A-438-2491-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A438-2491/2011

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02773-2011-6

Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Rasai Kubickienei,

dalyvaujant pareiškėjui G. S. A. (G. S. A. ),

pareiškėjo atstovui G. D.,

atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. S. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. A. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

I. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Kauno apskrities VMI) 2011 m. gegužės 16 d. sprendimu Nr. (04)-K3-110 įpareigojo pareiškėją sumokėti į biudžetą 1 262 257 Lt GPM, 410 846 Lt GPM delspinigių, 126 226 Lt baudą, 3 584 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai, 1 792 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai baudą, 2 610 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai, ir 1 305 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. 68-120 patvirtino Kauno apskrities VMI 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (04)-K3-110. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, 2011 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Mokestinių ginčų komisiją (toliau – Komisija), kuri 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. S-259 (7-217/2011) patvirtino VMI 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 68-120.

Pareiškėjas G. S. A. skunde prašė panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. (04)-K3-110, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 68-120 ir Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. S-259 (7-217/2011).

Skunde paaiškino, kad pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 5 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos. Pajamų sąvoka įtvirtinta GPMĮ 2 straipsnio 14 dalyje. Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vardu atidarytą banko sąskaitą užsienio subjektų pervestos lėšos negalėjo būti traktuojamos kaip jo pajamos pagal GPMĮ, t. y. realiai per šį laikotarpį pareiškėjas nebuvo gavęs lėšų, kurios gali būti gyventojų pajamų mokesčio objektas. Pagal GPMĮ 2 straipsnio 14 dalį pajamomis gali būti laikoma tik gauta tam tikra nauda. Nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vardu atidarytą banko sąskaitą užsienio subjektų („A. W. G. Tr. L.L.C.“, „M. D. Haji Trading L.L.C“, „T. A. General Trading L.LT“) pervestos lėšos (8 422 724 Lt) negali būti traktuojamos kaip pareiškėjo gauta nauda, nes jį ir užsienio subjektus, atlikusius lėšų pervedimus, sieja darbo santykiai. Dėl šios priežasties pareiškėjas negali būti vertinamas kaip nepriklausomas subjektas. Visos lėšos pareiškėjui buvo pervestos kaip atskaitingam asmeniui, t. y. asmeniui, kuris turi teisę tvarkyti (disponuoti) užsienio subjektų pervestomis lėšomis, kad įvykdytų užduotis, dėl to jos negalėjo būti vertinamos kaip pareiškėjo nuosavybė ar kaip jo gauta nauda. Visos lėšos buvo naudojamos išimtinai išlaidoms, susijusioms su subjektų, atlikusių lėšų mokėjimus, nurodymų vykdymu, t. y. lėšos buvo naudojamos veiklai, susijusiai su automobilių įsigijimu ir jų išvežimu į Afganistano Islamo Respubliką ir Jungtinius Arabų Emyratus.

Pareiškėjas pabrėžė, kad nepagrįstai yra laikomas asmeniu, vykdančiu individualią veiklą pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalį, nes, siekiant konstatuoti individualios veiklos egzistavimą, būtina nustatyti požymių visumą, t. y. savarankiškumą, versliškumą, tęstinumą, ekonominės naudos siekimą, o, nenustačius nors vieno iš šių požymių, asmens veikla negali būti laikoma individualia. Pareiškėjo veiklos negalima vertinti kaip savarankiškos, o tai yra būtinas individualios veiklos požymis. Kadangi pareiškėją ir užsienio subjektus, atlikusius lėšų pervedimus, siejo ir sieja darbo santykiai, tai pareiškėjas negali būti vertinamas kaip nepriklausomas, savarankiškas subjektas, nes negalėjo veikti savo valia ir nuožiūra. Asmenys, kurie atlikdavo lėšų pavedimus į pareiškėjo banko sąskaitą, nurodydavo, kokių transporto priemonių ar su jomis susijusių prekių jiems reikia, o pareiškėjas veikdavo laikydamasis konkrečių nurodymų ir naudodamasis išimtinai tik atitinkamiems nurodymams įvykdyti pervestomis lėšomis. Taip pat nėra pagrindo konstatuoti versliškumo ir ekonominės naudos siekimo, nes šie požymiai nėra būdingi asmeniui, veikusiam pagal kitų asmenų nurodymus ir jų patikėtų disponuoti lėšų pagrindu. Ekonominę naudą šiuo atveju gavo kiti asmenys, bet ne pareiškėjas.

Pareiškėjo nuomone, kadangi nėra pagrindo konstatuoti nei pajamų gavimo fakto, nei individualios veiklos vykdymo fakto, nebuvo pagrindo taikyti Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnyje ir Mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėse, patvirtintose VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (toliau – ir Taisyklės), įtvirtinto lėšų banko sąskaitose metodo. Mokesčių administratorius šiuo atveju nesilaikė mokesčių apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą būdo ir lėšų banko sąskaitose metodo reikalavimų (MAĮ 70 str. 1 d., Taisyklių 6.3. p., 23 p.). Nustatant sąnaudas (išlaidas), buvo pripažintos tik tos sąnaudos (išlaidos), kurios yra susijusios su sandoriais, sudarytais su K. B. individualiąja įmone ir UAB „Rivona“, nors pats mokesčių administratorius pripažino, kad jam yra žinoma, jog per aktualų laikotarpį buvo sudaryti 166 transporto priemonių ir atsarginių dalių įsigijimo sandoriai, o tai įrodo, jog šiems sandoriams sudaryti ir įvykdyti taip pat buvo patirtos išlaidos. Mokesčių administratorius pareiškėjui neišaiškino teisės turėti vertėją ir nesiėmė jokių priemonių, kad būtų užtikrintas tinkamas jo teisių ir teisėtų interesų gynimas.

Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą paaiškino, kad vietos mokesčių administratorius patikrinimo metu pagal pateiktus AB SEB banko sąskaitų išrašus nustatė, kad 2007–2008 m. pareiškėjui į banko sąskaitas užsienio gyventojai ir įmonės pervedė 8 422 724 Lt. Inspekcija pagal Vilniaus ir Kauno teritorinių muitinių pateiktus dokumentus (muitinės deklaracijas, įmonių PVM sąskaitas faktūras, pažymas-sąskaitas, pirkimo–pardavimo sutartis) nustatė, kad pareiškėjas 2007–2008 m. su Lietuvos įmonėmis ir fiziniais asmenimis sudarė transporto priemonių (daugiausia krovininių automobilių, vilkikų, taip pat priekabų, puspriekabių, lengvųjų automobilių) ir atsarginių dalių įsigijimo sandorius. Visuose transporto priemonių įsigijimo dokumentuose nurodoma, kad pirkėjas yra G. S. A. . Muitinės deklaracijose nurodoma, kad transporto priemonių bei atsarginių dalių siuntėjas / eksportuotojas yra tos pačios bendrovės ar fiziniai asmenys, iš kurių pareiškėjas įsigijo transporto priemones, o gavėjas – G. S. A. . Inspekcija patikrinimo metu nustatė tik 2 komercinius sandorius, kuriuose pareiškėjas atstovavo įmonei „A. Wakill LLC“. Pareiškėjo vardu ir jo 2 sandoriuose (su K. B. individualiąja įmone ir UAB „Rivona“) atstovauto juridinio asmens „A. Wakil LLC“ vardu iš viso įsigytų transporto priemonių bei atsarginių dalių įsigijimo išlaidos sudarė 2 855 897 Lt, tačiau į pareiškėjo SEB banko asmenines sąskaitas užsienio gyventojai ir įmonės pervedė 8 422 724 Lt (2007 m. – 2 098 286 Lt, 2008 m. – 6 324 434 Lt), t. y. apie 3 kartus daugiau lėšų, nei patirta šių prekių įsigijimo išlaidų. Kadangi pareiškėjas tikrinamuoju laikotarpiu mokesčių administratoriui neteikė turto ir pajamų deklaracijų, nevykdė savo pareigos apskaičiuojant mokesčius, patikrinimo metu nustatytos aplinkybės atitinka Taisyklių 4.1 p. reikalavimus ir vietos mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio bazę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, jog vietos mokesčių administratorius pagal įvertinimą apskaičiuodamas pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpio gyventojų pajamų mokesčio bazę naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. informacija, gauta iš pareiškėjo. Tikrinamuoju laikotarpiu pareiškėjui į banko sąskaitas užsienio gyventojai iš įmonės pervedė iš viso 8 422 724 Lt. Pareiškėjo bendros naudotų transporto priemonių ir atsarginių dalių įsigijimo išlaidos 2007 m. sausio 1 d.–2008-08-21 laikotarpiu sudarė 2 855 897 Lt. Pareiškėjas 2007 m. patyrė 40 611 Lt, o 2008 m. – 115 138 Lt vartojimo išlaidų. Inspekcija įvertino pareiškėjo pateiktus Afganistano muitinės dokumentus ir Afganistano bei Jungtinių Arabų Emyratų verslo įmonių raštus, kuriais grindė patirtas išlaidas, ir konstatavo, kad jo pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai išlaidoms pagrįsti. Kadangi Afganistano muitinės skyriaus dokumentuose nurodytas prekių gavėjas yra ne G. S. A. , todėl dokumentuose nurodyta sumokėta bendra mokesčių suma negali būti priskiriama pareiškėjo patirtoms išlaidoms. Inspekcija pagrįstai pareiškėjo 2007 m. sausio 1 d.–2008 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu vykdytą veiklą pripažino neįregistruota individualia veikla, todėl pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą apskaičiavo pareiškėjo 2007–2008 m. mokėtinas gyventojų pajamų mokesčio sumas.

Atsakovas akcentavo, jog individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje. Savarankiškumas yra esminis požymis, parodantis gyventojo santykį su kita sandorių šalimi, kuris skiriasi nuo darbdavio ir darbuotojo santykių. Pareiškėjas naudotus automobilius ir priekabas įsigijo savo vardu, eksporto deklaracijose automobilių ir priekabų gavėjas nurodytas būtent pareiškėjas. Pareiškėjas pateikė Afganistano prekybos ministerijos licenciją verslo bendrovei, kurioje nurodyta, kad įmonės „Jamal Ahmadyan LTD“ pavaduotojas – G. S. A. , taip pat pateikė įmonės „Abdulaziz Fagiri“ (JAE) ir bendrovės „A. W. G. Tr. LLC“ raštus, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas yra patikimas šių įmonių prekių pirkėjas, ir remdamasis šiais dokumentais teigė, kad veiklą vykdė šių įmonių vardu. Transporto priemonių įsigijimo ir eksporto dokumentuose kaip jų įgijėjas ir gavėjas Afganistane nurodytas pareiškėjas, todėl pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad jis Lietuvoje veikė kaip minėtų įmonių atstovas. Pareiškėjo pateiktose Afganistano muitinės importo deklaracijose nenurodytas transporto priemonių siuntėjas, todėl jos taip pat neįrodo, kad transporto priemonės buvo įsigytos ir eksportuotos įmonių „Jamal Ahmadyan LTD“, „Abdulaziz Fagiri“ ar „A. W. G. Tr. LLC“ vardu, be to, nepateiktos darbo sutartys. Tai įrodo, kad pareiškėjas individualią veiklą vykdė savarankiškai. Jo sudaromiems sandoriams būdingas tęstinumas, nes jau nuo 2006 m. pabaigos nuolat įsigydavo transporto priemones, kurios buvo eksportuojamos į Afganistaną. Tai, kad šią veiklą nuolat vykdė 2007–2009 m., pareiškėjas patvirtino ir pats. Be to, iš individualios veiklos pareiškėjas 2007 m. gavo 1 414 075 Lt, o 2008 m. – 4 152 751 Lt apmokestinamųjų pajamų.

Anot atsakovo, gautos lėšos yra vienintelis pajamų šaltinis, iš kurio jis tenkino savo šeimos pragyvenimo, maitinimo, sveikatos ir kitus poreikius. Pareiškėjas 2007–2008 m. nemokėjo VSD įmokų bazinei ir papildomai pensijos dalims, o kadangi Kauno apskrities VMI pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2007–2008 metų laikotarpiu vykdė individualią veiklą, tai jam buvo apskaičiuota 3 584 Lt valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų bazinei pensijos daliai ir 2 610 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai. Be to, nuo patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos VSD įmokų sumos pareiškėjui skirta 1 792 Lt VSD įmokų bazinei pensijos daliai bauda ir 1 305 Lt VSD įmokų papildomai pensijos daliai bauda. Pareiškėjas transporto priemonių įsigijimo sandorius ir jų eksporto procedūras vykdė visą tikrinamąjį laikotarpį nuo 2007 m. sausio mėnesio, kiekvieną mėnesį iki 2008 m. gruodžio mėnesio pabaigos, t. y. 2007–2008 mokestinių metų laikotarpiu ir šiais mokestiniais laikotarpiais iš vykdytos individualios veiklos gavo 8 422 724 Lt pajamų. Pareiškėjui buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir jis šiuo laikotarpiu tik vieną kartą yra kirtęs Lietuvos Respublikos sieną (išvykimas). Be to, pareiškėjas yra santuokoje su Lietuvos Respublikos piliete. Tai atitinka GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nustatytus nuolatinio Lietuvos gyventojo kriterijus, todėl jo gautos pajamos pagrįstai yra apmokestintos gyventojų pajamų mokesčiu. Argumentas dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija, nes tiek patikrinimo metu, tiek mokestinio ginčo metu pareiškėjas jokių prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos supratimo) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir jokių prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno apskrities VMI atsiliepime į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjas už įsigytas transporto priemones ir atsargines dalis su įmonėmis atsiskaitė grynaisiais pinigais pagal kasos pajamų orderius (išskyrus K. B. individualiąją įmonę, kuriai mokėtojas sumokėjo pavedimu). Apie parduodamas transporto priemones ir atsargines dalis įmonės ir gyventojai skelbdavo interneto puslapiuose, prekiaudavo automobilių turguose, dalis įmonių sudarė sutartis su muitinės tarpininkais bei pačios apmokėjo muitinės tarpininkams už paslaugas, kitos įmonės muitinės tarpininkų nesamdė ir už paslaugas jiems nemokėjo.

Pareiškėjas 2007–2008 m. su Lietuvos įmonėmis ir fiziniais asmenimis sudarė transporto priemonių (daugiausia krovininių automobilių, vilkikų, taip pat priekabų, puspriekabių, lengvųjų automobilių) ir atsarginių dalių įsigijimo sandorius bei šias prekes pardavusių juridinių ir fizinių asmenų vardu buvo įforminamos jų eksporto procedūros į Afganistaną, t. y. visuose transporto priemonių įsigijimo dokumentuose nurodyta, kad pirkėjas yra G. S. A. . Muitinės deklaracijose nurodoma, kad transporto priemonių bei atsarginių dalių siuntėjas / eksportuotojas yra tos pačios bendrovės ar fiziniai asmenys, iš kurių pareiškėjas įsigijo transporto priemones, o gavėjas – G.

S. A. . Sudaromiems sandoriams būdingas tęstinumas, nes nuo 2006 m. pareiškėjas nuolat perka transporto priemones, kurios eksportuojamos į Afganistaną. 2009 m. taip pat pirko transporto priemones, kurioms yra įformintos eksporto procedūros. Pareiškėjas, neįregistravęs tarpininkavimo individualios veiklos, 2007–2008 m. savarankiškai vykdė transporto priemonių ir atsarginių dalių įsigijimo sandorius bei organizuodavo jų išvežimus už Lietuvos Respublikos ribų, siekdamas ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, todėl jam ir buvo apskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis ir VSD įmokos.

Nėra pateikta jokių juridinę galią turinčių dokumentų ar kitų įrodymų (paaiškinimų, sienos kirtimų, bilietų), kaip ir kokiu būdu pareiškėjas galėjo patirti išlaidas, kaip faktiškai jos galėjo būti sumokėtos (užsienio šalių muitinėse), tai reiškia, kad įrodymų, kad tai yra mokėtojo faktiškai patirtos išlaidos, nėra. Tam, kad gautos pajamos, šiuo atveju į banko sąskaitą pervestos lėšos, nebūtų priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms, nuolatinis Lietuvos gyventojas turi turėti dokumentus, įrodančius, kad gautos pajamos nėra jo apmokestinamosios pajamos, tačiau pareiškėjas tokių dokumentų taip pat nepateikė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 15 d. sprendimo pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilęs dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokestinių sumų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrįstumo, taip pat dėl fakto, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą. Teisę mokesčių administratoriui apskaičiuoti priklausančias mokėti mokesčių sumas pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą, o ne pagal mokesčio mokėtojo apskaitos dokumentus, reglamentuoja MAĮ 70 straipsnis, kuris yra taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka. Tokiu atveju mokesčių administratoriui suteikta teisė atitinkamą mokestį apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą. Kokiais atvejais tai turėtų būti padaryta, apibrėžta Taisyklėse (patvirtintos 2004 m. gegužės 24 d. Inspekcijos viršininko įsakymu Nr. VA-103). Mokestį apskaičiuoti pagal įvertinimą mokesčių administratorius turi teisę tik tada, kai nustatomas bent vienas faktas ar aplinkybė, nurodyta Taisyklių 4 punkte. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo veiksmai atitiko Taisyklių 4.1 punktą (kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius), t. y. atitiko vieną iš atvejų, kai mokestis apskaičiuojamas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą - kai mokesčių mokėtojas nepateikia mokesčių deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento.

Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog byloje duomenų, kad mokesčių administratorius nurodytu būdu apskaičiuodamas mokesčius, būtų neatsižvelgęs į visas mokėtino mokesčio dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ar, parinkdamas įvertinimo metodus, būtų pažeidęs Taisyklių reikalavimus, nenustatyta. Teismas akcentavo, jog pareiškėjas ginčydamas jo atžvilgiu taikytas MAĮ 70 straipsnio ir Taisyklių nuostatas, teigia, kad mokesčių administratorius nesilaikė lėšų banko sąskaitose metodo reikalavimų (ignoravo išlaidas grynaisiais pinigais apmokėti vairuotojų darbą, 166 sandoriams sudaryti ir kt.) bei pripažino tik išlaidas, susijusios su sandoriais, sudarytais su K. B. IĮ ir UAB „Rivona". Tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos pareiškėjo teiginius pripažino nepagrįstais. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno apskrities VMI pareiškėjo mokesčio bazę apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydama lėšų banko sąskaitose metodą (Taisyklių 6.3.5 p.), 8 422 724 Lt lėšoms, užsienio gyventojų ir įmonių tarptautiniais pavedimais pervestoms į AB SEB banke pareiškėjo turimas sąskaitas, ir rėmėsi informacijos šaltiniais, nustatytais Taisyklių 29 punkte, t. y. informacija, gauta iš pareiškėjo (pareiškėjo 2009 m. rugsėjo 4 d., 2009 m. rugpjūčio 31 d. ir 2011 m. kovo 8 d. paaiškinimai, Afganistano Islamo Respublikos muitinės ir prekybos ministerijos dokumentai, Afganistano ir JAE bendrovių raštai), K. B. IĮ 2010 m. vasario 12 d. raštu pateiktais dokumentais, VĮ „Regitra“ Kauno filialo 2009 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. (1.5)-24-738, Kauno apskrities VPK Migracijos skyriaus 2010 m. birželio 14 d. raštu Nr. 20-12-S-l 810 ir 2010 m. gegužės 27 d. raštu Nr. 20-12-S-1624 pateikta informacija, informacija, gauta iš AB SEB banko, iš Vilniaus ir Kauno TM gauta informacija bei informacija, gauta atlikus UAB „Rivona“ operatyvų patikrinimą (2010 m. birželio 8 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. (21.44-28)-282-11).

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjo gyventojų pajamų mokesčio bazė apskaičiuota remiantis minėtų asmenų pateikta informacija apie pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Nustatydamas pareiškėjo patirtas išlaidas mokesčių administratorius, priešingai, nei teigia pareiškėjas, įvertino ir transporto priemonių bei atsarginių dalių įsigijimo išlaidas. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjo banko sąskaitų duomenis ir apskaičiavo pareiškėjo gautas pajamas bei patirtas išlaidas. Mokesčių administratoriaus gauti duomenys iš AB SEB banko atitiko reikalavimams taikyti lėšų banko sąskaitose metodą (Taisyklių 22 p.). Taip pat mokesčių administratorius vertino ir pareiškėjo pateiktus Afganistano muitinės dokumentus bei Afganistano bei JAE verslo įmonių raštus, kuriais pareiškėjas grindė patirtas išlaidas. Tačiau, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, Inspekcija teisingai pažymėjo, jog šie pareiškėjo pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai pareiškėjo išlaidoms pagrįsti. Afganistano muitinės skyriaus dokumentuose nurodyti importuojamų transporto priemonių gavėjai yra kiti asmenys, o ne G. S. A. (pareiškėjas), todėl juose nurodyta sumokėta bendra mokesčių suma negali būti priskiriama pareiškėjo patirtoms išlaidoms, o pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo nuostatas pareiškėjo pateikti įvairių verslo įmonių raštai, kuriuose pateikiami įvairių aplinkybių patvirtinimai, nelaikomi buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriais gali būti pagrindžiamos mokesčių mokėtojo patiriamos išlaidos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, dėl tarptautinės transporto bendrovės „Rahgoshayan Tarahar International Transporl Co.Ltd“ raštuose įmonei „Jamai Ahmadi“ nurodytų konkrečių sumų, sumokėtų autovežių vairuotojams, Inspekcija pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas nepateikė apmokėjimą (2007 metais – 163 800 EUR, 2008 metais – 479 700 EUR) pagrindžiančių dokumentų patvirtintų kopijų, todėl minėti dokumentai pagrįstai nebuvo pripažinti pareiškėjo išlaidas pagrindžiančiais įrodymais. Taip pat nepateikta jokių juridinę galią turinčių dokumentų, kaip ir kokiu būdu pareiškėjas galėjo patirti tokias išlaidas, kaip faktiškai jos galėjo būti sumokėtos, t. y. nepakanka įrodymų, kad tai yra mokėtojo faktiškai patirtos išlaidos.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikydamas lėšų banko sąskaitose metodą, teisingai nustatė pareiškėjo mokestinės prievolės dydį, t. y. nustatė pareiškėjo iš neregistruotos individualios veiklos gautų pajamų bei vykdant šią veiklą patirtų išlaidų dydžius. Savo apskaičiavimų pareiškėjas nepateikė, nors tokią teisę ir pareigą ir turėjo (MAĮ 67 str. 2 d.), todėl nėra pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje (ginčo teisiniams santykiams taikytino 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija). Įstatymų leidėjo pateiktame individualios veiklos apibrėžime nėra išskiriama kokia nors veiklos rūšis (veiklos pobūdis) kaip būtinas elementas tam tikrą veiklą pripažinti individualia. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, tokia pripažįstama bet kokia veikla, kuria siekiama gauti pajamų. Tai reiškia, kad būtent pajamų gavimas iš savarankiškos tęstinės veiklos yra požymiai, nulemiantys vienos ar kitos veiklos priskyrimą individualiai veiklai.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo 2007-2008 metais pajamos, gautos nuo automobilių pardavimo, laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, nes pareiškėjo vykdytai nurodytai veiklai yra būdingi visi individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo. Kaip akcentavo, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nurodė, kad individualios veiklos nevykdė, nes jį ir užsienio subjektus, atlikusius ginčo piniginių lėšų pervedimus, siejo ir sieja darbo santykiai.

Tačiau, pirmosios instancijos teismo vertinimu, bylos medžiaga nepatvirtina tokių pareiškėjo teiginių ir nepaneigia mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas veiklą, susijusią su ginčo transporto priemonių pardavimu, vykdė savarankiškai (transporto priemonių įsigijimo ir eksporto dokumentuose kaip jų įgijėjas ir gavėjas Afganistane nurodytas būtent pareiškėjas, Inspekcija nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad jis Lietuvoje veikė kaip „Jamai Ahmadyan LTD“, „Abdulaziz Pagiri“ prekybos įmonės ar „A.

W. G. Tr. LLC“ atstovas). Pareiškėjas nuo 2006 m. pabaigos nuolat įsigydavo transporto priemones, kurios buvo eksportuojamos į Afganistaną, šią veiklą vykdė 2007-2008 metais, taip pat ir 2009 m., be to, pats paaiškinime patvirtino, kad veiklą vykdo jau treti metai, o tai patvirtina veiklos tęstinumą, t. y. buvo vykdomas nevienkartinis sandorių sudarymas. Pareiškėjas iš individualios veiklos 2007-2008 metais gavo 5 566 826 Lt apmokestinamųjų pajamų (atėmus leidžiamus atskaitymus), patirtos išlaidos sudarė 2 855 897 Lt (pagal AB SEB banko duomenis, į asmeninę sąskaita 2007-2008 m. gautos pajamos sudarė 8 422 724 Lt, t. y. apie 5 kartus daugiau lėšų, nei patirta ginčo prekių įsigijimo išlaidų), nustatyta, kad į banko sąskaitas gautos piniginės lėšos yra vienintelis pajamų šaltinis, iš kurio pareiškėjas tenkino savo šeimos pragyvenimo, maitinimo, sveikatos ir kt. poreikius.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, Inspekcija pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kuri atitinka visus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos individualios veiklos požymius. Kadangi pareiškėjas jokių kitų pajamų gavimo šaltinių nenurodė bei pats patvirtino, kad vykdė veiklą, todėl mokesčių administratorius pagrįstai padarė išvadą, kad 2007-2008 metais pareiškėjo gautos 8 422 724 Lt pajamos yra jo individualios veiklos pajamos.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis negali būti vertinamas kaip subjektas, turintis pareigą mokėti GPM ir kitus mokesčius, pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog Inspekcija išsamiai nurodė visas aplinkybes ir teisinį pagrindą, kad pareiškėjas atitinka nustatytus nuolatinio Lietuvos gyventojo kriterijus (GPMĮ 4 str. 1 d. 1, 2 punktai), todėl jo gautos pajamos pagrįstai apmokestintos GPM. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo ir tai, jog pareiškėjas teigia, kad buvo nebuvo užtikrintas vertėjo dalyvavimas mokestinio tyrimo metu. Tačiau, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad tiek pareiškėjo patikrinimo metu, tiek mokestinio ginčo metu iki skundo pateikimo Komisijai pareiškėjas jokių prieštaravimų, pageidavimų ar nesutikimo argumentų dėl bendravimo (kalbos supratimo) su mokesčių administratoriaus pareigūnais nenurodė ir jokių prašymų dėl vertėjo paslaugų nepateikė. Kaip matyti iš byloje esančių pareiškėjo paaiškinimu, pastarieji surašyti dalyvaujant pareiškėjo sutuoktinei (2009 m. rugsėjo 4 d.) arba surašyti pačios sutuoktinės iš pareiškėjo žodžių (2009 m. rugpjūčio 31 d., 2011 m. kovo 8 d.). Taip pat byloje pateiktame Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2010 m. birželio 4 d. rašte Nr. 20-12-3-1810 nurodyta, kad pareiškėjas supranta ir kalba rusų kalba, į Migracijos skyrių atvyksta su žmona, todėl niekada nekyla problemų dėl prašymų užpildymo. Taigi, pirmosios instancijos teismo nuomone, nurodytas pareiškėjo argumentas dėl lietuvių kalbos nemokėjimo (nesupratimo) laikytinas jo gynybine pozicija.

III. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Šioje administracinėje byloje kilusio ginčo esmė yra susijusi su tuo, ar laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. į pareiškėjo vardu atidarytą banko sąskaitą užsienio subjektų pervestos piniginės lėšos gali būti vertinamos kaip pareiškėjo pajamos GPMĮ prasme ir ar jo veiksmai apskritai gali būti vertinami kaip individuali veikla GPMĮ prasme, t. y. ar jis apskritai gali būti vertinamas kaip subjektas, kuris turi mokestinę prievolę mokėti GPM ir su juo susijusių kitų mokesčių sumas. Be to, anot pareiškėjo, šioje administracinėje byloje nagrinėti ir kiti klausimai, susiję su tinkamu įrodymų vertinimu ir įrodinėjimo pareigos vykdymu bei Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio taikymo sąlygomis. Pareiškėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas netinkamu materialinių teisės normų, reguliuojančių mokestinius teisinius santykius, taikymu ir aiškinimu (ABTĮ 143 str.) bei netinkamu ir neadekvačių faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimu. Pareiškėjas akcentuoja tai, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, buvo iš esmės ignoruota visa eilė jo į šio mokestinio ginčo medžiagą pateiktų įrodymų, o jų neįvertinimas ir atmetimas sudarė pagrindą priimti nepagrįstą ir neteisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kartu iš esmės pažeidžiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

2. Mokesčių administratorius turėjo įstatyminę pareigą užtikrinti tinkamą pareiškėjo dalyvavimą mokestiniame patikrinime, tačiau šios pareigos mokesčių administratorius, pareiškėjo vertinimu, visiškai nevykdė (pvz., tokią aplinkybę aiškiai patvirtina tai, jog pareiškėjui net nebuvo pasiūlyta naudotis vertėjo paslaugomis, žinant, jog jis gerai nesupranta rusų kalbos). Anot pareiškėjo, jo atžvilgiu vykdytame mokestiniame patikrinime įžvelgtinas diskriminacijos dėl kalbos aspektas, kuris turėjo įtakos šio mokestinio patikrinimo galutiniams rezultatams dėl tos priežasties, kad tinkamai nebuvo nustatytos visos reikšmingos aplinkybės ir nebuvo sudarytos sąlygos pareiškėjui apginti savo teises ir teisėtus interesus. Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad yra diskriminuojamas dėl savo kilmės kaip arabas. Pareiškėjas pažymi, jog teismo posėdžio metu VMI atstovas nurodė, kad VMI įtarinėja, kad mano gautos lėšos galimai buvo skirtos terorizmui. Anot pareiškėjo, akivaizdu, kad tokia oficialaus asmens atstovo pozicija yra akivaizdžiai diskriminuojanti, kadangi, pareiškėjo teigimu, jis nėra teroristas ir negali būti su jais tapatinamas. Pareiškėjo nuomone, VMI tokia savo pozicija aiškiai išreiškė netoleranciją Afganistano piliečiui, atsisakė vertinti kaip įrodymus dominuojančio islamo tikėjimo valstybių ūkio subjektų išduotus oficialius dokumentus kaip įrodymus, siekdama, kad visą likusį gyvenimą mokėčiau skolas krikščioniškai valstybei arba negaučiau leidimo gyventi šioje valstybėje. Pareiškėjas akcentavo, kad jeigu jo teisių įgyvendinimo neužtikrins Lietuvos Respublikos teismai, dėl jų gynybos jis kreipsis į tarptautines organizacijas. Pareiškėjas pažymi ir tai, kad nuostata, jog žmogaus teisių negalima varžyti dėl kalbos ir tautybės, įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje bei Europos žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje. Visa tai lemia, jog jau nuo pat mokestinio patikrinimo pradžios nebuvo užtikrintos pareiškėjo teisės tiek į tinkamą procesą, tiek į jo teisių ir teisėtų interesų užtikrinimą. Pareiškėjo nuomone, visos šios aplinkybės papildomai patvirtina tai, jog jo atžvilgiu vykdyto mokestinio patikrinimo ir jo metu priimtų sprendimų, kurie buvo patvirtinti pirmosios instancijos teismo sprendimu, negalima laikyti pagrįstais bei teisėtais.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo, jog su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, nes mano, kad jame pateikti argumentai yra nepagrįsti. Atsakovo teigimu, pareiškėjo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl pareiškėjui apskaičiuotų mokestinių sumų pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą pagrįstumo, taip pat dėl fakto, ar pareiškėjas vykdė individualią veiklą.

Mokesčių administratorius nustatė, kad AB SEB banke į pareiškėjo turimas sąskaitas užsienio gyventojai ir įmonės tikrinamuoju laikotarpiu pervedė 8422724 Lt (2007 m. – 2098286 Lt, 2008 m. – 6324438 Lt). Mokesčių administratorius surinko duomenis, kad pareiškėjas 2007-2008 metais su Lietuvos įmonėmis ir fiziniais asmenimis sudarė 166 transporto priemonių ir atsarginių dalių įsigijimo sandorius bei šias prekes pardavusių juridinių ir fizinių asmenų vardu įformino šių transporto priemonių eksporto procedūras į Afganistaną. Taip pat nustatė, kad 165 transporto priemonių įsigijimo dokumentuose nurodytas pirkėjas yra pareiškėjas, o muitinės deklaracijose nurodyta, kad transporto priemonių bei atsarginių dalių siuntėjas / eksportuotojas yra tos pačios bendrovės ar fiziniai asmenys, iš kurių pareiškėjas įsigijo transporto priemones, o gavėju nurodytas pats pareiškėjas. Mokesčių administratorius nustatė tik du atvejus, kuriuose pareiškėjas atstovavo užsienio įmonę A. Wakill LLC, t. y. nustatė, kad įmonė A. Wakill LLC, atstovaujama pareiškėjo, 2007 m. rugsėjo 7 d. iš K. B. IĮ įsigijo naudotą miškovežį ir iš UAB ..Rivona" nuo 2007 m. rugpjūčio 23 d. iki 2008 m. sausio 11 d. įsigijo 7 transporto priemones. Kadangi pareiškėjas 2007-2008 metais pajamų mokesčio deklaracijų nepateikė ir nedeklaravo į asmenines sąskaitas gautų pajamų (tokiu būdu nevykdė savo pareigos apskaičiuojant mokesčius; Taisyklių 4.1 p.), mokesčių administratorius GPM bazę nustatė ir mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriau įvertinimą, taikydamas lėšų bankų sąskaitose metodą (MAĮ 70 str. 1 d.). Apskaičiuodamas pareiškėjui mokėtiną GPM, mokesčių administratorius įvertino 2007-2008 metais pareiškėjo patirtas išlaidas (konkrečios patirtos išlaidos ir jų apskaičiavimas už 2007 m nurodytas akto 18 psl. ir 2 lentelėje, už 2008 – akto 19 psl. ir 3 lentelėje). Taip pat mokesčių administratorius konstatavo, jog pareiškėjo 2007-2008 metais vykdyta neįregistruota automobilių pardavimo veikla atitinka visus individualios veiklos požymius ir pareiškėjas, vykdydamas individualią veiklą, gavo 84221724 Lt pajamas bei patyrė 3011646 išlaidas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog individualios veiklos sąvoka yra apibrėžta GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje (ginčo teisiniams santykiams taikytino 2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija). Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies nuostatomis, individualia pripažįstama iš esmės bet kokia savarankiška tęstinė veikla, kuria siekiama gauti pajamų. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo 2007-2008 metais pajamos, gautos nuo automobilių pardavimo, laikytinos pajamomis, gautomis iš individualios veiklos, nes pareiškėjo vykdytai nurodytai veiklai yra būdingi visi individualios veiklos požymiai, t. y. savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo. Teisėjų kolegijos nuomone, akivaizdu, jog pareiškėjas veiklą, susijusią su ginčo transporto priemonių pardavimu, vykdė savarankiškai (transporto priemonių įsigijimo ir eksporto dokumentuose kaip jų įgijėjas ir gavėjas Afganistane nurodytas būtent pareiškėjas, Inspekcija nustatė, kad pareiškėjo pateikti dokumentai neįrodo, kad jis Lietuvoje veikė kaip „Jamai Ahmadyan LTD“, „Abdulaziz Pagiri“ prekybos įmonės ar „A. W. G. Tr. LLC“ atstovas). Pareiškėjas nuo 2006 m. pabaigos nuolat įsigydavo transporto priemones, kurios buvo eksportuojamos į Afganistaną, šią veiklą vykdė 2007-2008 metais, taip pat ir 2009 m., be to, pats paaiškinime patvirtino, kad veiklą vykdo jau treti metai, o tai patvirtina veiklos tęstinumą, t. y. buvo vykdomas nevienkartinis (tęstinis) sandorių sudarymas. Pareiškėjas iš šios veiklos 2007-2008 metais gavo 5 566 826 Lt apmokestinamųjų pajamų, į banko sąskaitas gautos piniginės lėšos buvo vienintelis jo pajamų šaltinis, iš kurio pareiškėjas tenkino savo šeimos pragyvenimo, maitinimo, sveikatos ir kt. poreikius. Įvertinęs šias aplinkybes, teisėjų kolegijos manymu, mokesčių administratorius iš esmės pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas vykdė individualią veiklą, kuri atitinka visus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje apibrėžtos individualios veiklos požymius.

Kita vertus, kaip jau buvo minėta, nustatinėdamas pareiškėjo gautas pajamas bei joms uždirbti tenkančias išlaidas, mokesčių administratorius vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis (mokesčių apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą). Akcentuotina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis nustato, jog tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus. Detalią Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio įgyvendinimo tvarką pagal savo kompetenciją nustato centrinis mokesčių administratorius, suderinęs su finansų ministru (Mokesčių administravimo įstatymo 70 str. 2 d.). Vykdydamas pastarąjį pavedimą, Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininkas 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 (Žin., 2004, Nr. 86 3156) patvirtino Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisykles (toliau – ir Taisyklės).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. 2010 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-635/2010) pasisakant dėl Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje nustatytu būdu apskaičiuojamos mokestinės prievolės dydžio tikslumo akcentuojama, jog, pirmiausia, pažymėtina, kad atliekant mokesčių apskaičiavimą pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, objektyviai yra įmanomi tam tikri netikslumai, nes mokesčių administratorius yra priverstas vadovautis ne tiksliais, o tikėtinais ir galimais apskaičiavimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalies norma skirta ne tam, kad būtų nustatytas tikslus (t. y. objektyviais duomenimis paremtas) mokestinės prievolės dydis, o tam, kad būtų nustatytas mokėtinos prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus. Tai reiškia, kad mokesčių administratoriaus nustatytas mokėtinos prievolės dydis laikytinas pagrįstu tiek, kiek neperžengia šių įvertinimo kriterijų. Todėl tam, kad būtų paneigtas tokiu būdu nustatytas mokestinės prievolės dydis, mokesčių mokėtojas turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog nurodytų įvertinimo kriterijų buvo nesilaikyta, t. y.

įrodyti, kad mokesčio administratoriaus nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo bei teisingumo kriterijų (2007 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-603/2007). Be to, pasisakydamas dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo pagal iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusį Mokesčių administravimo įstatymą (iki 2004 m. gegužės 1 d. galiojusioje Mokesčių administravimo įstatymo redakcijoje apibrėžti mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodai pagal analogiją yra prilygintini šiuo metu galiojančios Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio redakcijos 70 straipsnyje įtvirtintoms mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklėms), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad minėta taisyklė nesudaro pagrindo mokesčio bazės netiesioginio nustatymo metodus taikyti neribotai, neatsižvelgiant į atliktų ūkinių operacijų pobūdį, jų skaičių, laikotarpį, per kurį jos buvo atliktos, ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (2004 m. liepos 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8 – 396/2004, Administracinių teismų praktika, Nr. 6, p. 110-119).

Mokestinio ginčo byloje esantis patikrinimo aktas bei jo priedai patvirtina, jog mokesčių administratorius, taikydamas Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas ir, apskaičiuodamas pareiškėjo mokesčio bazę, pripažino dalį pareiškėjo patirtų išlaidų, susijusių su pareiškėjo vykdyta veikla – transporto priemonių ir atsarginių dalių įsigijimu (mok. byla, t. 1, b. l. 33). Kita vertus, kaip konstatuota mokesčių administratoriaus surašytame patikrinimo akte, mokesčių mokėtojo vykdyta individuali veikla taip pat apėmė ir įsigytų transporto priemonių bei atsarginių dalių siuntimą (transportavimą) į Afganistaną (mok. byla, t. 1, b. l. 25).

Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas pateikė mokesčių administratoriui įrodymus, kad pareiškėjas už įsigytų prekių transportavimą į Afganistaną buvo sumokėjęs iš viso 643 500 eurų (2007 m. – 163800 eurų, 2008 m. – 479700 eurų), tačiau šiais įrodymais mokesčių administratorius nesivadovavo (mok. byla, t. 1, b. l. 14), konstatuodamas, jog pareiškėjo vietos mokesčių administratoriui pateikti įvairių verslo įmonių raštai, kuriuose pateikiami įvairių aplinkybių patvirtinimai, nelaikytini buhalterinės apskaitos dokumentais, kuriais gali būti pagrindžiamos mokesčių mokėtojo patiriamos išlaidos, be to, pareiškėjas nepateikė ir apmokėjimo dokumentų, patvirtinančių šių išlaidų susidarymo realumą (mok. byla, t. 1, b. l. 15).

Vertindama šią aplinkybę, teisėjų kolegija pažymi, jog, mokesčių administratorius turėjo teisę vertinti pareiškėjo pateiktų įrodymų leistinumą, sąsajumą ir pakankamumą, jų ryšį su mokestinio ginčo byloje įrodinėtinomis esminėmis aplinkybėmis. Tačiau, kita vertus, konstatavus, jog pareiškėjo pateikti įrodymai nėra pakankami (iš jų negalima nustatyti tikslaus patirtų transportavimo išlaidų dydžio), tam, kad būtų nustatytas mokėtinos mokestinės prievolės dydis, atitinkantis protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingumo kriterijus, mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į atliktų ūkinių operacijų pobūdį ir Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalyje bei Taisyklėse nustatyta tvarka ex officio įvertinti pareiškėjo patirtų transportavimo, kaip neatsiejamo pareiškėjo vykdytos individualios veiklos elemento, išlaidų dydį (atsižvelgdamas į ūkinių operacijų pobūdį, jų apimtį, įprastines bei ekonominiu ir statistiniu požiūriu tokiai veiklos rūšiai paprastai tenkančias bei su ja siejamas išlaidas).

Kadangi šių pareiškėjo apmokestinimui reikšmingų aplinkybių centrinis mokesčių administratorius netyrė bei nevertino, nagrinėjamoje byloje yra pagrindas pareiškėjo skundą perduoti atsakovui nagrinėti iš naujo tam, kad pastarasis inter alia įvertintų būtinybę ir galimybę atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą (Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsnio 4 dalies 5 punktas).

Dėl šios priežasties pareiškėjo G. S. A. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o ginčijami pirmosios instancijos teismo bei Komisijos sprendimai panaikinami perduodant mokestinį ginčą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 133 straipsniu ir 88 straipsnio 2 punktu,

n u t a r i a:

pareiškėjo G. S. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 15 d. sprendimą, Mokestinių ginčų komisijos 2011 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. S-259 (7-217/2011) ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2011 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. 68-120 ir perduoti mokestinį ginčą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas