2013-05-15 Nr. AB-1821-3-61-3-00199-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS520-367/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00199-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui VĮ Registrų centrui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas) 2012 m. sausio 17 d. teismui pateiktu skundu prašė panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266 ir VĮ Registrų centro 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. (1.4.6.)s-5241.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 1 d. nutartimi priėmė Kauno miesto savivaldybės administracijos skundo dalį, kuria yra skundžiamas VĮ Registrų centro 2012 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. (1.4.6.)s-5241, atsisakė priimti Kauno miesto savivaldybės administracijos skundo dalį, kuria yra prašoma panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 32 straipsnio 1 dalimi. Nustatė, jog Komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka, pažymint, jog šis sprendimas per 20 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Pažymėjo, jog teismui pateikti įrodymai liudija, kad Kauno miesto savivaldybės administracija Komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą skundė ne teismui, o VĮ Registrų centrui. Skundas teismui dėl Komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo panaikinimo pateiktas tik 2013 m. sausio 17 d., t. y. praleidus 20 dienų terminą. Nustatęs, kad pareiškėjas teismui prašymo atnaujinti Komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo apskundimo terminą nepateikė, todėl atsisakė priimti skundo dalį, kuria prašoma panaikinti minėtą sprendimą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

III. Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties dalį dėl atsisakymo priimti Kauno miesto savivaldybės skundą dėl Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 266 panaikinimo; atnaujinti Kauno miesto savivaldybei terminą pateikti teismui skundą dėl Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 266 panaikinimo, kaip praleistą dėl svarbių priežasčių.

Atskirajame skunde remiasi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi. Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra pabrėžta, jog tais atvejais, kai sprendimas asmeniui neturėjo būti įteiktas, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo to asmens sužinojimo apie skundžiamo sprendimo priėmimą (apie administracinio akto esmę) dienos. Skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-453/2010, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS552-299/2012, 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-288/2012).

Paaiškina, kad Kauno miesto savivaldybė 2012 m. lapkričio 23 d. raštu Nr. (A27V128)-R-5052 kreipėsi į teritorinį registratorių, t. y. VĮ Registrų centro Kauno filialą, prašydama išregistruoti nekilnojamojo turto registre įregistruotas daiktines teises L. N. į nekilnojamąjį daiktą – patalpą 1-14/2,22 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir K. Š. į patalpą 1-15/3,40 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Kauno filialas 2012 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. (3.1.6)S-4458 Kauno miesto savivaldybę informavo, kad Kauno miesto savivaldybės prašymas dėl daiktinių teisių išregistravimo persiųstas nagrinėti Centriniam registratoriui. 2012 m. gruodžio 14 d.

VĮ Registrų centras 2012 m. gruodžio 14 d. rašte Nr. (1.4.6)s-5241 konstatavo, kad Nekilnojamojo turto registre K. Š. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – patalpą 1-15/3,40 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir L. N. nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą – patalpą 1-14/2,22 kv. m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), įregistruotas pagrįstai, todėl netenkino Kauno miesto savivaldybės prašymo dėl daiktinių teisių išregistravimo. Taip pat nurodė, kad Centrinio registratoriaus sprendimas ABTĮ 33 straipsnio nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo gavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

Pažymi, kad 2012 m. gruodžio 14 d. VĮ Registrų centras rašte Nr. (1.4.6)s-5241 nurodė, jog Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 266 konstatavo, kad teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai, t. y. butų pirkimo–pardavimo sutartys, Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3168/2003, Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1335/2003, kadastrinių matavimų bylos, suformuotos pagal šiuo metu galiojančius įstatymo reikalavimus, yra pakankamas pagrindas įregistruoti K.

Š. nuosavybės teisę į pagalbines ūkio patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir L. N. nuosavybės teisę į pagalbinę ūkio patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes iš dokumentų, kuriuos Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė pareiškėjai K. Š. ir L. N., viseto pakanka duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti. Teigia, jog iš minėto rašto turinio Kauno miesto savivaldybė sužinojo, jog 2012 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 266, kuris po priėmimo Kauno miesto savivaldybei nebuvo įteiktas, buvo įregistruotos daiktinės teisės į nurodytus pagalbinius ūkio pastatus K.

Š. ir L. N.. Pažymi, jog Kauno miesto savivaldybė Centrinio registratoriaus 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266 gavo tik 2013 m. vasario 7 d., teismui nustačius terminą jį pateikti. Mano, jog teismas be pagrindo konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė praleido terminą 2012 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimui Nr. 266 apskųsti. Paaiškina, kad Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teritorinį registratorių dėl daiktinių teisių išregistravimo, o ne dėl 2012 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo Nr. 266 panaikinimo, kadangi viešame registre ginčo pagalbinių ūkio patalpų įregistravimo pagrindas nurodytas ne 2012 m. spalio 1 d. sprendimas Nr. 266, o butų pirkimo–pardavimo sutartys, Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3168/2003, Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1335/2003, kadastrinių matavimų bylos.

Teigia, jog apie tokį Komisijos sprendimą Kauno miesto savivaldybė iš viešo registro duomenų sužinoti negalėjo.

Jeigu teismas manytų, kad Kauno miesto savivaldybė praleido terminą apskųsti 2012 m. spalio 1 d. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimą Nr. 266, vadovaudamasis ABTĮ 34 straipsnio 1 dalimi, prašo nurodytą terminą atnaujinti, kadangi jis praleistas dėl svarbių priežasčių. Teigia, jog Kauno miesto savivaldybė su 2012 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 266 nebuvo susipažinusi, apie jį nežinojo, sprendimas jai buvo įteiktas tik 2013 m. vasario 7 d., kuomet Kauno miesto savivaldybė pati kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl jo pateikimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti Kauno miesto savivaldybės skundo dalį dėl Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 266 panaikinimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Lietuvos Respublikos Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų.

Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. Pagal ABTĮ 32 straipsnio 1 dalį administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu, skundą (prašymą) paduodama per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nurodo, jog jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Jei skundas (prašymas) paduodamas, praleidus skundo padavimo terminą, ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ne kartą (pvz., LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-70/2012, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-89/2012) yra nurodęs, kad trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama užtikrinti teisinių santykių stabilumą, kitos teisinio santykio šalies teisinės padėties apibrėžtumą. Teismui, proceso dalyviams ar kitiems asmenims pažeidus įstatymų reglamentuotą proceso tvarką, taip pat ir procesinius terminus, neretai kyla tiesioginės ar netiesioginės procesinės pasekmės, paliečiančios dalyvaujančių byloje asmenų teises ar pareigas. Todėl asmeniui, praleidusiam įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, paprastai turi kilti neigiama pasekmė – jo skundą turi būti atsisakyta priimti.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, jog kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią (LVAT 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010, 2010 m. liepos 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-395/2010).

Įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamo akto pagrindinius elementus momentu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-453/2010). Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo kartu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-921/2011).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija, 2012 m. sausio 17 d. teismui pateikdamas skundą, be kitų reikalavimų taip pat prašė panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266. Prašymo atnaujinti terminą skundui dėl šio administracinio akto paduoti pareiškėjas teismui nepateikė, todėl teismas, vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu, atsisakė priimti tą pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti minėtą sprendimą.

Pareiškėjas atskirajame skunde paaiškina, kad 2012 m. gruodžio 14 d. VĮ Registrų centras rašte Nr. (1.4.6)s-5241 nurodė, jog Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2012 m. spalio 1 d. sprendime Nr. 266 konstatavo, kad teritoriniam registratoriui pateikti dokumentai, t. y. butų pirkimo–pardavimo sutartys, Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. lapkričio 7 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-3168/2003, Kauno apygardos teismo 2002 m. gruodžio 17 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1335/2003, kadastrinių matavimų bylos, suformuotos pagal šiuo metu galiojančius įstatymo reikalavimus, yra pakankamas pagrindas įregistruoti K. Š. nuosavybės teisę į pagalbines ūkio patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir L. N. nuosavybės teisę į pagalbinę ūkio patalpą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), nes iš dokumentų, kuriuos Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikė pareiškėjai K. Š. ir L. N., viseto pakanka duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti. Teigia, jog iš minėto rašto turinio Kauno miesto savivaldybė sužinojo, jog 2012 m. spalio 1 d. sprendimu Nr. 266, kuris po priėmimo Kauno miesto savivaldybei nebuvo įteiktas, buvo įregistruotos daiktinės teisės į nurodytus pagalbinius ūkio pastatus K. Š. ir L. N.. Pažymi, jog Kauno miesto savivaldybė Centrinio registratoriaus 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266 gavo tik 2013 m. vasario 7 d., teismui nustačius terminą jį pateikti.

Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą aplinkybę, jog pareiškėjas apie Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266 sužinojo iš 2012 m. gruodžio 14 d. VĮ Registrų centro rašto Nr. (1.4.6)s-5241, kurį pareiškėjas gavo 2012 m. gruodžio 19 d. (b. l. 5–7), nėra duomenų, jog pareiškėjas apie šį sprendimą sužinojo anksčiau, bei objektyvių duomenų apie pareiškėjo šio sprendimo gavimo faktą. Pareiškėjas nurodo, jog Kauno miesto savivaldybė Centrinio registratoriaus 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266 gavo 2013 m. vasario 7 d. (b. l. 12–16), vykdydama pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartimi (b. l. 9) nustatytą įpareigojimą pateikti teismui minėtą sprendimą. Be to, iš bylos duomenų negalima nustatyti, ar pareiškėjas Kauno miesto savivaldybė buvo ginčo šalimi nagrinėjant ginčą Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijoje bei priimant skundžiamą 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266. Nurodytas aplinkybes reikia tirti.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismui pateikti įrodymai liudija, jog Kauno miesto savivaldybės administracija Komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą skundė ne teismui, o VĮ Registrų centrui. Teismas nenurodė, kokiais įrodymais remdamasis darė tokią išvadą. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad Kauno miesto savivaldybė kreipėsi į teritorinį registratorių dėl daiktinių teisių išregistravimo, o ne dėl 2012 m. spalio 1 d. Komisijos sprendimo Nr. 266 panaikinimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, kad pareiškėjas Komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą skundė VĮ Registrų centrui.

Įvertinus visa tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju šioje bylos nagrinėjimo stadijoje iš byloje esančių duomenų negalima nustatyti, kad pareiškėjas reikalavimą panaikinti Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266 pareiškė teismui praleidęs ABTĮ nustatytą skundo padavimo terminą.

Atsižvelgus į tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, neįvertinęs reikšmingų bylai aplinkybių, nepagrįstai atsisakė priimti tą pareiškėjo skundo dalį, kuria prašoma panaikinti Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimą Nr. 266.

Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties dalis, kuria atsisakyta priimti Kauno miesto savivaldybės skundo dalį dėl Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 266 panaikinimo, naikintina ir pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, o pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsižvelgus į pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą pateikti teismui skundą dėl Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 266 panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad ši nutartis neužkerta pareiškėjui kelio pateikti tokį prašymą pirmosios instancijos teismui, iš naujo nagrinėsiančiam pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti Kauno miesto savivaldybės skundo dalį dėl Centrinio registratorius ginčų nagrinėjimo komisijos 2012 m. spalio 1 d. sprendimo Nr. 266 panaikinimo, panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Likusią pirmosios instancijos teismo nutarties dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė