2013-10-02 Nr. AB-5733-3-61-3-03434-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2010/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03434-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Ž. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1−5) kreipėsi į teismą prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, VRM) 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimą Nr. lD-8900(11) (toliau – ir Sprendimas) kaip neteisėtą ir nepagrįstą;

2) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 7 952,32 Lt;

3) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį perskaičiuotą ir neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį – 25 480,32 Lt ;

4) solidariai priteisti iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 5 000 Lt neturtinę žalą;

5) įpareigoti atsakovus toliau mokėti Vidaus reikalų ministerijos sprendimu paskirtą pensiją.

Paaiškino, kad jam buvo paskirta 1 386,02 Lt valstybinė pareigūnų ir karių pensija. Nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pensiją sumažino. Pažymėjo, kad pensijos mažinimas, remiantis Laikinuoju įstatymu, pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. ir kitais nutarimais teigė, kad įstatymų leidėjas turi pareigą, įstatymu nustatydamas tam tikrą pensiją, įtvirtinti teisinį reguliavimą, užtikrinantį šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas. Skundo reikalavimus taip pat grindė Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Pažymėjo ir tai, kad pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas dėl valstybinių pensijų sumažinimo didesniu mastu priklausomai nuo draudžiamųjų pajamų turėjimo galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą (b. l. 21-23) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad pareiškėjo reikalavimai dėl Vidaus reikalų ministerijos Sprendimo panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies ir neturtinės žalos priteisimo, įpareigojimo mokėti pareiškėjui paskirtą pensiją yra nepagrįsti, nes pareiškėjas neįrodė, jog VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius ir dabar galiojančius įstatymus šios institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir išmokėta remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, kurios sprendimo priėmimo metu galiojo, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, ir buvo teisėti pagrindai perskaičiuoti ir išmokėti sumažintą pareiškėjo pensiją. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį pripažino neprieštaraujančia Konstitucijai. Pareiškėjui taip pat buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis, nes jis turėjo draudžiamųjų pajamų. Šią teisės normą Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo. Pažymėjo, kad tarp ginčo šalių susiklostė viešosios teisės normų reglamentuojami valstybinių pensijų mokėjimo teisiniai santykiai, todėl neturtinė žala šioje byloje nepriteistina.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimo Nr. 1D-8900 (11) dalį, kuria atsisakyta V. Ž. pensijos apskaičiavimui ir mokėjimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, priteisė V. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, 25 480,32 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kitoje dalyje skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, 4 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 1 dalį. Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios 2012 m. rugpjūčio 31 d. Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose” buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą. Teismas pažymėjo, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas yra sutrumpintas iki 6 mėnesių pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį. Pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn. Į VRM dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas pirmą kartą kreipėsi 2012 m. gruodžio 19 d. (b. l. 16-17), dar esant nustatytam trejų metų terminui. Konstatuota, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino ginti pažeistas teises teisme.

Remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Taigi VRM turėjo teisę perskaičiuoti pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir pagrįstai ją riboja iki 2013 m. gruodžio 31 d. Nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo ir priteisti sumažintą pensijos dalį 7 952,32 Lt pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį bei įpareigoti VRM mokėti pareiškėjui nustatyto dydžio pareigūnų ir karių 1 386,02 Lt valstybinę pensiją.

Nagrinėjamu atveju, remiantis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, atsakovas VRM perskaičiavo pareiškėjo pensijos dydį. Remiantis Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gruodžio 21 d. pažyma Nr. 11 D(P)-6427 (b. l. 20), pritaikius Laikinojo įstatymo 4, 5 straipsnius nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjo pensija siekė 341,25 Lt. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, valstybinių pensijų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, valstybinės pensijos dydis dėl to neturėtų būti mažinamas. Todėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas (kaip asmeniui turinčiam draudžiamųjų pajamų) susidarė 25 480, 32 Lt nepriemoka (36 400,32 – 10 920,00 = 25 480, 32). Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 ir darė išvadą, kad neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM.

Dėl neturtinės žalos teismas nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis. Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Vidaus reikalų ministerija privalėjo pareigūnams pensijas apskaičiuoti ir išmokėti pagal galiojančius teisės aktų reikalavimus, t. y. iki tol, kol Konstitucinis Teismas pripažino aptartas teisės normas antikonstitucinėmis. Taigi nenustačius Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo reikalavimas atlyginti 5 000 Lt neturtinę žalą atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas nustatė, kad ginčijamame Sprendime išreikšta Vidaus reikalų ministerijos valia atsisakyti mokėti pareiškėjui susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Teismas nurodė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris nustato, kad skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Tuo remdamasi Vidaus reikalų ministerija, priimdama Sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Vis dėlto teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Šiuo atveju pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kyla dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų, todėl buvo pagrindas panaikinti tik tą Vidaus reikalų ministerijos Sprendimo dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies, nustatančios ribojimą asmeniui, kuris turi draudžiamųjų pajamų.

III. Pareiškėjas V. Ž. apeliaciniu skundu (b. l. 51-55) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą ir priteisti jam 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo, neteisingai aiškino ir taikė CK 6.246-6.249, 6.250, 6.271 straipsnių nuostatas. Pažymi, kad neteisėtus veiksmus padarė Lietuvos Respublikos Seimas priimdamas aiškiai neteisėtą įstatymą, dėl to yra pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu. Pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė aiškiai neteisėtą įstatymą, kuris nustatė teisinį reguliavimą, kuris jau anksčiau buvo pripažintas antikonstituciniu. Vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d. nutarimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2002 m. birželio 4 d. sprendimu (Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas). Pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog valstybės požiūriu visiškai netoleruotina situacija, kai prieštaraujantis Konstitucijai teisinis reguliavimas pakartojamas, t. y. nustatomas teisinis reguliavimas, kuris savo esme jau buvo pripažintas antikonstituciniu. Mano, jog šios bylos apimtyje antikonstituciniu pripažintas teisinis reguliavimas buvo valstybės piktnaudžiavimas teise, kuris yra neleistinas demokratinėje valstybėje ir pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principus. Seimas, priimdamas įstatymą, nesilaikė Konstitucijos 29 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų. Pareiškėjui padaryta turtinė žala – neišmokėta pensijos dalis, neturtinė – dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, kai neįvertinamas valstybei nusipelnęs asmuo, jis diskriminuojamas nedirbančiųjų atžvilgiu. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-330/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2007. Pirmosios instancijos teismas nebuvo nuoseklus, nes konstatavo neteisėtus valstybės veiksmus, tačiau sprendime apsiribojo tik vieno iš atsakovų (VRM) veiksmų neteisėtumo klausimo nagrinėjimu, ignoruodamas Lietuvos valstybės veiksmų teisėtumo klausimą.

Atsakovai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 56-58) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimo dalį dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų juos atmetant. Atmetus šį apeliacinio skundo reikalavimą, prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl tenkintų pareiškėjo reikalavimų priimtas netinkamai pritaikius ginčui aktualias materialinės ir procesinės teisės normas. Remiasi Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi ir pažymi, jog pagal Konstitucinio Teismo praktiką preziumuojama, kad kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Pažymi, kad VRM Sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą išmokėti pensijos nepriemoką. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012. Teigia, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime, remdamasis Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimu, aiškiai pasisakė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Kartu konstatuota, jog pagal Konstituciją tai nereiškia, kad įstatymų leidėjas apskritai negali reguliuoti santykių, atsiradusių iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Kadangi nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2013 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki nutarimo įsigaliojimo.

Pensijos perskaičiavimo kompensavimo atidėjimą motyvuoja tuo, kad Lietuvos Respublikos 2013 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 63-64) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti skundo reikalavimai, palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Mano, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo reikalavimus dėl neturtinės žalos priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 67-68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl atmestų pareiškėjo skundo reikalavimų palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Pabrėžia, jog šalys visus savo argumentus, įrodymus buvo pateikę teismui nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o naujų įrodymų bei argumentų, kurie nebuvo išnagrinėti ar kurių teismas neįvertino, pareiškėjas savo apeliaciniame skunde nenurodė.

Pareiškėjas V. Ž. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 70-75) prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti. Mano, kad apeliacinis skundas paduotas siekiant užvilkinti teismo procesą. Nesutinka su atsakovų apeliacinio skundo argumentais ir vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A756-771/2013. Atsiliepime į apeliacinį skundą išdėsto tuo pačius argumentus, kaip ir teismui jau pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai atmestini.

Nustatyta, kad pareiškėjui V. Ž. nuo 2005 m. gruodžio 31 d. neterminuotai paskirta 1 386,02 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 14), kuri buvo perskaičiuota vadovaujantis 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, t. y. padauginta iš koeficiento, nustatyto pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant šį socialinių išmokų perskaičiavimo būdą pareiškėjo gaunama valstybinė pensija sumažėjo iki 1 137,51 Lt (b. l. 8), o pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėtinos pensijos dalis dar sumažėjo iki 341,25 Lt (b. l. 8). Manydamas, kad laikinai sumažindama paskirtas socialines išmokas valstybė nukrypo nuo įstatymu prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, V. Ž. 2012 m. gruodžio 19 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją. Atsakovui šio prašymo nepatenkinus, V. Ž. 2012 m. gruodžio 31 d. kreipėsi į teismą.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios, be kita ko, buvo taikomos perskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį, prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Tai taikytina ir valstybinėms pensijoms.

Ginčo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui valstybinė pensija buvo perskaičiuota, be kita ko, taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, nėra. Atsakovas, gavęs duomenų, jog pareiškėjas 2010 m. sausio mėnesį turėjo draudžiamųjų pajamų, taikė Laikinojo įstatymo 2 priede nurodytą pensijos apskaičiavimo formulę ir pareiškėjui mokamą pensiją sumažino.

Taigi, remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, ginčo laikotarpiu V. Ž. buvo mokama sumažinta pensija dėl to, kad Lietuvos įstatymų leidėjas netinkamai reglamentavo valstybinių pensijų mokėjimo klausimus. Pastebėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas ir ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos iš Lietuvos teisės sistemos buvo pašalintos.

Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. Priešingu atveju teismas pažeistų Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančius nuosavybės teisės apsaugos imperatyvus, neužtikrintų veiksmingos teisminės gynybos, socialinio teisingumo bei asmens pasitikėjimo teise.

Teisėjų kolegija, nustatydama pareiškėjui suteiktinos teisminės gynybos apimtį, pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl asmens teisių, kurioms pripažįstamas konstitucinių vertybių statusas, gynimo. Šiuo aspektu pažymėtina, jog asmens teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus ir mokėtų jam skirtą pensiją, visų pirma, kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio nuostatų. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 52 straipsnyje pavartota formuluotė „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad pensijos ir įvairios socialinės paramos rūšys garantuojamos tiems asmenims ir tokiais pagrindais bei tokio dydžio, kurie nustatyti įstatymuose, o asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų; įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykių srityje laikytis konstitucinių teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principų (Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2013 m. vasario 22 d. nutarimai).

Teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Taigi nuosavybės teisių apsauga suponuoja valstybės pareigą garantuoti šią ir su ja siejamas konstitucines teises, o šių teisių pažeidimo atveju – užtikrinti veiksmingas teisminės gynybos priemones.

Atsižvelgusi į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo pažeistų teisių atkūrimas reiškia visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimą. Kadangi Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios, bylos duomenimis V. Ž. ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo neišmokėta 25 480,32 Lt (b. l. 20) suma. Reikia pažymėti, kad pareiškėjo teisių pažeidimas kyla ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis iš esmės susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų, pagal kurią draudžiamųjų pajamų turintiems valstybinių pensijų gavėjams sumažinta valstybinė pensija, taikymo, todėl ši nepriemoka pareiškėjui priteistina.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tik dėl neturtinės žalos nepriteisimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturinės žalos priteisimo atmetė dėl to, jog nenustatė Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), kadangi Vidaus reikalų ministerija, perskaičiuodama ir mokėdama pareiškėjui sumažintą valstybinę pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad V. Ž. nepateikė pakankamai objektyvių duomenų, įrodančių jam padarytos neturtinės žalos realumą. Jo abstraktūs teiginiai apie dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, jo diskriminaciją nedirbančiųjų atžvilgiu nėra pakankami galimai padarytai žalai įrodyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad V. Ž. gaunamų valstybinės ir socialinio draudimo pensijų suma viršijo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį šalies ūkyje. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas vieninteliu argumentu – Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis. Pagal Konstitucijos 110 straipsnį, nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves, esmė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, jog iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti valstybei papildomą finansinę naštą, neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga.

Pabrėžtina, jog nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tokia teismo pozicija atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negalėjo būti taikomas ginčo santykiui iki šio nutarimo įsigaliojimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. Teisėjų kolegija pažymi, jog Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-844/2010) numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai nepateikė apeliacinės instancijos teismui argumentų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, taip pat kad neatidėjus pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai bei iš esmės paneigta pirmosios instancijos teismo sprendimo efektyvaus vykdymo galimybė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog neturi objektyvaus, įrodymais pagrįsto pagrindo išvadai, kad šioje byloje priimto teismo sprendimo įvykdymas sukeltų neproporcingų sunkumų atsakovams, todėl prašymą pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d. atmeta kaip nepagrįstą.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai aiškino teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, teismų praktikos kontekste teisingai vertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą bei pagrįstą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio ir 86 straipsnio 2 dalies nuostatas atitinkantį sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo ir atsakovų apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. Ž. ir atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Veslava Ruskan Arūnas Sutkevičius