2021-12-08 Nr. AB-26665-3-62-3-01737-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-1017-525/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01737-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Regionų apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 153,21 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atliko nuo 2019 m. birželio 14 d., o 2020 m. vasario 13 d. tolimesniam bausmės atlikimui buvo perkeltas į kitą pataisos įstaigą. Pareiškėjas teigė, kad, išvykstant iš Alytaus PN jam nebuvo grąžinti, pareiškėjo vertinimu, prabangūs „Salamander“ firmos odiniai batai, dėl to jis patyrė 153,21 Eur turtinę žalą. Paaiškino, kad šie odiniai batai buvo laikomi Alytaus PN sandėlyje kartu su kitais jo daiktais. Pažymėjo, kad nors batai nebuvo grąžinti, tačiau Alytaus PN darbuotojai privertė pareiškėją pasirašyti, jog atsiėmė visus savo daiktus. Pareiškėjas teigė, kad netekęs „Salamander“ firmos odinių batų buvo priverstas avėti senus ir nepatogius batus, dėl to patyrė 1 000 Eur vertinamą neturtinę žalą, pasireiškusią reikšmingais dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija, pažeminimu, fizinės ir emocinės sveikatos sutrikdymu.

3. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Alytaus PN administracija nepateikė atsakymų į kai kuriuos jo siųstus skundus, o pateiktuose atsakymuose į skundus pateikė melagingą informaciją.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas į pataisos įstaigą atvyko 2019 m. birželio 14 d., buvo paskirtas į uždarosios zonos kamerą Nr. 45 ir priskirtas paprastajai grupei, o 2020 m. vasario 13 d. išvyko į kitą pataisos įstaigą tolimesniam bausmės atlikimui. Alytaus PN paaiškino, kad priimant nuteistuosius į pataisos įstaigą daroma asmens krata, o jų turimi daiktai ir reikmenys patikrinami. Pareiškėjui atvykus į pataisos įstaigą, buvo nustatyta, kad jis turi daugiau daiktų, negu teisės aktai leidžia turėti su savimi. Dėl šios priežasties pareiškėjui buvo leista pasirinkti, kuriuos daiktus jis pageidauja turėti su savimi, o kuriuos daiktus perduoti į pataisos įstaigos sandėlį. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas Nuteistojo daiktų apraše nenurodė perduodamų daiktų pavadinimų, 2019 m. birželio 14 d. saugojimui perdavė 6 krepšius, 1 maišą ir 2 dėžes, juos įvardino kaip „tašės su daiktais“ ir „dėžės aparatūrai“. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad neturi jokių duomenų apie saugojimui perduotus pareiškėjo „Salamander“ firmos odinius batus. Pareiškėjo 2019 m. birželio 26 d. prašymu jam buvo perduota naudojimui 1 dėžė, 1 maišas ir krepšiai. Pareiškėjui 2020 m. vasario 13 d. išvykstant iš Alytaus PN, jis pasirašydamas patvirtino, kad jam buvo grąžinti 3 krepšiai ir 2 dėžės, pareiškėjas ant atsiskaitymo lapelio pasirašė ir raštu nurodė, kad visus savo daiktus pasiėmė ir pretenzijų niekam neturi.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad iš Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros buvo gautas 2020 m. balandžio 8 d. raštas Nr. (AP-3247)3S-3534, kuriuo prašoma išnagrinėti nuteistojo 2020 m. kovo 30 d. skunde nurodytas aplinkybes ir pateikti jam motyvuotą atsakymą. Alytaus PN pareiškėjo skundą išnagrinėjo ir pateikė į jį atsakymą, tačiau atsakovo atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas šį atsakymą būtų skundęs įstatymo nustatyta tvarka. Alytaus PN teigė, kad pataisos įstaigoje nebuvo atliekamas tyrimas (patikrinimas) dėl batų dingimo fakto, pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją su pareiškimu, skundu ar prašymu konkrečiai dėl batų dingimo ir dėl to patirtos materialinės žalos. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas reikalavimą priteisti neturtinę žalą grindžia abstrakčiais argumentais, jis nepateikė jokių įrodymų, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą.

7. Pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą papildomai nurodė, jog 2020 m. vasario 13 d. išvykdamas į kitą pataisos įstaigą Alytaus PN administracijai įteikė skundą dėl negrąžintų jam batų, bei pakartojo, jog atsiskaitymų lape patvirtinimą, kad gavo visus daiktus, pasirašė tik dėl pareigūnų prieš jį panaudoto fizinio bei psichologinio smurto.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjo K. J. skundą.

9. Vertindamas pareiškėjo reikalavimą priteisti turtinę žalą, kuria pareiškėjas grindė argumentais, jog išvykstant iš Alytaus PN į kitą įkalinimo įstaigą jam nebuvo grąžinti Alytaus PN sandėlyje saugoti jam priklausę 153,21 Eur vertės „Salamander“ firmos odiniai batai, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 57 punkto nuostatomis, ginčo šalių paaiškinimais ir byloje pateiktais duomenimis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjui atvykus į Alytaus PN, patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas turi daugiau leidžiamų turėti būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, negu nustatyta teisės aktuose. Dėl šios priežasties, pareiškėjo pasirinkimu, dalis jo turimų daiktų buvo perduoti į sandėlį saugojimui. Parengto 2019 m. birželio 14 d. Nuteistojo daiktų aprašo Nr. 516 duomenimis, pareiškėjas į sandėlį prašė perduoti 6 krepšius su daiktais, 1 maišą su daiktais, 1 dėžę su daiktais ir 2 dėžes aparatūrai. Teismas atkreipė dėmesį, kad šiame daiktų apraše pareiškėjas konkrečiai neišvardino, kokius daiktus jis yra sudėjęs į perduotose saugojimui dėžes, krepšius ir maišą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui dalis daiktų buvo grąžinta 2019 m. birželio 26 d. Kokius konkrečius daiktus pareiškėjas paliko tolimesniam saugojimui Alytaus PN sandėlyje, 2019 m. birželio 26 d. daiktų apraše neišvardinta, šiame dokumente apibendrintai nurodyta, kad saugojimui perduota 1 dėžė su daiktais, 1 maišas su daiktais ir 3 krepšiai. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Nuteistojo daiktų apraše esantys duomenys nepatvirtina pareiškėjo teiginio, jos pareiškėjas į Alytaus PN sandėlį saugojimui nustatyta tvarka kartu su kitais daiktais perdavė ir nuosavybės teises valdytus „Salamander“ firmos odinius batus.

11. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, kad Alytaus PN administracija jėga paėmė iš jo ginčo batus ir neleido jų turėti su savimi. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog dėl draudimo turėti odinius batus pareiškėjas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją; pareiškėjas taip pat nenurodė, kad šiuo klausimu priimtus Alytaus PN administracijos sprendimus būtų skundęs Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Teismas vertino, kad aplinkybę, jog Alytaus PN atsižvelgė į pareiškėjo valią pasirinkti, kuriuos daiktus perduoti saugojimui į sandėlį, o kuriuos turėti su savimi, patvirtina Nuteistojo daiktų aprašai, iš kurių matyti, kad, pareiškėjo prašymu, dalis sandėlyje saugotų daiktų jam buvo grąžinta.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl patirtos neturtinės žalos, kurią pareiškėjas grindė Alytaus PN pareigūnų grasinimais ir prieš pareiškėją naudotu fiziniu bei psichologiniu smurtu, teismas nurodė, kad pareiškėjas nepagrindė šių savo teiginių. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, jog pareiškėjas 2020 m. vasario 13 d. būtų raštu kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl negrąžintų batų. Alytaus PN Turto valdymo skyriaus sandėlininko Č. Š. 2020 m. balandžio 24 d. parengto pranešimo Nr. 7.20/1-2259 duomenimis pareiškėjui išvykstant į kitą pataisos įstaigą buvo atnešti visi sandėlyje saugoti jo daiktai, pareiškėjas juos pasitikrino, pretenzijų nepareiškė, Daiktų apskaitos kortelėje pasirašė, kad daiktus gavo. Atsakovo atstovas pateikė Daiktų apskaitos kortelę Nr. 516, kuri teismui leido daryti išvadą, kad pataisos įstaigos sandėlyje buvo saugoti 3 krepšiai su daiktais ir 2 dėžės aparatūrai, šie daiktai 2020 m. vasario 13 d. pareiškėjui grąžinti, daiktų grąžinimo faktą pareiškėjas patvirtino savo parašu.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad vertinant pareiškėjo teiginį, jog Alytaus PN pareigūnai jam grasino, naudojo prieš jį smurtą ir privertė pasirašyti, jog gavo visus sandėlyje saugotus daiktus, taikoma bendroji įrodinėjimo taisyklė, pagal kurią, pareiškėjas privalo pakankamai detaliai aprašyti teisei priešingą pareigūnų elgesį. Teismo vertinimu, pareiškėjo tvirtinimas apie prieš jį pavartotą smurtą yra deklaratyvus, abstraktus ir nekonkretizuotas. Pareiškėjas, teigdamas, kad Alytaus PN pareigūnai, siekdami iš jo išgauti rašytinį patvirtinimą, vartojo prieš jį fizinį ir psichologinį smurtą, detaliai nenurodė, kokiomis veikomis pasireiškė šis smurtas, neįvardino konkrečių pareigūnų, jo teigimu, naudojusių prieš jį smurtą.

14. Teismas sprendė, kad nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta duomenų, leidžiančių objektyviai spręsti, jog prieš pareiškėją būtų buvęs panaudotas psichologinis ir fizinis smurtas, kad dėl to pareiškėjas nedelsdamas būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Nenustatęs tokių duomenų, teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus, jog jis Daiktų apskaitos kortelėje pasirašė priverstas pareigūnų.

15. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo teiginius, kad Alytaus PN administracija nepateikė atsakymų į kai kuriuos pareiškėjo siųstus skundus, o pateiktuose atsakymuose į skundus pateikė melagingą informaciją. Teismas vertino, kad šie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio. Atsakovo atstovas 2020 m. balandžio 30 d. pateikė atsakymą į pareiškėjo skundą, taip pat teikė papildomus paaiškinimu ir atsakymus į pareiškėjo 2020 m. balandžio 14 d. ir 2020 m. balandžio 24 d. Kalėjimo departamentui teiktus skundus.

16. Teismas byloje nenustatęs neteisėtų Alytaus PN pareigūnų veiksmų, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III. 17. Pareiškėjas K. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrdosymus: Klaipėdos apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros 2020 m. gegužės 15 d. ir 2020 m. birželio 26 d. raštus „Dėl pareiškimo persiuntimo“, Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos Asmenų aptarnavimo skyriaus 2020 m. birželio 26 d. raštą „Dėl Jūsų skundo“, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2020 m. birželio 23 d. raštą „Dėl Jūsų skundo“, Alytaus PN 2020 m. gegužės 25 d. raštą „Dėl skundo nenagrinėjimo“, 2020 m. balandžio 30 d. raštą „Dėl skundo“, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. birželio 9 d. raštą „Dėl skundo nagrinėjimo“, Pravieniškių pataisos namų-atvirtosios kolonijos Nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelę.

18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad 2019 m. birželio 14 d. atvykus į Alytaus PN jam nebuvo leista pasirinkti, kokius daiktus pasiimi, jis negalėjo pasiimti nei drabužių, nei avalynės. Pareiškėjui leido pasilikti tik tuos rūbus, kuriais buvo apsirengęs, ir šiuo rūbus pareiškėjas turėjo nešioti iki 2019 m. spalio 3 d. Pareiškėjas teigia teikęs pretenziją dėl neleistų su savimi pasiimti daiktų. Pareiškėjui žodžiu buvo paaiškinta, kad daiktus galės pasiimti po 3,5 mėnesių. Pareiškėjas nurodo, kad 2019 m. spalio 3 d. jis buvo pakviestas iš kameros pas atvykusius sandėlininkus ir galėjo pasiimti apatinius bei žieminius rūbus, taip pat buvo leista pasiimti pagalvę. Sandėlininkas Č. Š. matė, ką pareigūnai iš pareiškėjo paėmė ir grąžino.

19. Pareiškėjas teigia, kad 2019 m. birželio 26 d. jam nebuvo leista pasiimti jokių daiktų, atsakovo atstovas klaidina teismą ir teigia melagingą informaciją. Pareiškėjas tvirtina, kad 2019 m. birželio 14 d. norėjo su savimi pasiimti „Salamander“ firmos odinius batus, jog galėtų juos apsaugoti ir jie nedingtų, prašė padaryti perduodamų į sandėlį daiktų apyrašą, tačiau sandėlininkas to nepadarė, t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Ginčo batai buvo padėti į sandėlį, pats sandėlininkas siūlė pareiškėjui batus parduoti, bet pareiškėjas nesutiko. Pareiškėjo įsitikinimu, jo batai buvo pavogti.

20. Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. vasario 13 d. pareiškėjui buvo atvežti jo Alytaus PN buvę daiktai, tačiau ginčo batų tarp daiktų nebuvo, pareiškėjas iš karto pateikė pretenziją. Pareigūnai prieš pareiškėją naudojo fizinį smurtą (smogė į sprandą, spyrė į pilvą) ir psichologinį smurtą, pareiškėjas buvo priverstas pasirašyti, jog visus daiktus pasiėmė.

21. Pareiškėjas teigia, kad būdamas kitoje įkalinimo įstaigoje teikė skundus dėl Alytaus PN negrąžintų batų, tačiau atsakymų negavo. Pareiškėjas tvirtina Alytaus PN patyręs įvairaus pobūdžio smurtą ir kankinimus, netinkamas kalinimo sąlygas. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo prideda atsakymus į jo teiktus skundus.

22. Pareiškėjas nurodo, kad netekęs odinių batų buvo priverstas avėti senus, nepatogius batus, dėl to patyrė įvairių nepatogumų. Ginčo batai, pasak pareiškėjo, verti 153,21 Eur. Dėl negrąžintų batų pareiškėjas patyrė 153,21 Eur turtinę ir 1 000 Eur neturtinę žalą.

23. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

24. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui ir teismo buvo tinkamai išnagrinėta bei įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiai faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovo atstovo teigimu, nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų negražinus jam „Salamander“ firmos odinių batų, sukėlus fizinį ir psichologinį skausmą, neatsakius į kai kuriuos pareiškėjo skundus, atlyginimo priteisimo.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs Alytaus PN administracijos neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų. Pareiškėjas, nesutikdamas su teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo pateiktus naujus įrodymus, pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).

29. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, nurodytus šios nutarties 17 punkte, tačiau nenurodė, dėl kokių priežasčių nauji įrodymai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėjo iš esmės. Pažymėtina, kad pareiškėjas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pakankamai aktyvus, teikė rašytinius paaiškinimus ir įrodymus, todėl turėjo galimybę pateikti visus, jo manymu, su nagrinėjama byla susijusius įrodymus skundą iš esmės nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas nepagrindė naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinumo, teisėjų kolegija nevertina pareiškėjo kartu su apeliacinius skundu pateiktų įrodymų.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

31. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodė iš esmės tuos pačius argumentus bei faktines ginčo aplinkybes, jau nurodytus skunde ir rašytiniuose paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui. Taigi pareiškėjas apeliaciniame skunde, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, iš esmės nenurodė jokių įstatymų ir bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo skundo argumentų, juos išanalizavo pakankamai detaliai, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4688-415/2018 kt.).

33. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino bylos duomenis, nepritarė (nesutiko) su tam tikrais pareiškėjo teiginiais ir argumentais, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.

34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad byloje nėra neginčijamų įrodymų, jo Alytaus PN darbuotojai paėmė ir negrąžino pareiškėjui „Salamander“ firmos odinių batų, naudojo prieš pareiškėją fizinį ir psichologinį smurtą, priversdami pareiškėją pasirašyti, jog jis atsiėmė iš sandėlio visus savo daiktus. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, jog ginčo batai apskritai buvo perduoti saugoti į Alytaus PN sandėlį, šis faktas nustatytas tik pagal pareiškėjo paaiškinimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Alytaus PN sandėlininkas turėjo padaryti perduodamų daiktų apyrašą, tačiau to nepadarė, dėl to, pasak pareiškėjo, Alytaus PN darbuotojas neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad teisės aktai nereglamentuoja būtent sandėlininko pareigos atlikti Nuteistojo daiktų aprašą. Iš pareiškėjo paaiškinimų matyti, kad 2019 m. birželio 14 d. Nuteistojo daiktų aprašą Nr. 516 jis pildė pats, tačiau jame konkrečiai neišvardino, kokius daiktus perduoda saugoti į sandėlį (b. l. 58). Šiuo atveju teismas neturi galimybės įvertinti, ar ginčo batai buvo perduoti į sandėlį, taip pat iš byloje pateiktų duomenų nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog ginčo batai pareiškėjui nebuvo grąžinti. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad 2019 m. birželio 26 d. jam nebuvo leista pasiimti jokių daiktų, atsakovo atstovas klaidina teismą ir teikia melagingą informaciją, tačiau byloje yra pateiktas 2019 m. birželio 26 d. Nuteistojo daiktų aprašas Nr. 516, kurį palyginus su 2019 m. birželio 14 d. Nuteistojo daiktų aprašu Nr. 516 matyti, jog dalis sandėlyje saugotų daiktų pareiškėjui buvo grąžinti. Tačiau, kokius konkrečius daiktus pareiškėjas paliko tolimesniam saugojimui Alytaus PN sandėlyje, 2019 m. birželio 26 d. daiktų apraše nėra išvardinta, šiame dokumente pareiškėjas apibendrintai nurodė, jog saugoti perduoda 1 dėžę su daiktais, 1 maišą su daiktais ir 3 krepšius (originale – tašes) su daiktais (b. l. 59). Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiais, jog Alytaus PN administracija, saugodama pareiškėjo daiktus, atliko kokius nors neteisėtus veiksmus.

35. Pareiškėjas tvirtina, kad Alytaus PN pareigūnams naudojant fizinį smurtą (smogė į sprandą, spyrė į pilvą) ir psichologinį smurtą jis (pareiškėjas) 2020 m. vasario 13 d. buvo priverstas pasirašyti, jog visus daiktus pasiėmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad šie pareiškėjo teiginiai taip pat nėra patvirtinti objektyviais įrodymais. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad po patirtų fizinių smūgių kraujavo, tačiau byloje nėra duomenų apie pareiškėjui suteiktą medicininę pagalbą arba pareiškėjo atsisakymą gauti pagalbą. Be to, pareiškėjas tik apeliaciniame skunde pateikė detalesnį patirto smurto konkretizavimą, kuris nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėjant iš esmės, todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal pareiškėjo skunde nurodytus argumentus, turėjo pagrindą vertinti pareiškėjo teiginius apie patirtą fizinį ir psichologinį smurtą kaip deklaratyvius, abstrakčius ir nekonkretizuotus.

36. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo kitaip vertinti pareiškėjo teiginių, jog Alytaus PN administracija nepateikė atsakymų į kai kuriuos jo siųstus skundus, nei jie buvo įvertinti skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime. Pagal byloje pateiktus duomenis Alytaus PN administracija, gavusi iš Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros pareiškėjo skundą, 2020 m. balandžio 30 d. parengė į jį atsakymą (b. l. 7, 60). Taip pat byloje pateiktas Alytaus PN administracijos 2020 m. gegužės 27 d. atsakymas į pareiškėjo 2020 m. balandžio 24 d. skundą (b. l. 85) ir 2020 m. birželio 2 d. atsakymas į pareiškėjo 2020 m. balandžio 20 d. skundą (b. l. 90). Atkreiptinas dėmesys, kad iš pareiškėjo pateiktos Susirašinėjimo apskaitos kortelės, kurioje pareiškėjas yra pažymėjęs, jog 2020 m. vasario mėnesį susirašinėjo su E. B. (Alytaus PN), 2020 m. kovo mėnesį – su G. L. (Alytaus PN) (b. l. 99–122) ir iš šių asmenų negavo atsakymo, nėra aišku, ar minėtiems asmenims pareiškėjas siuntė būtent skundus. Taigi šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjui nebuvo atsakyta į teiktus skundus.

37. Vertindama pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo turinį, teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde yra nurodęs argumentus, kurie nėra susiję su pirmosios instancijos teismo nagrinėto skundo ribomis (t. y. pareiškėjas nurodo argumentus apie netinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN, įvairius kankinimus ir pareigūnų žiaurų elgesį su pareiškėju, 3,5 mėnesius neišduotus asmeninius daiktus), todėl teisėjų kolegija šių argumentų nevertina.

38. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

39. Šiuo atveju nenustatyti Alytaus PN administracijos ar pareigūnų neteisėti veiksmai dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, todėl viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo pagrindu atmetė pareiškėjo skundą.

40. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo teisinius santykius, bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86–87 straipsnių reikalavimus. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. J. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė