2016-09-14 Nr. AB-17521-3-61-3-02674-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-793-756/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02674-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija: 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 7P-41 „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“ nuo jo priėmimo dienos; taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo įsakymo vykdymą, iki bus išspręsta byla.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi (b. l. 8–9) priėmė pareiškėjo A. Z. skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Teismas pažymėjo, kas skundas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 23, 24, 39 straipsnių reikalavimus, todėl priimamas.

Pareiškėjas taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo įsakymo vykdymą, iki bus išspręsta byla.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį adm. byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. AS143-612/2010).

Pareiškėjas prašo sustabdyti teisingumo ministro įsakymo, kuriuo pareiškėjas atleistas iš antstolių ir išbraukiamas iš Lietuvos antstolių sąrašo, galiojimą. Pareiškėjo teigimu, į atsilaisvinusią antstolio vietą bus skelbiamas konkursas ir paskirtas naujas antstolis, todėl tai apsunkintų grįžimą į pareigas. Be to, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo atveju pareiškėjas būtų praradęs didžiąją dalį savo klientų ir jų pasitikėjimą, nes jo vykdytos bylos būtų įvykdytos kito antstolio, kartu netektų teisės pretenduoti į jam priklausantį atlygį. Pareiškėjo nuomone, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas neprieštarautų viešajam interesui, nes jo įgaliojimai sustabdyti nuo 2010 m., pareiškėjas pavaduojamas kito antstolio.

Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-106/2012 pripažintas kaltu pagal BK 225 straipsnio 1 ir 3 dalis, pagal BK 216 straipsnio 1 dalį, pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-279-398/2016 pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas, pareiškėjui paskiriant galutinę laisvės atėmimo ketveriems metams bausmę su 250 MGL (9 415 Eur) dydžio bauda.

Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą (dėl veiklos nutraukimo kilsiančios neigiamos pasekmės), negalima daryti išvados, kad, nepritaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pasunkėtų arba pasidarytų negalimas teismo sprendimo įvykdymas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo yra susijusios ne su būsimo teismo sprendimo dėl atsakovo priimto akto panaikinimo tinkamu įvykdymu, o su kitomis galimomis teisinėmis pasekmėmis, kurios atsirastų teismui patenkinus pareiškėjo skundą.

Galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. AS822-103/2009). LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad tokiais atvejais galima žala ir pareiškėjų galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka (LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartis adm. byloje Nr. AS143-612/2010, 2011 m. gegužės 27 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-416/2011). Taip pat LVAT yra išaiškinęs, jog siekis ateityje išvengti galimų teisminių procesų nėra pagrindas pripažinti, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą (LVAT 2011 m. gegužės 27 d. nutartis adm. byloje Nr. AS63-416/2011).

Paaiškėjus, kad pareiškėjas iš antstolio pareigų atleistas nepagrįstai, yra galimybės kompensuoti savo praradimus, pavyzdžiui, objektyviai įvertinti juos pinigais, ir nuostolius, patirtus dėl negalėjimo vykdyti aptartą veiklą, prisiteisti teismine tvarka ir kt. Kaip paminėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas visuomet turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso. Ginčijamas įsakymas dėl pareiškėjo atleidimo priimtas nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu dėl tyčinio nusikaltimo padarymo. Pareiškėjas, prašydamas sustabdyti šį įsakymą, nurodo, kad šiuo metu rengiamasi teikti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Pažymėtina, kad duomenų apie pateiktą kasacinį skundą, nenustatyta.

Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones nėra pagrindo.

III. Pareiškėjas A. Z. atskiruoju skundu (b. l. 25) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti ginčijamo akto vykdymą iki bylos išsprendimo.

Pareiškėjas pažymi, kad taikyti minėtą reikalavimo užtikrinimo priemonę jis prašė remdamasis tuo, kad nesustabdžius skundžiamo įsakymo galiojimo į atsilaisvinusią antstolio vietą bus skelbiamas konkursas ir paskirtas šį konkursą laimėjęs naujas antstolis, o antstolių įgaliojimų grąžinimo tvarkos nebuvimas užkerta kelią atgauti panaikintus įgaliojimus. Net darant prielaidą, kad jo darbo vieta vis dar būtų laisva, pareiškėjui tektų dalyvauti konkurse kartu su kitais pretendentais, o tai pažeistų teisingumo principą. Be to, pareiškėjui reiktų iš naujo pradėti vykdyti savo veiklą, jis būtų praradęs didžiąją dalį savo klientų bei jų pasitikėjimą, praradęs darbuotojus, skundžiamo įsakymo priėmimo dieną antstolio vykdytos bylos būtų jau įvykdytos kito antstolio, todėl pareiškėjas nebeturėtų galimybės gauti pajamų iš jų vykdymo. Šiuo atveju galimai susiklosto non bis in idem principo pažeidimas: pareiškėjas išbraukiamas iš antstolių sąrašo bei praranda galimybę gauti jam teisėtai priklausantį atlyginimą.

Pareiškėjo manymu, teismas nepagrįstai nenagrinėjo visų jo reikalavimų, netinkamai vertino jo argumentus ir jų teisinį pagrindą, todėl nepagrįstai nenustatė realios grėsmės, jog, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkės. Teismas neatsižvelgė į suformuotą teismų praktiką šiuo klausimu, t. y. į LVAT 2013 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-679/2013, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas klausimas.

Be to, teismas nutartyje nenurodė, kokia teisės norma remiantis būtų galima atkurti ir/ar išsaugoti esamą padėtį. Antstolių skaičius atitinkamoje teritorijoje yra reguliuojamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjas A. Z. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymą Nr. 7P-41, kuriuo jis atleistas iš antstolių vadovaujantis Antstolių įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 4 punktu, t. y. įsiteisėjus teismo nuosprendžiui, kuriuo antstolis nuteistas už nusikalstamą veiką.

Pareikštam reikalavimui užtikrinti pareiškėjas teismo prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi priėmė nagrinėti pareiškėjo skundą, tačiau prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkino.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti tik tą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje netenkintas jo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pasisako tik dėl šios pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš teismui pateikto skundo bei atskirojo skundo turinio matyti, kad pareiškėjas būtinumą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 7P-41 vykdymą, grindė tuo, kad jam gali kilti, pirma, finansinio pobūdžio pasekmės – pareiškėjas negaus atitinkamų pajamų už pradėtas ir nebaigtas vykdyti vykdomąsias bylas; bei, antra, pareiškėjui kils nefinansinio pobūdžio pasekmės, t. y. jis praras turimus klientus, pablogės jo reputacija, galimai kils kitokių sunkumų, susijusių su pareiškėjo grąžinimu į eitas pareigas, nes galbūt jau bus išrinktas ir į jo vietą paskirtas kitas antstolis arba pareiškėjui teks iš naujo dalyvauti konkurse antstolio vietai užimti bei iš naujo pradėti antstolio veiklą. Įvertinusi išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nurodytos aplinkybės dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nepagrindžia būtinumo nagrinėjamu atveju taikyti jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Kolegijos vertinimu, šios pareiškėjo nurodytos priežastys tėra prielaidos ir spėjimai, kurių nepagrindžia jokie į bylą pateikti įrodymai. Juolab kad, kaip nurodo pats pareiškėjas, jis antstolio veiklos nevykdo jau nuo 2010 metų, kai jo įgaliojimai buvo sustabdyti, t. y. nuo 2010 metų pareiškėjas negauna pajamų iš antstolio veiklos, neturi klientų, jo vietoje dirba kitas antstolis.

Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. spalio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-492-679/2013 suformuotos praktikos. Pareiškėjo teigimu, šioje byloje buvo nagrinėjama analogiška situacija ir pritaikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės – ginčijamo akto vykdymo sustabdymas. Su šiuo pareiškėjo teiginiu apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka. Kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytoje byloje nagrinėta situacija skyrėsi nuo šioje administracinėje byloje nustatytų aplinkybių.

Administracinėje byloje Nr. AS-492-679/2013 teismas nusprendė sustabdyti skundžiamo teisingumo ministro įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš antstolių ir jo išbraukimo iš antstolių sąrašo vykdymą, kadangi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi buvo sustabdęs Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio, kurio pagrindu buvo priimtas administracinėje byloje skųstas įsakymas, vykdymą iki byla bus išnagrinėta kasacinės instancijos teisme. Šioje byloje pareiškėjo A. Z. atžvilgiu Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. lapkričio 15 d. priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-27-106/2012, kuriuo pripažino pareiškėją kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 1 ir 3 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-279-398/2016 pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistas ir pareiškėjui paskirta galutinė laisvės atėmimo ketveriems metams bausmė su 250 MGL dydžio bauda. Pareiškėjas, prašydamas sustabdyti šioje administracinėje byloje ginčijamą teisingumo ministro įsakymą, nurodė, kad rengiamasi teikti kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui, tačiau duomenų apie pateiktą kasacinį skundą, nėra.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstytais argumentais naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra jokio pagrindo. Taigi pareiškėjo A. Z. atskirasis skundas atmetamas ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė