2019-10-23 Nr. AB-20221-3-61-3-01668-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2683-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01668-2018-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 120 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Kameros neatitiko higienos normų reikalavimų, jose jautėsi drėgmė, buvo pelėsio, minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nebuvo pakankamas. Netinkamas dieninis ir naktinis apšvietimas. Naudojantis tualetu kameroje nebuvo užtikrintas privatumas, kameroje buvo laikomas su kitais asmenimis, be to, stebimas pareigūnų. Išsiskalbus drabužius nebuvo sudarytos galimybės jų išdžiovinti. Spintelė maisto produktams laikyti buvo pakabinta priešais tualetą. Tualete nėra įrengtos ventiliacijos, todėl buvo jaučiamas nemalonus kvapas. Čiužiniai nekokybiški, nemalonaus kvapo, nepadengti neperšlampama medžiaga. Pareiškėjas buvo patyręs traumų, įvairių kaulų lūžių, patekęs į Lukiškių TI-K, kreipėsi į personalą, tačiau reikiamos pagalbos negavo. Dėl šių priežasčių patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė emocine skriauda, nepatogumais, diskomfortu, buvo paveiktas pasitikėjimas savimi.

3. Pareiškėjas skunde taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, teigdamas, kad negalėjo žinoti savo teisių, nes turi tik vidurinį išsilavinimą. Apie savo teisių pažeidimus sužinojo iš žiniasklaidos priemonių, todėl vertino, kad ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbios priežasties.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą skundo reikalavimams prašė taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, gavus lėšas iš valstybės biudžeto. Visose kamerose yra įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos, artimiausiu metu užuolaidas planuojama įrengti visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Oro temperatūra įstaigoje atitinka higienos normų reikalavimus, o apšvietimas gyvenamosiose kamerose įrengtas tiek dieninis, tiek naktinis, atitinkantis nustatytas normas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicininės paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita, todėl šis pareiškėjo reikalavimas turėtų būti atmestas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra būtinosios sąlygos valstybės civilinei atsakomybei taikyti – neteisėtų veiksmų.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senatį, atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų sąlygų Lukiškių TI-K, tačiau skundą pateikė tik 2018 m. gegužės 15 d., todėl sprendė, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą skundo reikalavimams už laikotarpį nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn.

8. Teismas nenustatė pagrindo pareiškėjo prašymu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos skundo teismui pateikimo praleidimo aplinkybės nelaikytinos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas atkreipė dėmesį, kad esant blogoms kalinimo sąlygoms, jas pastebėti ir suprasti nereikia atitinkamo išsilavinimo ar kitų specialių žinių. Todėl vertino, kad nėra pagrindo ieškinio senaties terminą atnaujinti.

III. 9. Pareiškėjas R. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą. Apie savo teisių pažeidimą sužinojo 2018 metais iš žiniasklaidos priemonių, todėl ieškinio senatis skaičiuotina nuo sužinojimo momento, t. y. nuo 2018 metų. Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas, neobjektyvus, šališkas, priimtas ginant išimtinai atsakovo poziciją.

11. Atsakovas Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias valstybės civilinę atsakomybę ir neturtinės žalos atlyginimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šiuo aspektu, pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Vadovaujantis ginčui aktualia teisės normų sistemine analize, teisingumo ir protingumo kriterijais, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Be to, pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų, pagrindžiančių jam padarytos neturtinės žalos faktą ir dydį. Todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

13. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo apeliacinį skundą atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo atstovas pažeidė Konstitucijos 21 straipsnį. Teigia, kad atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą yra nepagrįstas ir nemotyvuotas. Pareiškėjas laikosi pozicijas, kad jo skundas yra pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurios atsiradimas siejamas su pareiškėjo laikymu Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn.

15. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

16. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl 3 metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

17. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties taikymu, pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

18. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

19. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai svarstė ieškinio senaties taikymo klausimą.

20. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

21. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas tokio pobūdžio klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A‑594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.). Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, nagrinėjamu atveju spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas.

22. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dėl žalos, patirtos, kaip teigiama, kalint Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2006 m. rugpjūčio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn., atlyginimo teismui padavė 2018 m. gegužės 15 d. Taigi pareiškėjas skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui padavė pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytam 3 metų ieškinio senaties terminui. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

24. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pareiškėjo prašymu atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika.

25. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą; byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

26. Dėl pareiškėjo teiginio, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir bylą išnagrinėjo išimtinai atsakovo atstovo interesais, pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė