eaac0e03-45be-4334-81d0-a3e42e000e77 · Å iaulių apygardos teismas

                                                                                   Â

                                                                                  Baudžiamoji

byla Nr. 1A-358-116/2010

                                                                                    Procesinio

sprendimo kategorija:

 (S)

                                                                                    2.4.;

1.2.25.4.5.; 2.1.2.4.; 2.4.6.1.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. spalio 21 d.

Å iauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono, kolegijos teisėjų Raimundo Jurgaičio, Broniaus Zalagos, sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,

dalyvaujant prokurorui Zenonui Griciui,

gynėjui advokatui Nerijui Ulčinui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo

P. J. ir jo gynėjo advokato Nerijaus

Ulčino apeliacinį skundÄ dėl TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. J. nuteistas pagal Lietuvos

Respublikos BK 281 str. 5 d. laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., 3 d., bausmės vykdymas P. J. atidėtas 2 metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be institucijos, prižiÅ«rinčios bausmės vykdymo atidėjimÄ , sutikimo neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi  baudžiamÄ jÄ bylÄ , apeliacinį skundÄ ,

n u s t a t ė :

           P. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 21 d., apie 9 val., Telšių m., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties namu Nr. (duomenys

neskelbtini), vairuodamas lengvÄ jį automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų bÅ«tinų atsargumo

priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 53 punkte nurodytus reikalavimus, nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 172 punkte nurodytus reikalavimus, dėl to partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį J. M., tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 75 punkte nurodytus reikalavimus, ir dėl to nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų: skeveldrinio įspaustinio kaukolės skliauto kaulų lūžio, kaukolės pamato kaulo

lūžio, galvos smegenų sumušimo su ryškia neurologine simptomatika J. M. 2006 m. kovo 1 d. Klaipėdos ligoninėje

mirė.

           Apeliaciniu skundu nuteistasis P. J. ir jo gynėjas advokatas N. U. praÅ¡o panaikinti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendį ir perduoti bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Skundo nagrinėjimo metu kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu spręsti, ar:

BPK 20 str. 5 d., kur numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu,

BPK 59 str. 4 d., kur numatyta, kad teisėjo nusiÅ¡alinimÄ turi patvirtinti teismo pirmininkas ar to teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas. Jeigu teismo pirmininkas ar Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas teisėjo nusiÅ¡alinimo nepatvirtina, nepagrįstÄ nusiÅ¡alinimÄ pareiÅ¡kęs teisėjas privalo bylÄ nagrinėti iÅ¡ esmės;

 ta apimtimi, kad baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, neturėdamas savo žinioje baudžiamosios bylos nei kaip pirmosios instancijos, nei kaip apeliacinės instancijos teisėjas netiesiogiai vertino baudžiamosios bylos medžiagÄ , anksčiau byloje priimtų sprendimų teisėtumÄ ir pagrįstumÄ ; sprendžia ir galimai dėl savo paties padarytų pažeidimų bei netinkamai atliekamų pareigų organizuojant teismo darbÄ ; faktiÅ¡kai peržiÅ«ri to paties teismo sprendimÄ ir jį naikina nebÅ«damas aukÅ¡tesnės instancijos teismas; Konstitucija laiduoja piliečiams instancinę teismų sistemÄ , kai tos pačios instancijos teismas negali peržiÅ«rėti savo paties sprendimų; teisėjui asmeniÅ¡kai priėjusiam iÅ¡vados, kad jis negali neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylos, kliudoma nusiÅ¡alinti ir taip užtikrinti asmens konstitucinę teisę į teisingÄ ir neÅ¡aliÅ¡kÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ â€“ neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos:

30 str. 1 d. kur numatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismÄ ;

31 str. 2 d. kur numatyta, kad asmuo, kaltinamas padarÄ s nusikaltimÄ , turi teisę, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir beÅ¡aliÅ¡kas teismas;

109 str. 1 d. kur numatyta, kad TeisingumÄ Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai;

109 str. 2 d. kur numatyta, kad Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingu­mÄ , yra nepriklausomi;

109 str. 3 d. kur numatyta, kad Teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo;

111 str. 1 d. kur numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų ir apylinkių teismai;

111 str. 4 d. kur numatyta, kad teismų sudarymÄ ir kompetencijÄ nustato Lietuvos Respublikos teismų įstatymas. Taip pat teisinės valstybės, teisinio tikrumo, teisinio aiÅ¡kumo, teisingumo principams.

Apeliantai skunde pažymi, kad, nors Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nurodyta, jog aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi būti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, tačiau skundžiamas nuosprendis yra be jokių įrodymų vertinimo motyvų. Atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio aprašomoji dalis prasideda nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių išdėstymu, o toliau išdėstyti įrodymai visiškai neįvertinti, kaltinantys įrodymai visiškai neatskirti nuo teisinančių

įrodymų. Nors iš išdėstytų įrodymų akivaizdu, kad dalis jų, t. y. P. J., liudytojų I. D., E.

K., S. D., P. B. parodymai, 2006-05-10 ir 2006-12-06 specialistų išvados P. J. teisina, tačiau nuosprendyje jie visiškai neaptarti, kas prieštarauja teismų praktikai.

 PraÅ¡o atsižvelgti į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 40 patvirtintoje Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ , apžvalgoje nurodyta, kad „Apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, patvirtinančių kaltinamojo kaltumÄ , iÅ¡dėstomi ir kaltinimui prieÅ¡taraujantys duomenys. Ir tik po to nurodomos teismo iÅ¡vados dėl įrodymų. Tokiai pratikai, kada įrodymai atmetami neiÅ¡dėsčius teismo iÅ¡vadas pagrindžiančių įrodymų turinio, nepritartina“. Taip pat pažymi, jog  minėtoje apžvalgoje nurodyta, kad „motyvai dėl įrodymų – tai argumentai ir paaiÅ¡kinimai, kodėl teismas priima vienus įrodymus ir atmeta kitus. Motyvai turi bÅ«ti paremti argumentuota visų įrodymų analize, padarytas iÅ¡vadas bÅ«tina pagrįsti faktiniais duomenimis, iÅ¡tirtais teisiamajame posėdyje“. Teigia, jog Å¡iuo atveju tinkamos ir iÅ¡samios įrodymų analizės skundžiamame nuosprendyje nėra. Teismas nenurodė motyvų, kodėl atmeta kaltinamojo parodymus, apraÅ¡omojoje nuosprendžio dalyje nurodė tik liudytojų parodymų turinį, tačiau Å¡ių parodymų netyrė, neanalizavo ir nelygino su kitais duomenimis, net nebandė pateikti bent kokios įrodymų analizės.

Apeliantų įsitikinimu, teismas, neįvertinęs prieÅ¡taringų įrodymų darydamas iÅ¡vadÄ apie kaltumÄ , tapo Å¡aliÅ¡ku. Teismo Å¡aliÅ¡kumas pasireiÅ¡kė ir tuo, kad nuosprendyje neįvertinti kaltinantys ir teisinantys įrodymai, jie net neatskirti, apsiribota tik jų iÅ¡dėstymu, bet nepasisakyta, kokiais įrodymais teismas tiki, o kuriuos atmeta, t. y. visiÅ¡kai nesilaikyta BPK 305 str. 1 d. 2 p. reikalavimų. Teigia, jog tuo teismas padarė BPK 369 str. 3 d. nustatytÄ pažeidimÄ , kurio negalima paÅ¡alinti apeliacinės instancijos teisme, nes, jeigu apeliacinės instancijos teismas pats pagal pirmosios instancijos teisme iÅ¡tirtus įrodymus nustatys kokius nors kaltumo ar įrodymų vertinimo motyvus, bus pažeistos nuteistojo teisės į teisingÄ teismÄ , nes taip iÅ¡ esmės bus atimta teisė skųsti nuosprendžio motyvus apeliacinės instancijos teismui, t. y. motyvai bus iÅ¡dėstyti apeliacinėje instancijoje, o jų patikrinti jau nebus galima. Pažymi, kad apkaltinamieji įrodymų vertinimo motyvai privalo bÅ«ti jau pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

Teigia, kad skundžiamÄ nuosprendį priėmė Å¡aliÅ¡kas teismas. Teisminio nagrinėjimo metu teisėjai po pareikÅ¡to nusiÅ¡alinimo nusiÅ¡alinus, šį nusiÅ¡alinimÄ patvirtino teismo pirmininkas. Kadangi nuÅ¡alinimas buvo pareikÅ¡tas visam TelÅ¡ių rajono apylinkės teismui ir visiems Å iaulių apygardos teismo teritorijoje veikiantiems teismams, po to, kai nuo bylos nusiÅ¡alino Raseinių rajono apylinkės teismas, byla buvo perduota apeliaciniam teismui. Apeliacinis teismas pasisakė, kad TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo nusiÅ¡alinimas nuo bylos buvo nepagrįstas ir byla vėl buvo perduota nagrinėti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismui, teisėjai V. Liauzginienei. Mano, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, nes apeliacinio teismo nutartis negalėjo panaikinti teisėjos V. Liauzginienės nusiÅ¡alinimo ir Å¡io nusiÅ¡alinimo patvirtinimo. PraÅ¡o atsižvelgti į tai, kad apeliacinis teismas iÅ¡ esmės pasisakė dėl viso TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo nuÅ¡alinimo, tačiau nepasisakė dėl teisėjos V. Liauzginienės nuÅ¡alinimo. Todėl mano, jog teisme vėl pradėjus nagrinėti bylÄ , teisėja po pareikÅ¡to nuÅ¡alinimo nepagrįstai nenusiÅ¡alino, nurodžiusi, kad apeliacinis teismas nustatė, jog nuÅ¡alinimai nepagrįsti. Apeliantų įsitikinimu, dėl to, ar galima nusiÅ¡alinusiam nuo bylos nagrinėjimo teisėjui nagrinėti bylÄ , jei nusiÅ¡alinimas nepatvirtinamas, kyla konstitucinė problema. PraÅ¡o atsižvelgti į tai, kad vienas iÅ¡ svarbių Konstitucijoje įtvirtinto teisėjo nepriklausomumo aspektų yra tai, kad visi teisėjai vykdydami teisingumÄ turi vienodÄ teisinį statusÄ tuo atžvilgiu, kad negali bÅ«ti nustatomos nevienodos teisėjo nepriklausomumo vykdant teisingumÄ (sprendžiant bylas) savarankiÅ¡kumo garantijos. Joks teisėjas, vykdydamas teisingumÄ , nėra ir negali bÅ«ti pavaldus jokiam kitam teisėjui ar kurio nors teismo pirmininkui. Asmens konstitucinė teisė, kad jo bylÄ iÅ¡nagrinėtų neÅ¡aliÅ¡kas teismas, reiÅ¡kia ir tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio neÅ¡aliÅ¡kumo gali kilti abejonių.

Apeliantų teigimu, byloje esantys įrodymai yra ne vienareikÅ¡miai, o leidžiantys daryti prieÅ¡ingas iÅ¡vadas. PraÅ¡o atsižvelgti į tai, kad 2008-12-08 ikiteisminis tyrimas byloje buvo nutrauktas, motyvuojant tuo, kad „iÅ¡ 2008-10-14 ekspertizės akto Nr. 11-1523 (08) matyti, jog įtariamojo P. J. veiksmai techniniu požiÅ«riu buvo pagrindinė sÄ lyga kilti Å¡iam eismo įvykiui tik esant konkrečiai sÄ lygai, t. y.

jeigu pėsčiasis iki partrenkimo vietos judėjo ne didesniu kaip 7, 7 km/h greičiu. Pažymėtina, jog ikiteisminio tyrimo metu negauta objektyvių duomenų, kurie paneigtų J. M. galimybę eismo įvykio dienÄ judėti didesniu nei 7, 7 km/h greičiu, <...> o tai reiÅ¡kia, kad nėra galimybės paÅ¡alinti abejones dėl P.

J. veiksmų kaip pagrindinės sÄ lygos kilti Å¡iam eismo įvykiui“. Mano, jog Å¡is motyvas yra esminis, kuriuo remiantis nuteistasis turėjo bÅ«ti iÅ¡teisintas. Pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-24 Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje Nr. 30, paskelbtoje teismų praktikoje Nr. 30, yra iÅ¡aiÅ¡kinta, kad „Sudėtingesnių klausimų priežastinio ryÅ¡io nustatymo aspektu teismams kyla tada, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai. Tokiais at­vejais svarbu nustatyti, kurio eismo dalyvio pažeidimas buvo susijęs prie­žastiniu ryÅ¡iu su kilusiais padariniais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prakti­koje konstatuota, kad kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko (kaltininkų) veika yra priežastiniu ryÅ¡iu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiÅ¡koje situacijoje jam (jiems) laikantis kelių transpo­rto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tai reiÅ¡kia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikÅ¡mę nusikalstamų pa­darinių atsiradimui“ (Teismų praktika, Nr. 30, psl. 583).

Mano, kad Å¡iuo atveju esminis klausimas – kas pažeidė eismo taisykles, kieno veiksmai buvo priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiomis pasekmėmis – J. M. mirtimi – yra nevienareikÅ¡mis, todėl TelÅ¡ių rajono apylinkės prokuratÅ«ra bylÄ buvo nutraukusi. Teismo posėdyje apklausti ekspertai patvirtino, kad jokių naujų duomenų teisminio nagrinėjimo metu atskleista nebuvo, jokių naujų duomenų nenustatyta. Kitas svarbus klausimas Å¡ioje byloje, tiesiogiai įtakojantis P. J. atsakomybę, yra klausimas, kur buvo partrenktas nukentėjusysis – pėsčiųjų perėjoje ar ne. Teigia, kad nagrinėjant bylÄ teisme neginčijamai įrodyta, jog pėsčiųjų perėjos ženklas „zebras“ matėsi, todėl pėsčiųjų perėjos zona siaurėja ir J. M. partrenktas akivaizdžiai ne perėjoje. TÄ patvirtina Damunskienės, Kryževičienės, Burneikis, Bukauskaitės parodymai. Pažymi, kad nukentėjusysis  pažeidė Å¡iuos Kelių eismo taisyklų punktus: 43  – pėstieji privalo eiti Å¡aligatviais arba pėsčiųjų takais deÅ¡ine puse, o ten, kur jų nėra,

- kelkraščiu, jeigu Å¡aligatvio, pėsčiųjų tako, kelkraščio nėra arba jais eiti negalima, leidžiama eiti viena eile važiuojamosios dalies pakraščiu; 44- kelkraščiu arba važiuojamosios dalies pakraščiu einantys pėstieji turi eiti prieÅ¡ transporto priemonių važiavimo kryptį; 49- į kitÄ važiuojamosios kelio dalies pusę pėstieji privalo eiti tik pėsčiųjų (taip pat požeminėmis ir esančiomis virÅ¡ kelio) perėjomis, o kur jų nėra – sankryžose pagal Å¡aligatvių arba kelkraščių linijÄ . Pėstieji neturi peržengti perėjos ribų. Kai matomumo zonoje perėjos ar sankryžos nėra, leidžiama eiti per keliÄ stačiu kampu į abi puses gerai apžvelgiamose vietose, tačiau tik įsitikinus, kad eiti saugu ir nebus trukdoma transporto priemonėms; 51- į-engti į važiuojamÄ jÄ dalį pėstiesiems leidžiama tik po to, kai jie įvertina atstumÄ iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį, ir įsitikina, kad tai saugu; 52- važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti. Nespėjusieji pereiti važiuojamosios dalies turi stovėti saugumo salelėje arba ant paženklintos ar įsivaizduojamos linijos, skiriančios prieÅ¡ingų krypčių transporto srautus. Baigti eiti per keliÄ galima tik įsitikinus, kad eiti saugu.

Apeliantų manymu, akivaizdu, jog nėra galimybės vienareikšmiškai nustatyti, kieno padaryti pažeidimai – J. M. ar nuteistojo, buvo priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, todėl šiai bylai galioja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dviejų subjektų kaltės atskyrimui. Neginčijamų P. J. kaltės įrodymų nėra.

Atsikirtimu į P. J. ir jo gynėjo advokato N. U. skundÄ nukentėjusysisÂ

R. M. praÅ¡o šį apeliacinį skundÄ atmesti. Nurodo, kad nuosprendyje apylinkės teismas nusikalstamÄ veikÄ

išdėstė konkrečiai, aiškiai suformulavo kaltinimo esmę, teisingai išdėstė ir nurodė kaltinamajam pareikšto kaltinimo aplinkybes, nurodė visus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei ekspertų paaiškinimus, kuriais vadovaudamasis padarė teisingas išvadas, kad kaltinamojo P. J. veika pilnai įrodyta, kvalifikuota teisingai. Teigia nesutinkantis su apeliacinio skundo motyvais, kad surašant nuosprendį teismas buvo šališkas ir nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 305 str. reikalavimus. Kadangi

Å iaulių apygardos teismui iÅ¡sprendus teismingumo klausimÄ , byla iÅ¡ naujo po P. J. skundo iÅ¡nagrinėjimo buvo perduota nagrinėti TelÅ¡ių

rajono apylinkės teismui, teisėjai V. Liauzginienei, mano, kad apeliantas be pagrindo teigia, jog bylÄ iÅ¡nagrinėjo nusiÅ¡alinusi teisėja. Nesutinka su nuteistojo skundo argumentu, kad J. M. buvo partrenktas ne perėjoje ir pastarojo teiginiu, kad J. M., kaip pėsčiasis, pažeidė KET taisykles.Â

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundÄ tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundÄ atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimo padarymo aplinkybes, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamus veiksmus.

Dėl P. J. kaltės padarius jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ

Lietuvos Respublikos BK 281 straipsnio 5 dalis nustato baudžiamÄ jÄ atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus.  P. J. nuteistas už tai, kad 2006 m. sausio 21 d., apie 9 val., TelÅ¡ių m., (duomenys neskelbtini) g., ties namu Nr. (duomenys neskelbtini), vairuodamas lengvÄ jį automobilį „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų bÅ«tinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitų eismo dalyvių saugumui, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 53 punkte nurodytus reikalavimus, nepasirinko saugaus greičio, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija) 172 punkte nurodytus reikalavimus, dėl to partrenkė pėsčiųjų perėja ėjusį J. M., tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (eismo įvykio metu galiojusi redakcija)

75 punkte nurodytus reikalavimus, ir dėl to nuo eismo įvykio metu patirtų sužalojimų J. M. Klaipėdos ligoninėje

mirė. Apeliantai praÅ¡o panaikinti apylinkės teismo nuosprendį, teigia, kad  P. J. kaltė padarius nusikalstamÄ veikÄ neįrodyta.

Kolegijos nuomone, spręsdamas P. J. kaltės klausimÄ , pirmosios instancijos teismas pagrįsti rėmėsi specialistų ir ekspertų iÅ¡vadomis, kelių eismo įvykio vietos apžiÅ«ros protokolu, liudytojų S. D.,

P. B., nukentėjusiųjų A. M. ir R. M. parodymais, iš dalies – paties nuteistojo P. J. parodymais, liudytojos  I. D. parodymais,

kitais teisiamajame posėdyje ištirtais ir nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Nuteistasis P. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2006 m. sausio 21 d. apie  8 val. jis automobiliu „Opel Vectra“ kartu su  I. D. T. (duomenys neskelbtini) gatve važiavo link miesto centro. Važiavimo sÄ lygos buvo geros, matomumas taip pat geras, tiek jam, tiek  I. D. buvo keista, kad nesimato nė vieno žmogaus, nors buvo turgaus diena. Staiga jis pamatė iÅ¡ kairės pusės į deÅ¡inę pusę per gatvę bėgantį žmogų. Kai šį žmogų pastebėjo, jis jau buvo jo eismo juostos pusėje, ties viduriu kelio, maždaug ant aÅ¡inės linijos. Žmogaus žengiančio nuo Å¡aligatvio jis nepastebėjo. PaaiÅ¡kino neprisimenantis, ar tuo momentu, kai pamatė žmogų, jis jau buvo pravažiavęs pėsčiųjų perėjÄ , tačiau greičiausiai, kad dar nebuvo. Kodėl jis nepastebėjo žmogaus, kol Å¡is dar buvo kairėje eismo juostoje, negali paaiÅ¡kinti, tačiau teigia, kad automobilį vairavo įdėmiai stebėdamas keliÄ ir laikydamasis visų kelių eismo taisyklių. Automobilio jis nestabdė visiÅ¡kai, pamatęs žmogų, pasuko automobilio vairÄ . Žmogus bėgo per

gatvę visiÅ¡kai nesustodamas. Teigia tikrai matęs pėsčiųjų perėjos ženklinimÄ , perėjÄ

matė iÅ¡ tolo, žinojo, kad toje vietoje yra pėsčiųjų perėja. Net ir nematydamas, jis iÅ¡ patirties žinojo, kad ten yra pėsčiųjų perėja, jÄ prisimena nuo vaikystės, kadangi tuo keliu dažnai važiuodavo su tėvais. Nors jis ir suvokė, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, tačiau automobilio nepristabdė, kadangi kelias buvo „laisvas“, eismui niekas netrukdė. Žmogus trenkėsi į automobilio priekinės dalies kairįjį Å¡onÄ , jis žmogaus nepastÅ«mė. Stabdymo kelias buvo nuo susidÅ«rimo iki galutinio taÅ¡ko ant sniego krÅ«vos. Nurodė nepripažįstantis savo kaltės, kadangi žmogus bėgo per gatvę  ne pėsčiųjų perėjoje, o jis važiavo savo eismo juostoje, buvo blaivus (t. 4, b. l. 64-67). Parodymų patikrinimo vietoje metu P. J. nurodė, kad pėsčiÄ jį jis pamatė ir partrenkė 1, 1 m atstumu už pėsčiųjų perėjos ir  3,5 m atstumu iki važiuojamosios kelio dalies Å¡aligatvio, po smÅ«gio pėsčiasis nukrito 1, 8 m atstumu už pėsčiųjų perėjos ir 2, 8 m atstumu iki važiuojamosios kelio dalies Å¡aligatvio (t. 1, b. l. 148-150).

Kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, nuteistojo P. J. ir pastarojo automobiliu įvykio metu kartu važiavusios

liudytojos I. D. parodymai nesutampa. Liudytoja I. D. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad maždaug prieš

ketverius metus jai P. J. vairuojamu automobiliu važiuojant (duomenys neskelbtini) gatve link TelÅ¡ių miesto centro, ji pamačiusi, kaip staiga kairėje kelio pusėje nuo grumsto atsispyrė senas žmogus ir bėgo per gatvę. Nors P. J. suko automobilio vairÄ Ä¯ deÅ¡inę, į Å¡alikelę, tačiau susidÅ«rimo iÅ¡vengti nepavyko. Žmogus atsitrenkė į kairę priekinę automobilio pusę ir buvo Å¡iek tiek nublokÅ¡tas nuo susidÅ«rimo vietos. Viskas įvyko labai greitai. Žmogus bėgo, kiek gali bėgti senyvas žmogus. Tai buvo jau už pėsčiųjų perėjos. Pėsčiųjų perėjos ženklas „zebras“ ant asfalto matėsi gerai. Transporto eismas tuo metu nebuvo didelis, važiuojant ji su automobilį vairuojančiu P. J. „persimetė“ tik vienu kitu žodžiu (t. 4, b. l. 68). Teisiamajame posėdyje perskaičius liudytojos

I. D. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 153-154, 155), pastaroji paaiškino, kad tuomet įvykio aplinkybes ji prisiminė geriau. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja I. D. nurodė, kad 2006 m. sausio 21 d. važiuojant  P. J. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) gatve į miesto

centrÄ , ji už pėsčiųjų perėjos prie kirpyklos, pažymėtos Nr. (duomenys neskelbtini), pamatė iÅ¡ kairės

gatvės pusės bėgantį žmogų, kuris trenkėsi į automobilio priekinės kairės pusės dureles ir nukrito ant žemės. Viskas įvyko staiga, pėsčiasis į važiuojamÄ jÄ kelio dalį išėjo ne pėsčiųjų perėjoje, neįvertinęs atstumo iki atvažiuojančio automobilio. PėsčiÄ jį ji pamatė likus iki automobilio apie 1 m (t. 1, b. l. 153-154). Papildomos apklausos metu liudytoja I. D. parodė, kad pėsčiÄ jį ji pamatė likus 3 metrams iki automobilio, pėsčiasis bėgo skersai per važiuojamÄ jÄ kelio dalį „greitu bėgimu“, trenkėsi į automobilio kairės pusės priekinį sparnÄ , užkrito ant vairuotojo pusės stiklo ir nukrito kažkur per vidurį gatvės (t. 1, b. l. 155). Taigi, iÅ¡ nuteistojo P.

J. ir liudytojos I. D. parodymų akivaizdu, kad esmines įvykio aplinkybes jie nurodė skirtingai: P. J. aiÅ¡kino, kad tuo momentu, kai jis žmogų pastebėjo, pastarasis jau buvo jo eismo juostos pusėje, ties viduriu kelio, maždaug ant aÅ¡inės linijos, žmogaus žengiančio nuo Å¡aligatvio jis nepastebėjo, o liudytoja I. D. aiÅ¡kino mačiusi, kaip staiga kairėje kelio pusėje nuo grumsto atsispyrė senas žmogus ir bėgo per gatvę. Vertinant minėtų asmenų parodymus, kyla abejonių dėl Å¡ių parodymų teisingumo: jei, kaip teigia nuteistasis P. J., automobilį jis vairavo įdėmiai stebėdamas keliÄ , laikydamasis visų KET reikalavimų, iÅ¡ patirties žinodamas pėsčiųjų perėjos vietÄ ir matydamas ant asfalto perėjos ženklinimÄ , kodėl jis, kaip ir Å¡alia jo keleivio vietoje sėdėjusi I. D., nematė nuo kairiosios kelio pusės bėgančio senyvo žmogaus ir, siekdamas iÅ¡vengti susidÅ«rimo su pėsčiuoju, laiku nesumažino

automobilio greičio, juolab, kad ir P. J., ir I. D. teigimu, važiavimo sÄ lygos buvo geros. Aplinkybę, kad įvykio

metu važiavimo sÄ lygos nebuvo sudėtingos, patvirtina ir byloje esančios Vilniaus universiteto astronomijos observatorijos bei TelÅ¡ių meteorologijos

stoties pažymos (t. 2, b. l. 61, 63). Pastebėtina, kad liudytojos I. D. parodymai nėra nuoseklūs – ikiteisminio tyrimo metu

duodama parodymus tos pačios apklausos metu ji aiškino, kad žmogus per gatvę bėgo, po to – kad ėjo, teisme vėlgi tvirtino, kad vyriškis per gatvę bėgo.

Kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad nuteistojo P. J. ir liudytojos I. D. parodymai sutampa tik dėl to, kad pėsčiÄ jį jie

pastebėjo per vėlai, kad bÅ«tų buvę galima laiku sustabdyti automobilį – žmogui jau esant P. J. vairuojamo automobilio eismo juostoje, tarp žmogaus ir automobilio likus maždaug 1 metro atstumui. Å iÄ aplinkybę patvirtina ir P. J. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad automobilio jis nestabdė visiÅ¡kai, pamatęs žmogų, tik pasuko automobilio vairÄ Ä¯ deÅ¡inę pusę ir užvažiavo ant deÅ¡iniajame kelkraÅ¡tyje buvusios sniego krÅ«vos. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo parodymai, kad jis, nors ir bendraudamas su keleive, tačiau įdėmiai stebėdamas keliÄ ir matydamas iÅ¡ kairės pusės į deÅ¡inę pusę per gatvę bėgantį žmogų, visiÅ¡kai nestabdė automobilio, siekdamas iÅ¡vengti susidÅ«rimo su pėsčiuoju, laikytini nelogiÅ¡kais – kiekvienas vairuotojas, pastebėjęs kelyje kliÅ«tį, siekia iÅ¡vengti susidÅ«rimo, imasi visų galimų tokioje situacijoje veiksmų. Tiek P. J. parodymai, kad esant geroms važiavimo sÄ lygoms, nedideliam transporto eismui, važiuojant saugiu

greičiu, pėsčiÄ jį jis pamatė jau visiÅ¡kai prieÅ¡ savo automobilį, nes pėsčiasis bėgo,

taip pat ir liudytojos I. D. parodymai, kad pėsčiasis keliu bėgo, todėl laiku sustabdyti automobilį nebuvo galimybės, vertintini kritiÅ¡kai. Aplinkybę, kad žuvusysis J. M. po patirto insulto ir atliktos galvos operacijos negalėjo bėgioti, patvirtino nukentėjusieji A. M. ir R. M. bei liudytoja L. M.. Nukentėjusysis A. M. teisiamajame posėdyje nurodė, kad jo vyresnysis brolis J. M. 1986 metais patyrė dvigubÄ insultÄ , jam buvo atlikta galvos operacija. J. M. buvo iÅ¡ dalies paralyžiuotas, „vilko“ deÅ¡inę kojÄ ir negalėjo bėgti dėl sveikatos bÅ«klės. Po ambulatorinio gydymo jo broliui buvo suteikta II invalidumo grupė, jis buvo pripažintas visiÅ¡kai nedarbingu. Mirties dienÄ J. M. buvo

79 metai (t. 4, b. l. 67-68). Nukentėjusysis R. M. taip pat patvirtino, kad jo tėvas po atliktos galvos operacijos buvo neįgalus, jautėsi nestabilumas, kuris pasireikÅ¡davo tuo, kad jo tėvas kartais paÅ¡litiniuodavo. Tėvas buvo senas žmogus, bėgioti negalėjo, tik lėtai eidavo (t. 4, b. l. 88). Liudytoja L. M. apklausiama liudytoja ikiteisminio tyrimo metu (parodymai iÅ¡tirti pirmosios instancijos teisme) parodė, kad jos uoÅ¡vis J. M. maždaug prieÅ¡ deÅ¡imt metų  buvo patyręs traumÄ ir susižalojęs galvÄ , dėl ko jam du kartus trÅ«ko kraujagyslė ir jis abu kartus buvo operuotas. Po patirtų operacijų J. M. vaikščiojo lėčiau, lyg pritraukdamas deÅ¡inę kojÄ , „šliauždamas“, turėjo II grupės invalidumÄ . Dėl to, kad po patirtos traumos jos uoÅ¡vis vaikščiodavo lėčiau, gali garantuoti, kad jis neturėjo jokių galimybių greitai vaikščioti ar bėgioti. Pamena, kad jai įvykio dienÄ nuvykus į ligoninę, kur J.

M. buvo operuojamas, ten buvo atvažiavęs ir automobilį vairavęs P. J., kuris buvo labai pasimetęs ir jau paklausus, kaip tai

įvyko, pasakė, kad užsišnekėjo su kartu važiavusia kaimyne ir gatve einančio jos uošvio nepastebėjo (t. 2, b. l. 71-73). Kaip jau buvo minėta aukščiau, to, kad vairuodamas automobilį jis bendravo su kartu važiavusia I. D., neneigė nei pats nuteistasis, nei I. D..  Byloje esanti J. M. epikrizė (t. 1, b. l. 101), kurioje nurodyta, kad po galvos operacijų J. M. pradėjo vaikščioti, atsistatė

jo orientacija, kolegijos nuomone,  nukentėjusiųjų bei liudytojos L. M. parodymų nepaneigia, taip pat nepatvirtina, kad

praėjus ilgam laikotarpiui po minėtų operacijų ir būdamas 78 metų amžiaus, J. M. galėjo bėgioti. Šių parodymų nepaneigia ir specialisto

R. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (parodymai ištirti apylinkės teisme), kad J. M. po tokios traumos, kuri aprašyta epikrizėje, ir po gydymo vėliau (jau net po kelių savaičių) galėjo normaliai judėti, taip pat ir bėgti (t. 1, b. l. 186-187). Teisiamajame posėdyje specialistas  S. R. paaiškino, kad parodymus ikiteisminio tyrimo metu jis davė remdamasis epikrizėje nurodytais medicininiais duomenimis. Atsakydamas į teisėjos ir nukentėjusiojo klausimus, nurodė, kad jis tiksliai negali teigti, ar po operacijų J. M. judėjimas buvo apsunkintas – galėjo būti ir taip, ir ne, ar tokio amžiaus žmogus, esant apsunkintam judėjimui, galėjo bėgioti, vienareikšmiškai atsakyti sunku (t. 4,

b. l. 90). Byloje esanti  invalido pažymėjimo kopija liudija, kad J. M. buvo antros grupės invalidas (t. 2, b. l. 26). Bylos

duomenys taip pat patvirtina, kad J. M., gim. (duomenys neskelbtini), įvykio metu buvo 78 metai. Tiek nuteistojo, tiek ir liudytojos I. D. parodymus, kad jie matė J. M. bėgantį per gatvę, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia ir jų pačių parodymai, kad žmogų jie pamatė tik prieš pat automobilį ir automobilio vairuotojas P. J. stabdyti pradėjo tik su pastaruoju susidūręs – nelogiška, kad vairuotojas, matydamas keliu bėgantį žmogų, nemažintų automobilio greičio ar jo visiškai nestabdytų, siekdamas išvengti susidūrimo. Kad P. J. prieš pėsčiųjų

perėjÄ nestabdė, patvirtina ir liudytojos TelÅ¡ių apskrities VPK tyrėjos D. B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai – „prieÅ¡

pėsčiųjų perėjÄ stabdymo žymių tikrai nebuvo“  (t. 2, b. l. 106-107 - parodymai iÅ¡tirti teisme). Kolegijos nuomone, esant aukščiau iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įvykio metu J. M. ėjo, o ne bėgo.

Nors nuteistasis P. J. teisme parodė, kad žmogus bėgo per gatvę ne pėsčiųjų perėjoje, šiuos jo parodymus paneigia byloje surinkti įrodymai.

2006 m. sausio 21 d. Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokole pažymėta, kad tiksli kelių eismo įvykio vieta – nereguliuojama pėsčiųjų perėja. Kelio dangos tipas – asfaltas, kelio dangos būklė – šerkšnas. Taip pat užfiksuota, kad automobilis „Opel Vectra“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stovi priekiu į Telšių m. centro pusę, atstumas nuo kairiosios priekinės ašies iki kairiojo kelkraščio – 7, 1 m., atstumas nuo galinės kairės pusės ašies iki dešiniojo kelkraščio – 7, 7 m. Iš autoavarijos vietos plano matyti, kad bendras (duomenys neskelbtini) gatvės plotis – 8 m (t. 1, b. l. 25-28).

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2006 m. gruodžio 6 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog tikėtina, kad kelio ilgio atžvilgiu pėsčiasis J. M. automobiliu „Opel Vectra“ buvo partrenktas pėsčiųjų perėjos ribose (t. 1, b. l. 66-69).

2007 m. gruodžio 29 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) taip pat  pateikta išvada, kad pėsčiojo J. M. partrenkimo vieta kelio ilgio atžvilgiu yra pėsčiųjų perėjoje (t. 1, b. l. 82-85).

Kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos, siekiant nustatyti objektyviÄ tiesÄ ir paÅ¡alinti prieÅ¡taravimus, TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2008 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo paskirta pakartotinė komisijinė teismo eismo įvykio ekspertizė, pavedant jÄ atlikti Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų komisijai, į kurios sudėtį bÅ«tų įtraukti Å¡ioje byloje nedalyvavę ekspertai (t. 1, b. l. 103-105).

Atlikus minėtÄ ekspertizę, pateikta iÅ¡vada, kad kelio ilgio atžvilgiu pėsčiasis J. M.

buvo partrenktas ne mažesniu kaip 5 m atstumu iki kairėje kelio pusėje esančio ženklo „Pėsčiųjų perėja“, tikėtina horizontaliuoju perėjos

ženklinimu „zebras“ pažymėtoje važiuojamosios dalies vietoje. Kelio pločio

atžvilgiu pėsčiasis J. M. buvo partrenktas didesniu kaip 1,5 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Nustatyti tikslesnės pėsčiojo

partrenkimo vietos negalima. Taip pat nurodyta, kad automobilio „Opel

Vectra“ vairuotojas P. J., važiuodamas 43 km/h greičiu ir laiku stabdydamas vairuojamÄ automobilį, turėjo techninę galimybę iÅ¡vengti

pėsčiojo J. M. partrenkimo, jeigu pastarasis per

važiuojamÄ jÄ dalį ėjo arba bėgo ramiu tempu, ne didesniu kaip 7,7 km/h greičiu. Tačiau, jei pėsčiasis J. M. per važiuojamÄ jÄ dalį bėgo

greitu tempu, didesniu nei 7,7 km/h greičiu, tuomet automobilio vairuotojas P. J. techninės galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo

neturėjo. Šio eismo įvykio mechanizmas buvo toks: automobilis „Opel Vectra“, vairuojamas P. J., važiavo (duomenys

neskelbtini) gatve apie 43 km/h greičiu Telšių miesto centro kryptimi. Automobiliui artėjant prie nereguliuojamos

pėsčiųjų perėjos, į važiuojamÄ jÄ kelio dalį iÅ¡ kairės pusės, automobilio važiavimo krypties atžvilgiu, įžengė pėsčiasis J. M.. Pėsčiajam judant link deÅ¡iniojo Å¡aligatvio ir esant iki jo ne mažesniu

kaip 1,5 m atstumu bei didesniu kaip 5 m atstumu iki kairėje kelio pusėje esančio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ (matuojant išilgine kelio kryptimi),

tikėtina horizontaliuoju perėjos ženklinimu „zebras“ pažymėtoje važiuojamosios dalies vietoje, jis buvo partrenktas automobilio „Opel Vectra“. Pėsčiasis užkrito ant automobilio variklio dangčio, trenkėsi į priekinio stiklo kairės pusės kampÄ ir nulaužęs kairės pusės atbulinio vaizdo veidrodėlį buvo nublokÅ¡tas į priekį, automobilio važiavimo kryptimi, ant važiuojamosios kelio dalies. Po pėsčiojo partrenkimo stabdomas ir sukamas į deÅ¡inę automobilis „Opel Vectra“ užvažiavo ant deÅ¡inės pusės Å¡aligatvio ir sustojo padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio vietos plane. Jeigu pėsčiasis iki partrenkimo vietos judėjo ne didesniu kaip 7,7 km/h greičiu, tai tokiu atveju automobilio „Opel Vectra“ vairuotojo P. J. veiksmai, – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kai į važiuojamÄ jÄ kelio dalį įžengė pėsčiasis J. M., laiku nestabdė vairuojamo automobilio ir jį partrenkė, – techniniu požiÅ«riu buvo pagrindinė sÄ lyga kilti Å¡iam eismo įvykiui. Jeigu pėsčiasis J. M. iki partrenkimo vietos važiuojamÄ jÄ kelio dalimi judėjo didesniu nei 7,7 km/h greičiu, tuomet

pagrindinė sÄ lyga Å¡iam eismo įvykiui kilti techniniu požiÅ«riu buvo pėsčiojo J. M. veiksmai, – judėdamas į kitÄ važiuojamosios dalies pusę

sudarė neiÅ¡vengiamÄ kliÅ«tį artėjančio automobilio „Opel Vectra“ judėjimui t. 1, b. l. 122-127). Teisiamojo posėdžio metu ekspertas I. G. nurodė tvirtinantis 2008 m. spalio 14 d. ekspertizės akte iÅ¡dėstytas aplinkybes ir duotÄ iÅ¡vadÄ . PaaiÅ¡kino, jog priimant dėmesin, kad pėsčiasis įžengė į gatvę 0,5 metro už pėsčiųjų perėjos, jo iÅ¡vada nesikeistų, nes tai nereiÅ¡kia, kad vairuotojas, pamatęs per gatvę einantį žmogų, turi nereaguoti. Pėsčiasis buvo partrenktas prieÅ¡ stiklo Å¡ukių iÅ¡sidėstymo zonÄ , o Å¡ukės lekia 5, 5 m į priekį. Nurodė manantis, kad J. M. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje (t. 4, b. l. 91).

Taigi, byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad J. M. įvykio metu judėjo didesniu kaip 7,7 km/h greičiu. Surinkti įrodymai patvirtina, kad J. M. buvo patrenktas pėsčiųjų

perėjos ribose. Šios aplinkybės nepaneigia bei nuteistojo neteisina, kaip skundu teigia apeliantai, ir liudytojų S. D. bei P. B. parodymai. Liudytojas S. D. teisiamajame posėdyje parodė, kad žiūrint nuo miesto centro iki pėsčiųjų perėjos, žmogus

gulėjo 0,5 m atstumu, Å¡is atstumas – nuo pėsčiųjų perėjÄ Å¾yminčio „zebro“. TÄ

dienÄ pėsčiųjų perėjÄ Å¾yminčio ženklo – „zebro“ nesimatė (t. 4, b. l. 88-89). Liudytojo

P. B. parodymai, kad žmogus gulėjo nuo kelkraščio gal 1 m atstumu ir gal 2 m atstumu už pėsčiųjų perėjos, P. J. kaltės

taipogi nepaneigia (t. 4, b. l. 69). Kaip jau minėta aukščiau, tiek P. J., tiek I. D. parodė, kad žmogus

buvo nublokštas nuo susidūrimo vietos. Liudytojos E. K. parodymai, kad pėsčiasis gulėjo apie 5 m atstumu nuo perėjos žiūrint link miesto centro, o automobilis buvo maždaug už 10 m nuo pėsčiųjų perėjos (t. 4, b. l. 69, t. 1, b. l. 158-159), vertintini kritiška, nes  juos paneigia kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 31 p. (eismo įvykio metu galiojusi redakcija), pėsčiųjų perėja yra „važiuojamojoje dalyje esanti perėjimo per keliÄ vieta, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“ ir važiuojamosios dalies

ženklinimo linijomis arba tik ženklais „Pėsčiųjų perėja“. Pėsčiųjų perėjos

ribas žymi važiuojamosios dalies ženklinimo linijos, o jeigu jų nėra – įsivaizduojamos tiesės, einančios nuo kelio ženklų statmenai per keliÄ â€œ. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad įvykio metu kelias buvo padengtas Å¡erkÅ¡nu, kÄ patvirtina kelių eismo įvykio vietos apžiÅ«ros protokole užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 25-28), liudytojų  D. B. (t. 2, b. l. 106-107; t. 4, b. l. 89) bei  S. D. parodymai (t. 4, b. l. 88-89), taip pat liudytojo P. B. parodymai, kad pėsčiųjų perėjos linijos kažkiek matėsi tik viduryje kelio (t. 4, b. l. 69), Å¡iuo atveju

pėsčiųjų perėja turėjo būti laikoma zona, pažymėta ženklais „Pėsčiųjų perėja“,

t. y. zona nuo vieno ženklo „Pėsčiųjų perėja“ iki kito tokio paties ženklo. Be to, kaip jau minėta aukščiau, tai, kad pėsčiasis J. M. buvo partrenktas pėsčiųjų perėjoje, patvirtina Lietuvos teismo 2006-12-06, 2007-12-29 ir 2008-10-14 ekspertizių išvados (t. 1, b. l. 66-69, 82-85, 122-127).

KET 75 p. nurodyta, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, vairuotojas privalo sulėtinti greitį arba sustoti, kad praleistų į bet kuriÄ jo važiavimo krypties eismo juosta, o keliuose su viena

juosta kiekviena kryptimi – į bet kuriÄ eismo juostÄ perėjoje įėjusį pėsčiÄ jį. Minėtas

KET reikalavimas įpareigoja vairuotojÄ artėjant prie pėsčiųjų perėjos bÅ«ti itin atidžiam ir pasirengusiam pėsčiųjų išėjimui į gatvę, todėl sekti situacijÄ tiek savo, tiek prieÅ¡prieÅ¡inėje kelio važiuojamoje dalyje. Nors KET 89 punktas nustato, kad pėstieji kirsdami nereguliuojamÄ pėsčiųjų perėjÄ privalo įvertinti atstumÄ iki artėjančių transporto priemonių ir jų greitį bei pradėti eiti perėja tik įsitikinę, kad tai daryti yra saugu, tačiau pėsčiųjų perėjoje pirmenybė teikiama pėstiesiems. Todėl, vykdydamas KET 75 punkto reikalavimus vairuotojas matydamas, kad artėja prie pėsčiųjų perėjos, privalo bÅ«ti itin atidus ir sutelkti ypatingÄ dėmesį į tai, ar pėsčiųjų perėjos nekerta pėstieji, sulėtinti greitį arba sustoti ir vėl pradėti važiuoti tik įsitikinus, kad perėjoje nėra pėsčiojo, kuriam jis galėtų sutrukdyti arba sukelti pavojų. Vairuotojo atsakomybė dėl pėsčiųjų sužalojimo pėsčiųjų perėjoje nekyla tik nesant kelių eismo taisyklių pažeidimo arba nesant vairuotojo kaltės dėl padaryto kelių eismo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių, t.y. kai vairuotojas važiuoja leistinu greičiu, o pėsčiasis staiga iÅ¡bėga į kelio eismo juostÄ , kuria juda automobilis, greitai bėga per perėjÄ ir dėl to vairuotojas neturi galimybės laiku sustabdyti maÅ¡inos ir iÅ¡vengti eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-416/2010). Â

           Kolegijos

nuomone, byloje surinktais ir iÅ¡tirtais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis P. J. pažeidė KET 75 p. reikalavimus, ir bÅ«tent Å¡isÂ

pažeidimas buvo priežastiniame ryÅ¡yje su kilusiais padariniais. Kadangi, kaip jau minėta, nustatyta, kad pėsčiasis ne bėgo, o ėjo, jis ėjo per pėsčiųjų perėjÄ , vairuotojas, bÅ«damas atidus, esant palankioms vairavimo sÄ lygoms, geram matomumui, turėjo galimybę pėsčiÄ jį pamatyti laiku bei atitinkamai reaguoti – sulėtinti

automobilio greitį arba sustoti ir taip išvengti pėsčiojo patrenkimo. Taigi, P. J. veikoje yra neatsargi kaltė, pasireiškianti

nusikalstamu nerÅ«pestingumu, kai kaltininkas nesuvokia daromos veikos pavojingumo, t. y. kad pėsčiųjų perėja, prie kurios jis artėja, eina žmogus ir dėl to reikia mažinti greitį ar stabdyti, nenumato, kad dėl jo veikos gali kilti pavojingi padariniai – jis nespės laiku sustabdyti maÅ¡inÄ ir užvažiuos ant žmogaus, tuo pastarajam padarydamas sveikatos sutrikdymÄ ar atimdamas gyvybę, nors turi ir gali tai suvokti, numatyti ir iÅ¡vengti kilusių padarinių.

           Esant

aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegijai nekyla abejonių dėl P. J. kaltės padarius Lietuvos Respublikos BK 281 str. 5 d.

numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .

Teisėjų kolegija sutinka iÅ¡ dalies su apeliantų skundo teiginiais, kad apylinkės teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymai tinkami neįvertinti, nėra iÅ¡samios įrodymų analizės, kaltinamojo ir liudytojų parodymai pakankamai neiÅ¡analizuoti, nelyginti su kitais bylos duomenimis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos ir kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003-06-20 nutarimu Nr. 40 patvirtintoje Teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio suraÅ¡ymÄ , apžvalgoje. Tačiau, kolegijos nuomone, tai nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais BPK pažeidimais laikomi tokie kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ nuosprendį ar nutartį. IÅ¡ bylos medžiagos matyti, kad P.

J. gynė jo paties pasirinktas gynėjas, be to, nuteistasis pasinaudojo įstatymo jam suteikta teise skųsti nuosprendį ir jį apskundė apeliacinės instancijos teismui. Todėl daroma iÅ¡vada, kad  nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar, kad buvo padaryti įstatymo pažeidimai, sukliudę teismui priimti teisingÄ nuosprendį. Â

Dėl teisės į neÅ¡aliÅ¡kÄ procesÄ užtikrinimo

Apeliantai nurodo, kad skundžiamÄ nuosprendį priėmė Å¡aliÅ¡kas teismas. Apeliantų įsitikinimu, teismas, darydamas iÅ¡vadÄ apie kaltumÄ neįvertinęs prieÅ¡taringų įrodymų ir nepateikęs jokios jų analizės, tapo Å¡aliÅ¡ku. Be to, teismo Å¡aliÅ¡kumas pasireiÅ¡kė ir tuo, kad apeliaciniam teismui priėmus nutartį dėl P. J. baudžiamosios bylos teismingumo, vėl pradėjus nagrinėti bylÄ TelÅ¡ių rajono apylinkės teisme, teisėja po jai pareikÅ¡to nuÅ¡alinimo nepagrįstai nenusiÅ¡alino.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio

1 dalis, BPK 44 straipsnio 5 dalis suteikia kaltinamajam teisę į neÅ¡aliÅ¡kÄ bylos nagrinėjimÄ . Å ios teisės užtikrinimui BPK 58 straipsnyje yra iÅ¡vardyti pagrindai, kuriems esant teisėjai ir kiti BPK 57 straipsnio 2 dalyje nurodyti proceso subjektai negali dalyvauti baudžiamajame procese. Esant BPK 58 straipsnyje numatytam pagrindui, teisėjas privalo nusiÅ¡alinti nuo dalyvavimo procese. Tokį sprendimÄ teisėjas turi priimti nepriklausomai nuo to, ar kitiems proceso subjektams yra žinoma apie BPK 58 straipsnyje numatyto pagrindo buvimÄ , taip pat nuo to, ar kiti proceso subjektai naudojasi teise reikÅ¡ti nuÅ¡alinimus ar to nedaro. NeÅ¡aliÅ¡kumo principas iÅ¡ esmės reiÅ¡kia, kad nagrinėjant bylÄ teismas su proceso Å¡alimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai iÅ¡ jų palankumo, nebÅ«ti suinteresuotas priimti vienai iÅ¡ Å¡alių palankų sprendimÄ .

IÅ¡ baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. teisiamajame posėdyje kaltinamojo P. J. gynėjui advokatui Nerijui Ulčinui pareiÅ¡kus nuÅ¡alinimÄ teisėjai

V. Liauzginienei, motyvuojant tuo, kad teisėjos sprendimas bus įtakotas Å iaulių apygardos teismo teisėjo V. Kursevičiaus 2009 m. vasario 26 d. nutarties, kurioje nedviprasmiÅ¡kai pasisakyta, kad P. J. reikia nuteisti, pastaroji tos pačios dienos nutartimi nuo Å¡ios baudžiamosios bylos nagrinėjimo nusiÅ¡alino. Šį nusiÅ¡alinimÄ patvirtino TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo pirmininkas (t. 3, b. l. 51-52, 53-54). Savo sprendimÄ nusiÅ¡alinti nuo bylos nagrinėjimo teisėja V. Liauzginienė grindė tuo, kad Å iaulių apygardos teismas 2009 m. vasario 26 d. nutarties motyvuojamojoje dalyje pasisakė dėl kaltinamojo

P. J. padarytų KET pažeidimų, sÄ lygojusių eismo įvykio kilimÄ , o TelÅ¡ių rajono apylinkės teismas yra Å iaulių apygardos teismo veiklos teritorijoje, todėl kaltinamajam ir jo gynėjui gali kilti abejonių dėl teisėjos neÅ¡aliÅ¡kumo. Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartimi P. J. baudžiamoji byla buvo perduota nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui (t. 3, b. l. 58). 2010 m. kovo 9 d. nutartimi nuo Å¡ios bylos nagrinėjimo nusiÅ¡alino Raseinių rajono apylinkės teismo teisėja D. Kregždienė (t. 3, b. l. 200-201), 2010 m. kovo 10

d. nutartimis nusišalino šio teismo teisėjos I. N. ir A. P.. Raseinių rajono apylinkės teismo pirmininkė V.

Micevičienė patvirtino minėtų teisėjų nusiÅ¡alinimus ir 2010 m. kovo 10 d. nutartimi pati nusiÅ¡alino nuo P. J. baudžiamosios bylos Nr. 1-17-237/2010 nagrinėjimo bei Å¡iÄ bylÄ perdavė Å iaulių apygardos teismui (t. 3, b. l. 210). 2010 m. kovo 18 d. P. J. baudžiamoji byla iÅ¡ Å iaulių apygardos teismo buvo iÅ¡siųsta Lietuvos apeliaciniam teismui spręsti klausimÄ dėl jos perdavimo nagrinėti kitos apygardos apylinkės teismui (t. 4, b. l. 6). Lietuvos apeliaciniam teismui 2010 m. kovo 25 d. nutartimi nustačius, kad TelÅ¡ių ir Raseinių rajonų apylinkės teismų teisėjai nepagrįstai nusiÅ¡alino nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, nes apylinkės teismas negali bÅ«ti ir nėra saistomas Å iaulių apygardos teismo 2009 m. vasario 26 d. priimtos nutarties, buvo atsisakyta perduoti baudžiamÄ jÄ bylÄ Nr. 86-1-058-06, kurioje  P.

J. kaltinamas padaręs nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos BK

281 str. 5 d., kitos apygardos apylinkės teismui ir Å¡i baudžiamoji byla buvo grÄ Å¾inta Å iaulių apygardos teismui iÅ¡spręsti jos teismingumo klausimÄ (t. 4, b. l. 2-4). Å iaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi P. J. baudžiamoji byla perduota nagrinėti TelÅ¡ių rajono apylinkės teismui (t. 4, b. l. 5).

Esant aukščiau iÅ¡dėstytoms aplinkybėms, kolegija konstatuoja, kad P. J. gynėjui advokatui Nerijui Ulčinui 2010 m. gegužės 19 d. teisiamajame posėdyje pareiÅ¡kus nuÅ¡alinimÄ TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo teisėjai V. Liauzginienei tuo pagrindu, kad teisėja jau yra nusiÅ¡alinusi nuo Å¡ios bylos nagrinėjimo (t. 4, b. l. 63), Å¡i teisėja 2010 gegužės 19 d. nutartimi pagrįstai nuo  P. J. baudžiamosios bylos nagrinėjimo nenusiÅ¡alino (t. 4, b. l. 65-66). Apeliantų skundo argumentas, kad Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė dėl viso TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo nuÅ¡alinimo, tačiau nepasisakė dėl teisėjos V. Liauzginienės nuÅ¡alinimo, yra nepagrįstas ir nelogiÅ¡kas – teisėja V. Liauzginienė yra TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo teisėja, todėl Lietuvos apeliacinis teismas darydamas iÅ¡vadÄ , kad TelÅ¡ių ir Raseinių rajono apylinkės teismų teisėjai, nusiÅ¡alindami nuo P. J. bylos nagrinėjimo nepagrįstai padarė prielaidÄ , jog nagrinėjant bylÄ Å iaulių apygardos veiklos teritorijoje esančiame apylinkės teisme gali kilti abejonių teismo neÅ¡aliÅ¡kumu, tuo aiÅ¡kiai nurodė, kad bylÄ gali nagrinėti visi TelÅ¡ių rajono apylinkės teismo teisėjai, neiÅ¡skiriant ir teisėjos V. Liauzginienės. Todėl kolegija konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, jog P. J. baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjusi teisėja bÅ«tų buvusi Å¡aliÅ¡ka ar, kad byla iÅ¡nagrinėta nesilaikant Lietuvos Respublikos BPK 224 str. ir 225 str. nustatytų teismingumo taisyklių. Tai, kad skundžiamame nuosprendyje iÅ¡dėstyti įrodymai tinkamai neįvertinti, taip pat nėra pagrindas teigti, jog bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas.

Ä®vertinus paminėtas aplinkybes, daroma iÅ¡vada, kad skundžiamÄ nuosprendį priėmė neÅ¡aliÅ¡kas teismas, todėl nėra pagrindo apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir bylÄ grÄ Å¾inti nagrinėti pirmosios instancijos teismui ar nuteistÄ jį P. J. iÅ¡teisinti. Taip pat pažymima, įstatymas nesuteikia žemesniajam teismui – Å¡iuo atveju apygardos teismui – teisės revizuoti aukÅ¡tesniojo teismo – Å¡iuo atveju Lietuvos apeliacinio teismo sprendimÄ ir pasisakyti dėl jo teisėtumo bei pagrįstumo.

Dėl praÅ¡ymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ

Teisėjų kolegijos nuomone, nustačius, kad P. J. baudžiamÄ jÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjęs TelÅ¡ių rajono apylinkės

teismas nebuvo Å¡aliÅ¡kas, tenkinti apeliantų praÅ¡ymÄ ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį TeismÄ su praÅ¡ymu spręsti ar atitinkami Baudžiamojo proceso kodekso straipsniai, kuriuose įtvirtintos teismo neÅ¡aliÅ¡kumo nuostatos, prieÅ¡tarauja Konstitucijai, nėra jokio pagrindo. Å iuo atveju tenkinant apeliantų praÅ¡ymus bÅ«tų pažeisti ir greito bei teisingo bylos iÅ¡nagrinėjimo principai, kurių esmė – užtikrinti, kad teisingumas bÅ«tų vykdomas ir teisinė santarvė, kiek tai įmanoma, bÅ«tų atkuriama praėjus kuo mažiau laiko nuo nusikalstamos veikos padarymo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 332 str., n u t a r i a:

          Â

atmesti nuteistojo P. J. ir jo gynėjo advokato Nerijaus Ulčino apeliacinį skundÄ .

Kolegijos

pirmininkas                                                                                    Vaclovas

Iždonas

Teisėjai                                                                                                           Raimundas Jurgaitis

                                                                                                                      Bronius Zalaga

                                                                                                                      Â

          Â

Â