2019-09-25 Nr. AB-18074-3-61-3-03171-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-374-556/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03171-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ skundą atsakovui Lietuvos bankui (trečiasis suinteresuotas asmuo – finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Moment Credit“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos banko (toliau – ir LB) Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ (toliau – ir Sprendimas); 2) nepanaikinus Sprendimo – pakeisti Sprendimą ir nurodyti, kad vietoje piniginės sankcijos (baudos) būtų skiriamas įspėjimas; 3) nepatenkinus prašymo – pakeisti Sprendimą ir nurodyti, kad vietoje nustatytos piniginės baudos būtų skirta mažesnio dydžio piniginė bauda.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nesutinka su skundžiamu Sprendimu, kuriuo jam buvo skirta piniginė sankcija dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo, netinkamo kreditingumo vertinimo momento, netinkamo vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimo, netinkamo vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo.

3. Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo pareiškėjas nurodė, kad klientų tvarios pajamos buvo įvertintos tinkamai ir įgyvendintas kreditingumo vertinimo tikslas įvertinti vartojimo kredito gavėjo galimybes prisiimti konkretų finansinį įsipareigojimą. Pareiškėjo teigimu, duomenų apie pajamas surinkimo būdas, neklausiant atskirai klientų apie gaunamas tvarias pajamas, tačiau visą reikalingą informaciją gaunant iš registro, yra teisėtas ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – ir VKĮ) ar Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimų.

Nurodė, kad nei VKĮ, nei Nuostatuose nėra nustatytas reikalavimas paklausti vartojimo kredito gavėjo apie jo gaunamas pajamas. Pareiškėjo manymu, iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) gaunama informacija yra pakankama tvarių pajamų dydžiui įvertinti. Be to, LB skundžiame Sprendime nenurodė, kaip minėta aplinkybė pažeidžia Nuostatų ar VKĮ reikalavimus. LB Priežiūros tarnybos nurodyta aplinkybė, kad klientų paskutinių 4 mėnesių darbo stažas turėjo pertraukų, pareiškėjo nuomone, savaime negali reikšti, kad tokių klientų pajamos yra netvarios, tokią pareiškėjo poziciją palaiko ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016.

Be to, ir VKĮ nėra įtvirtintas konkretus ir baigtinis sąrašas kriterijų, pagal kuriuos nustatomas pajamų tvarumas, priešingai, kredito davėjui yra suteikiama teisė pajamų tvarumą įrodinėti įvairiais duomenimis, įskaitant ir istorinius duomenis. Nuostatų 10 punkte įtvirtintas nebaigtinis pajamų tvarumo kriterijų sąrašas. Keturių mėnesių nepertraukiamas darbo stažas yra tik vienas iš galimų pajamų tvarumo kriterijų, o ne vienintelis pajamų tvarumą įrodantis kriterijus. Pareiškėjas pateikė LB Priežiūros tarnybai paaiškinimus, kokie kriterijai ir istoriniai duomenys buvo naudojami, vertinant kliento pajamų tikėtinumą ateityje.

Iš paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas vertina daug įvairių istorinių duomenų, ir tik tam tikras tokių duomenų derinys pareiškėjo sistemoje yra prilygintas tvarumo požymiui. Atkreipė dėmesį, kad skundžiamame Sprendime LB Priežiūros tarnyba nurodė 6 vartojimo kredito suteikimo atvejus, kai pareiškėjas tvariomis laikė, LB Priežiūros tarnybos nuomone, netvarias pajamas, tačiau, įvertinus duomenis apie klientus, kurių pajamų tvarumą LB Priežiūros tarnyba vertino neigiamai, matyti, kad visi nurodyti klientai kredito sutartis vykdo tinkamai ir laiku, pusė iš jų kreditus jau grąžino nevėluodami.

Akivaizdu, kad pareiškėjo taikomi kriterijai ir jų turinys savaime patvirtina, kad jie yra patikimi ir pagrindžiantys pajamų tikėtinumą, nes remiamasi kokybine įvairių reikšmingų duomenų, o ne vieno izoliuoto kriterijaus, analize.

4. Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo kreditingumo vertinimo momento pareiškėjas pasisakė, kad LB Priežiūros tarnyba netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisiškai nepagrindė išvados, jog pareiškėjas pirmiausia sudaro vartojimo kredito sutartis, įsipareigodamas suteikti vartojimo kreditą, o vartojimo kredito gavėjų kreditingumą vertina jau po tokių sutarčių sudarymo momento. Pareiškėjas nurodė, kad jo vartojimo sutarčių bendrosiose sąlygose yra aiškiai nurodyta visa vartojimo kredito teikimo procedūra, pagal kurią vartojimo kreditai teikiami griežtai po kreditingumo vertinimo ir nėra numatyta jokių galimybių vartojimo kreditus teikti neatlikus minėto kreditingumo. LB Priežiūros tarnybai buvo pateikti paaiškinimai dėl minėtų sutarčių sudarymo tvarkos, taip pat specialios mokėjimo identifikacinės kortelės, kuri yra aktyvuojama po to, kai, atlikus kliento pajamų kreditingumo vertinimą, yra priimamas sprendimas dėl kredito suteikimo, sutarties sąlygų. Pažymėjo, kad bendrųjų sutarties sąlygų pasirašymu pareiškėjas nesiekia išvengti kreditingumo vertinimo procedūros, priešingai, pareiškėjas taip supaprastina vartojimo kredito gavimo procedūrą klientui, nes po kreditingumo vertinimo ir priimto sprendimo dėl kredito suteikimo nebereikia pasirašinėti sutarčių, o iš karto aktyvuojama kliento kortelė ir suteikiamas kreditas. Nurodė, kad pinigai pagal nurodytos sutarties sąlygas yra suteikiami, t. y. kredito sutartis sudaroma (Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.870 str.) po kreditingumo vertinimo. Tai, kad pareiškėjas LB Priežiūros tarnybos identifikuotais 4 atvejais griežtai laikėsi nurodytos kredito suteikimo tvarkos ir procedūros, patvirtina užklausų rezultatų išrašas ir išrašas iš verslo valdymo sistemos, iš kurio matyti, kada buvo priimtas sprendimas suteikti kreditą ir kada buvo faktiškai suteiktas kreditas, aktyvuojant kliento kortelę.

5. Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimo, kai buvo nustatyti 7 atvejai, kai pareiškėjas vadovavosi mažesniu finansinių įsipareigojimų dydžiu, pareiškėjas nurodė, kad minėti atvejai nustatyti, remiantis netinkamu faktinių duomenų vertinimu bei netinkamu ir neobjektyviu LB Priežiūros tarnybos taikomu vidutinės įmokos skaičiavimo metodu. Nurodė, kad Nuostatų 9 punkte įtvirtinta, kad vartojimo kredito davėjai vidutinę įmoką skaičiuoja, padalindami kredito grąžinimo ir kredito kainos sumą iš kredito trukmės, tačiau nei VKĮ, nei Nuostatuose, nei teismų praktikoje nėra išaiškinta, kaip nurodyta norma remiantis turi būti apskaičiuojama vidutinė įmoka skirtingų finansinių produktų atveju.

Pareiškėjo nuomone, bendros taisyklės taikymas vidutinės įmokos skaičiavimui yra neįmanomas, atsižvelgiant į platų finansinių paslaugų ir produktų spektrą ir ypatumus. LB Priežiūros tarnybos nuomonėje yra pateikiamas išaiškinimas, kad vidutinė įmoka turi būti skaičiuojamas likusią negrąžinto kliento finansinio įsipareigojimo sumą dalijant iš likusios finansinio įsipareigojimo trukmės mėnesiais. Pareiškėjas, norėdamas apskaičiuoti vidutinę įmoką, visą kliento finansinio įsipareigojimo sumą dalija iš finansinio įsipareigojimo trukmės mėnesiais.

Pareiškėjo nuomone, LB Priežiūros tarnybos reikalaujamas skaičiavimas iškreipia kliento įsipareigojimų sumą bei lemia kai kurių rinkos dalyvių nepagrįstą pranašumą ir skirtingus klientų kreditingumo vertinimo rezultatus, pvz., LB Priežiūros tarnyba nereikalauja iš kredito kortelių davėjų vadovautis minėtu skaičiavimu, o vėliau sutartis sudarantys kredito davėjai įpareigojami taikyti nurodytus skaičiavimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į vieną iš nurodytų atvejų, kai LB Priežiūros tarnyba nepagrįstai konstatavo pažeidimą, nes netinkamai įvertino faktines aplinkybes.

LB Priežiūros tarnyba padarė išvadą, kad pareiškėjas suteikė klientui kreditą, neįvertinęs, jog klientas turėjo likusią nesumokėtą 158,91 Eur sumą kitam kredito davėjui. Pareiškėjas nurodė, kad, atlikus kliento kreditingumo vertinimą, prieš tai sudaryta vartojimo kredito sutartis buvo pasibaigusi, o pradelstos įmokos buvo įvertintos pagal SAIS ataskaitos duomenis. Todėl prieštaringi duomenys, kurių pagrindu LB Priežiūros tarnyba konstatavo pažeidimą, buvo gauti dėl netinkamo kito kreditoriaus duomenų pateikimo į kreditų biurą.

Pareiškėjo nuomone, jo finansinių įsipareigojimų vertinimo taisyklės taikomos pagrįstai, VKĮ 8 straipsnis nepažeidžiamas, o LB Priežiūros tarnybos taikomi skaičiavimo metodai nenumatyti VKĮ ir neatitinka finansinių paslaugų teikimo rinkos.

6. Dėl LB Priežiūros tarnybos nustatyto netinkamo vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo pareiškėjas teigė, kad LB Priežiūros tarnybos išvada, jog pareiškėjas, neturėdamas įrodymų, kad susituokę vartojimo kredito gavėjai vartojimo kredito sutartis sudaro asmeniniams poreikiams tenkinti, turi surinkti ir įvertinti informaciją ne tik apie vartojimo kredito gavėją, bet ir sutuoktinį, yra teisiškai nepagrįsta. Pareiškėjo teikiami kreditai yra asmeninės paskolos. Pagal CK 3.92 straipsnio 3 dalį, 3.109 straipsnį, siekiant prievolę laikyti bendra šeimos prievole, reikia atskirai įrodyti, jog ji yra bendra. Nei VKĮ, nei kiti įstatymai nenumato reikalavimo, jog, norint prievolę pripažinti asmenine, tai turi būti raštu įtvirtinta sutartyse, todėl pareiškėjas neturi turėti pareigos vertinti vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių finansinių įsipareigojimų. Teikdamas vartojimo kreditus, kurie yra asmeninės paskolos, pareiškėjas nurodė, kad pagrįstai vertina tik vartojimo kredito gavėjo pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, jo atžvilgiu apskaičiuodamas dvigubai mažesnio dydžio prieinamą sumą.

7. Pareiškėjas nesutiko ir su jam paskirta sankcija ir piniginės baudos dydžiu, nurodydamas, kad nėra pagrindo konstatuoti pažeidimo padarymo pakartotinumo per vienerius metus. Pareiškėjo nuomone, pažeidimų pakartotinumas negali būti grindžiamas vien faktu, kad bauda buvo skirta pagal VKĮ 8 straipsnį. Pažeidimo pakartotinumas negali būti nustatytas, nes skundžiame Sprendime ir LB Priežiūros tarnybos 2015 m. rugsėjo 21 d. Nr. 241-171 sprendime „Dėl UAB „Moment Credit“ veiksmų sudarant vartojimo kredito sutartį N. M.“ (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas) pažeidimu kvalifikuoti veiksmai nėra analogiški. Be to, nurodė, kad VKĮ pakartotinumą sieja su pažeidimo padarymo, o ne sankcijos skyrimo per metus faktu. 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu bauda buvo skirta už pažeidimus, atliktus 2013 m., o skundžiamu Sprendimu – 2016 m. Pareiškėjui skirta per didelė pinginė bauda. LB Priežiūros tarnybos konstatuoti pažeidimai turėtų būti vertinami kaip mažareikšmiai, kuriais nepadaroma esminė žala VKĮ saugomiems interesams, atsižvelgiant į tai, kad LB Priežiūros tarnyba nustatė atsakomybę lengvinančias aplinkybes.

8. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

9. Dėl vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo LB pažymėjo, kad skundžiamame Sprendime nekonstatavo pažeidimo dėl to, jog pareiškėjas nerinko iš vartojimo kredito gavėjų informacijos apie jų gaunamų tvarių pajamų dydį, tiesiog atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, jog, pildydami paraiškas, vartojimo kredito gavėjai neturi galimybės pateikti informacijos apie gaunamų tvarių pajamų dydį, nors tokia informacija turi būti renkama. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog nei VKĮ, nei Nuostatuose nėra reikalavimo paklausti vartojimo kredito gavėjo apie jo gaunamas pajamas, nes 2008 m. balandžio 23 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančioje Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau – ir Direktyva) ir VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta aiški pareiga, visų pirma, surinkti pakankamą informaciją iš vartojimo kredito gavėjo ir tik tada patikrinti bei pagrįsti šią informaciją, atlikus patikrinimą naudojamose duomenų bazėse, arba kitais įrodymais (banko sąskaitos išrašais, atitinkamų sutarčių kopijomis ir pan.). Tiek VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 2 punktas, tiek Nuostatų (2016 m. vasario 1 d. redakcija) 7.3 punktas įpareigoja vartojimo kredito davėją įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgiant į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų duomenų bazių gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčią turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui (tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas).

Pagal Nuostatų 7.1 punktą ir kitas nuostatas yra aišku, kad vartojimo kredito davėjas turi suteikti galimybę vartojimo kredito gavėjui raštu pateikti duomenis, skirtus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimui. LB atkreipė dėmesį, kad sutinka su pareiškėjo teiginiu, kad vien aplinkybė, jog vartojimo kredito gavėjo paskutinių 4 mėnesių darbo stažas turėjo pertraukų, savaime nereiškia, kad vartojimo kredito gavėjo pajamos nėra tvarios. Vadinasi, pareiškėjo pozicija, kad LB atliko tyrimą, kreditingumą vertindamas izoliuotai pagal vieną kriterijų, yra nepagrįsta ir klaidinga.

LB nurodė, jog VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas konstatuotas dėl to, jog pareiškėjas nesurinko pakankamai informacijos ir (arba) dokumentų apie vartojimo kredito gavėjų pajamas, kuriuos visus galėtų išanalizuoti, juos palyginti ir, remdamasis pakankama, t. y. pagrįsta įrodymais, informacija, priimti pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo konkrečiam vartojimo kredito gavėjui. Pažymėjo, jog nei tyrimo metu, nei vėliau pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kodėl Sprendime nurodytais 6 atvejais vartojimo kredito gavėjų pajamos gali būti pripažįstamos tvariomis.

Vartojimo kredito davėjo sprendimas netaikyti minėto 4 mėnesio kriterijaus turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis ir įrodymais, kad tokiu atveju vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, dokumentų ar kitų įrodymų, kurie būtų leidę pareiškėjui padaryti pagrįstą išvadą, kad tyrimo metu nustatytais atvejais vertintos vartojimo kredito gavėjų pajamos gali būti laikomos tvariomis. LB nurodė, kad faktas, jog vartojimo kredito gavėjas grąžino jam suteiktą vartojimo kreditą, nepanaikina Direktyvoje, VKĮ ir Nuostatuose įtvirtintos vartojimo kredito davėjo pareigos iki vartojimo kredito sutarties sudarymo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir nenumato, kad kreditingumo vertinimas gali būti koreguojamas, atsižvelgiant į faktinį vartojimo kredito grąžinimą, todėl neturi jokios teisinės reikšmės Sprendime konstatuotiems teisės aktų pažeidimams dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo prieš sudarant vartojimo kredito sutartis.

10. LB nesutinka su pareiškėjo pozicija dėl kreditingumo vertinimo momento, nes nei VKĮ 8 straipsnio 1 dalis, nei Nuostatų 7.1, 14 punktai nenustato galimybės sudaryti vartojimo kredito sutartį neįvertinus kredito gavėjo kreditingumo. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog vartojimo kredito sutartis yra paskolos sutartis CK 6.870 straipsnio prasme. LB nuomone, vartojimo kredito sutartis laikoma sudaryta CK 1.73 straipsnio 2 dalies nustatyta tvarka, t. y. kai vartojimo kredito davėjas ir gavėjas pasirašo vartojimo kredito sutartį arba apsikeičia atskirais dokumentais, kuriuose numatyta, kad vartojimo kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą, todėl išsamus ir visapusiškas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas turi būti atliekamas iki tokios vartojimo kredito sutarties sudarymo. Pažymėjo, kad būtent tuo metu, kai yra atliekamas faktinis vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, t. y. prieš sudarant vartojimo kredito sutartį, turi būti vertinami visi vartojimo kredito davėjui žinomi vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai, tuo metu pareiškėjas atlieka preliminarų vartojimo kredito gavėjo įvertinimą, pasirašo bendrąsias sąlygas ir tik po to atlieka kredito gavėjo kreditingumo vertinimą.

11. Dėl vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimo finansų įstaigoms vertinimo LB nurodė, kad 7 iš 50 atvejų, kai buvo nustatyta, kad pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, vertindamas vartojimo kredito gavėjų finansinius įsipareigojimus, atsižvelgė tik į dalį turimų duomenų apie konkrečius vartojimo kredito gavėjus, nurodė, jog pareiškėjas nei tyrimo metu, nei vėliau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas konkrečiais atvejais galėjo vertinti mažesnį vartojimo kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų dydį nei tą, kuris buvo nurodytas UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje, t. y. kad finansiniai įsipareigojimai, kurių jis nevertino, jau yra įvykdyti.

LB sutinka, kad minėtos duomenų bazės duomenys ne visada parodo tikrąją vartojimo kredito gavėjo finansinę padėtį, kadangi galimos ir tokios situacijos, kai atitinkamas finansinis įsipareigojimas jau įvykdytas, tačiau kredito davėjas dar nepateikė atitinkamos informacijos UAB „Creditinfo Lietuva“. Būtent todėl pagal VKĮ, Nuostatus reikalaujama surinkti pakankamą informaciją iš įvairių šaltinių (įskaitant ir patį vartojimo kredito gavėją), ją išanalizuoti, palyginti ir priimti įrodymais pagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito suteikimo konkrečiam vartojimo kredito gavėjui.

Pareiškėjas, norėdamas vertinti mažesnį finansinių įsipareigojimų dydį, turi pateikti įrodymus (pvz., kito vartojimo kredito davėjo patvirtinimą, kad konkretaus vartojimo kredito gavėjo finansinis įsipareigojimas jam yra mažesnis, nei nurodoma UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėje ar pan.), patvirtinančius, kad būtent vartojimo kredito davėjo vertinamas finansinių įsipareigojimų dydis yra realus, tačiau pareiškėjas tokių įrodymų nepateikė. LB atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjo finansinius įsipareigojimus pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 46809060778, nepagrindė, kodėl neįvertino faktinių aplinkybių, jog pagal duomenis, gautus iš UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazės, matyti, jog kredito sutarties būklę parodančiame stulpelyje ši vartojimo kredito sutartis pažymėta kaip vis dar egzistuojanti, taip pat įmokos dydis yra 158,91 Eur, likusių įmokų skaičius yra 1, likusi mokėtina suma yra 158,91 Eur.

Be to, pareiškėjas nepateikė jokių pagrindžiančių įrodymų dėl minėto konkretaus vartojimo kredito gavėjo 158,91 Eur įsipareigojimo tinkamo įvykdymo, nepasinaudojo pareiškėjui VKĮ 8 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise prašyti atitinkamos informacijos iš paties vartojimo kredito gavėjo.

12. Dėl vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo LB nurodė, kad pagal VKĮ 2 straipsnio 19 dalį vartojimo kreditas pats savaime nėra asmeninė prievolė. LB teigimu, pagal Lietuvos šeimos teisę susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamos yra laikomos bendromis šeimos (sutuoktinių) pajamomis, iš kurių vykdomi ne tik asmeniniai vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimai, tačiau ir bendri šeimos (sutuoktinių) įsipareigojimai, kurie ir turi būti įvertinti pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 1 punktą, atsižvelgiant į tai, kad susituokusio vartojimo kredito gavėjo pajamos turi būti laikomos bendromis šeimos (sutuoktinių) pajamomis. LB teigė, jog, siekiant nustatyti, ar vartojimo kredito gavėjo pajamų pakaks visiems įsipareigojimams finansų įstaigoms vykdyti, vartojimo kredito davėjas turi įvertinti prievoles, kurios pagal CK nuostatas vykdomos iš šių pajamų, t. y. visas šeimos išlaidas ir finansinius įsipareigojimus. LB nuomone, realus vartojimo kredito gavėjo kreditingumas įvertinamas ir VKĮ nurodytas vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo tikslas pasiekiamas tik tada, kai atliekamas išsamus vartojimo kredito gavėjo ir jo sutuoktinio pajamų ir finansinių įsipareigojimų vertinimas. Nors pareiškėjas remiasi Nuostatų 4 punkte įtvirtinta išimtimi, tačiau tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas, vertindamas susituokusių vartojimo kredito gavėjų tvarias pajamas, jų nedalino iš dviejų. Pažymėjo, kad pareiškėjo taikytas 20 proc. visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykį, kuris yra dvigubai mažesnis nei Nuostatų 9 punkte nustatytas 40 proc., nepaneigia Sprendime nustatytos aplinkybės, kad, vertinant susituokusių vartojimo kredito gavėjų tvarias pajamas, pareiškėjas jų nedalino iš dviejų. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad pareiškėjas iš vartojimo kredito gavėjų renka duomenis apie sutuoktinių įsipareigojimus finansų įstaigoms ir tikrina šią informaciją naudojamose duomenų bazėse.

13. Dėl pažeidimo pakartotinumo LB nurodė, kad pažeidimo pakartotinumui konstatuoti pakanka paties fakto, jog VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas padarytas ne vėliau nei per vienerius metus nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu paskirtos baudos. 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu buvo paskirta VKĮ nustatyta bauda, o Sprendime nustatyti VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai padaryti 2016 m. kovo 9 d. sudarius tirtas vartojimo kredito sutartis, t. y. anksčiau nei per vienerius metus nuo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo priėmimo dienos, todėl buvo pagrįstai nustatytas pakartotinis pažeidimas. Pažymėjo, kad pagal VKĮ 34 straipsnio 2 dalį pakartotinumas konstatuojamas, kai nustatomas tas pats teisės pažeidimo pagrindas, t. y. padarytas tos pačios VKĮ normos, už kurį jau buvo pritaikyta VKĮ nustatyta poveikio priemonė, pažeidimas. Tiek Sprendime, tiek 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendime konstatuotas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimas, o tai, kad pažeidimas pasireiškė skirtingais veiksmais, neturi teisinės reikšmės konstatuojant VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo pakartotinumą ir taikant VKĮ 34 straipsnio 2 dalį.

14. Dėl pažeidimo mažareikšmiškumo LB nurodė, kad skundžiamu Sprendimu buvo konstatuotas atsakingojo skolinimo principo pažeidimas, kuris lėmė, jog vartojimo kreditai buvo suteikti asmenims, nors pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį ir Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3, 7.5, 17.1 ir 17.2 punktų, 14, 17, 18 bei 22 punktų nuostatas vartojimo kreditai negalėjo būti suteikti ir vartojimo kredito sutartys neturėjo būti sudarytos, todėl šių normų pažeidimas negali būti laikomas nedidelės reikšmės, t. y. mažareikšmiu. Atkreipė dėmesį, kad atsakomybei už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nesilaikymą atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto, todėl pasvarstymai, ar dėl pažeidimo nekilo realios žalos, nepaneigia paties pažeidimo reikšmingumo, kuris yra patvirtintas ir teismų praktikoje. Pažymėjo, jog atsakomybę lengvinančios aplinkybės nėra VKĮ 34 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos kaip pagrindas taikyti įspėjimą, todėl šiuo atveju neturi teisinės reikšmės poveikio priemonės (baudos ar įspėjimo) parinkimui.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo finansinių paslaugų įmonių asociacija „Finco“ (pakeistas pavadinimas, anksčiau Lietuvos vartojimo lizingo ir kredito asociacija) (toliau – ir Asociacija) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti.

16. Asociacija nurodė, kad palaiko pareiškėjo poziciją, jog pajamų tvarumas gali būti nustatytas nebūtinai pagal vieną 4 mėnesių nepertraukiamo darbo stažo tvarių pajamų vertinimo būdą, o vadovaujantis ir kitais duomenimis, kurie pagrindžia pajamų tvarumą (pvz., Sodros duomenys apie gaunamas pajamas). Atkreipė dėmesį, kad vieno izoliuoto ir formalaus kriterijaus taikymas yra neproporcingas ir antikonstitucinis, tokiu būdu yra pažeidžiami kredito gavėjo kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo reikalavimai. Pažymėjo, kad sutinka su skunde nurodytais argumentais dėl finansinių įsipareigojimų skaičiavimo metodo, naudojamo vertinant finansinius įsipareigojimus iš kredito kortelių teikiamos informacijos. Pareiškėjo taikomas apskaičiavimo metodas yra tinkamas ir objektyvus, kadangi jis paremtas vieningu ir nediskriminaciniu kredito gavėjo įsipareigojimų vertinimu. LB taikomas metodas iškreipia kliento kreditingumą ir lemia tai, kad kredito gavėjo mėnesinių įsipareigojimų suma kiekvieną mėnesį neproporcingai auga. Atkreipė dėmesį, kad LB taikomas skaičiavimas nėra išdėstytas oficialiuose dokumentuose, o pateikiamas tik kaip nuomonė.

17. Asociacija sutiko su pareiškėjo pozicija, jog solidarioji sutuoktinių prievolė nėra preziumuojama, todėl, siekiant prievolę laikyti bendra šeimos prievole, reikia atskirai įrodyti, jog ji yra bendra. Asociacijos nuomone, LB pažeidimą konstatuodamas vien dėlto, kad sutartyje nėra nurodytas vartojimo kredito sutarties teisinis kvalifikavimas dėl asmeninio prievolės pobūdžio, remiasi formaliu ir įstatymuose nenustatytu kriterijumi. Minėtas kriterijus nurodytas LB nuomonėje, kuri nėra teisinę galią turintis teisės aktas, kuriuo remiantis būtų skiriamos sankcijos.

18. Pareiškėjas pateikė teismui 2017 m. vasario 15 d. papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad pareiškėjas rinko duomenis tvarių pajamų vertinimui tiek iš klientų, tiek iš registrų, kaip reikalauja Nuostatai ir VKĮ, t. y. pareiškėjas paklausė ir iš klientų surinko visą informaciją, kuri yra reikšminga vertinant klientų pajamų tvarumą. Teigė, jog papildomos informacijos rinkimas tiesiogiai iš klientų priskiriama pareiškėjo diskrecijai, todėl pareiškėjas negali būti įpareigojamas tokią informaciją rinkti. Paaiškino, kad pareiškėjo taikomas tvarių pajamų vertinimo modelis remiasi kokybine ir sistemine įvairių reikšmingų duomenų, o ne vieno izoliuoto kriterijaus, analize. Pareiškėjo nuomone, jo naudojami kriterijai yra išsamesni, todėl leidžia sukurti plataus profilio kliento portretą bei realiau ir objektyviau įvertinti pajamų tikėtinumą ir tvarumą. Pareiškėjo teigimu, vertintų vartojimo kredito sudarymo sutarčių metu teisės aktuose nebuvo įtvirtintos jokios konkrečios įsipareigojimų vertinimo / apskaičiavimo taisyklės, todėl nėra pagrindo sutikti su LB pozicija, jog pareiškėjas netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog suteikiami vartojimo kreditai yra asmeninės paskolos.

19. LB pateikė teismui 2017 m. kovo 10 d. papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog pareiškėjas nepateikė ir nenurodė, kurie pareiškėjo surinkti ir vertinti duomenys ir įrodymai patvirtina, kad tyrimo metu nustatytais atvejais vartojimo kredito gavėjų pajamos galėjo būti laikomos tvariomis. LB atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose pateikė neteisingus duomenis apie laikotarpį, kurį vartojimo kredito gavėjai negavo pajamų. LB atkreipė dėmesį, jog skundžiamame Sprendime nebuvo kvestionuojamas pareiškėjo nustatytas tvarių pajamų dydis, pažeidimas konstatuotas dėl to, jog pareiškėjas netinkamai įvertino savo surinktus duomenis apie konkrečių vartojimo kredito gavėjų gaunamų pajamų tvarumą, t. y. pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti, kuo remdamasis nukrypo nuo Nuostatų 10 punkto reikalavimų. LB teigimu, pareiškėjas vartojimo kredito gavėjų kreditingumą įvertino tik po to, kai su vartojimo kredito gavėjais pasirašė sutartis, todėl pareiškėjui pagrįstai konstatuotas pažeidimas dėl vartojimo kredito sutarties sudarymo ir vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo momento. LB atkreipė dėmesį, jog nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog teisės aktuose nustatyti reikalavimai dėl vartojimo kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų vertinimo yra neaiškūs, kadangi pareiškėjas, rinkdamas duomenis, suvokė, kokiais tikslais tuos duomenis renka. LB vertinimu, pareiškėjo pateikti duomenys įrodo, jog pareiškėjas vertino visas vartojimo kredito gavėjo pajamas, todėl jo paaiškinimai, kad vertino tik pusę minėtų pajamų, yra nepagrįsti. LB pažymėjo, jog pareiškėjui pažeidimas konstatuotas ne dėl pareiškėjo matematinių skaičiavimų, o dėl to, jog pareiškėjas, neturėdamas įrodymų, leidžiančių nukrypti nuo Nuostatų 4 punkte nustatytų išimčių, nesurinko ir neįvertino informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinius.

II. 20. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 8 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Moment Credit“ skundą tenkino iš dalies – panaikino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai vertino vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, panaikino Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimo Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, ir įpareigojo Lietuvos banko Priežiūros tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skiriamos sankcijos.

21. Teismas nustatė, kad LB Priežiūros tarnyba 2016 m. kovo 23 d. raštu Nr. S 2016/(21.12-2101)-12-1278 „Dėl vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo“ informavo pareiškėją pateikti duomenis apie 50 pirmųjų vartojimo kredito sutarčių, sudarytų 2016 m. kovo 9 d., visus duomenis ir dokumentus, naudotus vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumo vertinimui, vartojimo kredito davėjų tyrimui atlikti. Pareiškėjas pateikė LB Priežiūros tarnybai 2016 m. balandžio 5 d. raštą „Dėl vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo“, kuriame nurodė, kad pateikia prašomus duomenis lentelės forma.

Pareiškėjas 2016 m. balandžio 14 d. raštu „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“ pateikė paaiškinimus dėl pareiškėjo vykdomo kreditingumo vertinimo, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neklausia klientų apie jų gaunamas pajamas, nes informaciją apie kliento gaunamas pajamas pareiškėjas gauna iš Sodros. Taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog vartojimo kreditas laikytinas sutuoktinių bendra prievole, turi būti įrodyta, VKĮ nenustatytas reikalavimas vartojimo sutartyse nurodyti prievolės rūšį. LB Priežiūros tarnybos vyriausioji specialistė elektroniniu laišku pareiškėjui pateikė 2016 m. balandžio 26 d. užklausimą „Dėl papildomų dokumentų pateikimo“.

Pareiškėjas 2016 m. gegužės 3 d. raštu „Dėl papildomos informacijos pateikimo“ pateikė atsakymą. LB Priežiūros tarnyba, atsižvelgusi į 2016 m. balandžio 5 d. ir 2016 m. balandžio 14 d. pareiškėjo pateiktus duomenis ir informaciją apie tai, kaip buvo vertintas vartojimo kredito gavėjų kreditingumas, atlikusi pareiškėjo tyrimą, priėmė 2016 m. gegužės 18 d. pareiškėjo tyrimo išvadą Nr. 289-27 (toliau – ir Išvada). Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas, neįvertinęs, kad 5 atvejais iš 50 vartojimo kredito gavėjų darbo stažas naujoje darbovietėje pagal Sodros duomenų bazės duomenis buvo trumpesnis nei 4 mėnesiai, neįsitikino šių vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumu bei tuo, ar vartojimo kredito suteikimo laikotarpiu pagrįstai galima tikėtis vartojimo kredito gavėjų pajamų, nesivadovavo Nuostatų 7.1, 7.3 7.5 punktuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, Nuostatų 9, 10, 18 punktų reikalavimais, netinkamai vykdė Nuostatų 17.1 punkte įtvirtiną pareigą, pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas nesilaikė Nuostatų 7.1 punkto, Nuostatų 14, 17 punktų bei VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų 4 iš 50 atvejų, sudarydama vartojimo kredito sutartis su vartojimo kredito gavėjais anksčiau, nei buvo atliktas vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas. Išvadoje nustatyta, kad pareiškėjas, surinkęs duomenis iš duomenų bazės apie vartojimo kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus, atsižvelgė ne į visus turimus duomenis, į finansinių įsipareigojimų vertinimą neįtraukė dalies duomenų, todėl pažeidė Nuostatų 22 punktą ir Nuostatų 7.2, 7.5, 17.2 punktus.

Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas, neturėdamas pakankamai įrodymų, jog susituokę vartojimo kredito gavėjai sudaro vartojimo kredito sutartis asmeniniams poreikiams tenkinti, nesurinko įrodymų apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, nesivadovavo Nuostatų 7.2, 7.3, 7.5 punktų reikalavimais, pažeidė Nuostatų 17 punktą, VKĮ 8 straipsnio 1 dalį. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas 8 iš 50 atvejų suteikė vartojimo kreditus vartojimo kredito gavėjams, kurių vidutinio mėnesio įmokos dydžio ir tvarių pajamų santykis (toliau – ir DTI santykis) viršijo Nuostatų 9 punkte nustatytą 40 proc., todėl pažeidė Nuostatų 9 punktą ir VKĮ 8 straipsnio 1 dalį.

Pareiškėjas pateikė LB Priežiūros tarnybai 2016 m. birželio 9 d. raštą „Rašytiniai paaiškinimai dėl LB Priežiūros tarnybos Išvados“ ir 2016 m. birželio 14 d. raštą „Papildomi rašytiniai paaiškinimai dėl LB Priežiūros tarnybos Išvados“. LB Priežiūros tarnybos direktorius, atsižvelgdamas į Išvadoje pateiktus tyrimo rezultatus, pareiškėjo 2016 m. balandžio 5 d., 2016 m. balandžio 14 d., 2016 m. gegužės 3 d., 2016 m. birželio 9 d. ir 2016 m. birželio 14 d. raštus ir posėdžio metu pateiktus paaiškinimus, medžiagą, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą pareiškėjui skyrė 0,4 proc. 2015 m. bendrųjų metinių veiklos pajamų dydžio, t. y. 14 208 Eur baudą.

Sprendime konstatuota, kad pareiškėjas netinkamai įvertino surinktus duomenis apie vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą, netinkamai įvykdė pareigą vartojimo kredito gavėjo kreditingumą įvertinti prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą, todėl nesivadovavo Nuostatų 7.1, 7.3, 7.5 punktuose nustatytais reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 18 punkte nustatyto reikalavimo įvertinti vartojimo kredito gavėjo tvarias pajamas, surinkusi duomenis iš duomenų bazės apie vartojimo kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus, neatsižvelgė į visus turimus duomenis, dalies duomenų neįtraukė į finansinių įsipareigojimų vertinimą, todėl netinkamai vykdė Nuostatų 14 punkte ir 17.1 punkte nustatytą pareigą, nesivadovavo Nuostatų 22 punktu, 7.2, 7.5 ir 17.2 punktuose nustatytais atsakingojo skolinimo reikalavimais, neturėjo įrodymų, leidžiančių nukrypti nuo Nuostatų 4 punkte nustatytos pareigos įvertinti ne tik vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, nesurinko ir neįvertino informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių pajamas bei turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalingos vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti, todėl nesivadovavo Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 ir 7.5 punktuose nustatytais reikalavimais, neužtikrino Nuostatų 17 punkte nustatytų pareigų tinkamo vykdymo, netinkamai vykdė Nuostatų 14 punkte įtvirtintą pareigą.

Nurodė, kad visais šiais veiksmais pareiškėjas pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.

22. Teismas konstatavo, kad byloje ginčas kilo dėl LB Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teismas vadovavosi VKĮ 2 straipsnio 8 dalimi, 27 straipsnio 1 dalimi, 28 straipsnio 1, 3, 4 punktais, VKĮ 8 straipsnio 1 dalimi. Teismas nurodė, kad Sprendime nustatyti atskiri atsakingojo skolinimo principo pažeidimų atvejai, todėl dėl kiekvieno nustatyto pažeidimo teismas pasisakė atskirai.

24. Teismas, pasisakydamas dėl vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo, vadovavosi VKĮ 8 straipsnio 1 dalimi, Nuostatų 6, 7, 7.1, 7.2, 7.3 punktais, Europos Komisijos 2009 m. birželio 15 d. viešąja konsultacija dėl atsakingojo skolinimo ir skolinimosi Europos Sąjungoje, Direktyva 2008/48/EB, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu byloje Nr. C-449/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5-261/2016.

25. Teismas iš ginčijamo Sprendimo ir Išvadų nustatė, kad tais atvejais, kai LB nustatė, jog kreditas buvo suteiktas asmenims, kurių pajamos nebuvo tvarios, asmenų darbo stažas buvo nutrūkęs nuo 14 iki 47 dienų, vienu atveju darbo stažas nutrūko asmeniui pakeitus darbovietę. LB, siekdamas nustatyti, ar kredito gavėjų pajamos buvo tvarios, vertino, ar asmenų darbo stažas naujoje darbovietėje pagal Sodros duomenų bazės duomenis buvo ne trumpesnis nei 4 mėnesiai.

26. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, bei ESTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti aplinkybę, jog kredito gavėjo pajamos yra tvarios. Teismas vertino, kad minėtą diskrecijos teisę kredito davėjas turi įgyvendinti, remdamasis atsakingojo skolinimo principu, t. y. remdamasis pakankama informacija konkrečiu atveju. Teismas nurodė, kad informacijos pakankamumo teisės aktai neapibrėžia. Teismas vertino, kad pakankamais gali būti laikomi tik tokie duomenys, iš kurių būtų galima prognozuoti sėkmingą vartojimo kredito sutartimi prisiimto įsipareigojimo įvykdymą. Teismas pažymėjo, kad, vertinant kredito gavėjų pajamų tvarumą, svarbu atsižvelgti į atsakingojo skolinimo nustatomus tikslus – įvertinti ne tik dabartinę kredito gavėjo padėtį, bet ir veiksnius, kurie gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo mokumui, o taip pat jo galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Esant šioms aplinkybėms, teismas vertino, kad kredito gavėjų pajamų tvarumas gali būti nustatytas nebūtinai pagal vieną 4 mėnesių nepertraukiamo darbo stažo tvarių pajamų vertinimo būdą, o vadovaujantis ir kitais duomenimis, kurie pagrindžia pajamų tvarumą. Esminė sąlyga yra ta, kad kredito davėjo turima informacija galėtų būti laikoma pakankama ir patikima (neprieštaringa). Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų ir bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas, vertindamas kredito gavėjų pajamų tvarumą, įvertino ilgesnį kredito gavėjų pajamų gavimo laikotarpį. Pareiškėjas taip pat įvertino, ar kredito gavėjai gauna su darbine veikla susijusių pajamų, ar jos bus gaunamos iki kredito termino pabaigos, darbo santykių pastovumą, asmens gebėjimą greitai susirasti darbą, patirtį darbo rinkoje, pajamų kitimo istoriją.

27. Teismas priėjo išvadą, kad LB, siekdamas paneigti pareiškėjo vertinamos informacijos pakankamumą bei patikimumą, turėjo konkrečiai nurodyti, kodėl pareiškėjo vertinami duomenys negali būti laikomi pakankamais ir patikimais asmens pajamų tvarumui nustatyti, t. y. pateikti konkrečius skaičiavimus, paneigiančius pareiškėjo atlikto vertinimo tinkamumą siekiamam tikslui (pajamų tvarumo įvertinimui) pasiekti. Teismas vertino, kad vienintelio 4 mėnesių nepertraukiamo darbo stažo kriterijaus taikymas nagrinėjamu atveju per se (pats savaime) negali būti laikomas pakankamu, siekiant paneigti pareiškėjo vertinamos informacijos tinkamumą. Net ir nustačius, kad kredito gavėjas per pastaruosius 4 mėnesius negavo nepertraukiamų pajamų, atsižvelgiant į kriterijų visumą, turi būti nustatoma, ar minėta aplinkybė sudarė pagrindą vertinti, jog asmens pajamos yra netvarios. ESTT praktikoje konstatuota, kad kreditoriui suteikiama diskrecija nuspręsti, ar jo turimos informacijos pakanka patvirtinti, jog vartotojas yra mokus. Nagrinėjamu atveju iš LB Sprendimo ir Išvadų turinio nėra aišku, kaip LB apskaičiavo, kad minėtais atvejais pareiškėjas suteikė vartojimo kreditus asmenims, kurių pajamos yra netvarios.

28. Teismas vertino, kad LB pateikti motyvai dėl nepakankamo pajamų tvarumo vertinimo yra neišsamūs ir nepaneigiantys pareiškėjo taikomų pajamų tvarumo nustatymo kriterijų (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d.), todėl šią Sprendimo dalį panaikino.

29. Teismas, pasisakydamas dėl klientų kreditingumo vertinimo iki kredito sutarties sudarymo, pažymėjo, kad LB Sprendime nustatė, jog 4 atvejais iš 50 pareiškėjas pagal telefoninio pokalbio metu gautą informaciją pirmiausia sudarė vartojimo kredito sutartis, įsipareigodamas suteikti vartojimo kreditą, o kredito gavėjų kreditingumą vertino po sutarčių sudarymo. Pareiškėjas iš esmės neneigė aplinkybės, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaroma neįvertinus kredito gavėjo kreditingumo, bet teigė, jog pokalbio telefonu metu nėra priimamas sprendimas dėl kredito išdavimo. Paaiškino, kad tokią verslo praktiką taiko, siekdamas suefektyvinti verslo procesus ir sumažinti bendrovės kaštus.

30. Teismas nurodė, kad VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Teismas pažymėjo, kad VKĮ nuostatos expressis verbis (tiesiogiai) nustato kredito davėjo pareigą dar iki kredito sutarties sudarymo patikrinti kredito gavėjo kreditingumą. Iš pateiktos vartojimo kredito sutarties pavyzdinės formos turinio teismas nustatė, kad pareiškėjas, sudaręs kredito vartojimo sutartį su kredito gavėju, turi teisę pakeisti suteikto kredito dydį, įvertinęs asmens kreditingumą. Teismas vertino, kad ši aplinkybė neatleidžia pareiškėjo nuo VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos dar iki sudarant kredito sutartį įvertinti kredito gavėjo kreditingumą. Šiuo atveju pareiškėjo teikiami paaiškinimai, kad kredito gavėjų kreditingumas buvo įvertintas po vartojimo kredito sutarčių sudarymo, nėra teisiškai reikšmingi, nes teisės aktuose, reglamentuojančiuose ginčui aktualius teisinius santykius, nėra nustatyta galimybė sudaryti vartojimo kredito sutartį iki kredito gavėjo kreditingumo patikrinimo. Nagrinėjamu atveju VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimui konstatuoti užtenka nustatyti faktinę aplinkybę, kad vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta iki kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo. Minėta aplinkybė Sprendime ir Išvadose nustatyta, pareiškėjas patvirtino, kad pagal telefoninio pokalbio metu gautą informaciją pirmiausia sudarė vartojimo kredito sutartis, o kredito gavėjų kreditingumą vertino po sutarčių sudarymo. Teismas vertino, kad LB šiuo aspektu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo taikoma praktika, kai, neįvertinus kredito gavėjo kreditingumo, sudaroma vartojimo kredito sutartis ir suteikiama kredito kortelė, neatitinka VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatų.

31. Teismas, pasisakydamas dėl klientų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimo, pažymėjo, kad LB Sprendime nustatė, jog pareiškėjas atsižvelgė ne į visus turimus duomenis apie kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus, todėl netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius. LB Sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjų finansinius įsipareigojimus, vadovavosi mažesniu, nei nurodyti duomenų bazėse, finansinių įsipareigojimų dydžiu.

32. Teismas vadovavosi Nuostatų 7.2, 17.2, 22 punktais ir pažymėjo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas įpareigoja vartojimo kredito davėją įvertinti vartojimo kredito gavėjo jau turimus įsipareigojimus ir tik įvertinus minėtą aplinkybę spręsti dėl asmens kreditingumo.

33. Teismas nurodė, kad iš LB nustatytų aplinkybių matyti, jog pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, visais atvejais informaciją apie vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimus finansų įstaigoms ir jų vykdymą tikrino UAB „Creditinfo Lietuva“ duomenų bazėse. LB Nuostatų pažeidimus šiuo aspektu nustatė įvertinęs Vartojimo kredito sutartis Nr. 37605110737, Nr. 37609090044, Nr. 47210130556, Nr. 46809060778, Nr. 49503250567, Nr. 49107300982 ir Nr. 38607251094.

34. Įvertinęs pareiškėjo pateiktus duomenis, teismas vertino, kad pareiškėjas, atlikdamas vartotojo vidutinės įmokos skaičiavimus, vadovavosi turimais duomenimis apie sudarytas kredito sutartis, tačiau neįvertino minėtų sutarčių vykdymo aplinkybių. Iš esmės tokia pati skaičiavimo metodika aktuali ir Vartojimo kredito sutartims Nr. 46809060778, Nr. 49107300982, Nr. 49503250567, Nr. 37609090044 ir Nr. 38607251094, kurių atveju pareiškėjas, apskaičiuodamas vartotojo vidutines įmokas, vadovavosi turimais duomenimis apie sudarytas kredito sutartis (suteikto kredito dydį bei terminą), tačiau neįvertino minėtų sutarčių vykdymo aplinkybių. Teismas vertino, kad, siekiant nustatyti vartotojo vidutines įmokas, svarbu įvertinti išsamią informaciją apie kredito gavėjo vykdomus įsipareigojimus bei atsižvelgti į asmens kreditingumo vertinimo metu aktualią aplinkybę – kokio dydžio suma iš suteikto kredito nėra grąžinta, t. y. kredito likutį ir likusį kredito grąžinimo terminą. Esant šioms aplinkybėms, teismas iš esmės pripažino LB Sprendime nustatytą aplinkybę, kad pareiškėjas netinkamai vertino vartotojo vidutines įmokas. Teismas taip pat vertino, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas taikė netinkamus metodus, apskaičiuodamas vartotojo vidutines įmokas, savaime nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą atsakingojo skolinimo principą. Iš LB Sprendimo ir Išvados turinio teismas nustatė, kad LB nustatė netinkamo vartotojo vidutinės įmokos vertinimo faktą 7 atvejais, tačiau neįvertino aplinkybės, ar, taikant LB skaičiavimo kriterijus, visais minėtais 7 atvejais nebūtų galima sudaryti vartojimo kredito sutarčių su kredito gavėjais. Tik konstatavus minėtą aplinkybę, būtų galima daryti išvadas dėl VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad LB tenkanti pareiga motyvuoti Sprendimą konkrečiais skaičiavimais negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Atsižvelgdamas į tai, teismas LB Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalis, panaikino.

35. Teismas, pasisakydamas dėl klientų sutuoktinių duomenų vertinimo, nurodė, kad pareigą pareiškėjui įvertinti sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus LB kildina iš Nuostatų 4 punkto.

36. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI-10-858/2017 (toliau – ir Nutartis), kurioje buvo vertinama Nuostatų 4 punkto atitiktis konstituciniam teisinės valstybės principui ir VKĮ 8 straipsnio 5 daliai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Nutartyje nurodė, kad Nuostatų 4 punkte pateiktas kredito gavėjo pajamų, išlaidų ir įsipareigojimų apibrėžimas kaip šeimos (kredito gavėjo ir jo sutuoktinio) pajamų, išlaidų ir įsipareigojimų, reiškia, kad, kai tai reikalinga, kredito davėjas privalo į šias pajamas atsižvelgti, vertindamas, inter alia (be kita ko), įmokos dydžio ir šeimos (kredito gavėjo ir jo sutuoktinio) pajamų santykį, siekdamas nustatyti, ar kredito gavėjas neprisiima pernelyg didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartyje išaiškinta, kad, kai tai reikalinga, kredito davėjas privalo atsižvelgti į sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus.

37. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Nutartį, vertino, kad pareiškėjas gali neatsižvelgti į kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus tik tokiu atveju, kai vartojimo kredito sutartis sudaroma asmeniniams poreikiams tenkinti ir kai kredito gavėjo pajamų, atsižvelgiant į sutuoktiniui priklausančią jo pajamų dalį, pakanka tam tikro dydžio kreditui suteikti. Minėta aplinkybė gali būti nustatoma tik įvertinus individualios situacijos ypatumus.

38. Esant šioms aplinkybėms, teismo vertinimu, pareiga įsitikinti, kad vartojimo kredito sutartis sudaroma asmeniniams poreikiams tenkinti, ir įvertinti kredito gavėjo įsipareigojimus sutuoktinio atžvilgiu tenka kredito davėjui. Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo teismui pateiktos vartojimo kredito sutarties pavyzdinės formos nėra aišku, ar tokio pavyzdžio sutartys buvo sudarytos su asmenimis, kurie turi sutuoktinį. Pareiškėjo pateikti duomenys patvirtina, kad vartojimo kredito sutartys buvo sudarinėjamos su asmenimis, turinčiais sutuoktinį. Iš pareiškėjo pateiktų kredito gavėjo kreditingumo vertinimo lentelių matyti, kad kreditų gavėjų kreditingumui įvertinti visais atvejais nebuvo naudojami sutuoktinio duomenys. Pareiškėjas nei teismui, nei LB nepateikė duomenų, kaip jis atsižvelgia į kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, suteikdama vartojimo kreditą. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų ar paneigtų aplinkybę, jog vartojimo kredito sutartys buvo sudarytos, kaip teigia pareiškėjas, asmeniniams, o ne šeimos poreikiams tenkinti. Teismas nurodė, kad VKĮ 2 straipsnio 19 punkte įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad vartojimo kreditai gali būti suteikiami ne tik asmeninėms, bet ir šeimos ar namų ūkio reikmėms.

39. Teismas iš pareiškėjo teiktų paaiškinimų nustatė, kad jis nedisponavo duomenimis, kokiems poreikiams tenkinti sudaromos vartojimo sutartys, nei vartojimo kredito sutarties sudarymo metu, nei kredito teikimo metu. Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje nurodė, kad pareiškėjas nerinko informacijos, ar sutartys sudaromos šeimos poreikiams tenkinti. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas vertino, kad pareiškėjas nepagrįstai daro prielaidą, jog kredito gavėjai sudaro sutartis su pareiškėju asmeniniams poreikiams tenkinti, pareiškėjas neįgyvendino iš VKĮ 8 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų 4 punkto jam kildinamos pareigos patikrinti kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, todėl teismas šią Sprendimo dalį pripažino teisėta ir pagrįsta.

40. Teismas nustatė, jog Sprendimo dalys, kuriose konstatuota, kad pareiškėjas netinkamai vertino vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą bei netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, yra nepagrįstos. Esant šioms aplinkybėms, teismas Sprendimo dalį dėl nuobaudos skyrimo grąžino LB nagrinėti iš naujo.

III. 41. Pareiškėjas UAB „Moment Credit“ apeliaciniame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą: panaikinant LB Priežiūros tarnybos Sprendimo dalį dėl kredito sutarties sudarymo momento (įvertinus kredito gavėjo kreditingumą); panaikinant Sprendimo dalį dėl sutuoktinių duomenų vertinimo; tuo atveju, jeigu pirmiau pateiktas prašymas nebūtų tenkinamas – pripažinti, jog pažeidimai yra mažareikšmiai ir pakeisti Sprendimą nustatant, jog UAB „Moment Credit“ vietoje piniginės sankcijos (baudos) būtų skiriamas įspėjimas arba sumažinto dydžio piniginė sankcija. Šiuo skundu teismo taip pat prašoma pateikti aiškinimą dėl Nuostatų taikymo dėl kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimo kredito limito sutarčių atveju. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

41.1. Pareiškėjas pritaria teismo ir atsakovo nuomonei, jog kredito suteikimas neįvertinus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo prieštarauja VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimui, tačiau pareiškėjas šio reikalavimo nepažeidė. Vertinant VKĮ bei Nuostatų nuostatas sisteminiu ir teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo metodais, matyti, kad pagrindinis ir prioritetinis jų tikslas yra užtikrinti realią vartotojų interesų apsaugą, užkertant kelią per didelių finansinių įsipareigojimų prisiėmimui. Atitinkamai finansavimas asmenims gali būti suteikiamas tik tinkamai įvertinus jų kreditingumą. Pareiškėjo nuomone, įstatymų ginamu gėriu yra ne pats vartojimo kredito sutarties sudarymo faktas, o reali vartotojo interesų apsauga, užtikrinant, kad kredito lėšos nebūtų suteikiamos vartotojams prieš įvertinant jų kreditingumą, t. y. neįsitikinus, jog vartotojai turi realias galimybes šias lėšas grąžinti. Tokią poziciją patvirtina ir Direktyva 2008/48/EB. Pareiškėjas nurodytus reikalavimus įvykdė ir užtikrino, kad klientui kreditas būtų suteiktas tik įvertinus jo kreditingumą. Techninėmis priemonėmis (kortelės aktyvavimas tik po kreditingumo įvertinimo) pareiškėjas užtikrino, jog klientas nepasinaudotų pareiškėjo lėšomis iki kliento kreditingumo įvertinimo. Antra, teisine prasme, kredito sutartis, kaip ji suprantama ir jos sudarymas reguliuojamas VKĮ, laikytina su klientu sudaryta ne tada, kai šalys susitarė dėl bendrųjų teisių ir pareigų bei kreditavimo tvarkos, o nuo tada, kai pareiškėjui kilo reali pareiga suteikti kreditą, o klientui – jį grąžinti. Atitinkamai, nurodytas momentas buvo vykdomas po kliento kreditingumo įvertinimo. ESTT patvirtina, jog vartojimo kredito sutartis gali būti sudaryta iš kelių sutarčių (2016 m. lapkričio 9 d. sprendimas C-42/15 Home Credit Slovakia). Sprendime nurodyti 4 atvejai, kada kortelės sutartys buvo pasirašytos iki kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, jose numatant, jog pinigai klientui bus suteikti tik atlikus kreditingumo vertinimą, nepažeidžia VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimo, nes tokia sutartis iš viso nėra ir negali būti prilyginama vartojimo kredito sutarčiai CK 6.886 straipsnio 1 dalies ir VKĮ 2 straipsnio 22 dalies prasme, kadangi tokia sutartimi pareiškėjas klientui neįsipareigoja suteikti ir nesuteikia vartojimo kredito.

41.2. Pareiškėjo teikiami kreditai yra asmeninės prievolės ir tokiam kvalifikavimui nėra būtina tai formaliai nurodyti sutartyje su klientu. Juolab, toks reikalavimas nėra numatytas nei CK, nei VKĮ ar Nuostatuose, todėl nėra teisėtas ar įpareigojantis. Teismas (ar LB Priežiūros tarnyba) nepagrįstai reikalavo įrodymų, pagrindžiančių, jog kreditas yra asmeninė prievolė. Nors vadovaujantis CK nuostatomis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) išaiškinimais, solidarioji sutuoktinių prievolė nėra preziumuojama ir siekiant prievolę laikyti bendra šeimos prievole, reikia įrodyti priešingai – jog prievolė yra bendra – pavyzdžiui, kad sudaryta šeimos interesais (CK 3.92 str. 3 d., 3.109 str.).

Kaip pagrindžia LAT praktika, vartojimo kreditas savaime negali būti laikomas bendru sutuoktinių įsipareigojimu, todėl pareiškėjo sudaromose vartojimo kredito sutartyse nebuvo eksplicitiškai nurodoma, jog vartojimo kreditas yra asmeninė paskola. Antra, vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją (Nuostatų 4 p.).

Šiuo atveju, akivaizdu, pareiškėjas turėjo pagrindo manyti, jog tinkamam kreditingumo įvertinimui jam pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją. Be to, skolų išieškojimo praktikoje pareiškėjas reikalavimus nukreipdavo tik į klientus, tačiau jokiu būdu ne į jų sutuoktinius, ir nesiekdavo įrodyti prievolės solidarumo, nebuvo pažeidžiami sutuoktinių interesai. Teismo pozicija grindžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo aiškinimu dėl sutuoktinių duomenų vertinimo 2017 m. gegužės 5 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-10-858/2017.

Pažeidimo konstatavimo metu (ir poveikio priemonės priėmimo metu) Nuostatų taikymas ir aiškinimas sutuoktinių duomenų vertinimo klausimu nebuvo aiškus, kėlė rinkos dalyviams klausimų; be to, keitėsi reguliavimas. Pareiškėjo įsitikinimu, šioje situacijoje, be kita ko, taikytinas bendrasis viešosios teisės principas, galiojantis ir administracinėje teisėje, kad visi teisės aktų neaiškumai vertinami kaltinamojo naudai, t. y. nenumačius aiškios teisės taikymo taisyklės teisės aktuose, negalima reikalauti atitinkamo elgesio, o tuo labiau bausti už tokio elgesio nebuvimą.

41.3. Sprendimo dalis dėl vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžių priimta pareiškėjo naudai, tačiau teismas prieidamas šią išvadą rėmėsi neteisingomis išvadomis ir netinkamai nustatytomis aplinkybėmis, susijusiomis su kliento vidutinių mėnesio įmokų kitoms finansų įstaigoms skaičiavimu. Pareiškėjas nesutinka su aplinkybe, jog pareiškėjas taikė netinkamus metodus ir taisykles, apskaičiuodamas vartotojo vidutines įmokas. Pareiškėjas prašo teismą pateikti išaiškinimą šiuo teisės klausimu, kad vėliau nebūtų remiamasi netinkamai nustatytais prejudiciniais faktais ir būtų formuojama tinkamai įstatymą išaiškinanti teismų praktika, kuri sudarytų prielaidas ir tinkamam teisės aktų taikymui praktikoje, įskaitant priežiūros institucijos praktikoje.

LB Priežiūros tarnyba vertino vartotojo vidutinių įmokų skaičiavimą šių vartojimo kredito sutarčių atveju – Nr. 37605110737, Nr. 37609090044, Nr. 47210130556, Nr. 46809060778, Nr. 49503250567, Nr. 49107300982, Nr. 38607251094. Vartojimo kredito sutarčių Nr. 37605110737, Nr. 47210130556, Nr. 49503250567 ir Nr. 49107300982 atveju nei LB Priežiūros tarnyba, nei teismas nenurodė, kokiu būdu aiškinant Nuostatų 9 punkto normą ir kokiu pagrindu galima būtų teigti, kad vidutinės įmokos skaičiavimas pagal šią normą yra siejamas su kredito likučiu ar likusiu kredito grąžinimo terminu.

Taikytinų teisės normų analizė vienareikšmiškai patvirtina, jog vidutinės įmokos skaičiavimas, padalijant kredito grąžinimo ir kredito kainos sumą iš [viso] kredito trukmės, yra tinkamas metodas, kurį taikė pareiškėjas skaičiuodamas vartotojo vidutinę įmoką. Vartojimo sutarties Nr. 46809060778 (klaidingas registro duomenų vertinimas) atveju teismo nustatytos aplinkybės yra klaidingos ir šis atvejis apskritai turėtų būti nepripažintas pažeidimu. Paraiškos vertinimo metu pareiškėjas tinkamai vertino registro duomenis bei pagrįstai ir teisingai nustatė, jog klientas paraiškos vertinimo metu neturėjo įsipareigojimų.

Situacija susiklostė dėl kito kreditoriaus nesavalaikio duomenų atnaujinimo kreditų biure ir pareiškėjas, tinkamai interpretuodamas kreditų biuro pateiktus duomenis, nepažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto atsakingojo skolinimo principo. Dėl vidutinės įmokos skaičiavimo, kai kliento įsipareigojimus kitoms finansų įstaigoms sudaro kredito limito kortelės sutartys (vartojimo kredito sutartys Nr. 37609090044 ir Nr. 38607251094), pareiškėjas prašo teismo pateikti išaiškinimą dėl Nuostatų taikymo ir aiškinimo specifinių finansinių produktų (kredito limito kortelių) atveju, kadangi pirmosios instancijos teismas teisės aiškinimo šiuo reikšmingu klausimu nepateikė, nepakomentavo, bet taip pat nepaneigė ir netinkamo LB Priežiūros tarnybos aiškinimo, kuris, be kita ko, lemia dalies prižiūrimų rinkos dalyvių nepagrįstą pranašumą ir skirtingus klientų kreditingumo vertinimo rezultatus.

Pirma, poveikio priemonės taikymo metu galiojančiuose Nuostatuose nebuvo detalizuota, kaip vidutinė įmoka skaičiuotina vertinant kredito limito sutartis. Kredito limito atveju (kai grafiką sudaro tik viena įmoka), nėra nei teisinio, nei loginio pagrindo kliento vidutinę įmoką dirbtinai skaičiuoti dalijant kredito limitą iš termino, kaip tai atliko teismas sprendime, ar likusio termino. Toks skaičiavimas ir dirbtinis skaidymas į įmokas neatitiktų faktinio kliento mokėjimų grafiko ir būtų pagrįstas visiškai priešinga prielaida – t. y. kad klientas visais atvejais kiekvieną mėnesį atlieka mokėjimus.

Taigi, kai kliento turimi įsipareigojimai ir mokėjimų grafikas yra sudaryti būtent iš vienos įmokos, tai būtent toks faktinis mokėjimų grafikas (viena įmoka) ir turi būti imamas skaičiuojant kliento vidutinės įmokos dydį, t. y. imama, jog kliento visos kiekvieno mėnesio įsipareigojimai lygūs 0 Eur, o paskutinis įsipareigojimas lygus kredito limito dydžio įmokai (šiuo atveju, 1 000 Eur) bei laikant, jog jis neviršija 40 proc. DTI ribojimo. Nagrinėjamos bylos atveju teismas visiškai neįvertino, jog kredito limito sutarčių atveju kliento mokėjimų grafikas buvo visiškai kitoks negu laikė teismas – jokių dalinių ar kasmėnesinių mokėjimų nebuvo ir grafikus sudarė tik viena įmoka, ir kad tai turi būti tiksliai atspindėta vidutinės įmokos skaičiavimo metu.

Tinkamas išaiškinimas dėl vidutinės įmokos skaičiavimo kredito limito sutarčių atveju yra aktualus konkurencijos ribojimo atžvilgiu.

41.4. Teismas nepateikė vertinimo dėl pažeidimų mažareikšmiškumo. Pirma, pareiškėjo pažeidimu nepadaroma esminės žalos VKĮ saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams. Antra, pareiškėjo pažeidimus sudaro ne tiesioginis pareigų nevykdymas, o teisės aktų aiškinimo ir interpretavimo neatitikimai, vertinamųjų kriterijų aiškinimas (teisingumo ir protingumo kriterijus). Trečia, LB Priežiūros tarnyba patvirtino byloje esant atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

42. Atsakovas Lietuvos bankas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas panaikino LB Priežiūros tarnybos Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Moment Credit“ netinkamai vertino vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, panaikino Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas UAB „Moment Credit“ netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, įpareigojo LB Priežiūros tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo UAB „Moment Credit“ skiriamos sankcijos; kitas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas; visiškai atmesti pareiškėjo skundą, paliekant LB Priežiūros tarnybos Sprendimą nepakeistą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

42.1. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad nustatytais atvejais vartojimo kredito gavėjų gan ilgą laikotarpį iš viso negautos pajamos, nereguliarios pajamos, gautos tik trumpą laikotarpį arba vartojimo kredito sutarties sudarymo metu gautos pajamos, kurių dydžio įmonė nežinojo, vis tiek gali būti laikomos tvariomis. Tvarios pajamos yra suprantamos kaip pastovios pajamos (žodžio „tvarus“ sinonimas yra žodis „pastovus“ ). Priešingai nei skundžiamame sprendime nurodo teismas, Lietuvos bankas konstatavo pažeidimą dėl to, kad įmonė nesurinko pakankamai informacijos ir įrodymų apie vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą, ko reikalauja VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, o ne dėl to, kad vartojimo kredito gavėjų darbo stažas buvo trumpesnis nei 4 mėnesiai.

Pareiškėjo galbūt padaryti pažeidimai visų pirma buvo užfiksuoti Išvadoje, t. y. anksčiau nei buvo priimtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-5-261/2016, kuriuo, be kita ko, Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatų (2016 m. sausio 28 d. nutarimo Nr. 03-12 redakcija) 10 punktas, nustatantis reikalavimą atsižvelgti į ne mažiau kaip 4 paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vidurkį, buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams.

Dėl vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumo vertinimo pareiškėjui buvo suformuluoti įtarimai pažeidus ne tik Nuostatų 10 punkto reikalavimus, bet ir daug kitų reikalavimų. Taigi akivaizdu, kad Lietuvos bankas vertino ne tik Įmonės atliekamo vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumo vertinimo atitiktį Nuostatų 10 punkto reikalavimui (4 paskutinių mėnesių reikalavimui), bet ir kitiems teisės aktuose nustatytiems reikalavimams, kurie taikomi vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų vertinimui. LB Sprendime nevertino Išvadoje užfiksuoto galimo Nuostatų 10 punkto pažeidimo ir nesvarstė klausimo dėl poveikio priemonių taikymo už šio reikalavimo pažeidimą.

Teismas netinkamai įvertino įrodymus byloje ir atitinkamai padarė nepagrįstą išvadą, kad Lietuvos bankas Sprendime konstatuodamas pažeidimus, susijusius su vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumo vertinimu, išimtinai vadovavosi aplinkybe, kad vartojimo kredito gavėjų darbo stažas buvo trumpesnei nei 4 mėnesiai.

42.2. Viena esminių vartojimo kredito davėjo pareigų įtvirtinta VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje. Vartojimo kredito davėjas turi teisę pats nuspręsti, kokias informacijos rūšis ir šaltinius naudoti vartojimo kredito gavėjo kreditingumui vertinti, tačiau kiekvienu atveju vartojimo kredito davėjas privalo užtikrinti ir turėti įrodymus, kad jo surinkta informacija yra pakankama. Svarbu pažymėti, kad tokį aiškinimą patvirtina ir ESTT 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje CA Consumer Finance SA prieš Ingrid Bakkaus, Charline Bonato, Florian Bonato, C-449/13. Vartojimo kredito gavėjo pajamų tvarumo vertinimas yra viena svarbiausių vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo dalių, nes, pagal VKĮ 8 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir Nuostatų 7.5 papunktį, vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, remiantis tuo metu turima informacija, turi būti pagrįstas prielaida, kad vartojimo kredito gavėjas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį.

42.3. Teismas ignoravo faktą, kad pareiškėjas visų vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą vertina pagal tą patį įmonės algoritmą, kuris neužtikrina individualizuoto vertinimo, nes visų vartojimo kredito gavėjų atžvilgiu yra taikomi analogiški kriterijai ir skaičiavimo taisyklės, todėl gali susidaryti situacija, kai keli vartojimo kredito gavėjai atitiks įmonės taikomo algoritmo kriterijus, tačiau jų individualios situacijos ir atitinkamai galimybės vykdyti finansinius įsipareigojimus bus visiškai skirtingos. Pareiškėjas nesilaikė reikalavimų įvertinti visus kreditingumo vertinimui reikšmingus veiksnius, esamas ir būsimas vartojimo kredito gavėjo pajamas, jo galimybes vykdyti savo įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį. Visiems vartojimo kredito gavėjams taikomas vienodas algoritmas, kai yra vertinamas 6 mėn. pajamų gavimo laikotarpis, pats savaime neužtikrina individualizuoto vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo, nes tam tikrais atvejais neįvertina konkretaus vartojimo kredito gavėjo atžvilgiu reikšmingų aplinkybių ir neįrodo pajamų tvarumo. Taip pat jokiais įrodymais nepagrįstas ir teismo teiginys, kad pareiškėjas įvertino, ar vartojimo kredito gavėjai gauna su darbine veikla susijusių pajamų. Be to, tyrimo metu nustatytais atvejais pareiškėjas nerinko jokių įrodymų, patvirtinančių, kad vartojimo kredito gavėjas gaus pajamas iki vartojimo kredito termino pabaigos. Teismas iš esmės teisingai nurodė, kad pareiškėjas įvertina pajamų kitimo istoriją, tačiau visiškai ignoravo teisės aktų nuostatas, kurios nustato vartojimo kredito davėjo pareigą įvertinti ir realiai esamas bei būsimas pajamas, konkretaus vartojimo kredito gavėjo galimybes vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus visą vartojimo kredito sutarties ir pan., kas ypatingai aktualu buvo tyrimo metu nustatytais atvejais vartojimo kredito gavėjams kelias dienas iki vartojimo kredito sutarties sudarymo įsidarbinus naujoje darbovietėje.

42.4. Pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, Nuostatų 12 punktą, įrodyti aplinkybę dėl pakankamų duomenų surinkimo tenka pareiškėjui, kuris prisiima šio fakto neįrodymo riziką. ESTT sprendimo bylos Nr. C-449/13 28 punkte teismas nurodė, kad Direktyva suteiktų teisių veiksmingumas užtikrinamas nacionalinėje teisėje įtvirtinta taisykle, pagal kurią paprastai kreditorius teisme turi įrodyti, kad tinkamai vykdė Direktyvos 8 straipsnyje nustatytas ikisutartines pareigas, kas taip pat patvirtina pareiškėjo pareigą pateikti atitinkamus ikisutartinių pareigų įvykdymo įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teismas nepagrįstai konstatavo, kad Lietuvos bankas turėjo paneigti pareiškėjo vertinamos informacijos pakankamumą bei patikimumą, nes būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, jog konkrečių vartojimo kredito sutarčių atvejais jis buvo surinkęs pakankamus duomenis vartojimo kredito gavėjų kreditingumui įvertinti. Siekiant nustatyti, ar vartojimo kredito gavėjo pajamos tvarios, turi būti vertinama, ar tos pajamos pastovios, reguliarios, ar jų pagrįstai galima tikėtis visą vartojimo kredito sutarties laikotarpį ir pan. Tuo atveju, kai nustatoma, kad vartojimo kredito gavėjo pajamos negali būti laikomos tvariomis, nėra ką apskaičiuoti, o netvarių pajamų vidurkio skaičiavimas nekeičia esmės – tokios pajamos dėl vidurkio apskaičiavimo netampa tvariomis.

42.5. LB Sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui taikomus reikalavimus, todėl teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad LB Sprendimas pajamų tvarumo vertinimo atžvilgiu yra netinkamai pagrįstas ir nemotyvuotas. Priešingai, teismas netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalies nuostatas. Teismas šioje byloje neužtikrino įrodymų tyrimui taikomų reikalavimų tinkamo įgyvendinimo.

42.6. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria teismas panaikino Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį. Nagrinėjamu atveju tyrimo metu buvo nustatyti ir Sprendime nurodyti konkretūs 7 atvejai, kai Įmonė, vertindama vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimus finansų įstaigoms, nesilaikė VKĮ ir Nuostatų reikalavimų (tai patvirtino ir pats teismas), nes atsižvelgė tik į dalį įmonės turimų duomenų apie konkrečių vartojimo kredito gavėjų finansinius įsipareigojimus ir tai yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas pažeidė šiuos konkrečius teisės aktų reikalavimus (Nuostatų 7.2, 7.5 ir 17.2 p., 22 p. ir VKĮ 8 str. 1 d.), kas ir buvo padaryta LB Sprendime.

Tai, kad pareiškėjas naudojo metodus, neužtikrinančius tinkamo teisės aktuose nustatytų reikalavimų vykdymo, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas nesilaikė teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir savo veiksmais juos pažeidė, todėl tai neturi jokios teisinės reikšmės šių pažeidimų konstatavimui. Atsakomybei už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies ir Nuostatų reikalavimų nesilaikymą atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto (formalioji pažeidimo sudėtis), t. y. užtenka konstatuoti faktą, kad vertindamas vartojimo kredito gavėjų finansinius įsipareigojimus pareiškėjas nesilaikė minėtose teisės aktų nuostatose nustatytų reikalavimų.

Jokios kitos aplinkybės, atsiradusios jau po vartojimo kredito sutarties sudarymo, nepaneigia teisės aktuose nustatytų ikisutartinių vartojimo kredito davėjo pareigų pažeidimo padarymo fakto ir jo reikšmingumo. Teismo nurodytas reikalavimas, kad Lietuvos bankas, norėdamas konstatuoti VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą, privalo perskaičiuoti pagal teisės aktų reikalavimus finansinius įsipareigojimus ir nustatyti, kad vartojimo kredito sutartys su konkrečiais vartojimo kredito gavėjais negalėjo būti sudarytos, yra nepagrįstas, nelogiškas ir dažnu atveju net neįgyvendinamas.

Lietuvos bankas nagrinėja ir vertina tik paties vartojimo kredito gavėjo surinktus ir Lietuvos bankui pateiktus duomenis, neturi teisės ir galimybės tikrinti „Sodros“ ar kitas duomenų bazes, surinkti iš vartojimo kredito gavėjų informaciją, kurios vartojimo kredito davėjas nesurinko ir pan. Išvadoje buvo aiškiai nurodyta, kad tam tikrais atvejais neįmanoma paskaičiuoti vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų ir finansinių įsipareigojimų santykio, būtent dėl to, kad pareiškėjas nesurinko pakankamos informacijos, reikalingos visapusiškam vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimui.

42.7. Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimo dalys, kuriomis buvo panaikintos atitinkamos LB Sprendimo dalys, yra neteisėtos, nepagrįstos ir turi būti panaikintos, savaime nelieka pagrindo įpareigoti LB Priežiūros tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skiriamos sankcijos. Net ir tuo atveju, jeigu teismas nepatenkins apelianto prašymo panaikinti skundžiamo teismo sprendimo dalis, minėtas teismo įpareigojimas iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skiriamos sankcijos yra nepagrįstas. Pareiškėjui skiriant baudos dydį, be kita ko, buvo atsižvelgta į tai, kad pareiškėjui 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu jau buvo skirta bauda už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimus, todėl nagrinėjamu atveju nustatyti VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimai yra pakartotinai padaryti per vienus metus. VKĮ 34 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pakartotinai per vienus metus padarius pažeidimą, už kurį jau buvo pritaikyta šio įstatymo nustatyta poveikio priemonė, gali būti skiriama bauda iki 10 procentų praėjusių metų bendrųjų metinių veiklos pajamų. Be to, pagal VKĮ 34 straipsnio 7 dalį, skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 8 ir 9 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. LB Sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodyta, kad „pažeidimo pobūdis – buvo pažeista esminė Įstatyme įtvirtinta vartojimo kredito davėjo pareiga – skolinti atsakingai ir vertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, todėl pažeidimai negali būti laikomi mažareikšmiais“. Net teismui panaikinus atitinkamas LB Sprendimo dalis, neatsiranda naujų VKĮ 34 straipsnio 8 dalyje nurodytų lengvinančių aplinkybių, taip pat ir 8 dalyje nurodytų sunkinančių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju, nepaisant to, kad Lietuvos bankas nustatė atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir į jas atsižvelgė nustatydamas baudos dydį, pareiškėjui buvo paskirta ženkliai mažesnio dydžio bauda nei numatytas vidurkis. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad net teismui panaikinus atitinkamas Sprendimo dalis, pareiškėjui paskirtos baudos dydis yra neproporcingas.

43. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

44. Pareiškėjas atsiliepime iš esmės nurodo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjas pažymi, kad nors Sprendimas buvo paremtas Nuostatų 7.1, 7.3, 7.5 ir 17.1 papunkčių, 9 ir 18 punktų bei VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimais, iš faktinių Sprendimo ir bylos aplinkybių akivaizdu, jog atsakovas pažeidimą pareiškėjo atžvilgiu fiksavo būtent todėl, jog jis neatitiko 4 paskutinių mėnesių vartojimo kredito gavėjo tvarių pajamų kriterijaus, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu aukštesnės galios teisės aktams.

45. Pareiškėjas nurodo, kad teismas sprendime pagrįstai patvirtino, jog pareiškėjo taikoma metodika patikima ir teisinga, ir jog Lietuvos bankas nesugebėjo nurodytos išvados paneigti.

46. Pareiškėjas taip pat sutiko su teismo išvada, kad Sprendimo dalis dėl nuobaudos skyrimo grąžinama LB nagrinėti iš naujo.

47. Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo dalis, kuriomis teismas panaikino Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai vertino vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį; panaikino Sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad pareiškėjas netinkamai nustatė vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį; įpareigojo LB Priežiūros tarnybą iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjo UAB „Moment Credit“ skiriamos sankcijos; kitas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas; visiškai atmesti pareiškėjo skundą.

48. Atsakovas nurodo, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog vartojimo kredito sutartis VKĮ 8 straipsnio 1 dalies kontekste laikoma sudaryta, kai kredito gavėjas gauna/jam tampa prieinama kredito suma. Vartojimo kredito sutartis nenumato jokių išimčių ir kito, nei sutarties pasirašymas, sutarties sudarymo momento. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad vartojimo kredito gavėjo kreditingumas privalo būti įvertintas prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą. Pagal VKĮ 2 straipsnio 22 dalį, vartojimo kredito davėjas pagal vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kreditą. Taigi, vartojimo kredito sutarties sudarymo faktui konstatuoti pakanka nustatyti, kad vartojimo kredito davėjas įsipareigojo suteikti vartojimo kreditą. Tai reiškia, kad, priešingai nei teigia pareiškėjas, pinigų perdavimo momentas nėra esminė sąlyga sprendžiant, ar vartojimo kredito sutartis yra sudaryta. Atsakovas Sprendime teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog Sprendime nurodytais konkrečiais atvejais pareiškėjas netinkamai įvykdė pareigą vartojimo kredito gavėjo kreditingumą įvertinti prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą.

49. Atsakovas nurodo, kad iš teismų praktikos galima daryti vienareikšmišką išvadą, jog vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimas turi būti atliekamas atsižvelgiant į individualios situacijos ypatumus ir tuo pačiu neapsiribojant VKĮ 8 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksnių vertinimu, kas reiškia, kad teisės aktuose neturi būti išsamaus visų vertintinų veiksnių sąrašo. Tuo atveju, jei būtų laikomasi apeliaciniame skunde dėstomos pozicijos, jog visos susituokusio vartojimo kredito gavėjo sudaromos vartojimo kredito sutartys sudaromos asmeniniams poreikiams tenkinti, Nuostatų 4 punktas taptų nepritaikomu, nes reikštų, kad vartojimo kredito sutartis sudaroma šeimos poreikiams tik tais atvejais, kai ją sudaro abu sutuoktiniai. Taigi tokiu atveju nebūtų pasiekti tikslai tinkamai ir visapusiškai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir būtų paneigta teismų suformuota praktika, kad faktas, jog vartojimo kredito gavėjas yra susituokęs, turėtų būti vertinamas kaip reikšminga aplinkybė.

50. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui atitinkami pažeidimai (VKĮ 8 str. 1 d., Nuostatų 7.2, 7.5, 17.2, 14 ir 22 p.) buvo konstatuoti dėl to, kad pareiškėjas netinkamai vertino ir analizavo kreditingumo vertinimui jo paties surinktą ir jam žinomą informaciją apie įsipareigojimus finansų įstaigoms, t. y. kad pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimus finansų įstaigoms, atsižvelgė tik į dalį pareiškėjo turimų duomenų apie konkrečių vartojimo kredito gavėjų finansinius įsipareigojimus, o kitą vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimui galinčią turėti įtakos reikšmingą duomenų dalį ignoravo ir jos nevertino.

51. Atsakovo nuomone, teismas tinkamai ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas 7 atvejais iš 50 netinkamai apskaičiavo vartojimo kredito gavėjų turimų įsipareigojimų finansų įstaigoms dydį.

52. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos bankas, nustatęs, kad pareiškėjas VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą padarė pakartotinai, sankciją skyrė vadovaudamasis VKĮ 34 straipsnio 2 dalimi. Vadovaujantis VKĮ 34 straipsnio 6 dalies nuostata, pažeidimo pripažinimą mažareikšmiu sudaro dvi būtinos sąlygos: 1) paties pažeidimo reikšmė (turi būti maža, norint pažeidimą pripažinti mažareikšmiu) ir 2) nepadaryta esminės žala vartojimo kredito gavėjų interesams. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti pareiškėjo teiginiams, kad padarytas pažeidimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė žalos VKĮ saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams. LB Sprendimu buvo konstatuotas vienos esminių VKĮ nuostatų – atsakingojo skolinimo principo pažeidimas.

53. Atsakovas pabrėžia, kad atsakomybei už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies nesilaikymą atsirasti pakanka paties pažeidimo padarymo fakto (formalioji pažeidimo sudėtis), t. y. užtenka konstatuoti faktą, jog vertindamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumą vartojimo kredito davėjas nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad vartojimo kreditai yra grąžinti ar tinkamai vykdomos vartojimo kredito sutartys, neturi teisinės reikšmės vertinant pareiškėjo veiksmų atitiktį VKĮ 8 straipsnio nuostatomis ir nepaneigia šiuo straipsniu saugomų vartojimo kredito gavėjų interesų svarbos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 54. Tikrinamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kuriuo UAB „Moment Credit“ buvo paskirta bauda už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

55. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) buvo pasisakyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais.

56. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, VKĮ 8 straipsnio 1 dalis yra nukreipta į vartojimo kredito davėją ir įpareigoja pastarąjį prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą, vadovaujantis atsakingo skolinimo principu (atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą – Nuostatų 6 p.), visų pirma, įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Tai reiškia, kad tik atlikus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimą, gali būti sudaroma vartojimo kredito sutartis (sutartis, pagal kurią vartojimo kredito davėjas arba paskolos davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti vartojimo kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai vartojimo kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu – VKĮ 2 str. 22 d.).

57. Vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas atliekamas remiantis pakankama informacija, kuri neatsiejama, pirma, nuo informacijos gautos iš būsimo vartojimo kredito gavėjo (įstatymu leidėjas neapibrėžė, kaip tai turi būti padaryta, todėl teigtina, jog tokio pobūdžio informacija gali būti gauta įvairiomis formomis) ir, antra, atlikus patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose. VKĮ leidėjas suteikė galimybę būsimo vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją vartojimo kredito davėjui pagrįsti ir kitais įrodymais, t. y. nebūtinai atlikti kreditingumo vertinimą naudojantis VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje minimais registrais ir informacinėmis sistemomis.

58. Vadinasi, jei vartojimo kredito sutartis sudaroma nesilaikant minėtų reikalavimų (vartojimo kredito sutartis sudaroma neįvertinus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo, vartojimo kredito gavėjo kreditingumas įvertinamas remiantis vien tik informacija gauta iš vartojimo kredito gavėjo) yra pakankamas pagrindas tvirtinti, jog buvo nesilaikyta VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Tačiau pabrėžtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti aiškiai identifikuota, kokie vartojimo kredito davėjo veiksmai (neveikimas) lėmė jo patraukimą atsakomybėn bei galimų poveikio priemonių taikymą už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų nepaisymą.

59. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, priimant sprendimą dėl patraukimo atsakomybėn už VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų nepaisymą, pareiga tai pagrįsti tenka priežiūrą vykdančiai institucijai. Tuo tarpu vartojimo kredito davėjas, neigdamas VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nuostatų nepaisymą, turi pateikti priešingus faktinius duomenis.

60. Apskųstas Sprendimas struktūriškai suskirstytas į tris dalis. 1 dalis apima netinkamą vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimą, 2 dalis – netinkamas vartojimo kredito gavėjų įsipareigojimų finansų įstaigoms vertinimas, ir 3 dalis aptaria netinkamą vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimą. Kiekvienos iš jų atžvilgiu pasisakytina atskirai.

V. 61. Sprendimo 1 dalyje (Dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų pajamų vertinimo) 1.4 punkte (Pažeidimo konstatavimas) nurodoma, jog vienu atveju (6 vartojimo kredito sutartys) netinkamai įvertinti surinkti duomenys apie vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą, o kitu (4 vartojimo kredito sutartys) atveju netinkamai įvykdyta pareiga vartojimo kredito gavėjo kreditingumą įvertinti prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą, todėl buvo neužtikrinti Nuostatų 7.1, 7.3, 7.5, 14, 17.1, 18 punktuose nustatyti reikalavimai. Tai lėmė VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą.

62. Sprendimo 1 dalies 1.4 punkte trūksta teisinės kvalifikacijos tikslumo, t. y. nėra pakankamai aišku ar abiem šios nutarties 61 punkte nurodytais atvejais buvo pažeisti visi įvardyti Nuostatų punktai. Tuo metu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis reikalauja aiškiai nustatyti padarytas veikas prieštaraujančias konkrečiam teisiniam reguliavimui, nes priešingu atveju atimama galimybė tinkamai apsiginti, o teismui patikrinti viešojo administravimo sistemos subjekto priimtą sprendimą.

63. Pasisakant vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo eiliškumo aspektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pritaria bei patvirtina pirmosios instancijos teismo argumentaciją (žr. šios nutarties 30 p.) – vartojimo kredito gavėjo kreditingumas turi būti įvertintas prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje jokių išimčių nenumatyta, nes tik įsitikinus vartojimo kredito gavėjo kreditingumu, užtikrinant atsakingo skolinimo principą, galimas vartojimo kredito sutarties sudarymas.

64. Nuostatų 14 punkte iš esmės atkartojamas VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje išdėstytas reguliavimas, t. y. pirma turi būti atliekamas vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas, o tik po to sudaroma vartojimo kredito sutartis. Alternatyvos nei įstatymų leidėjas, nei poįstatyminį aktą priėmęs teisinis vienetas nenumatė.

65. Šios nutarties 41.1 punkte nurodoma apeliacija kitokio pobūdžio sprendimo nesuponuoja. Tai, kad vartojimo kredito sutartis gali būti sudaryta iš kelių sutarčių, nepaneigia vartojimo kredito davėjo įstatymu numatytos pareigos pirma atlikti vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimą ir tik tada apsispręsti dėl vartojimo kredito sutarties bei jos apimties. Nurodomas techninių priemonių naudojimas neleidžiantis pasinaudoti vartojimo kredito davėjo lėšomis iki bus patikrintas vartojimo kredito gavėjo kreditingumas niekaip nepaneigia minimos aiškiai apibrėžtos pareigos. Kita vertus, pastebėtina, kad pirma pasirašius vartojimo kredito sutartį, o tik paskui sprendžiant klausimą dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo, pastarajam atsiranda lūkesčiai atitinkamoms reikmėms patenkinti, kurie vėliau gali būti paneigti.

66. LB, priimdamas Sprendimą, 1 dalyje taip pat konstatavo, kad pareiškėjas 6 vartojimo kredito sutartis sudarė tinkamai neįvertinęs vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumo. Sprendimo 1 dalies 1.2 punkte (Nustatytos faktinės aplinkybės ir jas pagrindžiantys įrodymai) LB, darydamas išvadą, kad pareiškėjas netinkamai įvykdė pareigą visapusiškai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą sprendžiant kiek tvarios buvo vartojimo kredito gavėjų pajamos, tai siejo su tokiomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip pareiškėjo neatsižvelgimas į tai, jog vartojimo kredito gavėjai tam tikrais laikotarpiais nebuvo gavę pajamų (pvz., 2016 m. sausio 26 d. – 2016 m. kovo 7 d.), turėjo nemokamas atostogas ir negavo pajamų, buvo gautos tik vienkartinės pajamos.

67. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad LB tik dėl šios nutarties 66 punkte nurodytų faktinių aplinkybių nusprendė, jog vartojimo kredito gavėjų pajamos buvo nepastovios ir tai turėjo lemti atsisakymą suteikti vartojimo kreditą jų prašytojams.

68. Bylą tikrinanti teisėjų kolegija ir šiuo atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, įtvirtintomis šios nutarties 27 ir 28 punktuose. Iš tikro, LB, priimdamas Sprendimą, kiekvieno iš 6 vartojimo kredito atvejų, vertino/atsižvelgė į tik vieną faktinę aplinkybę – vartojimo kredito gavėjo pajamų neturėjimą atitinkamu trumpu laikotarpiu arba trumpalaikio pobūdžio pajamomis, bet vien tokia faktinė aplinkybė nepaneigė UAB „Moment Credit“ teisės suteikti vartojimo kreditą.

69. Šios nutarties 59 punkte buvo pasisakyta dėl įrodinėjimo naštos pasiskirstymo aptariamos kategorijos bylose. LB surinkti duomenys buvo nepakankami teigti, jog visos 6 vartojimo kredito sutartys negalėjo būti sudarytos, kadangi vartojimo kredito gavėjų pajamos buvo netvarios. Vertinant vartojimo kredito gavėjų pajamų tvarumą ir taip siekiant tinkamai realizuoti atsakingo skolinimo principą, trumpalaikio nedarbo ar vienkartinių/trumpalaikių pajamų gavimas yra tik dalis tos visumos, ką turi padaryti vartojimo kredito davėjas pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalies bei Nuostatų reikalavimus. LB nustatytos faktinės aplinkybės nėra/nebuvo besąlyginis pagrindas atsisakyti suteikti vartojimo kreditą. Buvo išskirta tik viena vartojimo kredito gavėjui nepalanki aplinkybė, tačiau ji nepatvirtinta kitais duomenimis, kurie iš tikro turėjo suponuoti vartojimo kredito suteikimo paneigimą. Buvo būtina visuma aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą apie vartojimo kredito gavėjų finansinį nepajėgumą mokėti ir grąžinti vartojimo kreditą.

70. Taigi LB nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių tvirtinti, kad 6 vartojimo kredito sutartys buvo sudarytos netinkamai įvertinus vartojimo kredito gavėjų kreditingumą. Tokią išvadą galutinai įtvirtina pareiškėjo nurodomos aplinkybės (žr. šios nutarties 3 punktą).

VI. 71. Sprendimo 2 dalies 2.4 punkte (Pažeidimo konstatavimas) dėstoma, jog įmonė, surinkdama duomenis iš duomenų bazės apie vartojimo kredito gavėjų turimus finansinius įsipareigojimus, į visus juos neatsižvelgė, o dalies duomenų neįtraukė į finansinių įsipareigojimų vertinimą, todėl netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų mėnesio įmokų dydžius, t. y. netinkamai vykdė Nuostatų 14 punktą, nesivadovavo Nuostatų 22 punkte, 7.2, 7.5 ir 17.2 papunkčiuose nustatytais atsakingo skolinimo reikalavimais ir taip pažeidė VKĮ 8 straipsnio 1 dalį.

72. VKĮ 8 straipsnio 1 dalis reikalauja vadovautis atsakingo skolinimo principu, kurio būtų nesilaikoma, jeigu vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą nustatoma, kad remiantis tuo metu turima informacija vartojimo kredito gavėjas nepajėgus vykdyti finansinių įsipareigojimų visą vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpį (Nuostatų 7.6 p.), bet vartojimo kreditas vis tiek suteikiamas.

73. Atsakingas skolinimas taip pat grindžiamas (atsižvelgiama į istorinius duomenis, ekonomikos cikliškumą) visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimu (angl. debt-to-income; Nuostatų 7.4 p.).

74. Nuostatuose pateikiama ir daugiau atsakingo skolinimosi reikalavimų nei nurodyta šios nutarties 72 ir 73 punktuose, tačiau būtina pabrėžti, kad pats Nuostatų leidėjas yra nurodęs, jog atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą.

75. Tai reiškia, kad siekiant pagrįsti atsakingo skolinimosi principo pažeidimą turi būti įrodyta, jog vartojimo kredito gavėjas yra/buvo finansiškai nepajėgus grąžinti suteiktą vartojimo kreditą. Priežiūrą vykdanti institucija turi pagrįsti, jei vartojimo kredito davėjas traukiamas atsakomybėn, kad kiekvienu konkrečiu suteikto vartojimo kredito atveju, vartojimo kredito davėjas neatsižvelgęs į konkrečius duomenis arba jų (jų privalomos dalies) neišsireikalavęs, priėmė nepagrįstą sprendimą dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo ir taip pažeidė atsakingo skolinimo principą.

76. Tikrinamoje administracinėje byloje LB apsiribojo konstatavimu aplinkybių, kad atitinkamais vartojimo kredito sutarčių atvejais (žr. Sprendimo 2 dalies 2.2 papunktį) vartojimo kredito gavėjas turėjo galiojančiais sutartis su finansų įstaigomis ir vartojimo kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų suma buvo ne tokia, kokią nurodė pareiškėjas, bet tai dar nepaneigia per didelės finansinės įsipareigojimų naštos.

77. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik faktinių aplinkybių konstatavimas, kuris neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas, vertindamas vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, nesilaikė atsakingo skolinimo principo, todėl iš esmės su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada šioje dalyje sutinka taip pat.

VII. 78. Apskųsto Sprendimo 3 dalies (Dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių duomenų vertinimo) 3.4 papunktyje (Pažeidimo konstatavimas) buvo konstatuota, kad pareiškėjas pagal Nuostatų 4 punktą turėjo įvertinti ne tik vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, o nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių pajamas ir turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalingos vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti, nepaisė Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 ir 7.5 papunkčiuose įtvirtintų reikalavimų, taip pat Nuostatų 17 ir 14 punktuose numatytų reikalavimų, lėmusių VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą. Kitaip tariant, LB laikėsi pozicijos, kad prieš suteikiant vienam iš sutuoktinių vartojimo kreditą turėjo būti įvertintas ir kito sutuoktinio kreditingumas.

79. Nuostatų 4 punkte (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) buvo nustatyta, kad Nuostatuose vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai, išskyrus atvejus, kai vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją. Šeima laikomi susituokę asmenys.

80. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo (administracinė byla Nr. eI-10-858/2017) 34 punkte nurodė: „Kadangi kredito gavėjo sutuoktinio pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai gali turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, atsižvelgiant į individualios situacijos ypatumus, pareiga patikrinti kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus (pagal tuos pačius reikalavimus, kuriais vadovaujantis yra tikrinamos paties kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai) kyla iš Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo, vartojimo kredito davėjui tikrinant gavėjo kreditingumą, įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius. Pažymėtina, kad pagal tiriamą Nuostatų 4 punktą, kada tai nėra reikalinga, sutuoktinio pajamos ir finansiniai įsipareigojimai neprivalo būti vertinami – šiame punkte numatyta, kad tais atvejais, kada vartojimo kredito davėjas arba tarpusavio skolinimo platformos operatorius turi įrodymų, kad tinkamam kreditingumo įvertinimui pakanka informacijos tik apie vartojimo kredito gavėją, vartojimo kredito gavėjo pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai nėra suprantami kaip vartojimo kredito gavėjo šeimos pajamos, išlaidos ir finansiniai įsipareigojimai”.

81. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 5 d. sprendimo 32 punkte sakoma: “Taigi, Nuostatų 4 punkte iš esmės yra įtvirtinta pareiga, kada tai reikalinga siekiant užtikrinti atsakingojo skolinimo principo įgyvendinimą, įvertinti kredito gavėjo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, tuo patikrinant kredito gavėjo kreditingumą. Ši norma laikytina detalizuojančia inter alia Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimą vartojimo kredito davėjui tikrinant gavėjo kreditingumą įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius – šiame punkte yra pateiktas tokių veiksnių pavyzdinis sąrašas ir kartu įtvirtinta pareiga įvertinti kitą vartojimo kredito davėjui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui veiksnius. Tai reiškia, kad kredito davėjai, kada tai reikalinga tinkamam kreditingumo patikrinimui, atsižvelgdami į individualios situacijos ypatumus, privalo neapsiriboti Vartojimo kredito įstatymo 8 straipsnio 4 dalyje nurodytų veiksnių įvertinimu”.

82. Teisėjų kolegija tikrinanti šią bylą neturi pagrindo kitaip aiškinti Nuostatų 4 punkte buvusią taisyklę (Teismų įstatymo 33 str.) – vartojimo kredito gavėjo sutuoktinio kreditingumo patikra atliktina atsižvelgiant į individualios situacijos ypatumus, kada tai reikalinga tinkamam kreditingumo įvertinimui.

83. Sprendime (3 dalis) apsiribota formaliu konstatavimu, kad minimais atvejais, kada vartojimo kredito sutartys buvo sudaromos su santuokoje esančiais asmenimis, nebuvo tikrinamas kito sutuoktinio (to, kuris nesudaro vartojimo kredito sutarties) kreditingumas, tačiau vien tokios faktinės aplinkybės nustatymas negalėjo nulemti pareiškėjo atsakomybės pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį. LB, atsižvelgiant į šios nutarties dalyje išdėstytas nuostatas bei turint omenyje įrodinėjimo naštos pasiskirstymą, turėjo pagrįsti, kad kiekvienos Sprendime įvardytos vartojimo kredito sutarties atveju, atsižvelgiant į individualią situaciją, nepakako įvertinti vien vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Kadangi tai nebuvo padaryta, t. y. nebuvo pagrįsta, jog pareiškėjas šiuo atveju pažeidė atsakingo skolinimosi principą, buvo paneigta ir teisė vartojimo kredito davėją patraukti atsakomybėn pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, už tai, jog jis nepaisė šios nutarties 78 punkte nurodytų Nuostatų reikalavimų.

84. Dėl išdėstytų priežasčių šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis turi būti panaikinta, taip patenkinant dalį UAB “Moment Credit” apeliacinio skundo (žr. šios nutarties 41 ir 41.2 p.).

VIII. 85. Vilniaus apygardos administracinis teismas pripažinęs, kad pareiškėjas padarė du pažeidimus (kiekybine prasme), lėmusios jo atsakomybę pagal VKĮ 8 straipsnio 1 dalį, Sprendimo dalį dėl nuobaudos skyrimo grąžino LB nagrinėti iš naujo.

86. Pareiškėjas be skundo reikalavimo panaikinti atsakovo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. liepos 4 d. sprendimą Nr. 241-137 „Dėl poveikio priemonės taikymo UAB „Moment Credit“ nurodė, kad taip pat prašo nepanaikinus Sprendimo – pakeisti Sprendimą ir nurodyti, kad vietoje piniginės sankcijos (baudos) būtų skiriamas įspėjimas arba nepatenkinus prašymo – pakeisti Sprendimą ir nurodyti, kad vietoje nustatytos piniginės baudos būtų skirta mažesnio dydžio piniginė bauda.

87. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nusprendus Sprendimo dalį dėl nuobaudos grąžinti LB nagrinėti iš naujo ir neaptarus, kodėl priimamas toks sprendimas buvo nepasisakyta dėl visų skundo reikalavimų – nesilaikyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos nuostatos – teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Ši aplinkybė suponuoja LB apeliacinio skundo dalies tenkinimą – aptariamoje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 145 str. 1 d. 3 p.). Grąžintinoje administracinės bylos dalyje pirmosios instancijos teismas turi priimti sprendimą ir atsakyti į neatsakytus pareikštus skundo reikalavimus, atsižvelgiant į šioje nutartyje konstatuotas aplinkybes.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Moment Credit“ ir atsakovo Lietuvos banko apeliacinius skundus patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ta apimtimi, kuria buvo pripažinta, kad pareiškėjas UAB “Moment Credit” pagal Nuostatų 4 punktą turėjo įvertinti ne tik vartojimo kredito gavėjo, bet ir jo sutuoktinio pajamas, išlaidas ir finansinius įsipareigojimus, o nesurinkęs ir neįvertinęs informacijos apie vartojimo kredito gavėjų sutuoktinių pajamas ir turimus įsipareigojimus finansų įstaigoms, reikalingos vartojimo kredito gavėjų (šeimos) kreditingumui įvertinti, nepaisė Nuostatų 7.1, 7.2, 7.3 ir 7.5 papunkčiuose įtvirtintų reikalavimų, taip pat Nuostatų 17 ir 14 punktuose numatytų reikalavimų, lėmusių VKĮ 8 straipsnio 1 dalies pažeidimą, panaikinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimą ta apimtimi, kuria Lietuvos banko Priežiūros tarnyba buvo įpareigota iš naujo spręsti klausimą dėl pareiškėjui skiriamos sankcijos, panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Romanas Klišauskas

Arūnas Sutkevičius