2016-09-27 Nr. AB-18312-3-64-3-02986-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2814-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02986-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas N. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, (toliau – ir atsakovė, Šiaulių TI) 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą teisės aktų nuostatų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis Šiaulių TI buvo periodiškai kalinamas nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. kovo 29 d. bei nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d. ir visose kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo nesilaikoma Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo. Pareiškėjo teigimu, Šiaulių TI kamerose įrengta tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas Higienos normos HN 76:2010) 21 punkto reikalavimų įvykdymas, nes kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrenginiais. Vertimas naudotis tualetu kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų akivaizdoje turėtų būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą žeminantis elgesys. Be to, kamerose nebuvo įrengto unitazo ir tualeto reikmenų lentynėlės.

Pareiškėjas nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, pareiškėjas negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, norėjo nusižudyti.

Pareiškėjas prašė šiuo atveju taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytą dešimties metų senaties terminą, nes atsakovė pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 2, 3 straipsnius, o kalinimas netinkamomis sąlygomis pagal Konvenciją prilygsta genocidui ir kankinimui. Pareiškėjo teigimu, tokiems veiksmams negali būti taikomas senaties terminas. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi ne tik Lietuvos Respublikos, bet ir Europos teisės aktais.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į skundą prašė palikti jį nenagrinėtą arba taikyti reikalavimo senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovė paaiškino, kad pareiškėjo pateiktas skundas dėl neturtinės žalos, kurią jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. kovo 29 d. ir nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d., atlyginimo yra tapatus pareiškimams administracinėse bylose Nr. I-494-621/2015 ir Nr. I-3805-257/2014. Atsakovės teigimu, Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3805-257/2014, kuriuo pareiškėjo skundas dėl netinkamo kalinimo Šiaulių TI nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. kovo 29 d. atmestas, yra įsiteisėjęs. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 5 d. administracinėje byloje Nr. I-494-621/2015 priėmė sprendimą pareiškėjo skundą, kuriuo jis prašė priteisti neturtinę žalą už netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI nuo 2012 m. rugsėjo 5 d. iki 2013 m. spalio 25 d., tenkinti iš dalies ir priteisė jam 1 750 Eur neturtinei žalai atlyginti (byla nagrinėjama apeliacine tvarka). Atsakovė pažymėjo, kad visose trijose administracinėse bylose, t. y. Nr. I-494-621/2015, Nr. I-3805-257/2014 ir Nr. I-4031-621/2015, šalys, skundo dalykas ir pagrindas yra tapatūs, nes visi skundai grindžiami ta pačia aplinkybe – dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI tais pačiais laikotarpiais.

Atsakovės nuomone, šiuo atveju CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovė, vadovaudamasi CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė taikyti ieškinio senatį, terminą skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos.

Dėl pareiškėjo laikymo Šiaulių TI sąlygų atsakovė akcentavo, kad visose Šiaulių TI kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia užuolaida. Atsakovė laikėsi pozicijos, kad Šiaulių TI tinkamai įgyvendina teisės aktų reikalavimus, t. y. toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Gyvenamosiose kamerose yra įrengti klozetai, pagal tarptautinių žodžių žodyną klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu. Pareiškėjo nurodomas tariamas trūkumas dėl unitazo neįrengimo nebuvo užfiksuotas atliekamų patikrinimų metu. Higienos normos HN 76:2010 21 punkto, kuriame nustatyta, kad sanitariniame mazge turi būti unitazas (pagal tarptautinių žodžių žodyną – klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija), reikalavimai netaikomi, nes tokio pobūdžio įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovei laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių TI pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

Atsakovės teigimu, pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Atsakovė atkreipė dėmesį, kad pagal teismų praktiką pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, o neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo N. Z. skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis; reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. spalio 25 d., todėl šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į atsakovės atsiliepime į skundą pareikštą prašymą taikyti senaties terminą. Vadovaudamasis CK 1.125–1.131 straipsniuose įtvirtintomis nuostatomis, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį ir vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, jog pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, todėl darė išvadą, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie galbūt atliekamus pažeidimus. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 16 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2012 m. spalio 15 d.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl senaties netaikymo, teismas pažymėjo, jog tai, kad pareiškėjo laisvė yra apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, be to, praleistas terminas negali būti pateisinamas remiantis tariamu teisės norminių aktų turinio nežinojimu. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis nacionaline teise (CK nuostatomis dėl senaties termino ir jo praleidimo pasekmių), teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo pats arba pasitelkdamas kitus asmenis kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, bei nurodė, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 25 d.

Dėl Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų pažeidimo teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 suformuota praktika ir iš Šiaulių TI 2015 m. lapkričio 3 d. pažymos Nr. 62/08-1054 nustatė, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra; kitose kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti. Atsižvelgęs į tai, kad unitazo įrengimas nesusijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas darė išvadą, jog reikalavimas dėl unitazo įrengimo sanitariniame mazge taikytinas ir veikiančioms laisvės atėmimo vietoms (Higienos normos HN 76:2010 2 p.), todėl konstatavo, kad atsakovė pažeidė Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus dėl unitazo įrengimo gyvenamųjų patalpų sanitariniame mazge, t. y. šiuo atveju atsakovė įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Teismo vertinimu, dabartinė Šiaulių TI patalpų būklė turi atitikti Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, kurie privalomi ir šiuo metu veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, kadangi šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas privalomas visiems teisiniams santykiams, atsirandantiems, besitęsiantiems ir pasibaigiantiems esamuoju laiku.

Teismas pažymėjo, kad privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas buvo viena iš aplinkybių, nulėmusių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą Savenkovas prieš Lietuvą byloje (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas). EŽTT savo praktikoje akcentuoja, kad asmuo turi teisę į privatumą ne tik nuo kitų kalinamų asmenų, bet ir nuo pareigūnų, tačiau paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste. Dėl kitų kalinimo sąlygų, išskyrus minėtą pažeidimą, pareiškėjas buvo pateikęs skundą ir yra priimtas Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-494-621/2015. Nors pareiškėjas nurodė, kad patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, jis serga astma, daugeliu kitokių ligų, todėl gyvenimas tokiomis sąlygomis, kurios yra Šiaulių TI, kenkia jo sveikatai, jaučiasi kankinamas, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, konstatavo, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo teigti, jog pareiškėjo gyvenimas tokiomis sąlygomis, kurios buvo Šiaulių TI, kenkė jo sveikatai.

Teismas pažymėjo, kad tie pareiškėjo argumentai, kurie siejami su pareiškėjui teiktų sveikatos priežiūros paslaugų kokybe Šiaulių TI, nevertintini, nes turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, nors Šiaulių TI 2015 m. lapkričio 2 d. pažyma Nr. 61/04-3339 patvirtina, kad pareiškėjas su skundais į Šiaulių TI direktorių yra kreipęsis, tačiau jam buvo atsakyta, be to, dėl sanitarinio mazgo neatitikimo nustatytiems reikalavimams pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių nesikreipė.

Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą, tačiau šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, nes pareiškėjas nepatyrė didelių kančių ar nepatogumų, t. y. dvasinė skriauda nėra didelė. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs tai, kad pareiškėjas kreipėsi dėl netinkamų kalinimo sąlygų anksčiau (administracinė byla Nr. I-494-621/2015), tačiau prie netinkamų kalinimo sąlygų Higienos normos HN 76:2010 21 punkto nenurodė, tai rodo, jog šio Higienos normos HN 76:2010 reikalavimo pažeidimas nebuvo toks svarbus ir reikšmingas pareiškėjui. Be to, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip dvejiems metams po išvykimo iš Šiaulių TI.

III. Pareiškėjas N. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyta 1 750 Eur suma pareiškėjui buvo priteista administracinėje byloje Nr. I-494-621/2015 už kameros ploto pažeidimą, o ne už higienos reikalavimų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių pažeidimo pripažinimas pripažintas teisinga satisfakcija, yra vienašališki ir rodantys tiesioginį bylą nagrinėjusios teisėjos nusistatymą prieš nuteistuosius (kalinius).

2. Šiuo atveju neturėjo būti taikoma ieškinio senatis, nes pareiškėjas yra neišsilavinęs, jam trūksta teisinių žinių. Į teismą pareiškėjas kreipėsi nedelsiant po to, kai sužinojo apie Higienos normos HN 76:2010 21 punktą ir tai, kad jis buvo pažeistas.

3. Pareiškėjas yra ligonis, sergantis pavojingomis užkrečiamomis ligomis, apie kurias duomenys turi būti išreikalauti.

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovė paaiškina, kad pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Atsakovė akcentuoja, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl pagal teismų praktiką nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Atsakovės nuomone, pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė išsamiai ir visapusiškai ištyręs bei įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui N. Z. už kalinimą nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. spalio 25 d. Šiaulių TI Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. spalio 16 d. išsiuntė paštu pirmosios instancijos teismui skundą, kuriame nurodė, kad pareiškėjas neturtinę žalą patyrė dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, nes Šiaulių TI nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. spalio 25 d. buvo pažeisti Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimai, susiję su sanitarinio mazgo įrengimu.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikoma periodiškai nuo 2009 m. rugpjūčio 23 d. iki 2013 m. spalio 25 d., vertino tik kalinimo Šiaulių TI sąlygas nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 25 d., nes atsakovės prašymu taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti dėl kalinimo iki 2012 m. spalio 16 d. atsiradusią neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad atsakovė įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

Pareiškėjas dėl šio pirmosios instancijos teismo sprendimo pateikė apeliacinį skundą, kuriame teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, be to, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pažeidimo pripažinimas laikytinas teisinga satisfakcija.

Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjas šiuo aspektu laikosi pozicijos, jog jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo vėliau, negu ji buvo pažeista, be to, pareiškėjas senaties termino praleidimą sieja su savo neišsilavinimu ir teisinių žinių stoka.

Šiame kontekste akcentuotina, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovė atsiliepime į skundą (b. l. 54–62) prašė taikyti ieškinio senatį.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie jo nurodomą patirtą neturtinę žalą. Atkreiptinas dėmesys, kad patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Pats pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl netinkamai kamerose įrengto sanitarinio mazgo turėjo naudotis tualetu kitų kameroje buvusių asmenų ir pareigūnų akivaizdoje, o tai žemino jo garbę ir orumą, sukėlė neigiamus išgyvenimus, diskomfortą ir pan. Jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą naudodamasis tualetu, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir jis patiria neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtina fakto, kad jis apie savo teisių pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, ir į pareiškėjo nurodomų teisių pažeidimų pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai senaties terminą skaičiavo nuo to momento, kai pasireiškė pareiškėjo teisių pažeidimai, nes nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI nuo 2009 m. rugpjūčio 27 d. iki 2013 m. spalio 25 d., (b. l. 2–3), o skundą teismui išsiuntė 2015 m. spalio 16 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI iki 2012 m. spalio 16 d., priteisimo.

Vadovaujantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose (dėl netinkamų kalinimo sąlygų patirtos neturtinės žalos atlyginimo) teisinio išsilavinimo neturėjimo paprastai nepripažįsta svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, kuri sudarytų pagrindą jį atnaujinti, nes asmuo, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, gali teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo (žr. 2015 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-446-858/2015). Šiuo atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nedetalizuoja, kaip būtent jo nurodomos ligos, kuriomis jis serga, sutrukdė jam per nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja svarbios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, sudarančios pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino tik pareiškėjo laikymo Šiaulių TI nuo 2012 m. spalio 16 d. iki 2013 m. spalio 25 d. sąlygų atitiktį Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimams ir tai, ar dėl jų pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą.

Kaip jau minėta, šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą sieja su kalinimo sąlygų neatitikimu Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimams, t. y. netinkamu sanitarinių mazgų kamerose įrengimu. Kadangi šis aspektas administracinėje byloje Nr. I-494-621/2015 nebuvo nagrinėtas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar nagrinėjamu atveju buvo Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimas ir ar dėl šio pažeidimo pareiškėjas patyrė jo nurodomą žalą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovė įrodymais nepaneigė pareiškėjo skundo argumento, jog jis kameroje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:2010 21 punktą, sprendė, kad paties pažeidimo pripažinimas yra teisinga ir pakankama satisfakcija, todėl pareiškėjo reikalavimą atlyginti dėl šio pažeidimo patirtą neturtinę žalą pinigais atmetė. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliaciniame skunde nesutinka ir prašo jam priteisti 20 000 Eur neturtinę žalą.

Akcentuotina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to, atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo formos teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą).

Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šiuo atveju nustatyti Higienos normos HN 76:2010 21 punkto pažeidimai pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai gali būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais, nes neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių pažeidimo pripažinimas pripažintas teisinga satisfakcija, yra vienašališki ir rodantys tiesioginį bylą nagrinėjusios teisėjos nusistatymą prieš nuteistuosius (kalinius), tačiau nepateikia jokių šį teiginį patvirtinančių argumentų. Aplinkybė, kad teismas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus įvertino ne taip, kaip juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjusi teisėja yra nusistačiusi prieš nuteistuosius (kalinius). Atkreiptinas dėmesys, jog priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pagrįstai nepriteistas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kurie leistų daryti priešingą išvadą. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI jau yra kreipęsis į teismą anksčiau (administracinė byla Nr. I-494-621/2015), tačiau tada prie netinkamų kalinimo sąlygų Higienos normos HN 76:2010 21 punkto nenurodė, nors visos kalinimo sąlygos dėl savo kumuliacinio poveikio paprastai turėtų būti vertinamos kartu, t. y. kaip visuma. Šiuo atveju nenustatyta, kad pareiškėjas būtent tik dėl Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimo pažeidimo jautė tokius išgyvenimus ir nepatogumus, kurie dar papildomai turėtų būti kompensuojami priteisiant pareiškėjui piniginę kompensaciją.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismo prašo išreikalauti duomenis apie jo ligas, tačiau pagal ABTĮ 138 straipsnio 3 dalį nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Pažymėtina, kad tiek Šiaulių TI, tiek Alytaus pataisos namai yra pateikę pareiškėjo asmens sveikatos istorijos kopijas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (b. l. 11–52), todėl neaišku, kokių būtent papildomų duomenų apie pareiškėjo sveikatą, anot pareiškėjo, byloje trūksta ir kokias šioje byloje teisiškai reikšmingas aplinkybes šie duomenys patvirtintų arba paneigtų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti naujus įrodymus.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo N. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė