2015-10-22 Nr. AB-20469-3-61-3-02523-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-715-438/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02523-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.1.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Arūno Dirvono, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas B. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2014 m. kovo 20 d. sprendimą Nr. (23.31-08)-320A-31560 išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) (toliau – ir atsakovo sprendimas) ir įpareigoti VMI grąžinti jam išieškotus pinigus.

Pareiškėjas paaiškino, kad 2014 m. kovo 20 d. iš jo banko sąskaitos buvo išskaityta pinigų suma pagal ginčijamą atsakovo sprendimą, VMI jokių motyvų mokestinei nepriemokai pagrįsti nepateikė, todėl pareiškėjas tvirtino, kad mokestinė nepriemoka išskaičiuota nepagrįstai.

Atsakovas VMI su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nesumokėjo deklaracijose nurodyto gyventojų pajamų mokesčio, todėl mokesčių administratoriui atsirado teisė iš pareiškėjo išieškoti nesumokėtas mokesčio sumas. Pareiškėjui pateiktoje prievolių ataskaitoje aiškiai nurodytos išieškomos gyventojų pajamų mokesčio delspinigių sumos, nurodyta, kokia delspinigių suma susidarė nesumokėjus konkrečioje deklaracijoje deklaruotų sumų. VMI teigimu, skundžiamas sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos poveikio priemonės yra motyvuotos, jame aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos, nurodyta apskundimo tvarka, pasirašytas tinkamai įgalioto asmens.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2012 m. balandžio 27 d. pateikė gyventojo pajamų mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., 2013 m. balandžio 29 d. pateikė gyventojo pajamų mokesčio deklaraciją už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. VMI pareiškėjo ginčijamu sprendimu nutarė išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 96 straipsnio 1 dalies 1 punktu bei pažymėjo, kad, pareiškėjui deklaravus metines pajamas už 2011 bei 2012 metus, jis deklaracijose nurodyto mokėtino gyventojų pajamų mokesčio nesumokėjo, todėl VMI atsirado pareiga išskaičiuoti gyventojų pajamų mokestį bei priskaičiuoti delspinigius. Teismas vertino, kad atsakovas tai atliko tinkamai, pareiškėjui pateiktoje prievolių ataskaitoje aiškiai išskyrė prievolės sumas bei delspinigių sumas. Teismas sprendė, kad skundžiamas sprendimas yra aiškus ir konkretus, paremtas faktiniais duomenimis ir teisės aktų nuostatomis, todėl pareiškėjo teiginį, jog VMI jokių motyvų galimai mokestinei nepriemokai pagrįsti nepateikė, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas sutiko su atsakovo teiginiu, kad teisėtai išieškota mokestinė nepriemoka neturi būti grąžinama.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, vadovaudamasis nurodytų teisės normų sistemine analize, remdamasis ištirtų bylos rašytinių įrodymų visuma, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundžiamas VMI sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką ir nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nurodė, kad jo naikinti nėra pagrindo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo antrasis skundo reikalavimas yra išvestinis iš pirmojo, todėl jį taip pat atmetė.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai akcentuoja, kad nebuvo atsižvelgta į dalį nagrinėjamu atveju aktualaus teisinio reguliavimo, būtent: nebuvo įvertinta atsakovo pareiga paraginti pareiškėją įvykdyti mokestinę nepriemoką geruoju, nebuvo sprendžiamas klausimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino pareiškėjo pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių. Akcentuoja, kad deklaruojant pajamas tiesiogiai nedalyvavo, tik VMI pateikė pažymas apie banko indėlius. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo pateiktų pažymų duomenys neatitiko VMI turimų duomenų. Mano, kad nagrinėjamu atveju neįrodyta, jog deklaracija pateikė pareiškėjas. Pažymi, kad nebuvo informuotas apie susidariusią mokestinę nepriemoką, todėl apribota pareiškėjo galimybė ginčyti mokestinės nepriemokos pagrįstumą, tokiu būdu taikant mokestinės nepriemokos išieškojimo sustabdymą.

Atsakovas VMI atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas deklaracijas pateikė naudodamasis elektroninio deklaravimo sistema. Akcentuoja, kad tokiu atveju, jei pareiškėjas mano, jog kažkas kitas galėjo naudotis jo vardu ir pateikti deklaracijas, jis privalo kreiptis į teisėsaugos institucijas dėl neteisėto prisijungimo duomenų naudojimo. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju nebuvo privaloma siųsti pareiškėjui raginimą sumokėti mokestinę prievolę geruoju (MAĮ 89 str. 1, 3 d.).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2014 m. kovo 20 d. sprendimo Nr. (23.31-08)-320A-31560, kuriuo buvo nuspręsta iš pareiškėjo, B. S., išieškoti mokestinę nepriemoką (467, 21 Lt) ir nutraukti pinigų išdavimą bei pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos.

Pareiškėjas nesutikimą su šiuo sprendimu iš esmės grindžia tuo, kad priėmus ginčijamą sprendimą, jis (sprendimas) tą pačią dieną buvo pradėtas vykdyti, iš pareiškėjo banko sąskaitos nurašant lėšas. Tačiau apie priimtą sprendimą, jis, pareiškėjas, buvo informuotas kur kas vėliau, tokiu būdu atimant iš jo galimybę užginčyti bei patikrinti šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Šiuos teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymas bei su jo įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai.

Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu.“

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas atsakovui 2012 m. balandžio 27 d. ir 2013 m. balandžio 29 d. pateikė gyventojo pajamų mokesčio deklaracijas už 2011 ir 2012 metus, kuriose deklaravo mokėtinas į biudžetą sumas – už 2011 m. 146, 21 Lt ir už 2012 m. 295 Lt.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio nuostatas šias deklaruotas ir mokėtinas į biudžetą sumas, pareiškėjas turėjo sumokėti atitinkamai iki 2011 m. gegužės 1 d. ir 2012 m. gegužės 1 d..

Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad „Mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu <...> mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu“. To paties straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad „Teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po to, kai pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas nurodytas terminas, o jeigu raginimas nesiunčiamas, - kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nustatyto termino pabaigos.“

Šis teisinis reglamentavimas lemia, kad pareiškėjui iki 2011 m. gegužės 1 d. ir 2012 m. gegužės 1 d. nesumokėjus minėtų sumų, mokesčių administratoriui nuo 2011 m. gegužės 2 d. ir 2012 m. gegužės 2 d. atsirado teisė priimti sprendimus dėl priverstinio nesumokėtų mokesčių išieškojimo.

Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui neturėjo būti siunčiamas raginimas per 20 dienų nuo ginčijamo sprendimo priėmimo dienos susimokėti deklaruotas sumas.

Raginimų įvykdyti mokestinę prievolę geruoju, siuntimo sąlygas ir tvarką reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „Mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2) priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis.“

Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame nėra įtvirtinta taisyklių įpareigojančių mokesčių administratorių mokesčių mokėtojui siųsti raginimus įvykdyti mokestinę prievolę geruoju, tais atvejais, kai mokesčio mokėtojas pats deklaruoja atitinkamas mokėtinas į biudžetą sumas ir jų nustatytais terminais nesumoka.

Tokiais atvejais mokesčio administratorius pagal Mokesčių administravimo įstatymo 105 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas įgyja teisę kitą dieną po to, kai mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu terminu, pradėti vykdyti priverstinio išieškojimo procedūras, numatytas Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnyje, tame tarpe ir duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.).

Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad mokesčių administratorius ginčijamo sprendimo priėmimo metu buvo įgijęs teisę pradėti vykdyti priverstinio išieškojimo procedūras iš pareiškėjui priklausančių banko sąskaitų.

Nepagrįsti šiuo atveju ir tie pareiškėjo argumentai, kuriais teigiama, kad mokesčių administratoriui pradėjus vykdyti priverstinio išieškojimo procedūras tą pačią dieną kai ir buvo priimtas pats sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo, buvo atimta iš jo galimybė teismine tvarka patikrinti šio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnį mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus veiksmą arba neveikimą. Byloje nagrinėjamu atveju pareiškėjas šią savo teisę ir realizavo, kreipdamasis į teismą su skundu. O tai, kad mokesčių administratoriaus sprendimas jau buvo įvykdytas, tai nekeičia pareiškėjo subjektinių teisių apimties, nes neteisėto ir/ar nepagrįsto mokesčių administratoriaus sprendimo atveju, jam galėtų atsirasti teisė į padarytų nuostolių kompensavimą Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnio nustatyta tvarka.

Tačiau prieš tai aptartos aplinkybės patvirtina, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjo pateiktų deklaracijų duomenys taip pat patvirtina, kad jis turėjo sumokėti į biudžetą atitinkamas gyventojų pajamų mokesčio sumas už 2011 ir 2012 metus, bet to nepadarė. Šių aplinkybių pareiškėjas iš esmės ir neginčija.

Dėl paminėto tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo B. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė