2013-05-02 Nr. AB-1610-3-61-3-00152-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS858-388/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00152-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų E. S. ir A. B. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. S. ir A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, Valstybinė kalbos inspekcija) dėl rašto pripažinimo negaliojančiu, neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. S. ir A. B. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami:

1) pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 13 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – ir Generalinė prokuratūra) raštą Nr. 17.2-25548;

2) iš atsakovo pareiškėjams priteisti po 670 000 Lt piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko 2013 m. sausio 21 d. nutartimi (b. l. 67-68) pareiškėjų skundas buvo perduotas nagrinėti Panevėžio apygardos administraciniam teismui.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 31 d. nutartimi (b. l. 70-72) pareiškėjų E. S. ir A. B. skundą atsisakė priimti.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pirmuoju skundo reikalavimu pareiškėjai prašo pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 13 d. Generalinės prokuratūros raštą Nr. 17.2-25548, kuriuo atsakyta į pareiškėjų 2012 m. gruodžio 10 d. pareiškimą. Pabrėžė, jog iš prie skundo pridėto 2012 m. gruodžio 10 d. pareiškėjų pareiškimo esmės matyti, kad pareiškėjai šiuo pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą (toliau – ir Generalinis prokuroras), nesutikdami su prokuroro Ž. R. atsakymu į jų 2012 m. lapkričio 29 d. pakartotinį skundą bei manydami, kad prokurorai privalo pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjų nurodytų teisėjų nusikalstamos veikos. Pažymėjo, jog pareiškėjų skundžiamame Generalinio prokuroro pavaduotojo D. R. pasirašytame rašte pareiškėjams buvo paaiškinama, kad į jų 2012 m. lapkričio 29 d. skundą buvo atsakyta tinkamai 2012 m. gruodžio 6 d. Generalinės prokuratūros raštu Nr. 17.2-25137, todėl papildomi sprendimai nepriimami ir pakartotinai nebus nagrinėjamas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš skundžiamo rašto turinio matyti, kad šis raštas iš esmės yra informacija pareiškėjams, kad į jų pareiškime keliamus klausimus jau buvo atsakyta ankstesniu raštu. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalimi, 22 straipsnio 1 dalimi, pabrėžė, jog teismas imasi nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų negali būti bylos nagrinėjimo dalyku. Nurodė, jog pareiškėjų skundžiamas raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, pats savaime nesukeliantis pareiškėjams teisinių pasekmių, todėl administracinė teisena dėl šio reikalavimo negali būti pradėta.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iš pareiškėjų skundo turinio bei 2012 m. gruodžio 10 d. pareiškimo, į kurį atsakyta skundžiamu raštu, turinio matyti, kad pareiškėjai nesutinka su skundžiamu raštu dėl to, jog pagal jų prašymą nebuvo priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjų nurodytų teisėjų, pareiškėjų manymu, nusikalstomos veikos, apie kurią pareiškėjai pranešė pareiškime Generaliniam prokurorui. Teismas nurodė, jog skundai, pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką Lietuvos Respublikos prokuratūroje nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (toliau – ir BPK) (Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 patvirtinto Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo 3 p., BPK 168 str.). Teismas rėmėsi ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju skundžiamas raštas yra priimtas pagal pareiškėjų pareiškimą apie nusikalstamą veiką, t. y. susijęs su prokurorų procesinės veiklos vykdymu, todėl konstatavo, jog pareiškėjų skundo pirmasis reikalavimas yra nenagrinėtinas administracinių teismų.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjai reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo grindžia tuo, kad jų skunde nurodyti prokurorai ir teisėjai savo procesinėje veikloje pažeisdami BPK nuostatas pareiškėjams padarė neturtinę žalą. Reikalaudami neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsniu, kuris numato atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, jog bylos dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo nėra priskirtos administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjų skundą šioje dalyje atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administracinių teismų.

Teismas pareiškėjams išaiškino, jog dėl žalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.272 str.), jie turi teisę kreiptis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos apylinkės teismą pagal atsakovo buveinę ar pagal ieškovų gyvenamąją vietą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 26, 29, 30 str.).

III. Pareiškėjai E. S. ir A. B. atskiruoju skundu (b. l. 86-90) prašo pripažinti niekine ir negaliojančia Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį, ją panaikinti bei priimti jų skundą nagrinėjimui.

Atskirajame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismo teisėja, nagrinėdama pareiškėjų skundo priėmimo klausimą, juridinės galios turinčio procesinio dokumento nesurašė. Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas) 10, 11, 12 straipsniais, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas) 21, 22, 24 straipsniais.

Pareiškėjai remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsniu, BPK 164 straipsnio 1 dalimi ir nurodo, jog iš Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalies nuostatos prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą, vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką, kuri inter alia sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2006 m. sausio 16 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad tyrėjo ir prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose yra konstitucinė vertybė; pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ši konstitucinė vertybė būtų paneigiama arba būtų kitaip suvaržomas prokuroro nepriklausomumas organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, palaikant valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose (žr. Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d. nutarimą). Tačiau Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis esą prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimus).

Pažymi, jog pagal BPK 2 straipsnį prokuroras kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Pareiškėjai nurodo, jog tyrėjas ir prokuroras tikrindami skundą aiškiai nurodė, kad skundo netyrė, dėl ko nerado duomenų, patvirtinančių pareiškime nurodytas nusikalstamas veikas. Mano, jog vien prokuroro lakoniško parašymo nepakanka, kad toks jo raštas būtų pripažintas pagrįstu.

Pabrėžia, jog pareiškėjai nuo 2010 m. lapkričio 9 d. apie O. Z., A. P., R. S., A. S. ir V. B. nusikalstamas veikas informuoja Generalinį prokurorą, tačiau pastarasis jų skundų netiria, o juos tirti keletą kartų pavedė prokurorams: I. M., R. M., R. P., Ž. R., N. F. ir kitiems, kurie pareiškėjų skunduose rodytų nusikaltimų netiria, nusikaltimus slepia piktnaudžiaudami prokuroro darbu, atrašo biurokratiškus raštus bei procesinių sprendimų turinčių juridinę galią nepriima.

Pareiškėjai nurodo, jog skundžiamu raštu D. R., vietoje to, kad BPK 2, 168 straipsnių tvarka atliktų ikiteisminio tyrimo veiksmus, informuoja, kad pareiškėjams atsakyta tinkamai, todėl papildomi sprendimai nepriimami. Pažymi, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36 straipsniu, asmuo, nesutinkantis su priimtu sprendimu, turi teisę jį skųsti savo pasirinkimu administracinių ginčų komisijai arba administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka.

Pažymi, jog Vilniaus 1 miesto teisme (šiuo metu – Vilniaus miesto apylinkės teisme) baudžiamojoje byloje Nr. I-285-851/2012 yra klastojama bylos medžiaga, dėl ko būtina pranešti Generaliniam prokurorui, tačiau pirmosios instancijos teismo teisėja priimdama skundžiamą nutartį nuslėpė nusikaltimus ir apie tai nepranešė prokurorui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutarties, kuria teismas pareiškėjų E. S. ir A. B. skundą atsisakė priimti, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, jog nurodyta nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kuriame buvo pareikšti du reikalavimai: pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 1 d. Generalinės prokuratūros raštą Nr. 17.2-25548 ir iš atsakovo pareiškėjams priteisti po 670 000 Lt piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, todėl dėl šių pareiškėjų reikalavimų priimtinumo pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjų reikalavimu pripažinti negaliojančiu 2012 m. gruodžio 13 d. Generalinės prokuratūros raštą Nr. 17.2-25548, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiame rašte yra nurodyta, kad į pareiškėjų 2012 m. lapkričio 29 d. skundą Generalinės prokuratūros 2012 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 17.2-25137 atsakyta tinkamai, todėl papildomi sprendimai nepriimami ir pakartotinai pareiškėjų keliamas klausimas nebus nagrinėjamas (b. l. 10).

Vertindama pareiškėjų nurodytą reikalavimą teisėjų kolegija visų pirma nurodo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalį administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2011 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir VAĮ) 2 straipsnio 1 dalis pateikia viešojo administravimo sąvoką ir numato, kad tai yra įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas.

Pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka organizuoja ikiteisminį tyrimą, jam vadovauja, atlieka ikiteisminį tyrimą ar atskirus ikiteisminio tyrimo veiksmus. Tačiau ABTĮ 16 straipsnio 2 dalis expressis verbis numato, jog administracinių teismų kompetencijai inter alia nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Manytina, jog toks teisinis reguliavimas yra grindžiamas tuo, kad prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 118 straipsnį, nustatantį, kad valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai. Be to, prokuroro procesinio sprendimo pagrįstumo vertinimas ne baudžiamojoje byloje pažeistų Prokuratūros įstatymo normas dėl prokurorų veiklos nepriklausomumo. Prokuroras pagal Prokuratūros įstatymą turi valstybės pareigūno statusą, tačiau, kaip minėta, administracinių teismų kompetencijai nepriskirta tirti procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu (ABTĮ 16 str. 2 d.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-374/2012).

Kita vertus, Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, kad prokuratūra pagal kompetenciją nagrinėja asmenų prašymus, pareiškimus ir skundus. Asmenų aptarnavimo Lietuvos Respublikos prokuratūroje tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 1-3 (2009 m. gruodžio 11 d. redakcija) (toliau – ir Aprašas), 2 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikos prokuratūroje asmenys aptarnaujami vadovaujantis Konstitucija, Prokuratūros įstatymu, VAĮ, kitais įstatymais, reglamentuojančiais prokuratūros veiklą, Prokuratūros ir prokurorų kompetencijos nuostatais, kitais norminiais teisės aktais ir Aprašu, parengtu vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“.

Kita vertus, Aprašo 3 punktas įtvirtina, kad skundai, pareiškimai ar pranešimai apie nusikalstamą veiką, taip pat prašymai, skundai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų ar kiti baudžiamajame procese numatyti skundai nagrinėjami vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksu (toliau – ir BPK), Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 11 d. įsakymu Nr. I-47 patvirtintomis rekomendacijomis „Dėl naujojo Baudžiamojo proceso kodekso 169 ir 171 straipsnių taikymo“, Generalinio prokuroro 2003 m. balandžio 18 d. įsakymu Nr. I-58 patvirtinta Ikiteisminio tyrimo pradžios registravimo tvarka ir jų nagrinėjimui Aprašo nuostatos netaikomos. Taigi iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad tokių skundų nagrinėjimui nei Aprašo, nei ABTĮ nuostatos nėra taikomos.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija pažymi, jog teisėsaugos institucijos pagal savo vykdomų funkcijų pobūdį gali veikti tiek kaip viešojo administravimo, tiek kaip ikiteisminio tyrimo subjektas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556-96/2008). Tačiau tik tuo atveju, kai pareiškėjų skunde nurodyti reikalavimai yra siejami su viešojo administravimo sritimi, teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo patikra priskirtina administracinių teismų kompetencijai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-374/2012).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog Generalinei prokuratūrai pateiktu skundu pareiškėjai prašė pradėti ikiteisminį tyrimą jų skunde nurodytų asmenų atžvilgiu, teisėjų taryboje iškelti pareiškėjų nurodytiems teisėjams drausmės bylas, Lietuvos Respublikos Prezidentūroje susipažinti su pareiškime nurodytomis teisėjų nusikalstamomis veikomis ir tokiu pagrindu kreiptis į Teisėjų tarybą su reikalavimu pateikti prašymą Lietuvos Respublikos Prezidentei dėl nurodytų teisėjų atleidimo iš darbo, paaiškinti, ar prisiekė Lietuvos Respublikos Prezidentei O. Z. ir V. B. ar Lietuvos Respublikos Prezidentė išdavė dekretą dėl teisėjų O. Z. ir V. B., nušalinti nuo baudžiamosios bylos Nr. I-285-851/2012 prokurorę V. G.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog iš pareiškėjų skundo, 2012 m. gruodžio 10 d. pareiškimo, į kurį atsakyta skundžiamu raštu, turinio matyti, kad pareiškėjai nesutinka su skundžiamu raštu dėl to, jog pagal jų prašymą nebuvo priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl pareiškėjų nurodytų teisėjų nusikalstomos veikos, apie kurią pareiškėjai pranešė savo pareiškime Generaliniam prokurorui (b. l. 29-30). Pažymėtina, jog iš pareiškėjų skundo matyti, kad jų reikalavimas, argumentai, kuriais yra grindžiamas skundžiamo rašto neteisėtumas, nėra siejami su viešojo administravimo sritimi, o siejami būtent su atsisakymu atlikti ikiteisminį tyrimą.

Kaip jau minėta, remiantis ABTĮ 16 straipsnio 2 dalimi, administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu. Šiuo atveju BPK (2013 m. sausio 1 d. redakcija) 168 straipsnis reglamentuoja atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą, tokio atsisakymo skundimo tvarką ir tokiu atsisakymu prokuratūra neveikia viešojo administravimo srityje. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju skundžiamas raštas yra priimtas pagal pareiškėjų pareiškimą apie nusikalstamą veiką, t. y. susijęs su prokurorų procesinės veiklos vykdymu, todėl pareiškėjų skundo reikalavimas dėl jo panaikinimo yra nenagrinėtinas administracinių teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

Kiek tai yra susiję su pareiškėjų skundo reikalavimu jiems iš atsakovo priteisti po 670 000 Lt piniginę kompensaciją neturtinei žalai atlyginti, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti skundą šioje dalyje kaip nepriskirtiną administraciniam teismui.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog ginčai dėl žalos atlyginimo yra civilinio pobūdžio ir pagal bendrą taisyklę jie yra priskirti nagrinėti bendrosios kompetencijos teismui (toliau – ir CPK) 22 str. 1 d., 25 str.). Tačiau administracinis teismas nagrinėja ginčus dėl žalos atlyginimo, numatytus ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).

Pažymėtina, jog ginčai dėl žalos atlyginimo, kai žala siejama su prokuratūros, ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmais, atliktais tiriant nusikalstamas veikas bei šioms institucijoms veikiant kaip ikiteisminio tyrimo baudžiamajame procese subjektams, nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją, todėl jie turi būti nagrinėjami bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą byloje V. A. S. v. valstybė, atstovaujama Generalinės prokuratūros, 2007 m. gegužės 22 d. nutartį, priimtą byloje J. J. v. Lietuvos šaulių sąjunga). Tačiau ginčus dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ar teismo neteisėtų veiksmų, nagrinėja administraciniai teismai, jeigu šių pareigūnų skundžiami veiksmai buvo susiję su viešuoju administravimu arba atlikti pagal administracinių bylų teiseną reglamentuojančias procesines normas (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 22 d. nutartį, priimtą byloje V. D. Ž. ir T. Ž. v. Šilalės rajono apylinkės prokuratūra).

Pastebėtina, jog toks teismų kompetencijų atskyrimas yra siejamas, be kita ko, su tuo, kad pagal ABTĮ 16 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų procesinių veiksmų, susijusių su bylų tyrimu, todėl atitinkamai administraciniam teismui nepriskirtina ir nagrinėti ginčų dėl žalos, siejamos su tokių veiksmų netinkamu atlikimu ar/ir neatlikimu, atlyginimo.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjų keliamas reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo iš esmės yra siejamas su E. P. S. nusikalstamų veikų netyrimu, biurokratišku atrašinėjimu į pareiškėjų skundus, pareiškėjams nurodant, kad dėl tokių veiksmų jie patyrė išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, prarado pasitikėjimą visuomene, darbus, todėl negali išlaikyti savo šeimų (b. l. 1-9).

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų argumentus, veiksmus, su kuriais jie sieja jiems padarytą neturtinę žalą, pažymi, jog pareiškėjų keliamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo nėra grindžiamas prokuratūros, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmais VAĮ 2 straipsnio 1 dalies prasme, todėl keliamas ginčas nepatenka į ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą administracinio teismo nagrinėjamų bylų kategoriją. Pastebėtina, jog žalos, padarytos atitinkamais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtais veiksmais, atlyginimo klausimus reglamentuoja CK 6.272 straipsnis ir tokie ginčai yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (CPK 1 str. 1 d., ABTĮ 16 str. 2 d.). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ginčas dėl šio pareiškėjų reikalavimo nagrinėjimo nepriklauso administracinių teismų kompetencijai ir išaiškino pareiškėjams teisę ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti bendrosios kompetencijos teismui CPK nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju taip pat atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas jų skundo priėmimo klausimą juridinės galios turinčio procesinio dokumento nesurašė ir pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (toliau – ir Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas) 10, 11, 12 straipsnį, Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo (toliau – ir Valstybinės kalbos įstatymas) 21, 22, 24 straipsnius. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (2006 m. gruodžio 28 d. redakcija) 1 straipsnis numato jo taikymo sritį ir nustato, kad jis reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimą, jo stadijas, teisės aktų formos, struktūros, turinio ir kalbos reikalavimus. Valstybinės kalbos įstatymo (2002 m. liepos 3 d. redakcija) 1 straipsnis numato, jog jis, be kita ko, nustato valstybinės kalbos vartojimą viešajame Lietuvos gyvenime, valstybinės kalbos apsaugą, kontrolę ir atsakomybę už Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimus. Tačiau pažymėtina, jog procesine prasme teismo priimama nutartis turi atitikti bendruosius šiam procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, apibrėžtus ABTĮ 106 straipsnyje, kuriame yra įtvirtina, kas turi būti nurodyta priimtoje administracinio teismo nutartyje. Šiuo atveju, kaip matyti iš bylos medžiagos, priimta skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės atitinka nurodytus reikalavimus, todėl nepagrįsta teigti, kad pirmosios instancijos teismas juridinės galios turinčio procesinio dokumento nesurašė.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija pažymi, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą, todėl pareiškėjų atskirasis skundas atmestinas ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjų E. S. ir A. B. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis