2019-02-12 Nr. AB-3819-3-61-3-04610-2016-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-150-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04610-2016-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. (A. H.) skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. padavė teismui skundą, patikslintą skundą, kuriais prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2016 m. spalio 26 d. raštą Nr. (23.1-08) RNA-32477 „Dėl išieškojimo, vykdant užsienio valstybės prašymą“ (toliau – Raštas) ir VMI 2016 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (23.31-08)491-418 (toliau – Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Raštu buvo informuotas apie VMI 2016 m. spalio 18 d. gautą Vokietijos Federacinės Respublikos Federalinės muitų išieškojimo vykdymo tarnybos prie Hanoverio centrinės muitinės (toliau – Vokietijos tarnyba) 2016 m. rugsėjo 26 d. prašymą išieškoti iš pareiškėjo 238 549,95 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusias sumas (toliau – Prašymas). Prašymas neatitinka 2010 m. kovo 16 d. Tarybos direktyvos 2010/24/ES dėl savitarpio pagalbos vykdant reikalavimus, susijusius su mokesčiais, muitais ir kitomis priemonėmis (toliau – Direktyva) ir Lietuvos Respublikos savitarpio pagalbos išieškant mokesčius įstatymo (toliau – ir Savitarpio pagalbos įstatymas) numatytų prašymui vykdyti reikalavimą dėl mokestinių skolų išieškojimo taikomų sąlygų, kadangi VMI nesuteikta informacija, kad prašančioji institucija išnaudojo reikalavimo įvykdymo galimybes savo valstybėje.

Pareiškėjui nebuvo pateiktas prašančios valstybės (Vokietijos) kompetentingos institucijos sprendimas, kurio pagrindu Vokietijos tarnyba pateikė VMI 2016 m. rugsėjo 26 d. patikslintą suvienodintą dokumentą, leidžiantį vykdyti reikalavimus, vadovaujantis Tarybos direktyva 2010/24/ES (toliau – ir Suvienodintas dokumentas). Pareiškėjo gautuose dokumentuose nėra duomenų, kad VMI apskritai tokį sprendimą yra gavusi. Prašančiajai institucijai kartu su Suvienodintu dokumentu nepateikus sprendimo, kurio pagrindu Suvienodintas dokumentas buvo patikslintas, Prašymas laikytinas neatitinkančiu Direktyvos 15 straipsnio 2 dalies, Savitarpio pagalbos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl vykdyti VMI priimtas nepagrįstai, o Prašymo pagrindu atsakovo priimtas Raštas taip pat yra nepagrįstas ir neteisėtas.

Prašymas išieškoti iš pareiškėjo nurodytas mokestines nepriemokas pateiktas 2016 m. rugsėjo 26 d., todėl yra suėjęs Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas 5 metų terminas reikalavimams, kuriems įvykdyti pradiniai suvienodinti dokumentai išduoti dar 2005 m. rugpjūčio 1 d. ir 2009 m. rugsėjo 4 d. VMI neturi teisinio pagrindo Vokietijos tarnybai teikti pagalbą išieškant iš pareiškėjo minėtus (senesnius kaip 5 metai) reikalavimus. Neaišku, kodėl Rašte nurodyta, jog VMI priimtas Prašymas išieškoti iš pareiškėjo 238 549,95 Eur pajamų mokesčio, o Sprendimu nuspręsta išieškoti 239 240,97 Eur sumą, kuri neatitinka Prašyme nurodytos sumos.

VMI neturėjo teisinio pagrindo priimti Prašymą, todėl jos Sprendimas išieškoti iš pareiškėjo 239 240,97 Eur negali būti teisėtu ir pagrįstu.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu (patikslintu atsiliepimu) prašė pareiškėjo skundą (patikslintą skundą) atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 28 straipsnio pagrindu vykdė Prašymą dėl mokestinės skolos išieškojimo iš pareiškėjo. Prašymo 3 puslapio 6 punkte nurodyta data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas (2015 m. rugpjūčio 6 d.), jo 4 puslapio 7 punkte yra nurodyta senaties termino pabaigos data (2020 m. gruodžio 31 d.). VMI atsisakyti teikti pagalbą Vokietijos tarnybai neturėjo teisinio pagrindo, kadangi 5 metų senaties terminas nesuėjęs. VMI, priimdama Raštą ir Sprendimą, vykdė MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytas mokesčių administratoriui pavestas funkcijas, todėl naikinti nei Rašto, kuris pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, nei Sprendimo nėra teisinio pagrindo. VMI atkreipė dėmesį, kad Prašymo 7 puslapyje bei Suvienodinto dokumento 6 puslapyje nurodyta ta pati reikalavimo suma – 238 549,95 Eur, kuri susideda iš 153 624,45 Eur bendros pagrindinių reikalavimų sumos ir 84 925,50 Eur bendros palūkanų sumos iki Prašymo išsiuntimo dienos. VMI priimant ginčijamą Sprendimą 84 925,50 Eur suma buvo sumažinta 0,33 Eur dėl įskaitymo ir papildomai priskaičiuota 691,35 Eur delspinigių suma. Bendra ginčijamu Sprendimu išieškoma suma sudaro 239 240,97 Eur.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Raštą, o kitą skundo dalį atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl Rašto ir Sprendimo, kuriuo nuspręsta išieškoti iš pareiškėjo 239 240,97 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo. Teismas nustatė, kad VMI iš Vokietijos tarnybos gavo Prašymą išieškoti iš pareiškėjo 238 549,95 Eur pajamų mokesčio ir su juo susijusias sumas, skundžiamu Raštu pareiškėjui pranešė apie gautą Prašymą ir priėmė Sprendimą MAĮ nustatyta tvarka išieškoti iš pareiškėjo 239 240,97 Eur.

6. Teismas nurodė, kad Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies 1 punkte nustatyta išimtis, kada Lietuvos Respublikos institucija neprivalo turėti informacijos, kad prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras. Lietuvos Respublikos institucija neprivalo turėti informacijos apie tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras prašančioje valstybėje, jei akivaizdu, kad prašančiosios institucijos valstybėje narėje nėra turto mokesčių išieškojimui įvykdyti arba, kad taikant tokias procedūras nebus galima atgauti visos reikalaujamos sumos, ir prašančioji institucija turi konkrečios informacijos, įrodančios, kad Lietuvos Respublikoje atitinkamas asmuo turi turto. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų turto prašančioje valstybėje (Vokietijoje), tokios informacijos nepateikė nei prašančiosios valstybės (Vokietijos) institucija (Vokietijos tarnyba), nei pareiškėjas. Per teismo posėdį pareiškėjas patvirtino, kad neturi turto Vokietijoje. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas pažeidė Savitarpio pagalbos įstatymo nuostatas dėl pareigos turėti informaciją, jog prašančioji institucija prieš teikdama prašymą vykdyti išieškojimą atliko tam tikras išieškojimo vykdymo procedūras.

7. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad Vokietijos tarnyba kartu su Suvienodintu dokumentu atsakovui nepateikė Vokietijos tarnybos sprendimo, kurio pagrindu Suvienodintas dokumentas buvo patikslintas, ir kad todėl Prašymas dėl išieškojimo Lietuvoje vykdymo neatitinka Direktyvos 15 straipsnio 2 dalies, Savitarpio pagalbos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje pripažįstama, kad suvienodintas dokumentas yra pakankamas pagrindas vykdyti išieškojimą ir taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, kurių imamasi Lietuvos Respublikoje. Pagal LVAT praktiką VMI neturėjo teisės vertinti nei Suvienodinto dokumento, kuriuo leidžiama vykdyti išieškojimą prašančioje valstybėje narėje, nei šiame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) praktikoje laikomasi analogiškos pozicijos, kad valstybės narės, kurioje yra institucija, į kurią kreipiamasi, teismai iš principo neturi teisės nagrinėti, ar pretenzijos vykdymą leidžiantis suvienodintas dokumentas yra vykdytinas. Todėl VMI neturėjo pareigos reikalauti Vokietijos tarnybos sprendimo, kurio pagrindu Suvienodintas dokumentas buvo patikslintas, taip pat neturėjo vertinti šio dokumento teisėtumo.

8. Iš Prašymo teismas nustatė, kad mokestinio reikalavimo nustatymo data – 2015 m. birželio 24 d., o data, nuo kurios leidžiamas išieškojimo vykdymas – 2015 m. rugpjūčio 6 d., todėl pareiškėjo argumentas, kad yra suėjęs Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas 5 metų terminas, yra nepagrįstas. Prašyme nurodyta, jog senaties termino pabaiga yra 2020 m. gruodžio 31 d., todėl atsakovas negalėjo atsisakyti teikti pagalbą Vokietijos tarnybai. Teismas pabrėžė, kad VMI pateikė pagrįstą paaiškinimą, kodėl VMI Sprendimu nusprendė išieškoti iš pareiškėjo 239 240,97 Eur sumą, t. y. iš esmės dėl papildomai priskaičiuotų delspinigių.

9. Teismo vertinimu, Sprendimas atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus ir laikytinas pakankamai motyvuotu, kadangi jame aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis ir faktinis pagrindas, jis priimtas tam įgalioto subjekto, pasirašytas, dėl to nėra pagrindo jį panaikinti. Raštas negali būti laikomas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku, nes yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, dėl to bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Raštą teismas nutraukė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 1 punkto pagrindu (byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai).

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

11. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad:

11.1. VMI (užsienio valstybės Prašymą vykdančiai Lietuvos Respublikos institucijai) nebuvo suteikta informacija, ar prieš teikdama Prašymą dėl reikalavimo įvykdymo Lietuvoje Vokietijos tarnyba išnaudojo reikalavimo išieškojimo procedūras savo valstybėje (Vokietijoje) ir (ar) išieškojimas Vokietijoje nėra įmanomas dėl Direktyvos 11 straipsnio 2 dalyje bei Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje numatytų priežasčių. Neturėdamas šių duomenų ir priimdamas vykdyti Prašymą, atsakovas pažeidė Savitarpio pagalbos įstatymo 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Vokietijos tarnybai kartu su Suvienodintu dokumentu nepateikus išieškojimą Lietuvoje vykdančiai VMI Vokietijos tarnybos sprendimo, kurio pagrindu Suvienodintas dokumentas buvo patikslintas, Vokietijos tarnybos Prašymas laikytinas neatitinkančiu Direktyvos 15 straipsnio 2 dalies ir Savitarpio pagalbos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

11.2. Teismas formaliai vertino pačios Vokietijos tarnybos Prašyme nurodyto senaties termino pabaigos datą (2020 m. gruodžio 31 d.), nors Vokietijos tarnybos lydintys dokumentai šį faktą paneigia. Prašymas išieškoti iš pareiškėjo nurodytas mokestines nepriemokas atsakovui pateiktas 2016 m. rugsėjo 26 d., dėl to vertintina, jog yra suėjęs Savitarpio pagalbos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas 5 metų terminas reikalavimams, kuriems įvykdyti pradiniai suvienodinti dokumentai išduoti dar 2005 m. rugpjūčio 1 d. ir 2009 m. rugsėjo 4 d.

11.3. Teismas, pasisakydamas, kad atsakovas Sprendimu pagrįstai nusprendė priverstinai išieškoti 239 240,97 Eur, nepateikė jokių motyvų. Prašyme iš pareiškėjo prašoma išieškoti 238 549,95 Eur pajamų mokesčio, todėl neaišku, kokiu teisės aktu remiantis atsakovas Sprendimu nusprendė išieškoti iš pareiškėjo jau didesnę (239 240,97 Eur) sumą, kuri neatitinka Prašyme nurodytos sumos (net pridėjus ir atsakovo nurodytą 691,35 Eur delspinigių sumą). Be to, joks teisės aktas nesuteikia teisės atsakovui savo iniciatyva ir savo nuožiūra priskaičiuoti papildomus delspinigius, kuomet prašančios institucijos prašyme dėl mokestinės skolos išieškojimo tokio reikalavimo net nėra.

11.4. Iš Rašto turinio akivaizdu, kad Raštas turi visus individualaus administracinio akto požymius, todėl laikytinas savarankišku bylos administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku. Šią išvadą patvirtina ir ta faktinė aplinkybė, kad Rašte nurodyta, jog šis Raštas gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka.

12. Atsakovas VMI atsiliepimu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime (patikslintame atsiliepime) į pareiškėjo skundą (patikslintą skundą). Pabrėžia, kad teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, skundžiamas teismo sprendimas yra išsamus, motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo VMI nusprendė MAĮ nustatyta tvarka pagal Vokietijos tarnybos pateiktą Prašymą ir Suvienodintą dokumentą išieškoti iš pareiškėjo 239 240,97 Eur, taip pat Rašto, kuriuo VMI pareiškėją informavo apie Prašymą ir jo (ne)vykdymo pasekmes, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukelia, bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Raštą nutraukė. Skundo dalį dėl Sprendimo teismas atmetė kaip nepagrįstą, iš esmės konstatavęs, kad VMI neturėjo teisės vertinti pateikto Suvienodinto dokumento teisėtumo ir pagrįstumo, kad, priimdama Sprendimą, VMI nepažeidė ginčui aktualių MAĮ ir Savitarpio pagalbos įstatymo nuostatų, pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo papildomas delspinigių sumas, kad Sprendimas yra pakankamai motyvuotas ir atitinka bendruosius individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija papildomai patikrinusi bylą sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Pasisakant dėl šios nutarties 11.1 ir 11.2 punktuose nurodytų apeliacinio skundo argumentų, pirmiausiai pažymėtina, kad jie iš esmės susiję su tuo, kad, pareiškėjo nuomone, VMI, priimdama Sprendimą, tinkamai neįvertino Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytos informacijos ir juose nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi su paminėtais argumentais susijusius pirmosios instancijos teismo motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas į šiuos pareiškėjo argumentus atsakė motyvuotai. Teismas nustatė su tuo susijusias reikšmingas faktines aplinkybes, jas įvertino aktualių MAĮ ir Savitarpio pagalbos įstatymo nuostatų, kontekste, pagrįstai rėmėsi LVAT ir ESTT praktika, pagal kurią atsakovas neturėjo teisės vertinti Prašyme ir Suvienodintame dokumente nurodytų duomenų teisėtumo ir pagrįstumo, ir padarė pagrįstą išvadą, jog naikinti Sprendimo šiais pareiškėjo nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus motyvus visų byloje surinktų įrodymų kontekste, kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, kad teismas nemotyvuotai konstatavo, jog Sprendimu pagrįstai nusprendė priverstinai išieškoti 239 240,97 Eur (žr. šios nutarties 11.3 p.). Atsakydama į tai, kad joks teisės aktas nesuteikia teisės atsakovui priskaičiuoti papildomus delspinigius, teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog VMI pareiga už pavėluotą mokėjimą nuo prašymo vykdyti išieškojimą gavimo dienos Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka skaičiuoti delspinigius, įtvirtinta Savitarpio pagalbos įstatymo 11 straipsnyje, inter alia (be kita ko) jo 4 dalyje, o su tuo susijusi informacija pareiškėjui buvo pateikta skundžiamu Raštu. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad prie skundžiamo Sprendimo pridėta prievolių ataskaita, kurioje nurodoma pareiškėjui paskaičiuota delspinigių suma, kurios paskaičiavimo tikslumo pareiškėjas iš esmės nekvestionuoja.

20. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinusi Rašto turinį, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad Raštas, nepaisant to, kad jame nurodyta, jog jis yra skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka, pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia. Nors pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, be kita ko, reiškia reikalavimą dėl Rašto panaikinimo, inicijuodamas šią administracinę bylą, jis iš esmės nesutinka su VMI priimtu Sprendimu dėl 239 240,97 Eur sumos išieškojimo ir nenurodo, kaip šios, jo nuomone, pažeistos jo teisės galėtų būti apgintos panaikinus Raštą. Nagrinėjamoje byloje pastarojo VMI priimto Sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas buvo įvertintas. Esant tokioms aplinkybėms Raštas laikytinas tarpiniu aktu, o Sprendimas – galutiniu. LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas ar veiksmas (pvz., tarpinis procedūrinis aktas) jokių teisinių pasekmių nesukelia, dėl to negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti, administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2017 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-902-525/2017, 2018 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-121-261/2018, 2019 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-19-502/2019). Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju pagrįstai nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo reikalavimą panaikinti Raštą.

21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo LVAT ir ESTT praktikos ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. H. (A. H.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė