2016-05-04 Nr. AB-9818-3-61-3-04616-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3323-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04616-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 71

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų Z. K. (Z. K.), A. G. (A. G.), J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų Z. K. (Z. K.), A. G. (A. G.), J. G. (J. G.) skundus atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai Z. K., A. G. ir J. G. su skundais (b. l. 1–6, 18–23, 34–38) kreipėsi į teismą, prašydami: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimus: Nr. (15/6-7) 12PR-65,Nr. (15/6-7) 12PR-66, Nr. (15/6-7) 12PR-67; įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymus suteikti prieglobstį iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas su skundais nesutiko, prašė juos atmesti (b. l. 48–49, 51–52, 54–55).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 29 d. sprendimu atmetė pareiškėjų Z. K., A. G., J. G. skundus kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies, Vidaus reikalų ministro 2004 m. lapkričio 15 d. įsakymu Nr. 1V-361 patvirtinto Užsieniečių prašymų suteikti prieglobstį nagrinėjimo, sprendimų priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) normomis. Nustatė, kad Migracijos departamentas ginčijamais sprendimais nusprendė: 1) nesuteikti pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje dėl to, kad jo pateikti argumentai nėra susiję su įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais bei 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso 1 straipsnio A dalyje numatytomis pabėgėlio statuso taikymo nuostatomis; 2) nesuteikti papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 87 straipsnyje keliamų kriterijų, nėra duomenų, kurie leistų teigti, kad pareiškėjų grįžimo į kilmės valstybę ((duomenys neskelbtini)) atveju jie bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas, kad yra grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

Teismas iš Prieglobsčio byloje surinktos medžiagos nustatė, jog pareiškėjai 2015 m. balandžio 28 d. apklausos protokoluose nurodė, kad iš kilmės valstybės (duomenys neskelbtini) išvyko dėl pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl tautybės, nes pareiškėjos Z. K. vyras – A. G., yra (duomenys neskelbtini), o pareiškėjų A. G. ir J. G. tėvas. Teismo vertinimu, pareiškėjų skundo teiginiai, kad kilmės valstybėje buvo persekiojami dėl to, kad jų vyras ir tėvas yra (duomenys neskelbtini) tautybės, nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, yra prieštaringi, nes pareiškėjų gimimo liudijimuose nurodyta, kad jie yra gimę (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini) pilietybę, jų tautybės – (duomenys neskelbtini), vyro A.

G. gimimo liudijime nurodyta, kad jis ir jo tėvų tautybės yra (duomenys neskelbtini). Taigi, prieglobsčio prašytojų paaiškinimai aiškiai prieštaringi, prieštarauja visuotinai žinomiems faktams, todėl nesant pareiškėjų pasakojimo elementų, kurie gali būti patvirtinti ar paneigti turima kilmės valstybės informacija, abejonės privilegijos taikymas yra objektyviai neįmanomas, o jos suteikimas šiomis aplinkybėmis akivaizdžiai prieštarautų abejonės privilegijos tikslui – įvertinti pasakojimo autentiškumą. Teismas pažymėjo, kad šių aplinkybių teismo posėdyje neneigė nei pareiškėjai, nei liudytojas A.

G.. Todėl pareiškėjų teiginiai apie konfliktus etniniu pagrindu su kaimynais, gydytojais, policininkais bei mokyklose patirtą diskriminaciją yra neįtikinami, jie nepateikė nuoseklių, objektyvių paaiškinimų, tikėtina, jog konfliktai įvyko dėl kitų priežasčių, kurių pareiškėjai nenori nurodyti. Be to, pareiškėjai gimė, gyveno, baigė mokyklas, dirbo, naudojosi visa socialine ir sveikatos sistema kilmės šalyje, iš jos išvyko 2011 metais trumpam laikui (7 dienom), gavę Lietuvos Respublikos vizą, tačiau Lietuvoje nepasiliko, išvyko į Olandiją, kur prašė prieglobsčio, o negavę, po ketverių metų buvo grąžinti į Lietuvos Respubliką.

Atsižvelgus į visas nustatytas aplinkybes, teismas laikė, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus sprendimus, rėmėsi 2015 m. rugsėjo 7 d. išvadomis, kuriose buvo išsamiai išanalizuota pareiškėjų kilmės valstybės informacija, konfliktas tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), įvertino tai, kad (duomenys neskelbtini) evyksta karinis konfliktas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjams kils rimta ir asmeninė grėsmė jų gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

Atsakovas išsamiai ir visapusiškai įvertino sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl, teismo vertinimu, pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą. Teismas laikė, kad pareiškėjų tikslas – ne prieglobstis Europos Sąjungoje, o geresnių gyvenimo sąlygų paieška.

Įvertinęs teisės aktų normas ir byloje nustatytas aplinkybes, informaciją apie padėtį kilmės valstybėje, teismas darė išvadą, kad pareiškėjams negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje, kadangi nėra jokių realiai egzistuojančių tam priežasčių. Jų pateikti argumentai bei apklausų metu išdėstyti teiginiai akivaizdžiai nėra susiję su grėsmėmis jų laisvei ir gyvybei dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų, todėl jie nėra susiję su Įstatymo 86 straipsnyje įtvirtintais pabėgėlio statuso suteikimo pagrindais.

Pareiškėjai taip pat prašė suteikti papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjų baimė grįžti į kilmės šalį nėra sąlygota jokiomis realiai egzistuojančiomis priežastimis. Prieglobsčio prašytojai nepateikė jokios informacijos apie kilmės šalyje patirtą persekiojimą dėl 1951 m. Konvencijoje „Dėl pabėgėlių statuso“ nustatytų priežasčių, taip pat nenurodė realios grėsmės pagrindo, kas leistų daryti prielaidą dėl galimo persekiojimo, nukreipto prieš juos, ateityje. Pareiškėjų teigimu, jie nepriklauso jokiai politinei partijai ar religinei organizacijai, jie niekada nebuvo sulaikyti valstybės valdžios atstovų, neturėjo problemų su policija. Akivaizdu, kad pareiškėjų nurodyti argumentai, sąlygoti sunkios ekonominės padėties kilmės valstybėje, yra ekonominio pobūdžio problemos, kurios gali būti sprendžiamos kitais būdais, negali būti laikomos pagrindu suteikti pabėgėlio statusą ir laikiną apsaugą. Atsakovas pilnai ir visapusiškai ištyrė aplinkybes dėl pareiškėjų atitikties Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 87 straipsnio 1 dalies.

Pareiškėjai teigia, kad Migracijos departamentas privalėjo prašymus išnagrinėti ne vėliau nei iki 2015 m. rugpjūčio 26 d., tačiau sprendimai buvo priimti tik 2015 m. rugsėjo 7 d., tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjų teisės. Teismas šiuos pareiškėjų teiginius vertino kaip formalius, nedarančius įtakos sprendimų teisėtumui, kadangi nežymūs, neesminiai atitinkamo individualaus akto priėmimo procedūros pažeidimai, kurie neturi jokios įtakos sprendimo pagrįstumui, teismų praktikoje paprastai nelaikomi pagrindu pripažinti sprendimą neteisėtu ir jį panaikinti.

Teismas darė išvadą, kad Migracijos departamento 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais. Teismui pripažinus, kad ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nebuvo pagrindo įpareigoti atsakovą bylą išnagrinėti ir priimti sprendimą iš naujo.

III. Pareiškėjai Z. K., A. G. ir J. G. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė atmesti pareiškėjų apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. balandžio 20 d. gautas pareiškėjų Z. K., A. G. ir J. G. prašymai, kuriais prašo nenagrinėti jų skundo dėl Migracijos departamento sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. balandžio 20 d. yra gauti pareiškėjų Z. K., A. G. ir J. G. prašymai nenagrinėti jų skundo dėl Migracijos departamento sprendimo, kadangi jie nori kuo skubiau grįžti į (duomenys neskelbtini).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš teismui pateiktų pareiškėjų prašymų turinio matyti, kad pareiškėjai savo valia atsisako jų pateikto skundo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. rugsėjo 7 d. sprendimų Nr. (15/6-7) 12PR-65,Nr. (15/6-7) 12PR-66, Nr. (15/6-7) 12PR-67 nagrinėjimo. Pareiškėjai nedetalizuoja, ar jie atsisako būtent pirmajai instancijai pateikto skundo, taip pat jie neprašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo ir administracinę bylą nutraukti, todėl darytina išvada, jog jie atsisako Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikto apeliacinio skundo.

Vertindama pateiktą pareiškėjų prašymą teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 132 straipsnio 1 dalis suteikia teisę apeliacinį skundą padavusiam asmeniui skundo atsisakyti iki teismo posėdžio pradžios, jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, arba iki baigiamųjų kalbų, jeigu byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Apelianto pareiškimas raštu arba elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis, kuriuo atsisakoma apeliacinio skundo, pridedamas prie bylos (elektroninės bylos). Šio straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, jeigu sprendimas nebuvo apskųstas kitų asmenų, teismas nutartimi apeliacinį procesą nutraukia. Apie apeliacinio skundo atsisakymą teismas informuoja apeliacinio proceso dalyvius (ABTĮ 132 str. 2 d.). Apeliacinio skundo atsisakęs asmuo pakartotinai jį paduoti neturi teisės (ABTĮ 132 str. 3 d.).

Atsižvelgus į pareiškėjų 2016 m. balandžio 19 d. prašymų nenagrinėti jų skundo turinį, į tai, kad pareiškėjų atsisakymai nuo apeliacinio skundo įstatymo nuostatoms neprieštarauja ir yra pateikti laikantis ABTĮ 132 straipsnyje nustatytų reikalavimų, apeliacinio proceso nutraukimas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų bei viešojo intereso nepažeidžia, atsisakymai priimami ir apeliacinis procesas nutraukiamas (ABTĮ 132 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 132 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjų Z. K. (Z. K.), A. G. (A. G.), J. G. (J. G.) apeliacinio skundo atsisakymą priimti.

Apeliacinį procesą pagal pareiškėjų Z. K. (Z. K.), A. G. (A. G.), J. G. (J. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Veslava Ruskan