eabf0e91-187b-4de7-9afc-e7f9ccdc389f · Vilniaus apygardos teismas

 Civ. byla Nr. 2A-146-450/2015Teisminio proceso Nr. 2-01-3-10130-2011-5                                                                                           Procesinio sprendimo kategorija: 42; 121.14; 121.22.;(S)                                                                                                           VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS                                                             N U T A R T I S                                                            2015 m. vasario 10 d.                                                                     Vilnius              Vilniaus apygardos teismo kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės, sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei, dalyvaujant apeliantų ieškovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje atstovei V.

V., atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos atstovei R. Č., Specialios įmonės „Vilniaus miesto bÅ«stas“ atstovei L. S.,        teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ pagal apeliantų Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir V. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje ieÅ¡kinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės tarybai, V.

R., Speciali įmonė „Vilniaus miesto bÅ«stas“ dėl sprendimo panaikinimo, nuomos sutarties nutraukimo ir gyventojų iÅ¡keldinimo,       Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliacinius skundus, n u s t a t ė :                            I. Ginčo esmė                                                                                            ieÅ¡kovas prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimÄ Nr. 1-1987 „Dėl socialinio bÅ«sto (duomenys neskelbtini) iÅ¡nuomojimo V.

R.“, nutraukti 2011-03-02 Socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytÄ tarp SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ ir V. R., iÅ¡keldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iÅ¡ buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba su ieÅ¡kiniu nesutiko. Nurodė, kad 2011-02-18 sprendimu Nr. 1-1987 Vilniaus miesto savivaldybės taryba nusprendė iÅ¡nuomoti V.

R. socialinį bÅ«stÄ (duomenys neskelbtini). Nuomos sutartis nepažeidžia vieÅ¡o intereso ir ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys yra nepagrįstas. Atsakovas SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ su ieÅ¡kiniu nesutiko. SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ 2011-03-02 su V. R. pasirašė Socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177. Nurodė, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo pareigÄ , sudarė socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pagal galiojantį Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimÄ .

Atsakovė V. R. nurodė, kad ginčo bute nuo 1957 m. gyveno atsakovės tėvai. Atsakovė ginčo bute gyvena nuo pat gimimo. PaaiÅ¡kino, kad įsiskolinimas už butÄ susidarė dėl sunkios materialinės padėties, kadangi atsakovė turėjo prižiÅ«rėti savo motinÄ , kuri turėjo psichinę negaliÄ , dėl ko atsakovė turėjo palikti darbÄ . Atsakovė sumokėjo susidariusį įsiskolinimÄ ir pateikė praÅ¡ymÄ suteikti teisę jai grįžti gyventi į ginčo butÄ . 2011-03-02 ginčo butas buvo iÅ¡nuomotas atsakovei.

                             II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies. Teismas panaikino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimÄ Nr. 1-1987 „Dėl socialinio bÅ«sto (duomenys neskelbtini), iÅ¡nuomojimo V. R.“, nutraukė 2011-03-02 Socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytÄ tarp SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ ir V.

R., likusioje dalyje ieÅ¡kinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 10 d. nutartimi iÅ¡nagrinėjęs apeliacinius skundus, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo dalį, kuria ieÅ¡kovo ieÅ¡kinio reikalavimas iÅ¡keldinti V. R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iÅ¡ buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos atmetė, panaikino ir Å¡ioje dalyje tenkino ieÅ¡kinio reikalavimÄ - iÅ¡keldino V.

R. ir kitus, kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iÅ¡ buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos. Kitoje dalyje sprendimÄ paliko nepakeistÄ . 2014 m. kovo 19 d. nutartimi Lietuvos Aukščiausias Teismas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 10 d. nutartį panaikino ir perdavė iÅ¡ naujo nagrinėti bylÄ apeliacine tvarka. Kasacinis teismas nurodė, kad byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimu buvo nutraukti nuomos teisiniai santykiai tarp atsakovo ir V.

R.; 2010 m. liepos 21 d. pateiktas antstolės iÅ¡keldinimo protokolas, patvirtinantis V. R. iÅ¡keldinimÄ iÅ¡ socialinio bÅ«sto. Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. vasario 18 d. sprendimu Nr. 1-1987 „Dėl socialinio bÅ«sto (duomenys neskelbtini) iÅ¡nuomojimo V. R.“ nusprendė V. R. iÅ¡nuomoti 68,70 kv. m ploto socialinį bÅ«stÄ , kuriame ji gyveno iki Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo ir įpareigojo SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ sudaryti su ja nuomos sutartį. 2011 m. kovo 2 d. buvo sudaryta socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.

IeÅ¡kovas ginčijo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimÄ ir Nuomos sutartį, kaip prieÅ¡taraujančius Ä®statymo nuostatoms, nes V. R. buvo suteiktas socialinis bÅ«stas, nors ji į Vilniaus miesto savivaldybės socialinio bÅ«sto nuomos sÄ raÅ¡Ä nebuvo įraÅ¡yta. Savivaldybė argumentuoja, kad Å¡iuo atveju socialinio bÅ«sto nuoma priskiriama prie savarankiÅ¡kų savivaldybės funkcijų, todėl ji, atsižvelgusi į Å¡iÄ konkrečiÄ situacijÄ , galėjo savarankiÅ¡kai nuspręsti paskirti socialinį bÅ«stÄ V.

R. Teisėjų kolegija sutinko su tuo, kad socialinio bÅ«sto nuoma yra viena iÅ¡ savarankiÅ¡kų savivaldybės atliekamų funkcijų, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡iÄ funkcijÄ savivaldybė gali vykdyti nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais. Jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo Å¡ias funkcijas ta apimtimi, kuria Å¡ios yra joms priskirtos. Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso iÅ¡imtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymų.

Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį bÅ«stÄ turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam bÅ«stui gauti ir tik tada priimti atitinkamÄ sprendimÄ . Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad V. R. gaunamos pajamos nevirÅ¡ija teisės aktų nustatytų dydžių, ji kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat ji nebuvo įraÅ¡yta į sÄ raÅ¡Ä asmenų, turinčių teisę į socialinį bÅ«stÄ , nėra.

Taigi Å¡iuo konkrečiu atveju Savivaldybė turėdama įstatymu įtvirtintÄ pareigÄ iÅ¡nuomoti socialinį bÅ«stÄ tik asmeniui, atitinkančiam Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo nustatytas sÄ lygas, jos tinkamai neįgyvendino. Kadangi dėl savivaldybės netinkamų įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymo kyla socialinio bÅ«sto nuomininkui, t. y. socialiai jautriai Å¡aliai, neigiami padariniai – iÅ¡keldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tai tokiu atveju turi bÅ«ti įvertinamas tokių priemonių proporcingumas ir pagrįstumas. Pažymėjo, kad, sprendžiant klausimus dėl asmenų iÅ¡keldinimo iÅ¡ gyvenamojo bÅ«sto, siekiant iÅ¡laikyti Å¡alių interesų pusiausvyrÄ , turi bÅ«ti atsižvelgiama į žmogaus teisę į bÅ«sto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo bÅ«ste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos.

Nagrinėjamu atveju V. R. socialiniame bÅ«ste (duomenys neskelbtini) gyvenamÄ jÄ vietÄ deklaravo nuo 1975 m., o byloje pateikiami duomenys, kad gyveno Å¡iame bute nuo gimimo, nes Å¡is kaip socialinis bÅ«stas buvo paskirtas jos motinai, kuri mirė 2010 m. liepos 12 d. Susidarę įsiskolinimai už buto nuomÄ , kurie taip pat buvo vienas iÅ¡ pagrindų Savivaldybės reikalavimui nutraukti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010, V. R. buvo panaikinti. Nustatyta, kad V. R. nuo 2011 m. kovo mėn. apsigyvenimo socialiniame bÅ«ste teisėtai, sudariusi Nuomos sutartį, byloje pateikti duomenys apie jos tvarkingos kaimynystės užtikrinimÄ .

Po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo už akių paaiÅ¡kėjo tuo metu nežinotos faktinės aplinkybės, kodėl buvo susidarę įsiskolinimai už buto nuomÄ ir komunalines paslaugas, t. y. dėl sunkios finansinės padėties, V. R. nedirbant, rÅ«pinantis ir prižiÅ«rint sunkiai sergančiÄ motinÄ . Darė iÅ¡vadÄ , kad V. R. priverstinis iÅ¡keldinimas iÅ¡ buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bÅ«tų neproporcingas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes.

       Vertinant Nuomos sutarties teisėtumÄ turi bÅ«ti atsižvelgta į Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ nuostatÄ , kad savivaldybės socialinio bÅ«sto naudingasis plotas, tenkantis vienam Å¡eimos nariui, neturi virÅ¡yti 14 kv. m, iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Å iuo atveju ginčo Nuomos sutartis sudaryta tik su V. R. ir jai paskirtas 68,70 kv. m butas. BylÄ nagrinėję teismai nesiaiÅ¡kino, ar Å¡iuo atveju buvo Ä®statymo 9 straipsnio 2 ar 3 dalyje nustatyti pagrindai, leidžiantys asmeniui paskirti didesnį nei 14 kv. m ploto socialinį bÅ«stÄ .

Byloje pateikta duomenų, kad V. R. buvo pasiÅ«lyta galimybė apsigyventi vieno kambario 29,39 kv. m bendro ploto bute (duomenys neskelbtini), tačiau atsakymo į šį pasiÅ«lymÄ nebuvo gauta. Teismams netyrus Å¡ių aplinkybių, yra neaiÅ¡ku, ar V. R. atsisakė apsigyventi mažesnio ploto bute, ar savivaldybės socialinio bÅ«sto fonde nebuvo laisvų mažesnio ploto butų, ar yra iÅ¡likusi galimybė V. R. perkelti į mažesnį socialinį bÅ«stÄ , nors jos yra reikÅ¡mingos vertinant ginčo Nuomos sutarties, jos sÄ lygų teisėtumÄ .

Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas nutraukti gyvenamosios patalpos nuomos sutartį su V. R. ir iÅ¡keldinti jÄ , nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priimtas, neiÅ¡aiÅ¡kinus, nenustačius ir neįvertinus visų reikÅ¡mingų sprendžiant tokio pobÅ«džio ginÄÄ aplinkybių.          IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apelianto ieÅ¡kovo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje apeliacinis skundas atmestinas, apeliantų atsakovų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos ir V.

R. apeliaciniai skundai tenkinami iÅ¡ dalies, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas iÅ¡ esmės paliktinas nepakeistu (buvęs teismo pavadinimas Vilniaus miesto 1- as apylinkės teismas).          Teisėjų kolegija, žodinio proceso tvarka iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėjusi bylÄ nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.).IeÅ¡kovas ieÅ¡kiniu prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimÄ Nr. 1-1987 „Dėl socialinio bÅ«sto (duomenys neskelbtini) iÅ¡nuomojimo V.

R.“, nutraukti 2011-03-02 Socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1.39-N11/1177, sudarytÄ tarp SÄ® „Vilniaus miesto bÅ«stas“ ir V. R., iÅ¡keldinti V. R. ir kitus kartu su ja gyvenančius asmenis su jiems priklausančiu turtu iÅ¡ buto, esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios vietos.Lietuvos Aukščiausias Teismas dėl reikalavimų panaikinti sprendimÄ iÅ¡nuomoti socialinį bÅ«stÄ ir sudaryti su atsakove nuomos sutartį nurodė, kad socialinio bÅ«sto nuoma yra viena iÅ¡ savarankiÅ¡kų savivaldybės atliekamų funkcijų, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad Å¡iÄ funkcijÄ savivaldybė gali vykdyti nesivadovaudama teisės aktų reikalavimais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtÄ kompetencijÄ veikia laisvai ir savarankiÅ¡kai. Å i konstitucinė nuostata reiÅ¡kia ir tai, kad jeigu Konstitucijoje ar įstatymuose tam tikros funkcijos yra priskirtos savivaldybėms, tai savivaldybės ir vykdo Å¡ias funkcijas ta apimtimi, kuria Å¡ios yra joms priskirtos. Taigi tam tikra dalis savivaldybių kompetencijos turi bÅ«ti įgyvendinama tiesiogiai, kad savivaldybių tarybų sprendimų, priimtų neperžengiant jų kompetencijos ribų, įgyvendinimas neturi bÅ«ti saistomas kurių nors valstybės institucijų ar pareigÅ«nų sprendimų (leidimų, sutikimų ir pan.).

Tačiau pabrėžtina, kad ir tos funkcijos, kurios priklauso iÅ¡imtinai savivaldybėms, yra reglamentuojamos įstatymų. Nė viena iÅ¡ Å¡ių funkcijų nereiÅ¡kia, kad savivaldybės atitinkamoje srityje yra absoliučiai savarankiÅ¡kos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Taigi Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį bÅ«stÄ turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam bÅ«stui gauti ir tik tada priimti atitinkamÄ sprendimÄ .

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, kad V. R. gaunamos pajamos nevirÅ¡ija teisės aktų nustatytų dydžių, ji kito nuosavybės teise priklausančio buto neturi, taip pat ji nebuvo įraÅ¡yta į sÄ raÅ¡Ä asmenų, turinčių teisę į socialinį bÅ«stÄ , nėra. Taigi Å¡iuo konkrečiu atveju Savivaldybė turėdama įstatymu įtvirtintÄ pareigÄ iÅ¡nuomoti socialinį bÅ«stÄ tik asmeniui, atitinkančiam Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo nustatytas sÄ lygas, jos tinkamai neįgyvendino.

Kadangi dėl savivaldybės netinkamų įstatyme įtvirtintų pareigų vykdymo kyla socialinio bÅ«sto nuomininkui, t. y. socialiai jautriai Å¡aliai, neigiami padariniai – iÅ¡keldinimas, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, tai tokiu atveju turi bÅ«ti įvertinamas tokių priemonių proporcingumas ir pagrįstumas. IÅ¡ esmės Kasacinis teismas konstatavo, kad Savivaldybė paskirdama V. R. socialinį bÅ«stÄ turėjo patikrinti, ar ji atitinka visus Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo keliamus reikalavimus socialiniam bÅ«stui gauti ir tik tada priimti atitinkamÄ sprendimÄ .

Tam, kad bÅ«tų galima iÅ¡sinuomoti socialinį bÅ«stÄ , nepakanka duomenų apie tai, kad asmens pajamos ir turtas nevirÅ¡ija nustatytų dydžių. LR Valstybės paramos bÅ«stui įsigyti ar iÅ¡sinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo (toliau – Ä®statymo) 11 str. 3 d. numato, kad savivaldybės socialinis bÅ«stas nuomojamas laikantis eiliÅ¡kumo pagal Å¡io straipsnio 2 dalyje nurodytus sÄ raÅ¡us, iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Taigi, asmuo dar turi bÅ«ti įraÅ¡omas į asmenų, turinčių teisę į socialinio bÅ«sto nuomÄ , sÄ raÅ¡us.

Kaip jau pasisakyta, byloje nėra įrodymų, kad V. R. bÅ«tų buvusi įraÅ¡yta į asmenų turinčių teisę į socialinio bÅ«sto nuomÄ , taip pat nėra duomenų, kad V. R. bÅ«tų priskirta prie tų asmenų, kuriems taikytina iÅ¡imtis (Ä®statymo 11 str. 6 d.), dėl ko jai galėtų bÅ«ti nuomojamas socialinis bÅ«stas nesilaikant Ä®statyme numatyto eiliÅ¡kumo. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė iÅ¡vadÄ , kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011-02-18 sprendimas Nr.1-1987 ir jo pagrindu 2011-03-02 sudaryta Socialinio bÅ«sto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 1.39-N11/1177 priimta pažeidžiant Ä®statymo 11 str. 3 d. numatytÄ reikalavimÄ , kuris numato, kad savivaldybės socialinis bÅ«stas nuomojamas laikantis eiliÅ¡kumo, todėl Sprendimas naikintinas ir jo pagrindu sudaryta Nuomos sutartis nutrauktina.

Vertinant ieÅ¡kovo reikalavimÄ iÅ¡keldinti atsakovę V. R. ir kitus su ja gyvenančius asmenis iÅ¡ buto (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, Kasacinis teismas nutartyje nurodė, kad sprendžiant klausimus dėl asmenų iÅ¡keldinimo iÅ¡ gyvenamojo bÅ«sto, siekiant iÅ¡laikyti Å¡alių interesų pusiausvyrÄ , turi bÅ«ti atsižvelgiama į žmogaus teisę į bÅ«sto neliečiamybę, nepriklausomai nuo to, ar asmuo bÅ«ste apsigyveno laikydamasis nustatytos tvarkos. Nurodė, kad V.

R. socialiniame bÅ«ste (duomenys neskelbtini) gyvenamÄ jÄ vietÄ deklaravo nuo 1975 m., o byloje pateikiami duomenys, kad gyveno Å¡iame bute nuo gimimo, nes Å¡is kaip socialinis bÅ«stas buvo paskirtas jos motinai, kuri mirė 2010 m. liepos 12 d. Susidarę įsiskolinimai už buto nuomÄ , kurie taip pat buvo vienas iÅ¡ pagrindų Savivaldybės reikalavimui nutraukti nuomos sutartį civilinėje byloje Nr. 2-1378-535/2010 V. R. buvo panaikinti. Nustatyta, kad V. R. nuo 2011 m. kovo mėn. apsigyvenimo socialiniame bÅ«ste teisėtai, sudariusi Nuomos sutartį, byloje pateikti duomenys apie jos tvarkingos kaimynystės užtikrinimÄ .

Po Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimo už akių paaiÅ¡kėjo tuo metu nebuvo žinomos faktinės aplinkybės, kodėl buvo susidarę įsiskolinimai už buto nuomÄ ir komunalines paslaugas, t. y. dėl sunkios finansinės padėties, V. R. nedirbant, rÅ«pinantis ir prižiÅ«rint sunkiai sergančiÄ motinÄ . Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus kolegija padarė iÅ¡vadÄ , kad atsižvelgiant į visas pirmiau nurodytas Å¡ios konkrečios bylos faktines aplinkybes bei į tai, kad nors Savivaldybė paskyrė socialinį bÅ«stÄ asmeniui, neatitinkančiam Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo nustatytų sÄ lygų, V.

R. priverstinis iÅ¡keldinimas iÅ¡ buto nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos bÅ«tų neproporcingas pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes. Atsižvelgiant į Kasacinio teismo nutarties argumentus, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nėra pagrindo tenkinti ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį Å¡ioje dalyje ir iÅ¡keldinti atsakovę bei kitus su ja gyvenančius asmenis iÅ¡ buto nesuteikiant jai kitos gyvenamosios patalpos. Teisėjų kolegija, iÅ¡ naujo nagrinėdama bylÄ Å¾odinio proceso tvarka, įvertinusi Kasacinio Teismo argumentus dėl Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybės socialinio bÅ«sto naudingasis plotas, tenkantis vienam Å¡eimos nariui, neturi virÅ¡yti 14 kv. m, iÅ¡skyrus Å¡io straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus, iÅ¡reikalavo sÄ raÅ¡Ä iÅ¡ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos teisės departamento apie laisvus tinkamus gyventi butus (b. l. 75 - 76, b. l. 92, t. 2).

Pateikti duomenys leidžia teigti, kad 2014 m. gruodžio 31 d. duomenimis, yra laisvų ir tinkamų gyventi butų, tačiau jų dydis virÅ¡ija įstatymo nustatytÄ plotÄ . Teismas taip pat iÅ¡reikalavo duomenis iÅ¡ Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (b. l. 89, t. 2), kurie patvirtino, kad paskutinio vertinimo metu 2014 m. vasario 13 d. V. R. nustatytas 70 procentų darbingumo lygis, t.y. asmuo pripažintas darbingu. Ä® teismo posėdžius kviečiama apeliantė V.

R. neatvyko. Atsižvelgiant į bylos aplinkybes, bei vertinant, jog Valstybės paramos bÅ«stui iÅ¡sinuomoti įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 d. d. numato iÅ¡imtis, iÅ¡nuomojant socialinį bÅ«stÄ , kurios numato ir galimybę iÅ¡nuomoti socialinio bÅ«sto padidintÄ plotÄ (kai nėra laisvų butų ir/ar iÅ¡nuomojant vieno kambario butÄ ), o variantai kokį konkretų socialinį bÅ«stÄ bÅ«tų galima suteikti atsakovei, teismui nepateikti, šį klausimÄ turi bÅ«ti spręsti tam priskirta institucija.Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , tačiau spręsdamas reikalavimÄ dėl iÅ¡keldinimo, neatsižvelgė į proporcingumo principÄ , todėl Å¡ioje dalyje atmetant ieÅ¡kovo reikalavimÄ dėl iÅ¡keldinimo, keičiama sprendimo motyvuojamoji dalis, tačiau sprendimo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

         Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija n u t a r i a :         2011 m. gruodžio 16 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimÄ iÅ¡ esmės palikti nepakeistÄ .           Teisėjai                                                    Andrius Ignotas                                                                                                                                                                                                                      Asta Radzevičienė Alma Urbanavičienė