2021-04-14 Nr. AB-7539-3-62-3-00319-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-218-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00319-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas E. L. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir Ligoninė), 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Ligoninėje buvo pažeistos jo teisės. Kiekvieną kartą atvežus jį į Ligoninę ir išvežant iš jos, jis nepagrįstai per ilgai buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje. 2018 m. lapkričio 23 d. jis buvo laikomas minėtoje kameroje nuo 10.30 val. iki 16.15 val. Šioje laikino sulaikymo kameroje nebuvo vandens atsigerti, tad jis turėjo kęsti troškulį, joje nebuvo tualeto, tad jis turėjo šlapintis į plastikinę tarą matant kitiems, tai žemino, joje nepakako sėdimų vietų, tad jis, sergantis, turėjo stovėti arba atsigulti ant purvinų grindų. Jis prašydavo pareigūnų, kad išleistų į tualetą arba prisipilti vandens, tačiau šie neleisdavo, pasiteisindami, kad neturi laiko. Pareiškėjas, atvykęs į Ligoninę 2018 m. lapkričio 23 d. negavo pietų, nors pareigūnai turėjo pareigą tai užtikrinti, todėl jis turėjo kęsti alkį. 2018 m. lapkričio 29 d. su maisto daviniu pareiškėjui buvo duotas sugižęs pienas, jam pareiškus pretenzijas, pienas buvo paimtas, tačiau neduotas normalus pienas, taip sumažintas maisto davinys. Besigydant Ligoninėje pareiškėjui nebuvo leidžiama turėti ir naudotis savo televizoriumi, radijo imtuvu, virduliu, motyvuojant tuo, kad tai draudžia Ligoninės vidaus tvarkos taisyklės. Pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės. 2018 m. lapkričio 23–30 d. jam nebuvo leista apsipirkti vietos parduotuvėje, negalėjo įsigyti būtiniausių reikmenų (muilo, šampūno, dantų pastos, tualetinio popieriaus), skambinimo telefonu kortelių, vokų, pašto ženklų. Dėl teisių pažeidimų pareiškėjas paskelbė bado akciją, tačiau pareigūnai jo pareiškimo dėl bado akcijos tinkamai neregistravo, keliamų problemų nesprendė. 2018 m. lapkričio 21 d., 2018 m. lapkričio 24 d. pablogėjus pareiškėjo sveikatai, jis kreipėsi į gydytoją, tačiau jam nebuvo suteikta medicinos pagalba. Dėl daugelio pažeidimų jis kreipėsi su skundais, tačiau pareigūnai atsisakė pripažinti akivaizdžius faktus ir nesistengė šalinti pažeidimų. Pareiškėjas teigė, kad būdamas tokiomis sąlygomis, jis jautė fizinį skausmą, diskomfortą, orumo pažeminimą, socialinių ryšių sumažėjimą, dvasinę kančią, buvo emociškai prislėgtas. Už patirtą neturtinę žalą prašė priteisti jam 1 500 Eur žalos atlyginimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ligoninė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Ligoninė nurodė laikotarpius, kuomet pareiškėjas buvo gydomas Ligoninėje. Suimtųjų (nuteistųjų) laikymo trukmė Ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamųjų patalpose priklauso nuo objektyvių aplinkybių. Ligoninėje suimtųjų (nuteistųjų) maitinimas organizuojamas vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklėmis. Patikrinus pareiškėjo skundo teiginį, jog 2018 m. lapkričio 29 d. jam buvo patiektas sugižęs pienas, nebuvo nustatyta užregistruotų pažeidimų. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punktą nuteistiesiems, kurių gydymo Ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų, yra leidžiama įsigyti ir turėti tik šių taisyklių 18 priedo tam tikruose punktuose nurodytus daiktus. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d. buvo nemokus ir nenustatyta, kad jis šiuo laikotarpiu būtų kreipęsis su prašymu dėl higienos priemonių, o Ligoninė būtų jų neišdavusi, o laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 20 d. pareiškėjas buvo mokus, todėl higienos priemonės jam pagrįstai buvo neišduodamos. Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamųjų patalpose yra įrengti suolai suimtiesiems (nuteistiesiems) atsisėsti. Pareiškėjui ginčui aktualiu laikotarpiu pagal Ligoninės direktoriaus 2017 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. NB-487 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ vieną mėnesį buvo draudžiama apsipirkti Ligoninės parduotuvėje. Pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Ligoninėje bado akcijos neskelbė. Sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Ligoninės darbuotojų veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp Ligoninės darbuotojų veiksmų (neveikimo) ir tariamai atsiradusių pasekmių, nepagrindė ir neturtinės žalos sumos.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo E. L. skundo dalį, kuria prašoma priteisti neturtinę žalą, patirtą 2018 m. lapkričio 21 d. ir (ar) 2018 m. lapkričio 24 d. dėl medicinos pagalbos nesuteikimo paliko nenagrinėtą, kitą skundo dalį tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas Ligoninėje 2016 m. spalio 20–26 d. laikotarpiu jam neleidžiant įsigyti ir turėti elektros prietaisų, 2016 m. spalio 20–26 d., 2017 m. lapkričio 15–22 d., 2018 m. rugsėjo 9–12 d. ir 2018 m. lapkričio 23–30 d. laikotarpiais į jo aprūpinimą higienos priemonėmis, 2018 m. lapkričio 23–30 d. teisė apsipirkti Ligoninėje esančioje parduotuvėje, o pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas Ligoninėje nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d., nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. gegužės 10 d., nuo 2017 m. liepos 12 d. iki 2017 m. liepos 26 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 9 d. iki 2017 m. rugpjūčio 16 d., nuo 2017 m. rugsėjo 13 d. iki 2017 m. rugsėjo 22 d., nuo 2017 m. spalio 11 d. iki 2017 m. spalio 31 d., nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d., nuo 2018 m. rugsėjo 10 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d., nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Pareiškėjas Ligoninėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. (su pertraukomis). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas paprastajai grupei ir turėjo nuteistojo statusą.

7. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skundo patikslinime teigė, kad jis kiekvieną kartą atvežus jį į Ligoninę ir išvežant iš jos nepagrįstai per ilgai buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje, tačiau nenurodė konkrečių kiekvieno per ilgo jo laikymo atvežus į Ligoninę ir išvežant iš jos aplinkybių, per ilgo laikymo trukmės, išskyrus pirminiame skunde konkrečiai įvardintą vieną atvejį, kai jis atvykęs į Ligoninę 2018 m. lapkričio 23 d., buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje nuo 10.30 val. iki 16.15 val. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. į Ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių atvyko 11.10 val., buvo patalpintas į Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laikino sulaikymo kamerą, t. y. į Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamojo patalpą. Atsakovo atstovo paaiškinimu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, visi atvykę nuteistieji (suimtieji) patalpinami į Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamųjų patalpas. Tą pačią dieną 12.49 val. pareiškėjas buvo paguldytas į Ligoninės Vidaus ligų skyrių. Todėl byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad jis 2018 m. lapkričio 23 d. buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje nuo 10.30 val. iki 16.15 val.

8. Atsakovo atstovo nurodytais duomenimis, Ligoninėje suimtųjų (nuteistųjų) laikymo trukmė Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamųjų patalpose priklauso nuo objektyvių aplinkybių, tokių kaip atvykstančių ar išvykstančių suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus, atliekamų kratų ir gydytojo apžiūrų laiko; ši laikymo trukmė priklauso nuo etapu atvežtų asmenų skaičiaus, jų turimų daiktų kiekio, sveikatos būklės įvertinimo ir kitų Ligoninės personalo atliekamų veiksmų.

9. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kad nustatant, kiek laiko asmuo gali būti laikomas Alytaus pataisos namų laikino sulaikymo (trumpalaikio laikymo) kameroje, pagal analogiją (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 str. 7 d.) taikytinas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 11 punktas, kuriame numatyta, kad į tardymo izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras (2018 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-623-756/2018 ir kt.). Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 11.2 papunktyje yra nurodyta, kad laikinojo sulaikymo patalpa – specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti.

10. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje 1 val. 39 min. Pareiškėjo laikymo trukmė 2018 m. lapkričio 23 d. Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laikino sulaikymo kameroje neviršijo maksimalaus leistino laikymo laiko – 2 val. Bylos duomenimis, per šį laiko tarpą, kai pareiškėjas buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje (1,39 val.), pareiškėjui (kaip ir kitiems atvykusiems pacientams) buvo atlikta visuminė asmens krata ir daiktų patikrinimas, jis buvo apžiūrėtas budinčio gydytojo. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. nebuvo be jokio tikslo laikomas laikino sulaikymo kameroje 1,39 val. Be to, bylos duomenimis, Ligoninės Priėmimo skyriuje dirbę Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnai 2018 m. lapkričio 23 d. iš pareiškėjo negavo pretenzijų dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo kameroje. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų konkrečių atvejų, kada ir kiek ilgai jis buvo laikomas laikino sulaikymo kameroje. Byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti atsakovo atstovo duomenimis, kad asmenys laikino sulaikymo kameroje laikomi tik tiek, kiek reikia būtiniems veiksmams atlikti. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

11. Teismas, vertindamas kitus pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo laikino sulaikymo kamerose, pažymėjo, kad pareiškėjas skunde įvardijo tik vieną dieną, kai pareigūnai jam prašant jo neišleido į tualetą bei prisipilti vandens – 2018 m. lapkričio 23 d., kitų konkrečių dienų nenurodė. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja laikino sulaikymo kamerų (patalpų) įrengimo, nenustato reikalavimo šiose patalpose įrengti vandentiekio sistemą ir sanitarinį mazgą. Atsakovo atstovas atsiliepime ir Ligoninės saugumo valdymo skyriaus viršininkas 2019 m. balandžio 23 d. pažymoje nurodė, kad minėtoje patalpoje laikomi nuteistieji (suimtieji) pagal poreikį būna nuvedami į tualetus ir jiems suteikiamas priėjimas prie geriamo vandens. Ligoninės 2019 m. sausio 22 d. ir 2019 m. kovo 6 d. raštuose – atsakymuose į pareiškėjo skundus taip pat yra nurodyta, kad laikino sulaikymo kameroje laikomiems nuteistiesiems (suimtiesiems) yra sudaryta galimybė atsigerti vandens, jeigu jie to prašo. Bylos duomenimis, Ligoninės Priėmimo skyriuje 2018 m. lapkričio 23 d. dirbęs Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnas iš pareiškėjo negavo jokių nusiskundimų. Todėl bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad pareigūnai 2018 m. lapkričio 23 d. jo neišleido į tualetą arba prisipilti vandens, nors jis prašė. Byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti nurodytais atsakovo atstovo duomenimis, kad laikino sulaikymo kameroje laikomiems asmenims yra sudaroma galimybė, jiems prašant, pasinaudoti tualetu ir atsigerti vandens. Todėl teismas šiuos pareiškėjo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

12. Atsakovo atstovas rašte „Dėl duomenų pateikimo“ paaiškino, kad Ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamųjų patalpose yra įrengti suolai, ant kurių atvykę nuteistieji (suimtieji) gali atsisėsti. Šią aplinkybę patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti, kad Ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyriaus laukiamosiose patalpose yra įrengti suolai ir taburetės (prie vienos sienos – eilė suolų, prie kitos sienos – taburetės). Todėl teismas sprendė, kad sėdimų vietų buvo pakankamai, netgi tuo atveju, jeigu patalpoje buvo ne vienas pareiškėjas, o daugiau žmonių. Todėl teismas pareiškėjo skundo argumentus dėl nepakankamų sėdimų vietų atmetė kaip nepagrįstus.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. į Ligoninės Priėmimo-skubios pagalbos skyrių atvyko 11.10 val. Ligoninės nurodytais duomenimis, nuteistųjų (suimtųjų) maitinimas yra užtikrinamas juos paskyrus į gydomąjį skyrių; jiems išreiškus norą papietauti, Ligoninės budinčiosios pamainos pareigūnai perduoda informaciją valgyklos darbuotojams, kurie organizuoja pietus Vidaus ligų skyriaus kamerų tipo gyvenamojoje patalpoje. Pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. 12.49 val. buvo paguldytas į Ligoninės Vidaus ligų skyrių, t. y. po to, kai buvo išleistas iš Priėmimo skyriaus. Todėl pareiškėjui pietūs turėjo būti duodami Ligoninės Vidaus ligų skyriuje.

14. Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės) 14 punktu, maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad Ligoninėje suimtųjų ir nuteistųjų maitinimas organizuojamas vadovaujantis Maitinimo organizavimo taisyklėmis. Vadovaujantis šių taisyklių 22 punktu, nuteistieji maitinami dienotvarkėje nustatytu laiku pagal kalinimo įstaigos direktoriaus patvirtintą būrių (skyrių) ir brigadų nuteistųjų maitinimo grafiką. Atsakovo atstovas nurodė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems pietūs tiekiami 12.30–13.15 val. pagal Ligoninės patvirtintą dienotvarkę. Ligoninės direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 patvirtintos 6-ame (Tuberkuliozės skyrius), 11-ame (Psichiatrijos skyrius, Vidaus ligų skyrius), 12-ame (Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyrius) ir 13-ame (Slaugos ir palaikomojo gydymo skyrius) gydomuosiuose korpusuose esančių nuteistų (suimtų) pacientų dienotvarkės, duomenys patvirtina, kad Vidaus ligų skyriuje laikomiems asmenims (taigi, ir pareiškėjui) pietums skirtas laikas nuo 12.30 val. iki 13.15 val. Pagal Maitinimo organizavimo taisyklių 24 punktą, kamerose laikomiems suimtiesiems ar nuteistiesiems maistas į kameras arba specialias gamybines patalpas pristatomas šilumą palaikančiuose įrenginiuose.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. buvo paguldytas į Vidaus ligų skyrių dar nepasibaigus pagal darbotvarkę pietums skirtam laikui. Pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į budinčiuosius pamainos pareigūnus dėl negautų pietų, tačiau tą dieną dėl nepatiektų pietų nesikreipė, nėra duomenų, jog pareigūnai būtų atsisakę tenkinti tokį pareiškėjo prašymą. Teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo teiginį, kad 2018 m. lapkričio 23 d. jis negavo pietų.

16. Teismas nustatė, pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje buvo maitinamas pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintą valgiaraštį. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad patikrinus pareiškėjo skundo teiginį, jog 2018 m. lapkričio 29 d. jam buvo patiektas sugižęs pienas, nebuvo nustatyta, kad buvo užregistruotų pažeidimų; taip pat negauta nusiskundimų iš kitų Ligoninėje laikomų asmenų. Apklausus 2018 m. lapkričio 29 d. 11-tame korpuse maistą dalinusį valgyklos darbininką, jis rašytiniu paaiškinimu patvirtino, kad gydymosi Ligoninėje metu pareiškėjui patiekė visus kokybiškus patiekalus, priklausiusius pagal tos dienos valgiaraštį. Teismas neabejojo šiais Ligoninės nurodytais duomenimis. Bylos medžiagoje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginį, kad jam 2018 m. lapkričio 29 d. buvo duotas sugižęs pienas. Todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus.

17. Teismas nurodė, kad BVK 96 straipsnio 1 dalis nustato, jog nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis ar perkeltus į kamerų tipo patalpas nuteistuosius, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar perduotais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais elektros prietaisais ir kitais daiktais. Dalį ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. – galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) redakcijos (2016 m. gruodžio 23 d. įsakymo Nr. 1R-323, 2016 m. spalio 3 d. įsakymo Nr. 1R-268, 2017 m. lapkričio 28 d. įsakymo Nr. 1R-287, 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija), pagal kurių 76 punktą nuteistiesiems, kurių gydymo laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmė neviršija 60 dienų (t. y. ir pareiškėjui, nes jo gydymo Ligoninėje trukmė neviršijo 60 dienų), buvo leidžiama įsigyti ir turėti ne visus taisyklių 18 priede išvardintus daiktus, o tik tuos daiktus, kurie įvardinti 76 punkte. Pareiškėjo nurodytas televizorius, radijo imtuvas ir vandens virdulys minėtu laikotarpiu nebuvo leidžiamas turėti pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punktą ir 18 priedą. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. šiuo aspektu buvo pažeistos.

18. Teismas pažymėjo, kad ankstesnę dalį ginčo laikotarpio – nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d. galiojusios Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcijos (2016 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 1R-206 redakcija), 76 punktas nustatė, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. 18 priede buvo nurodyti pareiškėjo skunde įvardinti daiktai – televizorius (su pastaba, kad leidžiama turėti televizoriaus priedėlius antžeminei televizijai, jeigu nuteistieji juos įsigijo iki 2016 m. balandžio 1 d.) (5.1 papunktis); radijo imtuvas arba garso grotuvas (5.4 papunktis); elektrinis virdulys (5.7 papunktis). Todėl pagal šias Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto ir 18 priedo nuostatas pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d. turėjo teisę turėti ir naudotis savo televizoriumi, radijo imtuvu ir elektriniu virduliu. Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą rėmėsi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcija, kuri galiojo tik dalį ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., ir nenurodė, ar pareiškėjui tuo skunde nurodytu laikotarpiu, kai galiojo ankstesnė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių redakcija, t. y. nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d., buvo leidžiama turėti savo televizorių, radijo imtuvą ir vandens virdulį. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo leidžiama turėti ir naudotis savo televizoriumi, radijo imtuvu, virduliu, todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl neleidimo naudotis minėtais daiktais tiek, kiek susiję su laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d., yra pagrįsti. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė įsigyti ir turėti televizorių, radijo imtuvą, virdulį buvo pažeista.

19. Teismas nurodė, kad teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 buvo patvirtintos Nuteistų vyrų ir moterų, gydomų laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Šių normų redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) numatė, kad nuteistiesiems vyrams, gydomiems laisvės atėmimo vietų ligoninėse bei gydymo ir pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodamos šios higienos priemonės: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus, taip pat yra pastaba, kad kiekvienam nuteistajam, einančiam praustis duše, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Nurodytas teisinis reguliavimas numatė tualetinio muilo, skalbiamojo muilo ir tualetinio popieriaus išdavimą pareiškėjui dalį ginčo laikotarpio – nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d. nepriklausomai nuo to, ar jis buvo laikomas mokiu, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, ar jis pateikė rašytinį prašymą. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo nemokus, ir kad Ligoninėje patikrinus turimus duomenis nenustatyta, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu būtų kreipęsis su prašymu dėl higienos priemonių, o ši būtų neišdavusi. Pagal aptartas teisės normas pareiškėjui turėjo būti išduodamas skalbiamasis muilas, tualetinis muilas ir tualetinis nepriklausomai nuo to, ar jis buvo mokus, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, ar jis pateikė rašytinį prašymą, todėl teismas atsakovo argumentus atmetė ir sprendė, kad yra pagrindas nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d. konstatuoti neteisėtą Ligoninės neveikimą pareiškėjo neaprūpinus skalbiamuoju muilu, tualetiniu muilu ir tualetiniu popieriumi.

20. Teismas pažymėjo, kad tuo pačiu laikotarpiu galiojo ir tuo pačiu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos normos (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija), jų 7 punktas numatė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems šios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Teismas, atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką aiškinant minėtas normas, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis (t. y. dantų pasta, dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais) vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 14 straipsnių reikalavimų (2017 m. balandžio 3 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017). Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos jokios higienos priemonės, taip pat ir dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, o Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, todėl sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas laikotarpiu nuo 2016 m. spalio 20 d. iki 2016 m. spalio 26 d. konstatuoti neteisėtą atsakovo atstovo neveikimą pareiškėjo neaprūpinus dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

21. Teismas nurodė, kad kitą dalį ginčo laikotarpio – nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. – galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas (nuo 2017 m. sausio 1 d. išdėstytas nauja redakcija 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. pakeistas 2017 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1R-219), kurio 4 ir 5 punktai numatė, kad higienos reikmenys, drabužiai ir avalynė išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui, o 13 punktas numatė: laikoma, kad suimtasis (nuteistasis) yra nemokus, kai per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti drabužiais, avalyne ir (ar) higienos reikmenimis pateikimo laisvės atėmimo vietos administracijai dienos savo asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 0,5 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; tais atvejais, kai nuteistasis šiame punkte nurodytu laikotarpiu asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas naudojo tabako gaminiams ir (ar) reikmenims įsigyti, jis nelaikomas nemokiu. Pagal šį teisinį reglamentavimą, nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) vyrams išduodami skalbimo milteliai, tualetinis muilas, tualetinis popierius, dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukai, dezodorantas arba antiperspirantas (nustatyti jų kiekiai).

22. Teismas sprendė, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą, pareiškėjui laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. higienos priemonės turėjo būti išduodamos tik esant dviem sąlygoms: pareiškėjas buvo nemokus ir pateikė rašytinį prašymą išduoti jam šias higienos priemones. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 patvirtintas bazinės socialinės išmokos dydis – 38 Eur galiojo nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., taigi pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas nemokiu, jeigu per mėnesį iki prašymo jį aprūpinti higienos reikmenimis pateikimo dienos asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido ne daugiau kaip 19 Eur.

23. Ligoninės direktorius, atsižvelgdamas į minėto teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 1R-132 nuostatas, 2018 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. V-88 yra patvirtinęs Ligoninėje laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašą, kuris numato tokias pat sąlygas higienos priemonių išdavimui: į Ligoninę iš kitos kardomojo kalinimo vietos ar pataisos įstaigos atvykusiam pacientui higienos reikmenys išduodami tik pacientui esant nemokiam ir esant rašytiniam prašymui (3 p.). Pacientui prašant, neatsižvelgiant jis mokus ar ne, Ligoninės gydomojo skyriaus slaugytoja ne vėliau kaip tą pačią dieną išduoda būtiniausius asmens higienoje naudojamus higienos reikmenis (tualetinį popierių (1 ritinėlis) ir muilo (100 g) (14 p.).

24. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjas nuo 2017 m. balandžio 20 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. buvo mokus, todėl higienos priemonės pareiškėjui pagrįstai buvo neišduodamos, o aplinkybę, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu buvo mokus, patvirtina Ligoninės Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraštis. Iš šio žiniaraščio duomenų matyti, kad pareiškėjas 2017 m. balandžio, liepos, rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėn., 2018 m. lapkričio mėn. buvo laikomas mokiu, kadangi asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido daugiau kaip 19 Eur. Nors 2017 m. spalio mėn. asmeninėje sąskaitoje pareiškėjas turėjo ir (ar) išleido mažiau kaip 19 Eur, tačiau mėnesį prieš tai – rugsėjo mėn. – turėjo daugiau kaip 19 Eur, todėl ir 2017 m. spalio mėn. buvo laikomas mokiu. Tačiau šiame žiniaraštyje nėra jokių duomenų, kiek pareiškėjas asmeninėje sąskaitoje turėjo ir (ar) išleido pinigų 2017 m. lapkričio mėn. ir 2018 m. rugsėjo mėn. (kai jis buvo Ligoninėje), todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjas minėtais laikotarpiais buvo nemokus ir jam neturėjo būti išduodamos higienos priemonės. Teismas iš minėto Ligoninės direktoriaus įsakymu patvirtinto aprašo 14 punkto darė išvadą, kad pareiškėjui 2018 m. rugsėjo ir lapkričio mėn. atvykus į Ligoninę, turėjo būti išduotos kai kurios higienos priemonės – tualetinis popierius ir muilas, neatsižvelgiant į tai, ar jis nemokus, jeigu jis pateikė tokį prašymą. Kadangi atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį nebuvo išduodamos higienos priemonės, teismas darė išvadą, kad yra pagrindas laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 15 d. iki 2017 m. lapkričio 22 d., nuo 2018 m. rugsėjo 9 d. iki 2018 m. rugsėjo 12 d. konstatuoti neteisėtą atsakovo atstovo neveikimą pareiškėjo neaprūpinus skalbimo milteliais, tualetiniu muilu, tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliukais, dezodorantu (antiperspirantu) bei laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. pareiškėjo neaprūpinus tualetiniu popieriumi ir muilu.

25. Teismas nustatė, kad atsakovo atstovas rašte „Dėl duomenų pateikimo“ nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui pagal Ligoninės direktoriaus 2017 m. lapkričio 3 d. nutarimą Nr. NB-487 „Dėl nuteistojo nubaudimo“ vieną mėnesį buvo draudžiama apsipirkti Ligoninės parduotuvėje. Šis nutarimas ginčui nėra aktualus, kadangi pagal šį nutarimą pareiškėjui buvo draudžiama apsipirkti nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d., o pareiškėjas skundžiasi dėl kito laikotarpio – 2018 m. lapkričio 23–30 d. Ligoninė pagal pareiškėjo skundą atlikusi patikrinimą dėl apsipirkimo parduotuvėje pažeidimų nenustatė, tai patvirtina Ligoninės 2019 m. sausio 22 d. raštas – atsakymas į pareiškėjo skundą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 26 d. Ligoninės direktoriui buvo pateikęs prašymą dėl papildomo apsipirkimo parduotuvėje, ir kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23–30 d. laikotarpiu nuteistųjų parduotuvėje prekių nėra įsigijęs. Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23–30 d. laikotarpiu nepirko prekių parduotuvėje. Todėl iš šių dokumentų negalima daryti išvados, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23–30 d. pirko prekes parduotuvėje, ir, kad jam buvo leidžiama jas pirkti. Tik nurodymas Ligoninės rašte, kad pareiškėjas 2018 m. lapkričio 26 d. buvo pateikęs papildomą prašymą apsipirkti, taip pat neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjas nors kartą 2018 m. lapkričio 23–30 d. laikotarpiu pirko prekes. Atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo skundo argumentų, kad pareiškėjui 2018 m. lapkričio 23–30 d. buvo neleidžiama apsipirkti Ligoninėje esančioje parduotuvėje, teismas šiuo aspektu konstatavo Ligoninės neteisėtus veiksmus.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog pareigūnai jo pareiškimo dėl bado akcijos (kurią jis paskelbė dėl jo teisių pažeidimų) tinkamai neregistravo, keliamų problemų nesprendė. Nors pareiškėjas skundo papildyme teigė, kad jo pirminiame skunde nurodyti teisių pažeidimai vyko nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d., tačiau pirminiame skunde nurodė apie įvykius (įskaitant ir bado akciją), kurie vyko nuo 2018 m. lapkričio 23 d. Tad šią situaciją, kad pareigūnai tinkamai neregistravo jo pareiškimo dėl bado akcijos, nesprendė keliamų problemų, pareiškėjas aprašė pirminiame skunde. Nors pareiškėjas tvirtino, kad jis buvo paskelbęs bado akciją, tačiau nei pirminiame skunde, nei jo papildyme nenurodė, kada konkrečiai jis buvo ją paskelbęs, kiek laiko ji truko, iš ko jis kildina neturtinę žalą – iš to, kad pareigūnai tinkamai neužregistravo jo pareiškimo, ar dėl to, kad jis buvo priverstas badauti.

27. Atsakovo atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjas nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d. Ligoninėje bado akcijos neskelbė. Tai patvirtina Ligoninės Socialinės reabilitacijos skyriaus vyriausiosios specialistės 2019 m. gegužės 10 d. pažymos, Ligoninės 2019 m. sausio 22 d. ir 2019 m. kovo 6 d. raštų – atsakymo į pareiškėjo skundus duomenys. Minėtoje pažymoje ir raštuose yra nurodyta, su kokiais prašymais, skundais ar pareiškimais pareiškėjas kreipėsi į Ligoninės direktorių nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.: dėl įkalinimo sąlygų, skambučių, papildomo apsipirkimo parduotuvėje, laiško išsiuntimo, išvežimo, maisto kokybės. Nėra duomenų, kad pareiškėjas Ligoninėje būtų badavęs nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., kad jis būtų pateikęs Ligoninės administracijai prašymą (skundą) dėl badavimo šiuo laikotarpiu, o ši būtų neregistravusi tokio pareiškėjo prašymo (skundo) ir kitaip į tai nereagavusi aptartų teisės normų nustatyta tvarka. Todėl teismas darė išvadą, kad pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, nėra priežastinio ryšio tarp patirtos žalos ir neteisėtų veiksmų (neveikimo), t. y. būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

28. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog 2018 m. lapkričio 24 d. pablogėjus jo sveikatai, jis kreipėsi į gydytoją, kad jam būtų suteikta pagalba, skirti vaistai, tačiau reikiamos pagalbos nesulaukė; kitame skunde nurodė kitą datą, kai jam nebuvo suteikta tokia pagalba – 2018 m. lapkričio 21 d. Teismas konstatavo, kad klausimas dėl žalos, galbūt padarytos dėl to, kad gydytojas Ligoninėje pareiškėjui nesuteikė medicinos pagalbos, nėra nagrinėtinas šioje administracinėje byloje, todėl ši pareiškėjo skundo dalis paliktina nenagrinėta ABTĮ 105 straipsnio 1 punkto pagrindu, kadangi pareiškėjas nesilaikė nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos. Teismas pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę dėl jam (pacientui) padarytos žalos kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo nustatyta tvarka, o nesutikdamas su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, jis turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 str.).

29. Teismas apibendrino, kad byloje nustatyta, jog 2016 m. spalio 20–26 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė įsigyti ir turėti televizorių, radijo imtuvą ir virdulį, teisė į aprūpinimą skalbiamuoju muilu, tualetiniu muilu ir tualetiniu popieriumi, dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, 2017 m. lapkričio 15–22 d. ir 2018 m. rugsėjo 9–12 d. laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo aprūpinimą skalbimo milteliais, tualetiniu muilu, tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliukais, dezodorantu (antiperspirantu), 2018 m. lapkričio 23–30 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo aprūpinimą tualetiniu popieriumi ir muilu, bei teisė apsipirkti Ligoninėje esančioje parduotuvėje, t. y. nustatyta valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybės valdžios institucijos neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 str.).

30. Teismas vertino, kad byloje nustatyti pažeidimai truko neilgai (7, 8, 4 ir 8 dienas), ilgiausiai nepertraukiamai 8 dienas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dviem mėnesiams nuo paskutinio atsakovo atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei daugiau nei dvejiems metams nuo ginčo laikotarpio pradžios. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

31. Teismas sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

III. 32. Pareiškėjas E. L. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priteisti jam 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

33. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo laikymo laikinojo sulaikymo patalpoje, vertino tik vieną atvejį 2018 m. lapkričio 23 d., neišreikalavo konvojaus duomenų, kada ir kiek kartų pareiškėjas buvo atvežtas į Ligoninę. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo parengtomis pažymomis dėl laikymo sulaikymo kamerose trukmės, tvirtina, kad šiose patalpose praleisdavo gerokai daugiau laiko, nes reikėdavo laukti gydytojo apžiūros, paskyrimo į konkrečią kamerą, taip pat niekada nebuvo taip, kad į Ligoninę atvykdavo 11.10 val. Pareiškėjas tvirtina, kad laikino sulaikymo kameros buvo perpildytos, nuteistieji nebuvo išvedami į tualetą, nebuvo tinkamai aprūpinti geriamuoju vandeniu.

34. Pareiškėjas teigia, kad skunde nurodė, jog užlaikius per ilgai laikino sulaikymo patalpose jis negaudavo pietų. Teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo argumentais, kad pareiškus norą maistas patiekiamas, nes tai neatitiko tikrovės.

35. Pareiškėjas teigia, kad nustatyti pažeidimai: neleidimas naudotis savo elektros prietaisais, higienos priemonių neišdavimas, neleidimas apsipirkti parduotuvėje darė jam didelį neigiamą poveikį, jis po to vengia važiuoti gydytis į Ligoninę, todėl pažeidimo pripažinimas nėra pakankamas atlyginimas už patirtą neturtinę žalą.

36. Atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

37. Ligoninė teigia, kad pareiškėjas nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista neturtinė žala. Nėra duomenų, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai. Pažeidimo pripažinimas nagrinėjamu atveju yra tinkamas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 38. Byloje kilo ginčas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. L. kildino iš netinkamų jo kalinimo sąlygų Ligoninėje laikotarpiu nuo 2016 vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 11 d. (su pertraukomis).

39. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Teismas pripažino, kad 2016 m. spalio 20–26 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė įsigyti ir turėti televizorių, radijo imtuvą ir virdulį, teisė į aprūpinimą skalbiamuoju muilu, tualetiniu muilu ir tualetiniu popieriumi, dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, 2017 m. lapkričio 15–22 d. ir 2018 m. rugsėjo 9–12 d. laikotarpiais buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo aprūpinimą skalbimo milteliais, tualetiniu muilu, tualetiniu popieriumi, dantų šepetėliu, dantų pasta, skutimosi peiliukais, dezodorantu (antiperspirantu), 2018 m. lapkričio 23–30 d. laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo aprūpinimą tualetiniu popieriumi ir muilu, bei teisė apsipirkti Ligoninėje esančioje parduotuvėje, tačiau reikalavimą patirtą neturtinę žalą atlyginti pinigais atmetė.

40. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino dalį bylos aplinkybių ir laikosi pozicijos, kad jo patirti išgyvenimai ir neturtinė žala buvo tokio masto, jog turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

41. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

42. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

43. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

44. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės aktų taikymo aspektais bei atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių ir nekartoja pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, laikydamasis tokio pobūdžio bylose nustatytų įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklių įvertino pareiškėjo nusiskundimus dėl jo laikymo sąlygų Ligoninės laikino sulaikymo patalpose (Priėmimo-skubios pagalbos skyriuje). Pažymėtina, kas pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą ir kitas kalinimo sąlygas tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-442/2018; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2542-415/2020; ir kt.). Tačiau, nurodytos įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-16-415/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skunde įvardijo tik vieną dieną, kai pareigūnai jam prašant jo neišleido į tualetą bei prisipilti vandens – 2018 m. lapkričio 23 d. pagrįstai vertino būtent tos dienos pareiškėjo laikymo sąlygas laikino laikymo patalpose. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų skundęsis ir dėl per ilgo laikymo laikino sulaikymo patalpose, ir dėl neužtikrinto maitinimo.

46. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė ABTĮ 56 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, jog teismas pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo nurodyto pažeidimo, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip nei juos vertina pareiškėjas, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

48. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus nustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu Ligoninė atliko neteisėtų veiksmų, t. y. jo kalinimo sąlygos ginčo laikotarpiu ne visuomet atitiko teisės aktų reikalavimus. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4132-442/2018, 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

49. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99) ir kt.).

51. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo pobūdį, mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus. Pabrėžtina, jog pats pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto.

52. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo E. L. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė