2020-03-10 Nr. AB-5522-3-62-3-00685-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

REKOMENDACIJOS DĖL LIETUVOS VYRIAUSIOJO ADMINISTRACINIO TEISMO

PROCESINIŲ SPRENDIMŲ FORMAI IR TURINIUI KELIAMŲ REIKALAVIMŲ

Administracinė byla Nr. A-522-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00685-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. ((duomenys neskelbtini)e) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 28 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad teismas jo reikalavimui neturėtų taikyti sutrumpintos trejų metų senaties, nes 2013 m. rugpjūčio 1 d., kai pateko į Pravieniškių PN-AK, nebuvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, higienos normomis, tai buvo jo pirmas teistumas, todėl nežinojo apie savo teises ir pareigas.

3. Pareiškėjas buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2016 m. vasario 8 d. Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje. Pareiškėjas buvo kalinamas ne pagal paskirtį naudojamame pastate. Pastato stogas dengtas šiferiu, kuriame yra uždrausta medžiaga – asbestas, pastatas avaringos būklės, išorinės sienos įskilusios, iš stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos nusėdusios, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Pareiškėjas nurodė, kad 4–5 ir 6–7 būriuose buvo laikomas pažeidžiant reglamentuotą vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad 7 būrio 1 miegamoje patalpoje, kurios plotas buvo 33 kv. m., gyveno 16 nuteistųjų, be to, dalį gyvenamojo ploto užėmė nuteistųjų baldai, asmeniniai daiktai. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad ginčo būryje nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl drabužiai ir avalynė buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje bei siauruose koridoriuose. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistą laikė miegamajame, nebuvo įrengto laisvalaikio kambario, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Virtuvėlė buvo per maža, todėl kildavo konfliktai. Miegamojo gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai išsimiegoti. Gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, todėl negalėjo rašyti, skaityti, veisėsi tarakonai ir blakės. Pareiškėjui nebuvo sudarytos tinkamos sąlygos pasivaikščioti, nes 4–5 ir 6–7 nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme neįrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nėra lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacijos šulinių, todėl nuolatos buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Pasivaikščiojimo kiemelis 70–100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas.

5. Pareiškėjas tvirtino, kad 4–5 ir 6–7 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nėra įrengta patalpa skirta rūkymui, pastato viduje draudžiančių rūkyti ženklų nebuvo, todėl visą ginčo laikotarpį buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Pataisos įstaigoje laikomi nuteistieji, sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikio pasimatymo kambariuose, todėl jis nuolatos jautė baimę, stresą dėl pavojaus užsikrėsti pavojinga ūmine liga, todėl daug kartų kreipėsi į psichologinės tarnybas, medikus. Kalėdamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negalėjo ramiai miegoti, tapo dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 28 350 Eur.

6. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kalint Pravieniškių PN-AK vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, jog ne visada visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko daugiau. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose yra galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, nuteistieji aprūpinti baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, gyvenamosiose patalpose nebūtų atsiradę buitinių parazitų, pelėsio.

8. Atsakovas nurodė, kad 6–7 būrių virtuvėlės plotas yra 17 kv. m. Kiekvienoje brigadoje pastatyti šaldytuvai asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. 4–5 ir 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas 2317 kv. m. Teisės aktai nenumato inventoriaus įrengimo pasivaikščiojimo kiemuose. 4–5 ir 6–7 pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno. Nurodė, jog Pravieniškių PN-AK 3–iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius. Pareiškėjas su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Atsakovas nurodė, kad kenkėjai naikinami du kartus per mėnesį visoje įstaigoje, atsižvelgiant pagal poreikį ar gavus nusiskundimų, o ne kiekvienoje gyvenamoje patalpoje, kiekvieną kartą atvykus specialistams, atskirai. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar Pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, neturi.

9. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl blogų gyvenimo sąlygų ar susirgimų nesikreipė. Pareiškėjas į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus dėl (duomenys neskelbtini)s, nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini). Ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Pataisos namų 3-iame sektoriuje nėra deginamos atliekos, pareiškėjas su skundais dėl blogų gyvenimo sąlygų į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui.

II. 10. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas. Teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas taikė ieškinio senaties terminą ir nurodė, kad sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d.

12. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, minimalaus ploto normos pažeidimo nenustatė, todėl nevertino pareiškėjo argumentų dėl baldų ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog dėl šių aplinkybių – bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, neįrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, įrengtoje virtuvėlėje buvo per mažai vietos maisto produktams laikyti, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose. Teismas vertino, kad vien tik abstraktūs teiginiai dėl žalos atsiradimo nesant poilsio kambario, negali būti laikoma pakankamu pagrindu neturtinei žalai atlyginti.

13. Teismas iš byloje pateiktų duomenų nustatė, kad 3-iame sektoriuje atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrio kieme. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo argumentai dėl džiovyklų bei patalpų maisto produktams susidėti nebuvimo, atmestini kaip neįrodyti.

14. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie tai, kiek konkrečiai asmenų naudojosi klozetais ir praustuvėmis ginčui aktualiu laikotarpiu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, nusprendė, jog Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo metu buvo netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, trūko klozetų bei kriauklių, todėl tai sudaro pagrindą valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.

15. Atsakovo atstovas pateikė teismui bendrabučio, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213, kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, todėl tai, kaip nurodė teismas, paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms. Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas konkrečių atvejų, kuomet dėl avarinės statinio būklės buvo sukeltas tariamas pavojus jo sveikatai ar gyvybei, nenurodė, nesiejo šio pažeidimo su konkrečiai jam pasireiškusiomis individualiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas atsakovui kėlė pretenzijas dėl konkrečių statinio būklės sąlygotų jo teisių ar interesų pažeidimų.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu gyvenamųjų patalpų dieniniu ir naktiniu apšvietimu, teismas nurodė, kad į bylą nėra pateikta įrodymų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl netinkamo gyvenamųjų patalpų apšvietimo, tačiau teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad miegamosiose patalpose buvo blogas dieninis ir naktinis apšvietimas, tuo tarpu byloje esančiuose tiek atsakovo atstovo, tiek paties pareiškėjo pateiktuose medicininiuose dokumentuose nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, pareiškėjui nebuvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas. Teismas vertino, kad pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto. Dėl pareiškėjo argumentų, jog kamerose buvo kenkėjų, teismas nusprendė, kad pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai.

17. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose nebuvo tinkamo vėdinimo, jose buvo labai drėgna, tačiau teismas pažymėjo, jog iš atsakovo atstovo atsiliepimo matyti, kad gyvenamosios patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, vėdinamos per atidaromus langus, jose taip pat įrengtas mechaninis vėdinimas, kas atitinka Higienos normos HN 76:2010 24 punkto bei HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Minėtą aplinkybę patvirtina į bylą pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymos. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamą langą, tuo pačiu išvengiant ir drėgmės patalpose. Nenustačius atsakovo atstovo veiksmuose neteisėtumo, teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamo vėdinimo ir drėgmės atmetė.

18. Pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijas dėl nepritvirtintų lovų atmetė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.

19. Teismas pažymėjo, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimą reglamentuojančiuose teisės aktuose vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra reglamentuota. Atsakovo atstovas pateikė informaciją, jog 6–7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas – 2317 kv. m, todėl, teismas vertino, kad kiemelis yra pakankamai erdvus. Atsakovo atstovas nurodė, kad gamybinės atliekos šalia pasivaikščiojimo kiemų nėra deginamos, įstaigoje yra įrengti šuliniai vandeniui nutekėti, pareiškėjas nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų, todėl teismas nusprendė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo oficialiai pateikta informacija.

20. Atsakovo atstovas nepateikė teismui duomenų paneigiančių pareiškėjo argumentą dėl sporto aikštyno papildomo aptvėrimo. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo argumentų, susijusių su sporto aikštyno papildomu aptvėrimu bei įvertinus aplinkybę, kad ginčo laikotarpis apima abi Higienos normų redakcijas, todėl laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., teismas priėjo prie išvados, kad minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamame kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.

21. Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pataisos namuose esančiose nuteistųjų patalpose rūkyti draudžiama, tam bendrabučių teritorijoje įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“. Duomenis, kad nuteistiesiems kiemuose įrengtos ir pažymėtos vietos rūkyti patvirtina ir atsakovo pateikta pažyma. Teismas nurodė, kad į bylą nepateikta jokių duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo rūkymui neskirtose patalpose, todėl priėjo prie išvados, jog atsakovo atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo šioje dalyje negali būti nustatyta.

22. Pareiškėjas jam padarytą žalą siejo su atsakovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenoje, bijodamas užsikrėsti pavojinga ūmine liga. Teismas nurodė, kad pareiškėjas į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus kreipsėi dėl (duomenys neskelbtini) (nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini)), tačiau byloje nėra duomenų, jog šie sveikatos sutrikimai būtų dėl blogų kalinimo sąlygų. Atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas kildino aplinkybėmis, jog (duomenys neskelbtini) nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendro naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau pareiškėjas nekelia pretenzijų dėl Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. patikrinimų savalaikio neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovo atstovo atsakomybė negalima. Be to, teismas pažymėjo, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių ir pan.) atsakovo atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga (duomenys neskelbtini) ar kitomis užkrečiamomis ligomis. Be to, teismas pabrėžė, kad byloje nėra jokių duomenų apie gyvenimo su (duomenys neskelbtini) ar kitomis užkrečiamomis ligomis užsikrėtusiais asmenimis sukeltas konkrečias pasekmes pareiškėjui, t. y. jo kreipimąsi į psichinės sveikatos specialistus, medikus, tai taip pat šalina atsakovo atstovo atsakomybę.

23. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje pateikti duomenys, jog pareiškėjas į Sveikatos priežiūros skyriaus specialistus kreipsėi dėl (duomenys neskelbtini) (nustatyta diagnozė – (duomenys neskelbtini)), bylos duomenimis nėra nustatyta, kad šie sveikatos sutrikimai būtų dėl blogų kalinimo sąlygų. Pravieniškių PN-AK Psichologinės tarnybos pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas į Psichologinės tarnybos specialistus dėl emocinių sutikimų, įtampos, dvasinių išgyvenimų, sumažėjusio pasitikėjimo savimi, fobijų, patiriamo streso, sukelto netinkamų gyvenimo sąlygų, nesikreipė. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

24. Pareiškėjui jo buvimo Pravieniškių PN-AK metu jam tenkantis plotas atitiko teisės aktuose nustatytus reikalavimus, tuo tarpu nėra pateikta jokių įrodymų, jog dėl kitų nustatytų higienos normų pažeidimų (netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, pelėsių, tarakonų bei per prasto apšvietimo), taip pat dėl poilsio kambario bei papildomų atitvarų nuo sporto aikštynų nebuvimo atsirado kokios nors sunkios pasekmės. Teismas pažymėjo, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. Teismas vertino, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų kamerų sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimus, o reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

III. 25. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisiant pareiškėjui 28 350 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

26. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatsižvelgė į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, pažymi, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikatos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimui tenka atsakovui. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde pirmosios instancijos teismui detaliai nurodė reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pateikė visus reikiamus dokumentus ir įrodymus, tačiau teismas jų neanalizavo. Teismas neišreikalavo, o atsakovas atsisakė pateikė į bylą pareiškėjo skunde prašomų įstaigoje saugomų registruotų žurnalų apie gyvenamųjų patalpų kaitą bausmės atlikimo metu ir saugomų žurnalų, kurie įrodo, jog pareiškėjas kreipėsi į administraciją su prašymais ir skundais.

27. Atsakovas Pravieniškių PN-AK pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas nemotyvuotas, abstraktus, nepagrįstas argumentais, nenurodyti skundo motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigė patyręs dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK.

30. Pirmosios instancijos teismas taikė ieškinio senaties terminą ir tyrė pareiškėjo kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo R. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas tinkamas kalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

32. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis aiškiai ir detaliai nurodė reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pateikė visus galimus dokumentus ir kitus įrodymus, t. y. 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618 apie miegamųjų vietų skaičių, 2015 m. vasario 9 d. lankymosi 3-io sektoriaus objektuose aktą Nr. 63-560. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą, todėl ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2015 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. vasario 8 d. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino tik tuos dokumentus ir įrodymus, kurie aktualūs ginčo laikotarpiui.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas neišreikalavo, o atsakovas atsisakė pateikti pareiškėjo kreipimusis į Pravieniškių PN-AK administraciją, saugomų žurnalų duomenis, kitų prašomų dokumentų kopijas. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išsiaiškino visas bylai reikšmingas aplinkybes, o pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neišreikalavo pareiškėjo kreipimosi į Pravieniškių PN-AK, kitų jo prašomų dokumentų, nėra reikšmingi.

36. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino į pareiškėjo pateiktą skundą, rėmėsi netiksliu atsakovo atsiliepimu ir pažymomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad atsakovas pateikė netikslų atsiliepimą į skundą ir netikslias pažymas, yra tik subjektyvi pareiškėjo nuomonė. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi ABTĮ nuostatų, vadovavosi aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokios kategorijos bylose. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

37. Dėl teismo šališkumo pažymėtina, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia teismo procesine veikla (t. y. kad teismas vadovavosi vien atsakovo nurodytais teiginiais), tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018). Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui tik iš dalies palankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teisėja byloje buvo šališka. Taigi, įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

38. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo testinumą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2259-1062/2018).

39. Įvertinusi pareiškėjui padaryto pažeidimo pobūdį trukmę ir mastą, atsižvelgusi, kad nenustatyta, jog pareiškėjui dėl nustatytų pažeidmų būtų kilusios ilgalaikės neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, pablogėjusi sveikatos būklė), pažymėdama, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose, turėjo judėjimo laisvę, pagal savo poreikius galėjo užsiimti leistina veikla, jam būti gyvenamojoje patalpoje buvo privaloma tik pagal darbotvarkę skirtu miegui metu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas nagrinėjamu atveju nepatyrė neigiamų išgyvenimų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir būtų nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo patirta žala nėra tokio sunkaus pobūdžio, kad jam būtų pagrindas priteisti piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą. Tinkama pareiškėjui patirtos žalos kompensavimo forma šioje byloje yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo patalpose buvo pažeista.

40. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo R. S. ((duomenys neskelbtini)) apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys