2022-12-07 Nr. AB-30088-3-62-3-01596-2021-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-1082-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01596-2021-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Rasos Ragulskytės-Markovienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir atsakovas, Pravieniškių PN-AK), 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2020 m. kovo mėn. buvo etapuotas į Pravieniškių PN-AK pirmąjį sektorių atlikti jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Pareiškėjas buvo laikomas karantino kameroje apie penkiolika dienų. Gyvenamosiose patalpose, kuriose jis buvo laikomas, buvo pažeista minimali asmeniui tenkanti ploto norma. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į gyvenamojoje patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą. Gyvenamojoje patalpoje buvo rūkoma ir tai turėjo įtakos pareiškėjo sveikatai, nebuvo ventiliacijos, todėl sklido nemalonus kvapas. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais. Dušų patalpos įrengtos netinkamai, be pertvarų, neužtikrinant privatumo rengiantis ir prausiantis. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, todėl išėjus pasivaikščioti, faktiškai reikėdavo tik stovėti, kitaip nebuvo vietos pasivaikščiojimams. Dėl minėtų aplinkybių, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, atsirado kitos problemos.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad karantino patalpose, kaip naujai atvykęs nuteistasis, pareiškėjas apgyvendintas nebuvo, kadangi 2020 m. balandžio 27 d. jis atsisakė gyventi paskirtame būryje. Pareiškėjas buvo laikinai, iki 2020 m. gegužės 8 d., izoliuotas bei patalpintas į uždarosios zonos patalpas. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog teisės aktai nenumato galimybės būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Pravieniškių PN-AK rūkančių asmenų apskaitos neveda. Teisės aktai nenumato atskirų patalpų nerūkantiems nuteistiesiems įrengimo. Patikino, jog gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma, o pasivaikščiojimo kiemeliai nėra gyvenamosios patalpos. Nuteistųjų, apgyvendintų uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, tabako gaminiai saugomi specialiai tam įrengtose užrakinamose spintelėse, esančiose uždarojoje zonoje ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius.

5. Atsakovo atstovas nurodė, jog pataisos įstaigos pirmojo sektoriaus uždarojoje zonoje yra keturi skirtingo dydžio pasivaikščiojimo kiemeliai, pareigūnai parenka pasivaikščiojimo kiemelį pagal kameroje kalinčių asmenų skaičių. Vienoje kameroje laikomi nuteistieji vedami į vieną pasivaikščiojimo kiemelį, tačiau, nuteistajam pageidaujant būti kiemelyje atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, pareigūnai į tai atsižvelgia ir paskiria jį į laisvą kiemelį. Pažymėjo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į administraciją dėl buvimo kitame pasivaikščiojimo kiemelyje atskirai nuo rūkančių nuteistųjų nesikreipė.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų. Gyvenamosios patalpos plotas, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atitinka teisės aktuose numatytas normas. Pirmojo sektoriaus kameroje Nr. 2 veikia mechaninė vėdinimo sistema, esant poreikiui, galima vėdinti ir per langus. Pirmajame sektoriuje kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atskirti sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis.

7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Pravieniškių PN-AK pateiktu atsiliepimu į pareiškėjo skundą, pateikė atsikirtimą, kurį iš esmės grindė skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais bei prašė atsakovo atstovo atsiliepimą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 8. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjo R. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepimą nustatė, kad skundžiamas laikotarpis šiuo atveju yra nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 8 d. (toliau - ir ginčo laikotarpis).

10. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto tenkančio vienam asmeniui užtikrinimo, pažymėjo, jog pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Išaiškino, jog teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Iš atsakovo atstovo byloje pateiktų duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu bausmę atliko uždarosios zonos patalpos kameroje Nr. 2, kurios plotas sudarė 36,43 kv. m., joje buvo apgyvendinta iki 8 nuteistųjų, vienam asmeniui teko 4,55 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi, įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpoje buvo užtikrinta minimali 3,6 kv. m ploto norma.

11. Teismas dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą išaiškino aktualią EŽTT ir nacionalinių teismų praktiką ir ja remdamasis konstatavo, jog šiuo atveju nenustatytas minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimas, todėl nėra pagrindo iš gyvenamosios patalpos ploto atimti joje esančių baldų užimamą plotą.

12. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pasivaikščiojimo kiemelio ploto, pažymėjo, kad reikalavimai pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui įtvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (galiojo iki 2020 m. gruodžio 22 d., toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 18-21 punktuose. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nenustatyta reikalavimų bendram pasivaikščiojimo kiemo plotui, taip pat, nenustatyta vienam kalinamam asmeniui tenkančio ploto norma, todėl pareiškėjo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemo ploto atmetė.

13. Teismas dėl rūkymo nurodė, kad Lietuvos Respublikos tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2015 m. liepos 3 d. redakcija, galiojo iki 2021 m. sausio 1 d., toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, o šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat, kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Įvertinęs teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad teisės aktai įtvirtina draudimą rūkyti patalpose, kuriose nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, įpareigojimą rūkymui įrengti specialias patalpas (vietas) ir iškabinti jas nurodančius užrašus ir ženklus. Teismas iš Pravieniškių PN-AK atsiliepimo nustatė, kad gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti draudžiama ir jose nerūkoma, o pasivaikščiojimo kiemeliai nėra gyvenamosios patalpos, tačiau net ir esant nuteistojo pageidavimui, jis gali būti perkeliamas į laisvą kiemelį pasivaikščioti. Teismas nurodė, jog neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nes jie atitinka teisinį reglamentavimą, be to, nenustatė duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją su prašymu atskirti jį nuo rūkančių.

14. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ventiliacijos nebuvimo gyvenamojoje kameroje, nurodė, jog pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, asmeniui turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Teismas, neturėdamas jokio objektyvaus pagrindo abejoti atsakovo atstovo atsiliepime nurodytomis aplinkybėmis, kad kameroje, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas veikia mechaninė vėdinimo sistema, ir, esant poreikiui, patalpas galima vėdinti per langus, konstatavo, kad šie pareiškėjo skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini.

15. Teismas dėl privatumo neužtikrinimo sanitariniuose mazguose pažymėjo, kad iš atsakovo atstovo atsiliepime pateiktų duomenų matyti, kad pirmajame sektoriuje kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atskirti sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis, todėl nustatęs šią aplinkybę, teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis.

16. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir byloje pateiktus rašytinius įrodymus, konstatavo, jog pareiškėjo skundo argumentai dėl jo netinkamų kalinimo sąlygų grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone. Nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 17. Pareiškėjas R. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.

18. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir turėtų būti panaikintas.

19. Pareiškėjas teigia, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų, nebuvo iškabinti ir įspėjamieji ženklai arba užrašai apie draudimą rūkyti, nebuvo įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos). Pareiškėjas nurodė, kad uždarojoje zonoje yra 18 kamerų. Jose gyvenantys nuteistieji eina pasivaikščioti į keturis įrengtus pasivaikščioti tam skirtus kiemelius. Taigi, jeigu nuteistieji būtų skirstomi į rūkančius ir nerūkančius, neužtektų vietos ir laiko pasivaikščiojimams. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad pats atsakovo atstovas pripažino, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo įrengta rūkymui skirtų vietų, nebuvo įrašų draudžiančių rūkyti, nors Pravieniškių PN-AK privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu, t. y. atsakovo atstovas šiuo atveju nesiėmė jokių veiksmų, siekiant užtikrinti draudimą rūkyti tiek gyvenamosiose, tiek bendro naudojimo patalpose. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl rūkymui skirtų vietų nebuvimo ir nerūkymo, todėl jie turėtų būti traktuojami pareiškėjo naudai.

20. Pareiškėjas teigia, kad jam Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaryta galimybė būti gryname ore tris valandas per dieną. Anot pareiškėjo, nei teismas, nei atsakovo atstovas neišsakė savo pozicijos nurodytu klausimu, todėl prašo tą padaryti apeliacinės instancijos teismo.

21. Pareiškėjas dėl privatumo pažeidimo pažymi, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nepasisakė šiuo aspektu, todėl pareiškėjui nesuprantama, kokia informacija remiantis teismas konstatavo, kad kameroje, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų buvo atskirti siena nuo lubų iki grindų, varstomomis durimis.

22. Atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Pravieniškių PN-AK nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu bei jame išdėstytais argumentais nesutinka. Mano, kad pareiškėjo apeliacinis skundas nemotyvuotas ir nepagrįstas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių įtikinamų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą. Pažymi, jog pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas, be kita ko, privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jo galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių svarių argumentų, kad pirmosios instancijos teismas būtų netinkamai įvertinęs bylos aplinkybes arba pažeidęs procesines, materialines teisės normas.

24. Atsakovo atstovo įsitikinimu, teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl 1 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2020 m. balandžio 27 d. iki 2020 m. gegužės 8 d., atlyginimo.

26. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) pareiškėjo nurodytais jo kalinimo sąlygų aspektais, t. y. nenustatęs vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo šį sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, jog byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taigi, teisėjų kolegija, pritardama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, jų nebekartoja, teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas.

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; 2017 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-34-602/2017, 2016 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-490-525/2016 ir kt.). Vis dėlto pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (pvz., kartu kalinčio asmens rašytinius paaiškinimus ar, kai įmanoma, nuotraukas) (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje A. ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo teiginių dėl rūkymo gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose nedetalizavo, nenurodė šiuos jo teiginius galinčių patvirtinti įrodymų. Bylos duomenys patvirtina, kad gyvenamosiose patalpose nuteistiesiems rūkyti buvo draudžiama ir jose nerūkoma. Nuteistųjų, laikomų uždarosios zonos kamerų tipo patalpose, tabako gaminiai buvo saugomi specialiai tam įrengtose užrakinamose spintelėse, esančiose uždarojoje zonoje ir išduodamos tik einant pasivaikščioti į pasivaikščiojimo kiemelius. Nuteistajam pageidaujant būti kiemelyje atskirai nuo rūkančių nuteistųjų, pareigūnai sudarydavo galimybę pereiti į laisvą kiemelį. Teismas taip pat nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas nustatyta tvarka būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją dėl rūkančių asmenų ar rūkymui skirtų vietų nebuvimo, o atsakovo atstovas į tokius pareiškėjo kreipimusis nebūtų reagavęs. Pareiškėjo teiginių, kad gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose yra rūkoma, taip pat, kad pataisos namų administracija toleruoja tokį elgesį, nepatvirtina ir jokie kiti įrodymai (pvz. pareiškėjo ar nuteistųjų skundai Pravieniškių PN-AK administracijai ar kitoms institucijoms, patikrinimo aktai ir pan.).

33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nepasisakė dėl pareiškėjo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pareiškėjui nesuprantama, kokia informacija remiantis teismas konstatavo, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų buvo atskirti sienele nuo lubų iki grindų bei varstomomis durimis. Atsakydama į šį apeliacinio skundo argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip matyti iš bylos duomenų, teismas išvadą dėl pareiškėjo galimo privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniais įrenginiais padarė remdamasis ne atsakovo atstovo atsiliepime pateiktais duomenimis, kaip nurodoma pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, tačiau pirmosios instancijos teismo iniciatyva iš atsakovo atstovo išsireikalautais papildomais duomenimis, kurie teismui pateikti 2021 m. rugsėjo 22 d. raštu Nr. S-13325 „Dėl duomenų pateikimo“. Šiame rašte patvirtinta aplinkybė, kad pirmajame sektoriuje kamerų sanitariniai mazgai nuo gyvenamųjų patalpų atskirti sienomis nuo lubų iki grindų su varstomomis durimis, todėl rašymo apsirikimas, nurodytas pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime, nekeičia šių išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

34. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjo procesiniuose dokumentuose kalinimo sąlygas apibūdinančios aplinkybės nurodomos itin apibendrintai, iš esmės tik vardijant reikalavimus, kuriuos jos turėtų, tačiau neatitinka, t. y. itin menkai apibūdinant sąlygas, kuriomis jis laikomas ginčui aktualiu laikotarpiu (iki 12 parų), taip pat nenurodant ir nepateikiant jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, nors būtinybė ir galimybė tai padaryti pareiškėjui, kuris Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis aktyviai naudojasi savo teise ginti savo pažeistas ar ginčijamas teises ir teisėtus interesus teisme (89 procesai, kuriuos nuo 2019 m. siekta inicijuoti, vykę arba vykstantys pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose), yra žinoma.

35. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad Pravieniškių PN-AK nebuvo sudaryta galimybė būti gryname ore tris valandas per dieną, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nepasisakė šiuo aspektu, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nevertino šios aplinkybės, pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui teiktame skunde prašomos priteisti žalos nesiejo su tokio pobūdžio pažeidimu, dėl ko atsakovas ir neturėjo pagrindo atsiliepti ir / ar teikti įrodymus, susijusius su ja (aplinkybe), o teismas ją vertinti. Kadangi, apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.), taip pat, pildyti ar keisti pirmosios instancijos teismui teikto skundo pagrindą (ABTĮ 50 str. 3 d.), ši byla apeliacinės instancijos teisme tikrinama tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu, dėl ko minėta aplinkybė nėra vertinama ir apeliacinės instancijos teisme.

36. Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Gintaras Kryževičius

Rasa Ragulskytė-Markovienė