2018-05-16 Nr. AB-10574-3-61-3-00276-2018-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-311-261/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00276-2018-9

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo I. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. J. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. J. (I. J.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 5MA-34-1774, kuriuo nutarta areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą (garažą), esantį (duomenys neskelbtini), dalies solidarios 550 316,54 Eur mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui (toliau – ir Sprendimas), taip pat pareiškėjas prašė atnaujinti terminą skundui paduoti ir sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymą iki bus priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017.

Pareiškėjas patikslintą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindė aplinkybėmis, kad šiuo metu jis yra įtariamasis baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017, todėl 550 316,54 Eur skolos Vilniaus teritorinei muitinei mokėjimas turi būti sprendžiamas tik pasibaigus baudžiamajam procesui.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 14 d. nutartimi atnaujino terminą skundui dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimo Nr. 5MA-34-1774 panaikinimo paduoti; priėmė pareiškėjo skundą; netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pažymėjo, kad ginčijamu Sprendimu areštuota pareiškėjui priklausanti turto dalis solidarios 550 316,54 Eur mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, įforminant turto areštą su turto disponavimo teisės apribojimu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia iš esmės netinkamais pagrindais.

Teismas sprendė, kad vien aplinkybė, jog pareiškėjui gali kilti atitinkamos neigiamos pasekmės, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad dėl ginčijamu Sprendimu pritaikyto turto arešto jis patirs reikšmingų finansinių nuostolių, nepagrindė jokiais finansinio pobūdžio dokumentais, įrodančiais, kad dėl arešto taikymo gali kilti didelė ar neatitaisoma žala. Todėl teismas padarė išvadą, kad prašyme nenurodžius galimos kilti didelės ar neatitaisomos žalos bei jos nepagrindus jokiais įrodymais, toks prašymas laikytinas nepagrįstu.

III. Pareiškėjas I. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties dalį, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu jis yra įtariamasis baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017, todėl 550 316,54 Eur skolos muitinei mokėjimas turi būti sprendžiamas tik pasibaigus baudžiamajam procesui.

Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, nes ginčijamu Sprendimu nuspręsta areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą dalies solidarios 550 316,54 Eur mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui, įforminant turto areštą su turto disponavimo teisės apribojimu.

Pareiškėjas pabrėžia, kad jis prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia iš esmės tinkamais pagrindais. Vien aplinkybės, kad pareiškėjui gali kilti atitinkamos neigiamos pasekmės, savaime yra pagrindas prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinti. Pareiškėjas pateikė teismui įrodymų, kad dėl ginčijamu Sprendimu pritaikyto turto arešto jis patirs reikšmingų finansinių nuostolių, t. y. pagrindė dokumentais, įrodančiais, jog dėl arešto taikymo gali kilti didelė ar neatitaisoma žala.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime nesutiko su pareiškėjo atskiruoju skundu, prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodo, kad jo 2017 m. spalio 27 d. sprendimu vienuolikai solidariai atsakančių skolininkų, tarp jų ir pareiškėjui, už į Bendrijos muitų teritoriją neteisėtai įvežtas nedeklaruotas akcizines prekes (cigaretes) apskaičiavo ir įregistravo mokestinę prievolę bendrai 550 316,54 Eur sumai. Šiuo sprendimu bendraskoliai buvo įpareigoti sumokėti įregistruotą mokestinę prievolę muitinei per 10 dienų nuo sprendimo gavimo dienos, tačiau mokestinė prievolė per nustatytą laikotarpį nebuvo įvykdyta, šio sprendimo (iš kurio kilo mokestinė prievolė) pareiškėjas neapskundė per įstatymo nustatytą terminą. Atsakovas dalies solidarios mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui ginčijamu Sprendimu nutarė areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą, t. y. negyvenamą patalpą – garažą (boksą), esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos kaina yra 1 286 Eur, įforminant turto arešto aktą su turto disponavimo teisės apribojimu bei jį įregistruoti Turto arešto aktų registre.

Atsakovas nesutinka, kad turto areštas kaip mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, kol nebus priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje, kadangi skundžiamas Sprendimas dėl turto arešto buvo priimtas ne baudžiamojoje byloje, o Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. spalio 27 d. sprendimo Nr. 2TR-19-0032 pagrindu dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, kurio pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017 šiuo metu nuosprendis dar nėra priimtas, nepaneigia galimybės pareiškėjui taikyti mokestinę atsakomybę, nes pagal teismų praktiką pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus. Be to, pareiškėjas mokestinės prievolės nėra sumokėjęs ir yra grėsmė, kad jis gali netekti turimo turto. Šiuo atveju atsakovo areštuoto pareiškėjui priklausančio turto vertė (1 286 Eur) yra daug kartų mažesnė už įregistruotos nepriemokos sumą (550 316,54 Eur) ir nėra jokios garantijos, kad mokestinė prievolė bus įvykdyta, todėl yra reali grėsmė, kad mokestinę prievolę iš fizinio asmens bus sunku ar visiškai neįmanoma išieškoti. Taigi pareiškėjui nenurodžius galimos kilti didelės ar neatitaisomos žalos bei jos nepagrindus jokiais įrodymais, jo prašymas laikytinas nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos administracinės bylos pagal pareiškėjo atskirąjį skundą dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties dalis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas I. J. kreipėsi į teismą su skundu ir patikslintu skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės 2017 m. lapkričio 24 d. sprendimą Nr. 5MA-34-1774, kuriuo nutarta areštuoti pareiškėjui priklausantį turtą (garažą), esantį (duomenys neskelbtini), dalies solidarios 550 316,54 Eur mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki bus priimtas nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017) grindė aplinkybėmis, kad šiuo metu jis yra įtariamasis baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017, todėl 550 316,54 Eur skolos Vilniaus teritorinei muitinei mokėjimas turi būti sprendžiamas tik pasibaigus baudžiamajam procesui, pareiškėjui kils neigiamos pasekmės ir bus padaryta sunkiai atitaisoma žala.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutarties dalimi pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetė. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo pozicija sutinka.

Pažymėtina, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; <...> reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS‑900‑662/2016).

Atkreiptinas dėmesys, jog būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pažymėtina ir tai, kad skundo reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo klausimo išsprendimas priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos medžiagos bei faktinės situacijos ir kiekvienoje byloje yra individualus.

Ginčijamu Sprendimu atsakovas areštavo pareiškėjui priklausantį turtą (garažą), esantį (duomenys neskelbtini), dalies solidarios 550 316,54 Eur mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimui. Pareiškėjas apskundė šį Sprendimą teismui, siekdamas, kad jis būtų panaikintas.

Pareiškėjas šioje byloje, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, siekia, kad būtų laikinai sustabdytas ginčijamas Sprendimo vykdymas. Pareiškėjas atskirajame skunde nesutinka su skundžiama teismo nutartimi, motyvuodamas aplinkybėmis, kad 550 316,54 Eur skolos muitinei mokėjimas turi būti sprendžiamas tik pasibaigus baudžiamajam procesui, o nepritaikius pareiškėjo prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių, būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pareiškėjui gali kilti atitinkamos neigiamos pasekmės, nes ginčijamu Sprendimu pritaikyto turto arešto jis patirs reikšmingų finansinių nuostolių.

Išanalizavusi pirmiau aptartus faktinius bylos duomenis bei ištyrusi kitas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pats Sprendimas nesukuria pareiškėjo prašyme ir atskirajame skunde nurodytų abstrakčių neigiamų pasekmių, nes juo pareiškėjui nėra apskaičiuota mokestinė prievolė (t. y. tokia prievolė, bylos duomenimis, yra nurodyta atsakovo dar 2017 m. spalio 27 d. priimto sprendimo Nr. 2TR-19-0032 pagrindu dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, kurio pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė).

Pažymėtina, kad ginčijamu Sprendimu yra tik areštuotas pareiškėjui priklausantis nedidelės vertės turtas, o atsakovo reikalavimas (550 316,54 Eur) yra laikytinas pagrįstai dideliu kaip fiziniam asmeniui, nepateikusiam jokių įrodymų apie savo realią turtinę padėtį. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad nepritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė sukels jam reikšmingus finansinius nuostolius, nėra pagrįsta pareiškėjo finansiniais dokumentais, kurių jis nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Taigi šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti, kadangi ginčijamu Sprendimu yra tik areštuotas pareiškėjui priklausantis turtas. Be to, tokia išvada atitinka šalių interesų pusiausvyros, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, kuriais turi būti vadovaujamasi atsižvelgiant į pagrįstus šalių interesus sprendžiamo klausimo kontekste.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai, kad šiuo metu jis yra įtariamasis baudžiamojoje byloje Nr. 1-21-574/2017, todėl 550 316,54 Eur skolos Vilniaus teritorinei muitinei mokėjimas turi būti sprendžiamas tik pasibaigus baudžiamajam procesui, nėra susiję su nagrinėjama byla, kadangi, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme yra sprendžiamas tik atsakovo pritaikyto arešto pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.

Pažymėtina, jog reikalavimo užtikrinimo priemonių institutas yra skirtas tam, kad būtų apgintos pareiškėjo teisės, kylančios iš byloje pareikšto materialinio pobūdžio reikalavimo. Šiuo atveju atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjas dėl nepritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės patirs didelius finansinius sunkumus ir žalą, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Sprendimo galiojimo patirs finansinių nuostolių, kurių nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas. Naujų argumentų, kurie nebūtų išnagrinėti pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas nenurodė, be to, kaip minėta, šiuo atveju ginčo objektu (Sprendimu) tiesiogiai nekyla pareiškėjui pareiga mokėti atsakovo anksčiau apskaičiuotą mokestį.

Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė bei tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. J. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 14 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė