eaa38fb2-8b2f-4bee-bb18-2883a013b928 · Lietuvos apeliacinis teismas

UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „SENAMIESČIO ŪKIS"                                                                                                            Civilinė byla Nr. 2A-1362/2014                                                                                       Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02710-2011-9Procesinio sprendimo kategorija: 32.5.; 42; 63.2 (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU                                                                2014 m. lapkričio 7 d.                                                                          Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens R.

G. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-243-232/2014 pagal ieÅ¡kovo A. B. ieÅ¡kinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui (tretieji asmenys – A. M., R. G., A. J., uždaroji akcinė bendrovė „Ober-Haus“) dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :                                                            I.

Ginčo esmė IeÅ¡kovas A. B. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, praÅ¡ydamas pripažinti negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos 2007 m. sausio 31 d. kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2007-47 (toliau – ir Kreditavimo sutartis) ir 2007 m. sausio 31 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure sudarytÄ Hipotekos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Hipotekos sutartis).IeÅ¡kovas paaiÅ¡kino, kad 2006 metais vasarÄ per pažįstamÄ asmenį susipažino su trečiuoju asmeniu A. M., kuri turėjo padėti įsigyti ieÅ¡kovui nekilnojamÄ jį turtÄ Lietuvoje.

IeÅ¡kovas teigė, kad jis surastam įsigyti žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), neturėjo reikiamo kiekio lėšų, tačiau A. M. pasisiÅ«lė padėti gauti kreditÄ banke, taip pat pasiÅ«lė imti kreditÄ su ieÅ¡kovui nepažįstamu trečiuoju asmeniu R. G.. IeÅ¡kovas teigė, kad 2006 m. lapkričio 20 d. jis kreipėsi į akcinę bendrovę (toliau – ir AB) DNB bankÄ (buvęs pavadinimas – AB DnB NORD bankas) (toliau – ir atsakovas, Bankas) ir užpildė paraiÅ¡kÄ kreditui gauti, nurodydamas, jog pageidauja gauti 400 000 Lt dydžio kreditÄ 25 metams, bei iÅ¡vyko dirbti ir gyventi į užsienį.

IeÅ¡kovas tvirtino ir tai, kad jis 2006 m. gruodžio 11 d. A. M. iÅ¡davė generalinį įgaliojimÄ , kuriuo suteikė teisę jai paimti kreditÄ iÅ¡ Banko bei tvarkyti kitus piniginius klausimus, nupirkti ieÅ¡kovui nekilnojamÄ jį turtÄ . Bankas ieÅ¡kovui ir solidariam bendraskoliui R. G. sutiko suteikti 749 000 Lt dydžio kreditÄ vartojimo reikmėms. Tarp pardavėjo A. J., ieÅ¡kovo ir R. G., už kuriuos veikė ir kurių vardu pasiraÅ¡inėjo A. M., 2007 m. sausio 23 d. buvo pasiraÅ¡yta ir notariÅ¡kai patvirtinta 0,95 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – ir žemės sklypas), pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas ir trečiasis asmuo R.

G. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis nusipirko nurodytÄ Å¾emės sklypÄ , o 2007 m. sausio 31 d. tarp atsakovo, ieÅ¡kovo ir R. G., veikiančių per atstovę, buvo pasiraÅ¡yta Kreditavimo sutartis, pagal kuriÄ ieÅ¡kovas ir R. G., kaip solidarÅ«s bendraskoliai, paėmė 749 000 Lt dydžio kreditÄ vartojimo reikmėms, kurį įsipareigojo grÄ Å¾inti iki 2031 m. lapkričio 31 d. Vilniaus miesto 14-ajame notarų biure 2007 m. sausio 31 d. tarp Banko, ieÅ¡kovo bei R. G., kurių vardu veikė atstovė, buvo sudaryta Hipotekos sutartis.IeÅ¡kovas pažymėjo, kad pardavėjui atsakovas 320 000 Lt pervedė 2007 m. vasario 25 d., o tÄ pačiÄ dienÄ , kai buvo pervesti pinigai žemės sklypo pardavėjui, A.

M. nuo ieÅ¡kovo ir R. G. bendros sÄ skaitos nuėmė grynaisiais pinigais pagal kasos iÅ¡laidų orderius dar 390 000 Lt, o vėliau, t. y. 2007 m. birželio 8 d. – 9 000 Lt, 2007 m. birželio 20 d. – 2 000 Lt. Kadangi ieÅ¡kovas visÄ laikÄ gyveno ir dirbo Anglijoje, jis nežinojo, kokiomis sÄ lygomis yra sudarytas žemės sklypo įsigijimo sandoris, ir tik 2008 metų pabaigoje sužinojo, jog žemės sklypas buvo nupirktas už 320 000 Lt, o jo ir R. G. vardu yra paimtas 749 000 Lt dydžio bendras kreditas žemės sklypui, kurio vertė ne didesnė, kaip 320 000 Lt, įsigyti.

IeÅ¡kovas nurodė ir tai, kad jis kreipėsi į nekilnojamojo turto vertintojÄ uždarÄ jÄ akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“, turėdamas tikslÄ nustatyti žemės sklypo vertę, buvusiÄ tiek pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo dienÄ , tiek vertinimo užsakymo dienÄ . Atlikę vertinimÄ , turto vertintojai nustatė, kad žemės sklypo rinkos vertė 2007 m. sausio 23 d. – 150 000 Lt, o 2008 m. gruodžio 23 d. – 70 000 Lt. IeÅ¡kovas laikėsi pozicijos, kad Bankas iÅ¡davė kreditÄ ieÅ¡kovui ir R.

G. sÄ moningai nepatikrinęs ir neįsitikinęs, koks turtas, kaip kredito grÄ Å¾inimo prievolės užtikrinimas, bus pateikiamas atsakovui. Atsakovo, kaip banko (kompetentingos kredito įstaigos), elgesys leidžia spręsti apie tai, kad Banko darbuotojai neatliko visų bÅ«tinų pareigų, jog bÅ«tų apsaugoti atsakovo klientų interesai, be to, toks atsakovo neveiklumas ir aplaidumas galėjo bÅ«ti atsakovo darbuotojų ir A. M. bendro neteisėto intereso apgauti ieÅ¡kovÄ ir R. G. rezultatas.IeÅ¡kovo nuomone, Kreditavimo sutartis ir Hipotekos sutartis naikintinos pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.135 straipsnio 1 dalį, 1.91 straipsnį ir 1.92 straipsnį, nes A.

M., sudarydama ginčo sandorius, nesilaikė pareigos veikti atstovaujamų asmenų interesais ir naudai. IeÅ¡kovo įsitikinimu, be kita ko, trečioji sandorio Å¡alis – atsakovas (Bankas) buvo nesÄ Å¾iningas tiek subjektyviuoju, tiek objektyviuoju požiÅ«riais, atsakovas savo nesÄ Å¾iningais veiksmais prisidėjo prie to, kad bÅ«tų suteiktas nepagrįstai didelės vertės kreditas menkos vertės žemės sklypui įsigyti. Atsakovas, suteikdamas kreditÄ , visiÅ¡kai neįsitikino pagal įgaliojimÄ veikusios A.

M. veiksmų teisėtumu bei sÄ Å¾iningumu, nes įgaliotam asmeniui leido pasiraÅ¡yti Kreditavimo sutartį ir hipotekos lakÅ¡tÄ , matydamas arba turėdamas matyti, kad tas pats žemės sklypas pagal pirkimo–pardavimo sutartį buvo įsigytas ne už kredito sumÄ (749 000 Lt), bet už 320 000 Lt sumÄ , ypatingai įvertinus tÄ aplinkybę, jog žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasiraÅ¡yta daug ankščiau, nei sudarytos ginčo sutartys. IeÅ¡kovas akcentavo, kad jam buvo iÅ¡duotas tokio dydžio kreditas (749 000 Lt), kokio jis niekada neprašė, t. y. atsakovas veikė prieÅ¡ ieÅ¡kovo valiÄ .

Kita vertus, atsakovo nesÄ Å¾iningumas Å¡ioje byloje pasireiÅ¡kia dar ir jo aplaidžiais veiksmais nustatant tikrÄ jÄ Å¾emės sklypo vertę. Akivaizdu, kad UAB „Ober-Haus“ arba sÄ moningai, arba dėl aplaidumo, nustatė neteisingÄ Å¾emės sklypo kainÄ prieÅ¡ sudarant jo perleidimo sandorį. Atsakovas, kaip finansinė įstaiga, turinti kompetentingus darbuotojus, galinčius atlikti turto rinkos vertės nustatymÄ , privalėjo elgtis atidžiai ir rÅ«pestingai bei nesivadovauti UAB „Ober-Haus“ neteisėtu bei nepagrįstu turto rinkos įvertinimu, tuo pačiu neatliko veiksmų, kuriuos bet kuris protingas, rÅ«pestingas ir atidus asmuo analogiÅ¡koje situacijoje bÅ«tų atlikęs. IeÅ¡kovas atkreipė dėmesį, kad jis nepraÅ¡o taikyti restitucijos ir įpareigoti ieÅ¡kovÄ bei trečiÄ jį asmenį R.

G. grÄ Å¾inti pasiskolintas lėšas, nes jų nei ieÅ¡kovas, nei trečiasis asmuo negavo.                               II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 3 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė.Teismas, nustatęs, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu A. M. yra pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, t. y. jog ji, panaudodama apgaulę, įgijo didelės vertės nukentėjusiųjų R.

G. ir A. B. turtÄ â€“ jų vardu gauto kredito lėšas, ieÅ¡kovas 2006 m. gruodžio 11 d. notarine forma patvirtintame įgaliojime suteikė įmanomai plačiausias teises įgaliotinei A. M., kuri pagal įgaliojimÄ galėjo tvarkyti visus ieÅ¡kovo turtinius reikalus, priėjo prie iÅ¡vados, kad, esant tokio plataus masto įgaliojimui, atsakovas, kuriam buvo pateiktas perkamo sklypo įvertinimas, atitinkantis suteikiamos paskolos dydį, neturėjo pagrindo neleisti A. M. disponuoti paskolos suma savo nuožiÅ«ra.

Teismas pažymėjo, kad tarp įgaliotojo ir įgaliotinio paprastai susiklosto fiduciariniai (pasitikėjimo) teisiniai santykiai, o ieÅ¡kovas, suteikdamas tokio plataus masto įgaliojimus mažai pažįstamam asmeniui (A. M.), prisiėmė ir rizikÄ dėl žalos, galinčios jam kilti dėl įgaliotinės nesÄ Å¾iningų veiksmų. Teismas įvertino tai, kad ieÅ¡kovas nepateikė jokių įrodymų, jog Bankas, iÅ¡duodamas paskolÄ ir priimdamas paskolos grÄ Å¾inimo užtikrinimÄ â€“ hipotekÄ , žinojo, kad įgaliotinė yra nesÄ Å¾ininga, jog Banko darbuotojai veikė su A.

M. piktavaliÅ¡kai susitarę. Teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad Bankui buvo pateiktas žemės sklypo įvertinimas, atliktas Bankui priimtino vertintojo UAB „Ober-Haus“, pagal kurį žemės sklypas buvo įvertintas 1 070 000 Lt, o likvidacinė vertė nustatyta – 750 000 Lt. Teismas, be kita ko, manė, kad Bankas, suteikdamas didelės vertės kreditÄ , kurio grÄ Å¾inimas užtikrintas mažesnės, nei paskolos suma, vertės turtu pats rizikavo patirti nuostolius. Teismas aplinkybes, susijusias su tam tikrų veiksmų seka, o bÅ«tent, kad iÅ¡ pradžių buvo pasiraÅ¡yta sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, vėliau – Kreditavimo sutartis, tada įregistruotas hipotekos lakÅ¡tas ir paskolos suma pervesta į vieno iÅ¡ solidariųjų paskolos gavėjų sÄ skaitÄ , pripažino įprasta bankų praktika, pagal kuriÄ Ä¯prastai paskolų sumos pervedamos tik po to, kai paskolos grÄ Å¾inimas užtikrinamas nekilnojamojo turto įkeitimu ir / ar kitokia užtikrinimo priemone.

Teismas, konstatavęs, kad jokia Kreditavimo sutarties nuostata nenustatė, jog kreditas suteikiamas konkrečiam žemės sklypui pirkti, priėjo prie iÅ¡vados, kad kreditas buvo suteiktas vertinant užtikrinimo priemonės (įkeičiamo sklypo) vertę. Teismas nurodė, kad ieÅ¡kovas įgaliojime nebuvo apribojęs įgaliotinės A. M. įgaliojimų, pavyzdžiui, nustatydamas, kokius sandorius ir kokį tikslÄ Ä¯galiotinė turėdama turi teisę juos sudaryti, prieÅ¡ingai, įgaliojimu įgaliojo sudaryti jo (ieÅ¡kovo) vardu bet kokius sandorius.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad A. M. Bankui pateikus nurodyto pobÅ«džio tinkamai notarine tvarka patvirtintÄ Ä¯galiojimÄ , atsakovui nebuvo pagrindo atsisakyti sudaryti ginčijamÄ sandorį, o aplinkybė, jog dar prieÅ¡ iÅ¡duodamas įgaliojimÄ A. M., ieÅ¡kovas buvo pateikęs paraiÅ¡kÄ 400 000 Lt kreditui vartojimo reikmėms gauti, vėliau jo vardu buvo pateiktas praÅ¡ymas žymiai didesniam kreditui, kartu su kitu asmeniu, teismo vertinimu, taip pat nesuteikia pagrindo formuoti iÅ¡vadÄ , kad Banko darbuotojams nebuvo pagrindo iÅ¡duoti kreditÄ pagal pateiktÄ Ä¯galiojimÄ .

Teismas atkreipė dėmesį, kad įgaliojimo ieÅ¡kovas neginčija, be to, ginčo atveju Banko vidinės tvarkos nuostatos, pagal kurias Bankas galėjo iÅ¡duoti 70 procentų įkeičiamo turto vertės kreditÄ , taip pat nebuvo pažeistos.                                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai Trečiasis asmuo R. G. apeliaciniame skunde praÅ¡o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais:IeÅ¡kovui ir R. G. aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai iÅ¡reiÅ¡kus valiÄ gauti kreditÄ bÅ«tent žemės sklypui, kurio sutartinė vertė buvo 320 000 Lt, įsigyti, atsakovas negalėjo suteikti 749 000 Lt vertės kredito. Atsakovas, kaip finansų įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rÅ«pestingumo standartai, turėjo ir pagrįstai galėjo suabejoti A. M. suteiktų įgaliojimų apimtimi. Trečiojo asmens vertinimu, 749 000 Lt kreditas negalėjo bÅ«ti suteiktas dar ir dėl to, kad jo grÄ Å¾inimui užtikrinti Bankas priėmė nekilnojamojo turto įkeitimÄ , todėl Kreditavimo sutartis nelaikytina vartojimo kredito sutartimi ir turėjo atitikti siekiamo įsigyti nekilnojamojo turto sutartinę vertę (320 000 Lt).

Trečiojo asmens nuomone, tiek prieÅ¡ Kreditavimo sutarties sudarymÄ , tiek ir po jos, Bankui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl žymiai mažesnės žemės sklypo vertės. Teismas be pagrindo rėmėsi iÅ¡imtinai vieno vertintojo (UAB „Ober-Haus“) pateikta žemės sklypo verte, prieÅ¡taraujančia visiems kitiems byloje esantiems įrodymams ir akivaizdžiai besiskiriančia nuo juose pateiktų verčių (dėl kurių iÅ¡ esmės teismo sprendime nepasisakyta), tokie teismo veiksmai prieÅ¡tarauja tiek įrodymų vertinimo taisyklėms, tiek ir bendriesiems protingumo, sÄ Å¾iningumo ir teisingumo reikalavimams.

Atsakovas neatliko tų teisinių veiksmų, kuriuos bet kuris protingas, rÅ«pestingas ir atidus asmuo analogiÅ¡koje situacijoje bÅ«tų atlikęs, bÅ«tent atsakovas yra kaltas, o taip pat nesÄ Å¾iningas. Trečiasis asmuo, be kita ko, nurodo, kad jis sutinka su ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytais argumentais dėl sutarčių panaikinimo pagrindų ir restitucijos taikymo. Atsakovas AB DNB bankas atsiliepime į apeliacinį skundÄ praÅ¡o jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .

Teismas iÅ¡samiai ir objektyviai iÅ¡nagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus bei priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ . Atsakovas mano, kad trečiasis asmuo nepagrįstai teigia, jog Bankas, dar prieÅ¡ priimdamas sprendimÄ suteikti kreditÄ , žinojo, kad praÅ¡omas kreditas buvo skirtas tik žemės sklypui įsigyti; jog suteikto kredito vertė negalėjo bÅ«ti didesnė nei 320 000 Lt; kad Banko darbuotoja patvirtino, jog kreditas buvo praÅ¡omas siekiant įsigyti bÅ«tent žemės sklypÄ , o ne kitoms reikmėms ir negalėjo bÅ«ti suteiktas didesnis kreditas nei žemės sklypo įsigijimo kaina; kad Bankas neįsitikino A.

M. veiksmų teisėtumu ir sÄ Å¾iningumu; jog tikroji ieÅ¡kovo valia buvo gauti tik 400 000 Lt kreditÄ . Atsakovas akcentuoja, kad trečiasis asmuo ir ieÅ¡kovas, pasitikėdami A. M. ir iÅ¡duodami jai plataus masto įgaliojimus, veikė labai neapdairiai, todėl visÄ rizikÄ dėl įgalioto asmens nesÄ Å¾iningumo privalo prisiimti patys. Kreditas buvo iÅ¡duotas pagal teisėtÄ notariÅ¡kai patvirtintÄ Ä¯galiojimÄ , esant tinkamam įsipareigojimų pagal Kreditavimo sutartį užtikrinimui, o sutartinė atsakomybė kredito gavėjams kilo nevykdant Kreditavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, todėl nėra pagrindo abejoti Banko sÄ Å¾iningumu tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju požiÅ«riais.

Be to, atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad po Kreditavimo sutarties sudarymo buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) bendrasis planas ir buvo nustatytos teritorijų, iÅ¡ jų ir į kuriÄ patenka trečiojo asmens ir ieÅ¡kovo įsigytas žemės sklypas (kaip matyti iÅ¡ valstybės įmonės Registrų centro duomenų, ginčo žemės sklypui buvo nustatytos specialiosios naudojimo sÄ lygos) naudojimosi sÄ lygos (nustatyti naudojimosi sklypu apribojimai – kraÅ¡tovaizdžio natÅ«ralumo apsauga) ir tai turėjo žymiÄ Ä¯takÄ Å¾emės sklypo kainai sumažėti.Atsakovas taip pat laikosi nuomonės, kad nėra teisinio pagrindo naikinti nei Kreditavimo sutartį, nei Hipotekos sutartį nuo jų sudarymo momento, be to, nepagrįstai reikalaujama netaikyti restitucijos, nes netaikant restitucijos Bankas neatgautų kredito sumos, kuriÄ suteikė kredito gavėjams pagal Kreditavimo sutartį, o įsigytas nekilnojamasis turtas liktų ieÅ¡kovo ir trečiojo asmens nuosavybe, nors jiems jau yra priteistas žalos atlyginimas baudžiamojoje byloje.

Atsakovas vertina, kad ieÅ¡kovas elgiasi nesÄ Å¾iningai, nes įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje yra konstatuota, jog žemės sklypas įsigytas teisėtai, o 385 136,65 Lt teisėtai panaudoti žemės sklypui įsigyti, todėl nagrinėjamoje byloje nepagrįstai siekiama pripažinti Kreditavimo sutartį ir Hipotekos sutartį negaliojančiomis, t. y. siekiama visiÅ¡kai iÅ¡vengti įvykdyti prievolę Bankui.     IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliacinis skundas netenkintinas.Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis).

Apeliaciniame skunde turi bÅ«ti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumÄ ir nepagrįstumÄ , kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos Å¡ios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėdama Å¡iÄ bylÄ apeliacine tvarka pagal trečiojo asmens R. G. apeliaciniame skunde nurodytas faktines bei teisines aplinkybes, kuriomis remiantis nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų bÅ«ti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), todėl atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija apeliacine tvarka peržiÅ«ri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumÄ ir pagrįstumÄ pagal apeliaciniame skunde apibrėžtas apeliacijos ribas.Apeliantas trečiasis asmuo R.

G., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir siekdamas, kad ieÅ¡kovo A. B., kuris neskundžia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, ieÅ¡kinys bÅ«tų patenkintas visiÅ¡kai, apeliacinį skundÄ grindžia tuo, jog, atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, Bankas negali bÅ«ti laikomas sÄ Å¾iningu ir apdairiu, nes ieÅ¡kovas ir apeliantas aiÅ¡kiai iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ gauti kreditÄ bÅ«tent žemės sklypui įsigyti ir Bankas negalėjo suteikti didesnio kredito (nei žemės sklypo vertė) kitoms reikmėms, be to, Bankui turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl tikrosios žemės sklypo vertės bei A.

M. įgaliojimų. Apelianto įsitikinimu, iÅ¡ atsakovo, kaip finansų įstaigos, kuriai keliami didesni atidumo ir rÅ«pestingumo standartai, reikalautinas aktyvus situacijos aiÅ¡kinimasis. Kitaip tariant, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu ir mano, kad remiantis Å¡iais įrodymais turėjo bÅ«ti prieita prie prieÅ¡ingos iÅ¡vados, t. y. konstatuota, jog nebuvo ieÅ¡kovo A. B. valios gauti bÅ«tent 749 000 Lt dydžio kreditÄ , o atsakovas nebuvo sÄ Å¾iningas ir, atsižvelgiant į tai, pagal CK 1.91, 1.92 straipsnius bei 2.135 straipsnio 1 dalį pripažintos negaliojančiomis Kreditavimo bei Hipotekos sutartis.Vertinant apeliacinio skundo argumentus, kurie iÅ¡ esmės susiję su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir todėl priėmė nepagrįstÄ sprendimÄ , pirmiausia pasisakytina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiÅ¡kia, kad bet kokios informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ , pagrįstÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, iÅ¡nagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiÅ¡kai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013; 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2009 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2008 m. vasario 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.).

IÅ¡vadÄ apie faktų buvimÄ teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo iÅ¡lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamÄ faktÄ buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2003; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Tik iÅ¡ įrodymų visumos galima daryti iÅ¡vadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimÄ ar nebuvimÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; kt.).

Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.); teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).Nagrinėjamoje byloje nustatyta (ir to neginčija byloje dalyvaujantys asmenys, taip pat ir apeliantas), kad ieÅ¡kovas A.

B. ir trečiasis asmuo (apeliantas) R. G., siekdami įsigyti žemės sklypÄ Lietuvos Respublikoje, bet patys tiesiogiai to negalėdami padaryti (dėl darbo užsienyje), iÅ¡davė A. M. du generalinius įgaliojimus. Remdamasi minėtais įgaliojimais, A. M. ieÅ¡kovo ir apelianto vardu 2007 m. sausio 23 d. sudarė žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį ir įsipareigojo pardavėjui sumokėti 320 000 Lt kainÄ . Vėliau, t. y. 2007 m. sausio 31 d., tarp atsakovo ir ieÅ¡kovo bei apelianto, atstovaujamų A.

M., buvo pasiraÅ¡yta ginčijama Kreditavimo sutartis, pagal kuriÄ ieÅ¡kovui bei apeliantui buvo suteiktas 749 000 Lt kreditas vartojimo reikmėms. Kredito grÄ Å¾inimui užtikrinti buvo sudaryta ir ieÅ¡kovo ginčyta Hipotekos sutartis, kuria įkeistas minėtas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini).Kaip teisingai nustatė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, apeliacine tvarka peržiÅ«rėtu nuosprendžiu (baudžiamojoje byloje Nr. 1A-726-195/2013) A. M. buvo nuteista už tai, kad ji apgaule įgijo didelės vertės svetimÄ turtÄ , konkrečiai, kad: turėdama tikslÄ apgaule savo naudai įgyti svetimÄ turtÄ â€“ nukentėjusiųjų R.

G. ir A. B. vardu gauto kredito pinigines lėšas – įgijusi nukentėjusiųjų R. G. ir A. B. pasitikėjimÄ ir jiems papraÅ¡ius jiems atstovauti jų vardu įgyjant žemės sklypÄ bei Banke gaunant kreditÄ , iÅ¡ anksto žinodama, jog nukentėjusiųjų lygiomis dalimis norimas įgyti 0,95 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), bus parduodamas už 320 000 Lt, pasinaudodama 2006 m. gruodžio 5 d. UAB ,,Ober-Haus“ preliminaraus rinkos vertės nustatymu, pateikė nukentėjusiajam A.

B. tikrovės neatitinkančius duomenis, kad žemės sklypas parduodamas už preliminariame vertinime nurodytÄ 750 000 Lt kainÄ , o nukentėjusiojo R. G. apie bÅ«simÄ sandorį visai neinformavo, po ko Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro notarės 2006 m. gruodžio 8 d. patvirtinto R. G. ir 2006 m. gruodžio 11 d. patvirtinto A. B. įgaliojimų, suteikiančių jai teisę pastarųjų vardu gauti paskolas, įgyti turtÄ bei atlikti kitus įgaliojime nurodytus veiksmus, pagrindu, atstovaudama nukentėjusiesiems Banke bei gavusi Banko (atsakovo) sutikimÄ dėl 749 000 Lt kredito suteikimo, 2007 m. sausio 23 d.

Vilniaus mesto 15-ajame notarų biure pasirašė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kuriÄ iÅ¡ A. J. ieÅ¡kovo ir apelianto vardu nupirko lygiomis dalimis 0,95 ha ploto minėtÄ Å¾emės sklypÄ , nukentėjusiųjų apie tikrÄ sias sklypo įgijimo iÅ¡laidas (sklypo kainÄ bei 60 000 Lt užmokestį tarpininkavusiai UAB ,,Ramilė“) neinformavo ir žinodama, kad likusi kredito dalis nebus panaudota sklypui įgyti, 2007 m. sausio 31 d. atsakovo patalpose ieÅ¡kovo ir apelianto vardu pasirašė Kreditavimo sutartį, pagal kuriÄ atsakovas suteikė ieÅ¡kovui ir apeliantui bendrÄ 749 000 Lt kreditÄ vartojimo reikmėms.

A. M., nurodžiusi iÅ¡ R. G. paskolinės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini) pervesti į pardavėjo A. J. sÄ skaitÄ AB SEB banke kaip galutinį atsiskaitymÄ už įsigytÄ Å¾emės sklypÄ 320 000 Lt, 401 000 Lt sumÄ iÅ¡ Å¡ios sÄ skaitos išėmė grynaisiais pinigais: 2007 m. vasario 15 d. – 390 000 Lt; 2007 m. birželio 8 d. – 9 000 Lt; 2007 m. birželio 20 d. – 2 000 Lt, iÅ¡ kurių dalį panaudojo savo iÅ¡laidoms, susijusioms su kredito, pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymu, padengti, o likusiÄ sumÄ â€“ 335 863,35 Lt panaudojo savo reikmėms.Pažymėtina, kad įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje, kuriame buvo nagrinėjamos tos pačios aplinkybės, kaip ir Å¡ioje civilinėje byloje, t. y.

A. M., A. B. ir R. G. santykiai bei veiksmai iki minėtų pirkimo–pardavimo sutarties, Kreditavimo sutarties sudarymo bei po jų pasiraÅ¡ymo, be kita ko, nustatyta, jog A. M. sÄ moningai A. B. nurodė žymiai didesnę perkamo sklypo kainÄ ir įtikino ieÅ¡kovÄ bei apeliantÄ imti 749 000 Lt dydžio paskolÄ kaip bendraskoliams. Be to, R. G. ir A. B. iÅ¡ A. M. priteista po 190 906 Lt turtinės žalos atlyginimo kiekvienam. Nagrinėjamos civilinės bylos kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, jog įsiteisėjusio teismo nuosprendžio teisinė reikÅ¡mė susijusiai civilinei bylai įtvirtinta CPK 182 straipsnio 3 punkte, kuriame nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai.

AiÅ¡kinant ir taikant Å¡iÄ teisės normÄ teismų praktikoje suformuluotos aktualios nagrinėjamai bylai taisyklės, kad CPK 182 straipsnio 3 punkte įtvirtintÄ prejudicinių faktų galiÄ turi teismo nuosprendžiu konstatuoti nusikalstami veiksmai bei jų civiliniai teisiniai padariniai, patenkantys į civilinės bylos įrodinėjimo dalykÄ , taip pat tai, ar jÄ padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis. Å ios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, civilinėje byloje yra prejudiciniai faktai ir negali bÅ«ti iÅ¡ naujo įrodinėjamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012; 2013 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013; kt.).

Taigi A. M. nusikalstami veiksmai, konkrečiai tai, kad ji, pasinaudodama ieÅ¡kovo ir apelianto pasitikėjimu ir suteiktais įgaliojimais, apgaudama ieÅ¡kovÄ dėl tikrosios žemės sklypo vertės (o apelianto neinformuodama), jų (ieÅ¡kovo ir apelianto) vardu sudarė su atsakovu Kreditavimo sutartį didesnei sumai nei iÅ¡ tikrųjų reikėjo sumokėti už žemės sklypÄ , ir tokiu bÅ«du 335 863,35 Lt suteikto kredito panaudojo savo reikmėms, jau yra nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir negali bÅ«ti apeliacinės instancijos teismo civilinėje byloje įvertinti kitaip.

Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas A. M. ir Banko (jo darbuotojų) piktavaliÅ¡kas susitarimas apgauti ieÅ¡kovÄ bei apeliantÄ ar kitokie suderinti neteisėti minėtų asmenų veiksmai.Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė (Å¡ių aplinkybių neginčija ir apeliantas), kad notaro patvirtintame ieÅ¡kovo 2006 m. gruodžio 11 d. A. M. iÅ¡duotame įgaliojime (I t., b. l. 8–9), ieÅ¡kovas suteikė įgaliotinei itin plačias teises, be kita ko, leisdamas A. M. valdyti ir tvarkyti visÄ ieÅ¡kovo turtÄ Lietuvos Respublikos teritorijoje, kur jis bebÅ«tų ir iÅ¡ ko besusidėtų, sudaryti visus įstatymo leidžiamus sandorius: iÅ¡pirkti iÅ¡ valstybės, pirkti (tiek asmeninės nuosavybės, tiek bendrosios dalinės nuosavybės teise su bet kuriuo trečiuoju asmeniu), parduoti, priimti dovanÄ , mainyti, pasiskolinti lėšas, pasiraÅ¡yti jo vardu paskolos sutartį, įkeisti ir priimti įkaitu žemę, pastatus ir kitÄ turtÄ , atsiskaityti pagal sudarytas sutartis, gauti paskolÄ (tiek asmeniÅ¡kai, tiek su R.

G.), atidaryti bet kuriame Lietuvos ar užsienio valstybės banke ieÅ¡kovo vardu sÄ skaitas tiek asmenines, tiek su R. G., valdyti tvarkyti ir disponuoti jose esančiomis lėšomis ir t. t. IÅ¡ esmės tokio pat turinio yra ir R. G. A. M. iÅ¡duotas įgaliojimas (I t., b. l. 127–128). Nagrinėjamu atveju yra ypač svarbi aplinkybė, kad Å¡ie įgaliojimai nėra suklastoti, nėra nuginčyti, t. y. nepripažinti negaliojančiais, o juose nurodytos suteiktos įgaliotinei teisės atlikti atstovaujamųjų vardu veiksmus, nepripažintos neatitinkančiomis ieÅ¡kovo bei apelianto valios.

Kadangi šie įgaliojimai yra teisėti, Bankas privalėjo jais remtis, sudarydamas ieškovo šioje byloje ginčytus sandorius. Šios bylos kontekste akcentuotina, kad asmenys turi teisę sandorius sudaryti tiek patys asmeniškai, tiek ir veikdami per atstovus (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 2.132 straipsnio 2 dalį atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu. Šioje byloje ginčijamas Kreditavimo ir Hipotekos sutartis ieškovas A. B. su atsakovu sudarė per atstovę A.

M., kuri atstovavo jam notariÅ¡kai patvirtinto įgaliojimo pagrindu. Vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktÄ ir nevirÅ¡ijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas (CK 2.132 straipsnio 1 dalis). Å i įstatymo norma reiÅ¡kia, kad esant joje nurodytoms sÄ lygoms, teisiniai juridinių veiksmų atlikimo padariniai tenka ne atstovui, bet atstovaujamajam. Pažymėtina, kad tam, jog atstovo su trečiuoju asmeniu sudarytas sandoris įpareigotų atstovaujamÄ jį, be reikalavimo dėl veikimo kito asmens vardu, atstovas dar turi veikti ir kito asmens interesais.

Veikimas atstovaujamojo interesais paprastai pasireiÅ¡kia dviem aspektais – per atstovaujamojo duotų instrukcijų pavedimui vykdyti įgyvendinimÄ ir intereso konflikto su atstovaujamuoju vengimÄ (Ambrasienė D., Cirtautienė S., Dambrauskaitė A., Selelionytė-Drukteinienė S., TikniÅ«tė A. Lyginamoji sutarčių teisė: Lietuva europiniame kontekste. Vilnius: Justitia, 2013, p. 164).IeÅ¡kovas A. B. Å¡ioje byloje ginčijo Kreditavimo ir Hipotekos sandorius, vadovaudamasis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, 1.91 straipsniu bei 1.92 straipsniu, teigdamas, kad A.

M., sudarydama Å¡iuos sandorius, nesilaikė pareigos veikti atstovaujamųjų asmenų interesais ir naudai. Pažymėtina, kad ieÅ¡kovas Å¡iuos sandorius prašė pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, netaikyti restitucijos, nors pagal Kreditavimo sutartį buvo iÅ¡mokėti pinigai ir ieÅ¡kovas bei apeliantas nuosavybėn įgijo žemės sklypÄ , jiems priteistas žalos atlyginimas iÅ¡ A. M.. CK 1.92 straipsnis nustato, kad jeigu asmens atstovo įgaliojimus apribojo įstatymai ar sutartis ir atstovas Å¡iuos apribojimus virÅ¡ija, toks sandoris gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu pagal atstovaujamojo ieÅ¡kinį, jeigu atstovaujamasis sandorio nepatvirtino.

Vadovaujantis CK 2.135 straipsnio 1 dalimi, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieÅ¡taraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktÄ Å¾inojo ar turėjo žinoti. Kasacinio teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad tam, jog sandoris bÅ«tų pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį, turi bÅ«ti konstatuotas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio prieÅ¡ingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-557/2009; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; kt.).

CK 1.91 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris teismo tvarka gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės arba dėl vienos Å¡alies atstovo piktavaliÅ¡ko susitarimo su antrÄ ja Å¡alimi. CK 1.91 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu apgaulę, smurtÄ ar grasinimus panaudojo ne kita sandorio Å¡alis, o trečiasis asmuo, sandoris gali bÅ«ti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio Å¡alis žinojo arba turėjo žinoti Å¡iuo faktus. Pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį sandoriai, turintys valios trÅ«kumų, taip pat sudaryti dėl apgaulės, gali bÅ«ti teismo tvarka pripažinti negaliojančiais pagal nukentėjusiojo ieÅ¡kinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2013).

PiktavaliÅ¡kas susitarimas yra tyčinė veika, dėl kurios sudaryto sandorio sÄ lygos yra nenaudingos atstovaujamajam. Pažymėtina, kad piktavaliÅ¡ko susitarimo atveju yra ir vienos sutarties Å¡alies atstovo, ir kitos Å¡alies (jos atstovo) kaltės, todėl nustatant, ar yra pagrindas sandorį pripažinti negaliojančiu dėl piktavaliÅ¡ko susitarimo, reikia konstatuoti vienos sutarties Å¡alies atstovo ir kitos Å¡alies (jos atstovo) kaltę tyčios forma. Å iame kontekste svarbu akcentuoti, kad sandorio, atstovo sudaryto nesant jo piktavaliÅ¡ko susitarimo su kita Å¡alimi, suklydus ar neapdairiai, negalima pripažinti negaliojančiu CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2009; 2013 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2013; kt.).

IÅ¡ pirmiau paminėtų teisės normų analizės matyti, kad atstovaujamasis (ieÅ¡kovas A. B.), siekdamas, jog per tarpininkÄ (atstovę A. M.) sudarytos sutartys su atsakovu bÅ«tų pripažintos negaliojančiomis ir nesukurtų ieÅ¡kovui bei trečiajam asmeniui R. G. teisinių padarinių, turėjo įrodyti, kad Bankas, sudarydamas sandorius, žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog atstovas veikė, pažeisdamas atstovaujamųjų interesus, juos apgavo arba įrodyti, kad Bankas tyčia piktavaliÅ¡kai susitarė su A.

M. apgauti atstovaujamuosius. PrieÅ¡ingas teisės normų aiÅ¡kinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus, nes sÄ Å¾ininga sandorio Å¡alis nukentėtų dėl netinkamai susiklosčiusių vidinių atstovaujamųjų ir atstovo santykių, apie kurių detales ji negalėjo žinoti.            Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, A. M. tvarkė ieÅ¡kovo ir apelianto reikalus, inter alia, pasirašė už juos ginčijamÄ Kreditavimo sutartį bei Hipotekos lakÅ¡tÄ , turėdama teisės aktų nustatyta tvarka sudarytus ir notaro patvirtintus įgaliojimus, kurių tikrumu bei teisėtumu atsakovas neturėjo pagrindo abejoti.

Aplinkybės, kad plataus pobÅ«džio įgaliojimai buvo iÅ¡duoti A. M. sÄ moningai ir yra teisėti, neginčija ir apeliantas. IÅ¡ įgaliojime ieÅ¡kovo nurodytų A. M. instrukcijų pavedimui įvykdyti matyti, kad atsakovas neturėjo jokio pagrindo abejoti, jog A. M. veikia ne ieÅ¡kovo interesais ar virÅ¡ija jai suteiktus įgalinimus, t. y. nukrypsta nuo atstovaujamojo nurodymų. Atsakovas, priimdamas sprendimÄ iÅ¡duoti ieÅ¡kovui bei apeliantui 749 000 Lt kreditÄ , rėmėsi kvalifikuotos turto vertinimo įmonės – UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaitos duomenimis (turtÄ Ä¯vertino asmuo, turintis turto vertintojo kvalifikacijÄ ), iÅ¡ kurių matyti, kad ieÅ¡kovo ir apelianto nuosavybėn įgyto ir atsakovui įkeisto žemės sklypo rinkos vertė 2006 m. sausio 24 d. buvo 1 070 000 Lt, o likvidacinė vertė – 750 000 Lt (I t., b. l. 25–36).

UAB „Ober-Haus“ pateikė ir preliminarų rinkos vertės nustatymÄ 2006 m. gruodžio 5 d., kuriame nurodė, kad žemės sklypas nurodytÄ dienÄ (2006 m. gruodžio 5 d.) įvertinamas 1 070 000 Lt. Tokia pat įkeičiamo turto vertė nurodyta ir Hipotekos lakÅ¡te (I t., b. l. 70–73). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgiant į paminėtÄ Å¾emės sklypo vertės nustatymÄ , kuriuo vadovavosi Bankas, suteikto kredito suma nevirÅ¡ijo 70 procentų įkeičiamo turto vertės (I t., b. l. 68–69).

Pažymėtina, kad Å¡io reikalavimo įvykdymas (kredito sumos nevirÅ¡ijimas 70 procentų įkeičiamo turto vertės) buvo svarbus pačiam Bankui, nes bÅ«tent jo interesai nukentėtų, jeigu įkeistas turtas iÅ¡ tikrųjų pasirodytų esÄ s žymiai pigesnis nei suteikto kredito suma. Sudarant Kreditavimo sutartį bei Hipotekos sutartį, UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita nebuvo pripažinta negaliojančia.             Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamų sandorių sudarymo metu) 24 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog turto vertinimo ataskaita turi juridinę galiÄ , jeigu ji atitinka Å¡io įstatymo 23 straipsnyje nurodytus reikalavimus.

Turto vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol ji nenuginčyta įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 24 straipsnio 3 dalis). Byloje nepateikti įrodymai, kad atsakovas neturėjo remtis UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita, konstatuodamas, jog ji neatitinka Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnio reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti aplinkybes, kurios buvo sandorių sudarymo metu, nes būtent šios aplinkybės turi teisinę reikšmę, sprendžiant, ar yra ieškovo nurodytuose įstatymuose įtvirtinti pagrindai pripažinti sandorius pagal jo ieškinį negaliojančiais, o ne aplinkybės, kurios atsirado po sandorių sudarymo.

Å iuo atveju byloje pateikti kiti duomenys, susiję su žemės sklypo įvertinimu (UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“ turto vertės pažymos), nesudaro jokio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas neturėjo teisėto pagrindo remtis UAB „Ober-Haus“ turto vertinimo ataskaita. Nors apeliantas teisingai nurodo, kad 2006 m. lapkričio 20 d. paraiÅ¡koje kreditui gauti ieÅ¡kovas nurodė 400 000 Lt kredito sumÄ , tačiau tai savaime nereiÅ¡kia, jog atsakovas žinojo ir turėjo žinoti, kad ieÅ¡kovas bei apeliantas siekia kreditÄ gauti bÅ«tent žemės sklypui įsigyti arba, kad žinojo to sklypo tikrÄ jÄ vertę.

IÅ¡ A. B. parodymų, duotų baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, matyti, kad paraiÅ¡kos 400 000 Lt sumai gauti pateikimo Bankui metu, nebuvo kalbos apie konkretų sklypÄ (II t., b. l. 48–49). Be to, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paraiÅ¡kos eilutėje „kredito paskirtis ir panaudojimo apraÅ¡ymas“ nurodyta, jog kreditas skirtas vartojimo reikmėms (I t., b. l. 66–67). Savo ruožtu 2006 m. gruodžio 7 d. paties apelianto R. G. paraiÅ¡koje kreditui gauti (III t., b. l. 3–4) nurodyta bÅ«tent 749 000 Lt kredito suma, o kredito paskirtis – vartojimo reikmėms.

Pažymėtina ir tai, kad Banko 2006 m. gruodžio 12 d. raÅ¡te notarų biurui nurodyta, jog Bankas priėmė sprendimÄ suteikti ieÅ¡kovui ir apeliantui bÅ«tent 749 000 Lt kreditÄ (II t., b. l. 3). Ta pati suma nurodyta ir Banko 2007 m. sausio 31 d. raÅ¡te notarų biurui, papildomai nurodant, kad 320 000 Lt suma bus pervesta žemės sklypo pardavėjui. Apelianto minėtame 2006 m. gruodžio 8 d. praÅ¡yme dėl sÄ skaitos bendrasavininkio įtraukimo (II t., b. l.

80) iÅ¡ tikrųjų pasakyta, kad į praÅ¡yme minimÄ sÄ skaitÄ bus pervesta gauta Banke paskola žemės sklypui pirkti, tačiau konkretus sumos dydis (nei kredito, nei žemės sklypo kainos) nėra nurodytas. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, inter alia tai, kad nė vienoje iÅ¡ paraiÅ¡kų, taip pat ir pačioje Kreditavimo sutartyje, nebuvo nurodyta, jog kreditas skirtas žemės sklypui įsigyti, taip pat tai, kad ieÅ¡kovas bei apeliantas savanoriÅ¡kai iÅ¡davė A.

M. itin plačias teises suteikiančius įgaliojimus, o atsakovas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo abejoti teisėtai sudarytu ir tinkamai patvirtintu įgaliojimu (ypač atsižvelgus į tai, kad R. G. paraiÅ¡ka, kurioje nurodyta 749 000 Lt suma, yra pateikta prieÅ¡ dienÄ iki įgaliojimo A. M. suteikimo dienos) negali sutikti su apelianto pozicija, jog atsakovas suprato arba turėjo ir galėjo suprasti, kad kreditas skirtas tik žemės sklypui įsigyti už pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytÄ 320 000 Lt kainÄ , ir todėl, iÅ¡davęs didesnį kreditÄ , laikytinas nesÄ Å¾iningu.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamos Kreditavimo sutarties (I t., b. l. 14–15) 12 punkte nurodyta, jog suteikiamas kreditas nėra vartojimo kreditas, nepripažino, jog Å¡i Kreditavimo sutartis laikytina vartojimo sutartimi, savaime nereiÅ¡kia, kad kreditas suteiktas bÅ«tent žemės sklypui įgyti ir suteikiamo kredito suma negalėjo virÅ¡yti pirkimo–pardavimo sutartyje sandorio Å¡alių sutartos žemės sklypo pardavimo kainos.Atsakovo nesÄ Å¾iningumo ar piktavaliÅ¡ko susitarimo su A.

M. neįrodo ir vėliau paruoštos kito turto vertintojo (UAB „Centro kubas-Nekilnojamasis turtas“) turto vertės pažymos, kuriose nustatyta, kad 2008 m. gruodžio 23 d. minėtas žemės sklypas įvertintas – 70 000 Lt (I t. b. l. 45), o 2007 m. sausio 24 d. žemės sklypo vertė buvo 150 000 Lt (III t., b. l. 5–32). Šios pažymos nebuvo pateiktos atsakovui Kreditavimo sutarties sudarymo metu. Kaip jau buvo minėta, nagrinėjamu atveju yra svarbios aplinkybės, kurios buvo sandorių sudarymo metu, nes būtent šios aplinkybės turi teisinę reikšmę, sprendžiant, ar yra ieškovo nurodytuose įstatymuose įtvirtinti pagrindai pripažinti sandorius pagal jo ieškinį negaliojančiais.

Atsakovo veiksmai atitinka įprastÄ kreditų iÅ¡davimo praktikÄ , o apeliantas, be bendro pobÅ«džio motyvų apie atsakovo pareigÄ bÅ«ti ypatingai atidžiam ir rÅ«pestingam, nenurodė, kokias kredito iÅ¡davimo taisykles Bankas yra pažeidęs.Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ta aplinkybė, jog bankams keliami didesni rÅ«pestingumo ir protingumo reikalavimai, nereiÅ¡kia, kad nuo rÅ«pestingumo ir apdairumo pareigų atleidžiami kiti asmenys, tarp jų ir ieÅ¡kovas bei apeliantas, todėl pastarieji, turėdami teisę patys nuspręsti sudaryti konkrečiÄ sutartį ar ne, taip pat pasirinkti sutarties kontrahentÄ bei sutarties sÄ lygas, t. y. turėdami galimybę pasirinkti asmenį, kuriam suteikti įgaliojimÄ , taip pat suformuluoti įgaliojimo turinį, tačiau iÅ¡duodami tokio pobÅ«džio, kaip nagrinėjamoje byloje, įgaliojimÄ mažai pažįstamam asmeniui, negali, remdamiesi ypatingu bankų statusu, perkelti visÄ rizikÄ ir atsakomybę sÄ Å¾iningai Kreditavimo sutarties Å¡aliai.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įstatymuose įtvirtinto sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, jog civiliniuose santykiuose bÅ«tų užtikrintas teisėtumas. Kartu įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumÄ , apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Taigi sandorių negaliojimo institutas turi ir kitÄ paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumÄ , įgytų teisių ilgaamžiÅ¡kumÄ ir jų gerbimÄ .

Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo Å¡iam stabilumo tikslui prieÅ¡tarautų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001; kt.).Be to, teisėjų kolegija, nagrinėdama apelianto argumentus, pažymi, kad ieÅ¡kovas neginčija pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriame nebuvo nustatytas teisinis pagrindas pripažinti Kreditavimo ir Hipotekos sutartis negaliojančiomis dėl ieÅ¡kovo valios trÅ«kumų (CK 1.91, 1.92, 2.135 straipsniai), o apeliantas yra trečiasis asmuo, nepareiÅ¡kiantis savarankiÅ¡kų reikalavimų, bei byloje nėra duomenų, kad jis apeliacinį skundÄ pateikė atstovaudamas ieÅ¡kovui.

Trečiasis asmuo (apeliantas) iÅ¡ esmės įrodinėja kito asmens valiÄ , sudarant Å¡ioje byloje ginčytus sandorius, nors ieÅ¡kovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo iÅ¡vadų, susijusių su Kreditavimo ir Hipotekos sutarčių sudarymu. Atskiro ieÅ¡kinio ar reikalavimo dėl paties apelianto (trečiojo asmens) valios trÅ«kumų sudaryti ieÅ¡kovo ginčytas Kreditavimo ir Hipotekos sutartis, jis (R. G.) pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikęs.Atsižvelgdama į tai, kas iÅ¡dėstyta, bei pritardama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtÄ ir pagrįstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ , kuriuo atmestas ieÅ¡kovo A.

B. ieÅ¡kinys, todėl sprendimas paliktinas nepakeistas. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl Å¡ių iÅ¡laidų priteisimo Å¡alis teismui raÅ¡tu pateikia praÅ¡ymÄ su iÅ¡laidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Å aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ (CPK 93 straipsnio 1 dalis).Atsakovas iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pateikė teismui praÅ¡ymÄ priteisti 1 815 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ suraÅ¡ymÄ ) ir Å¡ias iÅ¡laidas patvirtinančius įrodymus (III t., b. l. 217–128).Pagal CPK 88 straipsnį iÅ¡laidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, taigi ir atstovavimo iÅ¡laidos, turi bÅ«ti realios ir pagrįstos.

Nagrinėjant ir vertinant atsakovo praÅ¡ymÄ , susijusį su advokato pagalbai apmokėti iÅ¡laidų priteisimu, pažymėtina, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti iÅ¡leistos iÅ¡laidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes:

1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ teisinę pagalbÄ (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei Å¡iame teisės akte nurodytus kriterijus;

2) bylos sudėtingumÄ ;

3) advokato darbo ir laiko sÄ naudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008; kt.). Taip pat teismas turi vadovautis teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais (CPK 3 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija, remdamasi Rekomendacijų 8.11 punktu, taip pat atsižvelgdama į tai, kad advokatė, rengusi atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , atsakovui atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, į bylos sudėtingumÄ ir apimtį, vadovaudamasi teisingumo, sÄ Å¾iningumo ir protingumo principais, iÅ¡ apelianto atsakovui priteisia iÅ¡ viso 1 000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 3 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui iÅ¡ R. G. 1 000 Lt (vienÄ tÅ«kstantį litų) bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Teisėjai                                                                                                               Kazys KailiÅ«nas                                                                                                                             Egidija TamoÅ¡iÅ«nienė                                                                                                                 Dalia ViÅ¡inskienė      Â