AS-444-727-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS444-727/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01511-2012-6

Procesinio sprendimo kategorija 67

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Volfra-Klaipėda“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai (tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Afalita“, uždaroji akcinė bendrovė „Amber Bay“, uždaroji akcinė bendrovė „Arijus“, Lietuvos ir Latvijos uždaroji akcinė bendrovė „Astramara“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltic forwarding and shipping“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltijos pervežimai“; uždaroji akcinė bendrovė „Baltalanta“, uždaroji akcinė bendrovė „Baltnautic shipping LTD“, uždaroji akcinė bendrovė „BPA“; uždaroji akcinė bendrovė „Fertimara“, uždaroji akcinė bendrovė „Fregatų aptarnavimo agentūra“; uždaroji akcinė bendrovė „Green terminal“; uždaroji akcinė bendrovė „Jungtinė ekspedicija“, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrtransa“, uždaroji akcinė bendrovė „Jūrų agentūra Forsa“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija Bega“, uždaroji akcinė bendrovė „Koralita“, uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos translit“; uždaroji akcinė bendrovė Jūrų agentūra „Lepūnas“; uždaroji akcinė bendrovė „Limarko“; uždaroji akcinė bendrovė „Limarko jūrų agentūra“, uždaroji akcinė bendrovė „Litma“; uždaroji akcinė bendrovė „MK Laivyba“, uždaroji akcinė bendrovė „Nordis shipping service“, uždaroji akcinė bendrovė „Nurminen maritime“; uždaroji akcinė bendrovė „Okeaninių konteinerių servisas“, uždaroji akcinė bendrovė „Passat“, uždaroji akcinė bendrovė prekybos namai „Skelmė“, uždaroji akcinė bendrovė „Unitek“, uždaroji akcinė bendrovė „Vakarų laivų agentai“, uždaroji akcinė bendrovė „Uosto vartai“, uždaroji akcinė bendrovė „VPA Logistics“, uždaroji akcinė bendrovė „VM H Muller&Co“, Lietuvos laivybos maklerių ir agentų asociacija) dėl nutarimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2012 m. birželio 4 d. gautas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Volfra-Klaipėda“ skundas, kuriame prašoma panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 (toliau – ir Nutarimas) dalį, kuria UAB „Volfra-Klaipėda“ pripažinta pažeidusi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo (toliau – ir Konkurencijos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalį reikalavimus bei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 dalį, kuria UAB „Volfra-Klaipėda“ skirta piniginė 44 900 Lt bauda bei atnaujinti terminą skundui paduoti (b. 1. 1-8).

Teismas 2012 m. birželio 11 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti pareiškėjos skundą (b. 1. 99-100).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį ir atnaujino pareiškėjui terminą skundui paduoti bei perdavė teismui spręsti UAB „Volfra-Klaipėda“ skundo priėmimo klausimą iš naujo (b. 1. 160–163).

Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos sustabdyti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 vykdymą dalyje, kurioje UAB „Volfra-Klaipėda“ paskirta bauda. Nurodė, kad išieškoma suma apsunkintų pareiškėjos komercinės veiklos vykdymą, sukeltų ypatingai neigiamas pasekmes visam pareiškėjos vykdomam verslui bei jame dirbantiems darbuotojams. Galima situacija, kad bendrovė negalės išmokėti darbuotojams atlyginimų, atsiskaityti su tiekėjais bei kitais partneriais.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartimi patenkino pareiškėjo reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Konstatavo, jog prašymas laikinai sustabdyti ginčijamo nutarimo dalies, susijusios su pareiškėjui UAB „Volfra-Klaipėda“ skirta bauda, vykdymą grindžiamas aplinkybėmis, kad baudos išieškojimas apsunkintų pareiškėjo komercinės veiklos vykdymą, sukeltų ypatingai neigiamas pasekmes visam pareiškėjo vykdomam verslui bei jame dirbantiems darbuotojams, bendrovė negalės išmokėti darbuotojams atlyginimų, atsiskaityti su tiekėjais bei kitais partneriais. Pareiškėjas pateikė 2011 m. gruodžio 31 d. balansą, iš kurio matyti, kad bendrovė turi finansinių įsipareigojimų. Tuo atveju, jeigu teismas nepritaikytų reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas sumokėtų paskirtą baudą nesulaukus kol teismas išnagrinės bylą dėl Konkurencijos tarybos 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo Nr. 2S-25 dalies teisėtumo, o vėliau teismas priimtų pareiškėjui palankų teismo sprendimą, buvusi iki ginčijamo akto priėmimo padėtis būtų apsunkinta. UAB „Volfra_Klaipėda“ komercinės veiklos vykdymas būtų sudėtingas negalint disponuoti 44 600 Lt dydžio lėšomis, pareiškėjas susidurtų su dar didesniais finansiniais sunkumais ir patirtų nuostolius, kurių kompensavimas būtų susijęs su papildomais teisiniais ginčais ir tokia situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjos grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas. Šiuo atveju nutarimo dalies, susijusios su baudos skyrimu pareiškėjui vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla iš esmės, galėtų sukelti didesnius neigiamus padarinius nei laikinas nutarimo 3.31 punkto nevykdymas. Pabrėžė, jog tokią praktiką dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose, susijusiose su konkurencijos teisiniais santykiais, formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. balandžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS2-272/2006, 2008 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-06/2008, 2008 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-296/2008, 2012 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-194/2012 ir kt.).

III. Atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba pateikė atskirąjį skundą (b. l. 175–183), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutarties dalį, kuria buvo nutarta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir išspręsti šį klausimą iš esmės, atmetant pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pabrėžia, jog remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimo sustabdymas siejamas su išskirtinėmis aplinkybėmis, kurios įrodytų, jog nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS556-174/2009, Nr. AS63-253/2009 ir 2011 m. vasario 25 d. nutartyje administracinėje byloje AS525-2 1 5/2011). Teigia, jog Konkurencijos tarybos nutarimu galiojimas yra iš esmės tiesiogiai susijęs su viešojo intereso apsauga, taigi, jo galiojimo sustabdymas yra galimas tik ypatingais ir išskirtiniais atvejais.

Be to, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo klausimą, teismas turėjo atsižvelgti į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, nurodomą jo faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises bei galimą šių teisių faktinį realizavimą, jų įtaką kitiems asmenims, taip pat į tai, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešųjų interesų.

Mano, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybes, kuriomis jis bando pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinybę, yra nepakankamos ir nepagrįstos įrodymais, jog nesustabdžius Konkurencijos tarybos paskirtos baudos išieškojimo būtų reali grėsmė, kad teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų ar pasidarytų negalimas, todėl teismas nepagrįstai pritaikė reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdė Konkurencijos tarybos nutarimo dalies galiojimą.

Pabrėžia, jog tiesiog finansinių įsipareigojimų turėjimas negali būti pagrindu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Tai, kad pareiškėjas turės sumokėti Konkurencijos tarybos paskirtą baudą savaime suprantama, kad padidins jo finansinius įsipareigojimus, bet tai savaime nereiškia, kad įsigaliojus galutiniam teismo sprendimui šioje byloje teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar taps neįmanomu ir nereiškia, kad dėl to yra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Akcentuoja, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad galimos neigiamos materialinės, ekonominės ir finansinės pasekmės pareiškė nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-253/2009). Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje ne kartą yra pažymėta, kad galimai pablogėsianti ūkio subjekto finansinė padėtis nėra pakankamas pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-88/2005, 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009).

Pažymėjo, kad pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikė tik 2011 m. balansą, kuris neparodo Pareiškėjo sunkios finansinės padėties šiuo metu (t.y. 2012 m.), tuo tarpu pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pareiškėjas, prašantis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones privalo pateikti pakankamus įrodymus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje AS525-2 1 5/2011). Be to, pareiškėjo veikla net ir 2011 m. nebuvo nuostolinga.

Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, jog reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti neabejotinai patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz. pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta ja patvirtinančiais įrodymais. Tokių realios finansinių sunkumų grėsmės atsiradimą pagrindžiančių įrodymų nepateikimas ir apsiribojimas tik tam tikrų tikėtinų prielaidų išvardijimu, yra nepakankama, kad būtų pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys bylose Nr. AS858-440/2010, AS525-215/2011). Subjektas, prašydamas taikyti reikalavime užtikrinimo priemones ir tokį savo prašymą grįsdamas finansinių sunkumų grėsme, privalo pateikt akivaizdžius tokios grėsmės įrodymus, tai yra, kad tokia grėsmė realiai objektyviai egzistuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 25 d. nutartis administracinėje byloje AS525-215/2011). Tačiau pareiškėjo pateikti duomenys objektyviai finansinių sunkumų realios grėsmės nepagrindžia.

Nurodo, jog spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turėjo įvertinti visas konkrečios bylos aplinkybes ir jas vertinti, ar jos objektyviai leidžia konstatuoti realią finansinių sunkumų grėsmę būtent ginčijamo akto pagrindu, o ne remtis prielaidomis, kad baudos sumokėjimas pareiškėjui gali sukelti neigiamas finansines pasekmes.

Kita vertus, galimai pablogėsianti pareiškėjo finansinė padėtis (ar kitos neigiamos pasekmės) ir galimai patirtos išlaidos ar laiko sąnaudos, susijusios su teismo sprendimo įvykdymu, bet kuriuo atveju nėra pakankamas pagrindas taikyti prašomas reikalavimo užtikrinimo priemones pagal susiformavusią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS14-88-05; 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-103/2009; nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-177/2009, Nr. AS442-314/2008, Nr. A525-215/2011).

Atkreipė dėmesį, kad Konkurencijos įstatymo 39 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad esant motyvuotam ūkio subjekto prašymui, baudos ar jos dalies mokėjimas gali būti atidedamas iki šešių mėnesių. Taigi, ūkio subjektai, turintys finansinių sunkumų, gali prašyti išdėstyti baudų mokėjimą ir nėra įpareigojami visą skirtą baudą sumokėti iškart. UAB „Volfra-Klaipėda“ tik praėjus 3 mėnesiams terminui baudai sumokėti kreipėsi į Konkurencijos tarybą su prašymu atidėti baudos mokėjimą ir nenurodė, kad ji negali sumokėti baudos dėl sunkios finansinės padėties (vienintelė nurodyta priežastis buvo tai, kad pareiškėjas 2012 m. birželio 4 d. kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą skundo dėl Nutarimo panaikinimo padavimui ir kartu pateikė teismui skundą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę).

Pabrėžė, kad šioje byloje, jeigu ir nebus pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė – Nutarimo dalies galiojimo sustabdymas - tuo atveju, jeigu teismas priimtų palankų Pareiškėjui sprendimą, Nutarimo neigiamos pasekmės būtų greitai ir lengvai pašalintos. Pareiškėjui palankaus sprendimo įsiteisėjimo atveju, t. y. panaikinus ginčijamą Konkurencijos tarybos Nutarimą, sumokėta bauda būtų grąžinta iš valstybės biudžeto be papildomų bylų iškėlimo teismuose.

Apibendrindamas, pažymėjo, kad Pareiškėjas nepateikė pakankamai argumentų ir dokumentų, kurie pagrįstų būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pat nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad Nutarimo vykdymas sukeltų didesnius neigia padarinius pareiškėjui, nei laikinas Nutarimo galiojimo sustabdymas. Be to, Teismas neteisingai įvertino suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir neatsižvelgė į tą aplinkybę, kad vien tik teiginiai ir prielaidos dėl galimų neigiamų finansiniu pasekmių patyrimo sumokėjus Konkurencijos tarybos Nutarimu paskirtą baudą bei nepagrindus realios grėsmės Pareiškėjo veiklai nelaikytinas objektyvia priežastimi, dėl kurios būtų pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Pareiškėjas UAB „Volfra-Klaipėda“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašė pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, palikti nepakeistą. Pabrėžė, jog Nutarimu paskirtos baudos sumokėjimas sukeltų neigiamas pasekmes pareiškėjui ir jo darbuotojams, jis turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, atleisti dalį darbuotojų, patirtų didesnius nuostolius.

Nesutinka su atsakovo nuomone, kad Konkurencijos tarybos nutarimų galiojimas yra iš esmės susijęs su viešojo intereso apsauga. Pabrėžia, jog Nutarimo vykdymas sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas nutarimo nevykdymas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-206/2012).

Akcentuoja, jog prie atsiliepimo prideda 2012 m. pelno – nuostolio ataskaitą už 2012 m., kuri patvirtina besitęsiančią sunkią pareiškėjo finansinę situaciją, kuri patvirtina, jog pareiškėjo veikla yra nuostolinga ir nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjas patirs ypatingai didelių finansinių sunkumų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskirasis skundas atmestinas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Taigi, šių priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, būsimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti įvertinta, ar yra reali grėsmė, jog netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą) iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 straipsnis). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas, o, atsižvelgiant į paminėtą, ir realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tai nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir administracinėse bylose Nr. AS5-155/2005, AS5-230/2005. Tad tuo atveju, jei iš bylos medžiagos galima daryti pagrįstą prielaidą, kad nesiėmus užtikrinimo priemonių administracinis aktas realiai gali sukelti neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą būtų neįmanomas arba sudėtingas, yra pagrindas svarstyti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą.

Galima tam tikra neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr. pvz. 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (žr. pvz. 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011). Aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, galiojant ginčijamam administraciniam aktui, per se nėra pagrindas ABTĮ 71 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jei pareiškėjas neįrodo, jog tokių neigiamų pasekmių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr. pvz. 2012 m. balandžio mėn. 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012).

Vis dėlto, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pripažinęs, jog jeigu įmonei yra paskirta bauda, kurios privalomą mokėjimą prašoma sustabdyti taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, ir reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra taikomos, gali būti, kad dėl paskirtos baudos išieškojimo įmonei atsiras sunkių padarinių. Sumokėjus ar išieškojus baudą, ypač jei jos suma yra didelė, gali reikšmingai pablogėti įmonės finansinė padėtis, sutrikti atsiskaitymai su kreditoriais (taip pat valstybe, darbuotojais ir kt.), kas gali pakenkti ne tik įmonės reputacijai, jos galimybėms plėtoti verslą, bet ir viešajam interesui. Šių praradimų kompensavimas gali būti pakankamai sudėtingas, nes įvertinti juos pinigais iš esmės gali būti neįmanoma. Kita vertus, pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, bet vėliau paaiškėjus, kad bauda buvo paskirta pagrįstai, baudos išieškojimas atitinkamais atvejais gali tapti apskritai neįmanomu, pvz., dėl įmonės bankroto ar kitų aplinkybių. Todėl, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, atsižvelgtina į įmonės finansinę padėtį, jos perspektyvų ir pokyčio tikimybę bei mastą, pritaikius arba nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, jog teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr. pvz. 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-527/2009, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-310/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-459/2011, 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-487/2011, 2011 m. rugsėjo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-675/2011). Tačiau taip pat pabrėžtina, jog kiekvieną kartą, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimo, atsižvelgiama į konkrečią bylos medžiagą bei faktinę situaciją (2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492–229/2012).

Nustatyta, kad pareiškėjas pateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį. Iš šių dokumentų matyti pareiškėjo apyvartinių lėšų kiekis, turimi įsiskolinimai. Teisėjų kolegijos vertinimu, tuo atveju, jei teismas, išnagrinėjęs bylą dėl nutarimo dalies panaikinimo, priimtų palankų pareiškėjui sprendimą ir nebūtų sustabdytas pareiškėjui paskirtos baudos (viso – 44 900 Lt) išieškojimas, tokia teisinė situacija reikštų, kad net ir palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjo grąžinimas į iki tol buvusią padėtį šiuo aspektu būtų žymiai apsunkintas.

Pabrėžtina, jog šiuo atveju dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nebus pažeistas viešasis interesas, proporcingumo principas, proceso šalių interesų pusiausvyra, užtikrintas galimas nepalankus pareiškėjui priimto teismo sprendimo įvykdymas. Viešasis interesas iš esmės yra ginamas Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktu, kuriuo pareiškėjas pripažintas pažeidusiu Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktą ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 101 straipsnio 1 dalies reikalavimus, bet ne Nutarimo rezoliucinės dalies 3 punktu, kuriuo nustatytas baudos dydis.

Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra pakankamas pagrindas nuspręsti, kad pirmiausia turi būti galutinai išspręstas tarp pareiškėjų ir atsakovo kilęs ginčas ir tik po to turi būti vykdomi skundžiamu atsakovo nutarimo rezoliucinės dalies 3 punkte nustatyti patvarkymai dėl pareiškėjui skirtų baudų išieškojimo. Skundžiamo atsakovo nutarimo dalies, susijusios su baudų skyrimu pareiškėjui, vykdymas, nesulaukus, kol bus išspręsta byla, šiuo atveju sukeltų didesnius neigiamus padarinius nei laikinas atsakovo nutarimo nevykdymas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (ABTĮ 71 str. 1 d.), tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-39/2012).

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, Nutarimu pareiškėjui nustatytus įpareigojimus, prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sustabdė nutarimo dalies, kuria pareiškėjui buvo paskirta bauda, galiojimą iki įsiteisės sprendimas šioje administracinėje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė