2025-11-05 Nr. AB-18608-3-61-3-07728-2022-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-546-815/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07728-2022-3

Procesinio sprendimo kategorija 58.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ivetos Pelienės ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovas Vilniaus ir Alytaus apskrityse (toliau – ir Vyriausybės atstovas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas ištirti, ar Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 1-816 „Dėl infrastruktūros plėtros įmokos tarifų tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 7.4 papunkčio nuostata „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ atitinka iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylančius atsakingo valdymo bei asmenų lygybės principus, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 3 straipsnio 6, 9, 10 punktuose įtvirtintus lygiateisiškumo, objektyvumo, proporcingumo principus; nustačius, kad ginčijama Sprendimo nuostata neatitinka nurodytų teisės aktų bei principų nuostatų, pripažinti ją prieštaraujančia nurodytiems teisės aktams bei teisės principams.

2. Pareiškėjas pareiškime nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

2.1. Savivaldybės taryba 2020 m. gruodžio 23 d. priėmė Sprendimą, kurio atskiri punktai buvo pakeisti Savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-1014 „Dėl tarybos 2020-12-23 sprendimo Nr. 1-816 „Dėl infrastruktūros plėtros įmokos tarifų tvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir 2021 m. birželio 23 d. Sprendimas)

2.2. Sprendimo 1 punkte nustatyta, kad Savivaldybės infrastruktūros plėtros tarifas (toliau – Tarifas) yra apskaičiuojamas pagal formulę: T = Į x Z x R. Kur <...> R – konkretaus miesto teritorinio rajono (toliau – ir Rajonas) savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygio koeficientas. Sprendimo 5 punkte (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) nustatyta, kad Vilniaus miesto teritorijoje yra išskiriami 164 (vienas šimtas šešiasdešimt keturi) Rajonai, kurių teritorinis išsidėstymas ir sąrašas yra pateikti sprendimo 2 priede „Rajonų žemėlapis“. Sprendimo 7 punkte (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) nustatyta, kad R koeficientas, nurodomas Sprendimo 1 punkte: 7.1. esant poreikiui yra skirtas reguliuoti ir atspindėti skirtingus Savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygius konkrečiuose Rajonuose; 7.2. konkrečiam Rajonui gali būti nustatomas įvertinus tokio Rajono infrastruktūros išsivystymo lygius atsižvelgiant į: 7.2.1. šilumos perdavimo tinklų infrastruktūrą; 7.2.2. geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūrą; 7.2.3. paviršinių nuotekų surinkimo infrastruktūrą; 7.2.4. judumo infrastruktūrą; 7.2.5. apšvietimo infrastruktūrą; 7.2.6. socialinę (kultūros, švietimo ir mokslo, sveikatos, sporto paskirties statinių ir (arba) Savivaldybės funkcijoms atlikti skirtų objektų) infrastruktūrą; 7.3. konkrečiam Rajonui gali būti nustatomas įvertinus tokio Rajono infrastruktūros išsivystymo lygį, lyginant su besiribojančiais Rajonais arba teritorijomis, kurios yra kitose savivaldybėse, tačiau funkcine prasme gali būti laikomos kaimyninėmis teritorijomis Rajono atžvilgiu; 7.4. sprendimo priėmimo metu Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei, visiems kitiems Rajonams yra lygus 1 (vieneto) reikšmei. Atsižvelgiant į tai, kad Sprendimo 2 priede yra išskirti 164 Rajonai, o vadovaujantis Sprendimo 7.4 papunkčiu kitokia, t. y. net 3 kartus didesnė, R koeficiento reikšmė nustatyta tik 1 rajonui, darytina išvada, kad šia norma Savivaldybės taryba iš esmės nustatė nevienodą teisinį reguliavimą su šiomis teritorijomis (Rajonais) susijusiems asmenims (savivaldybės infrastruktūros įmokos mokėtojams – statytojams), todėl kyla abejonės, ar toks reglamentavimas atitinka lygiateisiškumo, objektyvo, proporcingumo, o tuo pačiu ir atsakingo valdymo principus.

2.3. Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo (toliau – ir SIPĮ) 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką apskaičiuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius pagal Vyriausybės nutarimu tvirtinamą savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodiką, taikydamas savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus). Teritorijose (zonose) gali būti tvirtinami skirtingi savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifai, atsižvelgiant į savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikoje rekomenduojamus tarifų koeficientus, diferencijuojamus pagal pastatų ir (ar) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį.

2.4. SIPĮ suteikią teisę Savivaldybės tarybai tvirtinti Tarifus bei juos diferencijuoti, tačiau tvirtindama Tarifus Savivaldybės taryba nėra absoliučiai savarankiška. SIPĮ exspressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, kad turi būti atsižvelgiama į savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikos, kuri patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gruodžio 30 d. nutarimu Nr. 1475, rekomenduojamus tarifų koeficientus bei nustato tarifų koeficientų diferencijavimo kriterijus.

2.5. Viešojo administravimo subjektai, priimdami sprendimus, privalo vadovautis ir konstituciniu atsakingo valdymo principu bei Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintais gero viešojo administravimo, objektyvumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas atsakingo valdymo principą, yra konstatavęs, kad šis konstitucinis principas suponuoja tai, jog visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais ir tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus. Institucijos, vykdydamos savo funkcijas, negali viršyti joms Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų, juos įgyvendindamos privalo inter alia (be kita ko) priimti teisėtus ir pagrįstus teisės aktus (jie turi būti paremti aukštesnės galios teisės aktų nuostatomis, aiškūs, racionaliai motyvuoti ir kt.).

2.6. Vadovaujantis SIPĮ 15 straipsnio 1 dalimi, savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką turi mokėti statinio statytojas, kuris atitinka šioje dalyje išvardintas sąlygas. Todėl savivaldybės taryba, tvirtindama Tarifą, pagal kurį apskaičiuojama statytojo mokama savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, tuo pačiu įsiterpia ir į statybos veiklos reguliavimą. Skirtingų tarifų nustatymas (diferencijavimas) neabejotinai turi įtakos statytojo veiklai (tuo pačiu ir patiriamoms statybos darbų išlaidoms: esant mažesniam tarifui, sukuriamos palankesnės sąlygos statybos veiklos vykdymui), nes įmokos sumokėjimas yra viena iš sąlygų statybos darbų vykdymui (SIPĮ 10 str. 1 d.). Todėl iš atsakingo valdymo principo savivaldybės tarybai kyla pareiga Tarifus nustatyti (diferencijuoti) atsakingai, inter alia pagrindžiant diferencijuotą reguliavimą objektyviomis aplinkybėmis, įvertinant pusiausvyrą tarp savivaldybės poreikio užtikrinti savivaldybės reikmes atitinkančią savivaldybės infrastruktūros plėtrą bei savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėtojams tenkančios pareigos finansiškai prisidėti prie šios plėtros vykdymo (kas neabejotinai lemia ir ūkinės veiklos vykdymo galimybes, nes didėjant tarifui, didėja ir statytojo išlaidos objekto statybai), įmokos dydžio diferencijavimo proporcingumą.

2.7. Priimant 2021 m. birželio 23 d. Sprendimą, jo aiškinamajame rašte nebuvo nurodytos aplinkybės, lėmusios Šiaurinės rajono koeficiento padidinimą. Apie tai, kad Šiaurinės rajono koeficientas bus kitoks nei kitiems Rajonams, aiškinamajame rašte neužsiminta. Taigi, nors Savivaldybės taryba turėjo visas galimybes aiškinamajame rašte nustatyti priimamo teisinio reguliavimo prielaidas (faktines situacijos aplinkybes, šias aplinkybes patvirtinančius tam tikrus duomenis), visapusiškai įvertinti priimamų teisės normų (teisės akto projekto) teigiamas ir neigiamas pasekmes, ir tai pateikti teisės akto projekto lydimuosiuose dokumentuose (pvz., aiškinamajame rašte), šių procedūrinių galimybių neišnaudojo.

2.8. Analizuojant Sprendimo parengiamąją medžiagą neįmanoma nustatyti, dėl kokių priežasčių R koeficientas padidintas tik vienam Rajonui, todėl konstatuotina, kad Savivaldybės taryba, priimdama Spendimą (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija), tinkamai nepagrindė nustatyto teisinio reguliavimo, o tai teisėkūros procedūros požiūriu nėra suderinama su konstituciniu atsakingo valdymo principu.

2.9. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2022 m. spalio 14 d. rašte Nr. A51-153008/22(3.3.10.4E-AD24) (toliau – ir Raštas) nurodyta, jog šio rajono koeficiento nustatymo metu, Šiaurinė g. buvo vienintelis tokio dydžio ir apimties infrastruktūros objektas, pasiekęs tokią jo planavimo stadiją, kad buvo pakankamai tiksliai žinomas lėšų poreikis, todėl Taryba siekė atsakingai vertinti finansines galimybes užtikrinant šios prioritetinės teritorijos plėtrą <...>; Šiaurinės gatvės rajonas patenka į prioritetinę plėtros teritoriją <...>; nustačius per mažą šio rajono koeficientą, neproporcingas dydis įsipareigojimų tektų bendram biudžetui. Šiame Rašte taip pat nurodyta, kad Savivaldybė neseniai gavo statybą leidžiantį dokumentą gatvės statybai, sąmatinė vertė sudaro daugiau kaip 65 mln. Eur. Dėl tokio tikslumo būtent šiam rajonui nustatytas koeficientas siekiant bent dalinai finansuoti gatvės ir kitos infrastruktūros įrengimo kaštus.

2.10. Rašte pateikti argumentai nėra pakankami ir savaime neįrodo, kad Šiaurinės rajono R koeficiento padidinimas yra nulemtas objektyvių aplinkybių, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog yra pažeisti proporcingumo, objektyvumo bei lygiateisiškumo principai.

2.11. Pirma, Savivaldybės prioritetinės plėtros teritorijos nustatytos Savivaldybės teritorijos bendrojo plano (toliau – ir BP), patvirtinto Savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972, 10 schemoje „Teritorijos įgyvendinimo prioritetai“. Analizuojant šią schemą yra akivaizdu, kad į prioritetinės plėtros teritoriją patenka ne tik Šiaurinės rajonas, bet ir absoliuti dauguma Sprendimo 2 priede nurodytų rajonų, todėl vien ta aplinkybė, kad Šiaurinės rajonas patenka į prioritetinę teritoriją, nėra pakankamas pagrindas tik šiam Rajonui nustatyti kitokį koeficientą, nei likusiems Rajonams.

2.12. BP sprendinių aiškinamojo rašto 130 punkte, nustatančiame susisiekimo infrastruktūros plėtros prioritetus iki 2030 metų, be Šiaurinės gatvės nurodyta dar 16 planuojamų statyti susisiekimo infrastruktūros objektų, tačiau tik vienam – Šiaurinės rajonui – nustatytas didesnis koeficientas nei likusiems Rajonams. Tai reiškia, kad nepaisant to, kad ir kituose Rajonuose planuojama susisiekimo infrastruktūros statyba, R koeficiento reikšmė kituose Rajonuose dėl to nesikeičia ir dėl to Tarifas nedidėja. Todėl darytina išvada, kad šis Savivaldybės argumentas nepagrindžia diferencijuoto teisinio reguliavimo sąžiningumo, proporcingumo ir skirtingo teisinio reguliavimo objektyvumo.

2.13. Antra, įvertinus tai, kad statybą leidžiantis dokumentas yra išduotas praėjus 1 metams nuo Sprendimo pakeitimų priėmimo, t. y. 2022 m. liepos 7 d., akivaizdu, kad Sprendimo priėmimo metu Savivaldybės administracijos Rašte nurodytos aplinkybės (jau išduotas statybą leidžiantis dokumentas ir žinoma tiksli statybos darbų sąmatinė vertė) net neegzistavo, todėl šis Savivaldybės administracijos nurodytas argumentas taip pat nepagrindžia, kad Sprendimo priėmimo metu egzistavo objektyvios aplinkybės, lėmusios būtent Šiaurinės rajono koeficiento padidinimą.

2.14. Savivaldybė teiginio, kad didesnio koeficiento nustatymą lėmė tai, kad žinoma tiksli Šiaurinės gatvės statybos darbų sąmata, niekaip nedetalizavo ir nepateikė jokių paaiškinimų ar kitų objektyvių duomenų, galinčių pagrįsti, jog kitų infrastruktūros objektų plėtros kaina nėra žinoma ir (ar) negalima jos iš anksto numatyti, nepateikė kitų infrastruktūros objektų statybos darbų kainų palyginimo ir pan. Tai, kad Savivaldybės teritorijoje yra / bus vykdoma ne tik Šiaurinės gatvės, bet ir kitų infrastruktūros objektų, kurių finansavimui taip pat bus skiriama panaši ar net didesnė nei Šiaurinės gatvei savivaldybės biudžeto lėšų suma, plėtra, įrodo ir Savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 1-1300 patvirtinto Savivaldybės 2022–2024 metų strateginio veiklos plano 5 priede pateiktas Savivaldybės infrastruktūros plėtros priemonių planas. Tačiau, kaip matyti iš Sprendimo 7.4 papunktyje nustatyto reguliavimo, dėl to R koeficientas kitiems Rajonams nesikeičia, t. y., lygus 1. Todėl darytina išvada, kad ir šis Savivaldybės argumentas nepagrindžia, kad R koeficientas, taikomas Šiaurinės rajonui, yra pagrįstas objektyviomis aplinkybėmis.

2.15. Trečia, Rašte nurodytas argumentas, kad didesnio R koeficiento Šiaurinės rajonui nustatymą lėmė ir poreikis prisidėti prie socialinės infrastruktūros (numatomos ugdymo įstaigos statybos) plėtros, taip pat nėra pakankamas ir savaime nepagrindžia pasirinktų teisinio reguliavimo priemonių būtinumo ir tinkamumo. Minėto strateginio plano 5 priedo 19–31 eilutėse nurodyta, kad mokslo paskirties pastatų statyba numatyta kituose Rajonuose, tačiau šiuose Rajonuose R koeficientas toks pats kaip ir visuose likusiuose Rajonuose, o tai leidžia daryti išvadą, kad vien ta aplinkybė, jog numatoma mokslo paskirties pastato statyba nėra pagrindas R koeficiento didinimui. Savivaldybė nepagrindė, kokios objektyvios priežastys lemia, kad tik Šiaurinės rajone mokslo paskirties pastatų statyba turi įtakos šio rajono R koeficiento didinimui.

2.16. Ketvirta, analizuojant Šiaurinės gatvės detaliojo plano (registracijos Nr. TPD T00072308) pagrindinį brėžinį, matyti, kad Šiaurinės gatvė apima žymiai didesnę teritoriją nei ta, kuri patenka į Šiaurinės rajoną, nustatytą Sprendimo 2 priede, tačiau likusiose teritorijose, kuriose tęsiasi Šiaurinės gatvė, R koeficientas lygus 1.

2.17. Šiaurinės gatvė nėra skirta aptarnauti išimtinai Šiaurinės rajoną. Šiaurinės gatvės statybos projekte akcentuota, jog Šiaurinė gatvė – jungianti su Vakariniu aplinkkeliu Žirmūnų, Fabijoniškių, Šeškinės, Pašilaičių, Justiniškių gyvenamuosius rajonus, yra neatskiriama Vakarinio greitkelio sudedamoji dalis, tiesiogiai daranti įtaką ekonominio greitkelio atsiperkamumui. Ši jungtis leistų išvengti tiesioginio transporto srautų į pietinius miesto rajonus, kertančių centrinę miesto dalį. Todėl, net nekvestionuojant gatvės svarbos miestui, lieka neaišku, kodėl būtent Šiaurinės rajone nustatytas kitoks koeficientas, nei likusiuose Rajonuose.

2.18. Neginčytina, kad Savivaldybės taryba gali (privalomumo nėra) diferencijuoti Tarifą, laikydamasi SIPĮ įtvirtintų diferencijavimo kriterijų, tačiau pabrėžtina, jog pasirinkus tokį teisinio reglamentavimo modelį, kai tarifai yra diferencijuojami, diferencijavimas turi būti proporcingas, objektyvus (pagrįstas realiomis faktinėmis aplinkybėmis, tyrimais, analizėmis ir pan.) ir vienodai taikomas asmenims, esantiems toje pačioje padėtyje.

2.19. Įmoką moka visi statytojai, kurie planuoja statybas teritorijoje, kurioje numatoma savivaldybės infrastruktūra (SIPĮ 15 str.1 d.), todėl, nustatant skirtingus tarifus, kurie turi įtakos įmokos dydžiui, turi būti aiškūs faktai, objektyvios aplinkybės, dėl kurių vieniems statytojams didėja tarifas, kitiems – ne.

2.20. Įvertinus tai, kad iš 164 Rajonų Šiaurinės rajonas yra vienintelis Rajonas, kuriam taikomas net 3 kartus didesnis R koeficientas, atsižvelgiant į tai, kad nurodytos aplinkybės patvirtina, jog infrastruktūros plėtra vykdoma ne tik Šiaurinės rajone, bet ir kituose Rajonuose, tačiau jiems R koeficientas yra lygus 1 ir dėl to šiuose Rajonuose savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėtojams (statytojams) Tarifas nedidėja, o Savivaldybė nepagrindė nustatyto teisinio reguliavimo ir nenurodė jokių argumentų, kurie pagrįstų Sprendimo 7.4 papunktyje nustatytą teisinį reguliavimą, atspindėtų realias faktines aplinkybes bei pagrįstų ir įrodytų, kad egzistuoja objektyvus pagrindas nustatyti kitokį teisinį reguliavimą (šiuo atveju R koeficientą) tik tiems Savivaldybės infrastruktūros įmokos mokėtojams, kurie statybos veiklą vykdo Šiaurinės rajone (t. y., yra pagrindas būtent tik Šiaurinės rajonui taikyti 3 kartus didesnį R koeficientą, dėl kurio savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos mokėtojams (statytojams) Tarifas didėja net 3 kartus), darytina išvada, kad Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ nėra proporcinga, objektyvi ir pažeidžia asmenų lygybės principą bei prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

3. Atsakovas Savivaldybės taryba atsiliepime su pareiškimu nesutiko.

4. Atsakovas atsiliepime į pareiškimą nurodė šiuos pagrindinius argumentus:

4.1. SIPĮ 4 straipsnio 2 dalies 4 punktu Savivaldybės tarybai yra pavesta patvirtinti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus). SIPĮ 14 straipsnio 4 dalyje (nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2022 m. sausio 1 d. galiojusi redakcija) taip pat nustatyta, kad „<...> Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus) tvirtina savivaldybės taryba. Teritorijose (zonose) gali būti tvirtinami skirtingi savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifai, diferencijuojant pagal pastatų ir (ar) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį“. Vadovaudamasi šiomis SIPĮ nuostatomis, Taryba Sprendimu nustatė Savivaldybės infrastruktūros plėtros tarifo, pagal kurį yra apskaičiuojama Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka, apskaičiavimo formulę bei koeficientus. Šiaurinės rajono koeficientas, kuris naudojamas formulėje skaičiuojant Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, yra nustatytas remiantis objektyvų poreikį pagrindžiančiomis aplinkybėmis, todėl Tarybos Sprendimas ne tik neprieštarauja, bet atvirkščiai, įgyvendina atsakingo valdymo principą.

4.2. SIPĮ numato, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka – pagal savivaldybės tarybos sprendimu tvirtinamą tarifą apskaičiuojama vienkartinė įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą naujam statiniui statyti ar esamam rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti statinį, kuris nepriklauso savivaldybės infrastruktūrai ir kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia (SIPĮ 2 str. 7 d.).

4.3. SIPĮ prasme, teritorijos sąvoka yra siejama su galiojančiais teritorijų planavimo dokumentais: „teritorija, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus <...>“. Be to, įstatymas nustato, kad kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos yra apibrėžtos Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) <...> (SIPĮ 2 str. 13 d.). Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 27 dalyje apibrėžta, kad teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai.

4.4. SIPĮ suteikia savivaldybių taryboms kompetenciją nustatyti infrastruktūros plėtros įmokų tarifus bei suteikia teisę juos diferencijuoti pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus, vienas iš kurių yra infrastruktūros plėtros poreikis. Nagrinėjamu atveju Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata buvo patvirtinta atsižvelgiant į tai, kad Šiaurinės rajonas apima teritoriją, kurioje yra suplanuota strateginę svarbą miestui turinti Šiaurinė gatvė.

4.5. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį visi vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybei. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas) 6 straipsnio 32 punktą, savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas yra būtent savivaldybių savarankiškoji funkcija. SIPĮ 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kas yra savivaldybės infrastruktūros plėtra – tai savivaldybės infrastruktūros projektavimas, statyba ir (ar) įrengimas kuriant naują savivaldybės infrastruktūrą arba didinant ir (ar) atkuriant esamos savivaldybės infrastruktūros pajėgumus.

4.6. Rašte pareiškėjui paaiškinta, jog Šiaurinės rajonui koeficientas buvo nustatytas vadovaujantis Savivaldybės teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“, detaliaisiais planais, Savivaldybės 2019–2021 metų strateginiu planu, patvirtintu Savivaldybės tarybos 2019 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1-1981 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2019–2021 metų strateginio veiklos plano tvirtinimo“, kuriuose buvo suplanuota Šiaurinė gatvė ir numatyta šios gatvės statyba. Naujausias Savivaldybės 2022–2024 metų strateginis veiklos planas, patvirtintas Savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 1-1300 , taip pat numato Šiaurinės gatvės statybą, o Šiaurinės gatvės detalusis planas patvirtintas dar 2014 m. birželio 18 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1895 „Dėl Šiaurinės gatvės detaliojo plano tvirtinimo“ .

4.7. Šiaurinės gatvės rajonas patenka į prioritetinę plėtros teritoriją – miestas siekia, kad ji būtų plėtojama, kaip įmanoma greičiau, o tai neįmanoma be inžinerinės infrastruktūros, o svarbiausia – Šiaurinės gatvės I etapo įrengimo. Vilniaus miesto šiaurinėje zonoje, kurioje suplanuota Šiaurinė gatvė, yra mažiausiai išvystytas magistralinių gatvių tinklas, nors miesto urbanistinė plėtra šia užmiesčio kryptimi yra viena iš intensyviausių, todėl Šiaurinė gatvė BP sprendinių aiškinimo dalyje įvardijama kaip prioritetinė rajono infrastruktūra Šiaurinės dalies plėtrai, pagal savo svarbą bendroje miesto susisiekimo sistemoje Šiaurinė gatvė yra itin svarbus ir reikšmingas miesto infrastruktūros objektas, struktūrinis miesto gatvių tinklo elementas, iš esmės pabaigiantis pagrindinių miesto gatvių plėtrą prioritetinės teritorijos viduje. Šios gatvės įrengimas tiesiogiai prisideda, pirmiausia, prie šio rajono vystymo, taip pat prie BP siekių, įvardintų aiškinamojo rašto 45 punkte: „toliau vystyti miesto centrus (pagrindinį miesto centrą̨ ir lokalius miesto dalių centrus), formuoti jų̨ mišrią̨ funkcinę struktūrą̨ bei kompaktišką užstatymą̨ (aplink gatvę numatyta perspektyvinių lokalių miesto centrų zona), pirmenybę skirti vidinei miesto plėtrai“ ir kt. Šiaurinės Rajono teritorija yra didžiąja dalimi žymima numeriais 4 ir 5, t. y. kaip „Formuojami lokalūs centrai, paslaugų zonos“ ir „Perspektyviniai lokalūs centrai, paslaugų zonos“.

4.8. Nagrinėjamu atveju skirtingai nei kiti BP suplanuoti infrastruktūros plėtros objektai (kurių net projektavimas dar nėra pradėtas), Šiaurinė gatvė jau yra ne tik suplanuota detaliuoju planu bei numatyta strateginiuose Savivaldybės veiklos planuose, tačiau ir realiai suprojektuota, 2022 m. liepos 7 d. Šiaurinės gatvės statybai jau buvo išduotas statybos leidimas Nr. LSNS-01-220707-00780, todėl vien tai, kad BP numato daugiau prioritetinės plėtros objektų, jų palyginimas būtų formalus ir neatitiktų objektyvios faktinės situacijos, nes šie infrastruktūros objektai įgyvendinami skirtingais etapais.

4.9. BP neturi galiojimo termino, todėl, kai bus pradėti įgyvendinti jame suplanuoti kiti infrastruktūros plėtros sprendiniai, Taryba spręs dėl infrastruktūros plėtros įmokos dydžių pakeitimo, jeigu matys tokį objektyvų poreikį, tačiau tai savaime nesudaro pagrindo jau šiuo metu diferencijuoti infrastruktūros plėtros įmokų dydžius tiems rajonams, kuriuose infrastruktūros plėtra dar nėra realiai įgyvendinama. Šiaurinės rajono koeficiento nustatymo metu Šiaurinė gatvė buvo vienintelis tokio dydžio ir apimties infrastruktūros objektas, pasiekęs tokią planavimo stadiją, kad buvo jau pakankamai tiksliai žinomas lėšų poreikis (projektavimo metu buvo apskaičiuota preliminari vertė), todėl Taryba siekė atsakingai vertinti finansines galimybes užtikrinant šios prioritetinės teritorijos plėtrą ir kofinansuoti šį infrastruktūros objektą.

4.10. Atsakovas nesutinka su pareiškėju, kad Savivaldybė savo teiginio, jog didesnio koeficiento nustatymą lėmė tai, kad žinoma tiksli Šiaurinės gatvės statybos darbų sąmata, niekaip nedetalizavo, nes Rašte buvo nurodyta, kad Šiaurinės gatvės sąmatinė vertė (neskaitant rezervo) sudaro daugiau kaip 65 mln. Eur (pagal 2020 m. spalio mėn. kainas).

4.11. Rengiant Šiaurinės gatvės detalųjį planą buvo akcentuota, kad Vakarinio aplinkkelio III etapo apkrovimas ir reikšmė žymia dalimi priklausys nuo jį „maitinančių“ miestų gatvių, iš kurių svarbiausia Šiaurinė, jungianti su aplinkkeliu Žirmūnų, Fabijoniškių, Šeškinės, Pašilaičių, Justiniškių gyvenamuosius rajonus. Šiaurinė gatvė suprojektuota kaip C kategorijos gatvė, statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2014 „Gatvės ir vietinės reikšmės keliai. Bendrieji reikalavimai“ numato, kad tokios kategorijos gatvės yra miesto plano funkcinės ir kompozicinės ašys, užtikrinančios vidaus transporto ryšius. Šiaurinė gatvė šiuo metu yra išskirtinis tiek savo dydžiu, tiek verte infrastruktūros objektas, kuris aptarnaus ir kitus miesto objektus, kitas gatves, prisidės prie bendros miesto infrastruktūros kokybės ir miestiečių patogumo.

4.12. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad pagal detalųjį planą Šiaurinė gatvė apima žymiai didesnę teritoriją nei ta, kuri patenka į Šiaurinės rajoną, nustatytą Sprendimo 2 priede, atsakovas nurodė, kad detaliuoju planu Šiaurinė gatvė suplanuota iki pat Kareivių gatvės, tačiau projektuojama ir įgyvendinama yra dalimis – šiuo metu suprojektuota ir statybos leidimą yra gavusi tik Šiaurinės gatvės atkarpa nuo Vakarinio aplinkkelio iki Fabijoniškių g. jungties (Šiaurinės gatvės I etapas ), t. y., kur baigiasi Šiaurinės rajonas, todėl tai patvirtina Sprendimo objektyvumą: infrastruktūros plėtros įmokos dydį atsakovas nustatė pagal realiai atliekamą infrastruktūros plėtrą, o ne vadovaudamasis būsimos plėtros planais.

4.13. Pagal esamą teisinį reguliavimą prioritetinėse teritorijose savivaldybės infrastruktūros plėtros išlaidos, kurios nėra padengiamos iš infrastruktūros plėtros įmokų, kompensuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų, todėl, nustačius itin mažą šio rajono koeficientą, neproporcingas infrastruktūros įrengimo išlaidų dydis tektų savivaldybės biudžetui ir atitinkamai mažėtų savivaldybės biudžeto lėšos kitų visuomenės poreikių įgyvendinimui ir savivaldybės funkcijų vykdymui. Taigi, nustatydama infrastruktūros plėtros įmokų dydžius, Savivaldybės taryba siekia rasti proporcingą, tiek infrastruktūros plėtros įmokų mokėtojus, tiek Savivaldybę tenkinantį ir visuomenės poreikius atitinkantį sprendimą.

4.14. Jokio pagrindo teigti, neva ginčijama nuostata būtų pažeisti Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinti principai, nagrinėjamu atveju nėra. Teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19 punktą yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, todėl būtent savivaldybės yra subjektai, turintys galimybes objektyviausiai įvertinti SIPĮ nustatytus koeficiento diferencijavimo kriterijus – savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį. Nagrinėjamu atveju koeficientas Šiaurinės gatvės rajonui buvo nustatytas didesnis dėl šio rajono išskirtinumo, atsižvelgiant į SIPĮ nustatytus diferencijavimo kriterijus – savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį.

4.15. Atsakovas laikėsi teisės aktų nustatytos tvarkos ir nustatydamas infrastruktūros plėtros įmokų dydžius veikė savo kompetencijos ribose: ginčijama nuostata priimta vykdant SIPĮ nuostatas ir nuo jų nenukrypstant; neviršijant maksimalaus leistino koeficiento dydžio ir motyvuojant konkrečios infrastruktūros plėtros poreikiu, Šiaurinės gatvės išskirtinumu bei įgyvendinimo stadijoje, todėl Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata, kuria nustatytas didesnis Šiaurinės Rajono koeficientas, atitinka objektyvumo, proporcingumo ir atsakingo valdymo principus, nepažeidžia asmenų lygybės (lygiateisiškumo) principo ir jokių teisės aktų reikalavimų.

II. 5. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. kovo 20 d. sprendimu pripažino, kad Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam atsakingo valdymo principui.

6. Teismas nurodė, kad byloje sprendžiamas klausimas dėl Sprendimo 7.4 papunkčio nuostatos (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ teisėtumo.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. Taryba 2020 m. gruodžio 23 d. priėmė Sprendimą, kurio 1 punkte nustatyta, jog Savivaldybės infrastruktūros plėtros tarifas yra apskaičiuojamas pagal formulę: T = Į x Z x R, kurioje R – konkretaus miesto teritorinio rajono savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygio koeficientas. Pirminėje Sprendimo redakcijoje, galiojusioje iki 2021 m. liepos 1 d., buvo nustatyta, kad R sprendimo priėmimo metu visiems Rajonams yra lygus 1 (vieneto) reikšmei.

7.2. Savivaldybės taryba 2021 m. birželio 23 d. sprendimu Nr. 1-1014 „Dėl Tarybos 2020-12-23 sprendimo Nr. 1-816 „Dėl infrastruktūros plėtros įmokų tarifų tvirtinimo“ pakeitimo“ pakeitė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 1-816 „Dėl infrastruktūros plėtros įmokos tarifų tvirtinimo“. Patvirtinti pakeitimai įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 1 d.

7.3. Sprendimo 5 punkte (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) nustatyta, kad Vilniaus miesto teritorijoje yra išskiriami Rajonai, kurių teritorinis išsidėstymas ir sąrašas yra pateikti sprendimo 2 priede „Rajonų žemėlapis“.

7.4. Sprendimo 7 punkte (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) nustatoma, kad R koeficientas, nurodomas Sprendimo 1 punkte: 7.1. esant poreikiui yra skirtas reguliuoti ir atspindėti skirtingus Savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygius konkrečiuose Rajonuose;

7.5. konkrečiam Rajonui gali būti nustatomas įvertinus tokio Rajono infrastruktūros išsivystymo lygius atsižvelgiant į: 7.2.1. šilumos perdavimo tinklų infrastruktūrą; 7.2.2. geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūrą; 7.2.3. paviršinių nuotekų surinkimo infrastruktūrą; 7.2.4. judumo infrastruktūrą; 7.2.5. apšvietimo infrastruktūrą; 7.2.6. socialinę (kultūros, švietimo ir mokslo, sveikatos, sporto paskirties statinių ir (arba) Savivaldybės funkcijoms atlikti skirtų objektų) infrastruktūrą;

7.6. konkrečiam Rajonui gali būti nustatomas įvertinus tokio Rajono infrastruktūros išsivystymo lygį, lyginant su besiribojančiais Rajonais arba teritorijomis, kurios yra kitose savivaldybėse, tačiau funkcine prasme gali būti laikomos kaimyninėmis teritorijomis Rajono atžvilgiu;

7.7. Nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Sprendimo redakcijos 7.4 punkte nurodyta, kad sprendimo priėmimo metu Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei, visiems kitiems Rajonams yra lygus 1 (vieneto) reikšmei. Nagrinėjamoje byloje pastaroji nuostata kvestionuojama tuo aspektu, kad koeficientas „3“ yra nustatomas tik vienam iš 164 Rajonų (Šiaurinės Rajonui), nenurodant objektyvių pagrindų tokiam išskyrimui. Tai, pareiškėjo vertinimu, kelia abejones dėl šios nuostatos atitikties konstituciniam atsakingo valdymo bei asmenų lygybės principui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6, 9, 10 punktuose įtvirtintiems lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo principams.

8. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl aptariamos nuostatos atitikties aukštesnės galios teisės aktams, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teisėkūroje, be kita ko, vadovaujamasi pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principu, reiškiančiu, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Konstitucijoje, Europos Sąjungos teisės aktuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų.

9. Viešojo administravimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi be kita ko šiais principais: lygiateisiškumo, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, turi atsižvelgti į tai, kad įstatymui visi asmenys lygūs, ir negali varžyti jų teisių ar teikti jiems privilegijų dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės ir turtinės padėties, seksualinės orientacijos, išsilavinimo, religinių ar politinių pažiūrų, veiklos rūšies ir pobūdžio, gyvenamosios vietos ir kitų aplinkybių; objektyvumo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs; proporcingumo, kuris reiškia, kad administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.

10. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog SIPĮ 14 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta savivaldybės tarybos teisė tvirtinti savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus), taip pat skirtingus savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifus, tačiau teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad aptariamoje dalyje taip pat nurodoma, jog toks diferencijavimas galimas pagal pastatų ir (ar) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį, o įmoka apskaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu tvirtinamą Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodiką, taikant savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus). Taigi, kaip nurodė teismas, aptariamoje nuostatoje įtvirtinti tam tikri konkretūs pagrindai, kuriems esant savivaldybės taryba gali nustatyti skirtingus tarifus. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog nustatomi skirtingi tarifai atitinka SIPĮ 4 dalies nuostatas, taip pat lygiateisiškumo, objektyvumo ir proporcingumo kriterijus, yra reikalinga žinoti teisėkūros subjekto motyvus ir kriterijus, kuriais vadovaudamasis jis tokį skirtingą reglamentavimą nustatė.

11. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo tekste nėra nurodyti kriterijai ir (ar) argumentai, kodėl nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje redakcijoje buvo pasirinkta išskirti Šiaurinės Rajono koeficientą, nustatant jo vertę „3“, kai visiems kitiems Rajonams nustatomas (paliktas nepakeistas) koeficientas – „1“. Tai yra, iš paties Sprendimo nėra aišku, kuris (kurie) SIPĮ 14 straipsnyje ir (ar) Sprendimo 7.1–7.3 punktuose nurodyti kriterijai ir kaip lėmė skirtingo koeficiento Šiaurinės Rajonui nustatymą nuo 2021 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje Sprendimo redakcijoje. Tokių argumentų nėra ir Savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 23 d. sprendime Nr. 1-1014 „Dėl Tarybos 2020-12-23 sprendimo Nr. 1-816 „Dėl infrastruktūros plėtros įmokų tarifų tvirtinimo“ pakeitimo“ ar 2021 m. gegužės 28 d. registruotame šio sprendimo aiškinamajame rašte. Remiantis viešai prieinama informacija (teisės aktų duomenų bazė, prieiga per internetą: https://e-seimas.lrs.lt/portal/legalAct/lt/TAK/0b3e9620bfbc11eb91e294a 1358e77e9? jfwid=-18o985zpti), teismas nurodė, jog šiame aiškinamajame rašte apskritai nėra užsimenama, kad koeficientas Šiaurinės Rajonui yra keičiamas.

12. Rašte abstrakčiai nurodoma, kad Sprendimo projekto tikslas yra, vadovaujantis SIPĮ 4 straipsnio 2 dalies 4 punktu, patikslinti Savivaldybės teritorijoje infrastruktūros plėtros įmokos tarifus; o kaip nauda nurodoma, jog aiškus Savivaldybės infrastruktūros plėtros reguliavimas padės tinkamai planuoti, įgyvendinti ir finansuoti infrastruktūrą, nustatys fizinių ir juridinių asmenų, savivaldybės teises, pareigas ir atsakomybę plėtros procesuose; bus sudarytos vienodos galimybės, užtikrinamos priimtinos sąlygos naudotis inžineriniais tinklais, susisiekimo komunikacijomis ir socialine infrastruktūra.

13. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad aptariamas didesnis koeficientas buvo nustatytas atsižvelgiant į tai, jog Šiaurinės rajonas apima teritoriją, kurioje yra suplanuota strateginę svarbą miestui turinti Šiaurinė gatvė; kad buvo atsižvelgta į BP sprendinius dėl šios gatvės statybos ir faktinį įgyvendinimo etapą, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad šie argumentai nebuvo nurodyti nei Sprendime, kuriame įtvirtinta ginčijama nuostata, nei aiškinamajame rašte, nei sprendime dėl Sprendimo pakeitimo. Kitų Sprendimo lydimųjų dokumentų, kurie būtų buvę prieinami visuomenei ar suinteresuotiems subjektams Sprendimo priėmimo metu ir kuriuose būtų paaiškinti motyvai, kriterijai dėl skirtingų koeficientų nustatymo, į bylą nepateikta.

14. Teismas pažymėjo, kad į bylą pateiktas Raštas, kuriuo atsakoma į pareiškėjo paklausimą, taip pat nelaikytinas ginčijamo Sprendimo sudedamąja dalimi ar lydimuoju dokumentu, todėl jame nurodyti argumentai negali turėti teisinės reikšmės sprendžiant dėl nuostatos atitikties aukštesnės galios teisės aktams, nes sprendimo priėmimo faktinės aplinkybės, motyvai ir argumentai turi būti išdėstomi sprendimo priėmimo metu ir turi būti aiškūs bei žinomi suinteresuotiems subjektams, kurių atžvilgiu reguliavimas yra nustatomas (keičiamas).

15. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju Sprendimo pagrindu vienai grupei priklausantiems subjektams (statytojams / vystytojams) yra taikomi skirtingi tarifai, teisėkūros subjektui nenurodant tokio išskyrimo objektyvių pagrindų. Nepateikus argumentų, kad tarp statytojų / vystytojų Šiaurinės Rajone ir kituose Rajonuose yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie diferencijuotą tarifą darytų objektyviai pateisinamą; arba neįrodžius, jog diferencijuotu teisiniu reguliavimu buvo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, teismas laikė, kad atsakovas nepagrindė aptariamos Sprendimo nuostatos atitikties objektyvumo ir lygiateisiškumo principui.

16. Teisėkūros subjektui teisėkūros procese nenurodžius argumentų, pagrindžiančių Sprendimo 7.4 papunkčio atitiktį objektyvumo ir lygiateisiškumo principui, teismas konstatavo, kad Sprendimas nėra racionaliai motyvuotas, todėl neatitinka atsakingo valdymo principo.

17. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatavo, kad pripažinus, jog 7.4 papunkčio nuostata (nuo 2021 m. liepos 1 d. galiojanti redakcija) „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ neatitinka atsakingo valdymo principo, nėra būtinybės vertinti jos atitikties kitiems aukštesnės galios teisės aktams (jų dalims), todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisakė.

III. 18. Atsakovas Savivaldybės taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime neatsižvelgė į šioje byloje pateiktus paaiškinimus, jog SIPĮ suteikia savivaldybių taryboms kompetenciją nustatyti infrastruktūros plėtros įmokų tarifus bei suteikia teisę juos diferencijuoti pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus, vienas iš kurių, pavyzdžiui, yra infrastruktūros plėtros poreikis. Taigi nagrinėjamu atveju Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata buvo patvirtinta atsižvelgiant į tai, kad Šiaurinės rajonas apima teritoriją, kurioje yra suplanuota strateginę svarbą miestui turinti Šiaurinė gatvė.

20. Savivaldybės taryba nustatė koeficientą Šiaurinės rajonui, remdamasi Savivaldybės teritorijos bendruoju planu, patvirtintu Savivaldybės tarybos 2021 m. birželio 2 d. sprendimu Nr. 1-972 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano keitimo tvirtinimo“, detaliaisiais planais, Vilniaus miesto savivaldybės 2019–2021 metų strateginiu planu, patvirtintu Savivaldybės tarybos 2019 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 1-1981 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės 2019–2021 metų strateginio veiklos plano tvirtinimo“, kuriuose buvo suplanuota Šiaurinė gatvė ir numatyta šios gatvės statyba. Naujausias Savivaldybės 2022–2024 metų strateginis veiklos planas, patvirtintas Savivaldybės tarybos 2022 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. 1-1300, taip pat numato Šiaurinės gatvės statybą, o Šiaurinės gatvės detalusis planas patvirtintas dar 2014 m. birželio 18 d. Savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-1895 „Dėl Šiaurinės gatvės detaliojo plano tvirtinimo“. Visi nurodyti dokumentai yra viešai prieinami, o informacija apie planuojamą tiesti Šiaurinę gatvę yra periodiškai skelbiama ne tik Savivaldybės informaciniuose šaltiniuose, tačiau ir visuotinėse žiniasklaidos priemonėse, taigi yra plačiai žinoma.

21. Atsakovo teigimu, teismas skundžiamame sprendime neįvertino aplinkybės, kad Šiaurinė gatvė jau yra ne tik suplanuota detaliuoju planu bei numatyta strateginiuose Savivaldybės veiklos planuose, tačiau ir realiai suprojektuota (2022 m. liepos 7 d. Šiaurinės gatvės statybai buvo išduotas statybos leidimas Nr. LSNS-01-220707-00780). Šiuo metu suprojektuota ir statybos leidimą yra gavusi Šiaurinės gatvės atkarpa nuo Vakarinio aplinkkelio iki Fabijoniškių g. jungties (Šiaurinės gatvės I etapas), o kaip matyti iš Sprendimo priedo Nr. 2, Šiaurinės rajonas būtent ir baigiasi ties Fabijoniškių gatve, kas, atsakovo įsitikinimu, pilnai ir pakankamai patvirtina Tarybos Sprendimo objektyvumą, t. y. infrastruktūros plėtros įmokos dydį Savivaldybės taryba nustatė būtent pagal realiai atliekamą infrastruktūros plėtrą ir tokio Savivaldybės tarybos sprendimo nėra pagrindo laikyti prieštaraujančiu atsakingo valdymo principui.

22. Teritorijų planavimas, savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas, vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 19 punktu, yra savarankiškoji savivaldybių funkcija, todėl būtent savivaldybės yra subjektai, turintys galimybes objektyviausiai įvertinti SIPĮ nustatytus koeficiento diferencijavimo kriterijus – savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį. Nagrinėjamu atveju koeficientas Šiaurinės gatvės rajonui būtent ir buvo nustatytas didesnis dėl šio rajono išskirtinumo, atsižvelgiant į SIPĮ nustatytus diferencijavimo kriterijus – savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį.

23. Atsakovas pažymi, kad šiuo atveju nėra ginčo, jog Šiaurinės gatvės rajonas patenka į prioritetinę plėtros teritoriją – miestas siekia, kad ji būtų plėtojama, kaip įmanoma greičiau, kas neįmanoma be inžinerinės infrastruktūros, o svarbiausia – Šiaurinės gatvės I etapo įrengimo. Vilniaus miesto šiaurinėje zonoje, kurioje suplanuota Šiaurinė gatvė, yra mažiausiai išvystytas magistralinių gatvių tinklas, nors miesto urbanistinė plėtra šia užmiesčio kryptimi yra viena iš intensyviausių, todėl Šiaurinė gatvė BP sprendinių aiškinimo dalyje įvardijama kaip prioritetinė rajono infrastruktūra Šiaurinės dalies plėtrai, pagal savo svarbą bendroje miesto susisiekimo sistemoje Šiaurinė gatvė yra itin svarbus ir reikšmingas miesto infrastruktūros objektas, struktūrinis miesto gatvių tinklo elementas, iš esmės pabaigiantis pagrindinių miesto gatvių plėtrą prioritetinės teritorijos viduje.

24. Nagrinėjamu atveju Šiaurinės rajono koeficientas, kuris naudojamas formulėje skaičiuojant Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką, buvo nustatytas remiantis objektyvų poreikį pagrindžiančiomis aplinkybėmis – yra motyvuotas konkrečios infrastruktūros plėtros poreikiu, o Šiaurinė gatvė šiuo metu yra išskirtinis objektas, kuris yra įgyvendinimo stadijoje ir yra ypatingai svarbi miesto susisiekimo infrastruktūros dalis. Todėl ginčijamas Sprendimas ne tik neprieštarauja, bet atvirkščiai, įgyvendina atsakingo valdymo principą, kurio pažeidimą teismas įžvelgė skundžiamame sprendime.

25. Teismo skundžiamame sprendime liko neįvertintos ir tokios reikšmingos aplinkybės, jog esamas teisinis reguliavimas (įskaitant SIPĮ 11 str. 2 d.) numato, kad prioritetinėse teritorijose savivaldybės infrastruktūros plėtros išlaidos, kurios nėra padengiamos iš infrastruktūros plėtros įmokų, kompensuojamos iš savivaldybės biudžeto lėšų. Taigi nustačius itin mažą šio rajono koeficientą, neproporcingas infrastruktūros įrengimo išlaidų dydis tektų savivaldybės biudžetui, dėl ko atitinkamai mažėtų savivaldybės biudžeto lėšos kitų visuomenės poreikių įgyvendinimui ir savivaldybės funkcijų vykdymui. Todėl, nustatydama infrastruktūros plėtros įmokų dydžius, Savivaldybės taryba priėmė proporcingą, tiek infrastruktūros plėtros įmokų mokėtojus, tiek savivaldybę tenkinantį ir visuomenės poreikius atitinkantį sprendimą.

26. Savivaldybė yra subjektas, kuriam teisės aktais pavesta įvertinti ir nuspręsti dėl infrastruktūros plėtros poreikio bei atitinkamai nustatyti infrastruktūros plėtros įmokos tarifus, juos diferencijuojant, be kita ko, būtent pagal savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį, kaip ir numatė Sprendimo priėmimo metu galiojusi SIPĮ 14 straipsnio 4 dalis.

27. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, atsakovas apibendrina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė nepagrįstą išvadą dėl Sprendimo 7.4 papunkčio nuostatos prieštaravimo atsakingo valdymo principui.

28. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29. Teismas, nagrinėdamas bylą, konstatavo, jog vertinant, ar tarifai atitinka SIPĮ, o taip pat ir teisės principus, yra reikalinga žinoti teisėkūros subjekto motyvus ir kriterijus, kuriais vadovaudamasis jis tokį skirtingą reglamentavimą nustatė. Tokia teismo išvada atitinka Viešojo administravimo įstatyme, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatyme nurodytus teisėkūros principus, konstitucinį atsakingo valdymo principą bei yra pagrįsta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojama teismų praktika. Todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo teiginiais, jog teismo sprendimas yra nepagrįstas.

30. Pareiškėjas teigia, kad būtent atsakovui, kaip viešojo administravimo institucijai, veikiančiai administracinio reglamentavimo srityje, tenka pareiga pagrįsti ir įrodyti, kad ginčijamose sprendimo nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas atitinka aukštesnės galios teisės aktų reikalavimus, t. y., Savivaldybės taryba dar sprendimo projekto rengimo stadijoje turėjo pateikti pakankamai aiškių faktų, argumentų, dokumentų, pagrindžiančių, jog Sprendimo 7.4 papunktyje nustatyto R koeficiento reikšmė nustatyta remiantis objektyviais duomenimis ir atitinka atsakingo valdymo, asmenų lygybės, lygiateisiškumo, objektyvumo bei proporcingumo principus.

31. Pareiškėjas akcentuoja, kad tai, jog atsakovas po Sprendimo priėmimo atsiliepime į pareiškimą bei apeliaciniame skunde nurodo argumentus dėl Šiaurinės rajono išskirtinumo ir svarbos, nepaneigia fakto, kad Sprendimo priėmimo metu atsakovas neįgyvendino jam, kaip teisėkūros subjektui, tenkančios pareigos pagrįsti priimamus sprendimus. Be to, kaip buvo nurodyta ir pareiškėjo pareiškime, kyla abejonės ir dėl to, ar atsakovo nurodyti argumentai yra pakankami, kad būtų galima konstatuoti, jog tik Šiaurinės rajono R koeficiento padidinimas yra sąlygotas objektyvių aplinkybių, proporcingas ir atitinka lygiateisiškumo principus.

32. Teismo sprendime savo argumentus dėl ginčijamos nuostatos pagrįstumo atsakovas turėjo pateikti dar Sprendimo projekto rengimo stadijoje iki jo priėmimo. Šios pareigos atsakovas neįvykdė ir tai buvo pakankamas teisinis pagrindas teismui konstatuoti, kad taip buvo pažeistas konstitucinis atsakingo valdymo principas. Tai konstatavęs teismas nebetyrė ginčijamos nuostatos atitikties kitiems teisės principams.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo 7.4 papunkčio (2021 m. birželio 23 d. redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 1 d.) nuostatos „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ atitikties iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantiems atsakingo valdymo bei asmenų lygybės principams, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 6, 9, 10 punktuose įtvirtintiems lygiateisiškumo, objektyvumo, proporcingumo principams; pareiškėjo prašyme prašoma, nustačius, kad ginčijama Sprendimo nuostata neatitinka nurodytų teisės aktų bei principų nuostatų, pripažinti ją prieštaraujančia nurodytiems teisės aktams bei teisės principams. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata (2021 m. birželio 23 d. redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 1 d.) „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam atsakingo valdymo principui.

34. Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamame sprendime neatsižvelgė į šioje byloje pateiktus paaiškinimus, jog SIPĮ suteikia savivaldybių taryboms kompetenciją nustatyti infrastruktūros plėtros įmokų tarifus bei suteikia teisę juos diferencijuoti pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus, vienas iš kurių, pavyzdžiui, yra infrastruktūros plėtros poreikis. Nagrinėjamu atveju Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata buvo patvirtinta atsižvelgiant į tai, kad Šiaurinės rajonas apima teritoriją, kurioje yra suplanuota strateginę svarbą miestui turinti Šiaurinė gatvė. Atsakovas paaiškina, kad Šiaurinė gatvė numatyta statyti tiek Vilniaus miesto savivaldybės bendrajame plane, tiek detaliuosiuose planuose, patvirtintuose iki Sprendimo priėmimo. Šie planavimo dokumentai yra viešai prieinami, o informacija apie planuojamą tiesti Šiaurinę gatvę yra periodiškai skelbiama ne tik Savivaldybės informaciniuose šaltiniuose, tačiau ir visuotinėse žiniasklaidos priemonėse, taigi yra plačiai žinoma. Pasak atsakovo, savivaldybė yra subjektas, kuriam teisės aktais pavesta įvertinti ir nuspręsti dėl infrastruktūros plėtros poreikio bei atitinkamai nustatyti infrastruktūros plėtros įmokos tarifus, juos diferencijuojant, be kita ko, būtent pagal savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį, kaip ir numatė Sprendimo priėmimo metu galiojusi SIPĮ 14 straipsnio 4 dalis.

35. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

36. Pagal SIPĮ 1 straipsnio 1 dalį šis įstatymas reglamentuoja savivaldybės infrastruktūros plėtrą ir jos planavimą, įgyvendinimą, finansavimą ir nustato savivaldybės infrastruktūros plėtroje dalyvaujančių asmenų teises ir pareigas. Šio įstatymo tikslas – užtikrinti savivaldybės reikmes atitinkančią savivaldybės infrastruktūros plėtrą (SIPĮ 1 straipsnio 2 dalis). SIPĮ 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad inžinerinė savivaldybės infrastruktūra – šilumos perdavimo tinklai, geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų, įskaitant paviršines nuotekas, tvarkymo inžineriniai statiniai, vietinės reikšmės keliai, kiti transporto statiniai, už kurių statybą, įrengimą ir (ar) eksploatavimą savivaldybės teritorijoje atsakingas savivaldybės infrastruktūros organizatorius ir (ar) savivaldybės infrastruktūros valdytojas. SIPĮ 2 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka – pagal savivaldybės tarybos sprendimu tvirtinamą tarifą apskaičiuojama vienkartinė įmoka, kurią savivaldybei moka Lietuvos Respublikos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kita organizacija ar jų padalinys, pateikę prašymą gauti statybą leidžiantį dokumentą naujam statiniui statyti ar esamam rekonstruoti teritorijoje, kurioje pagal galiojančius teritorijų planavimo dokumentus numatoma savivaldybės infrastruktūra, ir (ar) planuojantys toje teritorijoje statyti ar rekonstruoti statinį, kuris nepriklauso savivaldybės infrastruktūrai ir kuriam reikalinga savivaldybės infrastruktūra, tačiau statybą leidžiančio dokumento nereikia. SIPĮ 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoką apskaičiuoja savivaldybės infrastruktūros plėtros organizatorius pagal Vyriausybės nutarimu tvirtinamą Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodiką, taikydamas savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintą savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus); teritorijose (zonose) gali būti tvirtinami skirtingi savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifai, atsižvelgiant į Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikoje rekomenduojamus tarifų koeficientus, diferencijuojamus pagal pastatų ir (ar) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal SIPĮ 2 straipsnio 7 dalies prasmę savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka turi visus rinkliavoms būdingus požymius, todėl šioje administracinėje byloje būtina paminėti Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktriną, susijusią su konstitucine rinkliavos samprata. Antai, Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 12 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad rinkliava Konstitucijos 127 straipsnio 2, 3 dalių prasme – privaloma įmoka į valstybės biudžetą už valstybės kompetentingų įstaigų juridiniams ir fiziniams asmenims atliktus veiksmus ar suteiktas paslaugas. Tiesa, tai valstybės rinkliavos samprata, tačiau ji mutatis mutandis (lot. su išlygomis) taikytina ir savivaldybių, t. y. vietinėms, rinkliavoms, kurias įstatymo numatytose ribose ir tvarka turi teisę nustatyti savivaldybių tarybos (Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalis).

38. Pagal pareiškėjo pareiškimą išnagrinėjęs administracinę norminę bylą pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad norminio akto – Sprendimo – nuostata prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė Sprendimo ginčijamos nuostatos prieštaravimo jokiai konkrečiai aukštesnės teisinės galios teisės norminio akto nuostatai, nes pripažino, kad Savivaldybės taryba pagal SIPĮ turi teisę nustatyti sprendimu savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifą (tarifus); teritorijose (zonose) gali būti tvirtinami skirtingi savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos tarifai, atsižvelgiant į Savivaldybės infrastruktūros plėtros įmokos nustatymo metodikoje rekomenduojamus tarifų koeficientus, diferencijuojamus pagal pastatų ir (ar) pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, savivaldybės infrastruktūros išvystymo lygį ir plėtros poreikį. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šioje byloje Savivaldybės taryba nesilaikė atsakingo valdymo principo, nes teisėkūros procese nenurodžius argumentų, pagrindžiančių Sprendimo 7.4 punkto atitiktį objektyvumo ir lygiateisiškumo principui, Sprendimas negali būti laikomas racionaliai motyvuotu.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisėkūros procese būtina laikytis teisėkūros principų, numatytų ne tik Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą), bet ir Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje (tikslingumo, proporcingumo, pagarbos asmens teisėms ir laisvėms, atvirumo ir skaidrumo, efektyvumo, aiškumo, sistemiškumo), taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje (atsakomybės už priimtus sprendimus, lygiateisiškumo, objektyvumo ir kitus). Šioje byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų nesilaikęs teisėtumo principo – priešingai, Savivaldybės taryba veikė pagal SIPĮ nuostatas. Tačiau, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šioje byloje Savivaldybės taryba nesilaikė atsakingo valdymo principo, nes teisėkūros procese nenurodžius argumentų, pagrindžiančių Sprendimo 7.4 punkto atitiktį objektyvumo ir lygiateisiškumo principui, Sprendimas negali būti laikomas racionaliai motyvuotu.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog tam, kad teismas nuspręstų, jog teisės norminis aktas (šiuo atveju – Sprendimas), jo konkreti nuostata, prieštarauja savo turiniu abstrakčiam principui, reikia imtis pareigos kruopščiai atkleisti abstraktaus principo turinį, aktualų nagrinėjamai bylai (jo aspektą), ir ypač atidžiai pagrįsti, kodėl norminio akto kvestionuojama nuostata neatitinka to principo turinio aspekto. Šiame kontekste paminėtina, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas yra itin talpus savo turiniu. Antai, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. gruodžio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eI-12-556/2023 (Administracinė jurisprudencija, 2023, Nr.

46) pacitavo Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, susijusią su atsakingo valdymo principu: „Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad konstitucinis atsakingo valdymo principas, aiškinamas kartu su Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms imperatyvu, suponuoja teisėkūros procedūrų viešumo ir skaidrumo reikalavimus, kurių privalo laikytis inter alia valstybės valdžią įgyvendinančios institucijos. Tokių reikalavimų paisymas priimant teisės aktus yra būtina visuomenės pasitikėjimo valstybe ir teise bei valdžios atsakomybės visuomenei sąlyga; jis sudaro prielaidas įtraukti visuomenę į sprendimų, susijusių su viešaisiais interesais, priėmimo procesą, inter alia sudarant galimybę susipažinti su rengiamais teisės aktų projektais ir kita su jais susijusia informacija, taip įgyvendinant inter alia Konstitucijos 33 straipsnyje įtvirtintas piliečių teises dalyvauti valdant savo šalį, kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutarimą).“ Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2024 m. birželio 12 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-5-822/2024 (Administracinė jurisprudencija, 2024, Nr.

47) pakartojo, kad atsakingo valdymo principas suponuoja teisėkūros procedūrų viešumą ir skaidrumą, tačiau papildomai nurodė, jog atsakingo valdymo principas yra svarbus teisėkūroje nustatant protingą terminą patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymui ir (ar) jo įgyvendinimui (pasiremta Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimu). Šiame kontekste paminėtinas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 13 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio atsakingo valdymo principo turinį, be kita ko, konstatavo „iš konstitucinės valstybės biudžeto sampratos, konstitucinio atsakingo valdymo principo kyla tai, kad valstybės biudžetas turi būti realus, jame numatytos pajamos ir išlaidos turi būti pagrįstos visuomenės ir valstybės reikmių bei galimybių įvertinimu (inter alia Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 15 d., 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimai)“.

Pastaroji atsakingo valdymo principo prasmė mutatis mutandis (lot. su išlygomis) taikytina ir savivaldybių atžvilgiu: savivaldybės turi numatyti tokias pajamas, kurios būtų reikalingos ir panaudojamos vietos bendruomenių ir savivaldybių reikmių patenkinimui.

41. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šioje byloje Savivaldybės taryba nesilaikė atsakingo valdymo principo, nes teisėkūros procese nenurodžius argumentų, pagrindžiančių Sprendimo 7.4 punkto atitiktį objektyvumo ir lygiateisiškumo principui, Sprendimas negali būti laikomas racionaliai motyvuotu. Apeliacinės instancijos teismo kolegija visiškai nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Byloje nenustatyta, kad Šiaurinės Rajone nustačius koeficientą, kuris yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei, šio rajono savivaldybės infrastruktūros plėtros įmoka būtų skirtinga šio rajono potencialiems šios įmokos mokėtojams, kad jie tarpusavyje būtų nevienodai traktuojami, vertinami šališkai. Vien tai, kad Šiaurinės Rajono koeficientas skiriasi nuo kitų rajonų koeficientų, nepažeidžia ir negali pažeisti lygiateisiškumo principo, nes net pagal SIPĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatą yra leidžiama nustatyti skirtingus tarifus skirtingiems savivaldybės rajonams. Nesutiktina, kad buvo pažeistas ir objektyvumo principas. Juk pagal SIPĮ 14 straipsnio 4 dalies nuostatą tarifai gali būti diferencijuojami pagal „savivaldybės infrastruktūros plėtros poreikį“. Byloje atsakovas aiškiai objektyviais įrodymais (kurie viešai skelbiami) įrodė, kad būtina statyti ypatingai svarbią Savivaldybei Šiaurinės gatvės dalį (žr. šio sprendimo 20 punktą), kurios nėra kituose Vilniaus miesto savivaldybės rajonuose; kad būtina Savivaldybei surinkti pajamų šio objekto statybai, kuris reikalingas vietos bendruomenės ir savivaldybės reikmėms. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad Savivaldybės taryba elgėsi neatsakingai, pažeidė atsakingo valdymo principą.

42. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, neįvykdęs pareigos kruopščiai atkleisti abstraktaus atsakingo valdymo principo turinį, aktualų nagrinėjamai bylai (jo aspektą), ir ypač atidžiai pagrįsti, kodėl norminio akto kvestionuojama nuostata neatitinka to principo turinio aspekto (žr. šio sprendimo 40 punktą), padarė nepagrįstą išvadą, kad Sprendimo 7.4 papunkčio nuostata (2021 m. birželio 23 d. redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 1 d.) „Šiaurinės Rajono koeficientas yra lygus 3,0 (trejeto) reikšmei“ prieštarauja iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančiam atsakingo valdymo principui. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o pareiškėjo prašymas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos apeliacinį skundą tenkinti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. kovo 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Vyriausybės atstovų įstaigos Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl norminio teisės akto teisėtumo ištyrimo atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Iveta Pelienė

Ernestas Spruogis