėje sistemoje turimais duomenimis ir Kauno teritoriniam skyriui suteiktomis kitų institucijų prieigomis ir t. t. Tik visapusiškai įvertinęs situacijas pareiškėjas priėmė rezoliucijas „Nenagrinėti“.

Atsakovas sąmoningai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes ir formaliai nustatęs pažeidimus nepagrįstai pareiškėjui paskyrė nuobaudą.

2.3. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies nuostata įstatymų leidėjas nesuteikė Darbo inspektoriui ar jo įgaliotam asmeniui neribotos teisės inicijuoti anoniminių pranešimų apie nelegalų darbą tyrimo. Įstatymų leidėjas siekė, kad valstybės lėšos būtų naudojamos efektyviai, kad jos nebūtų be pagrindo švaistomos, kad nebūtų pažeidžiamos skundžiamų ūkio subjektų teisės, kad viešojo administravimo veikla netrukdytų ūkio subjektams verstis teisėta veikla. Tiriant kiekvieną anoniminį pranešimą apie nelegalų darbą, neatsižvelgiant į pranešimo turinį ir kitas svarbias aplinkybes, būtų neefektyviai eikvojamos valstybės lėšos ir kiti ištekliai. Kadangi įstatymų leidėjas Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalyje yra įtvirtinęs, jog anoniminiai pranešimai nėra tiriami, todėl tokio pranešimo tyrimas galimas tik tada, kai Darbo inspektorius savo sprendimą atlikti tyrimą motyvuoja. Be to, įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad anoniminio pranešimo tyrimas galimas tik tuo atveju, kai motyvuotas sprendimas buvo priimtas dėl to konkretaus pranešimo ištyrimo, t. y. Darbo inspektorius neturėjo teisės iš anksto nusistatyti tvarkos, jog tiriami visi be išimties anoniminiai pranešimai apie nelegalų darbą. Pareiškėjas teigė, kad vadovo pavaduotojas D. Č. savo sprendimų atlikti anoniminių pranešimų tyrimus (Pirmoji užduočių grupė) nemotyvavo, t. y. nebuvo išpildytos Viešojo administravimo įstatymo sąlygos, kurioms esant buvo galimas anoniminių pranešimų tyrimas. Pareiškėjas, priimdamas rezoliucijas „Nenagrinėti“, neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

2.4. Darbo inspektoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. EV-177 patvirtintas VDI pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gaunamų pranešimų registravimo, įvertinimo ir patikrinimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 11 punkte Teisės aktų registro objektu yra ministrų, Vyriausybės įstaigų, kitų valstybės institucijų ir įstaigų vadovų ir kolegialių institucijų norminiai teisės aktai. Šio įstatymo 19 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teisės akto įregistravimas ir paskelbimas Teisės aktų registre laikomas oficialiu teisės akto paskelbimu. Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika ir nurodė, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie buvo paskelbti, o norminis teisės aktas, kuris nebuvo paskelbtas taip, kaip to reikalauja teisės normos, yra negaliojantis, todėl jame įtvirtintos teisės normos netaikytinos. Kadangi nagrinėjamu atveju nei Darbo inspektoriaus įsakymas Nr. EV-177, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, nei Darbo inspektoriaus įsakymas Nr. EV-67, kuriuo buvo pakeistos ginčui aktualios Aprašo nuostatos, nebuvo registruoti Teisės aktų registre, todėl jie ir pats Aprašas laikytini neįsigaliojusiais. Dėl to jie negalėjo būti taikomi ginčo teisiniams santykiams. Kadangi išvada buvo grindžiama negaliojančių įsakymų ir Aprašo nuostatomis, todėl tai yra savarankiškas pagrindas Įsakymą panaikinti.

2.5. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Aprašo 19 ir 21 punktuose nurodyta, jog vadovo ar jo įgalioto asmens rezoliucijos („Tirti“ ar „Spręsti“) turėjo būti nurodytos ne kur kitur, o atitinkamoje užduoties kortelėje. Darbo inspektoriaus 2016 m. sausio 11 d. įsakymu Nr. EV-3 patvirtintų Prašymų ir skundų nagrinėjimo bei asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje taisyklių, (toliau – ir Taisyklės) 2 priede pateikiama patvirtinta užduoties kortelės forma. Pirmosios užduočių grupės kortelėse ir dalyje Antrosios užduočių grupės kortelių, kurios atitiko minėtąją formą, nebuvo vadovo ar jo įgalioto asmens rezoliucijų. Tais atvejais vadovo ar kitų tarnautojų rezoliucijos buvo surašytos atskirai ir buvo pasiekiamos informacinėje sistemoje atlikus papildomus veiksmus – atsidarius atskirus programos langus. Tokia rezoliucijų pateikimo tvarka prieštarauja Apraše nustatytai rezoliucijų pateikimo tvarkai. Pareiškėjas užduoties korteles gavo be nustatyta tvarka įformintų rezoliucijų, todėl pagrįstai vadovavosi būtent užduočių kortelėse esančia informacija ir išanalizavęs situacijas, priimdamas sprendimus skundų „Nenagrinėti“, teisės normų reikalavimų nepažeidė ir tarnybinio nusižengimo nepadarė.

2.6. Išvada prieštaringa, joje buvo pripažinta, kad anoniminiai pranešimai apie nelegalų darbą ne visais atvejais tiriami – Išvadoje minima Antroji užduočių grupė, dėl kurios pareiškėjas turėjo teisę spręsti atlikti tyrimus ar ne, tačiau neva turėjo motyvuoti kiekvieną atsisakymą tirti. Tačiau Išvadoje taip pat teigiama, kad atsižvelgiant į tai, jog klausimams, susijusiems su anoniminių pranešimų dėl galimo nelegalaus darbo apraiškų išnagrinėjimu, VDI skiriama pirmenybė ir tai bendrąja prasme nustatyta Taisyklių 24 punkte, Darbo inspektoriui arba jo įgaliotam asmeniui nereikėjo savo tokio pobūdžio sprendimų pagrįsti papildomai. Šioje Išvados frazėje iš esmės teigiama, kad Taisyklių 24 punkte ir jo papunkčiuose buvo įtvirtinta, jog anoniminiai pranešimai apie nelegalų darbą tiriami visais atvejais, todėl vadovui ar jo įgaliotam asmeniui nebuvo privalu sprendimą dėl tokių anoniminių pranešimų ištyrimo motyvuoti kiekvienu konkrečiu atveju. Pareiškėjo įsitikinimu, Taisyklių 24 punkte įtvirtinta, jog anoniminiai pranešimai apie nelegalų darbą nagrinėtini ne visais atvejais, bet tik tuomet, kai sprendimą dėl anoniminių pranešimų nagrinėjimo tikslingumo priima Darbo inspektorius arba jo įgaliotas asmuo. Jeigu būtų aiškinama priešingai, šis punktas prieštarautų Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies, Aprašo 19 bei 21 punktų nuostatoms, kadangi Viešojo administravimo įstatymas yra aukštesnės galios norminis teisės aktas nei Darbo inspektoriaus įsakymu patvirtintos Taisyklės. Nurodytos aplinkybės papildomai patvirtina išvadą, kad D. Č. savo sprendimų atlikti anoniminių pranešimų tyrimus (Pirmoji užduočių grupė) nemotyvavus, nebuvo išpildytos Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies sąlygos, kurioms esant buvo galimas anoniminių pranešimų tyrimas, todėl pareiškėjas dėl Pirmosios užduočių grupės priimdamas rezoliucijas „Nenagrinėti“ tarnybinio nusižengimo nepadarė.

2.7. Dėl Antrosios užduočių grupės pareiškėjas pabrėžė, kad Išvadoje buvo pažeidžiamas lygiateisiškumo principas, t. y. vadovas savo įgalioto asmens D. Č., nesilaikiusio pareigos motyvuoti sprendimus dėl anoniminių pranešimų ištyrimo, tarnybinėn atsakomybėn netraukė, tačiau pareiškėją už tai, kad jis, vykdydamas Antrąją užduočių grupę, nemotyvavo rezoliucijų nenagrinėti anoniminių pranešimų, traukė tarnybinėn atsakomybėn. Antrosios grupės užduotyse pareiškėjui buvo suformuota rezoliucija „Spręsti“, t. y. sprendimą dėl šių anoniminių pranešimų tyrimo tikslingumo buvo pavesta priimti jam pačiam. Atitinkamai šiuo atveju taikytina Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalis, o pastarojoje įtvirtinta ne tai, kad atsisakymas tirti anoniminius pranešimus turi būti motyvuotas, o tai, kad sprendimas juos tirti privalo būti kiekvienu konkrečiu atveju motyvuotas. Pareiškėjas nerado motyvų (nes jų nebuvo), kodėl turėtų būti tiriami anoniminiai pranešimai, minimi Antrojoje užduočių grupėje, todėl priėmė rezoliucijas jų nenagrinėti, o motyvų nenurodė, kadangi jų neprivalėjo nurodyti. Atsakovas Išvadoje pripažįsta, kad jam būtų užtekę neinformatyvaus, lakoniško rezoliucijos „Nenagrinėti“ motyvų nurodymo. Pareiškėjas šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad teisės normos negali būti aiškinamos formaliai ir atitinkamai tarnybinė atsakomybė yra taikytina ne už bet kokį teisės pažeidimą, o už tą, kuris yra pakankamai reikšmingas. Aplinkybė, jog pareiškėjas Antrajai užduočių grupei nenurodė savo rezoliucijų „Nenagrinėti“ motyvų, negalėjo būti vertinama kaip pakankamai reikšminga jo tarnybinei atsakomybei kilti.

2.8. Tarnybinio nusižengimo tyrimo metu buvo padaryta esminių pažeidimų, kurie iš esmės tokį tyrimą darė neteisėtu. Nagrinėjamu atveju vadovas ištirti pareiškėjo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, 2017 m. gruodžio 29 d. rezoliucija Nr. 9433 pavedė Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjui R. G., kuris 2017 m. gruodžio 29 d. rezoliucija Nr. 9443 šiuos savo įgaliojimus perdavė Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus tarnautojui G. P.. Kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 25 d. nutarimu patvirtintose Tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams taisyklėse (toliau – ir Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklės) nebuvo numatyta teisė tarnautojui, gavusiam pavedimą atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, šią užduotį perskirti kitam tarnautojui, taip pat nenumatyta ir teisė skyriaus, kurio kompetencijai priklauso tarnybinių nusižengimų tyrimas, tarnautojui atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą neturint tiesioginio pavedimo, tyrimą atlikus įgaliojimų neturinčiam tarnautojui, buvo pažeisti įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai.

2.9. Tiek Pirmąją užduočių grupę, tiek Antrąją užduočių grupę pareiškėjui paskyrę atsakovo tarnautojai privalėjo kontroliuoti užduočių atlikimą, todėl ne vėliau kaip pasibaigus užduočių terminams jiems turėjo būti žinoma apie tai, kaip pareiškėjas jas įvykdė. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte numatyta, jog „gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo“, tačiau šiuo atveju per minėtą terminą tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo pradėtas. Pareiškėjas nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 28 d. atsakovo Administracijos skyrių vedėjų posėdžio metu iš esmės buvo paskirtas atsakovo vidaus auditas, o teisės skirti savo paties (Veiklos procesų ir vidaus kontrolės) skyriui atlikti auditą atsakovas neturėjo. VDI nuostatų 36 punkte įtvirtinta, kad VDI vidaus auditą atlieka Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Centralizuotas vidaus audito skyrius. Ši nuostata buvo priimta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. A1-343. Kadangi pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo inicijuotas Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus atlikto vidaus audito pagrindu, visa tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra yra neteisėta.

2.10. Patraukiant pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn tiek pats vadovas, tiek tarnybinio nusižengimo ištyrimui paskirtas R. G., tiek ir tyrimą atlikęs G. P. sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktus. Nagrinėjamu atveju matyti, jog tarp pareiškėjo ir vadovo buvo kilę didelių asmeninių nesutarimų, taip pat pareiškėjas nesutarė ir su R. G. bei G. P., kadangi jų ir vadovo veiksmus pareiškėjas buvo apskundęs Valstybinei tarnybinės etikos komisijai. Nei vienas iš šių asmenų negalėjo atlikti tyrimo, nes privalėjo vengti šališkumo regimybės. Tarnybiniu pranešimu pareiškėjas prašė vadovo nušalinti nuo tyrimo Veiklos procesų ir kontrolės skyriaus darbuotojus, tačiau vadovas šio skyriaus tarnautojų nuo patikrinimo atlikimo nenušalino. Šis pažeidimas buvo esminis, kadangi vadovas privalėjo siekti išvengti šališkumo regimybės ir pagal Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punktą kreiptis į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrą, kad jis paskirtų valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti, tačiau tokių veiksmų neatliko.

3. Atsakovas Valstybinė darbo inspekcija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nesutikimą su skundu grindė šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas Darbo inspektoriaus iniciatyva 2017 m. gruodžio 29 d. rezoliuciniu įpareigojimu, pavedant jį atlikti VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriui (toliau – ir VPVKS) po to, kai VDI vadovui buvo pateikta VPVKS vyriausiosios specialistės J. M. 2017 m. gruodžio 27 d. patikrinimo (vertinimo) ataskaita Nr. 12.02.B-10 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje pasitikėjimo telefonu gautų pranešimų dėl nelegalaus darbo registravimo, įvertinimo ir patikrinimo atlikimo proceso bei vykdomos vidaus kontrolės procedūrų vertinimo“. Šis patikrinimas VDI buvo atliktas visos įstaigos mastu, todėl teigti, kad taip buvo siekiama susidoroti su pareiškėju, nebuvo jokio pagrindo. VPVKS vedėjas pareiškėjo tarnybinio nusižengimo tyrėju 2017 m. gruodžio 29 d. rezoliuciniu įpareigojimu paskyrė šio skyriaus vyriausiąjį specialistą G. P.. Atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad Darbo inspektorius turėjo kreiptis į socialinių reikalų ir darbo ministrą su prašymu paskirti valstybės tarnautoją jo tarnybiniam nusižengimui tirti. Teisės norma, numatanti tokią galimybę, nustatė tokį Darbo inspektoriaus elgesio modelį tik tuo atveju, jeigu pastarasis neturi ko įpareigoti tirti galimo tarnybinio nusižengimo dėl to, kad VDI tam nepakanka valstybės tarnautojų kiekybine prasme.

4.2. Pareiškėjas 2018 m. sausio 5 d. tarnybiniu pranešimu Nr. EPR-14 paprašė nuo tyrimo nušalinti visus VPVKS valstybės tarnautojus, argumentuodamas, kad vykstant tyrimui dėl Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus egzistavimo teisėtumo, skyriaus dalyvavimas tarnybinio nusižengimo tyrime gali būti šališkas. Darbo inspektorius 2018 m. sausio 8 d. rezoliucija pareiškėjo tarnybiniame pranešime nurodytus nušalinimo pagrindus pavedė įvertinti VDI Teisės skyriaus vedėjai, kuriai pateikus išvadą apie tai, kad patenkinti tokio prašymo nėra teisinio pagrindo, prašymo dėl nušalinimo netenkino. 2017 m. rugsėjo 21 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją dėl Darbo inspektoriaus J. G., VDI Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo R. R., VPVKS vedėjo R. G. bei vyriausiojo specialisto G. P. ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrės E. R. šališkumo, tačiau tyrimo, pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes buvo nuspręsta nepradėti. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija konstatavo, jog pareiškėjo skunde pateikti teiginiai, kad skundžiami valstybės tarnautojai turi atitinkamą suinteresuotumą, buvo paremti tik pareiškėjo asmeniniais įsitikinimais ir prielaidomis, bet ne akivaizdžiais duomenimis. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. el-797-208/2018 pareiškėjo skundą dėl Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimo atmetė.

4.3. Vadovaujantis Darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. EV-393 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus nuostatų pakeitimo“, tarnybinių nusižengimų tyrimų veikla VDI buvo organizuota taip, kad funkciją tirti tarnybinius nusižengimus ir pateikti dėl to motyvuotas išvadas buvo pavesta vykdyti VPVKS. Kiekvieną šiame skyriuje dirbantį valstybės tarnautoją, kurio pareigybės aprašyme buvo numatyta tokia veikla, VPVKS vedėjas galėjo įpareigoti tirti tarnybinį nusižengimą po to, kai Darbo inspektorius įpareigojo tai atlikti skyrių. Būtent tokia tvarka įpareigojimą tirti pareiškėjo ginčijamą tarnybinį nusižengimą gavo VPVKS vyriausiasis specialistas G. P.. Dėl tokio tarnybinių nusižengimų tyrimų darbo organizavimo VDI pranešimą dėl pradėto tyrimo ir pareiškiamų įtarimų pareiškėjui įteikė VPVKS, o jį pasirašė šio skyriaus vedėjas. Dėl šios priežasties atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo motyvuotą Išvadą kartu pasirašė ir Darbo inspektoriui pateikė tiesiogiai tyrimą atlikęs VPVKS vyriausiasis specialistas G. P. ir šio skyriaus vedėjas R. G.. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas teigė, kad pareiškėjo argumentas, jog tyrimas atliktas neįgalioto asmens, yra nepagrįstas.

4.4. Tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo pradėtas nepraleidus Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatyto 5 darbo dienų nuo oficialios informacijos apie nusižengimą sužinojimo (gavimo) termino. Vykdant Valstybinės darbo inspekcijos administracijos skyrių 2017 m. rugsėjo 28 d. pasitarimo EC-11 užduotį – išnagrinėti, kaip nuo 2017 m. birželio 21 d. Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniuose skyriuose vykdomi Aprašo reikalavimai, buvo tikrinta pastarųjų veikla, vykdyta nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d., t. y. buvo siekiama atlikti kompleksišką vertinimą. Kai tyrimo metu paaiškėja, kad asmuo padarė ir kitą veiklą, kuri turi tarnybinio nusižengimo požymių, jos tyrimas turėjo būti įformintas ta pačia tvarka, kaip ir pradinis nusižengimas, t. y. valstybės tarnautojui turėjo būti įteikiamas ir naujas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą.

4.5. Pareiškėjo teiginius dėl Aprašo negaliojimo ir negalėjimo jo taikyti ginčo teisiniams santykiams paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, pateiktas išaiškinimas, pagal kurį, vidaus administravimo aktai nelaikytini norminiais administraciniais aktais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) prasme. Ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas aktas yra norminis administracinis aktas. Aprašas nustato VDI organizacines ir administracines priemones, kurių įstaigos valstybės tarnautojai privalo imtis atlikdami Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 16 punktu VDI priskirtą funkciją – vykdyti nelegalaus darbo reiškinių kontrolę. Aprašas skirtas techniškai tą funkciją įgyvendinti. Aprašas yra organizacinio tvarkomojo, bet ne norminio pobūdžio teisės aktas. Aprašas laikytinas VDI vidaus administravimo dokumentu ABTĮ taikymo prasme.

4.6. Darbo inspektoriaus 2017 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. EV-33 buvo pakeistas Darbo inspektoriaus 2015 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-211 patvirtintas Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dokumentų valdymo tvarkos aprašas ir jo 124.3 punkte nurodyta, kad tuo atveju, kai valstybės tarnautojas ar darbuotojas nesutinka su VDI vadovybės ar kito atsakingo asmens rezoliucija ar nurodymu užduotyje ar kitame dokumente – nesutikimo veiksmas (informacija su kuo nesutinka) nurodoma DSS IS ir pateikiamas užduoties ar nurodymo teikėjui.

Pareiškėjas, ketindamas nevykdyti ginčijamų užduočių dėl priežasčių, kurias buvo nurodęs savo skunde, privalėjo apie tai informuoti VDI vadovybę, tačiau to niekada nėra padaręs iki tarnybinio nusižengimo tyrimo pradžios. Aprašo 2 punkte buvo pateikta sąvoka „užduoties kortelė“, kurioje nurodyta, jog tai yra „VDI Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinės sistemos (toliau – ir DSS IS) priemonėmis VDI skyriams arba tų skyrių valstybės tarnautojams nurodoma VDI pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma pateikta informacija bei rezoliucijomis suformuotos užduotys – nurodymai, kuriais siekiama užtikrinti gautame pranešime pateiktos informacijos patikrinimą“.

VDI Dokumentų valdymo tvarkos aprašo 25 ir 26 punktuose buvo nustatyta, kad užduotis įforminama per DSS IS, tiksliai apibrėžiant veiksmą, kurį turės atlikti VDI valstybės tarnautojas arba darbuotojas. Siekiant susipažinti su paskirtos užduoties turiniu, reikėjo atlikti atitinkamus veiksmus. Užduočių kortelės APS buvo dokumentai, kuriuos suformatuoja pati DSS IS. Naudotojui jie galėjo būti pateikti pasirinkus funkciją „Spausdinti“. Tokiu būdu buvo galima atsispausdinti šio dokumento popierinę laikmeną ir norimus įrašus joje padaryti fiziškai ranka, o vėliau šį dokumentą nuskenavus, įdėti atgal į DSS IS šalia kitų, su konkrečia užduotimi susijusių, elektroninių įrašų, kuriuos visais atvejais privalu skaityti sisteminiu būdu.

Tokiam dokumentui buvo suteikiamas VDI gauto asmens prašymo numeris ir jame pateikiama informacija apie prašymo turinį. Pagal gautą asmens prašymą buvo suformuojama užduotis, kurios numeris nebuvo tapatus asmens prašymo numeriui. Tik susipažinus su visais užduoties kortelės išklotinės lange esančiais duomenimis, galima buvo gauti išsamią informaciją apie per DSS IS paskirtą (įformintą) vykdyti užduotį. Pareiškėjas savo teiginius apie užduoties kortelės turinį ir neva esančius jo trūkumus bandė pagrįsti ne DSS IS esamų dokumentų (duomenų), kuriuos atsakovas pateikė į bylą, visetu, o vienu atskiru fragmentiškai pasirinktu dokumentu.

Tokią gynybą pareiškėjas pasirinko todėl, jog arba nebuvo susipažinęs su kiekvienos iš jam paskirtų (DSS IS įformintų) užduočių turiniu išsamiai, arba tiesiog apie tai galbūt meluoja ir taip stengiasi suklaidinti teismą. Atsakovui įvertinus visų byloje ginčijamų užduočių kortelių išklotinių languose „Žurnalas“ esamą informaciją, buvo aišku, kad nei vienu atveju pareiškėjas DSS IS sistemoje nesilankė ir su konkrečioje užduoties kortelėje esamais duomenimis nesusipažino tiesiogiai pats, o kas kartą už jį tai atliko VDI Kauno teritorinio skyriaus vyriausiosios specialistės J.

L. arba S. M..

4.7. Dėl Taisyklių 24 punkte nurodyti žodžiai „prioritetas“ arba „pirmenybė“ VDI vykdomų funkcijų prasme reiškia eiliškumą, kuriuo įgyvendinami VDI iškelti uždaviniai. Tai, kad nelegalaus darbo kontrolei VDI buvo skiriama pirmenybė, akivaizdžiai patvirtino VDI 2017 metų veiklos planas, kuriame pastaroji buvo nurodyta pirmoje grafoje, o tai, jog nelegalaus darbo galimos apraiškos neprivalo būti išnagrinėtos visais atvejais, liudijo įrašas apie šio reiškinio kontrolės efektyvumo reikšmę, kuriame pastaroji buvo 85 procentai.

4.8. Tinkamu turėtų būti pripažintas aiškinimas, jog Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies turinio prasme įgaliojimus turinčio asmens sprendimo tirti gautą anoniminį pranešimą motyvavimas (pagrindimas), pirmiausia turėjo atskleisti tokio pranešimo esmę, t. y. reikšmingas aplinkybes, kurios yra fiksuojamos Aprašo 8 punkto nustatyta tvarka ir nurodomos kiekvienos užduoties kortelės grafoje „Prašymo turinys“. Šį darbą VDI atlieka atsakingas VDI skyriaus darbuotojas, darbo metu atsiliepęs VDI pasitikėjimo telefonu ar priėmęs elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gautus pranešimus. Darbo inspektoriui arba jo įgaliotam asmeniui papildomai šiuo klausimu nieko atlikti nereikėdavo, kadangi pranešimo fabuloje pakankamai aiškiai (lotynų kalba – expressis verbis) buvo nurodoma galima administracinio teisės pažeidimo sudėtis, įstatymo saugomo gėrio pažeidimai ir išsamios faktinės aplinkybės. Taisyklių 24 punkte buvo nustatyta, kad Vyriausiajam valstybiniam darbo inspektoriui arba jo įgaliotam asmeniui nereikėjo savo tokio pobūdžio sprendimų kaskart pagrįsti papildomai. Reikalavimas pagrįsti sprendimą anoniminio pranešimo dėl galimo nelegalaus darbo apraiškų netirti nustatytas Aprašo 21 punkte. Teritorinio skyriaus vedėjas tokį savo sprendimą privalėjo motyvuoti bei aprašyti užduoties kortelėje dėl anoniminio pranešimo tyrimo. Iš esmės tai nebuvo sudėtinga, kadangi tame pačiame Aprašo 21 punkte jau buvo nustatyta, jog sprendimas netirti anoniminio pranešimo dėl nelegalaus darbo apraiškų galimas tokiu atveju, jeigu pastarasis būtų neefektyvus. Būtų pakakę lakoniško įrašo užduoties kortelėje.

4.9. 2017 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas, gavęs, jo paties vertinimu, Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus niekaip nemotyvuotą užduotį Nr. 266128 (užduoties kortelės Nr. APS-15-14938) „Tirti“, viena vertus, be problemų priėmė sprendimą ją vykdyti ir paskyrė atsakingus už tai asmenis, o, kita vertus, tokio savo sprendimo taip pat, kaip ir Darbo inspektorius, užduoties kortelėje niekaip papildomai nemotyvavo. Tokia paties pareiškėjo vykdoma praktika leido spręsti, kad esamą aplinkybių aiškinimą pareiškėjas sugalvojo jau po to, kai VPVKS 2018 m. sausio 2 d. pranešimu Nr. EAD-1 jam buvo pareikšti įtarimai padarius tarnybinį nusižengimą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo M. P. B. skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad Darbo inspektoriaus iniciatyva, susipažinus su VDI VPVKS 2017 m. gruodžio 27 d. atlikto patikrinimo ataskaita Nr. 12.02.B-10, įtariant, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą – neįvykdė ar netinkamai įvykdė užduotis, 2017 m. gruodžio 29 d. rezoliuciniu įpareigojimu VDI VPVKS skyriaus vedėjui R. G. buvo pavesta atlikti VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą. Tos pačios dienos rezoliucija VPVKS vedėjas tyrimą pavedė atlikti skyriaus darbuotojui G. P.. 2018 m. sausio 2 d. pranešimu Nr. EAD-1 pareiškėjas buvo informuotas apie reiškiamus įtarimus. 2018 m. sausio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į įstaigos vadovą, prašydamas nušalinti visus VPVKS tarnautojus, tačiau prašymas dėl nušalinimo nebuvo patenkintas.

Dėl pareikštų įtarimų pareiškėjas 2018 m. sausio 9 d. raštu Nr. EPR-24 pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tarnybinio nusižengimo nepadarė ir su pareikštais įtarimais nesutiko. 2018 m. sausio 24 d. VPVKS vedėjas ir vyriausiasis specialistas pasirašė Išvadą. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, gavęs užduotis 2017 m. liepos 13 d. APS-15-12818; 2017 m. liepos 14 d. APS-15-12983; 2017 m. liepos 20 d. APS-15-13390; 2017 m. rugsėjo 4 d. APS-15-17024; 2017 m. rugsėjo 4 d. APS-15-17139; 2017 m. rugsėjo 25 d. APS-15-18725; 2017 m. rugsėjo 28 d.

APS-15-19188; 2017 m. spalio 2 d. APS-15-19326 ir 2017 m. spalio 5 d. APS-15-19743 su Darbo inspektoriaus įgalioto asmens rezoliucija įformintu ir suformuotu pavedimu „Tirti“, viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, priėmė sprendimus „Nenagrinėti“ VDI užregistruotų anoniminių pranešimų dėl nelegalaus darbo, taip neatlikdamas Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 16 punkte VDI priskirtos funkcijos – vykdyti nelegalaus darbo reiškinių kontrolę. Taip pat pareiškėjas, gavęs užduotis 2017 m. liepos 13 d.

APS-15-12871; 2017 m. rugpjūčio 7 d. APS-15-14855; 2017 m. rugpjūčio 10 d. APS-15-15331; 2017 m. rugpjūčio 11 d. APS-15- 15407; 2017 m. rugpjūčio 18 d. APS-15-15753; 2017 m. rugpjūčio 22 d. APS-15-16129; 2017 m. rugpjūčio 23 d. APS-15-16208; 2017 m. rugpjūčio 30 d. APS-15-16702 ir 2017 m. rugpjūčio 30 d. APS-15-16704 su Darbo inspektoriaus įgalioto asmens rezoliucija įformintu pavedimu „Spręsti“, turėdamas teisę, įvertinus VDI užregistruotų anoniminių pranešimų dėl nelegalaus darbo turinį, kitą turimą informaciją bei galimo atlikti tokių pranešimų išnagrinėjimo efektyvumą, priimti dėl to savarankiškus motyvuotus sprendimus, taip pat nusprendė šių anoniminių pranešimų nenagrinėti, nenurodydamas užduoties kortelėse jokių tokių sprendimų motyvų.

Atsižvelgiant į šią Išvadą, buvo priimtas Įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas.

7. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad vadovas Įsakymu siekė priešingų tikslų, nei numatyta įstatyme, t. y. atliekamais tarnybinių nusižengimų tyrimais siekė ne užtikrinti tarnybinę drausmę, o susidoroti su juo dėl jo veiksmų, susijusių su neteisėtos paties vadovo veiklos, nekompetencijos viešinimu, išsakytos kritikos, skundų, nepagrįsti jokiais objektyviais ir patikimais įrodymais, patvirtinančiais šiuos pareiškėjo argumentus, t. y. kad būtent dėl konkrečių pareiškėjo nurodytų veiksmų ir jo išsakytos kritikos, viešinant vadovo neteisėtą veiklą ir akivaizdžią kompetencijos stoką, įstaigos vadovas jį neteisėtai ir nepagrįstai persekioja, siekia jam kenkti, susidoroti su juo. Todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl tariamo tendencingumo teismo vertinti kaip subjektyvios pareiškėjo prielaidos, pripažinti deklaratyviais, abstrakčiais ir nepagrįstais. Teismas pabrėžė ir tai, kad ne dėl visų pareiškėjo atliktų ankstesnių tarnybinių patikrinimų išvadose tarnybinių nusižengimų faktai buvo nustatyti ir tai leido daryti išvadą, kad tyrimai buvo objektyvūs, nešališki, kad prieš pareiškėją vadovas nebuvo (nėra) nusiteikęs priešiškai.

8. Teismas, spręsdamas, ar Išvadoje apibrėžtuose pareiškėjo veiksmuose (neveikime) yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. nustatinėdamas tarnybinio nusižengimo sudėties elementus (pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę), nurodė, kad Išvadoje dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, konstatuojant, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktuose įtvirtintas valstybės tarnautojams nustatytas bendrąsias pareigas, nurodytos ir tos konkrečios lokaliųjų teisės aktų normos, kurias pažeidė pareiškėjas, atitinkamais veiksmais padarydamas Išvadoje apibrėžtą veiką: VDI Vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Darbo inspektoriaus 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1-100, 19.5 punkto reikalavimas tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas; Darbo inspektoriaus 2016 m. balandžio 28 d. įsakymu Nr. EV-131 patvirtinto Kauno skyriaus vedėjo – vyriausiojo darbo inspektoriaus pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.12 punkto reikalavimas vykdyti Darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus; Aprašo 19 punkto reikalavimai dėl užduočių su rezoliucija „Tirti“ nenagrinėjimo; Aprašo 21 punktų reikalavimai dėl užduočių su rezoliucija „Spręsti“ nenagrinėjimo. Teismo vertinimu, Išvadoje aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, kokiais savo veiksmais ir kokias konkrečias veikas padarė pareiškėjas.

9. Teismas pažymėjo, kad anoniminių pranešimų nagrinėjimo tikslingumas buvo detalizuotas VDI lokaliajame teisės akte, t. y. Taisyklių 24 punkte, kuriame įtvirtinta, kad sprendimą dėl anoniminių pranešimų nagrinėjimo tikslingumo priima Darbo inspektorius arba jo įgaliotas asmuo. Teismas nustatė, kad Darbo inspektoriaus įgaliotas asmuo, vadovaudamasis Taisyklėmis ir Aprašu, spręsdamas dėl pranešimų apie nelegalų darbą tyrimo, per DSS IS priėmė dvejopo pobūdžio sprendimus, suformuodamas užduotis (nurodymus) pareiškėjui ir duodamas atitinkamus pavedimus: dalį anoniminių pranešimų tirti, o dėl kitos dalies – nuspręsti pačiam dėl patikrinimo efektyvumo.

Nors pareiškėjas nurodė, jog nagrinėjamu atveju Darbo inspektorius savo sprendimų atlikti pranešimų dėl nelegalaus darbo tyrimus nemotyvavo ir tai darė įtaką jo priimtiems sprendimams pranešimų nenagrinėti, teismo vertinimu, tiek Taisyklių, tiek Aprašo nuostatos nenustato vadovo pareigos motyvuoti duotų nurodymų ir tai suponuoja išvadą, kad vadovas ar jo įgaliotas asmuo, atsižvelgdami į tai, kad nelegalaus darbo faktams nustatyti VDI veikloje teikiama pirmenybė (prioritetas), neprivalėjo nurodyti tokių pavedimų motyvų.

Atsakovas, įsigyvendindamas Valstybinės darbo inspekcijos keliamus uždavinius, pagrįstai skyrė pareiškėjui suformuluotas užduotis pagal Aprašo 19 ir 21 punktų nuostatas, kurios, teismo vertinimu, priešingai nei teigė pareiškėjas, neprieštaravo Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies nuostatoms, tinkamai nurodė atitinkamas rezoliucijas informacinėje sistemoje. Teismas pabrėžė, kad konkretūs pavedimai tirti pranešimus dėl nelegalaus darbo ar pavedimai pačiam teritorinio skyriaus vedėjui nuspręsti dėl kontrolės vykdymo veiksmų atlikimo tikslingumo buvo Darbo inspektoriaus ar jo įgalioto asmens diskrecija.

Dokumentų valdymo ir apskaitos taisyklių, patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-118, 19 punkte nustatyta, kad atsižvelgiant į įstaigos veiklos ir registruojamų dokumentų pobūdį, jo vadovo rezoliucijos tekstas vertintinas kaip užduoties suformavimas. Nagrinėjamu atveju VDI vadovo įgaliotas asmuo duotais pavedimais pareiškėjui aiškiai bei suprantamai suformulavo bei nustatė teisės aktuose numatytą imperatyvią ir konkrečią pareigą, įpareigodamas veikti atitinkamu būdu, t. y. vienu atveju atlikti tyrimą pagal Aprašo 19 punkto reikalavimus, kitu atveju – įvertinus užduoties kortelėje nurodytą pranešimo turinį bei kitą turimą informaciją – asmeniškai spręsti, ar patikrinimas gali būti (ne)efektyvus, priimti motyvuotą sprendimą (ne)vykdyti kontrolės veiksmų pagal užduoties kortelėje nurodytą rezoliuciją dėl pranešimo informacijos tyrimo (Aprašo 21 p.).

10. Teismo vertinimu, pareiškėjas, priklausomai nuo būsimo patikrinimo efektyvumo, tik antruoju atveju turėjo teisę savarankiškai nuspręsti netirti anoniminių pranešimų, bet nurodydamas tokio sprendimo motyvus, tačiau dėl pranešimų su rezoliucija „Tirti“ jis, gavęs tokia apimtimi suformuotas konkrečias užduotis, negalėjo savaip interpretuoti ar kvestionuoti šių vadovo pavedimų turinio. Pagal Pareigybės aprašymo 7.12 punkto reikalavimą pareiškėjas privalėjo vykdyti Darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus. Dokumentų valdymo tvarkos aprašo 124.3 punkte nustatyta, kaip privalo elgtis valstybės tarnautojas, kai jis nesutinka su VDI vadovybės ar kito atsakingo asmens rezoliucija ar nurodymu užduotyje. Pareiškėjas nesutikimo veiksmo VDI Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinėje sistemoje, kaip nustatyta paminėtame Dokumentų valdymo tvarkos aprašo 124.3 punkte, nenurodė, t. y. gautus pavedimus privalėjo vykdyti be sąlygų. Pareiškėjas dėl visų anoniminių pranešimų nusprendė jų nenagrinėti, tokiu būdu, kaip pagrįstai ir teisėtai nurodyta tarnybinio patikrinimo išvadoje, ginčo atveju pareiškėjas pareigos, nustatytos Pareigybės aprašymo 7.12 punkte, tinkamai neatliko, taip pažeisdamas ir Taisyklių 19.5 punkto reikalavimą tinkamai atlikti Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Šiuo aspektu teismas akcentavo ir tai, kad pareiškėjas, gavęs VDI Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinėje sistemoje suformatuotas užduotis, taip pat privalėjo asmeniškai susipažinti ne tik su užduočių kortelėmis, kurias jam pateikė VDI inspekcijos Kauno skyriaus darbuotojos J. L. ir S. M., bet tiesiogiai pats ir su į jo elektroninį paštą pateiktomis elektronine forma įrašytomis vadovo ar jo įgalioto asmens rezoliucijomis, tuo labiau, kad būtent jam, kaip teritorinio padalinio vadovui, buvo keliami itin aukšti veiklos ir atsakomybės standartai už VDI pavestų uždavinių bei funkcijų įgyvendinimą, darbo organizavimą, veiklos kontrolę. Teismo vertinimu, neįrašymas rezoliucijos ranka atitinkamoje užduoties kortelėje, bet elektroninių rezoliucijų pateikimas DSS Informacinėje sistemoje Aprašo nuostatoms neprieštarauja, t. y. šiuo aspektu pareiškėjo teiginiai pripažinti nepagrįstais.

11. Teismas nurodė, kad atmestinas pareiškėjo argumentas, jog jam pavaldžioms Kauno skyriaus tarnautojoms nepateikus jam kartu su užduočių kortelėmis vadovo rezoliucijų, nesant kortelėse „ranka“ įformintų rezoliucijų, jis nežinojo, kad jam yra skirti konkretūs pavedimai. Teismo vertinimu, siekiant susipažinti su paskirtos užduoties turiniu ir atitinkama rezoliucija, pareiškėjas privalėjo pats asmeniškai atlikti atitinkamus veiksmus DSS IS, tačiau to nepadarė. Teismo teigimu, pareiškėjo kaltinimai vyriausiosioms specialistėms S. M. ir J. L., kad šios kartu su užduočių kortelėmis nepateikė jam informacinėje sistemoje esančių elektroninių rezoliucijų tekstų, visiškai nepagrįsti ir nešalina jo atsakomybės. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjo nurodomi argumentai, kuriais jis grindžia skundo reikalavimą, yra prieštaringi, nes viena vertus, pareiškėjas nurodo neturėjęs galimybių žinoti apie konkrečias vadovo rezoliucijas, kitaip tariant aiškiai išreikštos vadovo valios dėl konkretaus anoniminio skundo kontrolės būdo, kita vertus, jis deklaratyviai teigė, jog priimdamas sprendimus, visus anoniminius skundus jis visapusiškai vertino, tikrindamas bei analizuodamas informaciją, naudodamasis visais informacinėje sistemoje turimais duomenimis. Teismas akcentavo ir tai, kad pareiškėjas bandė daryti poveikį darbuotojoms, liudijusioms teisme, siekdamas nesuteikti teismui su tarnybiniu nusižengimu susijusios visapusiškos informacijos ir tokiu būdu pagrįsti savo teiginius, kad jam nebuvo žinomi vadovo ar jo įgalioto asmens konkretūs pavedimai. Ši aplinkybė pagrindė pareiškėjo siekį bet kokiomis priemonėmis paneigti savo kaltę bei išvengti tarnybinės atsakomybės.

12. Teismo nuomone, pareiškėjo reiškiama asmeninė nuomonė, kad anoniminiams skundams tirti neefektyviai naudojamos valstybės lėšos ir kiti ištekliai, pažeidžiamos skundžiamų ūkio subjektų teisės, trukdant ūkio subjektams verstis teisėta ūkine veikla, jo vertinimai, kad anoniminiuose pranešimuose pateikiama informacija dažniausiai nepasitvirtina, kad anoniminius pranešimus naudoja ir nesąžiningi ūkio subjektų konkurentai bei kiti piktavaliai asmenys, siekdami melagingai apskųsti kitus ūkio subjektus, taip pat pareiškėjo įvardijami VDI darbo organizavimo trūkumai nesuteikė pareiškėjui teisės atsisakyti ar nevykdyti jo kompetencijai priskirtų funkcijų ir nepaneigė jo tiesioginės pareigos vykdyti vadovybės pavedimus. Ginčo atveju pareiškėjo sąmoningai pasirinktas elgesio modelis, kai jis esant vadovo rezoliucijai „Tirti“ sąmoningai priėmė sprendimus nenagrinėti VDI užregistruotų anoniminių pranešimų dėl nelegalaus darbo, taip pat nenurodymas jokių motyvų dėl tokių pranešimų nenagrinėjimo, esant rezoliucijai „Spręsti“, teismo vertinimu, akivaizdžiai prieštarauja imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms pareiškėją veikti atitinkamu būdu.

13. Teismas įvertino, kad Aprašas, priešingai nei teigia pareiškėjas, nėra norminis aktas. Apraše neišreikštos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės). Šiuo Aprašu institucijos valia buvo nustatytos VDI organizacinės ir administracinės priemonės dokumentų valdymo srityje, kurių tik VDI darbuotojai (individualiais požymiais apibrėžta asmenų grupė) privalėjo laikytis, atlikdami Valstybinės darbo inspekcijos įstatyme VDI priskirtas funkcijas. Nors Aprašas yra daugkartinio taikymo aktas, tačiau jame įtvirtintų elgesio taisyklių turiniu bei pobūdžiu įtvirtina konkretaus pobūdžio nurodymus individualiais, rūšiniais požymiais apibūdintų subjektų grupei ir įtakoja ne visų, bet tik Apraše nurodytų dalies subjektų veiklą. Todėl, teismo vertinimu, Aprašas nepripažintinas norminiu teisės aktu, nes jo požymiai neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos ir, priešingai nei nurodė pareiškėjas, neprivalėjo nustatyta tvarka būti skelbiamas Teisės aktų registre.

14. Teismo vertinimu, tarnybinio nusižengimo tyrimo bei tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūra nebuvo pažeista, ji buvo atlikta iš esmės laikantis tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarką reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų.

15. Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog kiekvieną VPKVS dirbantį valstybės tarnautoją, kurio pareigybės aprašyme buvo numatyta tirti tarnybinius nusižengimus ir pateikti dėl to motyvuotas išvadas, VPVKS vedėjas galėjo įpareigoti tirti tarnybinį nusižengimą po to, kai Darbo inspektorius įpareigojo tai atlikti skyrių. Būtent tokia tvarka įpareigojimas tirti pareiškėjo ginčijamą tarnybinį nusižengimą ir buvo pagrįstai nukreiptas VPVKS vyriausiajam specialistui G. P.. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog VDI pranešimą dėl pradėto tarnybinio nusižengimo tyrimo ir pareiškiamų įtarimų pareiškėjui įteikė VPVKS, o jį pasirašė šio skyriaus vedėjas, atlikto tarnybinio nusižengimo tyrimo motyvuotą Išvadą kartu pasirašė ir Darbo inspektoriui pateikė tiek šio skyriaus vedėjas R. G., tiek ir tiesiogiai tyrimą atlikęs VPVKS vyriausiasis specialistas G. P.. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo skunde nurodytas procedūrinis pažeidimas – Taisyklėse nėra numatyta teisė tarnautojui, gavusiam pavedimą atlikti tarnybinio nusižengimo tyrimą, šią užduotį perskirti kitam tarnautojui, nebuvo padarytas, nes tyrimas atliktas įgalioto asmens.

16. Teismas, vadovaudamasis Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkto nuostata, kad gavus oficialią informaciją, tarnybinio nusižengimo tyrimas pradedamas per 5 darbo dienas nuo šios informacijos gavimo, įvertino, jog pareiškėjas visiškai nepagrįstai nurodė, kad ginčo atveju per minėtą terminą galimai padaryto tarnybinio nusižengimo tyrimas nebuvo pradėtas. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad vykdant VDI administracijos skyrių 2017 m. rugsėjo 28 d. pasitarimo EC-11 užduotį – išnagrinėti, kaip nuo 2017 m. birželio 21 d. VDI teritoriniuose skyriuose vykdomi Aprašo reikalavimai, buvo tikrinta pastarųjų veikla, vykdyta nuo 2017 m. birželio 21 d. iki 2017 m. lapkričio 21 d., t. y. buvo siekiama atlikti kompleksišką vertinimą. 2017 m. gruodžio 27 d. buvo parengta patikrinimo (vertinimo) ataskaita, kurioje pasiūlyta inicijuoti tyrimą dėl galbūt VDI Kauno skyriaus vedėjo padaryto tarnybinio nusižengimo. Ši ataskaita buvo oficiali informacija, nuo kurios gavimo skaičiuotinas Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 3 punkte nustatytas terminas. Teismo vertinimu, kadangi Darbo inspektorius 2017 m. gruodžio 29 d. pradėjo tarnybinio nusižengimo tyrimą, įpareigojimu pavesdamas tai atlikti VPVKS, terminas nebuvo praleistas.

17. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2018 m. sausio 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. EPR-14 nurodytas prašymas nuo tyrimo nušalinti visus VPVKS valstybės tarnautojus dėl jų šališkumo buvo nepagrįstas. Pareiškėjo teiginiai, kad įstaigos vadovas ir tyrimą atlikę valstybės tarnautojai turėjo suinteresuotumą ir buvo šališki, paremti tik pareiškėjo subjektyviais asmeniniais įsitikinimais ir prielaidomis. Jokių objektyvių bei patikimų duomenų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo įvardytų asmenų tendencingumo, šališkumo, jų tiesioginio ar netiesioginio suinteresuotumo tyrimo baigtimi, nebuvo. Teismas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas nepagrįstai teigė, jog Darbo inspektoriui turėjus pareigą kreiptis į socialinių reikalų ir darbo ministrą su prašymu paskirti valstybės tarnautoją jo tarnybiniam nusižengimui tirti, kadangi Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punkte numatyta tokia galimybė į pareigas priėmusiam asmeniu tik tuo atveju, kai įstaigoje nėra tiek valstybės tarnautojų, jog būtų galima skirti valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti. Ginčo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

18. Teismas, įvertinęs ginčo teisinį reglamentavimą, nustatytas reikšmingas aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, padarė išvadą, kad tarnybinis patikrinimas, kurio Išvada remiantis buvo priimtas sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo pareiškėjui, atliktas visapusiškai ir objektyviai, nepažeidžiant teisės aktuose nustatytų terminų, tvarkos ir pagrindinių procedūrų, konstatuojant pareiškėjo veiką, nurodant ja (veika) pažeistus teisės aktus ir konkrečius jų punktus, Išvadoje motyvuotai, pakankamai aiškiai nurodant, kurie pareiškėjo sąmoningi veiksmai (neveikimas) buvo neteisėti, adekvačiai ir pakankamai išdėstant motyvus. Atsižvelgdamas į nusižengimo pobūdį, jo padarymo priežastis, kaltės formą, nenustatęs tarnybinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių, teismas konstatavo, jog Įsakymas buvo priimtas išsamiai išnagrinėjus visas tarnybinio nusižengimo padarymo priežastis, tarnybinio nusižengimo aplinkybes, pagrįstai konstatuojant pareiškėjo kaltę, pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, buvo adekvati ir proporcinga padarytam tarnybiniam nusižengimui.

III. 19. Pareiškėjas M. P. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

20.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad vadovas, traukdamas pareiškėją tarnybinėn atsakomybėn, neturėjo įstatymui prieštaraujančio tikslo – siekio susidoroti su pareiškėju dėl to, jog pastarasis ėmėsi veiksmų dėl neteisėtos vadovo veiklos. Pareiškėjas tvirtina, kad pateikė pakankamai konkrečių įrodymų, patvirtinančių tendencingo nusistatymo ir susidorojimo faktą, tačiau teismas juos laikė tik deklaratyviais pareiškėjo samprotavimais ir konstatavo, kad šių aplinkybių pareiškėjas neįrodė. Be to, teismas administracinėse bylose yra aktyvus, t. y. turi pareigą pats rinkti įrodymus bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Nagrinėjamu atveju tos pačios sudėties Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo ir kitą administracinę bylą Nr. eI-2972-406/2017, kurioje pareiškėjas yra pateikęs daug kitų įrodymų ir detalius paaiškinimus apie tai, kad vadovas persekioja jį nepagrįstais tarnybinių nusižengimų tyrimais siekdamas neteisėtų tikslų. Teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas šioje byloje, nebuvo aktyvus (nerinko papildomų įrodymų) ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko nebuvo įvertinta esminė bylos aplinkybė, jog vadovas Įsakymu siekė neteisėtų tikslų – ne tarnybinę drausmę užtikrinti, o susidoroti su pareiškėju dėl to, kad pastarasis ėmėsi veiksmų dėl neteisėtos vadovo veiklos. Visa tai nulėmė neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą.

20.2. Teismas, vertindamas įrodymus, padarė neteisingą išvadą, kad pareiškėjas, esant vadovo rezoliucijai „Tirti“, sąmoningai priėmė sprendimus nenagrinėti VDI užregistruotų anoniminių pranešimų dėl nelegalaus darbo, taip pat esant rezoliucijai „Spręsti“ sąmoningai nenurodė jokių motyvų dėl tokių pranešimų nenagrinėjimo. Įstatymų leidėjas Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalyje yra aiškiai įtvirtinęs, kad bendra taisyklė yra ta, jog anoniminiai pranešimai nėra tiriami. Anoniminio pranešimo tyrimas galimas tik tuo atveju, kai Darbo inspektorius savo sprendimą atlikti tyrimą motyvuoja. Be to, įstatymų leidėjas yra nurodęs, kad anoniminio pranešimo tyrimas galimas tik tuo atveju, kai motyvuotas sprendimas yra priimtas dėl to konkretaus pranešimo ištyrimo, t. y. Darbo inspektorius neturi teisės iš anksto nusistatyti tvarkos, jog tiriami visi be išimties anoniminiai pranešimai apie nelegalų darbą. Pareiškėjo nuomone, teismo išvada, kad vadovas ar jo įgaliotas asmuo neprivalėjo motyvuoti savo pavedimų, prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies nuostatai, t. y. teismas netinkamai aiškino ir taikė šia įstatymo nuostatą ir šis netinkamas taikymas lėmė neteisėto ir neteisingo sprendimo priėmimą. Liudytojų S. M. ir J. L. parodymai yra nepatikimi, kadangi liudytojos teisme savo parodymus keitė, melavo. Be to, byloje nėra nei vieno patikimo įrodymo, kuris patvirtintų, jog liudytojas pareiškėjas mėgino paveikti. Teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą pareiškėjo teisę į sąžiningą (tinkamą) procesą. Šis pažeidimas pasireiškė tuo, kad teismas S. M. ir J. L. parodymais rėmėsi pažeisdamas teismų praktikoje suformuotas įrodymų vertinimo taisykles ir tuo paneigdamas pareiškėjo galimybes gintis. Darbo inspektoriui priimant teisės normas buvo pažeisti teisėkūros aiškumo ir sistemiškumo principai, todėl atsakomybė tenka vadovui, kadangi jis priėmė / turėjo teisę keisti atitinkamas teisės normas, tačiau jų neištaisė.

20.3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarnybinio nusižengimo tyrimo metu nebuvo padaryta esminių pažeidimų, kurie tokį tyrimą darytų neteisėtu. Administracinėje teisėje, priešingai nei civilinėje, yra taikytinas principas, jog leidžiama tik tai, kas numatyta teisės normose, bei viešajame administravime yra taikytini įstatymo viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principai, todėl tiek R. G., perduodamas savo įgaliojimus tirti pareiškėjo galbūt tarnybinį nusižengimą G. P., tiek pastarasis, tuos įgaliojimus perimdamas, pažeidė įstatymų viršenybės ir nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Tarnybinį nusižengimą tyrė teisėtų įgaliojimų neturintis valstybės tarnautojas, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti Įsakymą. Pareiškėjo nuomone, kadangi tarnybinio nusižengimo tyrimas buvo inicijuotas Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus atlikto atsakovo vidaus audito pagrindu, t. y. vadovaujantis atsakovo Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus 2017 m. gruodžio 27 d. patikrinimo (vertinimo) ataskaita Nr. 12.02.B-10, visa tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra yra neteisėta.

20.4. Teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad pareiškėją traukiant tarnybinėn atsakomybėn tyrimą atlikę asmenys nesukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktų. Nagrinėjamu atveju buvo matyti, kad tarp vadovo ir pareiškėjo yra kilę didelių asmeninių nesutarimų, kaip ir tarp R. G. bei G. P., kadangi jų ir vadovo veiksmus pareiškėjas buvo apskundęs Valstybinei tarnybinės etikos komisijai. Šiai atsisakius atlikti tyrimą dėl akivaizdžių duomenų apie privačių ir viešųjų interesų buvimą nepateikimo buvo pradėta administracinė byla Nr. eT-797-208/2018 Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

20.5. Teismas byloje vykdė formalų, o ne realų teisingumą, nes neatsižvelgė į tai, kad atsakovo tarnautojai ir darbuotojai yra tiesiogiai ar netiesiogiai priklausomi nuo vadovo, kad per atsakovo organizacinę struktūrą vadovas turėjo visas galimybes susikurti sau formalius pretekstus susidoroti su pareiškėju ir tai padarė. Teismas akcentavo tarnybinės atsakomybės neišvengiamumą, tačiau neįvertino svarbesnio teisės principo – konstitucinio proporcingumo principo ir minėtų savitų bylos aplinkybių, kurios patvirtina, jog tarnybinio nusižengimo konstatavimas ir tarnybinės nuobaudos skyrimas nagrinėjamu atveju prieštarauja pastarajam teisės principui.

20.6. Pareiškėjo pateiktas su apeliaciniu skundu Darbo inspektoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymas Nr. EPK-266 „Dėl M. P. B. tarnybinio nusižengimo“ patvirtina bylai reikšmingą aplinkybę, t. y. tai, kad vadovas realizavo savo siekį susidoroti su pareiškėju atleisdamas jį iš pareigų.

21. Atsakovas VDI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

22.1. Pareiškėjo skundas dėl Darbo inspektoriaus J. G., Vilniaus teritorinio skyriaus vedėjo R. R., VPVKS vedėjo R. G. bei šio skyriaus vyriausiojo specialisto G. P. ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministrės E. R. veiksmų atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo nuostatoms (menamo šališkumo) išnagrinėtas Vyriausiojoje tarnybinės etikos komisijoje, kuri nusprendė tyrimo pagal pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes nepradėti. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija konstatavo, jog pareiškėjo skunde pateikti teiginiai, kad skundžiami valstybės tarnautojai turi atitinkamą suinteresuotumą, yra paremti tik pareiškėjo asmeniniais įsitikinimais ir prielaidomis, bet ne akivaizdžiais duomenimis. Minėtą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris 2018 m. kovo 1 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. el-797-208/2018, kuriuo pareiškėjo skundą atmetė (šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs). Pareiškėjas apskritai netinkamai aiškina ir nori, kad būtų taikyta Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punkto nuostata. Atsakovo nuomone, tariamai egzistuojančio konflikto su Darbo inspektoriumi ir pastarojo šališkumo regimybė pareiškėjui yra reikalinga siekiant išvengti atsakomybės. VDI vadovui tiesiogiai ir netiesiogiai yra pavaldūs visi be išimties VDI 283 valstybės tarnautojai ir darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, todėl vadovaujantis pareiškėjo logika niekas iš jų negalėtų atlikti pareiškėjo tarnybinių nusižengimų tyrimų.

22.2. Vadovaujantis Darbo inspektoriaus 2016 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. EV-393 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus nuostatų pakeitimo“, tarnybinių nusižengimų tyrimų veikla VDI yra organizuojama taip, kad funkciją „Vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įpareigojimu, tirti tarnybinius nusižengimus ir pateikti dėl to motyvuotas išvadas“ yra pavesta vykdyti VPVKS. Kiekvieną šiame skyriuje dirbantį valstybės tarnautoją, kurio pareigybės aprašyme yra numatyta tokia veikla, VPVKS vedėjas gali įpareigoti tirti tarnybinį nusižengimą po to, kai Darbo inspektorius įpareigojo tai atlikti skyrių. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2018 m. sausio 15 d. raštu Nr. (9.6-3) SD-252 buvo atsakyta į pareiškėjo 2017 m. gruodžio 13 d. kreipimąsi dėl VPVKS įsteigimo ir veiklos teisėtumo. Visi pareiškėjo išvedžiojimai šiuo klausimu buvo paneigti, o pareiškėjas tokių ministro išvadų teisės aktų nustatyta tvarka neapskundė.

22.3. Pareiškėjo teiginius dėl Aprašo negaliojimo ir negalėjimo jo taikyti ginčo teisiniams santykiams todėl, kad pastarasis neva yra norminis teisės aktas ir dėl to turėjo būti skelbiamas Teisės aktų registre, paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės kolegijos 2007 m. vasario 19 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. I1-1/2007, pateiktas išaiškinimas, pagal kurį ne kiekvienas viešojo administravimo subjekto priimamas aktas yra norminis administracinis aktas. Aprašas laikytinas Valstybinės darbo inspekcijos vidaus administravimo dokumentu ABTĮ taikymo prasme.

22.4. Priešingai nei savo apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas, teismas byloje buvo aktyvus rinkdamas įrodymus bylai reikšmingoms aplinkybėms nustatyti. Tai patvirtina tas faktas, jog teismas, gilindamasis į ginčo šalių bei liudytojų paaiškinimus, 2018 m. balandžio 18 d. posėdyje įpareigojo atsakovo atstovą, kaip rašytinį įrodymą, pateikti į bylą Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinės sistemos VDI Vadovybės, skyriaus vedėjo, pagrindinio registratoriaus, skyriaus registratoriaus, ir inspektoriaus naudotojo instrukciją bei VDI Kauno teritoriniam skyriui paskirtų atlikti ginčo užduočių, kurių neįvykdė arba netinkamai įvykdė pareiškėjas, korteles kartu su jas atitinkančiomis prašymo tyrimo užduoties kortelėmis APS, kurios nėra vienas ir tas pats, kadangi skiriasi tiek forma, tiek turiniu, tiek eilės numeriu. Dėl to buvo atidėtas bylos nagrinėjimas ir kitas teismo posėdis įvyko 2018 m. gegužės 21 d.

22.5. Darbo inspektorius 2018 m. gegužės 10 d. įsakymu Nr. EPK-201 nusprendė, jog Kauno teritorinio skyriaus vyriausiosios specialistės S. M. ir J. L. pareiškėjui informacijos apie skyriui skirtų užduočių turinį tirti skundus apie nelegalaus darbo apraiškas arba spręsti dėl pastarųjų tyrimo pateikti neprivalėjo, todėl darbo drausmės pažeidimo nepadarė. Prieš tai Darbo inspektorius 2018 m. gegužės 7 d. raštu Nr. EAD-12 paprašė pareiškėjo nurodyti, kokių teisės aktų nuostatas S. M. ir J. L. galbūt pažeidė neinformavusios jo apie skyriui skirtų užduočių turinį. Pareiškėjas 2018 m. gegužės 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 424 Darbo inspektoriui atsakė, tačiau kokių nors S. M. ir J. L. padarytų teisės aktų pažeidimų nenurodė. Darbo inspektoriui patikrinus, jog pareiga informuoti VDI Kauno teritorinio skyriaus vedėją apie šiam skyriui skirtų užduočių turinį S. M. ir J. L. nėra nustatyta kokiais nors Valstybinės darbo inspekcijos lokaliaisiais teisės aktais, pareiškėjas buvo paklaustas ir apie tai, ar jis, kaip skyriaus vedėjas, minėtoms vyriausiosioms specialistėms tokios pareigos nėra nustatęs savarankiškai kokiu nors atskiru potvarkiu. Pareiškėjas siekė, kad teismas, nesužinojęs apie jo pareigą asmeniškai susipažinti su užduočių turiniu (perskaityti į pareiškėjo elektroninį paštą gautus laiškus), nustatytų, jog S. M. ir J. L. jam nepateikus visos informacijos apie ginčo užduotis, pareiškėjas buvo suklaidintas ir dėl padarytų pažeidimų yra nekaltas. Tokiu pareiškėjo elgesiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968 patvirtintų Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių 7.1 punkte nustatyto atsakomybės principo reikalavimas.

22.6. Dar vienas naujas, tik apeliaciniame skunde atsiradęs pareiškėjo gynybos argumentas yra tai, kad ankstesnį jo teiginį apie atsakovo lokaliųjų teisės aktų painumą neva patvirtina tas faktas, jog VPVKS 2017 m. gruodžio 27 d. patikrinimo ataskaitos Nr. 12.02.-B-10 rezoliucinės dalies 2 punkte yra pripažinta, kad atsakovo lokalieji aktai dėl nelegalaus darbo nėra aiškūs ir gali būti suprantami skirtingai, o 2017 m. gruodžio 29 d. rezoliucija, priimta dėl minėtos ataskaitos, vadovas taip pat pripažino šią problemą, kadangi rezoliucijoje numatė tokius lokaliuosius aktus tobulinti. Minėtoje ataskaitoje apie poreikį tobulinti VDI lokaliuosius teisės aktus yra pasakyta taip: „Siekiant pašalinti veiklos riziką dėl galimų darbo inspektorių klaidų (apgaulės) ar nevienodo teisės aktų interpretavimo ir taikymo, tikslinga suderinti VDI lokaliuosiuose teisės aktuose nuostatas, reglamentuojančias VDI inspektorių veiksmus, pasirengiant inspektavimui ir nustatyti darbo inspektoriams prievolę, vykdant ND kontrolę, susipažinti su visa informacija apie ūkio subjektą DSS IS ir kitų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų duomenų bazėse“. Veiksmai, apie kuriuos yra kalbama, niekaip nėra susiję su ginčo užduočių paskyrimo ir susipažinimo su jomis VDI procedūrų keitimu, o faktas, kad atsakovas laikas nuo laiko peržiūri ir esant poreikiui tobulina savo lokaliuosiuose teisės aktuose nustatytus veiklos procesus, negali pateisinti pareiškėjo aiškinimo, jog dėl to jis nesuprato, kaip privalo elgtis, vykdydamas nelegalaus darbo apraiškų kontrolę.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo M. P. B. skundo reikalavimas panaikinti Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus 2018 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. EPK-35, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – griežtas papeikimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes (skundo pagrindas), atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui (VDI Kauno skyriaus vedėjui – vyriausiajam darbo inspektoriui (teritorinio skyriaus vedėjui)) paskyrė tarnybinę nuobaudą už tai, kad pareiškėjas neįvykdė ar netinkamai įvykdė užduotis: 2017 m. rugpjūčio 7 d. Nr. 266141; 2017 m. rugpjūčio 10 d. Nr. 266473; 2017 m. rugpjūčio 11 d. Nr. 266554; 2017 m. rugpjūčio 18 d. Nr. 266863; 2017 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 267117; 2017 m. rugpjūčio 23 d. Nr. 267306; 2017 m. rugpjūčio 30 d. Nr. 267699 bei Nr. 267697; 2017 m. rugsėjo 4 d. Nr. 268225; bei Nr. 268232; 2017 m. rugsėjo 25 d. Nr. 269494; 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. 270046; 2017 m. spalio 2 d. Nr. 270053 ir 2017 spalio 5 d. Nr. 270634 (toliau – ir Užduotys), t. y. už tai, kad pareiškėjas savo veiksmais (neveikimu) pažeidė VTĮ 15 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktų, Aprašo 19 ir 21 punktų, VDI vidaus tvarkos taisyklių 19.5 punkto ir Pareigybės aprašymo 7.12 punktų reikalavimus.

25. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas dėl skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, jog pirmosios instancijos teismas deramai neatliko įrodymų vertinimo, todėl nepagrįstai nenustatė VDI vadovo įstatymui prieštaraujančio tikslo – siekio susidoroti su pareiškėju turėjimo, be to, nuobauda pareiškėjui paskirta nesant jo kaltės dėl tariamo tarnybinio nusižengimo padarymo, kadangi Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalyje įtvirtinta, jog anoniminiai pranešimai nėra tiriami. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė, jog tarnybinio nusižengimo tyrimo procedūra atitiko teisės aktų reikalavimus ir nebuvo padaryta esminių pažeidimų, kad Darbo inspektorius ir asmenys, atlikę tyrimą ir pasirašę Išvadą, dėl asmeninio konflikto su pareiškėju nesupainiojo viešųjų ir privačių interesų. Atsakovas, nesutikdamas su apeliaciniu skundu, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, jog pareiškėjas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad pareiškėjas kaltais neteisėtais veiksmais pažeidė valstybės tarnybos tvarką ir jam už tai pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda, atliekant tarnybinį patikrinimą ir surašant Išvadą bei priimant Įsakymą nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros.

27. Šiuo aspektu primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

28. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Įsakymas, kuriuo pareiškėjui buvo skirta tarnybinė nuobauda, yra pagrįstas ir teisėtas.

29. Nagrinėjant administracines bylas dėl tarnybinių nuobaudų paskyrimo pagrįstumo ir teisėtumo, teismine tvarka kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina patikrinti ir įvertinti paskirtos tarnybinės nuobaudos atitikimą bendriesiems tarnybinių (drausminių) nuobaudų skyrimo principams (įskaitant nuobaudos tikslingumo ir veiksmingumo) bei teisingumo ir protingumo kriterijams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-319/2007; 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-1838/2012). Įrodinėjimo našta dėl neigiamų pasekmių tarnautojui taikymo paprastai perkeliama darbdaviui ir būtent darbdaviu esantis viešojo administravimo subjektas privalo įrodyti, kad yra pagrindas taikyti drausminę atsakomybę valstybės tarnautojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-2207/2011; kt.).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog tam, kad valstybės tarnautojas būtų traukiamas tarnybinėn atsakomybėn, nepakanka vien fakto, jog jis neatliko savo pareigų arba jas atliko netinkamai, konstatavimo; būtina nustatyti visus tarnybinio nusižengimo sudėties elementus – pažeidimo padarymo faktą, jį padariusį valstybės tarnautoją, pasekmes, priežastinį ryšį tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltę (žr., pvz., 2014 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-982/2014; 2015 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-662/2015 ir kt.).

31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose yra pabrėžęs būtinumą tarnybinio patikrinimo išvadoje neapsiriboti nuoroda į bendro pobūdžio teisės normą, o yra akcentavęs būtinumą nustatyti kokias konkrečias specialiųjų teisės aktų normas valstybės tarnautojas pažeidė tam tikrais savo veiksmais ar neveikimu (žr., pvz., 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2476/2012; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014 ir kt.). Valstybės tarnautojo atsakomybė už neveikimu padarytą veiką kyla tokiu atveju, kai pareiga veikti atitinkamu būdu yra suformuluota konkrečiai, imperatyviai, pavyzdžiui, įtvirtinta valstybės tarnautojo veiklą reglamentuojančiuose teisės norminiuose aktuose, atitinkamos institucijos (įstaigos) vidaus teisės aktuose, kituose teisės aktais patvirtintuose valstybės tarnautojo teisinį statusą (jo teises ir pareigas) apibrėžiančiuose oficialiuose dokumentuose (pareiginėse instrukcijose, pareigybės aprašymuose ir pan.). Taigi nustatant, ar valstybės tarnautojas neveikimu padarė teisei priešingą veiką (tarnybinį nusižengimą), būtina įvertinti, ar konkretus jo pasirinktas elgesio modelis objektyviai prieštaravo imperatyviosioms teisės aktų nuostatoms, įpareigojančioms veikti tam tikru būdu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-370/2011 ir kt.).

32. Pažymėtina, kad kai darbdavys duoda neteisėtus nurodymus ar nesupažindina pareigūno su konkrečiomis jo pareigomis, kurias jis pagal turimus įgaliojimus ir kompetenciją turi vykdyti, tokių nurodymų neįvykdymas, tam tikrų pareigų neatlikimas, nežinant, jog jas reikia atlikti, negali būti pagrindu tarnybinei atsakomybei, nes būtinųjų tarnybinės atsakomybės sąlygų – valstybės tarnautojo neteisėtų veiksmų ir / ar kaltės dėl tarnybos drausmės pažeidimo – nėra. Taip pat yra svarbu įvertinti darbdavio įtaką tam, kad darbuotojas neatliko tam tikrų veiksmų ar juos atliko netinkamai.

33. Sprendžiant, ar skundžiamu sprendimu paskirta nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), kuriose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių, o tarnybinio patikrinimo bei tarnybinės nuobaudos tikslas yra susijęs išimtinai su išsamiu ir nešališku galimo tarnybinio nusižengimo aplinkybių tyrimu ir vertinimu, kaltų asmenų nustatymu bei nubaudimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-384/2013 ir kt.).

34. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo valstybės tarnautojams tvarką reglamentuojančios normos yra dvejopos pagal jų pažeidimo pasekmes paskirtos nuobaudos teisėtumui, t. y. vienų tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimą įstatymų leidėjas be sąlygų sieja su paskirtosios nuobaudos neteisėtumu, o kitų tarnybinių nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų įtaka paskirtos nuobaudos teisėtumui turi būti vertinama pagal bendrąsias taisykles, įtvirtintas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte – administracinis aktas turi būti panaikintas, jeigu jis neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-497-492/2015; 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3008-662/2018 ir kt.). Pažymėtina ir tai, kad tarnybinių nuobaudų skyrimo terminai bei draudimas skirti daugiau negu vieną nuobaudą už tą patį tarnybinį pažeidimą yra priskirtini prie tarnybinės nuobaudos skyrimo taisyklių pažeidimų, kuriuos įstatymų leidėjas be sąlygų sieja su paskirtos nuobaudos neteisėtumu.

35. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad Išvadoje nepagrįstai buvo nustatyta, jog pareiškėjas padarė atsakovo nurodytų teisės aktų normų pažeidimus, pažymėtina, kad VDI vidaus tvarkos taisyklių 19.5 punkte nustatyta, jog būtina tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, o Pareigybės aprašymo 7.12 punkte nurodyta, kad pareiškėjas turi vykdyti Darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų nenuolatinio pobūdžio pavedimus ir nurodymus tam, kad būtų pasiekti VDI strateginiai tikslai.

36. Tarnybinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Aprašo 19 punkto reikalavimus, kuomet, priešingai nei buvo nurodyta Darbo inspektoriaus įgalioto asmens rezoliucijoje „Tirti“, priėmė sprendimus neatlikti Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 16 punkte VDI priskirtos funkcijos – vykdyti nelegalaus darbo reiškinių kontrolę, jam pateiktose Pirmosios užduočių grupės kortelėse, viršydamas pareiškėjui suteiktus įgaliojimus, įrašė rezoliucijas „Nenagrinėti“. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė Aprašo 21 punkto reikalavimus, kuomet, gavęs Darbo inspektoriaus įgalioto asmens užduotis su jose įrašyta rezoliucija „Spręsti“ ir turėdamas teisę įvertinti VDI užregistruotų anoniminių pranešimų dėl nelegalaus darbo turinį, kitą turimą informaciją bei galimo atlikti tokių pranešimų išnagrinėjimo efektyvumą, priimti dėl to savarankiškus motyvuotus sprendimus, pareiškėjas, priėmęs sprendimus atitinkamų anoniminių pranešimų nenagrinėti, Antrosios užduočių grupės kortelėse tokių savo sprendimų motyvų nesurašė, kaip tai imperatyviai yra nurodyta minėtame Aprašo punkte.

37. Užduočių pateikimo metu galiojęs Aprašo 19 punktas nustatė, jog teritorinio skyriaus vedėjas, gavęs užduoties kortelę dėl pranešimo tyrimo, kurioje nurodyta rezoliucija „Tirti“, užduoties kortelėje nurodo vykdytoją, atsakingą už pranešimo ištyrimą. Aprašo 21 punkte nustatoma, kad teritorinio skyriaus vedėjas, gavęs užduoties kortelę dėl pranešimo tyrimo, kurioje nurodyta rezoliucija „Spręsti“, įvertina užduoties kortelėje nurodytą pranešimo turinį bei kitą turimą informaciją ir nustatęs, kad patikrinimas gali būti neefektyvus, turi teisę priimti motyvuotą sprendimą nevykdyti kontrolės veiksmų pagal užduoties kortelėje nurodytą rezoliuciją dėl pranešimo informacijos tyrimo. Motyvai turi būti nurodyti užduoties kortelėje.

38. Nagrinėjamu atveju byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas gavo Užduoties korteles ir turėjo galimybę susipažinti su Užduočių rezoliucijomis, kurios buvo suformuotos aiškiai pagal Aprašo nuostatas, turėjo pareigą elgtis pagal Aprašo reikalavimus, tačiau šios pareigos nevykdė, kadangi Užduočių kortelėse su rezoliucija „Tirti“ nepagrįstai neatliko tyrimo ir nenurodė atsakingo asmens, o Užduočių kortelėse su rezoliucija „Spręsti“, turėdamas pareigą motyvuoti savo sprendimus, nenurodė jokių motyvų. Pabrėžtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nuobauda buvo skirta už formalaus žodžio neįrašymą Užduočių kortelėje, yra nepagrįstas, kadangi nuobauda buvo skirta už konkrečių Aprašo nuostatų nesilaikymą, t. y. už motyvų užduoties kortelėje nenurodymą.

39. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjo argumentus dėl Aprašo negaliojimo ir negalėjimo jo taikyti ginčo teisiniams santykiams, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas vidaus administravimo sampratą, 2007 m. vasario 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I(1)‑1/2007 pažymėjęs, jog vidaus administravimas, kitaip nei viešasis administravimas, visada yra nukreiptas į vidinį viešojo administravimo subjekto veiklos organizavimą, todėl aktai, priimami vidaus administravimo metu, visada yra adresuojami subjektams, tam tikrais sisteminiais, struktūriniais ir (ar) organizaciniais ryšiais susijusiems su šį aktą priėmusiu subjektu. Pažymėtina, kad pareiškėjui Užduočių pateikimo metu galiojusio Viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad vidaus administravimo tikslas – užtikrinti, kad viešojo administravimo subjektas galėtų tinkamai atlikti viešojo administravimo funkcijas, o 12 straipsnyje – jog viešojo administravimo subjektų vidaus administravimą reglamentuoja įstatymai arba jų pagrindu priimti teisės aktai (nuostatai, statutai, veiklos (darbo) reglamentai, pareigybių aprašymai (pareiginės instrukcijos), vidaus tvarkos taisyklės).

40. Nagrinėjamu atveju Aprašas reglamentuoja VDI pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gaunamos informacijos apie galimus nelegalaus (neteisėto) darbo atvejus, darbų saugos ir sveikatos pažeidimus arba VDI valstybės tarnautojų ir darbuotojų netinkamo elgesio ar / ir netinkamo pareigų vykdymo atvejus, taip pat apie VDI valstybės tarnautojų ir darbuotojų korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos ir / arba galimų valstybinės tarnautojų etikos principų pažeidimus, registravimo, įvertinimo ir patikrinimo tvarką. Darbo inspektorius 2017 m. birželio 20 d. įsakymo Nr. EV-67, kuriuo buvo pakeistas Darbo inspektoriaus 2016 m. birželio 16 d. įsakymas Nr. EV-177, 3 punkte nurodyti įpareigojimai šį įsakymą paskelbti VDI interneto vidinėje svetainėje ir VDI vedėjus su šiuo įsakymu supažindinti vadovaujamo skyriaus valstybės tarnautojus ir darbuotojus. Aprašui nėra būdingas visuotinio privalomumo požymis, kylantis iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti visiems asmenims (nepriklausomai nuo jų tarnybinio pavaldumo ar kitų aplinkybių) privalomas elgesio taisykles. Teisėjų kolegijos vertinimu, Aprašas nukreiptas į VDI veiklos konkrečioje srityje organizavimą ir yra skirtas šios institucijos valstybės tarnautojams ir darbuotojams, todėl nelaikytinas norminiu administraciniu aktu ABTĮ prasme.

41. Taisyklės reglamentuoja asmenų prašymų, pranešimų, skundų, gautos informacijos ir individualių paklausimų nagrinėjimą bei asmenų aptarnavimą VDI. Pagal Taisyklių 10 punktą, visi prašymai, gauti tiesiogiai iš asmenų ar persiųsti kitų institucijų, atsiųsti paštu, faksu, perduoti pasitikėjimo telefonu, elektroniniu būdu, VDI gavimo dieną registruojami Darbo sąlygų darbo vietose nuolatinės stebėsenos informacinėje sistemoje. Taisyklių 25 punktas įpareigoja pasitikėjimo telefonu gautų pranešimų įforminimo bei nagrinėjimo tvarką nustatyti Darbo inspektoriui.

42. Aprašo 7 punkto nuostatos įpareigoja atsakingą VDI skyriaus darbuotoją pasitikėjimo telefonu ar elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma gautus pranešimus registruoti DSS IS įforminant užduoties korteles. Užduoties kortelėje turi būti užpildyta pranešimo tema bei nurodytas visas reikšmingas pranešimo turinys ir kita informacija. Aprašo 18 punkte yra nustatyta, kad apie suformuotą užduotį teritorinio skyriaus vedėjas yra informuojamas el. paštu arba telefonu. Užduoties kortelės sąvoka yra nurodyta Aprašo 2 punkte (DSS IS priemonėmis VDI skyriams arba tų skyrių valstybės tarnautojams nurodoma VDI pasitikėjimo telefonu ir elektroninio pranešimo dėl nelegalaus darbo forma pateikta informacija bei rezoliucijomis suformuojamos užduotys – nurodymai, kuriais siekiama užtikrinti gautame pranešime pateiktos informacijos patikrinimą).

43. Dokumentų valdymo tvarkos aprašo 25 ir 26 punktuose yra nustatyta, kad užduotis įforminama DSS IS, tiksliai apibrėžiant veiksmą, kurį turės atlikti valstybės tarnautojas ar darbuotojas. Šio aprašo 40 punkte (galiojusiame nuo 2017 m. gegužės 22 d.) nustatyta, kad užduočių vykdytojai DSS IS privalo pažymėti užduoties įvykdymą, sistemoje pridėti dokumentą arba nuorodą į dokumentą patvirtinantį užduoties įvykdymo faktą, užpildyti atliktų patikrinimų bendrąją informaciją bei tyrimo rezultatus.

44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jam buvo pateikiamos Užduočių kortelės, tačiau jis nebuvo supažindinamas su papildomais dokumentais, kadangi jie jam nebuvo pateikiami atspausdinti, tokiu būdu pareiškėjui nebuvo žinomas rezoliucijų turinys, esantis DSS IS. Pabrėžtina, kad pareiškėjas neneigia, jog užduotis jis gaudavo ir el. paštu, tačiau nurodo, kad dėl didelio gaunamų laiškų kiekio neturėjo galimybės su jomis susipažinti. Pirmosios instancijos teismui pareiškėjas 2018 m. gegužės 21 d. teismo posėdyje buvo nurodęs, kad Užduočių kortelėse nebuvo rezoliucijų, sistema buvo klaidinanti, buvo painu. Byloje pateiktos Užduočių kortelės ir DSS IS kortelės patvirtino, kad pareiškėjas buvo gavęs Užduočių korteles, turėjo galimybę susipažinti su Užduočių rezoliucijomis, kadangi jos buvo suvedamos informacinėje sistemoje, ir Užduočių kortelėse nurodė šių užduočių įvykdymo / atsisakymo vykdyti rezultatą – „Nenagrinėti“ (II t., b. l. 34–73; III t., 11–49). Duomenų, kad pareiškėjas negalėjo naudotis VDI informacine sistema ir jam nebuvo galimybės susipažinti su paskirtomis Užduotimis, pareiškėjas neturėjo prieigos prie sistemos ar pan., nėra pateikta ir nenustatyta bylos nagrinėjimo metu. Pareiškėjas byloje neteikė įrodymų, kad nebuvo supažindintas su sistema ir jos veikimu, todėl nemokėjo ir negalėjo ja naudotis. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad jam buvo žinomas Aprašo normų pakeitimas, įsigaliojęs nuo 2017 m. birželio 20 d. (žr. 2018 m. gegužės 17 d. teiktą lydraštį dėl papildomų įrodymų ir paaiškinimų pateikimo). Iš liudytojų S. M. ir J. L. parodymų matyti, kad rezoliucijos Užduočių kortelėse buvo ir su jomis buvo galima susipažinti be jokių techninio pobūdžio problemų.

45. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo teiginius dėl liudytojų S. M. ir J. L. parodymų nepatikimumo, kadangi liudytojos teisme savo parodymus keitė, melavo, iš teismo posėdžio garso įrašų nustatė, kad liudytojos buvo apklausiamos pirmosios instancijos teisme du kartus – 2018 m. balandžio 18 d. ir 2018 m. gegužės 21 d. Kadangi pirmosios apklausos metu liudytojos, pareiškėjo prašymu, pateikė ne visą informaciją, atsakovo iniciatyva, kitos apklausos metu ją patikslino ir papildė. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, jog liudytojos teikė melagingus parodymus teismo posėdžiuose, kadangi jos iš esmės tik patvirtino, jog pareiškėjas, gavęs informaciją apie paskirtą užduotį el. paštu, galėjo DSS IS susipažinti su Užduočių rezoliucijomis. Apie tai, kad pareiškėjas prieš pirmąjį teismo posėdį kalbėjosi su liudytojomis apie jų liudijimą teismo posėdyje, liudytojos nurodė ir 2018 m. balandžio 25 d. rašytiniuose paaiškinimuose, kuriuos pateikė atsakovui. Pareiškėjas dalyvavo 2018 m. gegužės 21 d teismo posėdyje, kuriame pakartotinai buvo apklausiamos liudytojos, turėjo galimybę teikti prieštaravimus dėl jų liudijimo, teikti įrodymus, paneigiančius jų liudijimą, todėl pareiškėjo teisė į sąžiningą (tinkamą) procesą nebuvo pažeista.

46. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas, nesutikdamas su VDI vadovo nurodytomis Užduočių rezoliucijomis, vadovaudamasis Dokumentų valdymo tvarkos aprašo 124.3 punktu, turėjo galimybę informaciją apie nesutikimą nurodyti DSS IS ir pateikti Užduočių teikėjui, tačiau tokių veiksmų neatliko, tai leidžia daryti išvadą, jog Užduočių rezoliucijos pareiškėjui buvo aiškios, suprantamos ir turėjo būti vykdomos.

47. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, vertinant pirmosios instancijos teismo nustatytus tarnybinio nusižengimo sudėties subjektyviosios pusės požymius, pareiškėjo kaltė dėl tarnybinio nusižengimo padarymo buvo nustatyta pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Išvadoje aiškiai ir nedviprasmiškai įvardyta, kokiais savo veiksmais ir kokias konkrečias veikas padarė pareiškėjas.

48. Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad ūkio subjekto veiklos neplaninis patikrinimas pagal gautą anoniminį skundą dėl konkretaus ūkio subjekto veiksmų ar neveikimo atliekamas tik tuo atveju, kai yra motyvuotas priežiūrą atliekančio subjekto vadovo ar jo įgalioto asmens arba reikiamus įgaliojimus turinčios priežiūrą atliekančio subjekto kolegialios institucijos sprendimas dėl konkretaus anoniminio skundo tyrimo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje teisės normoje įtvirtinta, jog anoniminiai pranešimai nėra tiriami, todėl Darbo inspektorius neturi teisės nustatyti tvarkos, jog anoniminiai pranešimai turi būti tiriami.

49. Kaip jau minėta, asmenų prašymų, pranešimų, skundų, gautos informacijos ir individualių paklausimų nagrinėjimą bei asmenų aptarnavimą Valstybinėje darbo inspekcijoje reglamentuoja Taisyklės, kurių 24 punktas nustato, kad sprendimą dėl anoniminių pranešimų nagrinėjimo tikslingumo priima Darbo inspektorius arba jo įgaliotas asmuo. Atsižvelgiant į Valstybinės darbo inspekcijos veiklos prioritetus, nagrinėjami anoniminiai pranešimai (rašytiniai ir žodiniai, taip pat ir informacija dėl viešojo intereso, paskelbta žiniasklaidos priemonėse), susiję su galimo nelegalaus darbo (neteisėtos veiklos), įskaitant ir darbo bei poilsio laiko režimų pažeidimus, apraiškomis (Taisyklių 24.1 p.), bei susiję su pavojais darbuotojų saugai ir sveikatai (Taisyklių 24.2 p.). VDI 2017 metų veiklos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2017 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. A1-228, (II t., b. l. 165–176) nurodyta, kad taikant priemonę – sudaryti sąlygas VDI veiklai, vykdant nelegalaus darbo kontrolę ir šios veiklos koordinavimą kartu su kitomis kontrolės įstaigomis, organizuojant efektyvią nelegalaus darbo kontrolę bei koordinavimą su kitomis kontrolės ir teisėsaugos institucijomis, nelegalaus darbo kontrolės efektyvumas turi būti 85 proc. Taigi sprendžiant, ar VDI nagrinėjami anoniminiai pranešimai, turi būti vertinamos ne tik Viešojo administravimo įstatymo 364 straipsnio 13 dalies nuostatos, reglamentuojančius išimtinai anoniminio skundo tyrimo procedūras, tačiau turi būti vadovaujamasi ir Taisyklių 24 punkto nuostatomis bei įvertinamos VDI prioritetinės sritys. Įvertinus minėtas nuostatas, darytina išvada, kad VDI įgyvendinant jai iškeltus uždavinius, prioritetinė veiklos sritis yra ir nelegalaus darbo kontrolė, todėl visai gaunamai su tuo susijusiai informacijai nagrinėti, taip pat ir anoniminiams pranešimams nagrinėti, taikomos Taisyklių nuostatos.

50. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, kad jis neturėjo vykdyti pavedimų tirti anoniminius pranešimus dėl to, kad jie nebuvo motyvuoti, yra nepagrįsti, nes šie argumentai nepatvirtinti jokiomis teisės aktų normomis. Pareiškėjo nurodytos teisės aktų normos nenustato, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti vykdyti Darbo inspektoriaus ir jo įgaliotų asmenų nurodymus tirti anoniminius pranešimus dėl to, kad jie nemotyvuoti, ir daryti priešingas išvadas, kaip šiuo atveju pasielgė pareiškėjas, uždėdamas rezoliucijas „Nenagrinėti“, nors Pareigybės aprašymo 7.12 punkte yra nurodyta pareiškėjui vykdyti Darbo inspektoriaus bei jo pavaduotojų pavedimus ir nurodymus.

51. Bylos duomenys patvirtina, kad Darbo inspektorius rezoliucija, vykdant Valstybinės darbo inspekcijos administracijos skyrių 2017 m. rugsėjo 28 d. pasitarimo EC-11 užduotį, parengtą VPVKS 2017 m. gruodžio 27 d. patikrinimo (vertinimo) ataskaitą Nr. 12.02.B-10 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinėje darbo inspekcijoje pasitikėjimo telefonu gautų pranešimų dėl nelegalaus darbo registravimo, įvertinimo ir patikrinimo atlikimo proceso bei vykdomos vidaus kontrolės procedūrų vertinimo“, nukreipė vykdyti VPVKS vedėjui R. G., kuris tarnybinio nusižengimo tyrimą pavedė atlikti šio skyriaus vyr. specialistui G. P.. Pabrėžtina, kad parengta Išvada buvo pasirašyta VPVKS vedėjo R. G. ir vyr. specialisto G. P., todėl darytina išvada, kad VPVKS vedėjas atliko jam Darbo inspektoriaus rezoliucijoje nurodytą pavedimą.

52. Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių (akto redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) 4 punktas reglamentavo, kad valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo, įpareigoja už įstaigos, kurioje šis valstybės tarnautojas eina pareigas (toliau – įstaiga), personalo tvarkymą atsakingą asmenį ar įstaigos administracijos padalinio, atsakingo už personalo tvarkymą, vadovą arba kitą įstaigos valstybės tarnautoją pradėti tirti tarnybinį nusižengimą. Jeigu įstaigoje nėra tiek valstybės tarnautojų, kad būtų galima skirti valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti, valstybės tarnautoją, įtariamą padariusį tarnybinį nusižengimą, į pareigas priėmęs asmuo kreipiasi į tos valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos, kuriai pavaldi įstaiga, vadovą su prašymu skirti valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti. Įvertinusi minėtą nuostatą, teisėjų kolegija, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Tarnybinių nuobaudų skyrimo taisyklių 4 punkte numatyta galimybė imtis tam tikrų veiksmų į pareigas priėmusiam asmeniui yra vertinama tik tuo atveju, kai įstaigoje nėra tiek valstybės tarnautojų, kad būtų galima skirti valstybės tarnautoją tarnybiniam nusižengimui tirti, o ginčo atveju tokių aplinkybių nebuvo nustatyta.

53. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad VDI vadovas J. G., R. G. ir G. P. nesukėlė viešųjų ir privačių interesų. Teisėjų kolegija, tikrindama šių pareiškėjo argumentų pagrįstumą, nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama byla Nr. eI-797-208/2018, kurioje pareiškėjas ginčijo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos 2017 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. S-2401-(2.5) „Dėl Jūsų skundo nagrinėjimo“, prašė panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją išnagrinėti jo 2017 m. rugsėjo 21 d. skundą „Dėl J. G., R. R., E. R., R. G. ir G. P. veikų“. Šioje byloje įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai 2017 m. rugsėjo 21 d. skundą, prašydamas atlikti tyrimą dėl Darbo inspektoriaus J. G., VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vedėjo R. G., VDI Veiklos procesų ir vidaus kontrolės skyriaus vyriausiojo specialisto G. P. ir kitų asmenų atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatoms. Šiame skunde pareiškėjas nurodė, kad J. G. pavedė tiesiogiai pavaldiems ar nuo jo priklausantiems VDI darbuotojams atlikti dėl jo galimo tarnybinio nusižengimo patikrinimą, J. G., R. G. ir G. P. jį persekioja. Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisija priėmė pagrįstą sprendimą ir teisėtai nepradėjo tyrimo dėl to, kad pareiškėjas nepateikė tokių duomenų, be kurių neįmanoma pradėti pranešimo tyrimo, o būtent duomenų, patvirtinančių apie J. G., R. G., G. P. ir kitų asmenų turėtą turtinį ar neturtinį suinteresuotumą.

54. Pareiškėjas šioje byloje taip pat nėra pateikęs jokių įrodymų, kad J. G., R. G. ir G. P., atlikdami teisės aktais pavestas jiems pareigas imtis priemonių dėl tarnybinių patikrinimų pradėjimo, tarnybinių nuobaudų skyrimo, turėjo turtinių ar neturtinių interesų. Pareiškėjas nurodo, kad tarp VDI vadovo J. G. ir jo (pareiškėjo) yra kilę asmeninių nesutarimų, tačiau šių asmeninio pobūdžio nesutarimų neįvardija. Iš pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas teigia, jog VDI vadovas siekė priešingų tikslų, nei numatyta įstatyme, t. y. ne užtikrinti tarnybinę drausmę, o susidoroti su pareiškėju dėl to, kad jis ėmėsi veiksmų dėl neteisėtos vadovo veiklos, viešino vadovo daromus teisių pažeidimus, kritikavo jo karjeros aplinkybes, o tai sudaro pagrindą konstatuoti, jog tarp šių asmenų yra kilę tarnybinio pobūdžio nesutarimai.

55. Įvertinus minėtus pareiškėjo nurodomus nesutarimus su vadovu, taip pat byloje nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjas, atlikdamas jam pavestas tarnybos funkcijas, nesilaikė teisės aktų reikalavimų ir jam pagrįstai paskirta tarnybinė nuobauda, darytina išvada, kad pareiškėjo nurodyti nesutarimai nesudaro pagrindo traktuoti, jog VDI vadovas, skirdamas tarnybinę nuobaudą, pavesdamas R. G. atlikti tarnybinį patikrinimą, R. G. ir R. P., atlikdami tarnybinį patikrinimą ir Išvadoje nustatydami pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą, buvo šališki, tendencingai nusiteikę prieš pareiškėją, ir dėl to pareiškėjui nepagrįstai ir neteisėtai buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

56. Pažymėtina, kad ir kitoje administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas ginčijo VDI vadovo 2017 m. rugpjūčio 8 d. įsakymą dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo, taip pat buvo nagrinėti pareiškėjo argumentai, jog Darbo inspektorius dėl asmeninių konfliktų su pareiškėju neturėjo teisės pats skirti R. G., kuris tarnybinio nusižengimo tyrimą pavedė atlikti G. P., ir nustatyta, kad nėra jokio pagrindo išvadai, kad Darbo inspektoriaus veiksmai sukėlė viešųjų ir privačių interesų konfliktą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1130-662/2019).

57. Vertindama pareiškėjo apeliaciniam teismui pateiktą įrodymą – Darbo inspektoriaus 2018 m. birželio 25 d. įsakymą Nr. EPK-266 „Dėl M. P. B. tarnybinio nusižengimo“, kuris turėtų patvirtinti, kad vadovas realizavo savo siekį susidoroti su pareiškėju atleisdamas jį iš pareigų, teisėjų kolegija pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis nustatė, jog šio įsakymo teisėtumas ir pagrįstumas yra nagrinėjamas Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų administracinėje byloje Nr. eI-273-644/2019, todėl nėra pagrindo išvadai, kad šis įsakymas patvirtina vadovo šališkumą ir siekį susidoroti su pareiškėju.

58. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų ištyrė bylos faktus bei atliko jų teisinį vertinimą, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja abejonių dėl sprendime pateiktų išvadų pagrįstumo ir teisingumo, t. y. pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas tiek galiojančios teisės, tiek ir bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl Įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą dėl 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintas, todėl pareiškėjui neatlygintinos jo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. P. B. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė