2016-01-22 Nr. AB-1642-3-61-3-01702-2014-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-264-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01702-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) ir atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas: 1) panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovas) direktoriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 36-214 (toliau – ir Sprendimas Nr. 36-214); 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas, atsakovas) 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 2S-1266 (toliau – ir Sprendimas Nr. 2S-1266); 3) įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą sudaryti sąlygas pasirinkti viešojo fiksuoto ir / ar judriojo ryšio tinklo paslaugų tiekėją ir naudotis pasirinkto operatoriaus teikiamomis paslaugomis, skambinant išduotuose leidimuose nurodytais numeriais; 4) įpareigoti Kalėjimų departamento direktorių parengti atitinkamas pataisas ir trečiajame reikalavime keliamus reikalavimus įtraukti į Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles ar atitinkamus teisės aktus; 5) priteisti iš atsakovo nuo 1 000 iki 3 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K neužtikrina jam galimybės tinkamai įgyvendinti teisę skambinti artimiesiems, nes Lukiškių TI-K pareigūnai neleidžia jam naudotis jo pasirinktų ryšio operatorių paslaugomis. Operatorių AB „TEO“, UAB „Telekomunikacijų grupa“ ir UAB „Eurofonas“, su kuriais yra sudarytos ryšio paslaugų tiekimo sutartys, teikiamų paslaugų kainos pareiškėjui yra per didelės, todėl jis nori naudotis pigesnėmis ryšio paslaugomis. Atsakovo atsisakymas leisti pareiškėjui naudotis kitų operatorių paslaugomis grindžiamas tuo, kad jie negali kontroliuoti, kokiu numeriu pareiškėjas skambina. Pareiškėjui siekiant skambinti per jo paties pasirinktą operatorių, pareigūnai rašo tarnybinius pranešimus, kad jis skambina leidime nenurodytais numeriais, nes numerį, kuriuo skambina, renka ne pats, o padiktuoja operatoriui. Kai pareiškėjas autorizuotos sistemos numerį renka skambindamas per UAB „Telekomunikacijų grupa“ ir UAB „Eurofonas“ tinklą, tokių pranešimų nerašo. Pareiškėjo teigimu, taip yra pažeidžiamos jo teisės, nes jis verčiamas naudotis išimtinai nurodytų operatorių paslaugomis. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K jo pateikto prašymo leisti jam naudotis kito operatoriaus paslaugomis tinkamai neišnagrinėjo ir Sprendime Nr. 36-214 nenurodė jokių objektyvių argumentų, kodėl to daryti negalima. Aiškių argumentų, kodėl negali būti tenkinamas pareiškėjo prašymas, nenurodė ir jo skundą išnagrinėjęs Kalėjimų departamento direktorius.

Teismo posėdyje pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti, paaiškino, kad dėl jo nurodytų neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jis patyrė didelių nepatogumų, emocinę depresiją, turėjo vartoti vaistus, todėl prašė priteisti jam 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 15–16) Lukiškių TI-K paaiškino, kad suimtųjų teises ir pareigas reglamentuojantys teisės aktai nenustato tokios skambinimo galimybės, kokios nori pareiškėjas, t. y. skambinti per ryšio operatorių, su kuriuo Lukiškių TI-K nėra sudariusi paslaugų tiekimo sutarties. Lukiškių TI-K Sprendimu Nr. 36-214 pareiškėjui atsakė tinkamai, nurodė skambinimo tvarką reglamentuojančius teisės aktus, todėl naikinti šį sprendimą nėra pagrindo. Tam, kad galėtų būti tenkinamas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos, t. y. neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žalos faktas ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų. Šių aplinkybių pareiškėjas neįrodė, todėl nėra pagrindo priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 23–26) Kalėjimų departamentas paaiškino, kad suimtųjų teisė skambinti telefonu nustatyta Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir Suėmimo vykdymo įstatymas, SVĮ) 23 straipsnyje, o skambinimo tvarką reglamentuoja Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 (toliau – ir TIVT taisyklės). Pareiškėjas neginčija, kad Lukiškių TI-K jam buvo sudarytos sąlygos skambinti teismo leistais numeriais. Pagal TIVT taisyklių 76 punkto nuostatas, suimtajam kalbėti telefonu leidžiama tik tuomet, kai įsitikinama, kad buvo surinktas tas numeris, kuris nurodytas suimtojo prašyme ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniame sutikime. Teisės aktai nenumato, kad suimtieji galėtų sudaryti viešojo fiksuoto ryšio ar mobiliojo ryšio paslaugų pirkimo sutartis bei savo nuožiūra naudotis šiomis paslaugomis. Lukiškių TI-K neturi įgaliojimų užtikrinti tokių sutarčių vykdymą. Atsakovo nuomone, Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo tinkamai, todėl pagrindo naikinti 2014 m. kovo 3d. sprendimą Nr. 2S-1266 nėra. Pareiškėjas neįrodė, kad egzistuoja pagrindas priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, nes negali būti nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 16 d. sprendimu (b. l. 70–74) pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą tenkino iš dalies: panaikino Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 36-214 ir Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 2S-1266 bei įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą užtikrinti pareiškėjui V. K. teisę leidime nurodytais telefono numeriais (senelei ir motinai) skambinti per pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio operatorių.

Teismas nustatė, kad ginčas kilęs dėl Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl to, ar pareiškėjas turi teisę skambinti telefonu artimiems giminaičiams per pasirinktus viešojo fiksuoto tinklo operatorius, o ne per tuos operatorius, su kuriais paslaugų teikimo sutartis yra sudaręs Lukiškių TI-K.

Teismas nustatė, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. gruodžio 3 d. rašytiniame sutikime Nr. (6.16)-03-836 davė pareiškėjui V. K. daugkartinį leidimą skambinti motinai ir senelei (b. l. 22). Pareiškėjas 2014 m. sausio 10 d. Lukiškių TI-K direktoriui pateikė pranešimą, kuriame nurodė, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neleidžia jam skambinti leidime nurodytais telefonų numeriais per paties pasirinktus ryšio operatorius, motyvuodami tuo, kad negali nustatyti, ar skambinama leidime nurodytais numeriais (b. l. 18–21). Išnagrinėjęs pareiškėjo pranešimą, Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 96-214 nurodė, kad suimtųjų teisę skambinti reglamentuojantys teisės aktai nenustato, jog suimtasis leidime nurodytais telefono numeriais galėtų skambinti naudodamasis pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. pranešime nurodytu būdu (slaptažodis + numeris, numeris per kito abonemento sąskaitą ar dar kitomis skaičių kombinacijomis) (b. l. 17). Nesutikdamas su tokiu Lukiškių TI-K direktoriaus sprendimu, pareiškėjas padavė skundą Kalėjimų departamentui (b. l. 28–32), kuris 2014 m. kovo 3 d. sprendime Nr. 2S-1266 konstatavo, kad Lukiškių TI-K pateikė tinkamą atsakymą, nes teisės aktai nenustato galimybės suimtiesiems skambinti per paties pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio paslaugas teikiantį operatorių (b. l. 38).

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog suimtasis V. K. turi teismo, kurio žinioje yra baudžiamoji byla, išduotą daugkartinį sutikimą skambinti motinai ir senelei. Taip pat nėra ginčo, kad Lukiškių TI-K užtikrina šią pareiškėjo teisę ir leidžia jam nustatyta tvarka bei terminais skambinti leidime nurodytais telefono numeriais. Ginčas keliamas dėl to, kad pareiškėjo netenkina viešojo fiksuoto ryšio paslaugų teikėjų, su kuriais Lukiškių TI-K yra sudaręs sutartis, teikiamų paslaugų įkainiai, todėl jis nori leidime nurodytais numeriais skambinti per paties pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio operatorių. Iš ginčijamų sprendimų turinio ir atsiliepime išdėstytų argumentų teismas nustatė, kad tokia galimybė pareiškėjui nesudaroma todėl, kad to nenumato teisės aktai ir nebus galimybės nustatyti, ar skambinama leidime nurodytais telefono numeriais. Iš pareiškėjo skunde nurodytų paaiškinimų teismas sprendė, kad jis siekia pasinaudoti galimybe skambinti per paties pasirinktą ryšio operatorių, t. y., paskambinus operatoriaus numeriu, jam padiktuoti telefono numerį, su kuriuo prašo sujungti.

Suimtųjų teisę skambinti telefonu reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnis. Suimtiesiems telefoninių pokalbių su giminaičiais, sutuoktiniu ar sugyventiniu skaičius neribojamas, tačiau telefoninį pokalbį tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam paskambinti, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (23 str. 1 d.).

Suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis (23 str. 2 d.). Šiame straipsnyje numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (23 str. 3 d.). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d.

įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, tardymo izoliatoriaus direktorius privalo užtikrinti, kad suimtiesiems būtų sudarytos sąlygos paskambinti telefonu, ir nustato taksofono kortelių įsigijimo tvarką (74 p.). Jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniame sutikime nurodyti keli telefonų numeriai, kuriais leidžiama suimtajam skambinti, vieno telefoninio pokalbio metu suimtasis gali skambinti keliems abonentams, tačiau bendra pokalbio telefonu trukmė negali viršyti 15 minučių.

Per vieną dieną leidžiamas vienas pokalbis telefonu (75 p.). Pareigūnas leidžia suimtajam kalbėti telefonu tik įsitikinęs, kad suimtasis surinko telefono aparatu tą abonento numerį, kuris nurodytas suimtojo prašyme leisti pokalbį telefonu ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniame sutikime. Pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį (76 p.). Suimtųjų pokalbiai telefonu registruojami Suimtųjų pokalbių telefonu apskaitos žurnale.

Suimtųjų prašymai leisti paskambinti telefonu su tardymo izoliatoriaus direktoriaus įrašais ir suimtojo parašu, taip pat ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniai sutikimai skambinti telefonu įsegami į specialų segtuvą (77 p.).

Įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą ir atsakovo atsisakymo leisti pareiškėjui skambinti per pasirinktą ryšio operatorių argumentus, teismas konstatavo, kad jis yra nepagrįstas. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, nuteistųjų ir suimtųjų skambinimą prižiūrintys pareigūnai turi pareigą patikrinti, ar asmuo skambina leidime nurodytu numeriu, taip pat turi teisę patys surinkti telefono numerį. Teismo vertinimu, nurodytos nuostatos patvirtina, kad Lukiškių TI-K turi galimybę užtikrinti, kad naudodamasis pasirinkto ryšio operatoriaus paslaugomis pagal sudarytas sutartis pareiškėjas skambintų tik leidime nurodytais telefono numeriais, t. y. senelei ir motinai. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvadų, kad Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. 36-214 ir Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. 2S-1266 yra nepagrįsti ir neteisėti, todėl naikinti, o Lukiškių TI-K įpareigotinas užtikrinti pareiškėjui teisę leidime nurodytais telefono numeriais skambinti per pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio operatorių. Teismas nenustatė, kad šiai galimybei įgyvendinti būtina keisti teisinį reguliavimą, todėl neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą ir įpareigoti Kalėjimų departamento direktorių parengti atitinkamas pataisas ir pareiškėjo skundo trečiajame reikalavime keliamus reikalavimus įtraukti į Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles ar atitinkamus teisės aktus. Be to, teismas pažymėjo, jog Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklės yra patvirtintos teisingumo ministro, o ne Departamento direktoriaus įsakymu.

Spręsdamas pareiškėją prašymą priteisti jam 2 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, teismas nurodė, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje pažymima, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.).

Atsižvelgęs į pareiškėjo nurodytus paaiškinimus apie patirtą neturtinę žalą bei pirmiau aptartą teismų praktiką, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl neteisėtų Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų jam buvo padarytą neturtinė žala, t. y. neįrodė žalos fakto. Teismo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimai negali būti pripažinti pagrindžiančiais žalos padarymo faktą, nes yra akivaizdu, jog dėl Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas nepatyrė tokių neigiamo pobūdžio išgyvenimų, kurie galėtų būti vertinami kaip žala. Teismas nenustatė, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas, kad dėl Lukiškių TI-K pareigūnų veiksmų buvo visiškai apribota pareiškėjo galimybė naudotis teise paskambinti artimiesiems giminaičiams. Teismas pastebėjo, jog tai, kad pareiškėjas už suteikiamas paslaugas turėjo mokėti daugiau, galėtų būti vertinama kaip patirta turtinė žala, tačiau tokio reikalavimo pareiškėjas teismui nereiškė. Neįrodžius būtinos civilinės atsakomybės sąlygos – žalos, taip pat negali būti nustatytas ir priežastinis ryšis.

III. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 85–86) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti sąlygas pasirinkti viešojo fiksuoto ir / ar judriojo ryšio tinklo paslaugų tiekėją ir naudotis pasirinkto operatoriaus teikiamomis paslaugomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir Bausmių vykdymo kodeksas, BVK) 102 straipsnio nustatyta tvarka bei priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Lt (579,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliantas (pareiškėjas) nesutinka su tuo, kad pirmosios instancijos teismas įpareigojo Lukiškių TI-K užtikrinti jam teisę skambinti per pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio operatorių ir tik nebegaliojančiuose leidimuose nurodytais telefono numeriais (senelei ir motinai). Teisės skambinti per pasirinktą viešojo judriojo ryšio tinklo paslaugų tiekėją teismas neįtraukė, nors tokia teisė taip pat yra teisėta ir įstatymo leidžiama (tai patvirtina ir byloje pateikti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir VASPT) dokumentai: VASPT Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. Kontrolės Nr. T3-183/2012 ataskaita Nr. D17-56-(1.27.) ir VASPT direktoriaus 2013 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. T1-575).

Apelianto (pareiškėjo) nuomone, teismas nepagrįstai vertino aplinkybes dėl neturtinės žalos (2 000 Lt) atlyginimo priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Pasak apelianto, dėl sąlygų nesudarymo rinktis pageidaujamą viešąjį ryšio operatorių jis patyrė dvasinę skriaudą, didelius nepatogumus naudodamasis brangiomis ryšio paslaugų tiekėjų paslaugomis, negalėdamas skaidriai palaikyti socialinį ryšį su artimaisiais ir dažnai jiems skambinti. Dėl įvardytų priežasčių apeliantas prašo priteisti jam 2 000 Lt (579,20 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 80–82) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Apeliantas (atsakovas) pažymi, kad pareigūnas leidžia suimtajam kalbėti telefonu tik įsitikinęs, jog suimtasis surinko telefono aparatu tą abonento numerį, kuris nurodytas suimtojo prašyme leisti pokalbį telefonu ir ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniame sutikime. Pareigūnas gali pats surinkti abonento, kuriam paskambinti pageidauja suimtasis, numerį. Jeigu pokalbio telefonu metu asmenys pažeidžia vidaus tvarką, pareigūnas juos įspėja. Tačiau jei pažeidimas pasikartoja ar padaromas naujas, pareigūnas turi teisę nutraukti pokalbį telefonu. Teisės aktai, reglamentuojantys suimtųjų teisę skambinti telefonu, nenumato, kad suimtasis ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro ar teismo nurodytais telefono numeriais galėtų skambinti pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. pranešime nurodytu būdu: atitinkamas slaptažodis + numeris, numeris per kito abonemento sąskaitą ar dar kitokiomis skaičių kombinacijomis. Nei Suėmimo vykdymo įstatyme, nei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, nei kituose teisės aktuose nėra nustatyta, kad suimtieji gali pasirinkti, kokio viešojo fiksuoto ryšio operatoriaus paslaugomis jie gali naudotis pagal savo galimybes ir norus. Įstatymuose taip pat nėra nustatyta galimybė, kad suimtieji galėtų sudaryti viešojo fiksuoto ryšio ar mobiliojo ryšio paslaugų tiekimo sutartis bei savo nuožiūra naudotis šiomis paslaugomis. Apelianto nuomone, Lukiškių TI-K į pareiškėjo pranešimą ir Kalėjimų departamentas į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, priimti sprendimai atitinka įstatymų keliamus reikalavimus, yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų naikinti. Visi Lukiškių TI-K esantys suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi vienodomis sąlygomis, o pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisingas ir nepagrįstas, nes išskiria pareiškėją iš kitų Lukiškių TI-K laikomų asmenų, suteikiant jam daugiau galimybių ir teisių bei kitiems šioje įstaigoje laikomiems asmenims.

Pareiškėjas V. K. su atsakovo Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 102–103) pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas kartoja argumentus, kurie buvo išdėstyti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendime Nr. 36-214, kurį pirmosios instancijos teismas panaikino. Pareiškėjas pažymi, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punktas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, 124 punktas, Bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnis, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 73 punktas aiškiai nurodo, kad turi būti suteikta teisė paskambinti telefonu, tačiau kokiu, įstatymų leidėjas nenurodo. Pareiškėjo manymu, tai reiškia, kad įpareigojimas užtikrinti jam teisę pasinaudoti pigesnių ryšio paslaugų tiekėjų paslaugomis nė taksofonas, pasirenkant jas pačiam pareiškėjui, yra teisėtas ir pagrįstas, priešingu atveju būtų pažeistos pareiškėjo teisės, saugomos Konstitucijos ir įstatymų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamą ginčą pareiškėjas iškėlė siekdamas, kad teismas įpareigotų suėmimą vykdančios įstaigos (Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo) administraciją sudaryti jam sąlygas pasirinkti viešojo fiksuoto ir / ar judriojo ryšio tinklo paslaugų tiekėją ir naudotis pasirinkto operatoriaus teikiamomis paslaugomis, skambinant teismo išduotuose leidimuose nurodytais numeriais.

Pareiškėjas prašė panaikinti Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 36-214, kuriuo atsakovas atsisakė tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė užtikrinti jam teisę paskambinti telefonu leidime nurodytais numeriais per pareiškėjo pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio paslaugas teikiantį operatorių arba sudaryti sąlygas skambinti kontroliuojant pareigūnui iš judriojo ryšio telefono per pareiškėjo pasirinktą viešojo judriojo ryšio tinklo paslaugų teikėją. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 2S-1266, priimtą išnagrinėjus pareiškėjo skundą išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka, įpareigojant Lukiškių TI-K administraciją leisti jam skambinti telefonu jo nurodytais būdais, o Kalėjimų departamento direktorių įpareigoti atitinkamai pakeisti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles ar atitinkamus teisės aktus. Be to, pareiškėjas prašė priteisti atitinkamą sumą atlyginti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildino iš, jo manymu, neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų nesudarant galimybių paskambinti telefonu per pareiškėjo pasirinktą operatorių.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, t.y. panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo Lukiškių TI-K užtikrinti pareiškėjui teisę skambinti leidime nurodytais telefono numeriais (senelei ir motinai) per pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio operatorių.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir įpareigoti Lukiškių TI-K sudaryti pareiškėjui sąlygas pasirinkti viešojo fiksuoto ir / ar judriojo ryšio tinklo paslaugų tiekėją ir naudotis pasirinkto operatoriaus teikiamomis paslaugomis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 102 straipsnyje nustatyta tvarka ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 579,20 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

ABTĮ 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Iš pareiškėjo ginčijamo Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 31 d. direktoriaus sprendimo Nr.96-214, priimto atsakant į pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. pranešimą, matyti, kad jis adresuotas suimtajam V. K.. Tokį pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K statusą (suimtasis) šio sprendimo priėmimo laikotarpiu patvirtina ir pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. pranešimo Lukiškių TI-K direktoriui turinys. Todėl nagrinėjant bylą yra reikšmingas teisinis reguliavimas, galiojęs šio sprendimo priėmimo metu ir nustatęs suimtųjų teisę paskambinti telefonu. Atsižvelgdama į tai, kad Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 31 d. direktoriaus sprendimo Nr.96-214 priėmimo metu pareiškėjas buvo suimtasis, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde minimos Bausmių vykdymo kodekso, kuris reglamentuoja bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką bei sąlygas ir kuris taikomas nuteistiesiems, kuriems įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirta ir bausmės atlikimo vietos įstaigoje vykdoma laisvės atėmimo bausmė, normos pagal šio administracinio ginčo dalyką ir ribas nėra aktualios ir nenagrinėtinos.

Suėmimą vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustato Suėmimo vykdymo įstatymas (bylai aktuali 2012 m. spalio 2 d. įstatymo Nr.2247 redakcija).

Suėmimo vykdymo įstatymo 5 straipsnyje yra įtvirtintos bendrosios asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, teisinės padėties nuostatos. Šio straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad Lietuvos Respublikos piliečiai, laikomi tardymo izoliatoriuose, turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos nustato Baudžiamojo proceso kodeksas, šis ir kiti įstatymai.

Suėmimo vykdymo įstaigose laikomiems asmenims galioja įstatymo nustatytas suėmimo vykdymo režimas, kuris užtikrinamas įstatyme numatytomis priemonėmis (SVĮ 9-11 straipsniai). Pagal pagrindinius suėmimo vykdymo režimo reikalavimus (SVĮ 9 straipsnis) yra numatyta asmenų, laikomų tardymo izoliatoriuose, apsauga ir izoliavimas, nuolatinė jų priežiūra panaudojant įstatyme numatytas technines bei administracines priemones (asmenų kratas, turimų daiktų, perduodamų siuntinių, paketų su spauda tikrinimą, draudžiamų laikyti daiktų paėmimą). Suėmimo vykdymo režimas užtikrinamas Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje numatytomis režimo priemonėmis, tarp jų: tardymo izoliatorių apsauga; teisės ir suėmimo vykdymo režimo prevencija ir atskleidimu; tardymo izoliatorių vidaus tvarka; dienotvarke. Suimtųjų skambinimo telefonu kontrolė patenka į suėmimo vykdymo režimo užtikrinimo priemones, numatytas Suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 skirsnio (Tardymo izoliatoriuose laikomų asmenų teisinė padėtis) normos nustato suimtųjų teises atitinkamose srityse, tarp jų teisę paskambinti telefonu (SVĮ 32 straipsnis). Iš pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. kreipimosi į Lukiškių TI-K administraciją, į kurį atsakovas atsakė pareiškėjui nepalankiu 2014 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 36-214, matyti, kad pareiškėjas savo prašymą leisti pasirinkti jam tinkamą viešojo ryšio paslaugos tiekėją grindė Vartotojų teisių apsaugos įstatymo bei Elektroninių ryšių įstatymo nuostatomis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad suimto asmens teisę paskambinti telefonu apriboja suimtojo teisinės padėties ypatumai ir suėmimo vykdymo režimas. Pabrėžtina, kad suimtojo teisė paskambinti telefonu įgyvendinama pagal specialųjį įstatymą, t.y. Suėmimo vykdymo įstatymą. Atsakovas, priimdamas 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 36-214, pagrįstai vadovavosi šiuo įstatymu ir jo nuostatas detalizuojančiomis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėmis.

Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad telefoninius pokalbius su giminaičiais, sutuoktiniu, sugyventiniu tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio paskambinti telefonu suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 2 dalis nustato, kad suimtajam paskambinti telefonu leidžiama, jeigu jis tuo metu yra mokus arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Vienas pokalbis telefonu negali trukti ilgiau kaip 15 minučių. Telefoninio pokalbio išlaidas, kai nesinaudojama ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita, apmoka pats suimtasis (23 str. 2 d.). Šiame straipsnyje numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (23 str. 3 d.). Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad specialiajame suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį nustatančiame įstatyme, t.y. Suėmimo vykdymo įstatyme nėra numatyta suimtojo teisė pasirinkti viešosios telefono ryšio paslaugos (nei fiksuoto, nei judriojo) teikėją. Todėl suimtojo teisė paskambinti telefonu gali būti įgyvendinta pagal Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatas.

Iš minėto Suėmimo vykdymo įstatymu nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas aiškiai apibrėžė suimtojo teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo sąlygas, kurios yra privalomos tiek suimtajam, tiek tardymo izoliatoriaus administracijai: 1) tardymo izoliatoriaus administracija gali leisti suimtajam paskambinti telefonu tik įstatyme apibrėžtam asmenų ratui (suimtojo giminaičiams sutuoktiniui, sugyventiniui); 2) tardymo izoliatoriaus administracija gali leisti suimtajam paskambinti telefonu minėtiems asmenims tik esant rašytiniam prokuroro ar teismo sutikimui; 3) suimtojo atitikimas Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodytai sąlygai (prokuroro ar teismo rašytinio leidimo turėjimas), tardymo izoliatoriaus administracijai yra pagrindas spręsti, ar suimtasis atitinka Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas suimtųjų teisės paskambinti telefonu sąlygas, t.y. tardymo izoliatoriaus administracija leidžia suimtajam paskambinti telefonu, jeigu jis tuo metu yra mokus (turi pinigų savo asmeninėje sąskaitoje) arba naudojasi ryšio paslauga kalbėti telefonu kito abonento sąskaita. Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje numatytas suimtojo teisės paskambinti telefonu realizavimo sąlygų sąrašas yra baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles tvirtina teisingumo ministras. Vadovaudamasis šia įstatymo nuostata, taip pat Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje nustatytu įstatymų leidėjo pavedimu, teisingumo ministras 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtino Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles (ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo 2012 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 1R-94 redakcija). Pabrėžtina, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nustato tik Suėmimo vykdymo įstatymo numatytos suimtųjų teisės paskambinti telefonu įgyvendinimo tvarką (procedūrą). Šių Taisyklių 74 punktas nustatė tvarką, kad suimtieji skambina telefonu naudodami taksofono korteles ir įpareigojo tardymo izoliatorių direktorius patvirtinti taksofono kortelių įsigijimo tvarką (TIVT taisyklių 74 punktas). Be to, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės nustatė suimtųjų skambinimo telefonu kontrolės, kad nebūtų pažeistas prokuroro ar teismo rašytinis leidimas ir suimtasis skambintų tik rašytiniame leidime nurodytais abonentų numeriais, tvarką, taip pat suimtųjų skambinimo telefonu apskaitos tvarką (TIVT taisyklių 76,77,77 punktai).

Lukiškių TI-K direktorius, vykdydamas Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 74 punkte išdėstytą įpareigojimą patvirtinti taksofono kortelių įsigijimo tvarką, 2010 m. kovo 2 d. įsakymu Nr.1-36 patvirtino Taksofono kortelių nuteistiesiems ir suimtiesiems įsigijimo, naudojimosi, paėmimo saugojimui, grąžinimo ir skambinimo telefonu Lukiškių TI-K tvarkos aprašą (toliau – ir Aprašas). Šio Aprašo 4 punktas nustatė, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę įsigyti taksofono korteles šiais teisėtais būdais: nusipirkti įstaigos parduotuvėje už asmeninėje sąskaitoje turimus pinigus; gauti atsiųstame (perduotame) siuntinyje ar smulkiame pakete su spauda (pašto korespondencijoje) ar iš atvykusių į trumpalaikį pasimatymą asmenų. Taigi, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 74 punktas ir su šio punkto vykdymu susijęs Aprašo 4 punktas nustato Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo įgyvendinimo tvarką.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas inter alia reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, todėl poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios konkuruotų su įstatymo normomis, nes taip būtų pažeista Konstitucijoje įtvirtinta įstatymų viršenybė poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugpjūčio 21 d. nutarimas).

Atsižvelgiant į įstatymų viršenybės poįstatyminių teisės aktų atžvilgiu principą, poįstatyminiame teisės akte nustatytas teisinis reglamentavimas turi būti grindžiamas teisiniu reglamentavimu, įtvirtintu įstatymuose, ir gali jį tik detalizuoti, tačiau negali būti sukuriamos naujos bendro pobūdžio normos, konkuruojančios su įstatymo normomis. Ginčui aktualus Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XII skyrius „Suimtųjų skambinimas telefonu“ (73-75 punktai) skirtas nustatyti būtent suimtųjų teisės paskambinti telefonu, numatytos Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalyse, įgyvendinimo tvarką (SVĮ 23 straipsnio 3 dalis, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 1 punktas). Šiame poįstatyminiame norminiame teisės akte pakartotos Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnio 1 ir 2 dalių normos, kartu nustatant jų įgyvendinimo tvarką (procedūrą). Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintas Aprašas skirtas detalizuoti Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XII skyriaus 74 punktą ir nustatyti vidaus tvarką, kuria šiame tardymo izoliatoriuje laikomi suimtieji gali įsigyti taksofono korteles, taip pat kitus su tuo susijusius vidaus tvarkos klausimus. Pažymėtina, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 76 punkte, kuriuo iš esmės pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, yra numatytos tik suimtojo teisės paskambinti telefonu Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, kontrolės priemonės, kurias atlieka tardymo izoliatoriaus pareigūnai, o suimtojo teisė paskambinti telefonu turi būti įgyvendinama ta apimtimi ir tomis sąlygomis, kuria numato Suėmimo vykdymo įstatymas. Šioje byloje pareiškėjas nepareiškė atsakovui pretenzijų dėl teisės paskambinti telefonu tomis sąlygomis, kurios numatytos Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnyje, realizavimo ir pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, kad ginčo byloje šiuo aspektu nėra.

Minėta, kad suimtojo teisė paskambinti telefonu įgyvendinama pagal specialųjį įstatymą - Suėmimo vykdymo įstatymą, kuriame nėra numatyta suimtojo teisė pasirinkti viešosios telefono ryšio paslaugos teikėją. Byloje nustatyta, kad būtent šiuo įstatymu pagrįstai vadovavosi atsakovas, priimdamas 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 36-214 ir jame paaiškindamas pareiškėjui, kad suimtojo teisė paskambinti telefonu vykdoma pagal Suėmimo vykdymo įstatymą ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisykles, todėl skambinimas telefonu pagal pareiškėjo (suimtojo) 2014 m. sausio 10 d. prašymą, t.y. jam pasirenkant viešojo ryšio paslaugos teikėją ir nurodytu būdu (slaptažodis + numeris, numeris per kito abonento sąskaitą, ar dar kitos skaičių kombinacijos) neleistinas. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 31 d. sprendimą Nr. 36-214, taip pat Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 3 d. sprendimą Nr. 2S-1266, priimtą išnagrinėjus ginčą išankstinio skundų nagrinėjimo ne teismo tvarka bei įpareigodamas Lukiškių TI-K administraciją, užtikrinti pareiškėjui teisę leidime nurodytais telefono numeriais (senelei ir motinai) skambinti per pasirinktą viešojo fiksuoto ryšio operatorių, netinkamai taikė materialinės teisės normas (Suėmimo vykdymo įstatymo 23 straipsnį bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 76 punktą), šiais aspektais priėmė nepagrįstą, neteisėtą sprendimą, kuris šia apimtimi turi būti pakeistas (ABTĮ 143 straipsnis) patenkinant atsakovo Lukiškių TI-K apeliacinį skundą.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga - neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju nagrinėjant bylą apeliacine tvarka konstatuota, kad atsakovo Lukiškių TI-K 2014 m. sausio 31 d. sprendimas Nr. 36-214 atsisakyti tenkinti pareiškėjo 2014 m. sausio 10 d. prašymą, taip pat Kalėjimų departamento 2014 m. kovo 3 d. sprendimas Nr. 2S-1266, buvo teisėti. Taigi byloje nenustatyta esminė civilinės atsakomybes pagal CK 6.271 straipsnį sąlyga – valdžios institucijų neteisėti veiksmai. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų teisių priežiūros skyriaus 2013 m. balandžio 17 d. kontrolės ataskaita Nr. D17-56-(1.27.) ir šios tarnybos direktoriaus 2013 m. gegužės 3 d. įsakymas Nr. T1-575 yra priimti išnagrinėjus atitinkamo asmens (ne apelianto) skundą dėl VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje jam teiktų paslaugų kokybės kontrolės ir su nagrinėjama byla bei apeliantu neturi jokio ryšio. Nenustačius esminės civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos (valdžios institucijos neteisėtų veiksmų), kitų sąlygų aptarinėjimas neturi teisinės prasmės, nes nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Nors pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo, nurodė pagal bylos aplinkybes nepriimtinus motyvus, tačiau netenkindamas šio skundo reikalavimo, bylą šia apimtimi išsprendė iš esmės teisingai.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti pakeistas pareiškėjo skundą atmetant visiškai (ABTĮ 140 straipsnio 3 punktas).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. K. (V. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 16 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė