N-261-1224-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. N261-1224/2012

Teisminio proceso Nr. 4-01-3-00892-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija 39.2; 45.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarimo M. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Institucija) įgaliotas pareigūnas 2010 m. sausio 21 d. surašė M. S. administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo, kuriame nurodė, kad jis 2010 m. sausio 21 d. apie 13.28 val., vairavo automobilį „SAAB 95“, v. n. (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, ir ties Žirmūnų g. 21 pastatu, Vilniuje, nesilaikė saugaus atstumo, nesugebėjo sustabdyti automobilio, ir susidūrė su pristabdžiusiu automobiliu „Peugeot 405“, v. n. (duomenys neskelbtini) kuris nuo smūgio atsitrenkė į automobilį „Seat“, v. n. (duomenys neskelbtini) ir taip šiuos automobilius apgadino.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą M. S. atžvilgiu dėl ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo. Teismas nustatė, kad M. S. paaiškino, jog automobilio nevairavo, tą darė I. S. (I. S.). Pastarasis pripažino, kad tai jis vairavo automobilį ir sukėlė eismo įvykį. Pažymėjo, kad nukentėjusieji negalėjo nurodyti, kuris asmuo vairavo automobilį. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas sprendė, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog automobilį vairavo ir eismo įvykį sukėlė M. S.

II. Vilniaus apskries vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą ir bylą grąžinti šiam teismui nagrinėti iš naujo. Nurodė, kad tai, jog automobilį eismo įvykio metu vairavo M. S., policijos pareigūnams prisipažino jis pats bei nurodė nukentėjusieji. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar I. S. apskritai buvo eismo įvykio vietoje. Tvirtino, kad pirmosios instancijos teismas nepašalino iškilusių prieštaravimų ir nepagrįstai rėmėsi I. S. parodymais, neįvertinęs jų patikimumo.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis V. R. palaikė apeliacinio skundo argumentus ir pažymėjo, kad bylą nagrinėjusi teisėja buvo šališka, kadangi rėmėsi ne nukentėjusiųjų ir policijos pareigūnų parodymais, o eismo įvykyje nedalyvavusio I. S. paaiškinimais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 29 d. nutarimą panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nutarimą nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą priėmė nepašalinęs byloje kilusių prieštaravimų ir byloje esančius įrodymus įvertinęs pažeisdamas ATPK 257 straipsnyje nustatytas taisykles. Pirmosios instancijos teismas apskritai nenustatinėjo, ar I. S., prisipažinęs vairavęs eismo įvykį sukėlusį automobilį, apskritai buvo eismo įvykio vietoje. Be to, vertindamas administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens paaiškinimus, teismas neatsižvelgė į jo rašytinį paaiškinimą, kuriame jis prisipažino padaręs ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, 2012 m. kovo 19 d. nutarime atmetė M. S. keliamą versiją, jog eismo įvykio dieną jis automobilio nevairavo, o automobilį vairavo jo paprašytas I. S. Teismas nustatė, kad nukentėjusiųjų A. S. ir V. R. rašyti paaiškinimai, bei jų parodymai duoti teisminio bylos nagrinėjimo metu, apie tai, jog po eismo įvykio priėjęs asmuo prisipažino vairavęs automobilį, atitinka tarnybiniuose pranešimuose (b. l. 9,10), bei teisme apklaustų policijos pareigūnų A. S. ir A.

J. parodymus, kitą byloje surinktą medžiagą. M. S., rašydamas paaiškinimą dėl eismo įvykio, prisipažino vairavęs automobilį, kuris sukėlė eismo įvykį (b. l. 6). Iš byloje esančių tarnybinių pranešimų matyti, kad M. S. į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams prisipažino, kad automobilį vairavo jis, gailėjosi (b. l. 9, 10). Tai, kad vairavo automobilį eismo įvykio metu, M. S. prisipažino ir nukentėjusiesiems, paaiškindamas, kad po įvykio peršoko į keleivio vietą (b. l. 40). Nukentėjusysis V. R. ir A.

S. paliudijo, kad M. S. iki atvykstant policijos pareigūnams klaupėsi ant kelių ir prašė atleidimo, atvykus pareigūnams tą patį paaiškino ir jiems, M. S. niekas nežemino, neįžeidinėjo, jokio spaudimo nebuvo, M. S. paaiškinimą policijos įstaigoje rašė pats. Be to, teisme pats M. S. taip pat paaiškino, kad pareigūnai paaiškinimą rašė iš jo paaiškinimų. Savo rašytame paaiškinime teismui (b. l.

16) bei apklausiamas teismuose M. S. nurodo, jog aplinkybių nepamena, o būdamas neblaivus („komos būsenoje“), jis nesuvokdamas realių savo veiksmų, su viskuo sutiko. Tokia keliama M. S. versija pripažinta priešinga įvykių versijai ir laikytina gynybine, nes būtent jis pats prisipažino, jog vairuodamas automobilį neblaivus ir sukėlęs eismo įvykį, kurio metu buvo sugadintos 3 transporto priemonės ir prašė atleidimo ne I. S., o sau. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios leistų nukentėjusiųjų ir liudytojų, policijos pareigūnų parodymus, patvirtinančius M.

S. kaltę, vertinti kaip tendencingus, ar, kad nukentėjusiesiems ir savo pareigas einantiems policijos pareigūnams būtų kokio nors pagrindo apkalbėti M. S. Nukentėjusieji asmeniškai M. S. iki šio įvykio nepažinojo ir jokių konfliktų su juo nėra turėję. Aptarti parodymai nuoseklūs, neprieštaraujantys tiek tarpusavyje, tiek ir kitiems byloje esantiems įrodymams. Be to, šie duomenys yra pirminiai, surinkti iš karto po eismo įvykio, kitaip nei vėliau pakviestų į teismo posėdžius liudytojų parodymai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad apklausti teisme liudytojai A.

Š., A. R., I. S., A. Z. yra M. S. artimi asmenys, draugai, grupės draugai, todėl dėl suinteresuotumo padėti M. S. išvengti administracinės atsakomybės, šių asmenų parodymai mažiau patikimi, nei aptarti parodymai, kuriems kokio nors pagrindo apkalbėti M. S., nenustatyta. Be to, nukentėjusiųjų bei policijos pareigūnų parodymai leido teismui pagrįstai abejoti, ar iš viso pažeidimo padarymo metu automobilyje buvo I. S. Nukentėjusysis V. R. paaiškino, kad I. S. atsirado vėliau ir kategoriškai patvirtino, jog I. S. eismo įvykyje nematė, jį pamatė tik teisme, eismo įvykio metu matė A.

Š., kuris atsirado vėliau, taip pat matė ir A. R., A. Z. taip pat nematė. I. S. apklaustas liudytoju 2010 m. balandžio 7 d. teismo posėdyje, nurodė, kad automobilį „SAAB 95“ vairavo jis, o padarius avariją išlipo iš automobilio ir persėdo į automobilio galą (b. l. 41), tuo tarpu apklaustas liudytoju 2011 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje, jis nurodė, kad po eismo įvykio jis persėdo į galinę sėdynę, o paskui išlipo iš automobilio kaip keleivis, jis taip pat nurodė, kad nematė, kaip M. S. prašė nukentėjusiųjų atleidimo.

M. S. bei liudytojas A. Z. paaiškino, jog automobilyje buvo matomos žymės, įrodančios peršokimą į galinę sėdynę, o pats I. S. paaiškino, jog persėti į galą jam nebuvo sudėtinga, nes tarp sėdynių buvo tarpas, o perlipant atsispirti jam niekur nereikėjo, be to, apklausiamas teisme I. S. taip pat negalėjo nurodyti ir automobilio markės, į kurį neva jis atsitrenkė, motyvuodamas tuo, jog nepamena. A. Z. teisme paaiškino, jog būtent jis patarė M. S. peržiūrėti kameras, kuriose gali būti užfiksuotas eismo įvykis, o peržiūrėjus įrašą, nesimatė, kas sėdėjo už vairo.

Teismas padarė išvadą, jog M. S., suvokdamas griežtą administracinę atsakomybę už savo veiksmus ir būdamas įsitikinęs, jog esančiame vaizdo įraše nesimato automobilio „SAAB 95“ vairuotojo, tik teisme, pateikdamas paaiškinimą, iškėlė naują įvykio versiją, pasitelkdamas kitų asmenų melagingus paaiškinimus, taip siekdamas išvengti administracinės atsakomybės.

Skirdamas nuobaudą ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad transporto priemonę M. S. vairavo dienos metu, miesto ribose, jam po įvykio nustatytas sunkus girtumo laipsnis, savo vairavimu kėlė pavojų ir kitiems eismo dalyviams, jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ankščiau baustas administracine tvarka už KET pažeidimus, šį pažeidimą padarė esant galiojančiai administracinei nuobaudai. Pagrindų, dėl kurių pažeidėjui būtų galima skirti švelnesnę nei įstatymo numatyta administracinė nuobauda, mažesnį nuobaudos dydį ar visai neskirti nuobaudos (ATPK 301 str.), nenustatyta.

III. Apeliaciniu skundu (t. 1, b. l. 191-198) administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo M. S. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti 2012 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutarimą ir jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo bylą dėl ATPK 127 straipsnio 3 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukti.

Skunde nurodo, kad administracinės bylos nagrinėjimo teisme metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog eismo įvykio padarymo metu automobilį SAAB vairavo jo pažįstamas – I. S., kuris po automobilių susidūrimo persėdo į galinę automobilio sėdynę, o pats M. S., eismo įvykio metu būdamas stipriai apgirtęs, sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje (miegojo). Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo teisme taip pat nuosekliai tvirtino, jog dėl stipraus girtumo, paties eismo įvykio neprisimena, o apie tai, kad iš karto po eismo įvykio jis prisipažino vairavęs automobilį, jis sužinojo tik rytojaus dieną, todėl nedelsdamas informavo bylą tiriančius pareigūnus apie tikrąjį automobilio SAAB vairuotoją, t. y. I. S., kuris po automobilių susidūrimo peršoko į galinę automobilio sėdynę ir nedelsdamas išlipo iš automobilio.

Kaip matyti iš byloje liudijusių asmenų paaiškinimų, aplinkybę, jog M. S. eismo įvykio metu automobilyje „SAAB 95“ važiavo būtent keleivio sėdynėje, o automobilį vairavo I. S., byloje patvirtino iš esmės visi eismo įvykio dalyviai, kiti liudytojai, pats I. S., o taip pat ir vienas iš nukentėjusiųjų. Visi automobilyje „SAAB 95“ važiavę asmenys – M. S., I. S. ir A. R., teisme vieningai tvirtino, jog eismo įvykį sukėlė būtent I. S. vairuojamas automobilis „SAAB 95“. Nukentėjusysis A. S. teisme paaiškino, kad po smūgio išlipęs iš automobilio, jis matė, jog automobilio „SAAB 95“ priekinėje keleivio sėdynėje, šalia vairuotojo, sėdėjo M.

S., o gale sėdėjo kiti du vaikinai. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad susidarė įspūdis, jog M. S. nesiorientavo aplinkoje, negalėjo pastovėti ant kojų. A. S. taip pat patvirtino, jog policijos pareigūnams forminant eismo įvykį, matė vieną vaikiną stovėjusį nuošaliau perėjos, prie šaligatvio, kvietė jį ateiti, tačiau jis nepriėjo. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad nuošaliau stovėjo būtent tas asmuo, kuris nagrinėjant bylą pirmoje instancijoje pirmą kartą prisipažino, jog vairavo automobilį, t. y. I. S..

Nukentėjusysis V. R. paaiškino, kad po eismo įvykio išlipus iš automobilio, automobilio SAAB vairuotojo vieta buvo tuščia, jo manymu, visi jaunuoliai sėdėjo galinėje automobilio sėdynėje, I. S. eismo įvykio vietoje jis nematė, taip pat nematė ir vėliau į eismo įvykio vietą atvykusio A. Z. Savo pradiniuose 2010 m. sausio 21 d. paaiškinimuose (b. l. 8), V. R. nurodė, jog „vairuotojas buvo persėdęs į galinę sėdynę“. Liudytojas A. Š., važiavęs automobiliui SAAB iš paskos, patvirtino, kad iš parduotuvės „Maxima” aikštelės, esančios Olandų g., išvažiuojant automobiliui SAAB, už vairo atsisėdo I.

S.. A. Š. važiavo iš paskos tam, kad automobiliui SAAB parvežus namo M. S., A. Š. galėtų parvežti SAAB vairuotoją – I. S. Kadangi važiuojant A. Š. atsiliko, privažiavus eismo įvykio vietą, įvykis jau buvo įvykęs, su pareigūnais jis nekalbėjo, tačiau matė, kad protokolas buvo pildomas asmeniui, kuris automobilio SAAB nevairavo – M. S.. Liudytojas A. Z. paaiškino, kad iš M. S. telefono, kuriuo skambino A. R., gavęs informaciją, jog įvyko eismo įvykis, atvykus į jo vietą, A. R. paaiškino, kad M. S. prisiima kaltę dėl eismo įvykio, nors automobilio nevairavo.

Pareigūnai neklausė A. Z. paaiškinimų, kad M. S. automobilio nevariavo, argumentuodami tuo, kad pastarasis prisipažino. Šis liudytojas taip pat patvirtino, kad eismo įvykio vietoje pareigūnams rodė matomas atsispyrimo žymės automobilyje SAAB (tikėtina, vairuotojui peršokant į automobilio galą). Nurodė, jog su M. S. buvo neįmanoma susikalbėti ir jis tik kitą dieną suprato, kas įvyko. Teisme liudijęs policijos pareigūnas A. J. nurodė, kad atvykus į eismo įvykio vietą, M. S. buvo stipriai girtas, pats savarankiškai rašyti negalėjo, todėl paaiškinimą už jį surašė policijos pareigūnas, M.

S. prisipažino, jog vairavo automobilį, todėl abejonių nekilo, kitų asmenų M. S. apklausti neprašė.

Byloje esančius įrodymus teismas vertino netinkamai, kadangi akivaizdu, kad iš šių įrodymų galima daryti visiškai priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, t. y. kad automobilio SAAB M. S. nevairavo arba bent jau konstatuoti, kad byloje esančių įrodymų visuma suponuoja prieštaringą eismo įvykiui reikšmingų aplinkybių vertinimą.

Nei administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, nei nukentėjusieji nepateikė teismui jokio neginčytino ir svaraus įrodymo, iš kurio būtų galima spręsti ir pagrįstai tvirtinti, kad eismo įvykio metu automobilį SAAB vairavo M. S. Vienintelis byloje esantis dokumentas, iš kurio galima daryti prielaidą, t. y. įtarti, kad automobilį SAAB vairavo M. S., yra 2010 m. sausio 21 d. M. S. pasirašytas paaiškinimas, kuriame minėtas asmuo prisipažįsta tariamai vairavęs eismo įvykį sukėlusį automobilį. Tačiau, pažymėtina, tokio paaiškinimo pasirašymo aplinkybės, leidžia abejoti šio dokumento įrodomąją galia, o taip pat tvirtinti, kad šis dokumentas suponuoja neginčytiną M. S. kaltės įrodymą. Visi byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad eismo įvykio metu administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo buvo visiškai girtas – jam alkotesteriu nustatytas 2,63 promilių girtumas. Be to, tiek nukentėjusieji A. S. ir V. R., tiek eismo įvykį forminę policijos pareigūnai patvirtino, jog M. S. sunkiai galėjo kalbėti ir savo jėgomis net negalėjo koordinuoti savo judesių (stovėti). Dar daugiau, vyresnysis patrulis A. J. teismo posėdyje patvirtino, kad minėtą 2010 m. sausio 21 d. paaiškinimą M. S. tik pasirašė, tačiau pats jo nesurašė, nes buvo visiškai girtas. Šiuo atveju, minimam M. S. „prisipažinimui“ vertinti yra reikšmingos ir kitos aplinkybės: automobilis „SAAB 95“ faktiškai priklausė M. S. darbdaviui, pas jį (M. S.) eismo įvykio metu buvo automobilio techninis pasas, be to, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo nurodė, kad eismo įvykio metu jis miegojo. Tokių aplinkybių kontekste, visiškai tikėtina, jog negalėdamas suprasti ir valdyti savo veiksmų, stipriai apgirtęs asmuo (galimai paragintas nesąžiningų draugų), policijos pareigūnams nurodė, jog automobilį variavo jis. 2010 m. vasario 8 d. teismui teiktuose paaiškinimuose M. S. taip pat patvirtino, kad policijos patrulio surašytą paaiškinimą pasirašė „nesuvokdamas realių savo veiksmų“. Atstovo nuomone, asmens kaltumas dėl ATPK 127 straipsnio 3 dalies pažeidimo negali būti grindžiamas vien tiktai sunkaus girtumo būsenoje asmens pasirašytu (ir netgi paties nesurašytu) paaiškinimu, nesant papildomų administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltumo įrodymų.

Taigi teismas M. S. pripažino kaltu vadovaudamasis vien tik šio asmens pasirašytu prisipažinimu, tačiau visiškai nevertino tokio prisipažinimo pasirašymo aplinkybių, ypač jo girtumo. Teismas jokia apimtimi nevertino, ar administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui nustatytas 2,63 promilių girtumas galėjo įtakoti jo sąmoningumą ir adekvatų eismo įvykio aplinkybių supratimą.

Pirmosios instancijos teismas kritiškai įvertino iš esmės visų M. S. kviestų liudytojų paaiškinimus, o dėl nukentėjusiojo A. S. paaiškinimų, kurie šiuo atveju patvirtino būtent M. S. nurodomas bylos aplinkybes, apskritai nepasisakė. Teismas negali vienų ar kitų įrodymų pripažinti nepatikimais, kartu nepagrįsdamas, kas lemia tokių įrodymų nepatikimumą, kadangi vien tik tas faktas, kad liudytojai yra pažįstami su administracinėn atsakomybėn traukiamu asmeniui, neleidžia teigti apie nepatikimų ar melagingų parodymų davimą, jeigu tokia aplinkybė nėra pagrindžiama kitais byloje nustatytais įrodymais. Be to, nukentėjusysis A. S. byloje paliudijo, kad iš karto po automobilių susidūrimo, M. S. sėdėjo priekyje keleivio vietoje, šalia vairuotojo vietos. Tuo tarpu nukentėjusysis V. R. savo pradiniuose paaiškinimuose nurodė, kad vairuojas buvo persėdęs į automobilio galą. Taigi, abiejų nukentėjusiųjų paaiškinimus vertinant bendrai, galima daryti prielaidą, jog administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ir visų byloje liudijusių eismo įvykio dalyvių nurodomos aplinkybės yra teisingos, t. y. kad I. S. iš tiesų po automobilių susidūrimo persėdo į galinę automobilio sėdynę. Šių aplinkybių teismas visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė. Taip pat nukentėjusysis A. S. taip pat patvirtino, kad forminant eismo įvykį, nuošalyje stovėjo asmuo, kuris teisme prisipažino vairavęs automobilį SAAB, t. y. I. S. Taigi, nenurodydamas jokių motyvų, teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo A. S. parodymų administracinėje byloje, remdamasis išimtinai V. R. paaiškinimais, kuriais buvo išreikštos abejonės dėl I. S. buvimo eismo įvykyje fakto.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyrius atsiliepimu į apelianto skundą (t. 2, b. l. 2-3, 6) prašo jo netenkinti ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarimą. Nurodo, kad M. S. prisipažino padaręs teisės pažeidimą policijos pareigūnams surašant protokolą. Tuo metu M. S. nenurodė I. S., kaip automobilio „Saab 95“ vairuotojo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai I. S. parodymus vertino kritiškai ir išvadą dėl 2010 m. sausio 21 d. eismo įvykio kaltininko padarė remdamasis įrodymų visuma – A. S., V. R., A. J. parodymais, o ne atskiru įrodymu. M. S. apeliaciniame skunde pateikti argumentai vertintini kaip gynybos taktika, siekiant išvengti administracinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nutarimu M. S. buvo paskirta administracinė nuobauda – 4500 (keturių tūkstančių penkių šimtų) litų bauda su atėmimu teisės vairuoti transporto priemonę 4 (ketveriems) metams, už pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 3 dalyje, padarymą.

ATPK 127 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 21 d. įstatymo, galiojusio pažeidimo padarymo metu, redakcija) nustatyta, kad Kelių eismo taisyklių pažeidimas, sukėlęs kitų asmenų nežymų sveikatos sutrikdymą, arba Kelių eismo taisyklių pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), padaryti neblaivaus (girto) arba apsvaigusio nuo narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų asmens, užtraukia baudą vairuotojams nuo keturių tūkstančių iki penkių tūkstančių litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo penkių tūkstančių iki penkių tūkstančių penkių šimtų litų su transporto priemonės konfiskavimu ar be jo arba administracinį areštą nuo dešimties iki dvidešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu.

Apeliantas ginčija jam inkriminuoto pažeidimo padarymo faktą, t. y. teigia, kad automobilio eismo įvykio metu jis nevairavo. Kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus (liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymus), todėl jo atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą suponuoja ir jo teisę į tinkamą teisinį procesą (žr., pvz. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą, 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimą). Viena iš tinkamo teisinio proceso sąlygų – tam tikrų terminų, per kuriuos turi būti išnagrinėta administracinio teisės pažeidimo byla, nustatymas. ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos, o esant trunkamam teisės pažeidimui – per 6 mėnesius nuo jo paaiškėjimo dienos. Vadovaujantis ATPK 35 straipsnio 4 dalimi (2005 m. birželio 16 d. įstatymo Nr. X-249 redakcija, galiojusi nuo 2005 m. liepos 7 d. iki 2011 m. kovo 1 d., o nuo 2010 m. gruodžio 14 d. įstatymo Nr. XI-1223 įsigaliojimo 2011 m. kovo 1 d. ši dalis laikoma penktąja), kai sprendimas skirti Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytą ekonominę sankciją ūkio subjektui, kai padarytas atitinkamas administracinis teisės pažeidimas užtraukia asmeniui administracinę atsakomybę, ar nutraukti sankcijos skyrimo procedūrą panaikinamas teismo tvarka arba pirmosios instancijos teismo nutarimas panaikinamas apeliacine tvarka, šiame straipsnyje nurodyti terminai pradedami skaičiuoti iš naujo nuo teismo ar apeliacinės instancijos sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tačiau ATPK 35 straipsnio 3 dalis numato teismui galimybę pratęsti šiuos terminus ne ilgiau nei vieneriems metams, atsižvelgiant į tam tikras aplinkybes. Be to, šiuo metu galiojančioje ATPK 35 straipsnio 4 dalies redakcijoje įtvirtinta nuostata, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais administracinė nuobauda negali būti skiriama, jeigu nuo administracinio teisės pažeidimo padarymo dienos praėjo daugiau kaip dveji metai. Taigi dviejų metų terminas yra naikinamasis administracinės nuobaudos skyrimo terminas.

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, jog pirminiu 2010 m. balandžio 29 d. nutarimu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas M. S. administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi šį nutarimą panaikino ir grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. 2011 m. gruodžio 27 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas pratęsė administracinės nuobaudos skyrimo terminą vieneriems metams, skaičiuojant jį nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutarties įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2011 m. rugpjūčio 26 d., dėl paskirto ekspertinio tyrimo (t. 1, b. l. 124). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje 2012 m. kovo 19 d. nutarimu M. S. pripažintas kaltu ir jam paskirta administracinė nuobauda, sprendžiama, jog šiuo atveju administracinė nuobauda M. S. buvo paskirta jau praėjus dvejiems metams nuo pažeidimo padarymo dienos, todėl M. S. atžvilgiu administracinio teisės pažeidimo byla turi būti nutraukta (ATPK 250 straipsnio 7 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad M. S. apeliacinis skundas tenkinamas, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarimas naikinamas, o administracinio teisės pažeidimo byla nutraukiama.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

M. S. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. kovo 19 d. nutarimą M. S. administracinio teisės pažeidimo byloje panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą M. S. atžvilgiu nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas