eabd7ee7-440f-4292-b4d5-e1dc04294c99 · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                                                                                                                                                                       Civilinė byla Nr. e2A-303-267/2018                                                                           Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07106-2017-6                                                             Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.5.1.; 1.3.5.3.4.; 1.3.5.7.; 3.1.7.11.;3.3.1.20.; (S)                                                                               ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2018 m. balandžio 20 d.Šiauliai Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės,           teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo K.

K. ir atsakovės UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1027-291/2017 pagal ieškovo K. K. ieškinį atsakovei UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo. Teisėjų kolegija           n u s t a t ė:                                                                    I.

Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovas K. K. ieÅ¡kiniu kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Å iaulių skyriaus darbo ginčų komisijos 2017-08-02 sprendimÄ Nr. DGKS-3914 darbo byloje Nr. APS-116-10970/2017 ir priteisti ieÅ¡kovui iÅ¡ atsakovės 1160,85 Eur nesumokėto darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2017 m. birželio 21 d.; nesumokėto darbo užmokesčio dalį laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos; 1160,85 Eur delspinigius nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio sumos, paskaičiuotos iki 2017 m. birželio 21 d.; delspinigius, paskaičiuotus nuo laiku nesumokėtos darbo užmokesčio sumos nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos.

Nurodė, kad nuo 2007-07-17 iki 2017-05-31 dirbo įmonėje vairuotoju-konduktoriumi. Darbo sutartyje buvo nurodyta, kad ieÅ¡kovas dirba pagal nustatytÄ grafikÄ 8 val. per dienÄ , tačiau pagal susiformavusiÄ ilgalaikę praktikÄ vežant keleivius tam tikrais marÅ¡rutais jam teko dirbti nuo 5.35 val. iki 18.50 val. ir ilgiau. Atsakovė nemokėjo jam viso priklausančio darbo užmokesčio už visÄ darbo dienÄ , o mokėjo darbo užmokestį tik už faktiÅ¡kai nuvažiuotÄ laikÄ nuo UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ autobusų stoties iki nustatyto marÅ¡ruto galutinės stotelės ir grįžimÄ marÅ¡rutu atgal, nesumokėdama viso priklausančio darbo užmokesčio už visÄ darbo dienÄ .

Darbdavys taip pat sumokėdavo už 20 min. darbo pradžioje ir 20 min. darbo pabaigoje, Å¡is laikas buvo skirtas transporto priemonei paruoÅ¡ti, sutvarkyti, nuplauti, nors realiai Å¡io laiko buvo mažai. Mano, kad į darbo laikÄ turi bÅ«ti įskaitytas visas kitas priverstinių stovėjimų tarp marÅ¡rutų laikas, už jį turi bÅ«ti mokamas darbo užmokestis. Pertraukų metu ieÅ¡kovas buvo materialiai atsakingas tiek už autobusÄ , tiek už gautas iÅ¡ keleivių lėšas, todėl jis negalėjo laisvai disponuoti laisvu tarp marÅ¡rutų laiku.

2. Atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. IeÅ¡kovui buvo vedama suminė darbo laiko apskaita. IeÅ¡kovas dirbo slenkančiais darbo ir poilsio režimo grafikais. Darbo dienÄ ieÅ¡kovas vykdavo jam nustatytais marÅ¡rutais, kurių pastovus grafikas yra sudarytas ir suderintas su Å iaulių rajono savivaldybe. IeÅ¡kovo nurodomi tarp kiekvieno marÅ¡ruto susidarantys stovėjimai negali bÅ«ti traktuojami kaip papildomos ar specialios pertraukos, kurios yra įskaitomos į darbo laikÄ ir už jas apmokama.

IeÅ¡kovas, dirbdamas vairuotoju-konduktoriumi, pertraukų tarp reisų metu neatlieka jam pavestų darbinių funkcijų, todėl minimas pertraukų laikas neįtraukiamas į faktiÅ¡kai iÅ¡dirbtÄ darbo laikÄ . Pertraukų tarp marÅ¡rutų metu ieÅ¡kovas laisvÄ laikÄ gali leisti savo nuožiÅ«ra, draudimo palikti autobusÄ ir kasÄ nėra. Vairuotojams už pinigų saugojimÄ nėra mokama. LaisvÄ tarp marÅ¡rutų laikÄ ieÅ¡kovas galėjo leisti savo nuožiÅ«ra. Pareigos vairuotojui-konduktoriui pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp marÅ¡rutų bÅ«ti autobuse autobusų stotyje ar bendrovės teritorijoje nėra.

IeÅ¡kovas turėjo grafikÄ , su kuriuo kiekvienÄ mėnesį buvo supažindinamas pasiraÅ¡ytinai, kuriame buvo nurodytas marÅ¡rutų iÅ¡vykimo ir parvykimo laikas. IeÅ¡kovas pertraukų tarp marÅ¡rutų metu darbo vietoje faktiÅ¡kai nebÅ«davo, o pertraukas, atsakovui priklausančia transporto priemone – autobusu – leisdavo savo gyvenamosios vietos ir kitais adresais, kurie darbo grafikuose nėra nurodyti.                            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 3.

Šiaulių apylinkės teismas Šiaulių rūmai 2018 m. sausio 3 d. sprendimu ieškovo ieškinį atsakovei atmetė. Iš ieškovo K. K. priteisė atsakovei UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.

4. Ieškovas patvirtino, kad jam buvo žinomi darbo grafikai, bei tarp maršrutų esančios pertraukos, administracija apie tai jį informavo, galimybė susipažinti su grafikais buvo sudaryta. Be to, ieškovas neneigė tos aplinkybės, kad buvo supažindintas su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais. Atsakovė patvirtino ir ieškovas to nepaneigė, kad ieškovui nebuvo nustatyta pareiga pertraukų tarp maršrutų metu būti darbo vietoje arba transporto priemonėje, jis tuo metu savo laiku galėjo disponuoti savo nuožiūra.

Nors ieÅ¡kovas ir nurodo, kad tuo metu dažnai bÅ«davo transporto priemonėje, tačiau tai buvo jo pasirinkimas, o ne darbdavio nurodymas. Pats ieÅ¡kovas neneigė aplinkybės, kad kartais per ilgÄ jÄ pertraukÄ vykdavo į namus su autobusu. Teismas atmetė ieÅ¡kovo teiginį, kad pertraukų tarp marÅ¡rutų metu jis turėjo remontuoti transporto priemonę ar jÄ valyti, nes įmonėje dirba kvalifikuoti Å¡altkalviai, kuriems pagal pareigų pobÅ«dį buvo pavesta remontuoti transporto priemones. Ä®monėje taip pat dirbo autobusų plovėjas.

Be to, ieÅ¡kovas neneigia, kad kai kuriais atvejais ieÅ¡kovas informuodavo darbdavį, kad pertraukų tarp marÅ¡rutų metu ar kitu laiku reikia atlikti transporto priemonių remontÄ , tai buvo pažymima kelionės lapuose ir už šį laikÄ jam buvo apmokama. IeÅ¡kovas nurodo, kad sumažėjo atlyginimas, nes anksčiau tokių remontų bÅ«davo atliekama daugiau, bet esant įmonėje Å¡altkalviui Å¡i situacija pasikeitė. IeÅ¡kovo argumentus dėl transporto priemonių plovimo pertraukų metu teismas pripažino nepagrįstais, kadangi atsakovės vadovo 2006-03-28 įsakymu dėl darbo laiko apskaitos autobusų vairuotojams-konduktoriams autobusų plovimui skirta 20 minučių ir nustatyta, kad Å¡is darbo laikas apmokamas, pretenzijų dėl Å¡io laiko pailginimo ieÅ¡kovas administracijai neteikė.

Teismas pažymėjo, kad pareiginiuose nuostatuose nurodyta, jog vairuotojo-konduktoriaus pagrindinė pareiga ir funkcija yra vairuoti transporto priemonę (2.3 punktas), ir Å¡iuose nuostatuose nėra numatyta ieÅ¡kovo pareigos remontuoti transporto priemonę, jÄ plauti ar atlikti kitas su tiesioginėmis pareigomis nesusijusias funkcijas. Kaip patvirtino ieÅ¡kovas, jokių raÅ¡ytinių darbdavio nurodymų dėl kitų, nei darbo sutartimis sulygtų, pareigų atlikimo jiems nebuvo teikta, ieÅ¡kovas, bÅ«damas pavyzdingas darbuotojas, pats savo iniciatyva norėjo palaikyti geresnę autobuso bÅ«klę.

IeÅ¡kovas taip pat patvirtino, kad pertrauktų tarp marÅ¡rutų metu kartais su juo susisiekdavo dispečerė, kuri papraÅ¡ydavo vykti kitu marÅ¡rutu, o jam sutikus vykti, toks laikas buvo įskaitomas į darbo laikÄ ir buvo tinkamai apskaitomas ir apmokamas. Teismas pripažino, kad pertraukų tarp marÅ¡rutų metu ieÅ¡kovas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, neprivalėjo bÅ«ti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, nebuvo darbdavio įpareigotas bÅ«ti nuolat pasiekiamas, kad jį bÅ«tų galima iÅ¡kviesti vykti kitu marÅ¡rutu, o net ir jam atsisakius vykti kitu marÅ¡rutu, jokios sankcijos negalėjo bÅ«ti taikomos, per pertraukas galėjo laisvai disponavo savo laiku, todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks Å¡ias pertraukas į faktiÅ¡kai iÅ¡dirbtÄ darbo laikÄ .

IeÅ¡kovas ilgÄ laikÄ dirbo UAB „Kuršėnų autobusų parkas“, žinojo apie darbo grafikus ir marÅ¡rutus, grafikai buvo su juo derinami, patvirtino, kad gaudavo atsiskaitymo lapelius, turėjo galimybę, esant neaiÅ¡kumams, pasitikslinti informacijÄ pas įmonės administracijÄ ar buhalterį, todėl turėjo suprasti kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas. Nors ieÅ¡kovas nurodė, kad nežinojo apie suminės darbo laiko apskaitos taikymÄ Ä¯monėje, tačiau teismas sprendė, kad ieÅ¡kovui, kaip profesinės sÄ jungos atstovui įmonėje, tvarka buvo žinoma, tačiau galimai nežinomas Å¡ios darbo apskaitos įvardijimas.

Atmetus pagrindinį ieÅ¡kovo reikalavimÄ , teismas sprendė, kad nepagrįstas yra ieÅ¡kovo reikalavimas priteisti nesumokėto darbo užmokesčio dalį nuo 2017 m. birželio 21 d. iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat delspinigius už minėtÄ laikotarpį, kadangi Å¡iuo metu galiojanti DK redakcija nenumato darbdaviui prievolės apmokėti už laikÄ tarp marÅ¡rutų, kuriuo metu vairuotojai nevykdo jiems pavestų darbo funkcijų. Ä®vertinęs tai, teismas sprendė, kad ieÅ¡kovo ieÅ¡kinys yra nepagrįstas, todėl jį atmetė.

                      III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai 5. Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas K. K. praÅ¡o panaikinti Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2018 m. sausio 3 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:     5.

1. Apelianto nuomone, teismas priimdamas sprendimÄ , netinkamai taikė ir vertino materialinės ir procesinės teisės normas, neįvertino visų svarbių aplinkybių, reikalingų teisingam ir neÅ¡aliÅ¡kam bylos iÅ¡nagrinėjimui.     5.2. Apeliantas tvirtina, kad nei su juo sudarytoje darbo sutartyje, nei vėlesniais pakeitimais nėra įtvirtinta, kad ieÅ¡kovui bus taikoma suminė darbo laiko apskaita. Be to, apeliantas su įsakymu dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo pasiraÅ¡ytinai nėra supažindintas.

Suminės darbo laiko apskaitos įvedimas nebuvo suderintas su profesine sÄ junga, todėl apeliantas įsitikinęs, kad atsakovės įmonėje suminė darbo laiko apskaita apeliantui negali bÅ«ti taikoma.     5.3. Teismas netinkamai taikė ir aiÅ¡kino teisės normas nustatančias pertraukÄ pailsėti ir pavalgyti ir padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovui DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata netaikoma. Atsakovė nepagrįstai neįskaitė tarp marÅ¡rutų susidarančių stovėjimų į darbo laikÄ , pripažindama juos pertrauka pailsėti ir pavalgyti, kadangi apeliantui už stovėjimÄ tarp marÅ¡rutų laikÄ privalėjo bÅ«ti mokamas darbo užmokestis.

Apeliantas laikosi pozicijos, kad tarpai tarp marÅ¡rutų turėjo bÅ«ti laikomi papildomomis pertraukomis ir jos turėjo bÅ«ti įtrauktos į darbo laikÄ ir už jį turėjo bÅ«ti apmokama. Tarpuose tarp marÅ¡rutų apeliantas buvo darbdavio pavaldume, atliko kitas darbines funkcijas, todėl negalėjo laisvai disponuoti savo laiku.

6. Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. sausio 3 d. sprendimo dalį, kuria atsakovei iš ieškovo priteista 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ir priteisti 837,67 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:     6.

1. Jokių prielaidų ir sÄ lygų mažinti iÅ¡laidas teismo sprendime numatytais pagrindais įstatymas nenumato. Apeliantė yra įsitikinusi, jog byla yra sudėtinga, o bylos dokumentų apimtis yra didelė. IeÅ¡kovÄ atstovavo net dvi profesinės sÄ jungos atstovės, turinčios aukÅ¡tÄ jį universitetinį teisinį iÅ¡slavinimÄ , todėl ieÅ¡kovas neturėtų bÅ«ti laikomas silpnesniÄ ja Å¡alimi. Teismas pripažino, kad atsakovės praÅ¡omos iÅ¡laidos už advokato pagalbÄ nesiekia LR Teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose rekomendacijose “Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas)” nustatytų maksimalių dydžių.

Apeliantė tvirtina, kad esant didelei dokumentų apimčiai jų kopijavimo paslaugų iÅ¡laidos turi bÅ«ti atlygintos. Aplinkybė, jog tas pats advokatas atstovauja net penkiose bylose nėra ir negali bÅ«ti pagrindu mažinti bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimÄ Å¡ioje byloje. Be to, teismo posėdžių metu sugaiÅ¡tas laikas taip pat turi bÅ«ti atlygintas ir tai nepriklauso nuo bylų skaičiaus.

7. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ praÅ¡o apelianto apeliacinį skundÄ atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais:    7.1. Apelianto argumentai dėl jo nežinojimo apie bendrovėje taikomÄ suminę darbo laiko apskaitÄ , yra nepagrįsti ir atmestini. Suminė darbo laiko apskaita bendrovėje buvo įvesta 2004 m., ieÅ¡kovas darbo sutartį sudarė 2007-07-17, t. y. esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai.

Darbuotojų profesinė sÄ junga bendrovėje įsisteigė tik 2015-11-23, todėl neteisus apeliantas tvirtindamas, kad 2004-01-02 įsakymas nebuvo derintas su profesine sÄ junga.     7.2. Apeliantui netaikoma DK 158 str. 1 d. nuostata dėl pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios ir pertraukos trukmės. Apeliantas pertraukų taip reisų metu neatlikdavo jokių jam pavestų darbinių funkcijų, todėl apelianto faktiÅ¡kai dirbtas laikas pagal realius marÅ¡rutų grafikus pagrįstai pripažintas pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir neįtrauktas į faktiÅ¡kai iÅ¡dirbtÄ darbo laikÄ (DK 143 str. 2 d. 5 p.).

Papildomos ir specialios pertraukos, kaip kad stovėjimai tarp marÅ¡rutų, pas atsakovę nėra nustatytos ir negali bÅ«ti taikomos, todėl apelianto reikalavimai dėl stovėjimų tarp marÅ¡rutų trukmės laikymo papildomomis ir specialiomis pertraukomis yra nepagrįsti ir atmestini.     7.3. Apelianto minimas Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo sprendimas, kad tai turėtų bÅ«ti laikoma darbo laiku, dėl paminėtų faktinių aplinkybių nepanaÅ¡umo, negali bÅ«ti laikomas precedentu, taikytinu Å¡ioje byloje.

Teismas pagrįstai konstatavo, kad pertraukų tarp marÅ¡rutų metu apeliantas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, neprivalėjo bÅ«ti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, nebuvo darbdavio įpareigotas bÅ«ti nuolat pasiekiamas, todėl galėjo laisvai disponuoti savo laiku. Tai reiÅ¡kia, kad Å¡iuo laiku apeliantas galėjo tenkinti savo poreikius, ilsėtis ir pan., t. y. Å¡iuo laiku jis nebuvo darbdavio žinioje ir nevykdė darbinių funkcijų. Autobusai yra rakinami, paliekami autobusų stovėjimo stotyje arba bendrovės teritorijoje, abi teritorijos stebimos vaizdo kameromis, yra atskirtos nuo kitų miesto teritorijų, tokiu bÅ«du bendrovė pati prisiima pareigÄ ir rizikÄ užtikrinti tiek autobuso, tiek jame esančio turto saugumÄ .

8. Atsiliepimu į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas K. K. praÅ¡o apeliantės apeliacinį skundÄ atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais argumentais:    8.1. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos specifikÄ , Å¡io darbo ginčo Å¡alys iÅ¡ esmės nėra lygios, ieÅ¡kovas nesinaudojo advokatų ar advokatų padėjėjų pagalba, be to, atsakovė (darbdavė), kaip juridinis asmuo, yra stipresnioji proceso Å¡alis, kuri nagrinėjamoje byloje naudojosi advokato teisine pagalba.

Darbo ginčas darbdavio požiūriu nebuvo itin sudėtingas, nors bylos apimtis yra nemaža, tačiau dalį esminės ginčo sprendimui bylos medžiagos sudaro teismo išreikalauta medžiaga, be to, įvyko tik du teismo posėdžiai. Teisme nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos tarp to paties atsakovo ir kitų bendrovės vairuotojų, šiose bylose atsakovei atstovauja tas pats advokatas, todėl teismas pagrįstai sumažimo atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija           k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Dėl ieÅ¡kovo apeliacinio skundo argumentų 9. Byloje kilo ginčas dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo, sprendžiant reikalavimus susijusius su darbo laiko režimu keleivių vežimo įmonėje. 10. Pažymėtina, kad, atmesdamas skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009;

Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Apeliacinės instancijos teismas iÅ¡ esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, tačiau papildomai pasisako dėl pagrindinių apeliacinio skundo motyvų.     Dėl darbo užmokesčio ir teisės normų, reglamentuojančių suminę darbo laiko apskaitÄ taikymo pažeidimo 11. Apeliacinį skundÄ apeliantas grindžia argumentu, kad su juo sudarytoje darbo sutartyje nėra įtvirtinta, kad ieÅ¡kovui bus mokamas darbo užmokestis taikant suminę darbo laiko apskaitÄ , su atsakovės direktoriaus 2004-01-02 įsakymu Nr. 1, kuriuo buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita, ieÅ¡kovas pasiraÅ¡ytinai nesupažindintas, todėl apelianto atžvilgiu suminė darbo laiko apskaita negali bÅ«ti taikoma.

12. Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas K. K. ir atsakovė UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ 2007 m. liepos 17 d. sudarė darbo sutartį Nr. 254, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas nuo 2007-07-17 pradėjo dirbti pas atsakovę autobuso vairuotoju-konduktoriumi, kuria sulygta, kad ieÅ¡kovas dirba pagal nustatytÄ grafikÄ 8 val. per dienÄ . Detalus ieÅ¡kovo pareigybės apraÅ¡ymas ir priskiriamos funkcijos yra nurodytos vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose. Darbo sutarties Å¡alys susitarė, kad ieÅ¡kovas dirbs 8 valandų darbo dienÄ pagal patvirtintÄ darbo grafikÄ , mokant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytÄ minimalų valandinį atlygį ir priedus.

Vadinasi, Å¡alys susitarė dėl bÅ«tinųjų sutarties sÄ lygų. IeÅ¡kovas, prieÅ¡ pradėdamas dirbti pas atsakovę, buvo supažindintas su bendrovės vidaus teisės aktais: vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, įsakymais ir t. t., o su vairuotojų-konduktorių pareiginiais nuostatais, darbo tvarkos taisyklėmis, įsakymais ieÅ¡kovas buvo supažindintas pasiraÅ¡ytinai. Byloje taip pat nustatyta, jog dar iki ieÅ¡kovo priėmimo į darbÄ UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ autobuso vairuotojams-konduktoriams buvo įvesta suminė darbo laiko apskaita 2004 m. sausio 2 d.

UAB „Kuršėnų autobusų parkas“ direktoriaus įsakymu Nr. 1 „Dėl suminės darbo laiko apskaitos įvedimo“. Paties ieÅ¡kovo pripažinta, kad pasiraÅ¡ydamas darbo sutartį su atsakove, jis suprato, jog turės dirbti vairuotoju-konduktoriumi pagal iÅ¡ anksto sudarytÄ darbo grafikÄ ir kad jo darbas priklauso nuo kiekvienÄ dienÄ besikeičiančio darbo grafiko. Darbo tvarkos taisyklėse yra numatyta, kad vairuotojas-konduktorius dirba pagal suminę darbo laiko apskaitÄ . Teismo vertinimu reikÅ¡minga tai, kad kiekvienÄ mėnesį apeliantas buvo susipažindintas su darbo grafikais, kiekvienÄ mėnesį jam bÅ«davo įteikiami atsiskaitymo lapeliai, darbo užmokestį apeliantas gaudavo pagal darbo laiko apskaitos žiniaraščių duomenis, tokį ilgÄ laiko tarpÄ apeliantui nekilo abejonių dėl nustatytos darbo laiko apskaitos, dėl to jokių pretenzijų darbdaviui nereiÅ¡kė.

Svarbu ir tai, kad bendrovėje įsteigus profesinės sÄ jungos „Sandrauga“ padalinį, apeliantas nuo 2015-11-23 iÅ¡rinktas pirmininko pavaduotoju, todėl su darbo grafikais, jų sudarymo principais, juose iÅ¡dėstyta informacija buvo susipažinęs ir tai patvirtino savo paraÅ¡ais. Ä®vertinęs tai, bylÄ nagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas tikrai turėjo suprasti kaip yra skaičiuojamas ir apmokamas jo dirbtas laikas ir negalėjo nežinoti apie bendrovėje taikomÄ suminę darbo laiko apskaitÄ ir darbo užmokesčio mokėjimo sistemÄ .

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apelianto argumentus, jog jis nežinojo, kad dirba pagal suminę darbo laiko apskaitÄ , pagal kuriÄ jam ir apmokama, atmeta kaip nepagrįstus.

13. Apeliaciniame skunde apeliantas akcentuoja, kad darbdavio priimami įsakymai ir kiti lokaliniai teisės aktai, keičiantys darbuotojo teisinę padėtį darbo teisiniuose santykiuose yra neatsiejama darbo sutarties dalis bei remiasi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika. Akivaizdu, kad suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje buvo įvesta dar 2004 metais ir nebuvo keista. Apeliantas su darbdaviu darbo sutartį sudarė 2007-07-17, t. y. bendrovėje esant įvestai suminei darbo laiko apskaitai, todėl daug anksčiau, negu sudaryta darbo sutartis, priimtas įsakymas įvesti suminę darbo laiko apskaitÄ niekaip negalėjo pakeisti apelianto teisinės padėties darbo santykiuose, nes jis tuo metu dar pas atsakovę nedirbo.

14. Apeliantas užsimena, kad suminė darbo laiko apskaita gali bÅ«ti įvesta atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę ir teigia, kad atsakovė siekia paneigti įstatymo nustatytÄ profesinės sÄ jungos teisę dalyvauti suminės darbo laiko apskaitos įvedimo procese. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje įvesta ir taikoma vairuotojams – konduktoriams nuo 2004 m. sausio 2 d., kai bendrovėje nebuvo įsteigtos darbuotojų profesinės sÄ jungos, kuri aptariamoje bendrovėje įsisteigė tik 2015 m. lapkričio 23 d., todėl ieÅ¡kovo teiginiai, jog 2004 m. sausio 2 d.

įsakymas nebuvo derintas su profesine sÄ junga, vertintini kaip nepagrįsti.     Dėl DK158 straipsnio taikymo pažeidimo 15. Apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieÅ¡kovo atžvilgiu netaikė DK 158 straipsnio l dalies nuostatas, nes stovėjimai tarp marÅ¡rutų turėjo bÅ«ti laikomi papildomomis pertraukomis, darbdavys jas privalėjo įtraukti į darbo laikÄ ir už jas apmokėti. Su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka.

16. DK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad darbo laikas negali bÅ«ti ilgesnis kaip keturiasdeÅ¡imt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi virÅ¡yti aÅ¡tuonių darbo valandų. IÅ¡imtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys (DK 144 str. 2 d.). Maksimalus darbo laikas, įskaitant virÅ¡valandžius, per septynias dienas neturi virÅ¡yti keturiasdeÅ¡imt aÅ¡tuonių valandų (DK 144 str. 3 d.). Pagal DK 144 straipsnio 4 dalį nurodytomis sÄ lygomis galima dirbti ne bet kokius darbus, o tik darbus, nurodytus Vyriausybės patvirtintame sÄ raÅ¡e. Toks sÄ raÅ¡as darbų, kai darbo laikas gali bÅ«ti iki dvideÅ¡imt keturių valandų per parÄ , buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali bÅ«ti taikoma iki dvideÅ¡imt keturių valandų per parÄ darbo laiko trukmė, sÄ raÅ¡o, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sÄ lygų, kurioms esant gali bÅ«ti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“ (aktas neteko galios 2017-07-01).

Atkreiptinas dėmesys, kad dirbant sÄ raÅ¡e nurodytus darbus, darbo dienos (pamainos) trukmė gali bÅ«ti ilgesnė negu aÅ¡tuonios valandos tik tais atvejais, jeigu darbo ar gamybos pobÅ«dis neleidžia organizuoti darbÄ nustatant darbo dienos (pamainos) trukmę, nevirÅ¡ijančiÄ aÅ¡tuonių valandų. Ä® minėtÄ sÄ raÅ¡Ä Ä¯traukti vairuotojai, dirbantys transporto srityje. Taigi, minėta iÅ¡imtis, t. y., įvesta suminė darbo laiko apskaita atsakovės bendrovėje, ieÅ¡kovui, kaip atsakovės bendrovėje dirbančiam darbuotojui vairuotoju-konduktoriumi, taikoma teisėtai, remiantis Vyriausybės nutarimu ir DK 144 nuostatomis.

17. IeÅ¡kovo, kaip bendrovės, užsiimančios transporto veikla, teikiančios keleivių vežimo paslaugas už atlyginimÄ , darbuotojo, atsižvelgiant į specifines darbo sÄ lygas, darbo ir poilsio laikas yra susijęs su tam tikrais ypatumais, kuriuos reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali bÅ«ti taikoma iki dvideÅ¡imt keturių valandų per parÄ darbo laiko trukmė, sÄ raÅ¡o, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, darbų, sÄ lygų, kurioms esant gali bÅ«ti įvedama suminė darbo laiko apskaita, suminės darbo laiko apskaitos įvedimo įmonėse, įstaigose ir organizacijose patvirtinimo“ (toliau – Nutarimas), parengtas vadovaujantis 2002 m. kovo 11 d.

Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/15/EB dėl asmenų, kurie verčiasi mobiliÄ ja kelių transporto veikla, darbo laiko organizavimo, taikoma mobiliesiems darbuotojams, dirbantiems Europos SÄ jungos valstybėse narėse įsteigtose įmonėse, dalyvaujančiose reglamente (EB) Nr. 561/2006.

18. Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse 1.8 punkte nustatyta, kad kelių transporto srityje dirbantiems darbuotojams, įskaitant ir atsakovės įmonėje dirbančius vairuotojus – konduktorius vietiniais susisiekimo marÅ¡rutais, netaikoma DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata dėl ne ilgesnės kaip dviejų valandų pertraukos pailsėti ir pavalgyti ne vėliau kaip po 4 darbo valandų nuo darbo pradžios suteikimo. Taigi, pagal Å¡iÄ poįstatyminio teisės akto normÄ , transporto srityje nustatant darbuotojams pertraukos trukmę bei jos pradžiÄ , taikytini Darbo ir poilsio laiko ypatumai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 587, todėl dėl ieÅ¡kovo pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmės, Å¡ios pertraukos įskaitymo į darbo laikÄ , apmokėjimo sÄ lygų, taikytinas minėtas poįstatyminis aktas.

Akivaizdu, kad minėtas nutarimas nenumato maksimalios pertraukos trukmės, todėl darbdavys neturi imperatyvios pareigos mokėti apeliantui darbo užmokesčio už Å¡ių pertraukų laikÄ . Atsižvelgiant į tai, darbdavys, apskaičiuodamas ieÅ¡kovo faktiÅ¡kai dirbtÄ laikÄ pagal realius marÅ¡rutų grafikus pagrįstai šį laikÄ pripažino pertraukomis pailsėti ir pavalgyti ir jo neįtraukė į faktiÅ¡kai iÅ¡dirbtÄ darbo laikÄ .

19. Teisėjų kolegija atmeta kaip teisiÅ¡kai nepagrįstus apelianto argumentus dėl stovėjimų tarp marÅ¡rutų trukmės laikymo papildomomis ir specialiomis pertraukomis ir apmokėjimo už jas. Pažymėtina, kad papildomų ir specialių pertraukų, kurios įskaitomos į darbo laikÄ , suteikimÄ reglamentuoja DK 159 straipsnis, kurio 4 dalis nurodo, kad papildomų ir specialių pertraukų nustatymo tvarkÄ tvirtina Vyriausybė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-02-03 nutarimu Nr. 160 patvirtintoje „Papildomų ir specialiųjų pertraukų, įskaitomų į darbo laikÄ , nustatymo tvarkoje“ yra labai aiÅ¡kiai numatyta, kad papildomų ir specialių pertraukų skaičius, trukmė, poilsio vieta Å¡ių pertraukų metu turi bÅ«ti nustatyta kolektyvinėse sutartyse, darbo tvarkos taisyklėse, darbo sutartyse (tvarkos 3, 17 p).

Vyriausybės nutarime išvardintuose ir pas darbdavį esančiuose dokumentuose tokių papildomų ir specialių pertraukų, kaip kad stovėjimai tarp maršrutų, nėra numatyta, taigi, tokios pertraukos nėra nustatytos ir už jas negali būti apmokama.

20. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, jog yra draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali bÅ«ti reguliuojami tik aukÅ¡tesnės galios teisės aktais, taip pat žemesnės galios teisės aktuose nustatyti tokį teisinį reguliavimÄ , kuris konkuruotų su nustatytuoju aukÅ¡tesnės galios teisės aktuose. Teisėjų kolegija minėjo, kad darbo laiko ir poilsio laiko ypatumus Å¡iose veiklos srityse nustato Vyriausybė ir jai minėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 587 patvirtintų „Darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse“ (1.8 p.) numatyta, jog transporto srityje DK 158 straipsnio 1 dalies nuostata netaikoma, todėl apeliantui pagrįstai yra taikomos minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 587 nuostatos.

   Dėl darbo laiko ir buvimÄ darbdavio žinioje reglamentuojančių teisės normų taikymo pažeidimo 21. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad stovėjimų tarp marÅ¡rutų metu apeliantas turi bÅ«ti laikomas esančiu darbdavio žinioje, nes jis buvo priklausomas nuo darbdavio, negalėjo visiÅ¡kai laisvai disponuoti savo laiku, nebuvo visiÅ¡kai atribotas nuo darbo funkcijų, buvo materialiai atsakingas už jam patikėtÄ turtÄ . Apeliantas savo teiginius grindžia Teisingumo Teismo praktika suformuota byloje Nr. C-266/14.22.

Laikas, vairuotojo praleistas nevairuojant transporto priemonės ir neatliekant pagalbinių darbų, susijusių su transporto priemonės ir keleivių aptarnavimu, neprivalant jam bÅ«ti darbo vietoje, darbo laiku nelaikomas ir už jį neturi bÅ«ti apmokama (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. 3K-3-1127/2003; Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 21 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje Nr. e2A-1302-259/2016; kt.).

23. Pertraukų tarp marÅ¡rutų metu apeliantas neatliko savo tiesioginių darbinių funkcijų, minėtu laiku laisvai disponavo savo nuožiÅ«ra, neprivalėjo bÅ«ti savo darbo vietoje ar transporto priemonėje, neturėjo bÅ«ti nuolat pasiekiamu, kad galėtų iÅ¡kviesti atlikti kito pobÅ«džio darbÄ , neprivalėjo vykti kitais marÅ¡rutais, atlikti kitÄ jam darbdavio nepavestÄ darbÄ , todėl negalėjo tikėtis, kad atsakovė įtrauks Å¡ias pertraukas į faktiÅ¡kai iÅ¡dirbtÄ darbo laikÄ .

Byloje nustatyta, kad pagalbinių darbų, galimų atlikti nevairuojant transporto priemonės ir kurių atlikimo laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę, ieÅ¡kovui, pagal vairuotojų-konduktorių pareiginius nuostatus, nepriklausė atlikti ir jis jų neatliko. Darbo sutartimi ieÅ¡kovui buvo pavesta atlikti darbÄ , susijusį su transporto priemonės – autobuso vairavimu, bei keleivių ir jų bagažo aptarnavimu. Paties apelianto procese pripažinta, kad vairuotojams-konduktoriams 20 minučių iki darbo pradžios buvo skiriamas laikas susitvarkyti transporto priemonę ir pasiruoÅ¡ti darbui ir buvo skiriama 20 minučių po darbo iÅ¡sivalyti transporto priemonės vidų; autobuso iÅ¡orę plaudavo bendrovėje priimtas plovėjas; autobusÄ remontuodavo taip pat kiti kompetentingi bendrovės darbuotojai.

Už minėtus laikotarpius apeliantui buvo apmokama. Jei marÅ¡rutų metu iÅ¡kildavo bÅ«tinybė pačiam vairuotojui atlikti transporto priemonės remontÄ , tai bÅ«davo pažymima kelionės lapuose ir už šį laikÄ apeliantui buvo apmokama. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad apeliantas pertraukų tarp reisų metu neatlikdavo jokių jam pavestų darbinių funkcijų, o jei jos bÅ«davo atliekamos – tai ieÅ¡kovui už tai buvo apmokama. Nei vidaus darbo tvarkos taisyklėse, nei vairuotojų-konduktorių pareiginiuose nuostatuose nei kituose bendrovės lokaliniuose teisės aktuose apeliantas nebuvo įpareigotas stovėjimų tarp marÅ¡rutų laiku bÅ«ti transporto priemonėje, remontuoti transporto priemonę ar jÄ valyti, atlikti kitas su vairavimu nesusijusias darbines funkcijas, bÅ«ti pasiekiamas, kad iÅ¡kviestas galėtų pradėti, tęsti vairavimÄ arba atlikti kitÄ darbÄ .

Be to, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad laikotarpiuose tarp maršrutų ieškovas važiuodavo autobusu į namus ar kitais reikalais. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija pritaria teismo išvadai, kad laikotarpiuose tarp maršrutų apeliantas nevykdė darbinių funkcijų, galėjo laisvai disponuoti savo laiku ir tai negali būti laikoma darbo laiku ir buvimu darbdavio žinioje.

24. Vadovaujantis atsakovo direktoriaus 2015-07-16 d. įsakymu Nr. 1-7-16 „Dėl autobusų stovėjimo vietos nustatymo“ nustatyta, kad autobusų vairuotojams-konduktoriams pietų pertraukos metu arba pertraukų metu tarp maršrutų, autobusų privaloma stovėjimo vieta yra autobusų stotyje, o esant gamybiniam būtinumui, kai reikalingas techninis aptarnavimas ar remontas, autobusų stovėjimo vieta yra bendrovės teritorijoje. Taigi, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiais, kad pertraukų tarp maršrutų metu jis privalėjo saugoti transporto priemonę ir joje esančias materialines vertybes.

25. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo 2015-09-10 sprendimu darbo laiko klausimais civilinėje byloje Nr. C-266/14 buvo suformuota praktika aiÅ¡kinant Europos SÄ jungos direktyvÄ 2003/88/EB. Europos SÄ jungos Teisingumo Teismo nagrinėtos bylos faktinės aplinkybės ne tik ne tapačios, nepanaÅ¡ios, bet ir kardinaliai skiriasi nuo Å¡ios bylos faktinių aplinkybių. Europos SÄ jungos Teisingumo Teismas nagrinėjo ar darbuotojo vykimas į darbdavio nurodyto kliento buvimo vietÄ ir iÅ¡ jos yra darbo laikas ar ne, todėl dėl minėtų faktinių aplinkybių nepanaÅ¡umo, negali bÅ«ti laikomas precedentu, taikytinu Å¡ioje byloje.

    Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų     Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų sumažinimo (ne)pagrįstumo 26. Apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsakovei sumažintos priteistinos iÅ¡laidos už advokato teisinę pagalbÄ , teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Atsakovė skundžia sprendimo dalį dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo, kuria atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovo priteistinos iÅ¡laidos advokato pagalbai apmokėti sumažintos nuo 837,67 Eur iki 500 Eur.

27. IÅ¡ tiesų, atsakovės pateikti duomenys apie patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas atitinka CPK nuostatas, taip pat formaliai nesiekia Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių. Sutiktina su apeliante, kad netenkinus ieÅ¡kinio dėl materialinių teisinių reikalavimų, ji įgijo procesinę teisę gauti visų bylinėjimosi iÅ¡laidų už advokato pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus atlyginimÄ , tačiau pažymėtina, kad vien ieÅ¡kinio netenkinimas visiÅ¡kai visais atvejais nesuponuoja Å¡alies teisės į visų aptariamų iÅ¡laidų atlyginimÄ .

28. Å iuo atveju svarbu atsižvelgti į nagrinėjamos bylos specifikÄ , jog tai darbo byla, Å¡io darbo ginčo Å¡alys iÅ¡ esmės nėra lygios, todėl bylinėjimosi iÅ¡laidų ribojimo principo taikymas, siekiant ne tik užtikrinti teismo prieinamumÄ , bet ir iÅ¡laikyti sÄ Å¾iningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrÄ . BylÄ nagrinėjęs teismas pagrįstai vertino, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo, yra ir ekonomiÅ¡kai, ir teisiÅ¡kai stipresnė Å¡alis, nagrinėjamoje byloje naudojosi advokato teisine pagalba.

IeÅ¡kovas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių Å¡alis, nesinaudojęs byloje advokato teisine pagalba, o aplinkybė, kad ieÅ¡kovui teisinę pagalbÄ teikė dvi profesinės sÄ jungos teisininkės, nepatvirtina, jog abi ginčo Å¡alys naudojosi lygiaverte teisine pagalba. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto inicijuotas darbo ginčas darbdavio požiÅ«riu nebuvo itin sudėtingas, nebuvo analizuojami sudėtingi teisės ir fakto klausimai, reikalaujantys daug laiko sÄ naudų, nors bylos apimtis yra nemaža, tačiau dalį esminės ginčo sprendimui bylos medžiagos sudaro teismo iÅ¡reikalauta medžiaga iÅ¡ Darbo ginčų komisijos.

Å iuo atveju svarbu ir tai, kad Å iaulių apylinkės teisme nagrinėjamos ir kitos civilinės bylos tarp tos pačios atsakovės ir kitų bendrovės vairuotojų, Å¡iose bylose atsakovei atstovauja tas pats advokatas. Argumentai, susiję su nagrinėjamos bylos sudėtingumu, didelėmis atsakovės atstovo darbo sÄ naudomis, yra tik subjektyvus apeliantės vertinimas, nesudarantis pagrindo padidinti teismo priteistas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Siekiant nepaneigti teismo prieinamumo, iÅ¡laikyti sÄ Å¾iningai dėl savo teisių teisme besiginčijančių asmenų interesų pusiausvyrÄ , vadovaujantis teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo nustatytų bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo taisyklių ir priteisti ne visas atsakovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas iÅ¡ ieÅ¡kovo.

29. Atsižvelgdamas į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamÄ teismo sprendimÄ tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Apeliaciniai skundai netenkinami, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinėje instancijoje 30. Atmetus ieÅ¡kovo ir atsakovės apeliacinius skundus, ieÅ¡kovo ir atsakovės sumokėtas žyminis mokestis bei iÅ¡laidos advokato pagalbai už apeliacinių skundų parengimÄ neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Tačiau kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog kai procesÄ apeliacinėje instancijoje pralaimi abi Å¡alys, kiekviena iÅ¡ jų neturi teisės į bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su savo apeliacinio skundo padavimu, atlyginimÄ . Tuo tarpu kiekviena iÅ¡ jų turi teisę į bylinėjimosi iÅ¡laidų, susijusių su atstovavimu dėl atsiliepimo į prieÅ¡ingos Å¡alies apeliacinį skundÄ rengimo, atlyginimÄ . Jeigu apeliacinis skundas, į kurį teiktas prieÅ¡ingos Å¡alies atsiliepimas, buvo atmestas, tai atsiliepimo rengimo iÅ¡laidos turi bÅ«ti atlygintos, kadangi jį rengusi Å¡alis apeliaciniame procese Å¡io proceso (t. y. pradėto pagal prieÅ¡ingos Å¡alies apeliacinį skundÄ ) požiÅ«riu bei Å¡io apeliacinio skundo atžvilgiu yra laimėjusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-695/2016).31.

Atsakovė pateikė raÅ¡ytinius įrodymus, patvirtinančius, jog už atsiliepimo į ieÅ¡kovo apeliacinį skundÄ parengimÄ patyrė 450,00 Eur iÅ¡laidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgdama į nurodytus argumentus dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų pirmojoje instancijoje sumažinimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovės patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinėje instancijoje taip pat mažintinos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, 250,00 Eur suma laikytina proporcinga ir teisinga, todėl ji priteistina atsakovei iÅ¡ ieÅ¡kovo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a : Å iaulių apylinkės teismo Å iaulių rÅ«mų 2018 m. sausio 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti atsakovei UAB „Kuršėnų autobusų parkas“, juridinio asmens kodas 175700829, iÅ¡ ieÅ¡kovo K. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 250,00 Eur (du Å¡imtus penkiasdeÅ¡imt eurų) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinėje instancijoje.                                                                                                                                                                                                                                                                                                  Teisėjai                                                                                     Danutė Burbulienė                                                                                                   Vytautas Kursevičius                                                                                                  Birutė Simonaitienė