2019-10-29 Nr. BB-5748-1-01-1-08582-2018-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-253-976/2019

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-08582-2018-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.9.1; 1.1.14

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – R. V. (R. V.) – ir jo šeimos nario (sutuoktinės) S. V. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutarčių.

Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi pripažinta, kad R. V. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 7 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas, ir jam taikyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutartimi asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – R. V. – sutuoktinės S. V. apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Ritos Mikalauskienės apeliacinis skundas tenkintas, Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartis pakeista: R. V. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje – pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, – R. V. – paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, konfiskuota R. V. nuosavybės teise priklausanti baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo priemonė – automobilis (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Bylos esmė

1. R. V., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, nes 2018 m. vasario 2 d. apie 10.45 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo kelių transporto priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 prom. alkoholio (nustatytas 3,04 prom. etilo alkoholio kiekis kraujyje).

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu asmuo, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. V. ir jo šeimos narė sutuoktinė S. V. prašo sušvelninti Kauno apygardos teismo nutartimi paskirtą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, paskiriant ambulatorinį stebėjimą (duomenys neskelbtini) psichikos sveikatos centre. Taip pat panaikinti Kauno apygardos teismo nutartimi paskirtą R. V. turto konfiskavimą ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartį, kuria automobilis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantis R. V., nekonfiskuojamas ir grąžinamas jo sutuoktinei S. V. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. R. V. psichikos sveikatos būklė nuo ekspertizės Nr. (duomenys neskelbtini) atlikimo yra pagerėjusi, jis gali vairuoti transporto priemones, išklausė keturių valandų kursą, yra atestuotas pagal Privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo programą, nepiktnaudžiauja alkoholiu ir penkerių metų laikotarpiu nesikreipė į Respublikinį priklausomybės ligų centrą dėl konsultacijų bei gydymo nuo alkoholio ar narkotikų priklausomybių. 2018 m. rugsėjo 10 d. R. V. buvo suteiktas leidimas vienerius metus vairuoti B kategorijos automobilius su sąlyga, kad po vienerių metų jis pakartotinai tikrinsis galimybę vairuoti. R. V. taip pat baigė papildomą vairuotojų mokymą pagal 2015 m. lapkričio 18 d. teismo sprendimą, išlaikė kvalifikacinius egzaminus vairuotojo pažymėjimui susigrąžinti.

2.2. R. V. baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė prieš savo valią apsvaigintas alkoholiu; draugui pasiūlius vartoti alkoholinius gėrimus, jis dėl savo psichikos ligos pobūdžio sutiko ir, būdamas riboto pakaltinamumo būsenos, padarė įstatymų uždraustą veiką, tačiau nebuvo agresyvus, mąstė logiškai, policijos teisėtus reikalavimus vykdė, gailėjosi dėl padarytos veikos.

2.3. R. V., būdamas šeimos aplinkoje ir vartodamas paskirtus vaistus ambulatoriškai, baigė aukštuosius mokslus 2010, 2014 ir 2016 metais, šiuo metu studijuoja Lietuvos sveikatos mokslų universitete, vykdo verslą, susijusį su automobilių remontu ir statybomis, moka mokesčius, rūpinasi šeimos gerove ir trimis mažamečiais vaikais.

2.4. Apeliacinės instancijos teismo konfiskuotas automobilis (duomenys neskelbtini) R. V. įgytas santuokoje su S. V. ir priklauso abiem sutuoktiniams, taigi BK 72 straipsnio 3 dalies pagrindu jo konfiskuoti negalima. Taip pat turto konfiskuoti nėra pagrindo ir vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, nes S. V. nežinojo, kad alkoholis bus vartojamas ir tai turės įtakos padarant įstatymo uždraustą veiką. Nuo teisės vairuoti 2015 m. spalio 27 d. atėmimo iki šio įvykio R. V. dvejus metus automobilio apsvaigęs nevairavo.

3. Atsiliepimu į asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – R. V. ir jo šeimos nario (sutuoktinės) S. V. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Stulginskis prašo kasacinį skundą tenkinti iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį pakeisti. Panaikinti nutarties dalį, kuria, vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, R. V. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Nustatyti, kad R. V. nuosavybės teise priklausanti transporto priemonė – automobilis (duomenys neskelbtini) konfiskuotina vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo priemonė (BK 72 straipsnio 2 dalis). Atsiliepime nurodoma:

3.1. Keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies ir režimo nėra teisinio pagrindo. Iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad R. V. nustatytas psichikos sutrikimas diagnozuotas 1994 metais, jam atliktos trys teismo psichiatrijos ekspertizės, po kurių buvo skiriamas ambulatorinis gydymas (tris kartus taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, nustatant ambulatorinį R. V. stebėjimą), tačiau jis sistemingai darė administracinius nusižengimus, susijusius su transporto priemonių vairavimu, kritiškai nevertino savo poelgio teisinių padarinių, vartojo alkoholį, pažeidinėjo ambulatorinio gydymo režimą, yra linkęs elgtis ūmiai, nagrinėjamoje byloje baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padarė ambulatorinio gydymosi metu (gydymas buvo pratęstas). Apklausta teisme ekspertė patvirtino ekspertizės akto išvadas ir rekomendavo keisti gydymo sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindo manyti, kad ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis nebuvo efektyvus, R. V. būtina taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje.

3.2. Kasatorių skunde nurodyti argumentai, kad R. V. prisideda prie savo šeimos išlaikymo, rūpinasi vaikais, bei duomenys apie tai, kad tariamai yra pagerėjusi R. V. sveikata, kad jis nepiktnaudžiauja alkoholiu, išklausė keturių valandų kursą apie alkoholio ir narkotikų vartojimo žalą sveikatai, atliko psichologo testą, mokėsi ir baigė papildomą vairuotojų mokymą, susigrąžino prarastą teisę vairuoti transporto priemonę ir vairuotojo pažymėjimą (byloje tokių duomenų nėra), įstatymo uždraustą veiką padarė prieš savo valią nugirdytas ir apsvaigintas (tokių duomenų byloje taip pat nėra), nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies ir režimo. Jokių objektyvių duomenų, kad R. V. būklė pakito, teismui pateikta nebuvo. Pasikeitus R. V. psichinės sveikatos būklei, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę.

3.3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 67 straipsnio nuostatas, konfiskuodamas transporto priemonę ne tik kaip baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo priemonę, vadovaudamasis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bet ir vadovaudamasis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, t. y. kartu paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą. Neturint galimam traukti baudžiamojon atsakomybėn subjektui visų reikiamų požymių (nagrinėjamos bylos atveju – pakaltinamumo), negali būti taikomos ir baudžiamojo poveikio priemonės. BK normų, reglamentuojančių baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimą, analizė suponuoja išvadą, kad asmeniui, kuris baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti savo veiksmų esmės bei jų valdyti (padarė veiką būdamas nepakaltinamas) ir kuriam dėl to paskiriamos priverčiamosios medicinos priemonės, negali būti taikomos baudžiamojo poveikio priemonės, iš jų ir turto konfiskavimas, kaip baudžiamojo poveikio priemonė, vadovaujantis BK 67 straipsniu.

Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad turto konfiskavimas gali būti taikomas, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismui priėmus nutartį priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, t. y. baigus procesą, turtas, jeigu jis atitinka BK 72 straipsnyje nurodytus požymius, gali būti konfiskuojamas pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal BK 72 straipsnio 2 dalį konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ir rezultatas.

R. V. priklausantis automobilis neabejotinai atitinka BK 281 straipsnio 7 dalyje, galiojusioje veikos padarymo metu, įtvirtintos nusikalstamos veikos priemonės sąvoką BK 72 straipsnio prasme. R. V. sistemingai darė administracinius nusižengimus, susijusius su kelių transporto priemonių vairavimu (taip pat vairavo neblaivus, vairavo transporto priemonę, nors teisė vairuoti šios rūšies transporto priemonę jam buvo atimta), baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką šioje byloje padarė esant sunkiam girtumo laipsniui, gydymosi metu (kai ankstesniu teismo sprendimu paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės taikymas jam buvo pratęstas), po 2018 m. vasario 20 d. padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos 2018 m. balandžio 8 d. padarė administracinį nusižengimą – vairavo transporto priemonę, nors teisė vairuoti šios rūšies transporto priemonę jam buvo atimta, įstatymo uždraustą veiką padarė esant sunkiam girtumo laipsniui.

Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad R. V. sistemingai vairuoja transporto priemonę, pažeisdamas įstatymo reikalavimus, kelia grėsmę ne tik savo, bet ir kitų žmonių sveikatai, gyvybei bei turtui. Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi (su Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartimi padarytais pakeitimais) priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas buvo baigtas – R. V. buvo paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, todėl taikyti baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo priemonės konfiskavimą, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kliūčių nebuvo.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – R. V. ir jo šeimos nario (sutuoktinės) S. V. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės skyrimo

5. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.

6. Šioje byloje teismas nustatė, kad R. V. veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarė būdamas nepakaltinamas. Pirmosios instancijos teismas jam paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Parinktą priverčiamąją medicinos priemonę teismas motyvavo tuo, kad R. V. yra pavojingas sau ir visuomenei, anksčiau įstatymo uždraustas veikas yra padaręs tris kartus, tris kartus jam buvo taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, o šią įstatymo uždraustą veiką padarė gydymosi metu; taip pat nustatyta, kad jis sistemingai daro administracinius nusižengimus.

7. Apeliacinės instancijos teismas R. V. ir jo sutuoktinės S. V. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir sušvelnino priverčiamosios medicinos priemonės režimą – paskyrė stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad R. V. turi būti stebimas stacionariai, tačiau skirti jam stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis, įvertinus jo asmenybę bei baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos pobūdį, nėra pagrindo. Pagal BK 98 straipsnio 5 dalį, stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kuris kėsinosi į žmogaus gyvybę ar sveikatą, dėl psichikos sutrikimo yra ypač pavojingas aplinkiniams ir turi būti stebimas bei gydomas specializuotame stacionare.

8. R. V. ir S. V. kasaciniame skunde išreikšta nuomonė, kad R. V. nėra toks pavojingas visuomenei, kad jis turėtų būti gydomas stacionare, o ne ambulatoriškai.

9. Pagal BK 98 straipsnio 3 dalį stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Kaip matyti iš bylos duomenų, R. V. ne kartą buvo gydytas psichiatrijos ligoninėje, paskutinį kartą – nuo 2013 m. lapkričio 12 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini) ligoninėje, kur jam buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija. R. V. taip pat buvo paskirtas ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis 2014 m. birželio 10 d., 2015 m. birželio 25 d., 2016 m. gruodžio 19 d. nutartimis. Nagrinėjamoje byloje esančiame 2018 m. birželio 21 d. – rugpjūčio 9 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad R. V. kritika dėl ligos vis dar nėra pakankama, išlieka nežymi agresyvaus elgesio rizika, jis ir šiuo metu kritiškai nevertina alkoholio vartojimo ir savo elgesio juridinių pasekmių; nesuvokia, jog tuo metu, kai jam buvo paskirtas ambulatorinis priverstinis gydymas, pažeidė režimą, nesupranta tokio savo elgesio pasekmių. Todėl teismai nustatė, kad R. V. negeba kritiškai vertinti savo elgesio ir laikytis jam taikyto ambulatorinio stebėjimo sąlygų (be kita ko, ir vaistų vartojimo bei kitokios pagalbos teikimo sąlygų). Taip pat nustatyta, kad jo liga neretai pasireiškia ir nekonstruktyvia agresija, taip pat ir prieš šeimos narius. Įvertinę bylos duomenis abiejų instancijų teismai sprendė, kad ambulatorinis gydymas nepasieks priverčiamai medicinos priemonei keliamų tikslų, tik skirtingai sprendė dėl stacionarinio gydymo sąlygų.

10. Skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisėjų kolegija pagal ekspertų paaiškinimus ir ekspertizės aktą byloje įvertino R. V. ligos pobūdį, jo požiūrį į įstatymo uždraustos veikos padarymą, savo ligą, taip pat taikytą gydymą, anksčiau taikytų priverčiamųjų medicinos priemonių R. V. neefektyvumą, nekonstruktyvios agresijos pasireiškimo atvejus šeimoje ir sprendė, kad ambulatorinis R. V. stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis yra nepakankamas.

11. Įvertinusi pirmiau išdėstytus bylos duomenis ir apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas paskirti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, yra teisėtas ir pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas savo išvadas dėl priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis – taikymo padarė įvertinęs tiek duomenis apie asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, ligos pobūdį ir jos ankstesnio gydymo efektyvumą, tiek duomenis apie jo padarytos uždraustos veikos pobūdį, tinkamai šias išvadas motyvavo, todėl konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pagrindo nėra.

12. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal BPK 405 straipsnio 2 dalį teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo. Taigi, pasikeitus R. V. psichinės sveikatos būklei, jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į švelnesnę priverčiamąją medicinos priemonę arba tokia priemonė gali būti panaikinta.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – skyrimo asmeniui, pripažintam nepakaltinamu

13. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismų šioje byloje nustatyta, kad R. V. veikos padarymo metu dėl psichikos sutrikimo – paranoidinės šizofrenijos – negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, dėl to R. V. yra pripažintas nepakaltinamu. Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo – R. V. paskyrimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai priėmė priešingus sprendimus.

14. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas nekonfiskuoti R. V. įstatymo uždraustos veikos padarymo priemonės, argumentavo tai tuo, jog nors R. V. padarė įstatymo uždraustą veiką, nurodytą BK 281 straipsnio 7 dalyje, t. y. vairavo automobilį apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 3,04 prom. etilo alkoholio kiekis kraujyje), jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes yra pripažintas nepakaltinamu, vadinasi, jam negali būti taikoma ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas konfiskuoti automobilį, pažymėjo, kad pagal teismų praktiką (ji nutartyje nenurodyta) turto konfiskavimas gali būti taikomas ir tada, kai kaltininkui taikomos priverčiamosios medicinos priemonės; jų taikymo procese turto konfiskavimo klausimas sprendžiamas tik tada, kai šis procesas baigiamas. Kadangi Kauno apylinkės teismo 2018 m. spalio 15 d. nutartimi priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas buvo baigtas, t. y. nutarta taikyti R. V. priverčiamąją medicinos priemonę, kliūčių taikyti turto konfiskavimą nėra.

15. Baudžiamasis kodeksas yra vientisas baudžiamasis įstatymas, kuriame visos teisės normos tarpusavyje susietos ir sudaro visumą – bendrą sistemą (BK 1 straipsnio 1 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2005). Tai reiškia, kad visos jo dalys, skyriai ir straipsniai turi sudaryti nuoseklią sistemą ir tarpusavyje derėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-58-697/2019). Šis kodeksas nustato baudžiamosios atsakomybės pagrindus ir sąlygas, taip pat pagrindus ir sąlygas, kuriais nusikalstamas veikas padarę asmenys gali būti atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės (BK 1 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Taip pat nustato, kad asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje nurodytas priverčiamąsias medicinos priemones (BK 17 straipsnio 2 dalis).

16. Turto konfiskavimas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonių (BK 67 straipsnio 2 dalis). Pagal BK 67 straipsnio 1 dalį baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi, baudžiamojo poveikio priemonės paskyrimu asmeniui siekiama iš esmės tų pačių tikslų, kaip ir bausme, t. y. sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti arba apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti asmenį taip, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2011).

17. Kita vertus, baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos ne tik priėmus apkaltinamąjį nuosprendį kartu su bausme. Įstatymų leidėjas BK 67 straipsnio 2 dalyje nustato sąrašą asmenų, kuriems gali būti paskirtos visos BK 67 straipsnio 2 dalyje nurodytos ar tik atitinkamos (BK 67 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nurodytais atvejais) baudžiamojo poveikio priemonės, kategorijas: 1) pilnamečiai asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje nustatytais pagrindais; 2) pilnamečiai asmenys, atleisti nuo bausmės BK X skyriuje nustatytais pagrindais; 3) pilnamečiai asmenys, lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nustatytais pagrindais; 4) nepilnamečiai asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI ar XI skyriuje nustatytais pagrindais; 5) nepilnamečiai asmenys, atleisti nuo bausmės BK X skyriuje nustatytais pagrindais; 6) juridiniai asmenys, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės. Sistemiškai aiškinant baudžiamąjį įstatymą, akivaizdu, kad šis asmenų, kuriems įstatymo nustatytais atvejais gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kategorijų sąrašas yra baigtinis ir taikomas pakaltinamiems fiziniams asmenims; baudžiamasis įstatymas taip pat nustato galimybę baudžiamojo poveikio priemones, nurodytas BK 67 straipsnyje, taikyti ir ribotai pakaltinamam asmeniui, jei jis yra pripažįstamas kaltu padaręs atitinkamą nusikalstamą veiką arba yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 18 straipsnio 2 dalis).

18. Bet kuri iš BK 67 straipsnio 2 dalyje nurodytų baudžiamojo poveikio priemonių yra teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja asmenų, pripažintų kaltais (BK 67 straipsnio 1 dalis), arba asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI ar IX skyriuje nustatytais pagrindais arba atleistų nuo bausmės šio kodekso X skyriuje nustatytais pagrindais, arba lygtinai paleistų iš pataisos įstaigos Bausmių vykdymo kodekso XI skyriuje nustatytais pagrindais (BK 67 straipsnio 2 dalis), teises ir laisves bei nustato specialias pareigas.

19. Pagal BK 2 straipsnio 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Pagal BK 17 straipsnio 2 dalį asmuo, teismo pripažintas nepakaltinamu, neatsako pagal BK už padarytą pavojingą veiką. Jam teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje nustatytas priverčiamąsias medicinos priemones. Asmenį pripažinus nepakaltinamu (nustačius medicininį ir juridinį nepakaltinamumo kriterijus – asmens psichikos sutrikimą, dėl kurio jis negali suvokti savo veiksmų esmės (intelektinis požymis) ir (ar) negali jų valdyti (valinis požymis), įvertinus abu šiuos kriterijus atitinkančias aplinkybes, pripažįstama, kad asmens padarytoje pavojingoje baudžiamojo įstatymo uždraustoje veikoje nėra būtinojo subjekto požymio – kaltės, todėl tokio asmens baudžiamosios atsakomybės ir bausmės paskyrimo klausimas nesprendžiamas, tačiau tai sudaro pagrindą pradėti priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-222/2018).

20. Priverčiamosios medicinos priemonės skiriasi nuo bausmės savo paskirtimi, turiniu ir teisinėmis pasekmėmis: jomis nesiekiama nubausti asmens už padarytą pavojingą veiką; veika, už kurią jos taikomos, nelaikoma nusikalstama, priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas neužtraukia teistumo ir kitų baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių; jos skiriamos nenurodant termino, kada jų taikymas privalo būti nutrauktas. Priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo tikslas yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-328-648/2017).

21. Taigi, pagal aptartą teisinį reguliavimą, asmeniui, pripažintam nepakaltinamu, teismas gali taikyti BK 98 straipsnyje nurodytas priverčiamąsias medicinos priemones (BK 17 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu baudžiamojo poveikio priemonės gali būti skiriamos kartu su bausme (BK 67 straipsnio 1 dalis) arba kitais baigtiniame sąraše išvardytais atvejais (BK 67 straipsnio 2 dalis), tarp kurių nėra nurodytas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas, kuriame sprendžiama dėl asmens, BK uždraustos veikos darymo metu buvusio nepakaltinamumo būsenos.

22. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad jeigu asmens psichika sutriko ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti jau po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo, teismas bylos nagrinėjimą ir bausmės vykdymą turi sustabdyti ir taikyti priverčiamąsias medicinos priemones (BPK 403 straipsnis). BK 76 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Pagal BK 67 straipsnio 2 dalį pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo bausmės BK X skyriuje nustatytais pagrindais (taigi ir, vadovaujantis BK 76 straipsniu, asmeniui, atleistam nuo bausmės dėl to, kad po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo jam sutriko psichika), gali būti skiriama ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies nuostatomis, baudžiamojo poveikio priemonių taikymas atleidus asmenį nuo bausmės BK X skyriuje nurodytais pagrindais yra paliktas teismo nuožiūrai. Taigi asmens atleidimas nuo bausmės dėl ligos tais atvejais, kai po nusikalstamos veikos jam sutrinka psichika (BK 76 straipsnio 3 dalis), savaime nedraudžia šiam asmeniui taikyti turto konfiskavimo, jei įvertintos visos šiam sprendimui priimti reikšmingos aplinkybės. Teismų praktikoje taip pat yra nurodyta, kad būtinybė taikyti turto konfiskavimą gali atsirasti ir tada, kai asmuo atleidžiamas nuo bausmės dėl ligos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6-489/2019). Tačiau tokiu atveju turto konfiskavimo klausimas sprendžiamas tik tada, kai priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procesas baigiamas. Sustabdžius bylos nagrinėjimą ir taikant priverčiamąsias medicinos priemones turto konfiskavimas netaikomas (Teismų praktikos taikant turto konfiskavimą (BK 72 straipsnis) apžvalga).

23. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad R. V., kuris įstatymo uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, už BK 281 straipsnio 7 dalyje uždraustos veikos padarymą negali būti paskirta nei bausmė, nei baudžiamojo poveikio priemonė, nes jos skiriamos tik BK nustatytais atvejais. Todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis dėl baudžiamojo poveikio priemonės – turto konfiskavimo – R. V. paskyrimo naikintina dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo.

Dėl sumokėto žyminio mokesčio grąžinimo

24. Iš prie kasacinio skundo pridėto mokėjimo nurodymo matyti, kad asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – R. V. – sutuoktinė S. V. 2019 m. kovo 6 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 50 Eur dydžio žyminį mokestį. Kadangi baudžiamajame procese žyminis mokestis už paduotą kasacinį skundą nėra nustatytas, kasatorės sumokėta suma turi būti jai grąžinta.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutartį pakeisti: panaikinti R. V., vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą ir jam nuosavybės teise priklausančią baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo priemonę – automobilį (duomenys neskelbtini) grąžinti R. V. sutuoktinei S. V.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. vasario 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Grąžinti asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicinos priemonės, – R. V. – sutuoktinei S. V. jos sumokėtą 50 Eur žyminį mokestį už paduotą kasacinį skundą baudžiamojoje byloje.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Vytautas Masiokas

Rima Ažubalytė